Civilinė byla Nr. 2-2405/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1135-267/2011 pagal likviduojamos A. J. individualios įmonės ieškinį atsakovui A. J. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ieškovo likviduojamos A. J. individualios įmonės atstovas bankroto administratorius UAB „Tytus“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. J. 808 835,70 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimų užtikrinimui ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 808 835,70 Lt sumai atsakovui priklausančius kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, esančias atsakovo sąskaitose, turtines teises priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis, ir/arba atsakovui priklausančius nekilnojamus daiktus ieškinyje nurodytiems reikalavimams užtikrinti. Nurodė, kad prašoma suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra itin didelė, todėl egzistuoja grėsmė, jog galimai palankus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
- Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. liepos 26 d. nutartimi patenkino ieškovo likviduojamos A. J. individualios įmonės prašymą ir nutarė areštuoti ne didesnei kaip 808 835,70 Lt sumai atsakovui A. J. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant, ar esant nepakankamai, nurodė areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose.
Teismas nustatė, jog reikalavimo suma yra didelė, atsakovas turtą gali perleisti tretiesiems asmenims ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Visas atsakovo turtas yra areštuotas Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje bankroto byloje Nr. B2-55-267/2011, todėl neegzistuoja grėsmė, jog atsakovas gali šį turtą perleisti ar paslėpti. Be to, pažymi, jog turtas yra įgytas santuokos metu ir gali būti valdomas tik bendru sutuoktinių sutarimu. Teigia, jog bet kokio sandorio sudarymas (pvz.: turto perleidimas) be kito sutuoktinio sutikimo, reikštų, jog toks sandoris yra negaliojantis.
2. Ieškovas neįrodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai jam palankus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas.
Atsiliepimu į atsakovo A. J. atskirąjį skundą ieškovo likviduojamos A. J. individualios įmonės atstovas bankroto administratorius UAB „Tytus“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, o nagrinėjamu atveju ieškinio suma yra didelė. Teigia, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtų pajėgus įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą. Pažymi, jog atsakovo paminėta bankroto byla ir nagrinėjama byla ir dvi skirtingos bylos. Bankroto byloje atsakovo turtas yra areštuotas siekiant užtikrinti, jog neužtekus įmonės turto, prievolės kreditoriams bus įvykdytos iš atsakovo turto, o nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atsakovui dėl įmonei padarytos žalos. Teigia, kad atsakovo nurodyta aplinkybė dėl turto, kuris yra įgytas santuokos metu ir gali būti valdomas tik bendru sutuoktinių sutikimu, nepaneigia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos.
- Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.).
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepaneigė aplinkybės, jog šioje byloje pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė. Reikalavimas dėl 808 835,70 Lt sumos priteisimo teismų praktikoje paprastai pripažįstamas reikalavimu dėl didelės pinigų sumos priteisimo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 16 d. nutartis byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis byloje Nr. 2-905/2009; 2009 m. spalio 8 d. nutartis byloje Nr. 2-1167/2009). Tačiau šalis, kuriai pareikštas tokio dydžio piniginis reikalavimas, gali pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad tokia pinigų suma atsakovui nėra didelė (CPK 12 str.). Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d., 178 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 25 d. nutartis byloje Nr. 2-1422/2009). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti, būtent pats atsakovas. Apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, remdamasis rungimosi principu (CPK 12 str.), turėjo galimybę pateikti teismui įrodymus apie savo turtinę padėtį ir įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau šia teise nepasinaudojo ir nepateikė tokių įrodymų (CPK 178 str., 314 str.). Nesant duomenų apie apeliantui priklausantį turtą ir įsipareigojimus, negalima teigti, jog jo turtinė padėtis yra tokia gera, šioje byloje jam pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė.
Tai, kad, apelianto teigimu, laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos kitoje civilinėje byloje Nr. B2-55-267/2011, nėra pagrindas naikinti šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi skirtingose bylose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslai yra skirtingi, jomis užtikrinami skirtingi ieškovų reikalavimai bei galimi teismo sprendimai. Be to, vienoje iš bylų šias priemones panaikinus ar pakeitus, kitoje byloje pareikšti ieškovo reikalavimai taptų neužtikrinti. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog atsakovas nepaneigė taikytų priemonių būtinybės (CPK 185 str.). Pažymėtina, jog atsakovo teiginiai dėl santuokos metu įgyto turto ir jo dispanovimo su (be) kito sutuoktinio sutikimo nepaneigia objektyvios grėsmės (pvz., turto perleidimo) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
Apeliantas taip pat teigia, jog ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Tačiau iš byloje esančio ieškinio turinio matyti, jog toks prašymas buvo pagrįstas, vienu iš argumentų nurodant didelę ieškinio sumą (1-6 b. l.). Kaip ir anksčiau minėta, atsakovas, geriausiai žinodamas savo turtinę padėtį, neįrodė, jog jam pareikštas reikalavimas nėra didelis ir, kad neegzistuoja grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, iš esmės tinkamai įvertino šiam klausimui išspręsti svarbias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė proceso teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti tokias priemones egzistavimo. Apelianto skunde išdėstytais argumentais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. (CPK 329, 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. nutartį nepakeistą.
Teisėjai Vytas Milius
Nijolė Piškinaitė
Donatas Šernas