Civilinė byla
Nr. 3K-7-229/2007
Procesinio sprendimo
kategorijos: 30.3; 30.12.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės
Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko
(pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G.
D., UAB „Stenrosus“ ir UAB „Tertius“ kasacinius skundus dėl
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams Lietuvos
švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, UAB ,,Tertius“, UAB ,,Stenrosus“, G. D., valstybės įmonei Registrų centrui dėl nekilnojamųjų
daiktų teisinės registracijos panaikinimo ir sandorių pripažinimo
negaliojančiais, tretieji asmenys: Vilniaus apskrities viršininko
administracija, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus miesto 28-ojo
notarų biuro notarė Svetlana Bazilienė, Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro
notarė Daiva Lukaševičiūtė, Panevėžio 5-ojo notarų biuro notarė Vita Kulbienė,
valstybės įmonė Valstybės turto fondas.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo: 1)
pripažinti neteisėta atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos
nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini),
teisinę registraciją; 2) pripažinti negaliojančiais atsakovų Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinės sąjungos ir UAB ,,Tertius“ 2003 m. vasario 5 d. sudarytą šio
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, 2003 m. vasario 10 d. perdavimo–priėmimo
aktą ir atsakovo UAB ,,Tertius“ nuosavybės teisių į šį turtą teisinę
registraciją; 3) pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 5 d. A. B.
išduotą įgaliojimą; 4) pripažinti negaliojančia atsakovų UAB ,,Tertius“ ir
G. D. 2004 m. vasario 18 d. sudarytą šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo
sutartį bei atsakovo G. D. nuosavybės teisių į šį turtą teisinę
registraciją; 5) pripažinti negaliojančia atsakovų G. D. ir UAB
,,Stenrosus“ 2004 m. kovo 1 d. sudarytą šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo
sutartį bei atsakovo UAB ,,Stenrosus“ nuosavybės teisių į šį turtą teisinę
registraciją; 6) taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą UAB ,,Stenrosus“
perduoti trečiajam asmeniui valstybės įmonei Valstybės turto fondui nurodytus
nekilnojamuosius daiktus; 7) priteisti atsakovui UAB ,,Tertius“ iš atsakovo
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 1,85 mln. Lt, atsakovui
G. D. iš atsakovo UAB ,,Tertius“ – 2 mln. Lt, atsakovui UAB
,,Stenrosus“ iš atsakovo G. D. – 2,1 mln. Lt. Ieškovas nurodė, kad
valstybės įmonė Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teises į valstybei priklausančius
pastatus (duomenys neskelbtini). Atlikus ginčijamą teisinę registraciją,
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga šį nekilnojamąjį turtą 2003 m.
vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB ,,Tertius“,
pastarasis 2004 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – buvusiam
akcininkui atsakovui G. D., o šis 2004 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo
sutartimi – atsakovui UAB ,,Stenrosus“. Ieškovo nuomone, sandoriai buvo
sudaryti pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir siekiant išvengti neigiamų
teisinių pasekmių, todėl asmenys, įgiję turtą pagal šiuos sandorius, negali
būti laikomi sąžiningais įgijėjais.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2004
m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėta atsakovo
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į administracinį
pastatą (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, taip pat pripažino
negaliojančia 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl šio administracinio
pastato, UAB ,,Tertius“ nuosavybės teisių į šį pastatą registraciją ir 2003 m.
vasario 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį dėl šio administracinio pastato; priteisė
valstybės naudai iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos
146 705 Lt, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 1993 m. gegužės
25 d. įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų
turto“ 2 straipsnio ir šiam įstatymui įgyvendinti skirto Lietuvos Respublikos
Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos
įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“
įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunkčio pagrindu ginčo pastatai turėjo būti
perduoti Specialiajam fondui. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m.
birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo
,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių
profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“ Lietuvos
Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų
turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunktį pripažinus netekusiu galios, ginčo
pastatai šių teisės aktų pagrindu nebeturėjo būti perduoti nei valstybei, nei Specialiajam
fondui. Atsižvelgdamas į tai, kad, atliekant teisinę registraciją, atsakovas VĮ
Registrų centras vadovavosi galiojusiais teisės aktais, ginčo turtas buvo įtrauktas
į atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos balansą, buvo
duotas Specialiojo fondo direktoriaus V. B. sutikimas, pateiktos Vilniaus
apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos
valstybinės priežiūros skyriaus pažymos, teismas sprendė, kad ginčijama teisinė
registracija atlikta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas atmetė
ieškinio reikalavimą dėl 2003 m. vasario 5 d. A. B. išduoto
įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, nurodydamas, kad A. B., būdamas
atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, turėjo
įgaliojimus sudaryti sandorį atsakovo vardu, neturėdamas notarine tvarka
patvirtinto įgaliojimo (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, Įstatų 39 straipsnio 4
punktas). Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai UAB ,,Tertius“,
G. D., UAB „Stenrosus“ įgydami ginčo pastatus buvo nesąžiningi. Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad vieno iš pastatų teisinė registracija atsakovo Lietuvos
švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu buvo atlikta nepateikus
nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pripažino ją neteisėta, taip pat
pripažino negaliojančiomis 2003 m.
vasario 5 d. atsakovų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir UAB
,,Tertius“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir 2003 m. vasario 10 d.
perdavimo–priėmimo akto dalis dėl šio pastato bei šio pastato teisinę
registraciją atsakovo UAB ,,Tertius“ vardu bei, vadovaudamasis CK 6.237
straipsnio 1, 2, 4 dalimis, priteisė valstybės naudai šio pastato vertę – 7,93
proc. pardavimo kainos, t. y. 146 705 Lt.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 24
d. nutartimi ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį
skundą patenkino, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d.
sprendimą, panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir taikyta
restitucija, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą:
1. Pripažino
negaliojančia teisinę registraciją atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų
profesinės sąjungos (toliau – LŠDPS) nuosavybės teise šių nekilnojamųjų daiktų (duomenys
neskelbtini): vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys
neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys
neskelbtini), vasarnamio (duomenys neskelbtini), vasarnamio (duomenys
neskelbtini), klubo (duomenys neskelbtini), administracinio pastato
(duomenys neskelbtini), valgyklos (duomenys neskelbtini),
administracinio pastato (duomenys neskelbtini), administracinio pastato
(duomenys neskelbtini), administracinio pastato (duomenys neskelbtini),
sandėlio (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini),
sandėlio (duomenys neskelbtini), pirties (duomenys neskelbtini),
prausyklos (duomenys neskelbtini), ūkio pastato (duomenys neskelbtini),
vasarnamio (duomenys neskelbtini), lauko tualeto (duomenys
neskelbtini) sandėlio (duomenys neskelbtini), pavėsinės (duomenys
neskelbtini), inžinerinių statinių–įrenginių–kiemo statinių (duomenys
neskelbtini).
