Administracinė byla Nr. A-850-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01005-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Ž. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo ir diskriminacijos bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl bendravimo galimybių apribojimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. Per šį laikotarpį ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad jam būtų suteiktas ilgalaikis pasimatymas su žmona, bet jo prašymai buvo atmetami. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Šiaulių TI nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. sausio 30 d. jo banko sąskaita areštuota pagal Klaipėdos miesto antstolio 2014 m. gruodžio 10 d. patvarkymą, iki Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 30 d. šį patvarkymą pripažinimo neteisėtu. Per visą šį laikotarpį jis neturėjo galimybių bendrauti su artimaisiais, t. y. rašyti laiškų, nes negalėjo įsigyti pašto ženklų, vokų ir skambinimo kortelių. Šių reikmenų galima įsigyti tik Šiaulių TI parduotuvėje pagal nustatytus teisės aktus, bet jam šia teise nebuvo įmanoma pasinaudoti. Kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl pašto ženklų bei vokų skyrimo iš įstaigos lėšų, bet jam buvo atsakyta, jog susirašinėjimą su artimaisiais apmoka patys suimtieji. Dėl išvardintų aplinkybių patyrė daug neigiamų ir dvasinių psichologinių išgyvenimų. Dėl ribotų galimybių bendrauti bei ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo su žmona pablogėjo santykiai, atsirado įtampa, prarastas abipusis artimas ryšys. Pareiškėjas nurodė, kad labai jaudinosi nežinodamas, kokia artimųjų sveikata (kai kurie tuo metu sirgo), prarado ryšį su motina, kuri pakeitė gyvenamąją vietą, ir kitos negalėjo sužinoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad artimieji, negaudami iš jo laiškų, nežinojo, kas su juo vyksta. Tai sukėlė dvasinius išgyvenimus abiem pusėms. Norėdamas pasveikinti artimuosius, pareiškėjas turėjo skolintis iš kitų suimtųjų pašto ženklą, norėdamas paskambinti – taksofono kortelę. Tai sukėlė rūpesčių dėl jų atidavimo, kilo tarpusavio konfliktas bei papildomi psichologiniai išgyvenimai.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas atsiliepime rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio 2 dalies, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 98 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 65 punkte įtvirtinta, jog pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal SVĮ 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus suimtiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 pažymėjo: „suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (kaip minėta, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą neilgą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi“. Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (22.4 p.). Pareiškėjas Ž. Ž. su prašymais suteikti ilgalaikius pasimatymus su žmona kreipėsi du kartus – 2014 m. balandžio 18 d. ir 2015 m. vasario 9 d. Į abu prašymus jam buvo atsakyta raštu ir paaiškinta, kad SVĮ suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra numatyta. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių TI neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami.
Be to, atsakovas nurodė, kad SVĮ 22 straipsnyje užfiksuota, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XI skyriuje nustatyta suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarka. Minėtų taisyklių 61 punkte nurodyta, kad suimtieji ir SVĮ 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji tardymo izoliatoriuje turi teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Rašytinis sutikimas turi būti patvirtintas atitinkamai prokuratūros ar teismo herbiniu antspaudu ir registruotas jį išdavusioje institucijoje. Minėtų taisyklių 63 punktas numato, kad asmuo, atvykęs pasimatyti su suimtuoju, tardymo izoliatoriaus siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure rašo prašymą suteikti pasimatymą. Prašymą kartu su ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu šis asmuo įteikia biuro darbuotojui. Trumpalaikių pasimatymų suteikimas/nesuteikimas nepriklauso nuo Šiaulių TI administracijos, o nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo bei nuo asmens, atvykusio pasimatyti su suimtuoju, rašytinio prašymo suteikti pasimatymą. Trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais yra suimtųjų teisė, o ne pareiga, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad suimtieji patys nesinaudoja jiems suteiktomis teisėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas turėjo tik vieną trumpalaikį pasimatymą su žmona 2014 m. balandžio 16 d.
