Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudž. byla Nr. 1A-416-487/2012
Teisėjas L. Zinkevičius Teisminio proceso kategorija:1-44-3-00001-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija:1.1.7.2.4., 1.1.8.2., 1.2.26.2.1.

.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,
teisėjų Stasio Lemežio ir A. V.,
sekretoriaujant Agnijai Lukaševič,
dalyvaujant nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) atstovui advokatui R. G.,
nuteistajam P. M.,
nuteistojo gynėjui advokatui A. Molevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nustatyta, jog įpareigojimą nuteistasis privalo įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš P. M. A. L. priteista 2000 Lt neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
nustatė:
P. M. nuteistas už tai, kad, mušdamas žmogų, nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2011 m. balandžio 24 d. apie 23 val., Slyvų g. 1, Šiaulių k., Širvintų r. nukentėjusiojo A. L. kieme žodinio konflikto tarp N. L., P. M., A. J. ir A. K. metu pastūmė A. L. ir šis atbulas pargriuvo ant žemės. Tuomet P. M. koja iš viršaus spyrė A. L. į galvą. Šiais veiksmais P. M. nežymiai sutrikdė A. L. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. M. prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti LR BPK 327 str. 1 p. pagrindu.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Teigia, jog byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis suvokė, jog dalyvauja nusikalstamoje veikloje, sąmoningai norėjo taip veikti ir siekė savo veiksmų pasekmių, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d.
Anot apelianto, apylinkės teismo teiginys, jog kaktoje esantis sumušimas nukentėjusiojo kaktoje galėjo atsirasti nuo 2011-04-24 iki 2011-04-27, nepatvirtina aplinkybės, kad šis sužalojimas ant A. L. kūno atsirado po fizinio kontakto su P. M., būtent, 2011-04-24. Pažymi, kad pirminės medicininės A. L. apžiūros metu jam kaktos sumušimas nebuvo konstatuotas, šis sužalojimas pastarajam nustatytas tik 2011-04-27. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino medicininius dokumentus ir nepagrįstai konstatavo, jog A. L. minėti sužalojimai buvo padaryti P. M. veiksmais 2011-04-24.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad liudytojai, kurių parodymais teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi, apklausiami nurodė skirtingus smūgiavimo į A. L. galvą būdus, o būtent: vieni teigė, kad smūgiuota buvo iš viršaus, kiti –iš dešinės, dar kiti - jog smūgiuota tiesiai. Apeliantas nurodo, kad, net jei ir būtų smūgiuota koja į senyvo amžiaus nukentėjusiojo galvą, tai būtų sukėlę žymiai sunkesnes pasekmes – sunkesnio pobūdžio sužalojimus. Pažymi, kad tarp A. L. ir P. M. tiesioginio konflikto nebuvo, kai nukentėjusysis bandė atitraukti nuteistąjį, P. M. tik nustūmė nukentėjusįjį ir bandė pasišalinti iš konflikto su kitais asmenimis zonos. Po A. L. nugriovimo tarp jo ir P. M. konfliktas toliau nesitęsė. Nurodo, jog jis neturėjo motyvų ar priežasčių imtis kokių nors smurtinių veiksmų prieš A. L., pastarasis nebuvo tiesioginis konflikto dalyvis.
Nuteistasis teigia, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas buvo šališkas, neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis A. L., liudytojai V. L. ir D. J., kurių parodymams buvo suteiktas prioritetas, yra giminaičiai ar nukentėjusiojo aplinkos žmonės, todėl jie suinteresuoti bylos baigtimi.
Apeliantas pažymi, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų A. K. ir D. T. parodymais, nors jie nebuvo apklausti teismo posėdyje, taip pat jų parodymai nebuvo pagarsinti, nagrinėjant bylą teisme. Todėl teismas negalėjo jais vadovautis, vertinant ir nustatant tam tikras bylos aplinkybes.
Nuteistojo nuomone, pirmos instancijos teismas, priteisdamas A. L. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė Civilinio bei baudžiamojo proceso kodeksų normas, taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Pabrėžia, kad nusikalstamos veikos pobūdis bei jo pasekmės nėra sunkios, nukentėjusiajam nebuvo sukelta kančių ar didesnių išgyvenimų, todėl, anot apelianto, 2000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcingai didelė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo gynėjas – atmesti.
