Civilinė
byla Nr. 3K-3-331/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos: 78.2.1; 40.1;
114.8.2; 121.5; 121.19.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Birutės Janavičiūtės
ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį
atsakovei V. Š. dėl prievolės dalies pabaigos įvykdymu
pripažinimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl išlaikymo dydžio pakeitimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė
pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimą,
kuriuo iš jo priteistas išlaikymas dukterims G. Š.,
gimusiai 1999 m. vasario 10 d., ir K. Š., gimusiai 2003 m.
liepos 29 d., pakeičiant išlaikymo formą iš mokamų kas mėnesį periodinių išmokų
į išlaikymą, kurio dalis mokama konkrečia pinigų sumą po 20 000 Lt kiekvienai
dukrai, viso 40 000 Lt, už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 15 d. iki
2007 m. gegužės 21 d., skaičiuojant dukterų išlaikymui po
180 Lt kas mėnesį kiekvienai, o nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 19
d. skaičiuojant vaikų išlaikymui po 250 Lt kas mėnesį kiekvienai dukteriai; laikotarpiu
nuo 2013 m. gegužės 19 d. iki dukterų pilnametystės išlaikymą nustatyti kas
mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt kiekvienai iš jų; pripažinti,
kad ieškovas iki 2013 m. gegužės 19 d. visiškai įvykdė prievolės teikti
išlaikymą dalį, 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d. sumokėdamas dukterų
išlaikymui po 20 000 Lt kiekvienai, bei laikyti šią ieškovo prievolės dalį įvykdyta.
Ieškovas nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2004 m. birželio 22 d.
sprendimu priteisė iš jo išlaikymą dukterims periodinėmis
išmokomis po 180 Lt per mėnesį nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki jų pilnametystės. Teismo
2005 m. balandžio 22 d. sprendimu buvo
nutraukta santuoka su atsakove ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo
pasekmių. Ieškovas, ketindamas įsidarbinti užsienyje, susitarė su atsakove, kad
dukterims išmokės išlaikymą konkrečia pinigų suma – 40 000 Lt, pervesdamas
pinigus į jos sąskaitą banke. Šią sumą vaikų išlaikymui ieškovas gavo pardavęs
asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą (duomenys neskelbtini). Atsakovė
sutiko, pervestus pinigus vaikų išlaikymui priėmė, tačiau dabar to nepripažįsta,
todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl prievolės dalies pabaigos įvykdymu
pripažinimo.
Atsakovė byloje
pareiškė priešieškinį, prašydama pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004
m. birželio 22 d. sprendimą ir padidinti iš ieškovo priteistą išlaikymą
dukterims, priteisiant po 500 Lt kiekvienai kas mėnesį mokamų periodinių išmokų
iki jų pilnametystės. Atsakovė nurodo, kad su ieškovu gyvenant santuokoje
pertvarkė gyvenamąsias patalpas(duomenys neskelbtini). Dėl to ieškovas pervedė
40 000 Lt į jos sąskaitą, nes turtas pagerintas buvo ir jos lėšomis.
Nutraukiant santuoką 2005 m. balandžio 22 d. ieškovas nereiškė jokių pretenzijų
dėl išlaikymo formos, vėliau taip pat teikė išlaikymą vaikams. Nuo išlaikymo
priteisimo padidėjo perkamų vaikams daiktų kainos ir vaikų poreikiai, pagerėjo
ieškovo materialinė padėtis, todėl keistinas ieškovo mokamų periodinių išmokų vaikams
dydis.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Šiaulių miesto
apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė,
priešieškinį tenkino – pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimą,
padidindamas nepilnamečių dukterų išlaikymą po 500 Lt kiekvienai kasmėnesinių
periodinių išmokų iki jų pilnametystės, pradedant skaičiuoti nuo 2007 m.
