Administracinė byla Nr. eA-83-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05334-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.4; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės BALTIC COMPOSITES skundą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė BALTIC COMPOSITES (toliau – ir pareiškėjas, UAB BALTIC COMPOSITES, bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–14), prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SKP-335 „Dėl UAB BALTIC COMPOSITES išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „ne žemės ūkio veikla“ dalies susigrąžinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. spalio 15 d. raštą Nr. 3JA-544-398 „Dėl skundo“ (toliau – ir ginčijamas raštas).
1. Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. SKP-335, nustačiusi, kad buvo padidintos pirkimo objekto kainos, nusprendė taikyti pareiškėjui 103 421,85 Eur pagal mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KV-11-1-008257-MP001 išmokėtos paramos susigrąžinimo sankciją, o Ministerija 2015 m. spalio 15 d. raštu Nr. 3JA-544-398 šį sprendimą paliko nepakeistą.
2. Pareiškėjo nuomone, kadangi Agentūra 2014 m. vasario 21 d. išmokėjo pareiškėjui pagal 2014 m. vasario 21 d. mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KV-11-1-008257-MP001 690 560 Lt (200 000 Eur) paramą, kas reiškia, kad faktiškai išmokėta pinigų suma atitinka tinkamumo finansuoti kriterijų, nes ji neviršija 2012 m. rugsėjo 25 d. paramos sutartyje Nr. 3VK-KV-11-1-008257-PR001 nurodytos sumos, ji negali kvestionuoti šių išlaidų būtinumo projektui vykdyti išimtinai tik vėliau atliktu įsigytų prekių rinkos kainos įvertinimu. Pareiškėjas laikėsi nustatytų pirkimo procedūrų, t. y. ne kartą viešai spaudoje skelbė, kad vykdydamas projektą siekia įsigyti konkrečią įrangą (WPC ekstruderį ir atliekų smulkintuvą), gavęs du pasiūlymus, sutartį pasirašė su mažesnę kainą pasiūliusiu tiekėju. Pasak pareiškėjo, jokie teisės aktai nenustatė jam pareigos prieš skelbiant pirkimą atlikti rinkos analizę, kurios pagrindu būtų galėjęs įvertinti siūlomą kainą, ar ji ne per didelė. Be to, pareiškėjo nuomone, jis neturėjo teisės atsisakyti viešo pažado pirkti įrangą, nes buvo pasirinkęs mažiausios pasiūlytos kainos vertinimo kriterijų.
3. Atkreipė dėmesį į tai, kad pati Agentūra 2013 m. gegužės 29 d. raštu informavo pareiškėją, jog jo atliktos pirkimo procedūros neprieštaravo Projekto vykdytojo ir (arba) partnerio, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 (toliau – ir Pirkimo taisyklės), tačiau, praėjus daugiau nei dvejiems metams, 2015 m. birželio 29 d. raštu Agentūra jau pripažino ankstesnį savo (2013 m. gegužės 29 d.) raštą negaliojančiu. Pasak pareiškėjo, tai prieštarauja atsakomybės už priimtus sprendimus, gero administravimo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių ir objektyvumo principams (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str.). Pareiškėjo manymu, Agentūros 2013 m. gegužės 29 d. raštas gali būti vertinamas ir kaip klaidingai suteikta konsultacija (VAĮ 363 str.), todėl pirkimų pažeidimas negalėjo būti konstatuotas.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas ir ginčijamas raštas yra priimti vadovaujantis 2015 m. gegužės 6 d. „Ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-120“ (rengė UAB „CIVITTA“) (toliau – ir Ataskaita), kuri negali būti laikoma kainų ekspertizės atlikimo dokumentu, nes teismo ekspertų sąraše nėra nei vieno asmens, kuris dirbtų minėtoje bendrovėje, todėl nėra aišku, ar Ataskaitą pateikę asmenys, turėjo tam reikalingą kvalifikaciją. Be to, pasak pareiškėjo, Ataskaita nėra parengta pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo įstatymas) reikalavimus. Taip pat su šia Ataskaita pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti nei pažeidimo tyrimo, nei ginčijamo sprendimo priėmimo metu.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra ginčijamame sprendime nurodo ir klaidingą taikomo teisės akto (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 5.9 bei 5.10 p.) redakciją (galiojusią nuo 2013 m. sausio 27 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nors iš tikrųjų vadovavosi Administravimo taisyklių (5.9 ir 5.10 p.) redakcija, galiojusia nuo 2014 m. birželio 4 d., nes Administravimo taisyklių redakcijoje, galiojusioje nuo 2013 m. sausio 27 d. iki 2014 m. birželio 3 d., Agentūrai nebuvo suteikta teisė ankstesniais ir (arba) einamaisiais metais pateiktas paramos paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą), kas, pasak pareiškėjo, akivaizdžiai rodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi projektas buvo užbaigtas 2014 m. vasario 21 d., todėl, pareiškėjo nuomone, neturėtų būti taikomos vėlesnės nei ši data teisės aktų redakcijos. Priešingu atveju, būtų pažeidžiami lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Taip pat, pareiškėjo manymu, teisės aktų nuostatos (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 3D-324 „Dėl žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių” pakeitimo“ 3 ir 4 p.), suteikiančios Agentūrai teisę pakartotinai įvertinti ankstesniais ir (arba) einamaisiais metais pateiktas paramos paraiškas ir priimti sprendimus grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos arba taikyti kitas poveikio priemones už įsipareigojimų nevykdymą arba reikalavimų nesilaikymą, yra neteisėtos, nes įtvirtintos poįstatyminiu teisės aktu.
2. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–5) prašė jį atmesti.
1. Atsakovas paaiškino, kad vykdant projekto priežiūrą, buvo įtartas pažeidimas dėl netinkamai atliktų pirkimų ir pradėtas pažeidimo tyrimas. Pažeidimo tyrimo metu, įtarus įrangos kainų padidinimą, buvo inicijuota kainų ekspertizė. Nustačius pažeidimus ir Ministerijai pritarus dėl sankcijų taikymo, buvo priimtas ginčijamas sprendimas.
2. Atsakovo teigimu, ekspertinė konsultacija buvo būtina, siekiant išsiaiškinti, ar įrangos įsigijimo išlaidų vertė atitinka vidutinę rinkos vertę įrangos įsigijimo dieną. Atlikus ekspertizę, nustatyta, kad pareiškėjo įsigytos įrangos kaina 164 218,15 Eur viršija vidutinę rinkos kainą. Vidutinė rinkos kaina, pasak Agentūros, buvo nustatyta apklausus tiekėjus ir į rinkos tyrimą įtraukiant komercinius įrangos pasiūlymus bei pridedant visas papildomas tiekėjo išlaidas (transportavimo, muito, montavimo, paleidimo ir apmokymo).
3. Agentūra pažymėjo, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos tik būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje išlaidos, o pareiškėjas, pasirašydamas paraiškos deklaraciją, patvirtino, kad prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma. Todėl, Agentūros nuomone, pareiškėjo išlaidų dalis, viršijanti įrangos vidutinę rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis projektui įgyvendinti, taip pat tokios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų. Be to, pasak Agentūros, tai yra nesuderinama su efektyviu paramos panaudojimo principu.
4. Agentūra nurodė, kad UAB „CIVITTA“ paslaugos buvo įsigytos viešojo konkurso būdu pagal atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus, kuriuos Ataskaitą pateikę ekspertai visiškai atitinka. Šiuo atveju buvo atlikta ne turto vertinimo (vertės), o užsakomoji išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizė. Be to, Ataskaitoje nurodyta, kad ekspertizė atlikta inter alia (be kita ko) vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, (toliau – ir Metodika) nustatytais turto vertinimo metodais ir jų taikymo prielaidomis. Tokios Ataskaitos tinkamumą pripažino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-6881-281/2015.
5. Dėl 2013 m. gegužės 29 d. rašto reikšmės Agentūra pažymėjo, kad išlaidų tinkamumas finansuoti nustatomas ne pirkimo dokumentų vertinimo stadijoje, o mokėjimo prašymo vertinimo metu, kurį atlikus ir buvo priimtas ginčijamas sprendimas.
6. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pagal Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės) 4 punktą nustatyta Agentūrai pareiga, gavus informaciją apie įtariamą pažeidimą, atlikti veiksmus, būtinus pažeidimui ištirti. Vilniaus apygardos administracinis teismas laikėsi tokios pačios pozicijos administracinėje byloje Nr. I-4031-331/2015, nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 27 d. buvo informuotas apie vyksiantį pažeidimų administravimo klausimams spręsti posėdį, kuriame dalyvavo pareiškėjo direktorius ir projekto konsultantė, jiems buvo suteiktos visos galimybės pasisakyti, pateikti savo argumentus bei kitaip pagrįsti savo poziciją. Be to, 2015 m. balandžio 15 d. raštu Nr. BRK – (145)-3774 pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti papildomą informaciją, susijusią su projekto įgyvendinimu.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 141–144) prašė jį atmesti. Kartu pažymėjo, kad Ministerija ekspertinio pobūdžio vertinimų neatlieka, todėl jai nesuteikta kompetencija pasisakyti dėl tokio pobūdžio kitų asmenų sudarytų dokumentų formos ir turinio.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu (VI t., b. l. 24–33) pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SKP-335 ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 15 d. raštą Nr. 3JA-544-398.
