Administracinė byla Nr. eA-366-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00650-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) suteikti pareiškėjui už iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko V. J. iki 1940 metų (duomenys neskelbtini) turėtą žemę iki 100 procentų padidinto ploto perduotiną nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 46-6405 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko V. J., t. y. jo tėvo iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytos žemės dalį – 1,32 ha – grąžinant šią žemę natūra. Laikotarpiu nuo 2010 iki 2012 metų tarp pareiškėjo ir atsakovo vyko susirašinėjimas dėl žemės priedo jam suteikimo. Atsakovas minėtu laikotarpiu neginčijo fakto, kad pareiškėjui priklauso jo reikalaujamas 100 proc. žemės priedas, priklausantis pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Tuo metu ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo vyko tik dėl apskrities, kurioje pareiškėjui priklauso iki 100 proc. padidintas žemės sklypas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 48S-990 atkūrė jam nuosavybės teises į jo tėvo iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytos žemės dalį, perduodama neatlygintai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 4 punkte nėra nurodyta, kad pretendentas dar turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę vėliau, dėl to iš šio sprendimo turinio darytina išvada, kad atsakovas nesuteikė ir (ar) atsisakė suteikti pareiškėjui priklausantį 100 proc. žemės priedą pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
4. Pareiškėjas teigė, kad gautas 2016 m. sausio 8 d. raštas Nr. 1SS-76-(9.5.) iš NŽT visiškai jį suklaidino, kadangi jame nurodoma, jog dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turėjo būti pateikti iki 2013 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjas neva dokumentus, suteikiančius teisę į papildomą žemės plotą, pateikė pavėluotai. Prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui papildyti Kauno apskrities 1999 m. vasario 17 d. išvadą Nr. 703 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – ir Kauno apskrities išvada) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. T-4781-J pareiškėjas pateikė 1999 m. kovo 6 d. ir iki 2012 metų klausimas dėl šio dokumento netinkamumo keliamas nebuvo. Taigi, pradėjus kelti klausimą dėl dokumento, pateikto 1999 metais, tinkamumo praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, yra akivaizdžiai nesąžininga ir neprotinga.
5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. NŽT paaiškino, kad pareiškėjas dėl nuosavybės atkūrimo siekdamas gauti neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus juos padidinant 100 proc. į NŽT ir jos Vilniaus rajono skyrių kreipėsi daug kartų. Atsisakant tenkinti pareiškėjo prašymus buvo teikti atsakovo atsakymai. Visi šie sprendimai pareiškėjui nedidinti 100 proc. perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus (duomenys neskelbtini) yra galiojantys, teisėti, nenuginčyti teisme ir sukelia teisines pasekmes pareiškėjui.
7. NŽT taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundas netenkintinas ir tuo aspektu, kad iki pilno nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 14 d., pareiškėjas atsakovui nepateikė dokumento, įrodančio, kad jis turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalyje numatyta lengvata. Pareiškėjas dar NŽT 2011 m. spalio 5 d. raštu Nr. 48SS-(14.48.45.)-2664 buvo informuotas, kad pateiktų tokį dokumentą. Pareiškėjas dokumentą, patvirtinantį asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, turėjo pateikti atsakovui iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas to nustatyta tvarka nepadarė.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą NŽT pareiškėjui suteikti iki 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo pagrįstumo ir teisėtumo.
10. Sistemiškai įvertinęs Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.3 punktą, teismas padarė išvadą, kad dokumentas, patvirtinantis asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, NŽT turėjo būti pateiktas iki 2003 m. gruodžio 31 d., o tokia asmens teisė įgyvendinama būtent atkuriant nuosavybės teises ir negali būti įgyvendinama po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo.
11. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog Kauno apskrities viršininko sprendimu 1999 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 46-6405, NŽT 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 48S-990 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą žemę. Pareiškėjas šių sprendimų neginčijo, su jais sutiko. Todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjo atžvilgiu yra baigtas, jam visiškai atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teigė, jog prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui papildyti Kauno apskrities išvadą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. T-4781-J pateikė 1999 m. kovo 6 d. ir iki 2012 metų klausimas dėl šio dokumento netinkamumo keliamas nebuvo. Minėtame Lietuvos centrinio valstybės archyvo rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įstaigos ir karinių dalinių asmens sudėties dokumentų kolekcijoje, Kauno miesto komendantūros registracijos biure užsiregistravusių savanorių 1919 m. sąrašų byloje įrašyti: eil. Nr. 2263, J. V., pasas Nr. 24938 ir eil. Nr. 2264, J. V., pasas Nr. 24939 (tėvavardžiai ir gimimo metai nenurodyti).
13. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio 20 punkto nuostatas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažįsta karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą; įstatymų nustatyta tvarka išduoda nustatytos formos pažymėjimus ir tvarko jų apskaitą. Pareiškėjas nepateikė atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro priimto akto, patvirtinančio jo tėvą buvus kariu savanoriu. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštas Nr. T-4781-J šiuo atveju nelaikytinas dokumentu, patvirtinančiu pareiškėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą.
14. Nustatytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjui iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikus atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro priimto akto, patvirtinančio jo tėvą buvus kariu savanoriu, o Kauno apskrities viršininkui ir NŽT priėmus sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo (1999 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 46-6405, 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 48S-990), kuriais užbaigtas nuosavybės teisių į pareiškėjo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procesas, pareiškėjas nebeturi teisės atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti NŽT suteikti jam už iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko V. J. iki 1940 metų (duomenys neskelbtini) turėtą žemę iki 100 procentų padidinto ploto perduotiną nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstas.

III.

15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis dar gerokai anksčiau iki Atkūrimo įstatyme nurodyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.), t. y. 1999 m. kovo 6 d., pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą ir dokumentą, įrodantį nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, kaip tuo metu reikalavo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis. Valstybės institucija, gavusi šį pareiškėjo prašymą, nei karto iki 2012 metų neprašė pateikti papildomų dokumentų ir (ar) nekėlė jokių klausimų dėl pareiškėjo anksčiau pateiktų dokumentų tinkamumo. Pareiškėjo nuomone, jokiomis teisės aktų nuostatomis negali būti pateisinama aplinkybė, jog vienos valstybinės institucijos, t. y. Lietuvos valstybės centrinio archyvo išduota dokumento forma netenkino kitos valstybės institucijos – atsakovo.
17. Pareiškėjo teigimu, iš NŽT 2011 m. spalio 5 d. rašto Nr. 48SS-(14.48.45.)-2664 matyti, kad atsakovas reikalavo, jog pareiškėjas pateiktų tremtinio pažymėjimą (nors pareiškėjo tėvas buvo savanoris), o toks atsakovo reikalavimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, netgi klaidinančiu, todėl nei atsakovas, nei teismas neturi jokio teisinio pagrindo šiuo raštu remtis. Nėra jokių abejonių, kad būtent valstybės įstaiga, kurios paskirtis tarnauti žmonėms, turėjo pareigą pareiškėją informuoti, kad jo pateikti dokumentai yra išduoti netinkamos institucijos, dėl ko jo prašymas negali būti nagrinėjamas, bei nurodyti, koks dokumentas turėtų būti pateiktas. Tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, dėl to darytina pagrįsta išvada, kad būtent valstybės įstaiga neatliko savo pareigos tinkamai informuoti pareiškėją, tuo šiurkščiai pažeisdama pareiškėjo interesus. Būtent dėl valstybės įstaigos neveikimo pareiškėjui užkirsta galimybė įgyvendinti jam įstatymų suteiktą teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą.
18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog 2011 m. vasario 28 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-454 NŽT informavo pareiškėją, kad (duomenys neskelbtini) galėtu būti 100 proc. padidintas žemės sklypas tik tokiu atveju, jeigu nuosavybės atkūrimui nebūtų likę žemės (duomenys neskelbtini), o taip pat pateikė informaciją apie tuo metu buvusią laisvą žemę (duomenys neskelbtini), nors teisės aktai numatė, kad priedas turi būti suteiktas prie atkurtos žemės. Taigi akivaizdu, kad tuo metu (jau po 2003 m. gruodžio 31 d.) atsakovas pripažino pareiškėjo teisę į lengvatas, nustatytas Atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, ir jokio klausimo dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų netinkamumo nekėlė. Tuo metu net nebuvo keliamas klausimas, jog pareiškėjui jo prašomas suteikti žemės priedas nepriklauso. Tuo metu buvo sprendžiamas klausimas tik dėl apskrities, kurioje jam tas priedas priklauso.
19. Pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai nevertino itin reikšmingos aplinkybės, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-291-2254-12 ir kitose tokio pobūdžio bylose priimtuose procesiniuose sprendimuose buvo nustatytos visiškai kitos faktinės aplinkybės, t. y. šiose bylose buvo teismų konstatuota, kad iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo pareiškėjai apskritai nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jų tėvų, kaip pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių, statusą. Šioje byloje pareiškėjas iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, pateikė atsakovui prašymą ir dokumentą, įrodantį, kad jo tėvas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus.
20. Pareiškėjas pažymi, kad NŽT 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 48S-990 jam pilnai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, nes jam be jokio teisinio pagrindo ir motyvų nebuvo suteiktas įstatymų pagrindu priklausantis priedas, dėl ko atkūrimo procesas negalėjo būti laikomas visiškai užbaigtu. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis niekada nesutiko, jog jam nebūtų suteiktas priklausantis priedas. Pareiškėjas nė viename dokumente nėra išreiškęs savo valios atsisakyti jam priklausančio žemės priedo.
21. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. NŽT nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tinkamai ir laiku pateikė reikiamus dokumentus. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad nebuvo atsakovo informuotas apie tinkamo dokumento pateikimą, kuris reikalingas įgyvendinti jo teisei pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatas. Pareiškėjas dar 2011 m. spalio 5 d. NŽT raštu Nr. 48SS-(14.48.45.)-2664 buvo informuotas, kad pateiktų tokį dokumentą. Šiame rašte buvo nurodytas teisinis reglamentavimas, t. y. nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 22 punkto reikalavimai. NŽT šiuo raštu pareiškėjui taip pat paaiškino, kad reikia pateikti tremtinio pažymėjimą ir pažymą, jog (duomenys neskelbtini) teritorijoje laisvos žemės fonde nėra pakankamo žemės ploto, nurodė apskundimo tvarką. Atsakovas šiame rašte nurodė ir tai, kad gavus šiuos dokumentus bus priimtas sprendimas leisti projektuoti padidintą iki 100 proc. žemės sklypą rengiant paskesnius žemės projektus pasirinktoje (duomenys neskelbtini). Tai, kad pareiškėjas pateikė netinkamus dokumentus NŽT, pareiškėjas buvo informuotas 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. 1 SS-(7.5)-l 356, o taip pat 2014 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-3009. Analogiška informacija buvo pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2012 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-1414 „D. V. R. J. skundo prieš Nacionalinės žemės ūkio ministerijos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių“. Todėl pareiškėjui turėjo būti aišku, kad pateiktų dokumentų neužtenka priimti sprendimui projektuoti padidintą iki 100 proc. žemės sklypą. Jokių veiksmų pareiškėjas dėl to nesiėmė, o tik pasyviai laukė.
23. Atsakovas pažymi, kad NŽT pagal pavestą kompetenciją niekada nevertino (t. y. nepatvirtino ir neneigė) teiginio dėl pareiškėjo tėvo statuso, tik konstatavo, kad nėra pateiktas savanorio statusą įrodantis dokumentas. Tai, kad viename iš kelių atsakovo raštų buvo raginimas pateikti tremtinio pažymėjimą, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie trūkstamus dokumentus dėl jo tėvo statuso.
24. NŽT 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 48S-990 pilnai atkūrė nuosavybės teises pareiškėjui. Atskiras NŽT sprendimas dėl grąžintinos žemės padidinimo iki 100 proc. (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo priimtas ir pareiškėjas tai visada žinojo. Taip pat atsakovas pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. nepateikė jokios informacijos, kad jo atžvilgiu nuosavybės atkūrimo procesas būtų nebaigtas. Todėl, NŽT nuomone, pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą tik įsivaizduojamais lūkesčiais apie jam priklausančius žemės priedus.
25. Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas panašaus pobūdžio administracinę bylą Vilniaus apygardos administracinis teismas sistemiškai analizuodamas Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisės normą padarė tokias išvadas: 1) Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais piliečiams skiriamas didesnis žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo; 2) prašymai Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatytu pagrindu skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo paduodami NŽT teritoriniams padaliniams pagal minėtu teisiniu pagrindu prašomų skirti žemės sklypų buvimo vietą; 3) dokumentai, patvirtinantys asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; 4) sprendimas dėl prašymo skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo konkrečioje kadastro vietovėje priimamas iki įsakymo, kuriuo nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios data, priėmimo; 5) Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatyta piliečio teisė gauti iš laisvos žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises, t. y. žemės sklypas didinamas iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-4770-281/2015). NŽT teigimu, turi būti visuma nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjo skundas galėtų būti patenkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo.
27. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog pareiškėjas neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises į padidintą žemės sklypą, kadangi nepateikė tinkamo tokią teisę patvirtinančio dokumento tuometiniam Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ar NŽT Vilniaus rajono skyriui.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
27. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. nagrinėdama tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

28. Apeliacinis pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas dviem argumentais - pirma, pareiškėjas jau 1999 metais buvo pateikęs, jo nuomone, visus reikalingus nuosavybės teisei į padidintą žemės plotą atkurti dokumentus; antra, atsakovo darbuotojai jo neinformavo, kokius dokumentus jis turi pateikti.
29. Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija visu pirma pažymi, kad nagrinėjamai situacijai aktualios teisės normos – Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis bei šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2254/2012, taip pat 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1103/2014 (minėtos įstatymo nuostatos iš esmės nepakito ir nagrinėjamam ginčui aktualiu metu). Nurodytoje apeliacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta asmens teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tokį prašymą ir kitus tam būtinus dokumentus iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos turi pateikti asmuo, kuris pageidauja gauti padidintą valstybinį žemės sklypą. Todėl šiuo aspektu aktuali ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, kuri įtvirtina, jog dokumentus, patvirtinančius, be kita ko, ir asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypo plotą, pretendentas turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko sprendimu 1999 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 46-6405 ir NŽT 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 48S-990 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko V. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą žemę. Pareiškėjas 1999 m. kovo 6 d. pateikė Kauno apskrities viršininko administracijai prašymą atkurti jam nuosavybės teises, kaip kario savanorio sūnui, į 100 procentų padidintą žemės sklypą ir pridėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštą Nr. T-4781-J. Iš šio rašto turinio matyti, kad 1919 metais Kauno miesto komendantūroje užsiregistravusių savanorių sąrašuose yra įrašyti du V. J., nenurodant jų amžiaus, gyvenamosios vietos ar kitų ypatingų asmens duomenų. Vėliau 2010 - 2012 metais pareiškėjas teikė eilę prašymų atsakovui tuo pačiu klausimu, papildomai pateikdamas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m.  kovo 28 d. pažymą Nr.R4-561 ir 2012 m. birželio 7 d. Krašto apsaugos ministerijos raštą Nr.12-01-962. Šiuo dokumentuose buvo papildomai nurodyta, kad 1919 metais Kauno miesto komendantūroje užsiregistravusių savanorių sąrašuose yra V. J., 19 metų amžiaus iš (duomenys neskelbtini). Atsakovas pareiškėjui nurodė, kad pateikti dokumentai nėra tinkami ir nuosavybės teisės į 100 procentų padidintą žemės sklypą neatkūrė.
31. Tai, kad apeliantas jo pateiktus dokumentus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 24 d. raštą Nr. T-4781-J , to paties archyvo 2012 m.  kovo 28 d. pažymą Nr.R4-561 ir 2012 m. birželio 7 d. Krašto apsaugos ministerijos pažymą Nr.12-01-962) laiko tinkamais jo tėvo, kaip kario savanorio, statusui įrodyti, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų. Minėti archyviniai dokumentai tik patvirtina faktą, kad V. J. 1919 metais buvo užsiregistravęs savanorių sąrašuose. Ar būtent šis asmuo buvo pareiškėjo tėvas, patikimų dokumentų nėra, byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia padaryti tokios išvados, ypač turint omenyje pareiškėjo tėvo bei pažymose nurodytų asmenų amžiaus skirtumą bei kitas aplinkybes, detaliai aptartas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2013 m. kovo 7d. nutarime.( b.t.1, l.30-44) Pareiškėjas nesikreipė į teismą tokio pobūdžio juridiniam faktui nustatyti. Kario savanorio statusą asmenims pripažįsta tik Lietuvos genocido ir rezistencijos centras, išduodamas atitinkamą pažymėjimą. Tokio pažymėjimo apeliantas iki atsakovui priimant 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir baigiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, atsakovui nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą.
32. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo darbuotojai nagrinėjamu atveju veikė nepakankamai atidžiai ir 2010-2012 metais netiksliai nurodė pareiškėjui, į kokias institucijas jis konkrečiai turėtų kreiptis ir kokius dokumentus pateikti. Tačiau tai, kaip savo sprendimuose konstatavo ir Seimo kontrolierius, nėra pagrindu įpareigoti atsakovą spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą iš naujo. Apeliacinio skundo argumentas, kad tuo buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, nėra pagrįstas, nes pareiškėjui atkurta nuosavybės teisė į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, o papildomos lengvatos nesuteikimas, nesant tam tinkamų dokumentų, nelaikytinas nuosavybės teisės pažeidimu.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaudamasi šia praktika, teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, iš naujo jų nekartoja.
34. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas nėra nesibaigiantis. Jo trukmę lemia įvairūs veiksniai, tokie kaip turimos laisvos valstybinės žemės kiekis, kitų piliečių bei pačios valstybės teisės ir interesai. Kadangi pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareiškėjui metu egzistavusius ir atsakovui pateiktus dokumentus jam buvo grąžinta dalis jo tėvo valdytos žemės natūra, o 2012 metais perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtajai žemei žemės sklypai, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjo atžvilgiu yra baigtas ir jam visiškai atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę.
35. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nenuneigtų ir tai, kad pareiškėjas vėliau kreiptųsi į bendrosios kompentencijos teismą juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui ar gautų jo tėvo, kaip kario savanorio statusą patvirtinantį pažymėjimą. Tai, kad tam tikros aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui atsirastų teisė gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, paaiškėtų vėliau nei vyko nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjo atžvilgiu procesas, nesukurs jam teisės gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. Ši išvada grindžiama Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią dokumentai patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą galėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl po šio termino atsiradusi aplinkybė, suteikianti teisę į papildomą žemės plotą, negalėtų būti pagrindu tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.
36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šios srities teisinį reguliavimą, rėmėsi teisinga administracinių teismų praktika ir atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

                            Ramūnas Gadliauskas

                            Arūnas Sutkevičius