gegužės 25 d. Teismas nustatė, kad 2004 m. rugpjūčio 29 d. preliminariosios
sutarties dėl gyvenamųjų patalpų ir joms priklausančio žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo
lapo antroje pusėje ieškovo pasirašytas sutikimas, kad 40 000 Lt būtų
pervesta į atsakovės sąskaitą. 40 000 Lt pervedimas atliktas 2004 m. rugsėjo 9
d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d. Preliminariojoje sutartyje nenurodyta, kad
ieškovas perveda 40 000 Lt sumą kaip išlaikymą vaikams. Ieškovas, pardavęs jam
asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, pervesdamas 40 000 Lt sumą,
pripažino, kad tai nėra jo vieno asmeninė nuosavybė, laikė jį šeimos turtu,
pripažino, kad ir atsakovė prisidėjo prie turto pagerinimo ir išlaikymo. Pagal
byloje esančius duomenis, ieškovo turtinė padėtis gera, o atsakovės metinės
pajamos ir turtas neviršija pirmojo asmens pajamų ir turto lygio, nors jos
vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas – du butai (gauna nuompinigius už
buto nuomą), nuo 2007 m. spalio 8 d. ji dirba. G. Š. išlaikymo
suma vienam mėnesiui yra 914,86 Lt (vienam tėvui per mėnesį tenka apmokėti
457,43 Lt), o K. Š. išlaidų suma vienam mėnesiui 812,02 Lt
(vienam tėvui per mėnesį tenka apmokėti 406,01 Lt), tačiau į šias sumas
neįskaičiuotos išlaidos būstui. Be to, duktė G. lankė dailiojo plaukimo
treniruotes (30 Lt) ir vasaros stovyklą (95 Lt). Nors tėvų teisės ir pareigos
vaikams yra lygios, iš ieškovo priteistina didesnė dalis išlaikymo pinigine
išraiška, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei tenka pagrindiniai rūpesčiai
auginant ir auklėjant vaikus, taip pat į geresnę ieškovo turtinę padėtį.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 8 d.
sprendimu panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d.
sprendimą – patikslintą ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas
pripažino, kad ieškovo prievolė pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m.
birželio 22 d. sprendimą teikti išlaikymą dukterims po 180 Lt periodinėmis
išmokomis kas mėnesį nuo 2006 m. birželio 15 d. iki 2007 m. gegužės 21 d., o nuo
2007 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 19 d. – po 250 Lt, įvykdyta pervedus
40 000 Lt ir ši prievolės dalis yra užbaigta įskaitymu. Teismas pakeitė 2004 m.
birželio 22 d. sprendimą dėl išlaikymo dydžio ir nustatė, kad nuo 2013 m.
gegužės 19 d. dukterų išlaikymui ieškovas privalo mokėti po 250 Lt periodinių
išmokų kas mėnesį iki jų pilnametystės; nepilnamečių vaikų lėšų tvarkytoja
uzufrukto teise teismas paskyrė atsakovę. Teismas nustatė, kad šalių santuoka
nutraukta teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu patvirtinus šalių pasirašytą
santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurioje nustatyta, kad šalys neturi santuokoje
įgyto nekilnojamojo turto. Ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu teismo
sprendimu, tarp tų pačių šalių, todėl negali būti įrodinėjama ir nustatoma iš naujo
(CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustatyta, kad nekilnojamasis turtas(duomenys
neskelbtini), yra ieškovo iki santuokos sudarymo su atsakove 1990 m.
gruodžio 29 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgytas nekilnojamasis turtas (18/100
dalių gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, šiltnamio ir kitų kiemo statinių).
Kitą nekilnojamąjį turtą ieškovas paveldėjo iš savo motinos 1998 m. rugpjūčio 4
d., taip pat iki santuokos su atsakove sudarymo. Dėl to visas nekilnojamasis
turtas yra tik ieškovo asmeninė nuosavybė ir pervesti 40 000 Lt negali būti
vertinami kaip piniginė kompensacija atsakovei už pasidalytą nekilnojamąjį
turtą ar už to turto pagerinimą. Byloje nepareikštas reikalavimas kompensuoti
turto pagerinimo išlaidas. Ieškovas, kaip piniginės prievolės mokėtojas, nurodo,
kad šie pinigai skirti dviejų dukterų išlaikymui – po 20 000 Lt kiekvienai,
todėl teismas negali šios piniginės prievolės vertinti kitaip (CPK 178, 185
straipsniai). Santuokos nutraukimo pasekmių šalių pasirašytoje ir teismo
patvirtintoje sutartyje neaptarta piniginė kompensacija už nekilnojamąjį turtą
ar už jo pagerinimą, todėl atsakovės piniginės prievolės aiškinimas (buto
pagerinimo išlaidos) be teisinio pagrindo, prieštarauja įsiteisėjusiu teismo
sprendimu nustatytiems faktams. Dėl išlaikymo vaikams dydžio teismas nustatė,
kad kiekvienam iš jų reikia vidutiniškai po 250 Lt iš kiekvieno tėvo, ir tai
tenkintų šių vaikų išlaikymo būtinus ir protingus poreikius. Be to,
pripažintinas esmine faktine aplinkybe ir ieškovo trečio vaiko P.
Š. gimimas 2008 m. sausio 21 d., kuriai taip pat būtina teikti išlaikymą; ieškovo
darbo užmokestis sumažėjo (dabar – apie 2400 Lt). Taigi, ieškovo turtinė
padėtis šio ginčo nagrinėjimo metu yra esmingai pablogėjusi. Šalių dukterys ir
jų poreikiai išaugo, jos lanko mokyklą, darželį, baseiną, gydymo bei sveikatos
problemų, reikalaujančių specialių rūpybos bei išlaikymo sąlygų, nenustatyta.