5. Teismas pažymėjo, jog viena pareiškėjo skundo argumentų grupė yra susijusi su tuo, kad Agentūra neturėjo teisės panaikinti savo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą ir 2015 m. birželio 29 d. priimti naują sprendimą dėl įvykdyto įrangos pirkimo dokumentų neatitikimo Pirkimų taisyklėms, tačiau šie argumentai teismo nenagrinėti, kaip nesusiję su bylos dalyku, kadangi skunde pareiškėjas nekelia reikalavimo panaikinti Agentūros 2015 m. birželio 29 d. raštą bei su šiuo raštu nėra susijęs pareiškėjo prašomas panaikinti ginčijamas sprendimas, t. y. ginčijamu sprendimu pareiškėjui pritaikyta dalies paramos susigrąžinimo sankcija nebuvo nulemta Agentūros 2015 m. birželio 29 d. rašte konstatuotų Pirkimo taisyklių 3 ir 49 punktų pažeidimų. Ginčijamame sprendime tik nurodyta, kad pažeidimo tyrimas buvo pradėtas, įtarus pažeidimą dėl netinkamai atliktų pirkimų, tačiau ginčijamame sprendime jokie Pirkimo taisyklių pažeidimai nekonstatuoti.
6. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamame sprendime Agentūros konstatuoti Administravimo taisyklių ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos III krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo 2011 metais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-698, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) pažeidimai susiję ne su pareiškėjo įsipareigojimais, kuriuos jis pažeidė, bet su išlaidų pripažinimo tinkamomis finansuoti. teisiniu reguliavimu.
7. Vertindamas Agentūros kompetencijos ribas ginčijamo sprendimo priėmimo metu, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad taikytina ta Administravimo taisyklių redakcija, kuri galiojo ginčijamo sprendimo priėmimo metu, todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, susijusį su tuo, kad, nustatant Agentūros kompetenciją pagal Administravimo taisyklių 5.9 ir 5.10 punktus, turi būti taikoma Administravimo taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 27 d. iki 2014 m. birželio 3 d. (t. y. projekto užbaigimo metu – 2014 m. vasario 21 d.).
8. Atsižvelgęs į Administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) 5.9 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad išlaidų tinkamumą finansuoti Agentūra vertina paraiškos ir mokėjimo prašymų tikrinimų metu. Be to, Agentūra turi teisę iš naujo administruoti paraiškas, pateiktas tiek einamaisiais, tiek ir ankstesniais metais bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Vertindamas pareiškėjo prašymą dėl šios nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, teismas pažymėjo, kad Agentūrai yra pavesta projektų kontrolės (priežiūros) funkcija 5 (arba tam tikrais atvejais) 7 metus nuo paramos sutarties pasirašymo arba sprendimo skirti paramą priėmimo dienos, per kurį Agentūra turi ne tik teisę, bet ir pareigą tikrinti, kaip paramos gavėjas laikosi projekte ir (arba) paramos sutartyje nustatytų įsipareigojimų (Administravimo taisyklių 3 p.). Iš Administravimo taisyklių 5.9 punkto taip pat matyti, kad Agentūra paramos gavėjų padėtį bloginančius sprendimus gali priimti tik esant sąlygai, kad paramos gavėjas nevykdė su gauta parama susijusių įsipareigojimų ir (arba) nesilaikė su gauta parama susijusių nustatytų reikalavimų. Agentūra, administruodama paramą (taip pat ir projektų kontrolės laikotarpiu), privalo siekti, kad būtų apsaugoti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir Lietuvos Respublikos finansiniai interesai, todėl privalo kontroliuoti, kaip paramos gavėjai vykdo prisiimtus įsipareigojimus ir laikosi nustatytų reikalavimų. Todėl projektų priežiūros (kontrolės) laikotarpiu nustačiusi tam tikrus paramos gavėjų įvykdytus pažeidimus, Agentūra privalo pažeidėjams taikyti sankcijas.
9. Vertindamas ginčijamo Agentūros sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi įrangos pirkimo sutarties sudarymo metu) 3 punktas (kurį kaip pagrindą ginčijamame sprendime nurodo Agentūra) yra skirtas paaiškinti, kaip turi būti suprantami Administravimo taisyklėse vartojami sutrumpinimai ir sąvokos (taip pat ir „Tinkamos finansuoti išlaidos“), tačiau šiuo punktu paramos gavėjams nėra nustatomi jokie su gauta parama susiję įsipareigojimai, taip pat paramos gavėjams nėra keliami jokie su gauta parama susiję reikalavimai. Tinkamų finansuoti išlaidų sąvoka labiau sietina su Agentūrai nustatytais kriterijais dėl išlaidų pripažinimo tinkamomis finansuoti (paraiškos ir mokėjimo prašymų vertinimo procese). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Agentūra neteisėtai ir nepagrįstai nustatė Administravimo taisyklių 3 punkto pažeidimą.
10. Taip pat teismas pažymėjo, jog Įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojusi įrangos pirkimo sutarties sudarymo metu) 23 punkte pareiškėjams keliami tam tikri reikalavimai, susiję su tuo, kokios išlaidos turi būti numatytos projekte, t. y. projekte turi būti numatytos išlaidos, susijusios su projekto įgyvendinimu ir numatyta vykdyti veikla. Byloje nėra ginčo dėl to, kad išlaidos įrangai įsigyti yra susijusios su projekto įgyvendinimu ir projekte numatyta vykdyti veikla. Be to, keliamas reikalavimas išlaidas išvardyti aiškiai pagal išlaidų kategorijas, o ne pateikti bendrą sumą. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad šio reikalavimo nebuvo laikytasi. Nėra ginčo taip pat ir dėl minėtame punkte nustatyto reikalavimo pateikti bent vieną komercinį pasiūlymą arba viešai tiekėjų pateiktą informaciją laikymosi. Agentūra taip pat nenustatė pažeidimų, susijusių su reikalavimu pirkti naują, nenaudotą įrangą, atitinkančią ES ir Lietuvos Respublikos keliamus reikalavimus. Atsižvelgęs į tai ir į ginčijamo sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad Agentūra konstatavo pažeidimą tos minėto Įgyvendinimo taisyklių 23 punkto dalies, kurioje nurodoma, kad paramos lėšomis finansuojamos tik tinkamos finansuoti ir projektui įgyvendinti būtinos išlaidos. Vis dėlto, kaip ir prieš tai aptartu atveju, šioje nuostatoje nėra įtvirtinti jokie reikalavimai paramos gavėjams ar jų įsipareigojimai. Ši nuostata taip pat labiau sietina su Agentūrai keliamu reikalavimu paramos lėšomis nefinansuoti tų išlaidų, kurios nėra tinkamos finansuoti ir nėra būtinos projektui įgyvendinti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Agentūra ginčijamame sprendime neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo Įgyvendinimo taisyklių 23 punkto pažeidimą.
11. Dėl Įgyvendinimo taisyklių 24 ir 24.1 punktų, kuriuose nustatyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje, teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad išlaidų pripažinimas tinkamomis finansuoti (ir su tuo susiję tokio vertinimo kriterijai), kaip minėta, yra Agentūros kompetencija, darytina išvada, kad šių punktų pareiškėjas taip pat negalėjo pažeisti ir nepažeidė, nes juose nėra įtvirtinti jokie paramos gavėjams keliami reikalavimai ir įpareigojimai. Teismas konstatavo, kad Agentūra neteisėtai ir nepagrįstai ginčijamu sprendimu pripažino, jog pareiškėjas pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 24.1 punktą. Tokiais pat motyvais teismas padarė analogišką išvadą ir dėl Įgyvendinimo taisyklių 27 bei 27.1 punktų, nustatančių, kad netinkamos finansuoti išlaidos yra nenumatytos projekte, nesusijusios su projektu ir remiama veikla, neatitinkančios šių taisyklių nustatytų reikalavimų ir neįvardytos šių taisyklių 26 punkte, pažeidimo.