P. M. apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl P. M. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.
Dėl P. M. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 140 str. 1 d.
Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (LR BK 140 straipsnio 1 dalis), taip pat nukentėjusiojo kankinimas (LR BK 140 straipsnio 2 dalis) padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs (BK 140 straipsnio 1 dalis, taip pat ir šio straipsnio 2 dalis, jei taip nukentėjęs asmuo yra mažametis), tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K – 558/2006).
Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis P. M. pastūmė A. L. ir, šiam atbulam pargriuvus ant žemės, koja iš viršaus spyrė pastarajam į galvos sritį, tuo nežymiai sutrikdydamas A. L. sveikatą, todėl teisingai šiuos jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Apelianto teiginį, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė, o atsitrenkė į A. L. netyčia, norėdamas pasišalinti iš konflikto vietos, nukentėjusiajam nugriuvus, jam koja į galvą nespyrė, paneigia baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, kuriuos pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais: nukentėjusiojo A. L., liudytojų D. J., V. L., I. Ž. parodymai, specialisto išvada, medicininiai dokumentai, nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą apibendrinta ikiteisminio tyrimo Nr. 95-1-127-11 medžiaga, kurie patvirtina P. M. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo.
Nukentėjusysis A. L. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad 2011 m. balandžio 24 d. vėlai vakare namuose žiūrėjo televizorių, o, išgirdęs triukšmą, išėjo į kiemą pažiūrėti, kas vyksta. Kieme jis pamatė, jog P. M. ir Zagreckas muša jo žentą A. J.. Nukentėjusysis P. M. patraukė ir pasakė, ką jie čia daro. Tada P. M. A. L. pastūmė ir jis nugriuvo prie mašinos. Po to P. M. jam spyrė vieną smūgį koja į galvą iš priekio, kur buvo neseniai padaryta operacija ir nukentėjusysis prarado sąmonę. Dėl sužalojimo jis buvo išvežtas į ligoninę ir gydomas savaitę.
Liudytoja V. L. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad 2011 m. balandžio 24 d. vakare į jos kiemą atėjo P. M. su draugais. Išėjusi į lauką, ji pamatė, kad jie aiškinasi su jos sūnumi. Po kiek laiko į kiemą išėjo A. J. bei aiškinosi su P. M. ir kitais dviem vyriškiais. Į lauką taip pat išėjo jos vyras A. L., kuriam stovint prie mašinos, atbėgo P. M. ir pastūmė nukentėjusįjį. Nuo pastūmimo A. L. atbulas nugriuvo prie mašinos, o P. M. jam gulinčiam iš viršaus koja spyrė į veido sritį. A. L. po smūgio pradėjo alsuoti, o P. M. pabėgo. Buvo iškviesta greitosios medicinos pagalbos medikai ir A. L. išvežtas į gydymo įstaigą.
Liudytoja I. Ž. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad vėlai vakare per Velykas į kiemą atėjo 3 vyrai, kurių vienas buvo P. M.. Jie kvietė išeiti pasikalbėti jos sugyventinį A. J., kuris tuo metu miegojo. Vyrai pradėjo prie jos kabinėtis, todėl ji nuėjo į vidų. Po kiek laiko išėjusi, pamatė A. L. gulintį ant žemės, o prie jo buvo žmona V. L.. Buvo tamsu ir vaizdą užstojo mašina. Ji nematė, kas trenkė A. L.. Konflikto metu kieme buvo V. L., A. L., ji ir P. M. su dviem draugais. A. L. būklė buvo pasikeitusi, matėsi sužalojimai, jis nelabai galėjo kalbėti, o po paros būklė dar labiau pablogėjo.
Liudytoja D. J. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad vėlų Velykų vakarą pas ją į kambarį atėjo sesuo ir pasakė, kad kvies policiją, nes atėjo į kiemą vyriškiai ir kabinėjasi. Kai ji išeidinėjo, tėvas A. L. avėsi batus ir ėjo į lauką. Liudytoja pamatė, kad, išėjęs į lauką, tėvas norėjo pakalbėti su besiaiškinančiais vyriškiais, tačiau tuo metu P. M. jį pastūmė abiem rankoms į krūtinę ir A. L. nugriuvo. Jam nugriuvus, P. M., išeidamas iš kiemo, nukentėjusiajam spyrė koja į galvos sritį iš viršaus. Tėvas nieko negalėjo pasakyti, jam prie smilkinio buvo nubrozdinimas.