2. Pripažino
negaliojančia 2003 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo–priėmimo akto, sudarytų atsakovų LŠDPS ir UAB ,,Tertius“, dalis,
kuriomis perleista nuosavybės teisė į 1 punkte nurodytus nekilnojamuosius
daiktus.
3. Pripažino
negaliojančia 1 punkte nurodytų nekilnojamųjų daiktų teisinę registraciją
atsakovo UAB ,,Tertius“ vardu.
4. Pripažino
negaliojančiomis pirkimo–pardavimo sutartis dėl 1 punkte nurodytų nekilnojamųjų
daiktų ir administracinio pastato (duomenys neskelbtini): 2004 m. vasario 18 d. sutartį, sudarytą atsakovų UAB ,,Tertius“ ir G. D.,
bei 2004 m. kovo 1 d. sutartį, sudarytą atsakovų G. D. ir
UAB ,,Stenrosus“.
5. Pripažino
negaliojančia 1 ir 4 punktuose nurodytų nekilnojamųjų daiktų teisinę
registraciją atsakovų G. D. ir UAB ,,Stenrosus“ vardu.
6. Panaikino
teismo sprendimo dalį, kuria priteista valstybės naudai iš atsakovo LŠDPS
146 705 Lt, 3934,10 Lt žyminio mokesčio ir 134,65 Lt pašto išlaidų bei
panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartimi pritaikytos
laikinosios apsaugos priemonės.
7. Taikė
restituciją: įpareigojo atsakovą UAB ,,Stenrosus“ perduoti valstybei šios
nutarties rezoliucinės dalies 1 ir 4 punktuose nurodytus nekilnojamuosius
daiktus; priteisė iš atsakovo LŠDPS atsakovui UAB ,,Tertius“ 1,85 mln. Lt; priteisė
iš atsakovo UAB ,,Tertius“ atsakovui G. D. 2 mln. Lt; priteisė
iš atsakovo G. D. atsakovui UAB ,,Stenrosus“ 2,1 mln. Lt.
8. Priteisė valstybei
iš atsakovų po 6 250 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir po 34,16 Lt dokumentų
įteikimo išlaidų; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Teismas taip
pat priteisė valstybei iš atsakovų po 6250 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį
skundą ir po 40,10 Lt dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme
išlaidų.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai
išsprendė civilinę bylą, nes nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos
aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos dalies, dėl kurios priimtas skundžiamas
teismo sprendimas, išsprendimui, netinkamai išaiškino ir taikė civilinio
proceso ir materialinės teisės normas. Teismo nuomone, pirmosios instancijos
teismas pažeidė CK 4.255 straipsnio 4 dalį, 4.256 straipsnį, Nekilnojamojo
turto registro įstatymo 22, 23, 29 straipsnius, Nekilnojamojo turto kadastro
įstatymo 28 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 16 punktą, Lietuvos
Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą Nr.1-18 „Dėl Lietuvos
teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių,
įstaigų ir organizacijų statuso“, Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 1-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių
valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, įstatymą „Dėl buvusių Lietuvos TSR
valstybinių profesinių sąjungų turto“, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166 ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų
turto įstatymo įgyvendinimo“, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir
besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti“.
Iš bylos
duomenų teismas nustatė, kad atsakovo LŠDPS nuosavybės teisių į ginčo turtą
įregistravimo juridiniais pagrindais nurodyti tokie dokumentai: 1993 m. birželio 1 d. Seimo nutarimas Nr. I-166, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 725, LŠDPS koordinavimo tarybos 2002 m. rugsėjo 21 d. nutarimo sprendimas Nr. 15,
LŠDPS vykdomojo komiteto 2003 m. sausio 17 d. raštas, 2002 m. lapkričio 26 d. pažyma
Nr. 01-087, Fondo direktoriaus raštas (T. 1, b. l. 18–19, 112–113). Teismo
nuomone, šie dokumentai nepatvirtina LŠDPS nuosavybės teisės į ginčo statinius
atsiradimo, nes neatitinka CK 4.255, 4.256 straipsniuose, Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 22 straipsnyje, 23 straipsnio 2 dalyje, 29 straipsnio 1
dalies 4 punkte (2001 m. liepos 1 d. redakcija, galiojusi ginčo turto
registracijos metu), Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 28 straipsnyje,
Nekilnojamojo turto registro nuostatų 16 punkte (2002 m. liepos 18 d.
redakcija, galiojusi ginčo turto registracijos metu) nustatytų reikalavimų. Be
to, teismas nurodė, kad Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime Nr. I-166 „Dėl
buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įstatymo
įgyvendinimo“, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarime Nr. 725 „Dėl objektų,
perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms
sąjungoms remti“ nuostatos ir Fondo direktoriaus 2002 m. rugsėjo 12 d. rašte atsakovui
LŠDPS taip pat nesuteikta nuosavybės teisių į ginčo turtą (T. 1, b. l. 53). Dėl
to nurodyti aktai nesuteikė pagrindo atlikti ginčijamo turto teisinės
registracijos atsakovo LŠDPS vardu, buvęs įtrauktas į LŠDPS balansą valstybės
turtas, kurį atsakovas valdė patikėjimo teise, negalėjo būti įregistruotas kaip
jo nuosavybė ir liko valstybės nuosavybe (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. I-18, 1990 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. I-437, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo įstatymo 7 straipsnis, CK 4.106–4.109 straipsniai). Teismas
padarė išvadą, kad, atlikdama ginčo turto registraciją, valstybės įmonė
Registrų centras pažeidė galiojusius įstatymus. Šią išvadą, vadovaudamasis
kasacinio teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartimi, teismas pagrindė keliais
argumentais.
Pirma, pagal
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr.1-18 „Dėl
Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo
įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ 1 punktą visos valstybinės įmonės,
įstaigos ir organizacijos perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Teismas
pabrėžė, kad tai reiškia, jog iki tol valdytas Lietuvos turtas yra traktuojamas
kaip Lietuvos valstybės nuosavybė (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimo III dalies 2 punktas, V dalies 4 punktas). Be to, nustatytu teisiniu
reguliavimu buvo sprendžiami Lietuvos turto perdavimo naudotis bei jo valdymo,
bet ne šio turto perdavimo nuosavybėn klausimai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimo VI dalies 2 punktas).
Antra, Lietuvos
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 1-437 „Dėl paramos
besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų
turto“ konstatuota, kad Lietuvos TSR buvusių valstybinių profesinių
organizacijų sukauptas turtas negalėjo tapti kokio nors vieno profesinio
susivienijimo nuosavybe, ir pavesta Vyriausybei jį inventorizuoti.