Atsakovas pažymėjo, kad SVĮ 15 straipsnyje numatyta suimtųjų teisė teikti pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus, 16 straipsnyje – suimtųjų teisė susirašinėti, 23 straipsnyje – suimtųjų teisė paskambinti telefonu. SVĮ 16 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys suimtieji. Jeigu suimtasis pageidauja susirašinėti su savo gynėju, bet asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų vokams, pašto ženklams, rašymo priemonėms ir popieriui įsigyti ir jų prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo aprūpinti jais suimtąjį iš šios įstaigos lėšų, 15 straipsnio 6 dalyje taip pat numatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija privalo aprūpinti suimtąjį pašto ženklais, rašymo priemonėmis, vokais, jeigu suimtasis asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų ir jų prašo. Iš nuoseklios teisės aktų analizės matyti, kad suimtieji laiškų pašto išlaidas apmoka patys. Įstaiga apmoka susirašinėjimą tik vieninteliu atveju: pareiškėjo nemokumo atveju (neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų) susirašinėjimas vykdomas su gynėju arba pareiškėjas siunčia peticiją, skundą, prašymą ar pareiškimą valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams, nevyriausybinėms organizacijoms ir tarptautinėms institucijoms. Suimtųjų susirašinėjimas su artimaisiais yra apmokamas paties suimtojo. Pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad Šiaulių TI administracija neskyrė jam pašto ženklų (neapmokėjo jo susirašinėjimo su artimaisiais), yra nepagrįstos ir prieštaraujančios teisės aktams, kuriuos įgyvendina suėmimą vykdanti institucija – Šiaulių TI. Be to, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių prašymų skirti jam pašto ženklų ar vokų.
Atsakovas nurodė, kad SVĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 74 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, jog suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu, ir nustato taksofono kortelių įsigijimo tvarką. Pareiškėjas nesiskundžia, kad tardymo izoliatoriaus administracija jam trukdė/neleido paskambinti, jis tiesiog teigia, kad įstaiga jam neskyrė skambinimo kortelių. Įgyvendinant Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 74 punktą, 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1/01-128 buvo patvirtintas Taksofono kortelių įsigijimo tvarkos aprašas. Jame numatyta, kad taksofono korteles suimtieji įsigyja Šiaulių TI parduotuvėje. Atsakovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato pareigos tardymo izoliatorių administracijai apmokėti suimtųjų pokalbius telefonu ar skirti jiems taksofono korteles, todėl pareiškėjo teiginiai neva dėl Šiaulių TI kaltės nutrūkusių jo socialinių ryšių su šeima neturi jokio pagrindo.
Atsakovas pažymėjo, kad dėl psichologinio sukrėtimo ar kitų dvasinių išgyvenimų konsultuoja įstaigos psichiatras. Apsilankymas pas psichiatrą fiksuojamas Asmens sveikatos istorijoje. Iš pareiškėjo Ž. Ž. asmens sveikatos istorijos matyti, kad per jo buvimo Šiaulių TI laikotarpį jis tik vieną kartą (2014 m. rugpjūčio 21 d.) lankėsi pas įstaigos psichiatrą, kai skundėsi tiesiog skausmu ir nemiga. Taip pat matyti, kad pareiškėjas yra turėjęs galvos traumą, dėl ko dažniausias jo nusiskundimas pas gydytojus ir buvo galvos skausmai. Pareiškėjas nurodo neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodo jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas grindžia savo poziciją tik šabloninėmis frazėmis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai ir bendravimas jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo apribotas, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo Ž. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nurodė, jog SVĮ, kitaip nei BVK 94 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus. Teismas nustatė, jog pareiškėjas pasinaudojo teise į trumpalaikį pasimatymą, t. y. 2014 m. balandžio 16 d. turėjo trumpalaikį pasimatymą su žmona. Pagal BVK bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Kadangi paprastai tardymo izoliatoriuose paliekami asmenys tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė taip pat negali būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-526/2014).
Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys (nepriimtinos kalinimo sąlygos) turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį, kuris priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Kadangi nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuje metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi.
Pareiškėjo argumentą, kad jis, kaip suimtasis, diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą, nes suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi.
Pasisakydamas dėl pašto ženklų ir vokų neskyrimo, teismas nustatė, kad pagal teisinį reglamentavimą suimtieji pašto išlaidas apmoka patys, kai susirašinėja su giminaičiais ir kitais asmenimis. Šiaulių TI apmoka pašto išlaidas suimtojo nemokumo atveju, jeigu suimtasis pageidauja susirašinėti su savo gynėju ar kreipiasi su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Šiaulių TI, neskirdamas jam pašto ženklų ir vokų susirašinėjimui su giminaičiais iš įstaigos lėšų, kai jo banko sąskaitoje esančios lėšos buvo areštuotos, elgėsi neteisėtai.
