Civilinė byla Nr. e3K-3-78-421/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00323-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.3; 2.6.10.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VD Pack“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VD Pack“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VD Pack“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vidutinės įmonės teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė iš atsakovės priteisti 3 726 648 Eur skolą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 31 d. šalys sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022083161259LT (toliau – ir sutartis), pagal kurią laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d. ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti iš ieškovės fiksuotą 33 480 MWh (270 MWh per mėn.) elektros energijos kiekį už 213 Eur/MWh kainą. 2024 m. sausio 1 d. atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį prieš terminą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė savo iniciatyva nutraukė sutartį prieš terminą, todėl, atsižvelgiant į sutarties 6.9 ir 6.12 punktus, atsakovei kilo pareiga sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Pagal Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 4.1 punkte nustatytą sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką atsakovės mokėtinas sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: (33480 – 4320) × 213 × 0,6 = 3 726 648 Eur, kur atitinkamai 33 480 MWh – sutartyje fiksuotas elektros energijos kiekis, 4320 MWh – iki sutarties nutraukimo faktiškai nupirktas elektros energijos kiekis, 213 Eur/MWh – sutartyje nustatyta elektros energijos kaina. Ieškovė 2023 m. gruodžio 28 d. atsakovei išrašė 3 726 648 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą, ENE, Nr. 208402. Atsakovė šios sąskaitos faktūros neapmokėjo, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl šios sumos priteisimo iš atsakovės.

4.       Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis sutarties priedų sąlygas ir jų dalis, nustatančias pirkėjo pareigą vienašališkai nutraukus sutartį pardavėjui sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, taip pat sutarties priedo nuostatą, suteikiančią pardavėjui teisę reikalauti tokio mokesčio.

5.       Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad prieš sudarant sutartį iš ieškovės gavo pasiūlymus, kuriuose buvo nurodoma, kad 2023 m. ir 2024 m. elektros energijos kaina didės ir nėra prielaidų joms mažėti, todėl atsakovė, neturėdama pagrindo abejoti profesionalaus elektros energijos rinkos dalyvio pateikta informacija ir jo pasiūlymais dėl perpus mažesnės elektros kainos nei rinkoje, 2022 m. rugpjūčio 31 d. pasirašė sutartį. Tačiau nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio elektros energijos kaina nuosekliai mažėjo, todėl sutartyje nustatyta kaina nuo pat pradžių nebuvo perpus mažesnė nei rinkos kaina. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ieškovės siūlymų, t. y. perpus mažesnės elektros energijos kainos nei rinkoje, taip pat į tai, kad ieškovė tris kartus atsisakė keisti sutartį, pasinaudojo Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 49 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta vartotojo teise keisti tiekėją ir nuo 2024 m. sausio 1 d. sutartį vienašališkai nutraukė, t. y. pakeitė tiekėją.

6.       Atsakovės vertinimu, susiklosčiusiuose santykiuose ieškovė laikytina verslininke ir tam tikros srities profesionale, todėl jai taikomi didesni profesinio atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o atsakovė šiuose santykiuose EEĮ taikymo prasme laikytina vartotoja, t. y. silpnesniąja sutarties šalimi. Atsakovė nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir VVTAT) 2024 m. gegužės 28 d. rašte nustatė, jog ieškovės siūlymai sudaryti sutartį buvo klaidinantys ir nebuvo atskleista visa reikšminga informacija sutarčiai sudaryti, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Atsakovė taip pat nurodė, kad sutartį sudarė pasitikėdama ieškovės, kaip profesionalios elektros energijos rinkos dalyvės, pateikta informacija apie elektros energijos kainų augimą, nurodė ir tai, kad jeigu tokia informacija nebūtų buvusi pateikta, atsakovė sutarties nebūtų sudariusi. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ieškovė nei pasiūlymuose, nei sutartyje jokios informacijos apie sutarties nutraukimo mokestį nenurodė, todėl sutarties prieduose esančios sąlygos neatitinka EEĮ įtvirtintų skaidraus ir aiškaus vartotojo informavimo standartų. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė sutarties nutraukimo mokesčio formulės turinyje yra paslėpusi visiško negautų pajamų atlyginimo sąlygą, šią pareigą nustatydama atsakovei, nors pagal kitas sutarties nuostatas pažeidus sutartį šalies negautos pajamos nėra atlyginamos. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, atsakovės vertinimu, ginčijamos sutarties priedo sąlygos yra nesąžiningos, todėl atsakovė prašė jas pripažinti negaliojančiomis.