Trečia, pagal
įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3
straipsnio 2 punktą (redakcija, galiojusi ginčo turto registracijos metu)
buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas perduodamas
nuosavybėn Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“ ir Fondui. Nurodytą teisės
normą atitiko Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725 patvirtinto
Objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms
profesinėms sąjungoms remti sąrašo 13, 14 punktai. Teismas atkreipė dėmesį į
tai, kad ginčijamo turto teisinės registracijos metu negaliojo Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų
turto įstatymo įgyvendinimo“ 3 punkto 11, 12 papunkčiai, kuriuose buvo
nustatyta, jog veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti
nuosavybėn perduodamą turtą sudaro: šakinių profesinių sąjungų organizacijų
balanse esantis turtas ir profesinėms sąjungoms priklausiusios pagrindinės
priemonės (Seimo 1995 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. I-970 2 punktas). Dėl to
teismas nurodė, kad, neperdavus ginčijamo turto Fondui, taip pat nespręstas šio
turto panaudojimo, perdavimo klausimas pagal Fondo nuostatų reikalavimus,
nepriimtas Fondo tarybos sprendimas dėl ginčo turto perdavimo atsakovui,
proporcingai esamam profsąjungų narių, mokančių narių mokestį skaičiui. Ginčijamas
turtas taip pat nebuvo (ir negalėjo būti) perduotas LŠDPS nuosavybėn pagal
Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 725, nes juo patvirtintame
objektų, perduodamų į Fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms
sąjungoms remti, sąraše nebuvo nustatytų ginčijamų pastatų.
Dėl pirmiau
nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad atsakovo LŠDPS nuosavybės teisės
į ginčijamą turtą teisinė registracija pripažintina neteisėta, niekine ir
negaliojančia, todėl taikė restituciją. Taikydamas restituciją, apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad apygardos teismas netinkamai
taikė įstatymą dėl atsakovų sąžiningumo, sudarant ginčijamo turto perleidimo
sandorius. Teismas pabrėžė, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose buvo
reglamentuotas valstybės įmonių, įstaigų ir organizacijų turto teisinis
statusas, buvo viešai paskelbti, todėl atsakovai juos turėjo žinoti (CK 1.5,
1.6 straipsniai). Teismas nurodė, kad atsakovai, elgdamiesi apdairiai,
protingai ir sąžiningai, turėjo žinoti Nekilnojamojo turto registro duomenis
(Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalis). Vertindamas
atsakovo UAB „Tertius“ veiksmus, sudarant 2003 m. vasario 5 d. ginčijamo turto pirkimo–pardavimo sutartį, teismas įvertino tai, kad įsigyjamo
turto vertė buvo daug didesnė už bendrovės įstatinį kapitalą, kad atsakovas
turėjo ir galėjo pasidomėti ginčijamo turto nuosavybės teisės atsiradimo
pagrindais, juos patikrinti, kad Konstituciniame Teisme buvo sprendžiamas
klausimas dėl profsąjungų turimo turto nuosavybės teisės, taip pat kad UAB
„Tertius“ ir akcininkas G. D. 2003 m. vasario 4 d. sudarė
tikslinės beprocentės paskolos ginčijamam turtui įsigyti sutartį, o sužinojęs,
jog ginčijamu turtu domisi prokuratūra, turtą perleido atsakovui G. D. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Tertius“ buvo
nesąžiningas įgijėjas (CK 1.5 straipsnis, 4.96 straipsnio 2 dalis, 1.80
straipsnio 2–4 dalys, 6.145–6.146 straipsniai).
Teismas
nurodė, kad atsakovai G. D. ir UAB „Stenrosus“ taip pat
buvo nesąžiningi, nes, būdamas UAB „Tertius“ akcininkas, G. D. turėjo
žinoti apie ginčijamo turto įsigijimą. Nusipirkęs ginčijamus pastatus, šis
asmuo skubos tvarka įregistravo savo nuosavybės teises. G. D. ginčijamą
turtą už 2,1 mln. Lt pardavė tą pačią dieną Juridinių asmenų registre
įregistruotai įmonei UAB „Stenrosus“, kurios įstatinis kapitalas buvo 10 tūkst.
Lt. Teismas nurodė, kad UAB „Stenrosus“ nuosavybės teisės įregistruotos skubos tvarka
kitą dieną, po kelių dienų bendrovės akcijos perleistos užsienio subjektui. Be
to, pagal UAB „Stenrosus“ steigimo sutartyje nebuvo nustatyta, jog į šios
bendrovės steigimo tikslus įeina ir nekilnojamojo turto pirkimas. Teismas
pažymėjo, kad 2004 m. vasario 18 d., 2004 m. kovo 1 d. sutartys sudarytos, priėmus Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą, kuriame konstatuota,
kad profsąjungų turtas yra valstybės nuosavybė. Teismas nurodė, kad ginčijamas
turtas turi būti grąžintas valstybei natūra, o nuginčytų sandorių šalys privalo
grąžinti visa, ką yra gavusios pagal sandorius (CK 1.80 straipsnio 2–4 dalis,
6.145, 6.146 straipsniai).
Teismas
nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog valstybei nebuvo pranešta apie šią bylą,
nes CPK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio pareiškimą viešajam (valstybės)
interesui apginti, imperatyviai nenustato, kad valstybė privalo būti
dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 41 straipsnio 2 dalis, 49 straipsnis, 50
straipsnio 1 dalis), o prokuroras kaip ieškovas nagrinėjamoje byloje pareiškė
ieškinį teisme, gindamas viešąjį (valstybės) interesą, trečiasis asmuo VTF yra
viešasis juridinis asmuo – valstybės įmonė, pagal savo veiklos teisės aktus
turinti teisę ginti valstybės turtinius interesus pagal savo kompetenciją (CPK
49 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 8 straipsnio
7 punktas, 19 straipsnis, Valstybės turto fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis,
5 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, Valstybės turto fondo įstatų 2, 6.2, 6.3 punktai).
Teismas konstatavo, kad tai taip pat atitinka proceso koncentruotumo,
ekonomiškumo bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio
1 dalis, 7 straipsnis).
Patenkinęs
ieškinį, teismas paliko byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 5 dalis). Vadovaudamasis
CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas taip pat pakeitė bylinėjimosi išlaidų
paskirstymą.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, nurodymas apie
prisidėjimą
Kasaciniu
skundu atsakovas G. D. prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d.
nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23
d. sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas taikyta restitucija, ir dėl šios
dalies priimtas naujas sprendimas, bei palikti galioti Vilniaus apygardos
teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Lietuvos
apeliacinis teismas pažeidė CK 4.96 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro
įstatymo 4 straipsnį, Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė
į CK 4.96 straipsnio sisteminius ryšius su notariato ir nekilnojamojo turto
registro institutais, todėl nepagrįstai nustatė, kad atsakovai įgijo ginčijamą
turtą nesąžiningai. Kasatorius teigia, kad nekilnojamojo daikto neteisėto
įgijėjo, įgijusio daiktą atlygintinai, sąžiningumo prezumpcija gali būti
paneigta tik tada, kai savininkas pateikia akivaizdžius tiesioginius įrodymus,
patvirtinančius, jog neteisėtas įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai,
kad daikto negali įgyti nuosavybėn, ir kai sandorio neteisėtumą patvirtinančios
aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos nei sandorį tvirtinusiam notarui,
nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Byloje nėra akivaizdžių
tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai yra nesąžiningi įgijėjai ir
kad notaras bei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nežinojo aplinkybių,
įrodančių daiktų įgijimo neteisėtumą.
2. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nesilaikė kasacinio
teismo išaiškinimų. Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad G. D. yra nesąžiningas įgijėjas, nes turėjo žinoti teisės
aktus, reglamentavusius profesinių sąjungų turto teisinį statusą. Ši teismo
išvada yra nepagrįsta, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 1 d.
nutartyje pripažino, kad profesinių sąjungų turto teisinis reglamentavimas
1990–2003 metais buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas, įstatymai ir
kiti teisės aktai dažnai paneigė vienas kitą, formuluotės juose vartojamos
teisiškai nekorektiškai. Taigi, esant neaiškioms ir dviprasmiškoms teisės
normoms, negalima G. D. pripažinti nesąžiningu. Antra,
Lietuvos apeliacinis teismas nesvarstė, ar ginčijamas turtas galėjo būti
tiesiogiai įregistruotas atsakovo vardu, prieš tai jo neperdavus Specialiajam
fondui ir nenustačius atitinkamų proporcijų pagal narių skaičių. Trečia,
teismas nesiaiškino, ar atsakovui atiteko turtas proporcingai esamam profesinių
sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičiui, taip pat nenustatytas visas
Specialiajam fondui perduotas turtas, kuris turėjo būti paskirstytas
profesinėms sąjungoms, taip pat visų profesinių sąjungų narių, mokančių nario
mokestį, skaičius. Ketvirta, teismas nesiaiškino, kokią turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo tvarką buvo nustačiusi Specialiojo fondo
veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba.
3. Apeliacinės
instancijos teismo motyvas, kad G. D. yra nesąžiningas, nes
2004 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį sudarė po Konstitucinio Teismo
2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo priėmimo, yra neteisėtas, nes kasatorius turtą
įgijo ne iš profesinės sąjungos, sutartį patvirtino notaras, pardavėjas UAB
„Tertius“ daiktus įgijo 2003 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo
2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo priėmimo. Be to, kasatorius teigia, kad
Konstitucinio Teismo nutarimai neturi retroaktyvios galios ir nebuvo paneigta
sąžiningo įgijėjo prezumpcija.
4. Lietuvos
apeliacinis teismas pažeidė CPK 185 straipsnį ir nepagrįstai nustatė, kad
atsakovai įgijo ginčijamą turtą nesąžiningai, nes neįvertino tokių įrodymų:
1995 m. gegužės 27 d. Seimo 52 posėdžio stenogramos, Specialiojo fondo
veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti direktoriaus 2002
m. rugsėjo 12 d. prašymo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2003 m. sausio
17 d. pažymų dėl naudojamo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre.
5. Lietuvos
apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 3K-7-1188/2002, suformuotos taisyklės, kad apie tai, ar sandorį
sudarantis turto įgijėjas yra sąžiningas, turi būti sprendžiama pagal
aplinkybes, egzistavusias sandorio sudarymo metu, be ne po jo. Teismas rėmėsi
tuo, kad G. D. skubos tvarka įregistravo nuosavybės teises
į ginčijamus daiktus ir po vienuolikos dienų juos pardavė atsakovui UAB
„Stenrosus“. Kasatorius mano, kad teismas negalėjo remtis tokia aplinkybe.
6. Lietuvos
apeliacinis teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nukrypo nuo
kasacinio teismo praktikos, nes skundžiamoje nutartyje įvertino ne visus
apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, t. y. neįvertino G. D. nurodytų aplinkybių, įrodančių jo sąžiningumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio
22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v.
UAB „Kaišiadorių žalvarnis“, byla Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m.
lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v.
Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m.
gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v.
UAB „Baltijos TV“, byla Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Lindra“ v. V. B. IĮ,
byla Nr. 3K-3-169/2005).
7. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalį, 4.96 straipsnio 2 dalį,
6.370 straipsnio 3 dalį, nes išreikalavo daiktus iš sąžiningo įgijėjo.
Kasaciniu skundu atsakovas UAB
„Stenrosus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartį ir palikti galioti
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Lietuvos apeliacinis teismas
pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.93, 4.96, 4.262 straipsnius, Notariato
įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį,
nes neteisingai pripažino negaliojančia G. D. ir UAB
„Stenrosus“ 2004 m. kovo 1 d. prikimo–pardavimo sutartį, ginčijamo turto
teisinę registraciją UAB „Stenrosus“ vardu ir įpareigojo atsakovą perduoti
ginčijamą turtą valstybei. Kasatorius nurodė, kad notarai, patvirtinę
ginčijamas sutartis, ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įregistravęs
nuosavybės teises, išreiškė valstybės valią dėl nuosavybės teisės į UAB
„Stenrosus“ nuosavybės teisių į ginčijamą turtą atsiradimo.
2. Apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nenurodė motyvų ir įrodymų,
patvirtinančių, kad UAB „Stenrosus“ žinojo ar turėjo žinoti apie Lietuvos
švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisę į ginčijamą turtą ir
neteisėtą jo perleidimą. Taip pat teismas nenurodė motyvų, dėl kurių atmetė UAB
„Stenrosus“ argumentus ir šiuos įrodymus: 2003 m. gruodžio 22 d. sutartis dėl
nekilnojamojo turto paieškos, 2004 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo
sutartis, 2003 m. gruodžio 15 d. teisinių paslaugų sutartis, 2004 m. sutartis
dėl uždarosios akcinės bendrovės steigimo.
3. Lietuvos apeliacinis teismas
pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir
neatsižvelgė į tai, kad UAB „Stenrosus“ yra užsienio kapitalo įmonė, nesusijusi
su kitais atsakovais. Tai, kad ši bendrovė įsteigta ir įregistruota prieš pat
turto įsigijimą, kad šios įmonės akcijos parduotos užsienio įmonei, nepatvirtina
to, jog ji yra nesąžininga turto įgijėja. Be to, UAB „Stenrosus“ steigimo akte
ir įstatuose yra nustatyta veikla „nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir
pardavimas“ (EVRK 70.11–70.12 punktai).
