Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-369-166-2014
Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00072-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.5., 2.4.7.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teisėjų Virginijos Švedienės, Jūratės Damanskienės,
sekretoriaujant Linai Butkuvienei, Dovilei Narkuvienei, Erikai Jasmontaitei,
dalyvaujant prokurorams Renatai Mačiulaitienei, Vytautui Kukaičiui,
gynėjams advokatams Šarūnui Vilčinskui, Benediktui Paulauskui, Mariui Monkevičiui, Adolfui Remeikiui,
išteisintiesiems V. K., V. T.,
vertėjai Ingridai Petrulienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
V. K. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, o būtent jis, laikotarpiu 2009-03-01 – 2009-03-31 būdamas juridinio asmens UAB „duomenys neskelbtini“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, direktoriumi ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui,
vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 punkto nuostata “Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, 2003-12-11 Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 str. 10 p. sakoma, kad „bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“, būdamas atsakingas už įmonės veiklos ir buhalterinės apskaitos organizavimą ir už teisingų duomenų pateikimą mokesčius skaičiuojančioms tarnyboms,
pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos PVM įstatymo Nr. IX-751 32 straipsnio nuostatas „PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (pripažinimo tinkamu naudoti) arba esminio pagerinimo,
ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje veikdamas tyčia, turėdamas tikslą išvengti 302 027 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 2009-03-23 parduodamas administracines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkėjui UAB „duomenys neskelbtini“ už 1 891 642,17 Lt, nepraėjus 24 mėnesiams po rekonstrukcijos ar esminio pagerinimo užbaigimo, ir privalėdamas paskaičiuoti, deklaruoti ir į valstybės biudžetą sumokėti 302 027 Lt (1 891 642,17x19/119) PVM, nurodė UAB „duomenys neskelbtini“ buhalterei V. T. išrašyti 2009-03-23 PVM sąskaitą-faktūrą DUM Nr. 0001 už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas (pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuo 2009.03.23) Unikalus Nr.: “duomenys neskelbtini”, neišskiriant PVM,
o V. T. išrašius 2009-03-23 PVM sąskaitą-faktūrą DUM Nr. 0001 už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas (pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuo 2009-03-23) Unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), neišskiriant PVM ir įrašius į UAB “duomenys neskelbtini” 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą, t. y. PVM deklaracijoje už 2009 metų kovo mėn., pildytoje 2009-04-26, 11 laukelyje „PVM apmokestinami tiekimai“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta 1589615, 26 laukelyje „pardavimo PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta 302027, 31 laukelyje „mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas (-) iš biudžeto PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta 302027, bei šią žinomai neteisingą 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją pateikus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui, esančiam Šermukšnių g. 6, Vilniuje, mokėtino PVM nedeklaravo po ko šios sumos juridinis asmuo UAB „duomenys neskelbtini“ biudžetui nesumokėjo.
V. T. buvo kaltinama tuo, kad turėdama tikslą išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, o būtent ji, laikotarpiu 2009-03-01 – 2009-03-31 būdama juridinio asmens UAB „duomenys neskelbtini“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buhaltere ir turėdama teisę atstovauti juridiniam asmeniui bei teikti duomenis mokesčius skaičiuojančioms institucijoms,
vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio nuostata „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“,
pažeisdama 2002-03-05 Lietuvos Respublikos PVM įstatymo Nr. IX-751 32 straipsnio nuostatas „PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (pripažinimo tinkamu naudoti) arba esminio pagerinimo,
ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje veikdama tyčia, turėdama tikslą išvengti 302 027 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 2009-03-23 parduodant administracines patalpas (unikalus Nr. Duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkėjui UAB „duomenys neskelbtini“ už 1 891 642,17 Lt, nepraėjus 24 mėnesiams po rekonstrukcijos ar esminio pagerinimo užbaigimo, ir privalėdama paskaičiuoti, deklaruoti ir į valstybės biudžetą sumokėti 302 027 Lt (1 891 642,17x19/119) PVM, UAB “duomenys neskelbtini“ direktoriaus V. K. nurodymu išrašydama 2009-03-23 PVM sąskaitą-faktūrą DUM Nr. 0001 už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas (pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuo 2009.03.23) Unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), neišskiriant PVM,
po ko įrašius į UAB “duomenys neskelbtini” 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir turto panaudojimą, t. y. PVM deklaracijoje už 2009 metų kovo mėn., pildytoje 2009-04-26, 11 laukelyje „PVM apmokestinami tiekimai“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta 1589615, 26 laukelyje „pardavimo PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta 302027, 31 laukelyje „mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas (-) iš biudžeto PVM“ neįrašyta nieko, o turėjo būti įrašyta 302027, šią žinomai neteisingą 2009 metų kovo mėn. PVM deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui, esančiam Šermukšnių g. 6, Vilniuje, mokėtino PVM nedeklaravo po ko šios sumos juridinis asmuo UAB „duomenys neskelbtini“ biudžetui nesumokėjo.