Taigi kolegija sprendė iš dalies tenkinti reikalavimą padidinti vaikų išlaikymo
dydį.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti
galioti pirmosios instacijos teismo sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo
argumentai:
1. Dėl CK 3.192
straipsnio 2 dalies aiškinimo. Pagal CK 3.201 straipsnį teismas turi teisę ir
pareigą keisti vaikų išlaikymo dydį ir formą tik pasikeitus sąlygoms, kurios
buvo nustatytos teismo sprendimu. Teismas turi nustatyti vaikų poreikius,
kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, ar vaikų poreikiai ir tėvų turtinė padėtis
pasikeitė po teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. L. v. A. L.,
bylos Nr. 3K-3-303/2008). Teismas šioje byloje nukrypo nuo prioritetinės vaikų
teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo, teikė pirmenybę ieškovo
turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr.
3K-3-369/2003; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. A. L., bylos Nr.
3K-3-303/2008; ir kt.). Teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo turtinės
padėties pablogėjimą, remdamasis prielaida, kad pagal esamus dokumentus
ateityje ieškovui bus sumažintos pajamos. Teismas turėjo nustatyti tikslią tėvų
turtinę padėtį. Ieškovas nurodė trečiajam asmeniui, kuris neturi prievolės
išlaikyti šalių vaikus, pervesti atsakovei 40 000 Lt be jokių nuorodų į
mokėjimo paskirtį. Atsakovės teigimu, šie pinigai jai buvo skirti atlyginti už
santuokos metu atliktą turto pagerinimą.
2. Dėl prejudicinių
faktų nustatymo. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad teismo 2005 m.
balandžio 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-0092-542/2005,
nesivadovauta CK 3.67 straipsniu, tačiau teismas šioje byloje nepagrįstai
konstatavo prejudicinių faktų buvimą ir nustatė, kad iki santuokos nutraukimo
ieškovo nurodymu atsakovei sumokėta suma negali būti siejama su santuokoje
įgytu turtu ir jo padalijimu (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prejudiciniu
faktu gali būti tik teismo sprendimu aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos
faktinės aplinkybės, kurios negali būti nustatinėjamos byloje esančiais kitais
procesiniais dokumentais (ne teismo sprendimu). Taigi šioje byloje teismas
nepagrįstai vadovavosi pareiškimu dėl santuokos nutraukimo, konstatuodamas
prejudicinį faktą.
3. Dėl absoliutaus
teismo sprendimo negaliojimo. Ieškovo atstovė pagal įgaliojimą šioje byloje
buvo jo sutuoktinė, kuri atliko praktiką Šiaulių apygardos teisme, todėl visi
teismo teisėjai turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.
4. Dėl nepagrįstai
atnaujinto termino. Pagal CPK 307 straipsnio 3 dalį negali būti tenkinamas prašymas
atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, jeigu praėjo daugiau
kaip šeši mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos. Šioje byloje buvo
praėjęs nurodytas naikinamasis terminas, todėl teismas neturėjo teisės jį atnaujinti.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą
apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl CK 3.192 straipsnio
2 dalies aiškinimo. Atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių,
kad ji pagerino ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nebuvo
pareikštas priešieškinio reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo. Byloje
nustatyta, kad visas turtas buvo ieškovo asmeninė nuosavybė arba paveldėtas po
jo motinos mirties, todėl jis turėjo pakankamai lėšų remontuoti savo turtą. Preliminariąja
sutartimi dėl turto pardavimo ieškovas įsipareigojo parduoti nekilnojamąjį turtą,
ir vaikų išlaikymo klausimas nebuvo sprendžiamas. Preliminariosios sutarties
3.2 punkte su nekilnojamojo turto agentūra buvo sutarta, kad visa už parduotą
turtą gauta suma bus pervesta į nurodytą sąskaitą, ir tai patvirtina, kad šio
turto ieškovas nelaikė santuokiniu turtu ir neketino dalyti gaunamos sumos už
parduodamą turtą. Tai, kad po 40 000 Lt pervedimo į atsakovės sąskaitą,
ieškovas ir toliau teikė išlaikymą vaikams, nekeičia lėšų pervedimo paskirties,
nes įstatyme nenustatyta draudimo teikti didesnį išlaikymą vaikams, nei
priteista teismo ar susitarta tėvų. CK 3.201 straipsnyje nustatyta teismo
diskrecijos teisė, bet ne pareiga tenkinti prašymą dėl vaikų išlaikymo formos
ar dydžio pakeitimo, ir toks prašymas gali būti tenkinamas tik visapusiškai įvertinus
konkrečios bylos aplinkybes. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų
tėvų turtinei padėčiai, užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismas,
nustatydamas tėvų turtinę padėtį, turi išsiaiškinti tėvų gaunamas pajamas ir
turimą turtą. Ieškovas sutiko mokėti išlaikymą vaikams po 250 Lt kiekvienam kas
mėnesį pagal esamą turtinę padėtį. Ieškovas 2006 m. gegužės 4 d. sudarė antrą
santuoką, kurioje 2008 m. sausio 21 d. gimė duktė P., o 2009 m. kovo 30 d. – sūnus
M., jo sutuoktinė S. Š. šiuo metu nedirba, augina vaikus,
jos gaunamos pajamos 195 Lt per mėnesį. Taigi šiuo atveju turi būti taikomas CK
3.198 straipsnyje įtvirtintas vaikų lygybės principas.