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Tertius“
prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinys ir
taikyta restitucija ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, bei palikti
galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo
remtis Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimu, nes šiame nenurodyta
dėl jokių teisės aktų, kuriuose reglamentuotas profesinių sąjungų turto statuso
klausimas.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį (jame nustatytą principą lex
retro non agit), nes rėmėsi, nors negalėjo remtis Konstitucinio Teismo 2003
m. rugsėjo 30 d. nutarimu, kuris priimtas po to, kai viešame registre buvo
įregistruotos Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės
teisės į ginčijamus daiktus, taip pat po to, kai 2003 m. vasario 10 d.
priėmimo–perdavimo aktu UAB „Tertius“ juos priėmė.
3. Lietuvos apeliacinis teismas
pažeidė įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“
3 straipsnį (1993 m. gegužės 25 d. redakcija), Seimo 1994 m. vasario 17 d.
nutarimą Nr. 1-116 „Dėl Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms
profesinėms sąjungoms remti nuostatų patvirtinimo“ (1995 m. birželio 27 d.
Seimo nutarimo Nr. I-970 redakcija), nes juose buvo nustatyti nuosavybės teisės
į ginčijamą turtą atsiradimo pagrindai ir šios teisės normos galiojo ginčijamus
daiktus įregistruojant viešame registre Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės
sąjungos vardu. Tai patvirtina Seimo 1995 m. gegužės 27 d. posėdžio 52
stenograma.
4. Apeliacinės instancijos teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.
3K-3-905/2000, suformuotos taisyklės, pagal kurią sandorių negaliojimo
institutas taip pat turi kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių
stabilumą, nes nepagrįstai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės
normas.
5. Lietuvos apeliacinis teismas
pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartyje
išdėstytus išaiškinimus.
6. Pripažinęs, kad UAB „Tertius“ yra
nesąžiningas turto įgijėjas, nes žinojo ar turėjo žinoti apie ginčijamų daiktų
nuosavybės teises, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio
teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartyje padarytą išvadą, kad 1990–2003 metais
profesinių sąjungų turto teisinis reguliavimas buvo nenuoseklus, prieštaringas
ir dviprasmis, taip pat pažeidė Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, CK
4.262 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį ir CK 4.96
straipsnį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis
asmuo notarė Daiva Lukaševičiūtė prašo teismo įvertinti jos pateiktus argumentus
ir bylą spręsti savo nuožiūra. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad notarė
D. Lukaševičiūtė, tvirtindama G. D. ir UAB „Stenrosus“
ginčijamų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, iš šalių ir
atitinkamų įstaigų surinko visą protingai reikalingą ir jai prieinamą informaciją
sandorio teisėtumui užtikrinti: pažymą ir pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto
ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, nekilnojamųjų
daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, Vilniaus apskrities viršininko
administracijos 2004 m. vasario 26 d. pažymą dėl leidimo parduoti pastatus,
pardavėjo sutuoktinės patvirtinimą, kad daiktai pardavėjui priklauso asmeninės
nuosavybės teise, pirkėjo registravimo pažymėjimą, įstatus, vienintelio
akcininko sprendimą dėl bendrovės vadovo pakeitimo ir ginčijamų pastatų
įsigijimo, pardavėjo ir pirkėjo atstovo asmens tapatybę patvirtinančius
dokumentus, Nekilnojamojo turto registro ir Turto arešto registro duomenis apie
ginčijamus pastatus. Tokie notarės veiksmai atitinka Notariato įstatymo 2
straipsnyje nustatytus reikalavimus. Notaro patvirtintose sutartyse esantys
faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami iki šie dokumentai (jų dalys)
nepripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (Notariato įstatymo 26
straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB
„Senasis stumbras“ v. UAB „Baltasis beržas“, byla Nr. 3K-3-840/2001).
Be to, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo
laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka
(Nekilnojamojo registro įstatymo 4 straipsnis). Atsiliepime nurodoma, kad
notarė nenustatė aplinkybių, dėl kurių negalima sudaryti pirkimo–pardavimo
sutarties, jos turinys atitiko teisėtumo reikalavimus, todėl ji yra teisėta ir
galiojanti. Vis dėlto trečiasis asmuo teigia, kad, pripažinus, jog ginčijami
daiktai atsakovo LŠDPS vardu įregistruoti neteisėtai, 2003 m. vasario 5 d.
pirkimo–pardavimo sutartis taip pat pripažintina neteisėta (CK 6.307 straipsnio
1 dalis). Trečiojo asmens nuomone, nagrinėjamoje byloje, taikant vindikacijos
institutą, būtina nustatyti, ar UAB „Tertius“, G. D. ir UAB
„Stenrosus“ yra sąžiningi įgijėjai. Notarės manymu, ji neturėjo galimybių ir
įstatyme suteiktos teisės spręsti dėl sandorio šalių sąžiningumo, todėl jos
veiksmų negalima vertinti kaip neveikimo ar netinkamo veikimo. Atsiliepime
teigiama, kad sąžiningumo prezumpciją turi paneigti daiktų savininkas, o
konstatuoti – teismas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas
valstybės įmonė Registrų centras prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra ir
nurodo, kad nuosavybės teisės į ginčijamus pastatus įregistruotos UAB „Stenrosus“
vardu, o pirmą kartą nuosavybės teisės buvo įregistruotos Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinės sąjungos vardu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo kasacinius skundus atmesti,
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius
UAB „Tertius“ nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamoje byloje netaikytinas
Konstitucinio Teismo 2002 gegužės 27 d. nutarimas. Ieškovas nurodė, kad šiame
nutarime konstatuota, jog Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 22 d.
vartojama formuluotė „pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai“ reiškia, kad
savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (DOSAAF) iki tol
valdytas Lietuvos turtas yra traktuojamas kaip valstybės nuosavybė, ir
taikytina profesinių sąjungų bei kitų valstybinių įmonių, įstaigų ir
organizacijų turto teisiniam režimui. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m.
liepos 30 d. nutarime „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių
valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ konstatuota, kad iš profesinių
sąjungų vardu sukauptų lėšų ir valstybinių dotacijų pastatytos gydyklos,
sanatorijos, sukurtas kitas turtas negali būti kokios nors vienos žmonių grupės
ar susivienijimo nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Be to,
ieškovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime,
kuriame sprendė profesinių sąjungų turto teisinio režimo klausimą, rėmėsi savo
2002 m. gegužės 27 d. nutarimu ir pripažino, kad toks turtas yra valstybės
nuosavybė. Dėl to, ieškovo nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje
nutartyje tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.