12. Atsižvelgęs į tai, kad pagal paraiškos XVI skyriaus („Pareiškėjo deklaracija“) 2 punktą pareiškėjas patvirtino, kad prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma, o pagal paramos sutarties 49 punktą, paraiška yra paramos sutarties sudėtinė dalis, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jis neturi pareigos atlikti išankstinę rinkos analizę, nes iš esmės tik tokiu būdu yra galimybė nustatyti mažiausią projektui įgyvendinti reikalingą sumą, o vėliau įvertinti, ar tiekėjų siūlomos kainos yra ekonomiškai pagrįstos ir nėra neprotingai didelės. Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė šį įsipareigojimą, nes paraiškoje paprašė didesnės paramos sumos, nei yra reikalinga projektui įgyvendinti. Tokią išvadą Agentūra motyvavo iš esmės ne savo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o vadovaudamasi UAB „CIVITTA“ 2015 m. gegužės 6 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-120, kurią, pasak Agentūros, UAB „CIVITTA“ pateikė pagal su Agentūra sudarytą žodinę sutartį ir Agentūros 2015 m. balandžio 2 d. pateiktą užsakymą suteikti ekspertinę konsultaciją. Ataskaita laikytina ginčijamo sprendimo sudėtine dalimi, kurioje pateikiamas priimto sprendimo pagrįstumas objektyviais duomenimis (faktais), todėl ji turėjo būti pateikta pareiškėjui kartu su ginčijamu sprendimu kaip jo priedas.
13. Vadovaudamasis Administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi Agentūros pateikto užsakymo UAB „CIVITTA“ metu) 5.10, 197.3, 197.3.131 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, jog Agentūra užsakomajai išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizei atlikti turėjo teisę pasitelkti nepriklausomus ekspertus, o, vadovaudamasi ekspertizės rezultatais, turėjo teisę taikyti sankcijas. Pagal Administravimo taisyklių 197.3.15 punktą tokiu atveju Agentūra turi teisę priimti sprendimą susigrąžinti tą išmokėtos paramos dalį, kuri viršija ekspertizės išvadoje nurodytą didžiausią rinkos kainą konkrečiai investicijai. Tačiau šiuo atveju Agentūra grąžintiną paramos sumą apskaičiavo kitu būdu, t. y. Ataskaitoje nurodytą vidutinę rinkos kainą padaugino iš 65 proc. (finansavimo intensyvumo) ir gautą sumą atėmė iš išmokėtos paramos sumos, ir ginčijamame sprendime nenurodė, kuo vadovaujantis buvo pasirinktas toks grąžintinos paramos apskaičiavimo metodas.
14. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „CIVITTA“ rengtoje Ataskaitoje nebuvo nurodyta, kas atliko ekspertinį vertinimą, todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl tokio vertinimo pagrįstumo, pareiškėjas abejojo vertinimą atlikusių asmenų kvalifikacija. Agentūra teismui iš pradžių nurodė, kad buvo vykdytas viešasis ekspertinių paslaugų pirkimo konkursas (taip pat Agentūra nurodė ir pareiškėjui adresuotame 2016 m. sausio 21 d. rašte, kuriame net pacitavo viešo konkurso sąlygų tam tikrus punktus, susijusius su reikalavimais, keliamais ekspertams), tačiau vėliau teismui nurodė, kad atliko ekspertinio konsultavimo supaprastintą (iki 3 000 Eur vertės) pirkimą apklausos būdu ir su laimėtoju (UAB „CIVITTA“) sudarė žodinę sutartį. Kita vertus, iš byloje esančių dokumentų (pareiškėjo pateikto išrašo iš Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos) matyti, kad 2015 m. spalio 5 d. Agentūra su UAB „CIVITTA“ sudarė ekspertinio vertinimo paslaugų sutartį 56 985,15 Eur sumai (sudaryta sutartis galioja iki 2018 m. rugpjūčio 17 d.). Minėtos sutarties kopiją taip pat pateikė teismui pats pareiškėjas, todėl teismas neturėjo pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad Ataskaita, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, buvo parengta vadovaujantis minėta sutartimi. Agentūra teismui nenurodė, ar kėlė kokius nors kvalifikacinius reikalavimus ekspertinio konsultavimo paslaugų tiekėjams, jei taip – tai kokius. Agentūra nurodė teismui, kad ekspertinį vertinimą atliko UAB „CIVITTA“ direktorius D. V.. Bylos duomenimis nustatyta, kad šis asmuo Vilniaus universitete 2010 m. įgijo ekonomikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį, o 2014 m. ISM Vadybos ir ekonomikos universitete įgijo vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį. Iš pateikto jo darbinės veiklos aprašymo matyti, kad D. V. profesinė patirtis minėtoje bendrovėje apima finansų valdymą, verslo plėtrą, pardavimus, projektų ir komandos valdymą. UAB „CIVITTA“ interneto svetainėje apie direktorių nurodoma, kad jo paslaugų sritis yra dotacijos ir projektų valdymas, administracinių gebėjimų stiprinimas ir vertinimas, informacinės technologijos (http://civitta.lt/komanda/lt/50). Iš D. V. darbinės veiklos aprašymo matyti, kad jis 2009–2013 m. įgijo projektų, susijusių su Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa, vadovavimo patirties, o Agentūrai konsultavimo paslaugas įvairiais praktiniais klausimais teikia jau nuo 2014 m. birželio mėnesio.
15. Teismo vertinimu, pareiškėjas pateikė pakankamai pagrįstas abejones dėl Ataskaitą parengusio D. V., kaip rinkos kainų vertintojo eksperto, kvalifikacijos, o teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė ir savo abejones dėl D. V. reputacijos, nes, pasak pareiškėjo atstovo, minėtas asmuo vadovavo UAB „SIKC“, kuri buvo nuteista už finansinius nusikaltimus, susijusius su Europos Sąjungos parama. Tačiau kadangi byloje nėra tai patvirtinančios informacijos, šie pareiškėjo atstovo argumentai teismo vertinti kritiškai.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė įrodymus, paneigiančius Ataskaitoje pateiktas išvadas, t. y. pareiškėjas pateikė teismui UAB „Capital vertinimas“ kilnojamojo turto vertintojo M. Ž. (kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A 000386) išvadas dėl retrospektyvinės įrangos vidutinės rinkos vertės, įvertinus trijų Europos įmonių pasiūlymus. Teismas sutiko su Agentūros argumentais, kad turto vertė ir vidutinė rinkos vertė nėra tapačios sąvokos, tačiau turto vertintojas ataskaitoje nurodė ne tik įrangos vertę, bet ir įrangos vidutinę rinkos vertę.
17. Teismas nurodė, kad Ataskaitoje nurodyta, jog vidutinė rinkos kaina buvo nustatyta gavus 8 komercinius pasiūlymus. Iš 4 komercinių pasiūlymų nustatyta analogiškos arba panašios įrangos vidutinė rinkos kaina Kinijoje, o iš kitų 4 pasiūlymų (1 iš Italijos ir 3 iš Vokietijos) nustatyta analogiškos arba panašios įrangos vidutinė rinkos kaina Europos Sąjungoje. Iš šių verčių buvo apskaičiuota bendra – galutinė įrangos vidutinė rinkos vertė. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog įrangos pirkimas buvo vykdytas Lietuvoje ir jame dalyvavo tiekėjai (gamintojai) iš Austrijos bei Latvijos, nagrinėjamu atveju aktuali analogiškos arba iš esmės panašios įrangos vidutinė vertė Europos rinkoje, t. y. ta kaina, kurią gali pasiūlyti Europos įmonės-gamintojos. Agentūra tiek pateiktuose paaiškinimuose, tiek ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas įsigijo Kinijos gamintojų įrangą, todėl vidutinės rinkos vertės negalima nustatinėti vadovaujantis vien tik Europos gamintojų pasiūlymais. Teismas Agentūros argumentus, susijusius su tuo, kad SIA Renzo Baltic yra Kinijos gamintojas, nelaikė pagrįstais byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad įranga buvo įsigyta iš Latvijoje registruotos (tai patvirtina ir byloje esantis minėtos įmonės registravimo pažymėjimas) įmonės, kuri yra ir įsigytos įrangos gamintoja. Tai, kad prekės gaminimo vieta yra Kinijoje, kaip teisingai nurodė teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas, nereiškia, kad gamintojas yra Kinijos įmonė.
18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Ataskaitoje nurodyta įrangos vidutinė rinkos kaina Europos Sąjungoje 251 287 Eur. Pareiškėjas įrangą įsigijo už 312 800 Eur, t. y. už sumą 61 513 Eur viršijančią Ataskaitoje nurodytą vidutinę rinkos (ES) kainą. Iš pareiškėjo pateiktos kvalifikuoto turto vertintojo ataskaitos taip pat matyti, kad pareiškėjo įsigytos įrangos vertė viršijo vidutinę rinkos vertę (maždaug 4 kartus mažiau nei nustatyta Ataskaitoje).