7.       Valstybinė energetikos reguliavimo taryba pateikė išvadą, kad buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas), draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovė atitinka Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme labai mažai ar mažai įmonei keliamus kriterijus. Dėl nebuitinių elektros energijos vartotojų išvadoje pažymėta, kad minėtose sutartyse privalo būti nurodyta sutarties nutraukimo tvarka, tačiau teisės aktai nereglamentuoja sutarties nutraukimo mokesčių apskaičiavimo tvarkos, tai nustatoma sutartyje šalių susitarimu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

9.       Teismas nurodė, kad nors vidutinė įmonė, skirtingai nuo mažų įmonių ir buitinių vartotojų, nėra saugoma nuo sutarties nutraukimo mokesčių pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, tai nereiškia, jog sutarties nutraukimo mokestis visada yra pagrįstas ir teisėtas. Pagal ginčo sutartį, šalys buvo sutarusios dėl sutarties nutraukimo padarinių, t. y. vienašališkai nutraukus sutartį prieš terminą buvo nustatyta pareiga sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, taip pat iš anksto nustatytas netesybas, kurių šalis turi teisę reikalauti patirtiems nuostoliams kompensuoti. Teismas akcentavo, kad ieškovės sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulėje taikomas koeficientas 0,6 nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. ieškovė nepagrindė, kodėl būtent 60 proc. likutinės vertės laikoma jos nuostoliais dėl sutarties nutraukimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog su atsakove pasirašant sutartį buvo vertinama individuali situacija dėl konkretaus koeficiento nustatymo, o taikomas koeficientas buvo apskaičiuotas, remiantis objektyviais duomenimis ir atitinkamomis proporcijomis, užtikrinant abiejų sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Priešingai, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nagrinėjamose bylose, kuriose ieškovas reiškia panašius reikalavimus, sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuojamas analogišku būdu, automatiškai pritaikant sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo taisyklę ir taikant fiksuotą 0,6 koeficientą, nepriklausomą nuo planuotos pirkti elektros energijos kiekio, sutarties termino ir kt. objektyvių aplinkybių.

10.       2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, (toliau – Direktyva 2019/944) nustato, kad į nuostolius dėl sutarties nutraukimo, kuriuos patiria tiekėjas ar tiekimu užsiimantis rinkos dalyvis, gali būti įskaitomos ir susietosios investicijos ar paslaugos, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį. Tačiau byloje nagrinėjamu atveju atsakovė, pasirašydama sutartį, nebuvo informuota apie dėl jos pasirašomos sutarties ieškovės patiriamas ir ateityje patirsimas elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudas (1 138 805,89 Eur) ir apie tai, jog 2014 metais ieškovė yra pasirašiusi susitarimus ir prisiėmusi įsipareigojimus patronuojančiajai įmonei „Eesti Energia AS“ dėl išvestinių finansinių priemonių, skirtų šalių sulygtai fiksuotai elektros energijos kainai kiekvienam ieškovės klientui atskirai pagal individualias sutartis apdrausti (ieškovė pateikė duomenis, kad 2014 m. gruodžio 30 d. ji sudarė pagrindinę finansinės energijos sutartį, kurios pagrindu kiekvienam klientui sudaro individualius ateities sandorius).

11.       Svarbu tai, kad sutarties nutraukimo atveju (2024 m. sausio 1 d.) ieškovė visą sutarties galiojimo terminą (likusius 108 mėnesius) įsipareigojo sumokėti įmonei „Eesti Energia AS“ skirtumą tarp 0 Eur/MWh (fizinės elektros pirkimo kainos) ir 153,8421 Eur/MWh (fiksuotos elektros energijos kainos draudimo), dauginamą iš sutartyje fiksuoto ir atsakovės nenupirkto elektros energijos kiekio. Tačiau apie tokį ieškovės įsipareigojimą, kuris sukelia tiesiogines finansines pasekmes, atsakovė prieš pasirašant sutartį nebuvo informuota. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė nesielgė sąžiningai, nebuvo visiško teisinio aiškumo dėl sutartinės atsakomybės apimties, sutarties nuostata dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo nebuvo visiškai ir skaidriai atskleista.

12.       Teismo nuomone, nors ieškovė tiesiogiai ir netaiko baudų dėl sutarties nutraukimo, tokio sutarties nutraukimo mokesčio nustatymas vertintinas kaip neproporcingas ir pripažintinas baudiniu mokesčiu, sankcija. Nesąžiningo ir neproporcingo sutarties nutraukimo mokesčio nustatymas pripažintinas teisės laisvai pakeisti tiekėją apribojimu ir ieškovės siekiu užsitikrinti, kad sutartis nebūtų nutraukta, kadangi nė vienas vartotojas nebūtų pajėgus sumokėti milijoninių sutarties nutraukimo mokesčių. Nurodytų argumentų visumos pagrindu teismas konstatavo, kad sutartyje nustatytas sutarties nutraukimo mokestis yra baudinis, neproporcingas ir atliekantis sankcijos funkciją.

13.       Teismas, nagrinėdamas atsakovės priešieškinį dėl sutarties priedų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, nustatė, kad ieškovė, siųsdama reklamą, naudojosi viešai prieinamais šaltiniais, o ne nesąžiningai ir kryptingai teikė iškraipytą, niekuo neparemtą klaidinančią informaciją, taip pažeisdama EEĮ 49 straipsnio 3 dalyje nustatytus draudimus dėl nesąžiningų ar klaidinančių elektros energetikos sektoriaus paslaugų teikimo ar prekybos elektros energija metodų.