Ieškovas nesutinka su kasatoriaus
UAB „Tertius“ argumentu, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis
Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, pažeidė Konstitucinio
Teismo įstatymo 72 straipsnį, nes nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimas
nagrinėjamoje byloje galėjo būti taikomas. Ieškovas nurodė, kad apeliacinės
instancijos teismas pripažino, kad Konstitucinis Teismas patvirtina Lietuvos
apeliacinio teismo padarytą išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990
m. kovo 13 d. nutarime Nr. I-18, 1990 m. liepos 30 d. nutarime Nr. I-437, įstatyme
„Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų organizacijų turto“,
Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime Nr. I-166, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17
d. nutarime Nr. 725 ir kt. nenustatyta, kad anksčiau turėtas turtas nepripažįstamas
naujai besikuriančių ar susikūrusių profesinių sąjungų nuosavybe, todėl
ginčijamas turtas nėra atsakovo LŠDPS nuosavybė. Atsiliepime tvirtinama, kad
kasatorių argumentai dėl Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. ir 2002 m.
gegužės 27 d. nutarimų vertinimo nepaneigė skundžiamos nutarties motyvų ir
išvadų.
Atsiliepime ieškovas taip pat
nurodo, kad kasatoriaus UAB „Tertius“ argumentai dėl CPK 362 straipsnio 2
dalies pažeidimo yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė
į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartyje išdėstytus
išaiškinimus. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinio teismo nurodymas
svarstyti, ar ginčijamas turtas galėjo būti tiesiogiai įregistruotas atsakovo
vardu, prieš tai jo neperdavus Specialiajam fondui ir nenustačius atitinkamų
proporcijų pagal narių skaičių, yra neimperatyvus. Ieškovas pabrėžė, kad
Lietuvos apeliacinis teismas proceso šalims uždavė klausimus dėl turto
perdavimo Specialiajam fondui, išsamiai išnagrinėjo teisės aktus dėl
profsąjungų valdyto turto ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamas turtas
nuosavybės teise priklausė valstybei. Be to, nei ieškinyje, nei apeliaciniame
skunde ieškovas nenurodė faktinės aplinkybės, susijusios su ginčijamo turto
proporcingu padalijimu profsąjungoms. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į tai,
kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje padarė
išvadą, jog teismo išanalizuotuose teisės aktuose nebuvo pripažįstama tokio
kaip ginčijamas turtas nuosavybės teisė profesinėms sąjungoms, priešingai,
nurodytas turtas buvo valstybės nuosavybė. Ieškovas mano, kad nurodyta
kasacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl negalima antrą kartą kelti klausimo
dėl ginčijamų pastatų nuosavybės teisės.
Atsiliepime ieškovas pabrėžė, kad
kasatoriai neteisingai tvirtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai
taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto
įgijėjo sąžiningumą ir draudimą išreikalauti iš jo turtą. Ieškovo nuomone, atsakovas
LŠDPS neteisėtai užvaldė ginčijamą turtą ir pažeidė valstybės, kaip turto
savininkės, turtines teises, nes ji nustojo valdyti turtą prieš savo valią.
Atsiliepime nurodoma, kad ginčijamą turtą įregistravo subjektas, neturėjęs
nuosavybės teisės, o teisinė registracija atlikta tokiais pagrindais, kurie
negali būti laikomi patvirtinančiais atsakovo nuosavybės teisės atsiradimą. Ieškovas
teigia, kad asmens sąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie
kitų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-328/2006; 2006 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
3K-3-629/2006). Sprendžiant turto įgijėjų sąžiningumo klausimą, turi
būti atsižvelgiama į sutarčių sudarymo laiką, šalių ryšius, įgijėjo veiksmus po
sutarties sudarymo ir vadovaujamasi CK 1.5 straipsnyje nustatytais principais
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-274/2005).
Ieškovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išnagrinėjo
visas aplinkybes, reikšmingas sąžiningumo institutui taikyti, todėl padarė
pagrįstą išvadą, kad atsakovai yra nesąžiningi turto įgijėjai. Be to, tai, ar
konkrečioje situacijoje asmuo buvo sąžiningas, yra fakto klausimas, o kasacinis
teismas gali pasisakyti tik dėl teisės klausimų, todėl, ieškovo manymu,
kasacinio skundo argumentai, susiję su atsakovų sąžiningumu, negali būti
kasacinio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-1012/2002).
Ieškovo nuomone, kasatorių
argumentai dėl Notariato įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo
nuostatų pažeidimo yra nereikšmingi, nes, vadovaudamiesi CK 6.245, 6.271
straipsniais, atsakovai gali kreiptis į teismą dėl žalos, jeigu ją padarė
tretieji asmenys, atlyginimo.
Ieškovas neigė kasatorių
argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė įrodymų
vertinimo taisykles ir pareigą motyvuoti nutartį, nes iš tikrųjų teismas
įvertino Fondo direktoriaus 2002 m. rugsėjo 12 d. prašymą, Žemės ir kito
nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities
viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės
priežiūros skyriaus 2003 m. sausio 17 d. pažymos dėl naudojamojo statinio
registravimo Nekilnojamojo turto registre, dėl jų pasisakė skundžiamoje
nutartyje.
Atsiliepimuose į kasacinius
skundus trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinius skundus
atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atsakovo G. D. kasacinį skundą nurodoma, kad skundžiama nutartis
neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutarčiai,
byla Nr. 3K-3-39/2006, nes šios nutarties konstatuojamojoje dalyje
nurodyti motyvai, kad profesinių sąjungų turto teisinis reguliavimas nuo 1990
m. iki 2003 m. spalio mėn. buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas,
įstatymai ir kiti teisės aktai dažnai paneigia vienas kitą, formuluotės juose
vartojamos teisiškai nekorektiškai, buvo išdėstyti Konstitucinio Teismo 2003 m.
rugsėjo 30 d. nutarime. Atsakovas G. D. ginčijamo turto
pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 2004 m. vasario 18 d., t. y. po nurodyto
Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Vilniaus miesto savivaldybės nuomone,
Lietuvos apeliacinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas G. D. turėjo žinoti apie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. kovo 13 d., 1990 m. liepos 30 d. nutarimų nuostatas, Konstitucinio
Teismo 2002 m. gegužės 27 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. išvadas, nes teisena
Konstituciniame Teisme, kurios rezultatas buvo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas,
prasidėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2001 m. birželio 4 d.
kreipusis į Konstitucinį Teismą. Atsiliepime nesutinkama su G.
D. kasacinio skundo argumentu, kad apie turto įgijėjo sąžiningumą reikia
spręsti tik pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Vilniaus miesto
savivaldybė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartimi, byla Nr. 3K-7-274/2005,
teigia, kad apie turto įgijėjo sąžiningumą būtina spręsti taip pat pagal
aplinkybes, galiojusias po sandorio sudarymo, nes tai atitinka teisingumo,
sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnio 3 dalis). Atsiliepime
nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes.
Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovai turėjo žinoti viešai paskelbtus teisės aktus:
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimus, Konstitucinio
Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimą.