2. Dėl prejudicinių
faktų nustatymo. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką prejudiciniais faktais
laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės;
prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose
bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus
atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems
byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008).
Ginčo atveju prejudicinę reikšmę turi faktas, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas
2005 m. balandžio 22 d. sprendimu nustatė, kad šalys neturi įgyto santuokoje
nekilnojamojo turto, gyvena atskirai ir netvarko bendro ūkio. CPK 182
straipsnyje nenustatyta, kokioje teismo sprendimo dalyje prejudiciniai faktai
turi būti užfiksuoti. Ieškovo nuomone, bylai reikšmingi faktai gali būti
išdėstomi arba dėl jų pasisakoma ne tik sprendimo rezoliucinėje, bet ir
motyvuojamojoje dalyje.
3. Dėl absoliutaus
teismo sprendimo negaliojimo. Ieškovas vedė bylą per įgaliotą atsakovę –sutuoktinę
S. Š., kuri Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriuje praktiką atliko nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2008 m. balandžio 28 d.
Apeliacinis skundas Šiaulių apygardos teismui buvo pateiktas 2008 m. gegužės 22
d. Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria nutrauktas apeliacinis procesas,
priimta 2008 m. spalio 27 d., ginčijamas sprendimas – 2009 m. balandžio 8 d.
Taigi apeliacinio skundo priėmimo ir nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme metu
ieškovo atstovė nebuvo susijusi su Šiaulių apygardos teismu darbo santykiais, todėl
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai nebuvo
pagrindo nusišalinti. Be to, atsakovė apeliacinės instancijos teisme
(skirtingai nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) nepasinaudojo
CPK 68 straipsnyje įtvirtinta teise pareikšti nušalinimą teismui.
4. Dėl termino
apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos
teismas. To paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinis
skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda
asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Šiems trūkumams paaiškėjus bylą
nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartimi
apeliacinis procesas buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai
pripažino padaręs klaidą ir atnaujino terminą apeliaciniam skundui paduoti, nes
tai buvo svarbi termino praleidimo priežastis, kuri nepriklausė nuo ieškovo
atstovės valios. Kiekviena bylos šalis turi turėti galimybę ginti pažeistą
teisę (Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacija Nr.
(95)5).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai
Dėl tėvų pareigos
materialiai išlaikyti vaikus vykdymo
Materiali tėvų
pareigų vaikams atlikimo išraiška yra tinkamo išlaikymo forma ir dydis, tai yra
esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo
13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v.
R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų
poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis
sąlygas. CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali priteisti
išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos
išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis
išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Nepilnamečiams
vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo
(motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jo pajamų rūšių (CK 3.199
straipsnis).
Nagrinėjamos bylos
atveju šalių dukterų G., gimusios 1999 m. vasario 10 d., ir K., gimusios 2003
m. liepos 29 d., išlaikymo klausimas buvo išspręstas Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimu – iš R. Š. priteistas
išlaikymas dukterims po 180 Lt kas mėnesį iki jų pilnametystės. Šis teismo
sprendimas buvo įtrauktas ir į šalių 2005 m. balandžio 20 d. sudarytą sutartį
dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią patvirtino Šiaulių miesto apylinkės
teismas 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu. Tačiau dar iki šalių santuokos
nutraukimo, t. y. 2004 m. rugpjūčio 29 d., ieškovas sudarė preliminariąją
sutartį dėl 18/100 dalių gyvenamojo namo, ūkinio pastato, šiltnamio, garažo ir
207/1151 dalies žemės sklypo(duomenys neskelbtini), pardavimo UAB
„E.L.L. Nekilnojamasis turtas“. Pagal byloje esančius duomenis, šis turtas
ieškovui priklausė asmeninės nuosavybės teise, nes buvo įgytas iki šalių
santuokos sudarymo 1998 m. spalio 22 d. Preliminariosios sutarties lapo
antroje pusėje ieškovas nurodė pirkėjui 40 000 Lt pervesti į kasatorės sąskaitą.
Ši suma dalimis į kasatorės sąskaitą buvo pervesta – 5000 Lt 2004 m.
rugsėjo 9 d. ir 35 000 Lt jau po 2004 m. rugsėjo 21 d. nurodyto turto pirkimo-pardavimo
sutarties sudarymo – 2004 m. rugsėjo 23 d. Šių aplinkybių šalys neginčijo, nors
vertino skirtingai: ieškovas teigė, kad šia suma jis įvykdė dalį savo prievolės
mokėti išlaikymą dukterims, o kasatorė – kad tai buvo kompensacija už parduotą
turtą, kuris buvo pagerintas santuokos metu. Tačiau kolegija, įvertinusi byloje
esančius duomenis, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad kasatorė įrodė šią
aplinkybę, grįsdama savo atsikirtimus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
Iš tiesų, kaip teigia
kasatorė, ieškovas teismo priteistą išlaikymą mokėjo iki
2005 m. spalio 1 d. kas mėnesį, 2006 m. – tik gegužės
mėnesį, t. y. jau po to, kai kasatorei buvo pervesta 40 000 Lt suma, gauta
pardavus nekilnojamąjį turtą(duomenys neskelbtini). Ši suma jai buvo
pervesta 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d., t. y. iki santuokos
nutraukimo, kai teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu buvo patvirtinta šalių
sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nustatyta, kad
šalys neturi bendro nekilnojamojo turto. Tačiau šie faktai dar nepatvirtina,
kad ieškovo pervesta kasatorei pinigų suma buvo skirta būtent kompensuoti
santuokos metu atliktus nekilnojamojo turto(duomenys neskelbtini),
pagerinimus. Pagal byloje esančius duomenis, jau 2005 m. rugsėjo 2 d. kasatorė ieškovo
buvo raginama įforminti šią sumą kaip dalies prievolės mokėti išlaikymą vaikams
pabaigą. Šalims nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu patvirtintoje 2005 m.
balandžio 20 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo įtvirtinta,
kad šalys neturi santuokoje įgyto nekilnojamojo turto, pasidalijo kilnojamąjį
turtą, išsprendė savo turtines teises ir pareigas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis).
CK 6.123 straipsnio
1, 2 dalyse nustatyta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma; tais
atvejais, kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė
neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui. Taigi nagrinėjamu atveju
būtent kasatorė, kuriai buvo pervesta 40 000 Lt, turėjo įrodyti, kad ieškovas
šios sumos pervedimu neįvykdė savo dalies prievolės teikti vaikams išlaikymą,
tačiau, pagal byloje esančius duomenis, kasatorė, minėta, neįrodė aplinkybių,
kuriomis ji grindė savo atsikirtimus į ieškovo pareikštą reikalavimą pripažinti
dalies prievolės pabaigą įvykdymu (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.123 straipsnio
2 dalis). Dėl to kolegija sprendžia, kad 40 000 Lt pervedimas kasatorei
laikytinas ieškovo dalies prievolės mokėti vaikams išlaikymą periodinėmis
išmokomis įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Taip pat kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad ieškovo dalies prievolės 40 000 Lt sumoje mokėti vaikams
išlaikymą periodinėmis išmokomis pabaiga įvykdymu apeliacinės instancijos
teismo sprendimu nustatyta į ateitį – po 250 Lt periodinių išmokų kiekvienam
vaikui kas mėnesį iki 2013 m. gegužės 19 d., atsiradus CK 3.201
straipsnyje nustatytiems pagrindams išlaikymo dydis gali būti keičiamas.
Dėl išlaikymo
dydžio keitimo
Kasacinis teismas
nagrinėjamose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr.
3K-3-369/2003; 2005 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. K., bylos Nr.
3K-3-306/2005; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr.
3K-3-303/2008; ir kt.) yra ne kartą nurodęs, kad tiek tėvų galimybės teikti
išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl
įstatyme nustatyta galimybė pakeisti išlaikymo dydį ir (ar) formą. Pagal CK
3.201 straipsnį pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi
šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko poreikiai. Išlaikymo dydžiui
pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės,
t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko
poreikių pasikeitimas (išlaikymą teikiančio tėvo turtinės padėties nedidelis
pasikeitimas nėra pagrindas keisti išlaikymo dydį). Sprendžiant išlaikymo
dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno iš pagrindinių šeimos
teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir
interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai tėvai
turi pareigą rūpintis keliais vaikais, iš kurių vieni kartu negyvena, o kiti
auginami šeimoje ir kartu su vienu iš tėvų gyvena, tai šis tėvas (motina) turi
įgyvendinti pareigą išlaikyti visus vaikus derinant vaikų interesus ir
siekiant, kad išlaikymo sąlygos, kiek pagal aplinkybes galima, vaikams būtų
sudarytos panašios. Išlaikymo tikslas - užtikrinti būtinas vaikui vystytis
sąlygas, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį. Išlaikymo dydis visiems vaikams
turi būti pakankamas bent minimaliems visų vaikų poreikiams tenkinti, o gautos
vaikų išlaikymui sumos turi būti panaudotos lygiomis dalimis, jeigu nėra
svarbių priežasčių nukrypti nuo lygybės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-245/2002).
Pagal byloje esančius
duomenis, ieškovas turi pareigą išlaikyti keturis vaikus – šalių dukteris Godą
ir Kamilę, taip pat antroje santuokoje 2008 m. sausio 21 d. gimusią Pauliną bei
2009 m. kovo 30 d. gimusį Mantą. Ieškovas sutiko mokėti dukterų Godos ir
Kamilės išlaikymui po 250 Lt, kasatorė prašė priteisti iš ieškovo po 500 Lt
kiekvienai iš jų išlaikyti. Byloje nustatyta, kad kasatorė gauna 900 Lt darbo
užmokestį ir nuompinigius už nuomojamą butą, ieškovo darbo užmokestis sumažėjo
dėl sumažėjusios įmonės, kurioje jis dirba, gamybos apimties, šiuo metu – apie
2400 Lt. Taigi įvertinant sumažėjusį ieškovo darbo užmokestį ir dviejų vaikų,
kuriems taip pat reikalingas išlaikymas, gimimo antroje santuokoje faktą,
kolegija sprendžia, kad ieškovo turtinė padėtis pablogėjo, tačiau išaugus šalių
dukterims jų poreikiai padidėjo, kasatorė pateikė byloje jų išlaikymui
reikalingų lėšų skaičiavimus, nors papildomų jų priežiūros išlaidų byloje
nenustatyta (CK 3.201 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal byloje nustatytus
faktus, o remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas padidinti priteistą
išlaikymą šalių dukterims nuo 180 Lt iki 250 Lt kiekvienai, turint omenyje tai,
kad abu tėvai privalo teikti išlaikymą savo vaikams ir jų pareigos išlaikyti
vaikus lygios, atsižvelgiant į proporcingumo principą tarp vaikų poreikių ir
tėvų turtinės padėties bei visų tėvo (motinos) vaikų lygybės principą, yra
teisėtas ir pagrįstas.
Dėl CPK normų,
reglamentuojančių prejudiciją, taikymo šioje byloje
CPK 182 straipsnyje nustatyta,
kokios aplinkybės yra neįrodinėjamos. Viena iš tokių – prejudicinis faktas. Jo
ypatybė yra ta, kad jis vieną kartą jau buvo nustatytas ir ekonomijos
sumetimais antrą kartą neįrodinėjamas ir nenustatinėjamas, o vadovaujamasi tuo,
kad faktas yra toks, koks jis buvo konstatuotas pirmą kartą. Įsiteisėjusiu
teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys,
nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, jeigu jie toje byloje
buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos
įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr.
3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos
Nr. 3K-3-125/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O.
D. V. v. L. M., bylos Nr.
3K-3-109/2009; kt.).
Atsižvelgdama į
kasacinio teismo formuojamą praktiką kolegija konstatuoja, kad šioje byloje netaikytina
prejudicija CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal byloje
esančius duomenis, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d.
sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka, patvirtinant 2005 m. balandžio 20 d.
šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nustatyta,
kad šalys neturi santuokoje įgyto nekilnojamojo turto. Tačiau kolegija nurodo,
kad teismo sprendimu tvirtinant šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo
pasekmių, aplinkybė, ar šalys turi nekilnojamojo turto, nebuvo tos bylos
įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, todėl sutartyje nurodytas faktas negali būti
pripažįstamas prejudiciniu šioje byloje. Dėl to Šiaulių miesto apylinkės teismo
2005 m. balandžio 22 d. sprendimu patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos
pasekmių laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu, vertintinu kartu su kitais
byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Taip pat
pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog 40 000 Lt už
parduotą nekilnojamąjį turtą(duomenys neskelbtini), buvo pervesta jau po
santuokos nutraukimo, t. y. teismo sprendimu jau nustačius, kad šalys neturi
bendro nekilnojamojo turto, prieštarauja byloje esantiems duomenims, nes šalių
santuoka buvo nutraukta 2005 m. balandžio 22 d., o 40 000 Lt kasatorei pervesta
2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d., t. y. prieš
santuokos nutraukimą. Tačiau kolegija, nors ir nustačiusi netinkamą įrodinėjimą
ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymą, konstatuoja, kad šie
procesinės teisės normų pažeidimai neteikia pagrindo panaikinti iš esmės
teisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo.
Dėl teismo
šališkumo
Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje yra garantuota žmogaus teisė turėti nešališką ginčo arbitrą.