14.       Teismas pažymėjo, kad atsakovei pirmieji pasiūlymai dėl sutarties pasirašymo buvo siųsti 2022 m. liepos 11 d., o sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2022 m. rugpjūčio 31 d., t. y. atsakovė, kaip juridinis asmuo, ne mažiau nei pusantro mėnesio turėjo realias galimybes įvertinti tiek reklaminius pasiūlymus, tiek pasidomėti kitų elektros energijos pardavimo rinkoje dirbančių bendrovių, taip pat ir garantinį tiekimą užtikrinančios įmonės, pasiūlymais. Svarbu ir tai, kad ieškovė nurodė, jog atsakovei buvo pateiktas žemiausios tuo metu rinkoje kainos pasiūlymas, o šio argumento atsakovė nekvestionavo. Taigi, buvo nepaneigta, kad ieškovės teikti reklaminiai pasiūlymai dėl elektros pirkimo už fiksuotą kainą buvo nepagrįsti aktualia rinkos situacija.

15.       Teismas, vertindamas atsakovės priešieškiniu ginčijamų sutarties priedų teisėtumą, pažymėjo, kad reikėtų vadovautis ne tiesiogiai Direktyva 2019/944, kurioje nėra nustatyta besąlyginio draudimo taikyti sutarties nutraukimo mokestį, bet EEĮ nuostatomis, kadangi minėtos direktyvos nuostatos yra įgyvendintos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutarties nutraukimo mokestis negali būti taikomas buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Atsakovei, vadovaujantis Direktyvos 2019/944 nuostatomis, tokios garantijos neteikiamos, kadangi ji nėra nei buitinis vartotojas, nei maža įmonė.

16.       Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie būtų pagrindas pripažinti ieškovės turėjimą išskirtinių nesąžiningų ketinimų bei konstatuoti objektyvių ir subjektyvių kriterijų, pagrindžiančių ieškovės nesąžiningumą, buvimą, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.81 straipsnio 1 dalį ir pripažinti neteisėtomis sutarties priedo sąlygas tokia apimtimi, kuria įtvirtinta ieškovės teisė reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio.

17.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2025 m. lapkričio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, siųsdama reklamą, naudojosi viešai prieinamais šaltiniais. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta ir nepateikta įrodymų, kad ieškovė atsakovei nesąžiningai ir kryptingai teikė iškraipytą, klaidinančią informaciją, pažeisdama draudimą dėl nesąžiningų ar klaidinančių elektros energetikos sektoriaus paslaugų teikimo ar prekybos elektros energija metodų.

19.       Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovė yra vartotoja, todėl yra silpnesnė teisinio santykio šalis. Kolegijos vertinimu, atsakovė yra verslo subjektas ir ji perka elektros energiją ūkinei komercinei veiklai vykdyti, o ne namų ūkio poreikiams. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatavo, kad atsakovė negali būti prilyginta pažeidžiamiausiai vartotojų grupei – buitiniams vartotojams ir jos interesai prioritetiškai negali būti ginami.

20.       Kolegija nustatė, kad sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašyta po pusantro mėnesio nuo tada, kai ieškovė teikė atsakovei pasiūlymus. Kolegijos vertinimu, toks laiko tarpas atsakovei buvo pakankamas tiek reklaminiams pasiūlymams įvertinti, tiek pasidomėti kitų elektros energijos pardavimo rinkoje dirbančių bendrovių, taip pat ir garantinį tiekimą užtikrinančios įmonės pasiūlymais. Kolegija taip pat pažymėjo, kad sutartyje buvo nurodoma, kokios dalys (sąlygų paketai) sudaro sutarties kainą, taip pat pateiktos veikiančios interneto nuorodos, leidžiančios susipažinti su šiomis sutarties sąlygomis sutarties pasirašymo metu. Atsižvelgdama į tai, kolegija įvertino, kad atsakovei nebuvo sudarytos kliūtys palyginti ieškovės siūlomas kainas su kitų tiekėjų kainomis. Kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo argumentui, kad atsakovei buvo pateiktas žemiausios tuo metu rinkoje kainos pasiūlymas.

21.       Kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad ji neturėjo pakankamai laiko susipažinti su sutarties sąlygomis. Kolegija pažymėjo, jog atsakovė apeliaciniame skunde pripažino, kad pirmieji ieškovės pasiūlymai dėl kainos fiksavimo ir sutarties sudarymo buvo siųsti 2021 m. kovo 23 d. ir kad atsakovė sutartį sudarė laisva valia. Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovė nepaneigė, jog iki sutarties pasirašymo ieškovė sudarė atsakovei galimybę susipažinti su kainodaros ir bendrosiomis sąlygomis, kurios buvo iš esmės vienodos visiems elektros energijos vartotojams, 2022–2023 m. laikotarpiu pasirinkusiems ilgalaikio fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo produktą.

22.       Kolegija pažymėjo, kad atsakovei nėra taikoma Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valstybės narės užtikrina, jog namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Kolegija konstatavo, kad šios direktyvos nuostatos atsakovei netaikomos, kadangi ji nėra nei buitinis vartotojas, nei maža įmonė. Kolegija taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, kuria remiasi atsakovė, į nacionalinius teisės aktus nebuvo perkelta. Be to, ši nuostata aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kadangi 3 dalyje nustatytos nuo 2 dalies leidžiančios nukrypti nuostatos. Kadangi atsakovė nėra subjektas, kuriam gali būti taikomos Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos garantijos, šio straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

23.       Kolegija pažymėjo, kad ateities sandorių sudarymo tvarka, kaina ir sąlygos iš esmės priklausė išimtinai nuo ieškovės valios ir kontrolės, o atsakovė nebuvo informuota, kad ieškovė draudžia savo verslo riziką ir kad dalis tokios rizikos naštos yra perkeliama atsakovei. Dėl šios priežasties kolegija konstatavo, kad sutartyje įtvirtintas nuostolių apskaičiavimo mechanizmas negali būti taikomas ginčui spręsti.