19. Teismas pažymėjo, jog tokiu atveju (įsigytos įrangos vertei viršijant jos vidutinę rinkos vertę) Agentūra turėjo taikyti Administravimo taisyklių 197.3.15 punktą ir priimti sprendimą susigrąžinti tą išmokėtos paramos dalį, kuri viršija ekspertizės išvadoje nurodytą didžiausią rinkos kainą konkrečiai investicijai. Įrangą sudarė dvi investicijos – WPC ekstruderis ir atliekų smulkintuvas. Ataskaitoje (kuria vadovavosi Agentūra) nurodyta didžiausia analogiškos arba panašios įrangos rinkos kaina, neišskiriant konkrečių investicijų, t. y. už abi investicijas bendrai. Tai neatitinka Administravimo taisyklėse įtvirtinto reguliavimo, tačiau, vertinant įrangą bendrai, iš Ataskaitos duomenų matyti, kad pareiškėjo sumokėta kaina (312 800 Eur) neviršija Ataskaitoje nurodytos didžiausios analogiškos arba panašios įrangos rinkos kainos (332 555 Eur), o yra net 19 755 Eur mažesnė (didžiausios rinkos kainos įrangos įsigijimo vertė neviršija ir pagal kvalifikuoto turto vertintojo ataskaitą). Iš Ataskaitos matyti, kad Agentūra, kreipdamasi į UAB „CIVITTA“, užduotyje nurodė, jog ekspertinė konsultacija skirta nustatyti ne tik, ar investicijų išlaidų vertė atitinka vidutinę rinkos vertę, bet ir tai, kokia buvo didžiausia rinkos vertė įrangos įsigijimo dieną. Ataskaitoje atskirai buvo pažymėta, kad investicijų išlaidos neviršija analogiškos arba panašios įrangos maksimalios rinkos kainos ES. Agentūra šių aplinkybių ginčijamame sprendime niekaip nevertino ir į tai neatsižvelgė. Taigi teismas padarė išvadą, kad Agentūra ne tik netinkamu būdu apskaičiavo grąžintiną paramos sumą, bet ir neteisėtai bei nepagrįstai, nesivadovaudama Administravimo taisyklių 197.3.15 punktu, nusprendė susigrąžinti iš pareiškėjo dalį paramos.

III.

20. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde (VI t., b. l. 36–41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
1. Įgyvendinimo taisyklių 23, 24, 24.1, 27 ir 27.1 punktų nuostatose yra įtvirtinti reikalavimai, kuriuos atitinkančios išlaidos pripažįstamos tinkamomis finansuoti. Agentūra nekvestionuoja to, kad šie reikalavimai yra tam tikra apimtimi susiję su Agentūros atliekamomis funkcijomis. Tačiau, Agentūros nuomone, jų turinys taip pat turėtų būti aiškinamas ir taikomas kartu su pareiškėjo prisiimtais įsipareigojimais, jog prašoma paramos suma yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma (paraiškos XVI skyrius „Pareiškėjo deklaracija“ 2 p.). Šio pareiškėjo įsipareigojimo įvykdymo tinkamumas vertintinas atsižvelgiant į išlaidų būtinumą (Įgyvendinimo taisyklių 23, 24, 24.1 p.), atitikimą taisyklių reikalavimams (Įgyvendinimo taisyklių 27, 27.1 p.). Minėtų Įgyvendinimo taisyklių punktų nuostatų turinys yra perkeltas į paramos sutarties II dalies 4.1–4.10 punktus, o paramos sutartis yra privaloma abiem šalims – tiek pareiškėjui, tiek Agentūrai. Todėl Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, visiškai pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įgyvendinimo taisyklių 23, 24, 24.1, 27 ir 27.1 punktais, o jų nurodymas sprendime negali būti laikomas pagrindu pripažinti jį naikintinu.
2. Vadovaudamasi sprendimo priėmimo metu galiojusia Administravimo taisyklių redakcija, Agentūra pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo tinkamų finansuoti išlaidų dydį pagal nustatytą analogiškų investicijų vidutinę rinkos kainą jų įsigijimo dieną (148 581,85 Eur). Skaičiuodama tinkamą finansuoti išlaidų dydį ir grąžintinos paramos sumą, Agentūra 148 581,85 Eur padaugino iš paramos intensyvumo procento (65 proc.), tokiu būdu nustatydama mokėtinos paramos dydį (96 578,20 Eur) ir, iš išmokėtos 200 000 Eur atimdama 96 578,20 Eur, nustatė nepagrįstai išmokėtos ir grąžintinos paramos dydį (103 421,80 Eur). Tokiu būdu, Agentūra vadovavosi galiojančia ir tinkama grąžintinų lėšų apskaičiavimo metodika. Teismas, teigdamas priešingai, vadovavosi negaliojančios Administravimo taisyklių redakcijos 197.3.15 punktu, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą apie Agentūros taikytą grąžintinų lėšų nustatymo metodą.
3. Administravimo taisyklių 5.10 punktas įtvirtina neginčijamą Agentūros teisę kilus įtarimų dėl padidintų kainų atlikti skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, pasitelkiant ekspertus. Šiuo atveju Agentūros pasitelktas ekspertas yra nepriklausoma verslo konsultacijų bendrovė, kurios paslaugos buvo įsigytos viešojo konkurso būdu pagal atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus. Patikslindama savo atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui, Agentūra pažymėjo, kad eksperto paslaugos, kurių rezultatas yra Ataskaita, buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu, atliekant mažos vertės pirkimą apklausos būdu pagal Agentūros supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles, patvirtintas Agentūros direktoriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. BR1-689, įgyvendinant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 10 dalį, pagal kurią perkančioji organizacija, tvirtindama nurodytas taisykles, jose gali nustatyti, kad pirkimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, kai atliekami supaprastinti pirkimai, kurių sutarties vertė yra mažesnė kaip 3 000 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio), bei sutartį dėl ekspertinės paslaugos suteikimo sudarius žodžiu. Tai reiškia, kad ekspertinio konsultavimo paslaugas Agentūra įsigijo teisėtu būdu, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais. Be to, 2015 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. BR6-15323 Agentūra pateikė teismui dokumentus, pagrindžiančius ekspertinį vertinimą atlikusių asmenų kompetenciją ir kvalifikaciją, tačiau teismas iš esmės neanalizavo jam pateiktų įrodymų, dėl jų sprendime nepasisakė. Teismas vadovavosi niekuo nepagrįstais pareiškėjo atstovo samprotavimais dėl D. V. reputacijos, pavadindamas juos „pakankamai pagrįstais“. Šios pareiškėjo atstovo abejonės buvo išsakytos tik bylą nagrinėjant posėdyje, nebuvo pagrįstos jokiais rašytiniais ar kitokiais įrodymais ar susietos su Ataskaitoje pateiktomis išvadomis ir / ar ginčijamo Agentūros sprendimo pagrįstumu. Teismas, vadovaudamasis šiomis nepagrįstomis abejonėmis, niekaip nemotyvavo savo pasisakymo dėl jų „pakankamo pagrįstumo“, taip pat nepaaiškino ir nemotyvavo šių abejonių sąsajų su Ataskaitos turiniu ir ginčijamo Agentūros sprendimo pagrįstumu, kas yra šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalykas. Tokiu būdu teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 1 d., 87 str. 4 d.).
4. Pareiškėjas pirko Kinijos gamintojų įrangą, kurios vidutinė rinkos kaina yra ženkliai mažesnė negu vidutinė Europos Sąjungos gamintojų kaina. Teismo teiginys jog tai, kad prekės pagaminimo vieta yra Kinijoje, nereiškia, jog gamintojas yra Kinijos įmonė, nėra pagrįstas šios bylos kontekste. Visų pirma, net jeigu prekės gamintojas nebūtų Kinijos įmonė, tačiau jos pagaminimo vieta būtų Kinijoje, tai lemtų mažesnę prekės kainą, kadangi sąnaudos jai pagaminti būtų ženkliai mažesnės, nei tuo atveju, jeigu jos pagaminimo vieta būtų ES. Šiuo požiūriu teismo argumentas prieštarauja bendrai logikai. Antra, pabrėžtina, kad vidutinė rinkos kaina ekspertinio konsultavimo metu buvo nustatoma vadovaujantis kelių tiekėjų analogiškos ar panašios įrangos komerciniais pasiūlymais, potencialiems tiekėjams ar pardavėjams išsiunčiant įsigyjamos įrangos technines specifikacijas pagal projekto vykdytojo (pareiškėjo) kvietimuose teikti komercinius prekių, paslaugų ar darbų pasiūlymus nurodytas technines specifikacijas. Ieškant analogiškos įsigytajai įrangai, buvo nustatyta, kad visiškai identišką WPC ekstruderio modelį (identišku pavadinimu ir techniniais parametrais) gamina Kinijos Guangdongo provincijos gamintojas „Liansu“, todėl į vidutinės rinkos kainos skaičiavimą buvo įtraukti ne tik ES gamintojų gaminami analogiški WPC ekstruderiai, bet ir identiškas pareiškėjo įsigytas WPC ekstruderis, pagamintas Kinijos gamintojų, kurie įrangą gamina Kinijoje, įtraukiant pristatymą į veiklos vykdymo vietą, apmokymus ir kitas išlaidas. Pažymėtina, kad ekspertinio vertinimo metu buvo įvertinta supakuotos įrangos atgabenimo (įskaitant įrangos atgabenimo draudimą) kaina bei jos transportavimo į pareiškėjo įmonės vietą kaina. Teikėjas, iš kurio pareiškėjas įsigijo įrangą (SIA Renzo Baltic) yra ne įrangos gamintojas, o jos pardavėjas (platintojas), kaip aiškiai nurodyta oficialiame tiekėjo interneto tinklalapyje ir kaip teismo posėdžio metu patvirtino pareiškėjo atstovas. Taigi tai patvirtina, kad Ataskaita, kuria vadovavosi Agentūra, buvo parengta įvertinus visas svarbias aplinkybes ir jos išvados yra objektyvios bei pagrįstos. Teismas tinkamai neanalizavo byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įsigytos įrangos vidutinės rinkos kainos nustatymu, tinkamai nemotyvavo sprendimo, pateikdamas visiškai nepagrįstus, įrodymų ištyrimu nepagrįstus argumentus, neatsižvelgė į Agentūros paaiškinimus. Taip pat išdėstyti argumentai patvirtina Agentūros poziciją dėl pareiškėjo pateikto įrodymo (Turto vertinimo ataskaitos Nr. 15-R11-38) nepagrįstumo ir neobjektyvumo. Be to, kad šioje ataskaitoje yra pateiktas ne įrangos rinkos kainos nustatymas, o įrangos, kaip turto, vertinimas, joje taip pat vadovaujamasi tik ES tiekėjų pasiūlymų sąlygomis, kas neatitinka faktinių ginčo aplinkybių ir negali būti laikoma objektyviu kriterijumi, kuriuo vadovaujantis galėtų būti vertinamas ginčijamo Agentūros sprendimo pagrįstumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016 konstatavo, jog analogiškomis aplinkybėmis pasitelktų ekspertų nustatytos rinkos kainos apskaičiuotos atsižvelgiant į objektyvių faktinių aplinkybių visumą, todėl nėra pagrindo abejoti ekspertinio vertinimo išvadomis.
21. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija apeliaciniame skunde (VI t., b. l. 61–66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir Ministerijos bei Agentūros atsiliepimai į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Agentūros apeliacinis skundas, papildomai nurodant, kad ministerija nėra įgaliota vertinti UAB „CIVITTA“ teisę užsiimti turto ar verslo vertinimo veikla, taip pat vertinti ekspertų kvalifikaciją ar vertinti ataskaitos atitiktį teisės aktų reikalavimams.
22. Atsakovas Agentūra atsiliepime į Ministerijos apeliacinį skundą (VI t., b. l. 75–76) prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su Ministerijos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais bei juos palaiko.
23. Pareiškėjas atsiliepimuose į atsakovų Agentūros ir Ministerijos apeliacinius skundus (VI t., b. l. 80–84, 85–89) prašo juos atmesti. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:
1. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 20 d. – 2013 m. spalio 5 d., t. y. įrangos pirkimo sutarties sudarymo metu) 23 punkto nuostatoje, kad „paramos lėšomis finansuojamos tik tinkamos finansuoti ir projektui įgyvendinti būtinos išlaidos“ ir Įgyvendinimo taisyklių 24, 24.1, 27 ir 27.1 punktuose nėra įtvirtinti jokie reikalavimai paramos gavėjams ar jų įsipareigojimai. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas pažeidė nurodytuose  punktuose įtvirtintas nuostatas.
2. Pareiškėjas neginčija Administravimo taisyklių 5.10 punkte įtvirtintos Agentūros teisės pasitelkti nepriklausomus ekspertus, tačiau jokie ginčijamame sprendime nurodyti pareiškėjo neva padaryti pažeidimai negalėjo būti konstatuoti UAB „CIVITTA“ parengto dokumento, pavadinto „ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-120“ pagrindu, kadangi Ataskaita neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, o pasitelkti ekspertai – nepriklausomumo kriterijaus: 1) su Ataskaita pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti nei pažeidimo tyrimo, nei ginčijamo sprendimo priėmimo metu, šį dokumentą Agentūra pateikė tik Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-5805-262/2015 kartu su 2015 m. rugsėjo 7 d. ieškiniu dėl ginčijamu sprendimu paskirtos sankcijos išieškojimo, pažeisdama gero administravimo, objektyvumo, skaidrumo, viešumo ir kitus principus; 2) Ataskaita nėra pasirašyta, tik kompiuteriu atspausdintas tekstas, nėra aišku kokie ekspertai ją atliko bei kokia jų kvalifikacija, UAB „CIVITTA“ direktoriaus D. V. įgytas išsilavinimas bei jo darbinės veiklos aprašymas taip pat nepatvirtina jo, kaip rinkos kainų vertintojo eksperto, kvalifikacijos, neatitinka Turto ir verslo vertinimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nei UAB „CIVITTA“, nei D. V., nei bet kuris kitas UAB „CIVITTA“ darbuotojas nėra įrašyti į Turto vertinimo ir priežiūros tarnybos oficialiai skelbiamą Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, o Agentūra nepateikė jokių duomenų apie tai, kad apskritai kėlė kokius nors kvalifikacinius reikalavimus ekspertinio konsultavimo paslaugų tiekėjams, jei taip – tai kokius; 3) Ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo įstatymo 5, 6, 8, 22 straipsnių bei Metodikos 4, 31–36, 37–38, 40, 44 ir kitų punktų reikalavimų; 4) Agentūrai teikiant akivaizdžiai klaidingus, niekuo nepagrįstus duomenis apie sutarties su UAB „CIVITTA“ sudarymą, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Agentūra, taip vadinamo, „ekspertinio konsultavimo“ paslaugas įsigijo teisėtu būdu, o UAB „CIVITTA“ atitinka Administravimo taisyklių 5.10 punkte nustatytą nepriklausomumo reikalavimą; Agentūros teiginiai dėl šiam konkrečiam atvejui (nes iki Ataskaitos parengimo ir po to su UAB „CIVITTA“ buvo sudaromos ilgalaikės paslaugų sutartys) neva vykdyto supaprastinto pirkimo tėra Agentūros gynybinė pozicija, siekiant paaiškinti jos galbūt neteisėtu būdu įsigytas paslaugas; 5) Ataskaitoje nurodyta analogiškos arba panašios įrangos rinkos kaina, neišskiriant konkrečių investicijų, t. y. už abi investicijas (WPC ekstruderį ir atliekų smulkintuvą) bendrai, kas neatitinka Įgyvendinimo taisyklėse (23 p.) bei Administravimo taisyklėse (5.10 p.) įtvirtinto reguliavimo. Tokios Ataskaitos pagrindu Agentūra neturėjo jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo neva padarytų pažeidimų.
3. Ministerija, pritardama Agentūros sprendimui taikyti pareiškėjui sankciją, jokių minėtų aplinkybių nevertino, atsiribodama nuo bet kokio Ataskaitos (formos, turinio) bei ją galbūt parengusių asmenų (kvalifikacijos, nepriklausomumo) atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimo, nors ginčijamas sprendimas yra priimtas išimtinai šio dokumento pagrindu.
4. Pareiškėjo teismui pateiktas įrodymas – UAB „Capital vertinimas“ kvalifikuoto kilnojamojo turto vertintojo M. Ž. (kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A 000386) parengta ir tinkamai pasirašyta turto vertinimo ataskaita ne tik atitinka teisės aktų reikalavimus, be kita ko, Metodiką, tačiau paneigia Ataskaitos išvadas.
5. Agentūros apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-46-502/2016 ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar iš esmės panašios, nesutampa jų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Be to, Agentūros nurodytame teismo sprendime buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas nors ir nesutiko su UAB „CIVITTA“ išvadomis, tačiau jas paneigiančių įrodymų nepateikė. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė minėtą turto vertinimo ataskaitą, kuri paneigia Ataskaitos išvadas.
6. Teismas pareiškėjo atstovo išsakytus argumentus dėl D. V. reputacijos vertino kritiškai ir priimdamas sprendimą jais nesivadovavo, todėl atmestini Agentūros apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, šiuos argumentus neva vertino kitaip, vadovavosi jais priimdamas sprendimą, ar pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 4 dalies nuostatas.
7. Atmestini ir Agentūros argumentai, kad SIA Renzo Baltic šios bylos kontekste yra laikytinas pareiškėjo įsigytos įrangos platintoju, kadangi toks interpretavimas neatitinka faktinių aplinkybių, taip pat ES ir Lietuvos teisės aktų. Pareiškėjas turėjo tikslą įgyti ir įgijo tam tikrą tarpusavyje suderintą gamybos liniją, o ne atskirus agregatus. SIA Renzo Baltic ją apskaičiavo ir parinko pagal pareiškėjo poreikį, užsakė, pagamino ir importavo į Europos ekonominę erdvę bei pardavė pareiškėjui. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. reglamento (EB) Nr. 765/2008, nustatančio su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus ir panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 339/93, 2 straipsnyje yra įtvirtinta platesnė nei bendrinėje kalboje gamintojo sąvoka – bet koks fizinis arba juridinis asmuo, kuris pagamina gaminį arba kuris užsako suprojektuoti ar pagaminti gaminį, ir kuris parduoda tą gaminį savo vardu arba naudodamas savo prekės ženklą (3 p.); importuotojas – Bendrijoje įsisteigęs fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia gaminį iš trečiosios šalies į Bendrijos rinką (5 p.); platintojas – tiekimo grandinėje veikiantis fizinis arba juridinis asmuo, išskyrus gamintoją arba importuotoją, kuris tiekia gaminį rinkai (6 p.). Tarybos direktyva 85/374/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo“ nurodo, jog gamintoju taip pat laikomas ir yra atsakingas kaip gamintojas kiekvienas verslu užsiimantis asmuo, importuojantis gaminį į Bendriją pardavimo, nuomos, lizingo ar kitokio platinimo tikslais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.292 straipsnio 3 dalis nurodo, jog kiekvienas asmuo, kuris dėl savo verslo importuoja į Europos ekonominės erdvės valstybių teritoriją netinkamos kokybės produktą, turėdamas tikslą jį parduoti, išnuomoti ar kitaip paskirstyti, atsako kaip gamintojas.
8. Sutiktina su teismo išvada, kad Agentūra, be kita ko, netinkamai taikė ir Administravimo taisyklių reikalavimus, susijusius su pareiškėjui pritaikyta sankcija. Nei ginčijamame sprendime, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta, kuo vadovaujantis buvo pasirinktas toks grąžintinos paramos apskaičiavimo metodas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti dar iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui atsakovo – Nacionalinės mokėjimo agentūros, išmokėtos paramos dalies (103 421,80 Eur) susigrąžinimo.
26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 30 d. pateikė Agentūrai paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“ (II t., b. l. 12–42). 2012 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas ir Agentūra pasirašė paramos sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo, nepažeisdamas paramos sutarties sąlygų, ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, įgyvendinti projektą „Kompozicinių gaminių gamyba“ (iki 2014 m. kovo 31 d.), o Agentūra įsipareigojo kompensuoti pareiškėjui iki 690 560 Lt tinkamų kompensuoti išlaidų (paramos sutarties 1.1, 5.1 ir 6 p.). Paramos sutarties 5 ir 5.4 punktuose nustatyta, kad parama bus suteikta tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas prekes, paslaugas ar darbus įsigis laikydamasis Pirkimo taisyklių nuostatų (II t., b. l. 64–84), o paraiškos XVI skyriaus („Pareiškėjo deklaracija“) 2 punkte pareiškėjas patvirtino, kad prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas projekto įgyvendinimui organizavo viešąjį pirkimą ir dėl įrangos pirkimo pasirašė sutartį su įmone iš Latvijos – SIA Renzo Baltic. 2013 m. balandžio 8 d. pareiškėjas įsakymu pavedė vyr. finansininkei suderinti pasirašytos sutarties nutraukimą, o pirkimo komisijai pavedė inicijuoti naują įrangos pirkimo konkursą. 2013 m. balandžio 15 d. dienraštyje „Lietuvos žinios“ pareiškėjas pakartotinai paskelbė konkursą įrangai įsigyti. 2013 m. balandžio 16 d. elektroniniu paštu dėl konkurso sąlygų išdavimo į pareiškėją kreipėsi įmonė iš Austrijos (MEX Equipment and Consulting) ir jau minėta įmonė iš Latvijos (SIA Renzo Baltic). Austrijos įmonė įrangą pareiškėjui pasiūlė už 348 900 Eur, o Latvijos įmonė – už 312 800 Eur. 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėjas pasirašė įrangos pirkimo sutartį su SIA Renzo Baltic (II t., b. l. 104–106, 226–282).
28. 2015 m. rugpjūčio 27 d. Agentūra priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė susigrąžinti dalį (103 421,80 Eur) iš pagal 2014 m. vasario 21 d. mokėjimo prašymą išmokėtos paramos sumos (II t., b. l. 88–92). Ginčijamame sprendime nurodyta, kad Agentūra inicijavo kainų ekspertizę, siekdama išsiaiškinti, ar įrangos vertė pagal įvykdytą pirkimą ir sudarytą sutartį atitinka vidutinę rinkos vertę įrangos įsigijimo dieną. Pagal ekspertinio konsultavimo ataskaitą įrangos kaina 164 218,15 Eur viršijo vidutinę analogiškos ar panašios įrangos rinkos kainą įrangos pirkimo sutarties pasirašymo dieną.
29. Nesutikdamas su Agentūros sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Ministerijai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, jokių Agentūros netinkamų veiksmų ar ginčijamo sprendimo neteisėtumo pagrindų nenustatė (III t., b. l. 162–165). Nesutikdamas su tokiomis Ministerijos ginčijamo rašto išvadomis, pareiškėjas kreipėsi į teismą.
30. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas ginčijamą Agentūros sprendimą ir Ministerijos raštą, konstatavo, kad Agentūra sprendime nurodė netinkamą teisinį jo priėmimo pagrindą bei rėmėsi netinkamai nustatytu faktiniu pagrindu.

Dėl teisės aktų nuostatų taikymo

31. Ginčijame sprendime Agentūra nurodė, kad paraiškos gavėjas pažeidė Administravimo taisyklių 3 punktą, kuriame nurodyta, kad „tinkamos finansuoti išlaidos – įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant EB ir nacionalinių teisės aktų nuostatų“.
32. Sprendime taip pat nurodyta, kad paraiškos gavėjas pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 23 punktą, kuriame nurodyta, kad projekte turi būti numatytos išlaidos, kurios susijusios su projekto įgyvendinimu ir numatyta vykdyti veikla. Perkamos prekės turi būti naujos, nenaudotos, atitinkančios Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktų nustatytus reikalavimus. Paramos lėšomis finansuojamos tik tinkamos finansuoti ir projektui įgyvendinti būtinos išlaidos, padarytos laikantis pirkimo procedūrų, nurodytų Administravimo taisyklėse, ir numatytos paramos sutartyje, neviršijant numatyto paramos dydžio ir intensyvumo. Tinkamos finansuoti išlaidos turi būti aiškiai išvardytos pagal išlaidų kategorijas, o ne pateikiamos bendra suma. Jei iki paramos paraiškos pateikimo prekių, paslaugų ir (arba) darbų pirkimai neatlikti, tinkamų finansuoti išlaidų sumai pagrįsti turi būti pateikiamas bent vienas komercinis pasiūlymas arba viešai tiekėjų pateikta informacija (internete, reklaminėje medžiagoje ir pan.). Taip pat Įgyvendinimo taisyklių 24.1 papunktį, nustatantį, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos „būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje“; 27 punktą, kuriame nurodyta, kad netinkamos finansuoti išlaidos – tai išlaidos, „nenumatytos projekte, nesusijusios su projektu ir remiama veikla ir neatitinkančios nustatytų reikalavimų ir neįvardytos Taisyklių 26 punkte“ (27.1 p.); paraiškos XVI skyriaus „Pareiškėjo deklaracija“ 2 punktą, nustatantį, jog prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma.
33. Vertindamas ginčijamo Agentūros sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Administravimo taisyklių 3 punktas (kurį kaip pagrindą ginčijamame sprendime nurodo Agentūra) yra skirtas paaiškinti sąvokai – „Tinkamos finansuoti išlaidos“, tačiau ši sąvoka labiau sietina su Agentūrai nustatytais kriterijais dėl išlaidų pripažinimo tinkamomis finansuoti, o ne paramos gavėjams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Agentūra neteisėtai ir nepagrįstai nustatė Administravimo taisyklių 3 punkto pažeidimą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Agentūra ginčijamame sprendime neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo Įgyvendinimo taisyklių 23 punkto pažeidimą, nes šioje nuostatoje, kaip ir anksčiau nurodytu atveju, nėra įtvirtinti jokie reikalavimai paramos gavėjams ar jų įsipareigojimai.
34. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Administravimo taisyklių 3 punktas susijęs su Agentūrai nustatytais kriterijais dėl išlaidų pripažinimo tinkamomis finansuoti.
