Administracinė byla Nr. AS-448-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06282-2023-8 

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. balandžio 5 d. raštą Nr. RNA-10134 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, jog VMI gautas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos 2023 m. kovo 21 d. prašymas išieškoti iš pareiškėjo 12 383,50 Eur sumą už nesumokėtus mokesčius. Rašte nurodyta, jog skolą pareiškėjui reikia sumokėti į VMI nurodytą banko sąskaitą ir informuojama, jog Norvegijos kompetentingos institucijos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos kompetentingai institucijai.

Teisme 2023 m. birželio 5 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti VMI atlikti pinigines išskaitas (išieškojimo veiksmus) iš jo asmeninių banko sąskaitų iki sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, nepaisydamas paduoto skundo, kuriuo yra ginčijamas Rašto teisėtumas, vykdo mokestinės prievolės išieškojimo veiksmus. Tokiu būdu yra daroma akivaizdi žala pareiškėjo interesams. Be to, panaikinus Raštą, joks mokestinės prievolės išieškojimas būtų negalimas.

Teisme 2023 m. birželio 8 d. gauta VMI nuomonė dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. VMI nurodė, jog iki 2023 m. gegužės 15 d. iš pareiškėjo negavo jokios informacijos apie skolos užginčijimą pateikiant skundą Norvegijos kompetentingai institucijai. Atsižvelgiant į tai, VMI 2023 m. gegužės 15 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31-08) 467-92097 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta reali žala. Atitinkamai prašė teismo pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad VMI 2023 m. kovo 21 d. gavo Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 12 386,50 Eur nesumokėtų mokesčių skolą bei su prašymu susijusius dokumentus. Prašymas pateiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993 m. balandžio 27 d. pasirašytos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 28 straipsniu: „Pagalba renkant mokesčius“. Apie gautą Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos prašymą pareiškėjas buvo informuotas VMI Raštu, kartu pateikiant Suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES, kopiją. Rašte informuojama, jog jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinė prievolė nebus įvykdyta, gali būti priimtas nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo banko sąskaitų, o nepavykus išieškoti iš sąskaitose esančių lėšų, bus priimtas sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuris pateikiamas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas paminėjo, kad tuo atveju, jeigu VMI būtų gavusi informaciją, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į Norvegijos kompetentingą instituciją dėl prašomos išieškoti skolos, ji išieškojimo veiksmus būtų sustabdžiusi iki iš Norvegijos mokesčių administratoriaus gaus informaciją dėl tolimesnių veiksmų vykdant pareiškėjo įsiskolinimo išieškojimą (t. y. ar išieškojimas turi būti sustabdytas, ar tęsiamas, informuoti turi minėtos užsienio valstybės institucija). Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog teismas turėtų imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių savaime nėra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, be kita ko, pareiškėjui neįrodžius, jog neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas yra prima facie pagrįstas. Pareiškėjas kartu su skundu į bylą pateikė darbo sutartis, kurios patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Norvegijos Karalystėje pareiškėjas nebuvo bei jokių pajamų iš darbinės veiklos Norvegijos Karalystės teritorijoje negavo, taip pat minėtoje valstybėje pareiškėjas neturi savo vardu registruoto jokio nekilnojamojo turto, kadangi socialiniais ryšiais susietas tik su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas papildomai pateikė išrašą iš SEB banko su atliktu lėšų išskaitymu ir išrašus iš SEB banko, kurie patvirtina lėšų disponavimo apribojimą. Tai reiškia, kad šiai dienai pareiškėjas negali disponuoti iš darbo užmokesčio gaunamomis lėšomis, kadangi jos visos yra pervedamos VMI, kurios sprendimo priėmimo teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas, vykdomos mokestinės prievolės išieškojimui. Akivaizdu, kad pareiškėjui VMI veiksmais yra daroma didelė žala, kadangi pastarasis lieka be pajamų šaltinio bei neturi galimybės nei nusipirkti maisto produktų, nei susimokėti mokesčius už komunalines paslaugas ir pan. Negana to, pagal VMI Raštą, kurio priėmimo teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas, išieškotos lėšos yra pervedamos trečiajam asmeniui – Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybai, su kuria pareiškėjo nesieja jokie teisiniai santykiai. Dėl to, net patenkinus pareiškėjo skundą, pastarojo galimybės susigrąžinti išieškotas pinigines sumas bus realiai apsunkintos arba taps neįmanomos, nes dėl nepagristai išieškotų piniginių lėšų ginčo klausimo nagrinėjimas bus perkeltas į Norvegijos karalystės teismines instancijas. Tai savo ruožtu pareikalaus iš pareiškėjo papildomų išlaidų. Todėl atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjui sudaromos ne tik neigiamo pobūdžio turtinės pasekmės, bet tuo pačiu padaroma sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šio ginčo kontekste yra būtinas tam, kad laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamos teismo nutarties motyvai yra hipotetiniai pasvarstymai, abstraktūs, deklaratyvūs, nukreipti į ateitį. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar, pareiškėjui padavus skundą Norvegijos kompetentingai institucijai, VMI faktiškai būtų sustabdžiusi išieškojimo veiksmus, ar nepaisant to pastarieji veiksmai būtų tęsiami.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993 m. balandžio 27 d. sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 26 straipsnio 1 dalies ir 28 straipsnio 2 dalies kontekste pareiškėjas gali ginčyti ne Norvegijos mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą, bet VMI Raštą. Lietuvos Respublikos centrinis mokesčių administratorius privalo patikrinti, ar nėra jokių teisinių kliūčių mokesčių surinkimo vykdymui ir tik po to atlikti vykdymo veiksmus. VMI Raštas dėl mokesčių išieškojimo yra apskųstas, pastarasis nėra įsiteisėjęs, todėl bet kokie VMI veiksmai susiję su priverstiniu mokesčių išieškojimu negali būti laikomi teisėtais. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šio konkretaus ginčo atveju yra būtinas tam, kad laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad kilęs ginčas nėra mokestinis, todėl nėra pagrindo stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo akcentuojama neigiama įtaka jo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Pareiškėjas nepateikė aplinkybių, sudarančių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindą. Pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, paremti tik subjektyviu pareiškėjo situacijos vertinimu.