24.       Kolegija nurodė, kad nors apeliaciniame skunde ieškovė daug dėmesio skyrė atsakovės statusui ir sutarties nutraukimo mokesčio kvalifikavimui kaip netesybų, taip ir nenurodė, kaip konkrečiai ji pasirinko visiems elektros energijos vartotojams taikyti vieną ir tą patį koeficientą – 0,6. Elektros energijos gamybos sąnaudos nei padidėja, nei sumažėja, nepriklausomai nuo elektros energijos rinkos kainos, todėl, kolegijos vertinimu, elektros energijos kainoms reikšmingai nukritus, ieškovė, parduodama elektros energiją gerokai didesne nei rinkos kaina, iš esmės siekė gauti viršpelnį. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatavo, kad, remiantis sutartyje įtvirtintu nuostolių dydžio apskaičiavimo modeliu, neįmanoma apskaičiuoti realių (ne baudinių) nuostolių, todėl, nustatant nuostolių dydį, nėra pagrindo remtis sutartyje įtvirtinta nuostolių dydžio apskaičiavimo formule.

25.       Kolegija konstatavo, kad, priešingai nei teigia ieškovė, vien faktas, kad nuostolių dydžio apskaičiavimo tvarka (formulė) buvo įtvirtinta šalių sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje, nereiškia, jog nuostoliai negali būti ginčijami ir (ar) mažinami, kilus ginčui dėl jų dydžio apskaičiavimo.

26.       Kolegija pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog sutartyje įtvirtinta nuostolių dydžio apskaičiavimo tvarka netinkama kilusiems realiems nuostoliams apskaičiuoti, nustatant nuostolių dydį turi būti remiamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis ir specialiu elektros energijos tiekimą nustatančiu reguliavimu.

27.       Kolegija pažymėjo, kad sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, be kita ko, reikia nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (nuostolių). Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad jos nuostoliai yra realūs ir pagrįsti, kad juos sukėlė atsakovės vienašalis elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimas.

28.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors ieškovė tiesiogiai ir netaiko baudų dėl sutarties nutraukimo, sutartyje nustatytas sutarties nutraukimo mokestis vertintinas kaip neproporcingas ir pripažintinas baudiniu mokesčiu, atliekančiu sankcijos funkciją. Kolegija pažymėjo, kad, pritaikant ieškovės apskaičiuotas netesybas, neproporcingai apribojama elektros energijos vartotojo teisė nutraukti sutartį prieš terminą ir laisvai pakeisti tiekėją, nes ne kiekvienas juridinis asmuo būtų pajėgus sumokėti tokio dydžio sutarties nutraukimo mokestį.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

29.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis palikti nepakeistas; priteisti ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Apeliacinės instancijos teismas ne tik nesilaikė savo paties suformuoto horizontalaus precedento, tačiau apskritai netyrė jokių ieškovės pateiktų įrodymų, savo išvadas motyvuodamas niekuo nepagrįstais teiginiais, kad elektros energijos kainos draudimo ateities sandoris yra ieškovės verslo rizika ir atsakovė nebuvo informuota apie sudaromą ateities sandorį, todėl neva nebuvo tinkamai informuota apie galimai kilsiančią atsakomybę sutarties vienašalio ir pirmalaikio nutraukimo atveju. Negana to, apeliacinės instancijos teismas nutartimi visiškai paneigė netesybų instituto esmę ir iki šiol susiformavusią nuoseklią teismų praktiką.

29.2.                      Nesant absoliučiai jokių abejonių, kad ieškovė yra pareiškusi ieškinį dėl netesybų priteisimo pagal sutarties nuostatas, kurios yra teisėtos ir galiojančios, apeliacinės instancijos teismas nusprendė jų netaikyti ir spręsti klausimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo pagal CK įtvirtintas civilinės atsakomybės sąlygas. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) nusprendė pakeisti ieškovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo į reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir tuomet šį reikalavimą atmesti, nes neva ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, nors šių pagal savo pareikštą reikalavimą įrodinėti net neturėjo.

29.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas savo paties sugalvotą reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, peržengdamas ieškovės ieškinio ribas nesant jokių teisės aktuose tam nustatytų pagrindų, priėmė visiškai siurprizinį sprendimą, ieškovei nesuteikęs jokios galimybės pasisakyti dėl aplinkybių, kurias teismas vertino, t. y. dėl civilinės atsakomybės sąlygų taikymo.

29.4.                      Ieškovė, gindama savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, byloje rėmėsi teisės aktais ir teismų praktika, susijusia išimtinai su ieškovės pareikštu ieškinio dalyku – netesybomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus ignoravo. Ieškovės įsitikinimu, teismai, spręsdami klausimą dėl netesybų priteisimo, negali savavališkai perkvalifikuoti ieškinio dalyko į žalos atlyginimą, taip sukurdami siurprizinę situaciją proceso dalyviams.