Pasisakydamas dėl taksofono kortelių neskyrimo teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 74 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu, ir nustato taksofono kortelių įsigijimo tvarką. Taksofono kortelių įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1/01-128, 3 punkte numatyta, kad taksofono korteles suimtieji įsigyja Šiaulių TI parduotuvėje. Teismas sprendė, jog teisės aktai nenumato galimybės suimtojo nemokumo atveju jam skirti iš įstaigos lėšų taksofono kortelių, todėl šiuo atveju neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nesant Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla pareiga atlyginti žalą.
III.
Pareiškėjas Ž. Ž. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl to, jog nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. būnant Šiaulių TI jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, t. y. jam, kaip suimtajam, nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, o nuteistiesiems buvo suteikiami, taip buvo pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjas nurodė, kad šiuos pažeidimus EŽTT yra konstatavęs 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Konvencijos 8 ir 14 straipsniai, į ką pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir šio klausimo iš esmės nenagrinėjo. Be to, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Teismo apribojimai pasimatyti su artimaisiais pareiškėjui nebuvo taikomi. Paaiškino, kad trumpalaikiai pasimatymai vyksta per stiklą, kalbama per vietinio ryšio telefoną, kas prilygsta pokalbiui telefonu, ir tokių pasimatymų aplinkybes galima vertinti kaip Konvencijos pažeidimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtas Europos kalinimo taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis, tačiau nagrinėjamu atveju ši teisė pareiškėjui buvo ribojama.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad EŽTT, spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens fizinę ir emocinę būklę, amžių, lytį, sveikatos būklę, galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje ir kt. (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją, 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją ir kt.). Atsakovo teigimu, Šiaulių TI vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai yra lakoniški, nepagrindžiami įrodymais, neindividualizuojamos neigiamos pasekmės, priežastinis ryšys, nepateikti duomenys apie sveikatos būklę ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjimu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų bei neskiriant jam pašto ženklų, vokų ir taksofono kortelių iš Šiaulių TI lėšų.
Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. sausio 30 d. negalėjo bendrauti su artimaisiais, t. y. rašyti laiškų, nes negalėjo įsigyti pašto ženklų, vokų ir skambinimo kortelių. Pareiškėjas dėl to kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl pašto ženklų bei vokų skyrimo iš įstaigos lėšų, bet šie jo prašymai buvo atmesti, nes susirašinėjimą su artimaisiais apmoka patys suimtieji. Dėl to pareiškėjas mano, kad jo teisės bendrauti su savo artimaisiais buvo neteisėtai suvaržytos.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė remdamasis SVĮ įstatymo 15 ir 16 straipsnių nuostatomis, kuriose įtvirtinta, jog suimtieji pašto išlaidas apmoka patys, kai susirašinėja su giminaičiais ir kitais asmenimis. Dėl taksofono kortelių neskyrimo, pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, nes teisės aktai nenumato pareigos suimtojo nemokumo atveju jam skirti iš įstaigos lėšų taksofono kortelių.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas remiasi 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija patvirtintų Europos kalėjimo taisyklių nuostatomis, jog kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis.
EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė kalinimo sąlygų pažeidimų, susijusių su vokų, pašto ženklų, skambinimo kortelių išdavimu. Šiais aspektais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų teisėjų kolegija iš naujo nekartoja.
Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde kaip dar vieną žalos atsiradimo pagrindą nurodė tai, kad būnant Šiaulių TI jam, kaip suimtajam, nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o nuteistiesiems buvo suteikiami, dėl to pareiškėjas mano, kad buvo diskriminuojamas ir jo teisės buvo pažeidžiamos.
Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pareiškėjo 2015 m. vasario 9 d. prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) buvo numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. BVK 94 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pareiškėjo 2015 m. vasario 9 d. prašymo surašymo metu) buvo numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Sisteminė šių teisės aktų analizė duoda pagrindą daryti išvadą, kad suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams.
Šiuo klausimu aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šioje byloje paminėjo, kad Konvencija nėra aiškinama taip, jog susitariančios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus, tai yra sritis, kurioje susitariančios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad kardomasis asmens kalinimas gali būti laikomas asmens patekimu į išskirtinę teisinę padėtį, kuri nors gali būti taikoma priverstinai ir paprastai paskiriama laikinai, yra neatsiejamai susijusi su atskiro asmens aplinkybėmis bei jo egzistavimu. Tam, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas pagal 14 straipsnį, turi būti skirtingai traktuojami asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje (žr., pvz., sprendimą D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 57325/00, par. 175). Reikalavimas įrodyti „analogišką padėtį“ nereiškia, kad lyginamos grupės turi būti identiškos. Tai, kad pareiškėjo padėtis nėra visiškai analogiška nuteistųjų padėčiai, bei tai, jog įvairios grupės skiriasi pagal tai, kokiu tikslu atimta jų laisvė, netrukdo taikyti 14 straipsnio. Turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į jo skundo esmę, pareiškėjas atsidūrė palyginti panašioje padėtyje kaip ir tie, su kuriais elgiamasi kitaip. EŽTT konstatavo, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje Varnas prieš Lietuvą EŽTT nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais.