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-17 nuosprendį kuriuo V. K. išteisintas pagal BK 220 str. 1 d., ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį kuriuo V. K. pripažinti kaltu pagal BK 220 str. 1 d. ir skirti 80 MGL dydžio baudą; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-17 nuosprendį kuriuo V. T. išteisinta pagal BK 220 str. 1 d., ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį kuriuo V. T. pripažinti kalta pagal BK 220 str. 1 d. ir skirti 70 MGL dydžio baudą; civilinį Vilniaus AVMI ieškinį 302 027 Lt sumai, Vilniaus AVMI naudai tenkinti pilnai ir priteisti iš V. K., V. T. solidariai 302 027 Lt turtinės žalos atlyginimo. Skunde prokuroras nurodo, kad nuosprendis turi būti naikintinas, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jau 2008 metais UAB „duomenys neskelbtini'' turėjo ketinimą parduoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tad kaltinamieji negalėjo numatyti, jog tokiu būdu buhalterinėje apskaitoje apskaitant UAB "duomenys neskelbtini" darbus, ateityje Valstybinei mokesčių inspekcijai gali buti pateikta PVM deklaracija su neteisingais duomenimis, siekiant išvengti PVM, tačiau pasak prokuroro, šie argumentai yra nesusieti priežastiniu ryšiu su paskesniais įvykusiais veiksmais ir jie yra įvertinti atkirai nuo visos kaltinamųjų atliktų veiksmų eigos. Prokuroras pažymi, kad pagrindinis duomuo, kuo būtent remias kaltinimas, yra pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, t.y. 2009-03-23 sąskaita-faktūra, kuri nurodyta kaitinime, bei sąskaita-faktūra, kuri yra baudžiamosios bylos medžiagoje, t. y. 2008-07-31 - sąskaita-faktūra tarp UAB "duomenys neskelbtini" pardavėjo ir pirkėjo. Taip pat nurodoma, jog veikos kvalifikavimas paremtas byloje esančia ir teisme ištirta specialisto išvada 2011-07-01, kuria konstatuota, kad įmonė, 2009-03-23 pardavusi administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini)" UAB "duomenys neskelbtini", nepraėjus 24-ies mėnesiams po rekonstrukcijos ar esminio pagerinimo, privalėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti 302 027 Lt PVM.
Prokuroro manymu teismas neteisingai vertino ekspertizės akto išvadą, ją įvertindamas kaip paneigiančią specialisto išvadą, o neteisingas vertinimas pasireiškia visumos ir dalies konkurencijos taisyklės netiksliu aiškinimu. Prokuroras nurodo, jog esant dviem išvadoms, yra prieštaravimai tarp jų, tačiau jie yra pašalintini taikant visumos ir dalies normų konkurenciją ir prioritetą taikant visumai - o būtent specialisto išvados turiniui, o ne priešingai daliai, kaip padarė teismas - ekspertizės aktui. Pažymima, kad šiuo atveju kaltinimas laikosi aiškios pozicijos - kad specialisto 2011-07-01 išvadoje nurodytos aplinkybės yra visuma duomenų, kurie yra įvertinti -pilnoje apimtyje su visais bylose esančiai objektyviais duomenimis.