29.5.                      Nagrinėjamu atveju susiklostė teisiniu požiūriu nesuvokiama situacija, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė ne sumažinti, o apskritai nepriteisti nė vieno cento ieškovės naudai, ignoruodami baigtinį teisės aktuose įtvirtintą sąrašą, kai netesybos gali būti mažinamos. Taip teismai paneigė šalių susitarimą ir sutarčių laisvės principą, neatsižvelgė į esminius faktus, jog: (i) atsakovė yra juridinis asmuo (verslininkė), kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, tad puikiai suvokė, kad jai bus taikoma sutartyje nustatyta atsakomybė sutartį nutraukus pirma laiko; (ii) netesybų dydis ir jo apskaičiavimo tvarka buvo aiškiai nustatyti sutartyje ir apie netesybų dydį atsakovė buvo tinkamai informuota. Atsakovė niekuomet nekėlė klausimų, pretenzijų ir (ar) reikalavimų dėl netesybų dydžio nei prieš sudarant sutartį, nei ją sudarius iki pat šios bylos nagrinėjimo pradžios. Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėjusių teismų priimtais procesiniais sprendimais buvo padarytos šiurkščios netesybų instituto aiškinimo ir taikymo klaidos, visiškai nesuderinamos nei su teisės aktais, nei su teismų praktika.

29.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo savo paties suformuoto horizontalaus precedento 2025 m. kovo 27 d. civilinėje byloje Nr. e2A-193-450/2025 byloje (toliau – ir „Judex“ byla), nors abi bylos per se (pats savaime) yra analogiškos, t. y. (i) abi bylos yra inicijuotos to paties ieškovo; (ii) dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo mokesčio (netesybų) priteisimo; (iii) remiantis analogiškomis sutartinėmis nuostatomis ir (iv) analogiškai grindžiant faktiškai patirtus ekonominius nuostolius, kaip, inter alia (be kita ko), kilusius iš elektros energijos kainos draudimo ateities sandorių. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ateities sandorius pripažino ieškovės verslo rizika vien dėl to, kad ieškovė neva neinformavo atsakovės apie sudaromą sandorį su įmone „Eesti Energia AS“. Kitu atveju, t. y. „Judex“ byloje, konstatuota, kad, siekiant tinkamai išnagrinėti tokio pobūdžio bylą, yra svarbu nustatyti, ar ateities sandoris buvo būtinas sudarytai sutarčiai vykdyti, ar jis galėjo būti nutrauktas, koks tikrasis nuostolių dydis ir kt. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartimi nukrypus nuo jau suformuotų precedentų, nesant jokio objektyvaus poreikio šiuos koreguoti, buvo priimta visiškai nepagrįsta ir neteisėta nutartis.

29.7.                      Jokie byloje surinkti įrodymai, susiję su ieškovės patirtų nuostolių dydžiu, jų pagrįstumu ir realumu, nebuvo vertinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtuose procesiniuose dokumentuose liko neįvertintos šios esminės aplinkybės:

29.7.1.                      Ieškovei egzistavo objektyvi būtinybė sudaryti elektros energijos kainos draudimo ateities sandorį, siekiant užtikrinti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos ilgalaikės fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tinkamą vykdymą visą šalių sulygtą elektros energijos pardavimo laikotarpį, ir tokio sandorio sudarymas nėra susijęs su ieškovės verslo rizika. Nesudariusi tokio pobūdžio ateities sandorių, ieškovė niekuomet nebūtų galėjusi pasiūlyti vartotojams fiksuotos kainos ilgalaikio elektros energijos tiekimo produkto ir atitinkamai nebūtų sudariusi sutarties su atsakove, kadangi ieškovė prisiima tik elektros energijos kiekio, bet ne kainos riziką. Tuo tarpu ieškovės sutartimi prisiimta pareiga užtikrinti atsakovei fiksuotą elektros energijos kainą visu sutarties galiojimo laikotarpiu yra užtikrinama būtent su įmone „Eesti Energia AS“ sudarytu ateities sandoriu.

29.7.2.                      Elektros energijos kainos draudimas yra vertintinas kaip būtinoji ekonominė sąlyga, kad sutartis būtų vykdoma tinkamai. Tą patvirtina ne tik į bylą pateiktų atsakingų valstybės institucijų išreikšta pozicija, bet ir tai, kad elektros energijos kainos draudimas atitinka Europos Sąjungos ir pasaulinėse energijos rinkose pripažintą verslo praktiką.

29.7.3.                      Ieškovė užsitikrino sutarties su atsakove tinkamą vykdymą visam sutarties laikotarpiui, sudarydama rinkos sąlygomis grindžiamą elektros energijos kainos draudimo ateities sandorį su įmone „Eesti Energia AS“. Visa su šiuo sandoriu ir iš jo kylančiais finansiniais įsipareigojimais susijusi informacija yra pateikta į bylą ir išsamiai paaiškinta ieškovės procesiniuose dokumentuose. Vis dėlto, skirtingai nei, pavyzdžiui, „Judex“ byloje, tokia informacija bylą nagrinėjusių teismų buvo visiškai ignoruojama, o ieškovės pateikti dokumentai nebuvo įvertinti.