Atsižvelgus į aptartą EŽTT sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą, darytina išvada, kad ginčijamas SVĮ 22 straipsnis, tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Taigi nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant, į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pažymima, kad pagal minėtą Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Atkreipiamas dėmesys, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Iš EŽTT sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos skirti jiems ilgalaikių pasimatymų, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista (žr. minėto sprendimo 36 ir 37 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2014 m. balandžio 8 d. prašymu ir 2015 m. vasario 9 d. prašymu, kurį motyvavo noru palaikyti socialinius ryšius, pareiškėjas Ž. Ž. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona suteikimo, tačiau abu jo prašymai nebuvo tenkinti dėl to, jog SVĮ suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta (b. l. 11-14). Be to, bylas sieja dar viena faktinė aplinkybė – pareiškėjas Ž. Ž., kaip ir cituojamoje byloje, suimtas laikomas ilgą laiko tarpą (pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., kol jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas). Visa tai rodo, jog abejose bylose faktinės aplinkybės labai panašios, todėl spręstina, jog galima remtis EŽTT byloje Varnas prieš Lietuvą pateiktu išaiškinimu.
Vertinant situaciją Varnas prieš Lietuvą bylos kontekste, pasisakytina, kad viešojo administravimo subjektai, spręsdami dėl nuteistųjų teisės pasimatyti su artima šeima, be kita ko, turėtų vadovautis Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta asmens teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip ji aiškinama EŽTT praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., EŽTT sprendimą Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94), ir vykdyti pozityvius veiksmus iš valstybės pusės, garantuojančius tinkamą aptariamos asmens teisės įgyvendinimą. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija patvirtintų Europos kalėjimo taisyklių 101 punktą, kuriame nurodyta, kad jei nenuteistas (sulaikytas) asmuo prašo jo atžvilgiu taikyti nuteistiesiems asmenims taikytiną režimą, sulaikymo įstaigos administracija, kiek įmanoma, tenkina tokį prašymą.
Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI, be kita ko, užtikrindamas Konvencijos nuostatų taikymą, turėjo imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą, o esant skirtingam suimtojo ir nuteistojo teisinės padėties reguliavimui, nurodyti objektyvius pagrindus, pagrindžiančius skirtingos teisinės padėties buvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atsisakymas suteikti ilgalaikius pasimatymus vien dėl to, jog SVĮ 22 straipsnyje suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta, nėra objektyvus ir pagrįstas pagrindas skirtingai traktuoti suimtuosius ir nuteistuosius bylos Varnas prieš Lietuvą prasme, yra diskriminuojantis pareiškėjo atžvilgiu, kadangi Šiaulių TI savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Kaip jau buvo minėta, Varnas prieš Lietuvą byloje EŽTT konstatavo, kad Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju skirtingos teisinės padėties negalima pagrįsti ir tuo, jog pareiškėjas tardymo izoliatoriuje buvo paliktas tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), kadangi pareiškėjas, kaip suimtasis, Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., o byloje nėra duomenų apie tai, kad būtent pareiškėjo susitikimas su žmona keltų grėsmę netrukdomam ikiteisminiam tyrimui, ikiteisminio tyrimo sėkmei.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra suimtas nuo 2013 m. liepos 10 d., nustačius, jog jis savo valią dėl ilgalaikio pasimatymo suorganizavimo buvo išreiškęs, o Šiaulių TI administracija jo prašymų netenkino, darytina išvada, kad Šiaulių TI tokiais savo veiksmais, t. y. nesuteikdamas pareiškėjui Ž. Ž. teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnius.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Šiuo atveju konstatavus Konvencijos normų pažeidimus, nėra abejojama dėl šių pažeidimų tiesiogiai nulemtos neturtinės žalos atsiradimo.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio (15 000 Eur) neturtinė žala.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad atsakovas sąmoningai nesistengė sukelti nepatogumų pareiškėjui, jam kilusias pasekmes, pažeidimo trukmę, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, vertintina, jog yra pagrindas pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą sumažinti, priteisiant pareiškėjui 1 000 Eur sumą.
Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Ž. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui Ž. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan