Administracinė byla Nr. N⁵⁷⁵ – 145/2010

                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 40.1.3

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. kovo 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutarimo V. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. spalio 2 d. protokole, surašytame V. N., esančiam UAB „Veeko” direktoriumi (darbdavio atstovu) nustatyta, kad UAB „Veeko” įmonės darbuotojams darbo sutartyje sulygtais terminais nemokėjo darbo užmokesčio – darbo sutartyse sulygus, kad darbuotojui darbo užmokestis mokamas vieną kartą į mėnesį jo 20 dieną, už 2008 m. birželio mėnesį jį išmokėjo 2008 m. rugpjūčio 1 d., už 2008 m. liepos mėnesį išmokėjo 2008 m. rugpjūčio 28 d., ir kad nutraukiant darbo sutartį su L. L. neatsiskaityta paskutinę jo darbo dieną 2008 m. kovo 21 d. Šiais veiksmais buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93, 201, 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, padarytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41⁴ straipsnio 2 dalyje numatytas teisės pažeidimas.                                           

 

II.

 

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutarimu V. N. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41⁴ straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda – 6000 Lt dydžio bauda. Baudos sumokėjimas išdėstytas šešiems mėnesiams.

Teismas nurodė, kad V. N. kaltė įrodyta 2008 m. spalio 2 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 0679-0059, darbuotojų atlyginimų priskaitymų suvestinėmis, išrašais iš banko dokumentų, mokėjimo kortelių sąskaitų papildymo žiniaraščiais, darbo sutarties su L. L. turiniu, jo prašymu dėl atlyginimo mokėjimo tvarkos, liudytojos Z. Š. ir V. N. paaiškinimais teismo posėdyje. Iš šių duomenų matyti, jog darbo užmokestis už 2008 m. birželio ir liepos mėnesius išmokėtas pavėluotai, o tą padarius, nesumokėti delspinigiai. Su L. L. neatsiskaityta iki šiol. Z. Š. paaiškinimu nustatyta, jog sprendimus dėl darbo užmokesčio mokėjimo priima pats direktorius. DK 93 straipsnyje numatyta, kad darbo užmokestis turi būti mokamas toks, koks sulygtas darbo sutartyje. Pagal DK 201 straipsnį jis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, kartą per mėnesį. Konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse. Pagal DK 206 straipsnį darbuotoją atleidžiant iš darbo, visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki atleidimo iš darbo dienos, - ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną. Atsakomybė už šių norminių aktų nesilaikymą numatyta ATPK 41⁴ straipsnyje. Darbdavys nesilaikė susitarimo mokėti darbo užmokestį mėnesio 20 dieną. Darbo sutarties nutraukimo dieną pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį L. L. bendrovėje dirbo (b. l. 33), todėl darbdaviui nebuvo kliūčių su juo atsiskaityti atleidimo dieną, o to nepadarius – atlikti pervedimą į šio sąskaitą banke, kuri darbdaviui buvo žinoma, nes į ją buvo atlikti mokėjimai už vasario mėnesį, t. y. laikantis bendrovėje esančios mokėjimo tvarkos. Nesuprantama, kodėl tokiu atveju lėšas buvo reikalinga deponuoti. Pats V. N. pripažįsta, jog L. L. darbui perduotų daiktų pasigedo kelios dienos po L. L. atleidimo, taigi, atleidimo dieną nebuvo ginčo dėl mokėtinos sumos dydžio. Tai rodo, jog atleidimo dieną darbdavys neketino atsiskaityti su išeinančiu darbuotoju nei visiškai, nei dalinai. Netgi jeigu tarp buvusio darbdavio ir darbuotojo kilo nesutarimų, tai nėra kliūtis sumokėti tą darbo užmokesčio sumą, dėl kurios ginčo nėra. Skirdamas mažesnę nei baudos vidurkis nuobaudą teismas atsižvelgė į tai, kad V. N. 2008 m. gegužės 20 d. buvo baustas administracine tvarka už analogišką pažeidimą (b. l. 6-7), jis yra bendrovės vadovas ir pats asmeniškai sprendžia dėl mokėjimų darbuotojams, įvertino pažeidėjo asmenybę, jo turtinę padėtį, pažeidimo pobūdį, aplinkybę, jog L. L. atžvilgiu pažeidimas tebetęsiamas, jo pasekmės nelikviduotos, tai, jog V. N. neteistas, dirbantis, išlaiko penkis nepilnamečius vaikus.

 

III.

 

V. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutarimą ir administracinę bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, nes neapklausė L. L.. Apklausus šį asmenį būtų paaiškėjusios svarbios bylai aplinkybės dėl žalos UAB „Veeko“ padarymo ir darbo užmokesčio deponavimo. Nesutinka su Z. Š. parodymų vertinimu. L. L. buvo priskaičiuotas darbo užmokestis 1387,70 Lt, tačiau išskaičiuota 400 Lt suma, kadangi jis nesugrąžino įmonės turto – racijos. 400 litų L. L. būtų sugrąžinti nedelsiant, jeigu pastarasis būtų grąžinęs kur kas didesnės vertės raciją. L. L. buvo apie tai informuotas raštu, kuriame taip pat nurodyta, jog jam priklausančio darbo užmokesčio dalis yra deponuota – jam atvykus į įmonę bus nedelsiant išmokėta. Byloje būtina surinkti daugiau naujų įrodymų.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atleidimo dieną nebuvo jokio ginčo dėl galutinio atsiskaitymo ir įmonės vadovas nė neketino atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Galutinis atsiskaitymas pagal DK nuostatas niekaip nėra susijęs su darbuotojo padaryta žala bendrovei, t. y. kad L. L. pasisavino raciją. Jeigu darbuotojas tariamai padarė žalą bendrovei, darbdavys turi teisę daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio DK nustatytais pagrindais, tačiau ne visai atsisakyti atsiskaityti su darbuotoju. DK nenumato išimčių dėl galutinio atsiskaitymo, jei darbuotojas padaro žalą įmonei. Tikrinimo metu nebuvo pateikti dokumentai, kad atleidžiant iš darbo darbuotoją būtų surašytas darbuotojui perduoto turto grąžinimo aktas. Turto pasigesta, kaip prisipažino ir pats V. N., po keleto dienų, todėl neaišku, kokiu pagrindu buvo deponuoti L. L. priklausantys pinigai, kai su juo galutinai atsiskaityta turėjo būti atleidimo dieną. Pažymima, kad apeliaciniame skunde pateikiami argumentai tik dėl neatsiskaitymo su L. L., apie darbo užmokesčio nesumokėjimą darbuotojams nesulygtais terminais neužsimenama. Nurodoma, kad 2007 – 2008 m. dėl darbo užmokesčio nemokėjimo darbo sutartyje sulygtais terminais ir galutinio atsiskaitymo nutraukus darbo sutartį UAB „Veeko“ buvo gauta 10 skundų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Administracinių teisės pažeidimų kodekso ATPK 41⁴ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas, padarytas asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Byloje neabejotinai įrodyta, kad V. N. UAB „Veeko” įmonės darbuotojams darbo sutartyje sulygtais terminais nemokėjo darbo užmokesčio – darbo sutartyse sulygus, kad darbuotojui darbo užmokestis mokamas vieną kartą į mėnesį jo 20 dieną (b. l. 20), už 2008 m. birželio mėnesį jį išmokėjo 2008 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 9), už 2008 m. liepos mėnesį darbo užmokestį išmokėjo 2008 m. rugpjūčio 28 d. (b.l. 17). Šių faktų V. N. neginčija apeliaciniame skunde.

Byloje taip pat įrodyta, kad nutraukiant darbo sutartį su L. L. neatsiskaityta paskutinę jo darbo dieną 2008 m. kovo 21 d. V. N. pripažįsta, jog L. L. darbui perduotų daiktų pasigedo kelios dienos po L. L. atleidimo, taigi, atleidimo dieną nebuvo ginčo dėl mokėtinos sumos dydžio.

Teismas procesinių pažeidimų nenustatė. Iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad V. N. nepareiškė teismui prašymų dėl papildomo liudytojo apklausos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikia apklausti šį liudytoją nėra susiję su jam pareikštu kaltinimu ir nėra įrodinėtinos šiame procese.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą ir teismo nutarimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Atsižvelgus į tai, skundžiamas nutarimas yra paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                    Antanas Ablingis

 

 

Roma Sabina Alimienė

 

 

                                                                                    Ričardas Piličiauskas