Atsakovas akcentuoja, kad skundžiamu Raštu pareiškėjas informuotas, jog Norvegijos kompetentingos institucijos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos kompetentingai institucijai. Jei VMI būtų gavusi informaciją, kad pareiškėjas gindamas savo teises, ginčydamas išieškotinas sumas ir pagrindą, kreipėsi su skundu į Norvegijos kompetentingą instituciją dėl prašomos išieškoti skolos, ji išieškojimo veiksmus būtų sustabdžiusi iki iš Norvegijos mokesčių administratoriaus būtų gavusi informaciją dėl tolimesnių išieškojimą veiksmų vykdymo (t. y. ar išieškojimas turi būti sustabdytas, ar tęsiamas). Pareiškėjas nepateikė informacijos, kad jis, nesutikdamas su Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos sprendimu, pateikė skundą. Taigi pareiškėjas nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnyje nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos skundo reikalavimui (dalykui) užtikrinti. Teismine administracine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 5 straipsnio, 17 straipsnio ir 23 straipsnio reikalavimus. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, taip pat dėl informacinio pobūdžio raštų, kuriuose nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui (žr., pvz., 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-69/2011); argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010, 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-374-492/2016).

Nustatyta, kad skundžiamu VMI 2023 m. balandžio 5 d. raštu Nr. RNA-10134 pareiškėjas M. G. informuojamas, kad VMI gautas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos 2023 m. kovo 21 d. prašymas išieškoti iš M. G. 12 383,5 Eur nesumokėtų mokesčių už 2021 metus bei su prašymu susiję dokumentai. Prašymas pateiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993 m. balandžio 27 d. pasirašytos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 28 straipsniu „pagalba renkant mokesčius“. Prašoma skolą sumokėti į VMI sąskaitą. Pareiškėjas taip pat informuojamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio nuostatomis, nuo užsienio valstybės kompetentingos institucijos prašomų išieškoti mokesčių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo prašymo išieškoti VMI gavimo dienos. Pranešama, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinė prievolė nebus įvykdyta, gali būti priimtas nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš sąskaitų, o nepavykus išieškoti iš sąskaitose esančių lėšų, bus priimtas sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuris pateikiamas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pažymima, kad Norvegijos kompetentingos institucijos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos kompetentingai institucijai.

Skundžiamas VMI 2023 m. balandžio 5 d. raštas priimtas įgyvendinant Įstatyme įtvirtintą Lietuvos Respublikos institucijos pareigą pranešti apie su reikalavimais susijusius dokumentus (Įstatymo 9 str.). Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašančiosios institucijos prašymu Lietuvos Respublikos institucija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais dokumentų įteikimo tvarką, praneša adresatui apie visus dokumentus, įskaitant ir teisminius, susijusius su šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytais reikalavimais (Įstatymo 2 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad šis įstatymas, inter alia (be kita ko), taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia pagalbą kitoms Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms dėl reikalavimų, susijusių su visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu); tai neapriboja prašančiosios institucijos teisės tiesiogiai pranešti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiam asmeniui registruotu laišku arba elektroniniu paštu. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija nedelsdama praneša (nurodo pranešimo skolininkui datą) prašančiajai institucijai apie visus veiksmus, kurių imtasi dėl jos prašymo pateikti pranešimą apie su reikalavimu susijusius dokumentus.

Minėtas aktualus teisinis reguliavimas susijęs su mokesčių administratoriaus kompetencija priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas pagal užsienio valstybės prašymą.

Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje; suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Prašymo vykdyti išieškojimą tvarka reglamentuota Įstatymo 11 straipsnyje, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Pagal šio įstatymo 34 straipsnį mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam MAĮ suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Ginčui aktualiu laikotarpiu sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą FR1068 forma ir jos užpildymo taisyklės buvo patvirtintos VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-143.

Teisėjų kolegija, minėto teisinio reguliavimo kontekste įvertinusi VMI 2023 m. balandžio 5 d. rašte išdėstytą informaciją apie VMI ketinimą pradėti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo, pabrėžia, kad skundžiamas Raštas nėra ir negali būti laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sprendimu išieškoti paminėtą mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą iš pareiškėjo. Skundžiamu Raštu VMI tik informavo pareiškėją apie tai, kad toks sprendimas bus priimtas tuo atveju, jeigu pareiškėjas per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinės prievolės neįvykdys.

Atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Raštas yra išimtinai informacinio pobūdžio. Raštas, nepaisant to, kad jame nurodyta, jog jis yra skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis yra tarpinis aktas, tik informuojantis pareiškėją apie VMI gautą Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos prašymą išieškoti iš jo nesumokėtus mokesčius ir mokestinės prievolės neįvykdymo pasekmes.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis pacituota LVAT praktika, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Raštą negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu, nes yra informacinio pobūdžio viešojo administravimo subjekto dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui tiesioginių pasekmių. Atitinkamai, reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma reikalavimui, kuris negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz. LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-89-438/2021, 2023 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-201-556/2023). Tai konstatavus, netikslingas tampa ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kitais motyvais, nei 2023 m. birželio 12 d. nutartyje išdėstė pirmosios instancijos teismas, prieina prie išvados, kad pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Beata Martišienė

        Ričardas Piličiauskas