Taigi asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra konstitucinė, ir
būtina šalinti bet kokias prielaidas, galinčias kelti abejonių dėl teisėjo ar
teismo nešališkumo. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime nurodė,
kad asmens konstitucinė teisė į jo bylos išnagrinėjimą nešališko teismo reiškia
tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali
kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo
nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir
laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo
teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti
abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. S. v. R. G.,
bylos Nr. 3K-3-519/2006). Šiame kontekste taip pat aktuali Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kurioje
įtvirtinta, be kita ko, asmens teisė į nešališką teismą, bei ją aiškinanti
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Europos Žmogaus
Teisių Teismas yra nurodęs, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio
nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu gali būti nagrinėjamas
dviem aspektais. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė
vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas.
Asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų
(žr. Hauschildt v. Denmark, no. 10486/83, judgment of 24 May 1989, § 47).
Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi
pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią
abejonę (žr., pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgment of 24
February 1993, § 28, Academy Traiding Ltd. and Others v. Greece, no.
30342/96, judgment of 4 April 2000, § 43, Poulitaival and Pirttiaho v.
Finland, no. 54857/00, judgment of 23 November 2004 ir kt.). Teisėjas, dėl
kurio nešališkumo egzistuoja pagrįsta abejonė, privalo nusišalinti (žr. Nortier
v. Netherlands, no. 13924/88, judgment of 24 August 1993, § 33).
Kasatorės nuomone,
visi apeliacinės instancijos teismo teisėjai turėjo nusišalinti nuo šios bylos
nagrinėjimo, nes ieškovo atstovė pagal įgaliojimą šioje byloje buvo jo
sutuoktinė, kuri atliko praktiką Šiaulių apygardos teisme. Visų pirma, kolegija
pažymi, kad kasatorė nereiškė apeliacinės instancijos teismo teisėjams
nušalinimo CPK 64-66 straipsnių pagrindu. Pagal turimus duomenis, ieškovo
atstovė praktiką Šiaulių apygardos teisme atliko nuo 2008 m. kovo 18 d. iki
2008 m. balandžio 28 d., o šio teismo sprendimas byloje priimtas 2009 m.
balandžio 8 d., t. y. beveik po metų. Nesant kitų aplinkybių, kurios galėtų
patvirtinti teismo sprendimą priėmusių teisėjų šališkumą, būtent išankstinį
nusistatymą ar tendencingumą (minėta, teisėjo asmeninis nešališkumas
preziumuojamas) ar keltų pagrįstą abejonę dėl teisėjų šališkumo, kasaciniame
skunde nurodyta aplinkybė dėl ieškovo atstovės mėnesio ir dešimties dienų trukmės
praktikos, atliktos Šiaulių apygardos teisme, prieš metus iki ginčijamo teismo
sprendimo priėmimo, nelaikytina pagrindu suabejoti teismo sprendimą priėmusių
teisėjų šališkumu. Dėl to kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisme
nebuvo pažeista kasatorės konstitucinė teisė į nešališką teismą.
Dėl procesinio
termino atnaujinimo
Asmens teisė atlikti
procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam terminui, tačiau tai
nereiškia, kad asmuo iš viso prarado galimybę šį procesinį veiksmą atlikti (CPK
75 straipsnio 1 dalis). CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios
instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Praleidęs įstatymo ar teismo
nustatytą terminą asmuo turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu jį
atnaujinti, kartu nurodydamas priežastis, dėl kurių praleido procesinį terminą.
Siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir pašalinti galimybę
nesąžiningai šaliai piktnaudžiauti procesu, CPK 307 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad prašymas atnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo
terminą negali būti paduotas, jeigu nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo
paskelbimo dienos praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai. Pasibaigus CPK 307
straipsnio 3 dalyje nustatytam šešių mėnesių terminui, išnyksta teisė paduoti
apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pateikto
prašymo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą teismas negali
tenkinti, o apeliacinį skundą turi atsisakyti priimti. Tuo atveju, kai
aplinkybė, jog apeliacinis skundas paduotas praleidus CPK 307 straipsnio 3
dalyje nustatytą terminą, nustatoma nagrinėjant bylą apeliacine tvarka,
apeliacinis procesas nutraukiamas. Teismo spendimo teisėtumas, esant įstatyme
nustatytiems pagrindams, gali būti peržiūrimas suinteresuotam asmeniui
paduodant prašymą atnaujinti procesą CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v.