Iš paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros PKS protokolo Nr. 16598 matyti, kad apžiūros pradžia - 2011 m. balandžio 25 d. 0.58 val., grafoje sužalojimų pobūdis, apžiūros duomenys -atžymėta „aiškių nėra“ (ikiteisminio tyrimo Nr. 95-1-127-11 medžiaga b.l.11).
Iš specialisto išvados Nr. G 3311/11(01) matyti, kad nukentėjusiojo A. L. sveikatos sužalojimo mastą tyrusiam ekspertui J. P. buvo pateikti medicininiai dokumentai, tame tarpe Vilniaus Greitosios Pagalbos Universitetinės ligoninės ligos istorija Nr. 2011/1053, kurioje buvo užfiksuotas faktas, jog A. L. 2011-04-24 patyrė traumą, 2011 m. balandžio 27 d. 21.10 val. atlikus paciento apžiūrą, be kita ko nurodyta - kaktoje stebimas sumušimas. (ikiteisminio tyrimo Nr. 95-1-127-11 medžiaga b.l.13-17). Darant prielaidą, kad 2011 m. balandžio 27 d. 21.10 val. Vilniaus Greitosios Pagalbos Universitetinės ligoninės ligos istorijoje Nr. 2011/10531 nurodytas „Kaktoje stebimas sumušimas“‘ – buvo nustatytas, ligonio kaktoje pamačius kraujosruvą ir (ar) nubrozdinimą, - tai būtų vertinama, kaip sužalojimas padarytas mechaniniu poveikiu, vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu, iki jos nustatymo 2011 m. balandžio 27 d. 21.10 val. (tiksliai pasakyti negalima, nes neaiškus menamų sužalojimų morfologiniai ypatumai – neparašyti medicininiuose dokumentuose) ir būtų vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Nors apeliantas teigia, kad iš karto po įvykio medikai, apžiūrėję nukentėjusįjį, nenustatė sužalojimų, kurie galėjo atsirasti nuo nuteistojo P. M. fizinio kontakto su nukentėjusiuoju A. L. ir tai matyti iš paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros protokolo, kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančia specialisto išvada. Ekspertas J. P. išvadą dėl nukentėjusiajam A. L. sveikatos sužalojimo masto padarė, remdamasis pateiktais medicininiais dokumentais, kuriuose be kita ko užfiksuota, kad po 2011-04-24 sumušimo fakto A. L. kaktoje stebimas sumušimas, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors jo išvada yra tikimybinio pobūdžio, kolegijos vertinimu, tai sąlygoja išvadoje nurodyta aplinkybė, jog tiksliau negalima pasisakyti, nes neaprašyti sužalojimo morfologiniai požymiai.
Medicininiuose dokumentuose pažymėtas 2011-04-24 nukentėjusiojo sužalojimo faktas ir užfiksuotas kaktoje esantis sumušimas atitinka baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatytą aplinkybę, kad nuteistasis nukentėjusiajam įvykio 2011-04-24 metu sudavė koja smūgį į galvos sritį. Nenustatyta, kad A. L. minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas kitu laiku ar kitokiomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo abejoti, jog A. L. sveikatą nežymiai sutrikdė P. M. savo veiksmais.
Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi ir vertino teismo posėdyje neištirtus įrodymus, o būtent liudytojų A. K. ir D. T. parodymus, nepagrįsta. Kaip matyti iš 2012-06 25 d. teisiamojo posėdžio protokolo, pirmos instancijos teismas, tirdamas rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą, perskaitė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame yra apibendrinta ikiteisminio tyrimo Nr. 95-1-127-11 medžiaga, tame tarpe liudytojų A. K., D. T. apklausos protokolai, taip pat perskaitė ikiteisminio tyrimo Nr. 95-1-127-11 medžiagą.
Apelianto teiginys dėl teismo šališkumo, remiantis vienais įrodymais ir atmetant kitus įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, byloje nėra tokių duomenų, kuriais remiantis pirmos instancijos teismas galėjo suabejoti nukentėjusiojo A. L., liudytojų D. J., V. L., I. Ž. parodymais, jie iš esmės sutampa tarpusavyje, yra patvirtinti objektyviais bylos įrodymais - specialisto išvada apie A. L. sveikatos sužalojimo mastą. Pirmos instancijos teismas, analizuodamas jų parodymus, jų teisingumą vertino ir per kitą byloje surinktą medžiagą, tuo aspektu pažymėdamas, kad teisme apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir įsiteisėję nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame apibendrinta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr.95-1-127-11. Duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis A. L. liudytojams D. J., V. L., I. Ž. būtų daręs kokį nors poveikį ir tokiu būdu įtakojęs jų parodymų turinį, negauta. Taip pat nėra ir duomenų, kurie patvirtintų, kad šie liudytojai yra suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį nusikaltimo padarymu. Netikėti jų parodymais ir juos atmesti vien todėl, kad jie - pats nukentėjusysis, jo giminaičiai ar jo aplinkos žmonės, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo.
Gi nuteistojo P. M. parodymai, kad jis A. L. tyčia nestūmė bei smūgio į galvą nesudavė, prieštarauja aukščiau aptartų įrodymų visetui, taip pat ir teismo posėdyje apklaustos nuteistojo motinos L. M. parodymams, kuri be kita ko parodė, kad Velykų vakarą ji buvo nukentėjusiojo kieme ir A. L., kuris stovėjo kieme pasakė, ko jis čia maišosi po operacijos. Tada D. L. su strypu puolė P. M., o Danguolė išbėgo su peiliu. Tai pamatęs Paulius bėgo ir atbulas užkliuvo už A. L. ir ji su Laucevičiumi nugriuvo. P. M. A. L. jokių smūgių nesudavė. P. M. padėjo jai atsikelti, o F. Z. įnešė A. L. į kambarį. Tokių aplinkybių, kurias nurodė L. M., nepatvirtino kiti įvykio vietoje buvę asmenys, be to, jie nurodė, kad L. M. į įvykio vietą atėjo po konflikto ir negalėjo nieko matyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos L. M. parodymais, juos, o taip pat paties nuteistojo parodymus apie įvykio aplinkybes įvertindamas, kaip nuteistojo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus ir motinos norą padėti savo sūnui.
Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog liudytojai nurodė skirtingus smūgiavimo koja į nukentėjusiojo galvą būdus, todėl teismas turėjo laikyti jų parodymus nenuosekliais ir prieštaraujančiais, nepagrįstas. Liudytojų nurodyta smūgiavimo koja kryptis iš esmės nesiskiria, nuteistojo veiksmai truko trumpą laiką, buvo netikėti, sukėlė nukentėjusiojo, prieš trumpą laiką turėjusio galvos operaciją, būklės pablogėjimą, kas sąlygojo būtinybę asmenims, buvusiems šalia, imtis skubių priemonių, todėl jų skirtingais žodžiais apibūdinta nuteistojo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu seka nesudaro pagrindo išvadai dėl jų duotų parodymų nenuoseklumo.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog P. M. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Dėl neturtinės žalos
Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis ne tik LR CK 6.250 straipsnyje, bet ir 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. L. patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į turinčias reikšmę šio klausimo išsprendimui aplinkybes, nenukrypdamas nuo LR CK 6.250 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos nustatymo kriterijus, taip pat vadovavosi LR CK 6.282 straipsnio nuostatomis bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teismo išvados yra grindžiamos realiomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. tuo, kokius sveikatos sužalojimo padarinius patyrė nukentėjusysis, o tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo paneigti apylinkės teismo išvadų dėl neturtinės žalos dydžio ir vertinti jas kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Taigi, šiuo konkrečiu atveju 2000 Lt piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, nukentėjusiojo patirtą sveikatos sutrikdymą, pažeminimą artimų asmenų (taip pat ir šeimos narių) akivaizdoje, taip pat nenukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos.
Kolegijos nuomone, naikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį dėl P. M. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.
Kolegijos pirmininkė Jolanta Čepukėnienė
Teisėjai Stasys Lemežis
Algimantas Valantinas