29.7.4.                      Nors atsakovė nebuvo eksplicitiškai informuota apie ieškovės sudaromą elektros energijos kainos draudimo ateities sandorį, tačiau (i) sutarties nuostatose buvo aiškiai nustatyta netesybų nustatymo formulė ir atsakovė bet kuriuo metu galėjo apsiskaičiuoti jų dydį, tačiau iki šios bylos pradžios atsakovė niekuomet pati nekėlė klausimų nei dėl netesybų dydžio, nei kuo šios netesybos yra grindžiamos, ir (ii) atsakovė, kaip profesionali verslininkė, turėjo visas galimybes įsivertinti ir suprasti, jog ieškovė, siekdama užtikrinti ilgalaikės fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą, neabejotinai sudarys elektros energijos kainos draudimo ateities sandorį, kadangi tai yra rinkoje plačiai naudojama praktika.

29.7.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė tik dėl vienos iš ieškovės nurodomų nuostolių rūšių, t. y. su elektros energijos kainos draudimo ateities sandoriu susijusių sąnaudų, nors ieškovė savo nuostolius įrodinėjo ir dar viena savo patiriamų ekonominių nuostolių rūšimi, t. y. nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudomis, kurias sudaro profilio rizikos dedamoji, žaliosios elektros energijos garantijos dedamoji, kredito rizikos dedamoji, balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamoji.

29.7.6.                      Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktų argumentų ir dėl sutarties pirmalaikio nutraukimo patiriamų ekonominių nuostolių įrodymų apskritai nevertino, nors jie į bylą buvo pateikti tinkamai ir laiku, taip pat ignoravo faktą, kad būtent šie įrodymai turi esminę reikšmę sprendžiant dėl ieškovės prašomo priteisti sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) dydžio.

30.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria netenkintas atsakovės priešieškinis, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti; priteisti atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1.                      Bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino Direktyvos 2019/944 tikslų ir elektros energijos tiekėjo bei elektros energijos vartotojo santykius reglamentuojančių normų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad tik buitinių vartotojų ir pažeidžiamų vartotojų interesai yra ginami. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė elektros energiją iš ieškovės pirko komercinei veiklai vykdyti, o ne perpardavimo tikslais, atsakovė bendrąja prasme yra elektros energijos vartotoja ir priklauso nebuitinių vartotojų grupei, o ieškovė yra nepriklausoma elektros energijos tiekėja. Įstatymų leidėjas, vartodamas konkrečias vartotojų sąvokas, aiškiai išskiria išimtis, kurios netaikomos visiems vartotojams. Tai reiškia, kad EEĮ nuostatos, kuriose vartojama bendrinė vartotojo sąvoka, be išimties vienodai taikomos visiems vartotojams. Taigi, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad tik buitinių vartotojų interesai yra ginami. Toks aiškinimas prieštarauja EEĮ 41 straipsnio 3 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

30.2.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, prieš sudarant sutartį, nepateikė atsakovei santraukos apie visas EEĮ 51 straipsnio 2 dalyje nurodytas sutarčių sąlygas, ieškovė taip pat neatskleidė sutarties nutraukimo rizikų. Pasiūlyme sudaryti sutartį ieškovė nurodė tik kad elektros energijos kaina bus perpus mažesnė nei rinkos kaina ir jokios kitos informacijos, susijusios su sutarties vykdymu, prieš sudarant sutartį atsakovei neatskleidė. Ieškovė 2022 m. rugpjūčio 31 d. el. paštu atsiuntė atsakovei sutartį su tekstu „siunčiu elektros sutartį pasirašymui“, o sutarties įsigaliojimo data buvo kita kalendorinė diena, t. y. 2022 m. rugsėjo 1 d. EEĮ 51 straipsnio 2 ir 21 dalyse įtvirtinta specialioji ir savarankiška pareiga prieš sudarant sutartį pateikti vartotojui sutarties sąlygų santrauką, skaidriai atskleisti visą informaciją, tačiau ieškovė tokios pareigos neįvykdė, todėl atsakovė negalėjo tikėtis, jog nutraukus sutartį turės sumokėti 60 procentų sutarties vertės netesybų.

30.3.                      Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė neatskleidė atsakovei informacijos apie jos naudai sudaromą sandorį su įmone „Eesti Energia AS“, iš kurio kildinami netesybų nuostoliai. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas faktinis pagrindas pripažinti, kad ieškovė pažeidė EEĮ 51 straipsnio 2 ir 21 dalyse tiekėjams įtvirtintą informavimo pareigą. Be to, toks ieškovės elgesys kvalifikuotinas kaip nesąžiningų ir klaidinančių pardavimo metodų taikymas. Teismų nustatytos aplinkybės, kad ieškovė, neatskleidusi esminės informacijos atsakovei, elgėsi nesąžiningai, kvalifikuotinos ir kaip ikisutartinių santykių sąžiningumo principo pažeidimas.

30.4.                      Kadangi teismai nustatė, kad negalima remtis sutarties nutraukimo mokesčio dydžio nustatymo sąlyga, tai reiškia, kad yra pagrindas sutarties nutraukimo mokesčio sąlygą, pagal kurią apskaičiuojamas netesybų dydis, pripažinti nesąžininga ir negaliojančia. Atitinkamai yra pagrindas pripažinti neteisėtomis ir išvestines sąlygas, kurios suteikia ieškovei teisę reikalauti netesybų pagal įtvirtintą aritmetinę formulę (iš neteisės teisė nekyla).