R. V. M., bylos Nr. 3K-3-599/2008).
Konstitucinis Teismas
2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis
į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), aiškinama kitų Konstitucijos
nuostatų kontekste, lemia ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks
teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos ar specializuoto teismo
baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos
teismui. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad
įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios
instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui,
bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos
teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Antraip būtų
nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens
konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų,
užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismo
praktikoje pabrėžiama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti
aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio
apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą
teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių
klausimą, kontekste (žr. Brumarescu v. Romania [GC], no. 283 42/95, §
61, ECHR 1999 – VII ir kt.). Teismas yra nurodęs, kad normų, reglamentuojančių
formalius skundo priimtinumo žingsnius ir procesinius terminus, paduodant skundą
taikymo tikslas yra užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ir suderinamumą su
teisinio apibrėžtumo principu, šios normos ar jų taikymo būdas neturėtų
užkirsti asmeniui kelio pasinaudoti prieinama teisinės gynybos priemone (žr. Beleš
and others v. Czech Respublic, no. 47273/99, judgment of 2002 November 12,
§ 49; Fetaovski v. Former Yugoslav Respublic of Macedonia, no. 10649/03,
judgment of 19 June 2008, § 39). Kasacinis teismas taip pat ne kartą pažymėjo,
kad vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmens galimybė apskųsti teismo
sprendimą; teismai nepagrįstai neturi paneigti galimybės apskųsti teismo
sprendimo; apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas reiškia, jog proceso
šalis netenka teisės teismo sprendimui peržiūrėti apeliacine tvarka, terminas atnaujinamas,
kai teismo veiksmai nevisiškai atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5
d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v.
Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-399/2007; 2007 m. gruodžio 5 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. W. Behrensas v. A.
D., bylos Nr. 3K-3-542/2007; 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. L. v. R. V.
M., bylos Nr. 3K-3-599/2008; ir kt.).
Nagrinėjamos bylos atveju
apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio
22 d. sprendimo paržiūrėjimo buvo pateiktas per įstatyme nustatytą terminą –
2008 m. gegužės 22 d. (CPK 307 straipsnio 1 dalis), tačiau pasirašytas ieškovo
sutuoktinės, neturinčios aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, taigi
asmens, neturinčio teisės jį paduoti (CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 315
straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalį pirmosios
instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir grąžinti jį
padavusiam asmeniui, o ieškovas, ištaisęs nustatytą trūkumą, turėjo galimybę
vėl kreiptis su apeliaciniu skundu ir prašyti atnaujinti praleistą
trisdešimties dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti (ieškovo sutuoktinės pasirašytas
apeliacinis skundas pateiktas likus dienai iki šio termino pabaigos). Tačiau
pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šio trūkumo, 2008 m. gegužės 23 d.
nutartimi nustatė ieškovo atstovei terminą iki 2008 m. birželio 5 d. sumokėti
žyminį mokestį valstybei ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Ieškovo
atstovei ištaisius teismo nustatytą trūkumą, pirmosios instancijos teismas 2009
m. birželio 9 d. išsiuntė civilinę bylą su priimtu ieškovo atstovės apeliaciniu
skundu į apeliacinės instancijos teismą, kuris, nustatęs, kad apeliacinis
skundas paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti, 2008 m. spalio 27 d.
apeliacinį procesą nutraukė CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu
jau pasibaigus CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytam šešių mėnesių terminui prašymui
atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pateikti. 2008 m.
spalio 29 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas dar ištaisė padarytą
rašymo apsirikimą 2008 m. spalio 27 d. nutartyje ir išsiuntė byloje
dalyvaujantiems asmenims abiejų nutarčių nuorašus. Tą pačią dieną, t. y. 2008
m. spalio 29-ąją, ieškovas pateikė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio
skundo padavimo terminą pirmosios instancijos teismui, kuris, įvertinęs
susiklosčiusią procesinę situaciją, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartimi šį
terminą atnaujino. Kolegija, įvertinusi šiuos duomenis, sprendžia, kad ieškovas
nenutrūkstamai siekė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų
peržiūrėtas apeliacine tvarka, o pirmosios instancijos teismui laiku pateikto
apeliacinio skundo trūkumo nenustatymas lėmė situaciją, kai ieškovas neteko
teisės apskųsti priimtą teismo sprendimą, o tai prieštarauja minėtai
Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamai teismų praktikai. Dėl to kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai sprendė ieškovo antrą kartą pateikto apeliacinio
skundo priėmimo klausimą ir suteikė jam galimybę pasinaudoti įstatyme nustatyta
teise apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, turint omenyje ir tą
aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino
pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuodamas netinkamą materialinės
ir procesinės teisės normų taikymą, o kasacinis teismas šioje byloje sprendžia,
kad būtent apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas
(CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nurodytais
argumentais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje nurodytų, apeliacinės
instancijos teismo sprendimo panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.
Iš kasatorės
priteistina valstybei 57,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93
straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 8 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš
kasatorės V. Š. 57,50 Lt (penkiasdešimt septynis Lt 50 ct)
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Birutė
Janavičiūtė
Gintaras
Kryževičius