Taip pat skunde nurodoma, kad 2008-07-31 PVM sąskaita-faktūra, kaip įrodymas, yra pagrindinis duomuo, kuris atspindi veikos padarymo pradžią, t. y. tai, kad įmonė UAB “duomenys neskelbtini'', pati atlikusi statybos ir remonto darbus, pagal įmonės- buhalterės pateiktą V. T. priedą prie šios sąskaitos-faktūros liepos 31 d., nurodė, kad subrangovo darbai sudaro 500 000 Lt. AB "duomenys neskelbtini" - 47781 Lt, UAB „duomenys neskelbtini" - 16 649 Lt, medžiagų pirkimas sudaro 112027 Lt, t. y. iš viso be PVM 676 758,20 Lt. Esant šitai situacijai, kuri buvo 2008-07-31, išrašant šitą sąskaitą-faktūrą, įmonė, vadovaujantis buhalterinės apskaitos įstatymo ir ilgalaikio materialaus turto 12-0 verslo apskaitos standarto, kuris yra privalomas visiems juridiniams asmenims, priėmė sprendimą ilgalaikį materialųjį turtą, įvertinti jį pagal 6 str., kaip ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimą už visą minėtą sumą plius 18 % PVM. Pasak prokuroro, tokiu būdu ši situacija yra pradžia tos veikos, kuri formaliai buvo įvykdyta 2009 balandžio mėnesį, pildant 2009 metų kovo mėnesį PYM deklaraciją, t. y. aiškus priežastinis-ryšys su kita kaltinime esančia 2009-03-23 sąskaita-faktūra, kada įmonė UAB "duomenys neskelbtini"-pirkėjui „duomenys neskelbtini" pardavė administracines patalpas pagal pirkimo - pardavimo sutartį už 1 821 642,17 Lt, pritaikiusi PVM įstatymo 32 straipsnį, -t. -y. nulinį tarifą. Atkreipiamas dėmesys, kad toks kaltinamų asmenų V. T. ir V. K. veikimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, o būtent PVM įstatymo 22 str. nuostatų. Pažymėtina ir tai, kad įmonė, vykdžiusi statybos ir remonto darbus, išrašydama sau ilgalaikio turto pasigaminimą ir tai atvaizduodama įmonės buhalterinės apskaitos suvestiniame registre, didžiojoje knygoje, savikaina įvertina šiuos darbus kaip esminį pagerinimą, t.y. jų pačių, V. T. ir V. K., veikimas, kuris neleido jiems elgtis niekaip kitaip, išrašant 2009-03-23 sąskaitą-faktūrą ir atliekant pirkimo pardavimo sutartį nei kad įskaičiuoti PVM 18% tarifą. Prokuroras nurodo, kad šiuo atveju taip padaryta nebuvo ir tai buvo padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Prokuroras pažymi, kad tiek V. T., tiek V. K. suvokė daromos veikos pavoingumą ir norėjo taip veikti (LR BK 15 str.). Nurodoma, kad V. K. buvo saistomas kreditorinio įsipareigojimo, nes jis derino sutarties sąlygas su pirkėju ir kredito davėju, tai buvo materialiai naudinga veika, nes jei turtas būtų gautas tiesiogiai į įmonės sąskaitą ar grynųjų pinigų į įmonės kasą, įmonė laisvai galėtų disponuoti šiomis piniginėmis lėšomis, esant mokesčių administravimo veiksmams, patikrinimui, būtų galima areštuoti, jas apriboti - tokiu būdu galėtų įvykti mokestinis ginčas dėl PVM įstatymo taikymo ir pan. Pasak prokuroro, tai buvo pagrindinis tikslas V. K. išvengti PVM mokesčio mokėjimo, su sąlyga, kad visa suma bus nukreipta kredito dengimui, tai buvo pagrindinis motyvas ir tikslas taip veikti. Veikimo būdas išrašant sąskaitą faktūrą su akivaizdžiai prieštaraujančiu PVM įstatymo 32 str. nuliniu tarifu, yra tik tokios veikos padarymo būdas, įrašant neteisingus duomenis.
Be to, kaip nurodoma skunde, kad šios aplinkybės buvo žinomos ir suvoktos, t. y. tiesioginis tyčios momentas - suvokimas priešingų teisei veiksmų ir norėjimas veikti būtent taip, jis akivaizdus ne tik iš objektyvių veiksmų, dokumentų, bet ir iš kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymų. Prokuroras pažymi ir tai, kad sutarties sudarymas sąskaitos-faktūros išrašymas - akivaizdžiai lemia, kad šitas veikimas buvo-aiškiai suvoktas, nukreiptas į įstatymo nuostatos ignoravimą, neteisingą duomenų nurodymą įmonės deklaracijoje.