30.5.                      Teismai, išnagrinėję ieškinio reikalavimus, konstatavo, kad negalima vadovautis sutarties nutraukimo mokesčio formule, nes tai neturi jokio ryšio su nuostoliais, o ieškovė, neatskleidusi visos informacijos atsakovei, elgėsi nesąžiningai. Kita vertus, teismai, spręsdami priešieškinio reikalavimus, nenustatė pagrindo pripažinti ieškovės nesąžiningumo.

30.6.                      Teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Nors VVTAT pripažino, kad siūlymas dėl perpus mažesnės kainos galėjo būti klaidinantis, teismai šią aplinkybę įvertino ieškovės, o ne atsakovės naudai, todėl nepagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose.

30.7.                      Teismai neteisingai aiškino ir taikė sutarties nuginčijimo teisines nuostatas. Teismų pateiktas išaiškinimas suponuoja, kad teismai taikė CK 1.80 straipsnio taisyklę, nors atsakovė vadovavosi CK 1.81 straipsnio 1 dalyje sutarties nuginčijimo taisykle.

30.8.                      Atsižvelgiant į tai, kad teismai konstatavo ieškovės nesąžiningumą prieš sudarant sutartį, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė pažeidė CK 1.5 ir 6.163 straipsnio 1 ir 4 dalyse, EEĮ 49 straipsnio 3 dalyje bei 51 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sąžiningumo principus, todėl neįgijo netesybų reikalavimo teisės. Tai reiškia, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis sutarties priedų sąlygas, pagal kurias apskaičiuojamas sutarties nutraukimo mokesčio dydis ir yra nustatyta pirkėjo pareiga vienašališkai nutraukus sutartį mokėti sutarties nutraukimo mokestį, o pardavėjui – teisė reikalauti iš pirkėjo šio mokesčio.

31.       Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti; tenkinti atsakovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1.                      Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta „Judex“ byloje, kuria kasaciniame skunde remiasi ieškovė, neatitinka Direktyvos 2019/944 ir EEĮ tikslų bei sisteminio teisės normų aiškinimo, todėl negali būti precedentu. „Judex“ byloje pateikti išaiškinimai, kad pareiga įrodyti, jog netesybos yra aiškiai per didelės, tenka ne netesybas taikančiai šaliai (tiekėjui), o netesybas mažinti prašančiai šaliai (vartotojui), prieštarauja Direktyvos 2019/944 ir EEĮ tikslams ir reiškia, kad valstybė gina elektros energijos tiekėją, o ne elektros energijos vartotoją. Kitaip tariant, įrodinėjimo našta tenka elektros energijos vartotojui, o tai neatitinka aukšto vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir veiksmingo vartotojų teisių gynimo principų.

31.2.                      „Judex“ byloje Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi netesybų instituto nuostatomis ir kasacinio teismo suformuota jų taikymo praktika. Tačiau, atsakovės vertinimu, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiuose, sprendžiant sutarties nutraukimo mokesčio taikymo klausimą, neturėtų būti vadovaujamasi netesybų institutu, nes netesybų ir sutarties nutraukimo mokesčio tikslai yra skirtingi.

31.3.                      Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje turėtų suformuoti praktiką, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiuose sutarties nutraukimo mokesčio taikymo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje nurodytus kriterijus, o ne taikant netesybų institutą. „Judex“ byla parodė, kad ieškovė naudojasi netesybų privilegijomis, t. y. neturi pareigos įrodinėti nuostolių, o ir teismas neturi teisės nepriteisti jų atlyginti, kai nuostolių de facto (faktiškai) nėra.

31.4.                      Skundžiamuose teismų sprendimuose susidarė situacija, kai priešieškinio motyvai faktiškai buvo pripažinti pagrįstais, tačiau šių motyvų teisinės pasekmės buvo netinkamai materializuotos – užuot tenkinus priešieškinį, buvo apsiribota ieškinio atmetimu. Teismai, remdamiesi priešieškinio argumentais, iš esmės paneigė ieškovės teisę reikalauti netesybų, tačiau šias aplinkybes nepagrįstai vertino tik kaip ieškinio atmetimo pagrindą, nors pagal savo turinį ir prigimtį jos turėjo lemti priešieškinio tenkinimą ir atitinkamų sąlygų pripažinimą negaliojančiomis.

31.5.                      Ieškovė kasaciniame skunde pripažįsta, jog neinformavo atsakovės apie sutarties nutraukimo mokesčio ekonominio turinio kilmę, t. y. kad šis mokestis kildinamas iš elektros energijos kainos draudimo ateities sandorio, sudaryto tarp ieškovės ir jos patronuojančiosios įmonės, tačiau neigia vartotojų teisę į informuotą apsisprendimą.