35. Kitaip vertintina pirmosios instancijos teismo išvada dėl Įgyvendinimo taisyklių 23 punkto nurodymo ginčijamame sprendime. Šis punktas, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, yra skirtas ir paramos gavėjams ir jis susijęs ne tik su tinkamų išlaidų numatymu projekte. Tačiau šio viso punkto nurodymas ginčijamame sprendime yra netikslus dėl to, kad nėra nurodyta, kokią konkrečią šio punkto nuostatą pareiškėjas pažeidė. Tačiau iš viso sprendimo turinio matyti, kad jis susijęs su nuostata „Paramos lėšomis finansuojamos tik tinkamos finansuoti ir projektui įgyvendinti būtinos išlaidos, padarytos laikantis pirkimo procedūrų, nurodytų Administravimo taisyklėse, ir numatytos paramos sutartyje, neviršijant numatyto paramos dydžio ir intensyvumo“. Kita vertus, pažymėtina, kad minėtų Administravimo taisyklių 3 punkto ir Įgyvendinimo taisyklių 23 punkto nurodymas ginčijamame sprendime yra perteklinis, nes šių punktų nurodymas sprendime neimplikuoja paraiškos gavėjui naujo pažeidimo, nes minėtų punktų nuostatos sprendime siejamos su paramos gavėju tik tiek, kiek jos nustato įsipareigojimo įvykdymo tinkamumą, susijusį su tinkamomis finansuoti išlaidomis, o tai taip pat reguliuoja ir Įgyvendinimo taisyklių 24.1 ir 27.1 papunkčiai. Todėl nagrinėjamu atveju vien tuo pagrindu, kad yra netikslus punktų nuostatų, kurias pažeidė paramos gavėjas, nurodymas ginčijamuose sprendimuose, negalima kvestionuoti ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
36. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sprendime nepagrįstai nurodyti Įgyvendinimo taisyklių 24.1 ir 27.1 papunkčiai. Įgyvendinimo taisyklių 24.1 ir 27.1 papunkčiai įtvirtinti Įgyvendinimo taisyklų VIII skyriuje ir skirti apibūdinti, kurios rūšies išlaidos yra tinkamos finansuoti ir kurios nėra tinkamos finansuoti: 24 punkte yra nurodytos išlaidų rūšys, kurios gali būti pripažintos tinkamomis finansuoti, o 27 punkte nurodytos išlaidų rūšys, kurios netinkamos finansuoti. Šie papunkčiai yra skirti ne tik paramą teikiančiai institucijai, bet ir paramos gavėjams, todėl jie Agentūros sprendime nurodyti pagrįstai.

Dėl išlaidų tinkamumo finansuoti ir jų apskaičiavimo

37. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei atsakovo apeliacinio skundo, ginčas kilo ir dėl to, ar išlaidos, kurias pareiškėjas patyrė įsigydamas projektui įgyvendinti būtiną įrangą (WPC ekstruderį ir atliekų smulkintuvą), laikytinos tinkamomis finansuoti Administravimo taisyklių prasme, ar apskaičiuojant vidutinę prekės (įrangos) rinkos kainą turi būti įtraukta prekių, gaminamų Kinijoje, kaina.
38. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Agentūra ne tik netinkamu būdu apskaičiavo grąžintiną paramos sumą, bet ir neteisėtai bei nepagrįstai, nesivadovaudama Administravimo taisyklių 197.3.15 punktu, nusprendė susigrąžinti iš pareiškėjo dalį paramos. Su tokiu pirmosios instancijos vertinimu negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismo nurodyto Administravimo taisyklių 197.3.15 punkto redakcija, pagal kurią paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytos didžiausios rinkos kainos konkrečiai investicijai, galiojo tik iki 2015 m. balandžio 10 d., o ginčijamą sprendimą Agentūra priėmė 2015 m. rugpjūčio 27 d. Nuo 2015 m. balandžio 10 d. įsigaliojusioje minėto punkto redakcijoje nustatyta: „197.3.15. jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio“. Tuo metu, kai pareiškėjas sudarė įrangos (prekių) pirkimo sutartį, atskirai nebuvo detalizuota, kaip apskaičiuojama susigrąžintina paramos suma tuo atveju, kai paramos gavėjas pažeidžia reikalavimą pirkti prekes mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga kaina. Minėta, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas paraiškos XVI skyriaus („Pareiškėjo deklaracija“) 2 punkte patvirtino, kad prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma. Dėl šio įsipareigojimo byloje ginčo nėra (tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nurodė atsakovas bei neginčija pareiškėjas). Taigi nagrinėjamu atveju Agentūra paramos gavėjui paskaičiavusi susigrąžintiną paramos tokią sumą, kuri neviršija ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, esančių rinkoje, vidurkio, nepažeidė protingumo, teisingumo principo.
39. Atsakovas, pripažindamas išlaidas netinkamomis finansuoti ir skirdamas pareiškėjui išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo sankciją, sprendimą iš esmės grindė 2015 m. gegužės 6 d. „Ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-120“, kurią rengė UAB „CIVITTA“ (II t., b. l. 94–97), ir pagal kurią prekių (įrangos) įsigijimo kaina 164 218,15 Eur viršijo vidutinę analogiškos ar panašios įrangos rinkos kainą įrangos pirkimo sutarties pasirašymo dieną (t. y. kaina, už kurią pareiškėjas įsigijo minėtą įrangą, neatitiko tokios įrangos vidutinės rinkos kainos). Ataskaitoje nurodyta įrangos vidutinė rinkos kaina – 148 581,85 Eur (be PVM), pareiškėjas prekes įsigijo už 312 800 Eur.
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, prisiėmęs įsipareigojimus atlikti pirkimus už mažiausią kainą, turi siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos, o Agentūra, kai jai kyla įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlieka ekspertizę, ir vadovaudamasi jos rezultatais priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (žr. 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).
41. Administravimo taisyklių, galiojusių pareiškėjo sutarties su prekių (įrangos) tiekėju pasirašymo metu, 5.10 punkte nustatyta, kad Agentūra, siekdama apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus, administruodama paramą, išlaidoms, kurios susijusios su naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbais, kilus įtarimui dėl taikytų padidintų kainų, gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis resursų kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o esant įtarimui dėl nepagrįstai didelių kainų įsigyjant prekes ir paslaugas ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, ar esant įtarimui dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties Programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus) Taigi esant įtarimui dėl nepagrįstai didelių kainų įsigyjant prekes ir paslaugas nėra reikalaujama, kad ekspertizę atliktų atestuotos ekspertizės įmonės. Nagrinėjamu atveju ekspertizę atliko atsakovo pasirinkta UAB „CIVITTA“.
42. Pažymėtina, jog teismų praktikoje tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, atsižvelgiama į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstą teisę atlikti ekspertinį tyrimą, derančią su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principą). Antra, daromų išvadų pagrįstumą: išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškų ir suprantamą palyginamąjį vertinimą su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimą (profesinių sprendimų skaidrumo principą). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šios nutarties 41 punkte išdėstytos nuostatos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ir vertinant šioje byloje aptariamų prekių rinkos kainos apskaičiavimo vidurkį.
44. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad atliekant vidutinės rinkos kainos paskaičiavimą UAB „CIVITTA“ ekspertai tokioje ataskaitoje pateikia išvadas dėl pareiškėjo įsigytų prekių maksimalios (vidutinės) rinkos kainos, t. y. ja iš esmės yra pasiekiamas iš Administravimo taisyklių 5.10 punkto išplaukiantis norimas tikslas išsiaiškinti, ar prekių įsigijimo kainos nebuvo nepagrįstai per didelės, tokios ekspertizės nelaikyti išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertize Administravimo taisyklių 5.10 punkto prasme nėra pagrindo. (žr., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-997-575/2017).
45. Taigi teismų praktikoje nėra pripažįstama, kad UAB „CIVITTA“ negali teikti tokio pobūdžio ekspertinio konsultavimo ataskaitų (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016; 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).
46. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 57 str. 4 d., 72 str.).
47. Vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo paskirstymo pareigą administracinių bylų teisenoje, Agentūrai pateikus UAB „CIVITTA“ 2015 m. gegužės 6 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitą, kurioje konstatuojama, kad ginčo prekių kaina viršijo vidutinę rinkos kainą, įrodyti, kad prekių (įrangos – WPC ekstruderio ir smulkintuvo) kaina visgi buvo pagrįsta, tenka pareiškėjui.
48. Pareiškėjas ginčijo atsakovo pateiktą UAB „CIVITTA“ ataskaitą dėl jos patikimumo šiais aspektais: 1) abejoja dėl ją atlikusių ekspertų profesionalumo (Ataskaitoje nenurodyta, kas konkrečiai iš UAB „CIVITTA“ darbuotojų atliko ekspertizę, ar asmuo kompetentingas atlikti ekspertizę; 2) neigia galimybę įtraukti į vidutinės rinkos kainos apskaičiavimą prekių, pagamintų Kinijoje, kainas.
49. Iš bylos medžiagos matyti, kad vertinimą atliko UAB „CIVITTA“ direktorius D. V., kuris, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, yra atsakingas už dotacijų ir projektų valdymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atlikęs ekspertizę asmuo atitinka reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnyje: turi tinkamą išsilavinimą, turi darbo, susijusio su turto vertinimu, patirties; nebuvo bylos metu įrodyta, kad jis nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos (I t., b. l. 188–192). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą ankstesnę praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-997-575/2017) neturi pagrindo teigti, kad UAB „CIVITTA“ 2015 m. gegužės 6 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita surašyta neturint pagrįstos teisės atlikti ekspertinį tyrimą, derančios su kvalifikaciniais gebėjimais. Šiuo aspektu ekspertinis tyrimas atitinka anksčiau šios nutarties 42 punkte nurodytą profesionalumo principą.