Be to nurodoma, jog teismo argumentai apie tai, kad esminio pagerinimo ar rekonstrukcijos sąvokos yra taikytinos šiai faktinei situacijai taip, kaip remiamasi statybos ekspertizės akte, prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kadangi įmonė UAB „duomenys neskelbtini" pati, konkrečiai - jos du kaltinamieji vadovai, pasirinko priešingą teisei veikimo būdą. Pasak prokuroro teismo motyvai apie tiesioginės tyčios nebuvimą ir, tokio elgesio vertinimas tik kaip rizikingo yra nepagrįstas ir teisiškas aiškiai prieštaringas ,t. y. tai, kad galimai kaltinamieji klydo, neteisingai vertino situaciją, tariamai konsultavosi su kitais asmenimis, tarėsi tarpusavyje, nepagrįsti, nes jie prieštarauja pačių kaltinamųjų atliktiems veiksmams.
Prokuroras pastebi ir tai, kad teismas neteisingai aiškina PVM 6 str., 32 str. nuostatas eliminuodamas tiesioginės tyčios požymius iš kaltinamųjų veikos, konkrečiu atveju, taip remdamasis iš esmės tik ekspertizės aktu. Taip pat prokuroras pažymi, kad būtina atsakyti į klausimą, ar kaltinamieji, pasirinkdami tokį kaltinime nurodytą veikimo būdą, turėjo laisvę rinktis kitaip, nei numatė teisė aktai, t. y. kitaip atvaizduoti turto įsigijimą (pasigaminimą) 2008-07-31, pardavimą 2009-03-23, nei privalėjo pagal PVM įstatymą. Pasak prokuroro, kaltinamieji tokiu būdu siekė aiškios finansinės naudos, kuria siekė, kad mokėtino PVM neatsirastų. Atkreipiamas dėmesys, kad UAB "duomenys neskelbtini" jau tuo metu, balanso duomenimis, turėjo mokėtino PVM 88 000 Lt skolą, o išskiriant PVM 2009-03-23 faktūroje, mokėtina UAB „duomenys neskelbtini'' PVM suma už atskaitinį laikotarpį būtų iš viso 382 207 Lt. Pasak prokuroro šios aplinkybės įrodo, kad tai buvo tiesioginė finansinė nauda, o tai yra ir tikslo požymis, nes tiesioginės tyčios elementas suponuoja ne tik siekimą ir norėjimą taip veikti, tačiau ir tikslą kartu. Prokuroras daro išvadą, kad kaltinime nurodytus veiksmus kaltinamieji atliko veikdami tiesiogine tyčia.
Be to pažymima, kad kaltinamieji V. T. ir. V. K., turėdami administracinius įgalinimus, veikė bendrininkų grupėje. Kadangi, nos tiesiogiai 2009-03-23 PVM sąskaitą faktūrą bei 2009-04-26 dek1araciją pasirašė ir pateikė V. T., tačiau pasak prokuroro, visus veiksmus ji atliko vykdydama V. K. nurodymus ir su juo derifidama šių veiksmų atlikimą, t. y. abiejų veika kvalifikuotina pagal UfBK 220 str. kaip vykdytojų.
Pažymima, kad dėl priešingų teisei UAB „duomenys neskelbtini" direktoriaus ir vyr. finansininkės veiksmų Lietuvos valstybė patyrė 302 027 Lt turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 str. privalo visiškai atlyginti atsakingi asmenys.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji V. K., V. T. ir jų gynėjai prašė skundą atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Skundžiamu nuosprendžiu V. K. ir V. T. pagal LR BK 220 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, pakankamai išanalizuoti kaltinamųjų, liudytojų parodymai, speacialisto išvada, ekspertizės aktas, kita rašytinė bylos medžiaga ir priešingai nei nurodo prokuroras, padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog kaltinamųjų veiksmuose nėra jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka, apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas išteisinamasis nuosprendis.
Pažymėtina ir tai, jog bylos įrodymų vertinimas yra sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, kuri susijusi su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, o vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Taigi, vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosiosios instancijos teismas tokių įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikė, esminių baudžiamojo procesų nuostatų pažeidimų nenustatyta.
Dėl BK 220 straipsnio 1 d. taikymo
Iš kaltinamojo akto matyti, kad V. K. ir V. T. kaltinami pagal LR BK 220 str. 1 d., o būtent, kaltinimas pareikštas dėl to, kad V. K. ir V. T. pažeisdami atitinkamo įstatymo nuostatas dėl PVM neapmokestinimo, veikdami tyčia, t.y. turėdami tikslą išvengti 302 027 Lt PVM mokėjimo už administracines patalpas, vadovui V. K. nurodant įmonės buhalterei V. T. išrašyti 2009-03-23 PVM sąskaitą – faktūrą, neišskiriant pridėtinės vertės mokesčio, o buhalterei išrašius sąskaitą – faktūrą, buvo pateikti žinomai neteisingi duomenys apie įmonės pajamas, turto panaudojimą. Pildyta 2009-04-26, buvo įrašyti neteisingi skaičiai, tai yra, vietoj 302 027 Lt mokėtino PVM, neįrašyta nieko, pateikta VMI Vilniaus skyriui.
Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatytą tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia dviejų veiksmų padarymu: neteisingų duomenų apie fizinio ar juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ar jų panaudojimą įrašymu į atitinkamus dokumentus ir tokių dokumentų su juose įrašytais neteisingais duomenimis pateikimu tam tikrai valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (BK 220 straipsnio 1 dalis) laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai atitinkamai valstybės įgaliotai institucijai yra pateikiami tam tikri dokumentai inter alia deklaracijos su juose įrašytais neteisingais duomenimis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą.
Pasak prokuroro, kaltinamųjų veiksmus surašant ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiant BK 220 str. 1 d. numatytos veikos dalyką – PVM deklaraciją, lemia ankstesni V. K. ir V. T. veiksmai surašant UAB „duomenys neskelbtini“ 2009-03-23 PVM sąskaitą – faktūrą DUM Nr. 0001 pagal pirkimo- pardavimo sutartį už negyvenamąją patalpą – administracines patalpas, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – neiškiriant PVM. O būtent, pasak prokuroro, 2008-07-31 PVM sąskaita – faktūra yra pagrindinis domuo, kuris atspindi veikos padarymo pradžią.
Taigi esminė aplinkybė ar PVM sąskaitoje- faktūroje turėjo būti išskirtas mokestis ar ne, ar patalpos buvo pagerintos ar atliktas remontas. Akivaizdu, kad šioje baudžiamojoje byloje svarbiausias klausimas buvo nustatyti ar parduodant minėtas administracines patalpas buvo atliktas šių patalpų esminis pagerinimas, kas turėjo esminę reikšmę sumokant valstybei mokesčius. Taigi jei būtų nustatyta, kad pastato atliktas kapitalinis remontas, tai yra, jei gamybinėse – administracinėse patalpose, kurios buvo parduotos, buvo atlikta patalpų rekonstrukcija arba esminis pagerinimas, prailginantis pastato ar statinio naudingo tarnavimo laiką arba pagerinantis jo naudingąsias savybes- mokesčiai valstybei taikomi žymiai didesni.
Pagal Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (užbaigimo įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka) arba esminio pagerinimo. Tame pačiame PVM įstatyme pateikiamas sąvokos „esminis pagerinimas“ paaiškinimas – pastato (statinio) esminis pagerinimas – statybos darbai, kurie pailgina pastato ar statinio naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsiais savybes (PVM įstatymo 2 straipsnio 20 punktas).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos V. K. buvo kaltinamas tuo, kad pardavė pasatatą po kapitalinio remonto, dėl ko turėjo sumokėti valstybei nustatytus atitinkamai didesnius mokesčius. Tai, kad UAB „duomenys neskelbtini“ atliko pastato rekonstrukciją ar esminį pagerinimą, valstybinis kaltinintojas remiasi iš esmės 2011-07-01 specialisto išvada dėl UAB „duomenys neskelbtini“ Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-1/150, kuria konstatuota, kad įmonė, 2009-03-23 pardavusi administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) UAB „duomenys neskelbtini“, nepraėjus 24-ies mėnesiams po rekonstrukcijos ar esminio pagerinimo, privalėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti 302 027 Lt PVM. Nors prokuroroas ir nurodo, jog ši specialisto išvada patvirtina išteisintųjų V. K. ir V. T. kaltę, tačiau pastebėtina, kad specialistei B. V. nebuvo užduotas esminis klausimas – ar UAB „duomenys neskelbtini“ administracinėse patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilnius, 2008 metais buvo atlikta patalpų rekonstrukcija ar esminis gerinimas, o specialistei buvo užduotas