Atsiliepime į atsakovų UAB
„Tertius“ ir UAB „Stenrosus“ kasacinius skundus Vilniaus miesto savivaldybė
nurodo, kad šie skundai grindžiami iš esmės tokiais pat argumentais kaip
atsakovo G. D. kasacinis skundas. Papildomai atsiliepime
pažymima, kad UAB „Stenrosus“ kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo
sąžiningumo yra fakto klausimas, todėl jos kasacine tvarka nevertintinos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).
Trečiojo asmens nuomone, UAB „Stenrosus“ nepagrįstai remiasi Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, nes ji taikoma
tik fiziniams asmenims.
Atsiliepimu į kasacinį skundą
trečiasis asmuo valstybės įmonė Valstybės turto fondas prašo kasacinius skundus
atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad,
spręsdamas ginčijamo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus,
teismas tinkamai ištyrė ir įvertino teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės
teisių į ginčijamą turtą atsiradimą ir perleidimą. Trečiasis asmuo teigia, kad
profesinės sąjungos buvo valstybės, bet ne visuomeninės organizacijos, todėl iš
jų vardu sukauptų lėšų ir valstybinių dotacijų sukurtas turtas negali būti
kokios nors vienos žmonių grupės nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos
žmonėms, t. y. nuosavybės teise priklauso valstybei. Atsiliepime tvirtinama,
kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ginčijamas turtas nepateko į Seimo 1993
m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl
buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“ 3
straipsnio 11 papunktyje išvardytą turtą, kurį leista perduoti profesinių
sąjungų nuosavybėn, nes ginčijamas turtas neperduotas Specialiajam fondui. Be
to, atsiliepime nurodoma, kad po 1995 m. liepos 9 d. nurodyta teisės norma
neteko galios ir šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas nebeturėjo
būti perduotas Specialiajam fondui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
vasario 1 d. nutartyje nurodyta, kad 2003 m. sausio 24 d. atsakovo LŠDPS
nuosavybės teisės negalėjo būti įregistruotos Seimo 1993 m. birželio 1 d.
nutarimo Nr. I-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl buvusių Lietuvos TSRS
valstybinių profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“ pagrindu. Dėl to, valstybės
įmonės Valstybės turto fondo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
pripažino, kad ginčijamo turto perleidimas prieštarauja Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos
teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių,
įstaigų ir organizacijų statuso“ ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437
„Dėl paramos besiteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų
organizacijų turto“ imperatyviosioms nuostatoms, pagal kurias toks turtas
pripažintinas Lietuvos nuosavybe.
Atsiliepime į kasacinį skundą
sutinkama su Lietuvos apeliacinio teismo motyvais dėl restitucijos taikymo.
Trečiasis asmuo nurodė, kad, elgdamiesi apdairiai, protingai ir sąžiningai,
atsakovai turėjo žinoti teisės aktus, pagal kuriuos sąjunginio ir
sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas yra
traktuojamas kaip valstybės nuosavybė. Trečiasis asmuo teigia, kad atsakovas
UAB „Tertius“, žinodamas, jog ginčijamo turto nuosavybės teisė yra ginčytina,
suvokdamas niekinio sandorio negaliojimo pasekmes, perleido jį buvusiam
akcininkui atsakovui G. D. Iš šios ir kitų faktinių
aplinkybių matyti, kad kasatoriai ne tik žinojo apie įstatymuose nustatytus
draudimus perleisti ginčijamą turtą, bet ir ypatingos skubos tvarka perleido
didelės vertės turtą, siekdami išvengti nepalankaus teismo sprendimo pasekmių,
todėl, trečiojo asmens nuomone, yra nesąžiningi turto įgijėjai.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto
28-ojo notarų biuro notarė Svetlana Bazilienė pateikė prisidėjimą prie atsakovų
kasacinių skundų ir prašo juos patenkinti.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Atsakovas VĮ
Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo atsakovo Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą
(pastatus, pagalbinį pastatą, kiemo statinius). Atsakovas Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinė sąjunga šį nekilnojamąjį turtą 2003 m. vasario 5 d.
pirkimo-pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB ,,Tertius“, pastarasis 2004
m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – buvusiam akcininkui atsakovui
G. D., o šis 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – atsakovui UAB
,,Stenrosus“.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniuose skunduose keliami klausimai
dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko teisę išreikalauti
daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. vindikacijos institutą (CK 4.95
straipsnis), nekilnojamojo daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96
straipsnio 2 dalis), bei akcentuojama sąžiningo įgijėjo sampratos problema. Tai
yra teisės klausimai, dėl kurių taikymo ir aiškinimo, kaip turinčių esminės
reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pasisako išplėstinė teisėjų
kolegija.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad LŠDPS pardavė jai nepriklausančius nuosavybės teise
daiktus UAB „Tertius“, ši – G. D., o pastarasis – UAB
„Stenrosus“. Jau kartą šią bylą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 1 d. nutartyje
nuodugniai išanalizavo teisės aktus, reglamentavusius SSRS institucijų, taip
pat profesinių sąjungų turto teisinį režimą, atkūrus Lietuvos nepriklausomą
valstybę, ir konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių
sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir
organizacijų statuso“, 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 „Dėl paramos
besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų
turto“ ir kitų teisės aktų nuostatas nurodytas turtas nuosavybės teise
priklauso Lietuvos valstybei, bet ne profesinėms sąjungoms. Tuo tarpu pagal
1993 m. gegužės 25 d, įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių
sąjungų turto“ 3 straipsnį, dalis buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių
sąjungų turto, kuris pagal pirmiau nurodytus Aukščiausiosios Tarybos nutarimus
jau buvo pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe, vėl perduodamas valstybės
nuosavybėn, o dalis šio turto – Specialiojo fondo veikiančioms ir
besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn, tačiau Fondas per
penkerius metus turi perduoti šį turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms
sąjungoms. Profesinių sąjungų turto perdavimo Fondui klausimai buvo reglamentuoti
Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1-116 „Dėl Specialiojo fondo
veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų
patvirtinimo“ (1995 m. birželio 27 d. Seimo nutarimo Nr. I-970 redakcija) patvirtintuose
Fondo nuostatuose. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis,
padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas LŠDPS įstatymų nustatyta tvarka
neperdavė Fondui į atsakovo balansą įtraukto turto, o Fondo taryba nepriėmė
sprendimo dėl šio turto perdavimo besisteigiančioms ar susikūrusioms
profesinėms sąjungoms. Be to, neperdavus turto Fondui, taip pat nespręstas šio
turto perdavimas pagal Fondo nuostatų reikalavimus, nepriimtas Fondo tarybos
sprendimas dėl ginčo turto perdavimo LŠDPS, proporcingai esamam profsąjungų
narių, mokančių narių mokestį, skaičiui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė,
kad nurodyti teisės aktai ir vienasmenis Fondo direktoriaus raštas nesuteikė
atsakovui LŠDPS nuosavybės teisės į ginčo pastatus bei nebuvo nuosavybės teisės
atsiradimo pagrindas. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių
skundų argumentai, susiję su tuo, jog LŠDPS ginčijamus pastatus ir statinius
valdė nuosavybės teise ir turėjo teisę savo vardu įregistruoti Nekilnojamojo
turto registre, yra teisiškai nepagrįsti, nes turto registracija profesinės
sąjungos, kaip savininko, vardu prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms ir
todėl ji laikytina neteisėta ir niekine (CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi
apeliacinis instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad LŠDPS balanse
apskaitomą turtą valdė patikėjimo teise ir negalėjo įregistruoti savo
nuosavybės teisės į juos, nes tai neatitinka Lietuvos Respublikos Aukščiausios
Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18, 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr.