50. Vertinant išvadų pagrįstumą (antras aspektas) itin svarbu nagrinėjamu atveju išsiaiškinti, ar ekspertizė atlikta ir Ataskaita surašyta įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie prekių kainas ir jų vidurkio apskaičiavimą ar yra aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtu įsipareigojimu pirkti prekes (įrangą) už mažiausią kainą ir šių vertinimų paaiškinimas (profesinių sprendimų skaidrumo principą).
51. Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodoma, kad remtasi Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, nuostatomis, joje numatytais turto vertinimo metodais, nurodyti teisės aktai, kurie susiję su parama verslo kūrimui ir plėtrai, taip pat nurodyta, kad užduotis atlikta remiantis Agentūros pateiktais dokumentais ir viešai prieinama informacija.
52. Iš Ataskaitos matyti, kad turtas vertintas pagal įrangos pasiūlymų kainas, t. y. prekių (įrangos) rinkos kainos (keturių gamintojų iš Kinijos ir keturių gamintojų iš Europos Sąjungos – trijų iš Vokietijos ir vieno iš Italijos). Ataskaitoje nurodyta, kad atliekant ekspertinį vertinimą ir apklausiant tiekėjus, gauti kainų pasiūlymai yra panašūs pagal gamintojo geografinę zoną. Ataskaitoje nurodyta, kad į komercinius įrangos pasiūlymus įtrauktos visos papildomos tiekėjo išlaidos (transportavimo, muito, montavimo, paleidimo ir apmokymo (Ataskaitos 4 lapas, II t., b. l. 97). Ataskaitoje įvertintas ekspertinio vertinimo metu gautų 8 tiekėjų pasiūlymų atitikimas techninei specifikacijai, kuri buvo pareiškėjo teiktame 2013 m. balandžio 14 d. pasiūlyme, atskirai išdėstant lentelėje Nr. 2.
53. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija Ataskaitoje pateiktų duomenų, neteigia, kad kuris nors iš aštuonių nurodytų Ataskaitoje gamintojų ar tiekėjų gamina ar tiekia tokią įrangą (prekes), kuri pagal techninę specifikaciją neatitinka pareiškėjo įsigytos įrangos (prekės).
54. Šioje Ataskaitoje, pasirinkus Kinijos rinkos analogiškos ar panašios įrangos rinkos kainas (kadangi vertinta, jog pareiškėjo įsigytos įrangos gamintojas yra Kinijoje), buvo atliktas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtu įsipareigojimu (prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma) ir nustatyta pareiškėjo atliktų investicijų, įsigyjant minėtą įrangą, ir analogiškos ar panašios Kinijoje pagamintos įrangos tiek vidutinių, tiek maksimalių rinkos kainų neatitiktis.
55. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atliekant ekspertinę konsultaciją buvo pažeisti Turto ir verslo vertinimo įstatymo 5, 6, 22 straipsniai, tačiau konkrečiai nenurodo, kuri Ataskaitos dalis neatitinka pareiškėjo nurodyto įstatymo straipsnių konkrečios dalies, konkretaus punkto.
56. Atsižvelgiant į šios nutarties 52-55 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog kalbant apie įrangos (prekių) kainas, inter alia (be kita ko) aiškų ir suprantamą palyginamąjį vertinimą su paramos gavėjo prisiimtu įsipareigojimu, t. y. kad atliekant ekspertizę buvo pažeistas šios nutarties 42 punkte nurodytas antrasis – išvadų pagrįstumo – aspektas.
57. UAB „CIVITTA“ pateikta ekspertinio konsultavimo ataskaita yra tik vienas iš įrodymų byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017), kurį galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus.
58. Pareiškėjas, kaip minėta, vykstant ginčui teisme, pateikė kitą ataskaitą – UAB „Capital vertinimas“ kilnojamojo turto vertintojo M. Ž. (kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A 000386) parengtą turto vertinimo ataskaitą Nr. 15-R11-38 (retrospektyvinį vertinimą 2013 m. gegužės 31 d.) (V t., b. l. 6–222), pagal kurią įrangos bendra rinkos vertė su PVM Europos rinkoje yra 359 708,06 Eur (be PVM 297 279,38 Eur) (suma, už kurią pareiškėjas įsigijo įrangą – 312 800 Eur), t. y. UAB „Capital vertinimas“ nustatyta įrangos kaina yra didesnė nei ta, kurią nustatė UAB „CIVITTA“ (vidutinė rinkos kaina be PVM Kinijoje – 45 876,97 Eur, o Europos Sąjungoje – 251 286,78 Eur).
59. Šioje ataskaitoje kaip ir anksčiau aptartoje taip pat nurodyta, kad remiamasi panašios įrangos pasiūlymų kainomis. Kitaip tariant, taip pat netaikytas labiausiai patikimas lyginamasis metodas, kurio esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui.
60. Ataskaitoje vertinta tik Europos Sąjungoje gaminamų ekstruderio rinkos vertė ir smulkintuvo (atliekų malūno MF-38) rinkos vertė, kuri skaičiuota pagal turto kainą. Turto rinkos vertė skaičiuota lyginant pareiškėjo įsigytų prekių (WPC ekstruderio ir atliekų smulkintuvo) vertę ir kainą su prekių, gaminamų Europos Sąjungoje, vidutine rinkos kaina. Turto vertintojas nurodo, kad įvedamas koeficientas dėl gamintojų ir modelių skirtumų, tačiau niekaip nepagrindžia šių koeficientų dydžių. Antai dėl komercinio pasiūlymo MEX eguipment and Consulting nurodytas koeficientas 0,93. Šio tiekėjo pasiūlyto smulkintuvo, kaip matyti iš bylos medžiagos, našumas kg/h yra nuo 270 iki 450 (V t., b. l. 29), t. y. vidutiniškai 4,5 karto didesnis nei pareiškėjo įsigyto smulkintuvo našumas (80 kg/h V t., b. l. 201). Todėl yra neaišku, kodėl šios prekės iš esmės yra laikomos analogiškomis, kai pritaikytas tik minėtas 0,93 koeficientas. Pažymėtina, kad šioje ataskaitoje nurodyta, jog nuosavybė nustatyta remiantis pateiktais priėmimo perdavimo aktais Nr. 2013/05/03/01. Tačiau byloje nustatyta, kad šiuo nurodytu numeriu / data 2013/05/03/01 pareiškėjas 2013 m. gegužės 3 d. pasirašė sutartį su pirkėju (II t., b. l. 104–106), o ekstruderis buvo perduotas tik 2013 m. gruodžio 19 d. pagal priėmimo–perdavimo aktą (V t., b. l. 82).
61. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo užsakymu pateiktoje nepriklausomo vertintojo ataskaitoje įvesti tik nedideli koeficientai (jų niekaip nepagrindžiant) dėl gamintojų ir modelių, nors jie nėra panašūs pagal savo techninius parametrus, sudaro prielaidas paaukštinti vidutinę rinkos kainą, šios ataskaitos rezultatai vertintini kritiškai. Kartu konstatuotina, kad šioje eksperto ataskaitoje paskaičiuota Europos Sąjungoje pagamintų prekių vertė nepaneigia UAB „CIVITTA“ Ataskaitoje nurodytos Europos Sąjungoje gaminamų prekių vidutinės rinkos kainos (867 643 Lt).
62. Esminis šios ataskaitos skirtumas nuo anksčiau aptartos yra tas, kad šioje ataskaitoje nebuvo vertintos Kinijoje pagamintos prekės, nors pareiškėjas neneigia, kad jo įsigytos prekės buvo pagamintos Kinijoje, t. y. pareiškėjas pats pasirinko Kinijoje pagamintą įrangą. Todėl šiuo atveju nėra pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsižvelgiant į tai, jog įrangos pirkimas buvo vykdytas Lietuvoje ir jame dalyvavo tiekėjai (gamintojai) iš Austrijos bei Latvijos, nagrinėjamu atveju aktuali analogiškos arba iš esmės panašios įrangos vidutinė vertė Europos rinkoje, t. y. ta kaina, kurią gali pasiūlyti Europos įmonės-gamintojos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamu atveju apskaičiuojant vidutinę prekių rinkos kainą nėra pagrįsta neatsižvelgti į prekių, pagamintų Kinijoje, kainą.
63. Konstatavus, kad UAB „CIVITTA“ Ataskaitoje pateikti duomenys nėra paneigti, kartu konstatuotina ir tai, kad Agentūra tinkamai apskaičiavo grąžintiną paramos sumą, nes Įgyvendinimo taisyklių 23 punkte nustatyta, kad finansuojamos tik tos paramos lėšos, kurios neviršija numatyto paramos dydžio ir intensyvumo (pagal Paramos sutartį iki 65 proc. intensyvumo II t., b. l. 88).
64. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės BALTIC COMPOSITES skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Ramutė Ruškytė