klausimas – ar UAB „duomenys neskelbtini“, parduodamas 2008 metais rekonstruotas administracinės paskirties patalpas nepraėjus 24 mėnesiams po jų rekonstrukcijos užbaigimo, privalėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM, dėl ko specialistė atsakė teigiamai, tai yra, jog nepraėjus 24 mėnesiams po rekonstrukcijos ir esminio pagerinimo užbaigimo, UAB „duomenys neskelbtini“ privalėjo paskaičiuoti, deklaruoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM. Pirmosiosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes nutarė baudžiamojoje byloje paskirti statinio administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvęs (duomenys neskelbtini)), statybos darbų ekspertizę. Iš byloje esančio 2013-09-30 ekspertizės akto vienareikšmiškų išvadų matyti, jog administracinėse patalpose 2008 metais atlikti darbai, kurie nurodyti sutarties tarp UAB „duomenys neskelbtini“ ir UAB „duomenys neskelbtini“, atliktų darbų aktuose ir sąskaitoje faktūroje yra paprastojo remonto darbai ir neįeina į rekonstravimo darbų sąvokų turinį. Taip pat ekspertė nurodė, jog remontuojant 2008 metais administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvęs (duomenys neskelbtini)) pagal pateiktus byloje dokumentus ir statybos įstatymą, turėjo būti atliekami patalpos paprastojo remonto darbai, kuriems statybos leidimas nereikalingas. Taigi ekspertė nustatė, jog patalpose atlikti darbai nėra rekonstrukcija ar esminis pagerinimas. Pastebėtina ir tai, jog į užduotą klausimą, ar byloje esančios 2011 m. liepos 1 d. specialisto išvados Nr. 5-1/150 1.1. punkte pateiktas atsakymas dėl UAB „duomenys neskelbtini“ iki 2009 m. kovo 23 d. objekto (duomenys neskelbtini), Vilniuje pardavimo veiksmai nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d., t.y. paskirties pakeitimas iš gamybinių į administracines, VĮ Registrų centro pateikti duomenys apie patalpų rekonstrukciją, 2008 m. sausio 10 d. statybos darbų rangos sutartis dėl kapitalinių vidaus apdailos darbų, 2008 m. gegužės 28 d. kreditavimo sutartis, 2008 m. liepos 31 d. išrašyta ilgalaikė materialinio turto pagerinimo PVM sąskaita faktūra, 2008 m. suvestinėje registro didžiojoje knygoje įvertinta įsigijimo savikaina, 2009 m. kovo 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties įrašai (specialisto išvados 1.1 punktas) atitinka Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio nuostatas, t.y....laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (pripažinimo tinkamu naudoti) arba esminio pagerinimo“? - ekspertė R. U. atsakė, jog byloje esančios 2011 m. liepos 1 d. specialisto išvados Nr. 5-1/150 1.1 punkte pateiktas atsakymas dėl UAB „duomenys neskelbtini“ iki 2009 m. kovo 23 d. objekto Kalvarijų g. 143, Vilniuje pardavimo atlikti veiksmai nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d., t. y. paskirties pakeitimas iš gamybinių į administracines, VĮ registrų centro pateikti duomenys apie patalpų rekonstrukciją, 2008 m. sausio 10 d. statybos darbų rangos sutartis dėl kapitalinių vidaus apdailos darbų, 2008 m. gegužės 28 d. kreditavimo sutartis, 2008 m. liepos 31 d. išrašyta ilgalaikė materialinio turto pagerinimo PVM sąskaita faktūra, 2008 m. suvestinėje registro Didžiojoje knygoje įvertinta įsigijimo savikaina, 2009 m. kovo 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties įrašai (specialisto išvados 1.1 punktas) neatitinka Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 32 straipsnio nuostatų, t. y. ... laikoma, kad 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (pripažinimo tinkamu naudoti) arba esminio pagerinimo.
Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai vertino ekspertizės akto išvadą, ją įvertintindamas kaip paneigiančią specialisto išvadą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosiosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą taikė ekspertizės išvadai ir ja pagrįstai vadovavosi priimdama išteisinamąjį nuosprendį V. K. ir V. T. atžvilgiu. Kolegija su tokia pirmosiosios instancijos teismo pozicija sutinka. Nors prokurorui galimai nepriimtos tokios ekspertizės išvados, tačiau kolegija jų pagrįstumu bei jas atlikusios ekspertės kompetetingumu abejoti neturi pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai vertino ir taikė ekspertizės akto išvadą yra vertinami kritiškai ir yra atmestini. Kita vertus, pirmosiosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, ekspertizės akto išvadą vertino ne atsietai, o kartu su byloje esančiais kitais įrodymais ir priešingai nei teigia prokuroras, ekspertizės išvada realiai sutampa su kitais byloje esančiais objektyviai duomenimis, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kapitalinis pastato remontas šiuo atveju atliktas nebuvo.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos liudytojas UAB „duomenys neskelbtini“ vadovas G. B. parodė, jog buvo atliekami darbai adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur jų įmonė atliko patalpų remontą. Liudytojas parodė, jog sutartyje su UAB „duomenys neskelbtini“ buvo kalbama apie kapitalinį remontą, tačiau jų įmonė kapitalinio remonto neatliko. Be to liudytojas G. B. nurodė, jog patalpose vyko remonto darbai, konstrukciniai darbai nebuvo atlikti, išskyrus tai, kad buvo nuimtos pertvaros, iki 807, 20 kv.m. (t 4 b.l. 20-21). Tai jog patalpose buvo atliktas ne kapitalinis, o paprastas remontas, patvirtina ir byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. išrašas, kuriame yra pataisytos anksčiau padarytos klaidos, t.y., Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše konstatuojama, kad 2008 m. buvo atliktas administracinių patalpų, (duomenys neskelbtini), Vilnius, paprastas remontas bei patikslintas patalpų plotas, nurodant, kad bendras plotas yra 784,71 kv.m. o ne 807,20 kv.m. (t 3 b.l. 43-46). Be to, 2008 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento akte Nr. (101)-11.4-810 nurodyta, kad statinys, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis keičiama neatliekant rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų, pripažintinas tinkamu naudoti (t 3 b.l. 169;t 4 b.l. 183;). Taigi kaip pagrįstai nurodė pirmosiosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, tai, jog sutartis tarp UAB duomenys neskelbtini“ ir UAB „duomenys neskelbtini“ ir buvo sudaryta dėl kapitalinio remonto, po darbų atlikimo, valstybinė institucija pripažindama statinį naudoti tinkamu, tuo pačiu pripažino ir tai, kad rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbai aptariamame pastate atliekami nebuvo.
Pažymėtina, kad PVM įstatymo 32 str. nėra numatyta prievolė deklaruoti pajamas po pastato rekonstrukcijos. Šio įstatymo 32 str. pareiga deklaruoti pajamas įpareigoja tik parduodant ar kitaip perleidžiant naujus pastatus ar statinius arba po jų esminio pagerinimo, naujas pastatų ir statinių dalis po jų užbaigimo.
Aukščiau nurodyti objektyvūs duomenys patvirtina, kad pastate nebuvo atliktas kapitalinis remontas. Šiuo atveju pastatas nebuvo nei rekonstruotas, nei iš esmės pagerintas, todėl objektas neatitinka to, kad nurodyta įstatyme ir už ką yra baudžiamoji atsakomybė. Kadangi nustatyta, jog pastate buvo atliktas ne kapitalinis remontas, išteisintieji neturėjo mokėti mokesčių, kaip pastato, po atlikto remonto.
BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Esminę reikšmę turi tai, kad teikiant neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiama išvengti mokesčių. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis į deklaraciją, ataskaitą arba kitą dokumentą įrašė ir pateikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori.
Taigi įstatymo leidėjas pagal šį straipsnį leidžia patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kuris siekė išvengti mokesčių ir tai darė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamąją byla daro išvadą, kad nenustatyta, jog išteisintieji turėjo tyčią nemokėti ar išvengti mokesčių valstybei. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad V. K. ir V. T. buvo įsitikinę, kad tai nėra kapitalinis pastato remontas, kas ir buvo nustatyta byloje. V. K. pirmosiosios instancijos teisme parodė, kad jis rėmėsi statybos inspekcijos aktu, jog statinys pripažįstamas tinkamai naudoti, neatliekant rekonstrukcijos ar esminio pagerinimo darbų, kad jis pats asmeniškai prieš paruodant pastatą konsultavosi su lizingo specialistais, kurie turi savo juristus ir užklausė mokesčių inspekcijos, su notaru, ir visi pasakė, kad už pastato pardavimą, kai neatlikta rekonstrukcija ar esminis pagerinimas, nereikia išskirti ir mokėti PVM. Taip pat V. K. parodė, kad buvo skambinta ir į mokesčių inspekciją ir gautas paaiškinimas, kad pastatui, kuriam neatlikta rekonstrukcija ar esminis pagerinimas, PVM yra nulinis. V. T. apklausta teisme parodė, kad PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, todėl PVM nebuvo išskirtas, tačiau mokesčių inspekcija per patikrinimą pasakė, buvo atliktas kapitalinis remontas, nors kaip nurodo pati V. T., ji buvo nusprendusi, kad atliktas paprastas remontas. V. T. nurodė, kad sąskaita- faktūra buvo išrašyta mokesčių inspekcijos specialistės A. V. patarimu. Taigi matyti, jog išteisintieji domėjosi, konsultavosi, kaip teisingai sumokėti mokesčius nepatiriant nuostolių. Toks jų siekimas negali būti laikomas, kaip baudžiamojo įstatymo pažeidimas, nes nebuvo esminio požymio – tyčios, kadangi nebuvo padarytas kapitalinis remontas. Sutiktina su pirmosiosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog V. K. davė kokius neteisėtus nurodymus V. T., kadangi jis buvo įsitikinęs, kad pastato esminis pagerinims neatliktas ir dėl to, pastato pardavimas PVM neapmokestinamas. Kaip ir negalima konstatuoti, jog V. T. veikė tyčia, norint nuslėpti mokesčius. Iš jos parodymų matyti, kad ji sąskaitą – faktūrą išrašė mokesčių inspekcijos specialistės A. V. patarimu. Be to ir pati A. V. parodė, kad jos įtakos pasekoje, buvo pakeistas dokumentas. Priešingai nei prokurororas laikosi pozicijos dėl V. K. ir V. T. kaltumo, aukštesnės instancijos sutinka su apylinkės teismo išvada, V. K. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios išvengti PVM mokesčio ir siekio į PVM sąskaitą- faktūrą įrašyti neteisingus duomenis, kaip ir tokios kaltės formos nenustatyta ir V. T. veiksmuose. Pastebėtina, kad norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina surinkti įrodymus, kad yra padaryta veika, atitinkanti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šiuo atveju V. K. ir V. T. veiksmuose nėra pagrindinių požymių – veikos ir tiesioginės tyčios išvengti mokesčių valstybei. Be to neesant pamatinių aplinkybių, ko pagrindu nustatomas mokesčių sumokėjimas valstybei, kiti padaryti pažeidimai, pagal nurodytą BK straipsnį, negali būti kaltinami. Nors ir kai kuriuose dokumentuose išteisintieji ir buvo nurodę, jog jie pasirengę mokėti PVM, kaip už atliktą kapitalinį remontą, tačiau faktiškai dėl neatlikto kapitalinio remonto, tokie veiksmai laikomi niekiniais ir neužtraukia baudžiamųjų teisinių santykių.
Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.
Šiuo atveju nenustatyta, jog V. K. ir V. T. veiksmuose būtinų BK 220 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėties požymių - veikos ir tiesioginės tyčios. Tokius išteisintųjų veiksmus galima būtų vertinti kaip neapdairumą, galimai profesionalumo stoką, bet ne tiesioginę tyčią išvengti mokečių valstybei. Kadangi V. K. ir V. T. veiksmuose nėra tyčios, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai liečiantys tyčios momentą – atmestini kaip nepagrįsti.
Iš esmės eilė prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kolegijos vertinimu yra išvestiniai ir nutolę priežastiniu ryšiu nuo pagrindinės bylos esmės, tai yra, kad kapitalinis remontas faktiškai atliktas nebuvo. Nors prokuroras skunde nurodo įvairius argumentus, kad išteisintieji pažeidė tam tikrus norminius teisės aktus ir dėl to juos reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius prokuroro argumentus atmeta vadovaudamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o ne aplinkybėmis konstatuotomis suklydimo įtakoje, klaidingai deklaruojant valstybei mokesčius, kaip už atlikto pastato kapitalinį remontą, kuris, kaip rodo bylos medžiaga – neatitinka tikrovės. Šiuo atveju klaidingas duomenų pateikimas remiantis iš esmės neteisinga tarnautojo išvada, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, juo labiau, kad pastato rekonstrukcija ar esminio pagerinimo darbai atlikti nebuvo.
Kadangi V. K. ir V. T. pagal BK 220 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtinas.
Be to pastebėtina, kad po apylinkės teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas, todėl yra paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas. Jei būtų pagrindas šioje baudžiamojoje byloje priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tokiu atveju, būtų sprendžiamas klausimas dėl bylos nutraukimo, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties termino klausimui.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Stasys Punys
Teisėjai Virginija Švedienė
Jūratė Damanskienė