I-437, įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų
turto“, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl buvusių Lietuvos
TSR valstybinių profesinių sąjungų turto įstatymo įgyvendinimo“, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir
besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti“, Valstybės ir savivaldybių turto
valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio, CK 4.106–4.109
straipsnių nuostatų.
Ieškovas prašė pripažinti sandorius
negaliojančiais ir išreikalauti pagal juos perleistą turtą iš svetimo neteisėto
valdymo, t. y. taikyti vindikaciją (pareiškė daiktinį teisinį reikalavimą).
Reiškiant vindikacinį reikalavimą, nuosavybės teisė ginama daiktinėmis
teisinėmis gynimo priemonėmis, kurių absoliutus pobūdis leidžia savininkui
vindikacinį reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam asmeniui,
neginčijant vindikuojamo daikto įgijimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto
savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-569/2003). Tokiu atveju savininkas
privalo įrodyti įstatyme nustatytas
sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali
atgauti savo daiktą natūra, t. y. įrodinėjimo pareiga tenka daikto savininkui (CPK
178 straipsnis).
Išplėstinė teisėjų kolegija
nurodo, kad LŠDPS ir UAB „Tertius“ sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.307
straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – pardavėjui nepriklausančio daikto
pardavimas. Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nurodytu
pagrindu, parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas
taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96 straipsnyje (CK 6.307
straipsnio 3 dalis). Taikant CK normas, jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant
į CK sistemą ir struktūrą (CK 1.9 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatyta nuoroda į teisės normas,
reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, t. y. ribotą
vindikaciją. Atsižvelgiant į tai, kad CK nustatyta ne tik ribota, bet ir
neribota vindikacija, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, CK
6.307 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ją sistemiškai aiškinant kartu su CK
4.95 straipsniu, pagal kurį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas
visais atvejais. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje
svarbiausias teisės klausimas yra pirkėjų UAB „Tertius“, G. D.
ir UAB „Stenrosus“ sąžiningumas įgyjant ginčijamas patalpas ir statinius
pirkimo–pardavimo sutartimis, t. y. ar apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė
į teisinius reikalavimus, keliamus asmens sąžiningumui.
Išplėstinė teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais
remdamasis teismas pripažino atsakovus nesąžiningais įgijėjais, konstatuoja,
kad šie motyvai yra teisiškai pagrįsti, t. y. atsakovų sąžiningumas vertintas,
vadovaujantis teisiniais reikalavimais. Spręsdamas UAB „Tertius“, G. D. ir UAB „Stenrosus“ sąžiningumo klausimą, apeliacinės
instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006, suformuota taisykle, kad jeigu
civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą
administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis
savo sąžiningumu. Pabrėžtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai
pripažino atsakovus nesąžiningais, nes jie neatkreipė dėmesio į tai, kad
ginčijamus nekilnojamuosius daiktus įgyja iš asmens, neturinčio teisės jį
perleisti. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad
atsakovų sąžiningumą reikia vertinti tik pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo
metu. Priešingai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, visais atvejais būtina
atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą,
tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo
turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos
sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo
laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka
CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Iš apeliacinės instancijos teismo
nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vertino atsakovų
sąžiningumą, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių,
suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, atsižvelgdamas į sutarčių sudarymo
laiką, atsakovų žinojimą ir turėjimą žinoti apie teisės aktuose nustatytus
draudimus perleisti LŠDPS patikėjimo teise valdomą turtą, apie Konstitucinio
Teismo 2002 ir 2003 metų išaiškinimus. Teismas taip pat atsižvelgė į UAB
„Tertius“ ir G. D. sudarytą beprocentę paskolos sutartį,
kurią UAB „Tertius“ panaudojo ginčijamam turtui įsigyti, į tai, kad G. D. buvo UAB „Tertius“ akcininkas, kad G.
D. skubos tvarka (per 11 dienų) įregistravo savo nuosavybės teisę į
ginčijamus pastatus, kad UAB „Stenrosus“ buvo įregistruota tą pačią dieną, kad
teismui areštavus ginčijamą turtą UAB „Stenrosus“ skubos tvarka pateikė prašymą
įregistruoti savo nuosavybės teises, kad po dviejų dienų UAB „Stenrosus“ visos
akcijos perleistos užsienio kapitalo įmonei, taip pat kad UAB „Stenrosus“
steigimo sutartyje nenumatytas nekilnojamojo turto pirkimas kaip bendrovės
steigimo tikslas, kad G. D. ir UAB „Stenrosus“ ginčijamus
pastatus ir statinius įgijo po Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d.
nutarimo, kuriame konstatuota, jog profsąjungų valdomas turtas yra valstybės nuosavybė,
priėmimo. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
patvirtina, kad atsakovai ne tik žinojo apie teisės aktuose numatytus draudimus
perleisti ginčo turtą, bet ypatingos skubos sąlygomis perleidinėjo didelės
vertės ginčo turtą, siekdami išvengti neigiamų pasekmių savo atžvilgiu ir todėl
nelaikytini sąžiningais įgijėjais (CK 4,96 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnių
1, 2 dalys).
Įvertinusi, ar apeliacinės
instancijos teismas padarė išvadą dėl atsakovų nesąžiningumo remdamasis
teisiniais reikalavimais, keliamais asmens sąžiningumui, išplėstinė teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismas teisingai taikė materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias vindikacijos institutą, vadovaudamasis įstatymais
visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus. Taigi
kasacinių skundų argumentus dėl atsakovų sąžiningumo išplėstinė teisėjų
kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ir konstatuoja, kad šioje byloje daikto
savininkas paneigė įstatyme įtvirtintą daikto įgijėjo sąžiningumo prezumpciją.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Kolegijos pirmininkas
|
Juozas Šerkšnas
|
|
Teisėjai
|
Dangutė Ambrasienė
|
|
|
Sigitas Gurevičius
|
|
|
Česlovas Jokūbauskas
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Aloyzas Marčiulionis
|
|
|
Pranas Žeimys
|