31.6.                      Ieškovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai de facto nevertino ieškovės patirtų nuostolių, yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2025 m. kovo 27 d. vykusio posėdžio metu ieškovės atstovams uždavė klausimus, susijusius su ieškovės patirtais nuostoliais, prašydamas nurodyti šiuo metu realiai patirtus nuostolius, sumokėtas sumas įmonei „Eesti Energia AS“, taip pat paaiškinti, kaip pasireiškė ieškovės administraciniai nuostoliai, jei sutartis buvo nutraukta ir nebevykdoma, taip pat kaip ieškovė apskaičiavo ir iš viso klientų srauto išskyrė atsakovei teksiančią administracinių sąnaudų dalį. Ieškovės atstovai į šiuos klausimus negalėjo atsakyti, nurodydami, kad neturi duomenų ir jiems nėra žinoma, kiek realiai buvo sumokėta. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad jos nuostoliai yra realūs ir pagrįsti ir juos sukėlė atsakovės vienašalis elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas.

31.7.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovės nuostoliai nėra tiesioginiai, o tik į ateitį nukreipti menami nuostoliai, kurie galimai atsirado dėl to, kad ieškovė po atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo prisiėmė nuostolingus įsipareigojimus.

31.8.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos ir įmonės „Eesti Energia AS“ sudarytas sandoris buvo vykdomas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad finansinės energijos pagrindinės sutarties Nr. EN-ENK-4/346 patvirtinimo data yra 2024 m. liepos 4 d., egzistuoja pagrindas teigti, jog toks susitarimas buvo sudarytas po sutarties nutraukimo.

31.9.                      Ieškovės pateikti paaiškinimai dėl tariamai patirtų nuostolių yra nenuoseklūs, neturi ekonominio pagrįstumo ir prieštarauja sveikai logikai. Pagal byloje esančius duomenis nesutampa įvykių chronologija. 2024 m. sausio 19 d. įmonė „Eesti Energia AS“ atpirko iš ieškovės ateities sandorį, o tik vėliau – 2024 m. liepos 4 d. ieškovė ir įmonė „Eesti Energia AS“ sudarė ateities sandorį (kuris jau buvo atpirktas) ir kurio, kaip teigia ieškovė, ji negali nutraukti. Tačiau pagal teisinę logiką sandorio atpirkimas ir yra pagrindinio sandorio nutraukimas (pakeitimas). Byloje nėra duomenų apie ieškovės ir įmonės „Eesti Energia AS“ susitarimą, kad, ieškovei nustojus fiziškai pirkti elektros energiją rinkoje, apsidraudimo mechanizmui būtų taikomas ne „Nord Pool“ biržoje skelbiamas elektros energijos kainos vidurkis, o 0 Eur/MWh. Toks paaiškinimas reiškia, kad, ieškovei nustojus rinkoje pirkti elektros energiją, 153,8421 Eur/MWh apsidraudimo kaina tampa didesnė nei pati elektros energijos kaina. Tokie ieškovės paaiškinimai prieštarauja EEĮ 16 straipsnio 26 dalies 6 punkte tiekėjui įtvirtintai pareigai efektyviai ir ekonomiškai vykdyti leidimais reguliuojamą veiklą, nediskriminuoti vartotojų ir kitų rinkos dalyvių, laikytis sąžiningos konkurencijos.

31.10.                      Atsakovei nutraukus sutartį ir ieškovei nustojus rinkoje fiziškai pirkti elektros energiją, nelieka rizikos objekto, todėl nėra aišku, kokią naudą gauna ieškovė, ir toliau savarankiškai ir vienašališkai įsipareigojusi įmonei „Eesti Energia AS“ mokėti apsidraudimo sandorių kainų skirtumą.

31.11.                      Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad ieškovė, pasiūliusi atsakovei sudaryti fiksuotos kainos, kuri bus perpus mažesnė nei kaina rinkoje, sutartį, akcentuodama elektros energijos kainų augimo rizikas, sukūrė sandorio patrauklumą ir paveikė atsakovės apsisprendimą sudaryti sutartį. Tačiau ieškovė nesuteikė atsakovei perpus mažesnės kainos. Praėjus keliems mėnesiams nuo sutarties sudarymo elektros energijos kaina rinkoje smarkiai krito ir atsakovė už elektrą ieškovei mokėjo neproporcingai didesnę kainą nei tuo metu galiojusi rinkos kaina. O tai reiškia, kad ieškovė ne dėl savo pastangų, o tik dėl rinkos pokyčių užsidirbo viršpelnį.

31.12.                      Ieškovė, taikydama klaidinančius metodus ir pažeisdama skaidraus informavimo apie sutarties rizikas pareigą, sukūrė tokį sutartinių santykių modelį, kai ji išlieka ekonomiškai apsaugota ir gauna visą sutartinę naudą net ir sutartį nutraukus. Ieškovė sutartyje įtvirtino tokias sąlygas, kurios užtikrino jai pranašesnę padėtį, leidžiančią net ir nutraukus sutartį gauti visą ekonominę naudą (60 proc. sutarties kainos, t. y. grynąjį pelną).

32.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti; tenkinti ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1.                      Atsakovės nurodomos teisės nuostatos neturi jokios įtakos nei pirmosios instancijos teismo sprendimo, nei apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, taip pat nesudaro pagrindo išnagrinėti bylą kitaip.

32.2.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, t. y. kad atsakovė yra vidutinė įmonė, kuriai netaikomos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies išimtys, ir šiai bylos daliai pritaikė galiojančias bei aktualias teisės aktų nuostatas, kad teisingai išnagrinėtų bylą, o atsakovės pozicija per se neatitinka teisinio reglamentavimo ir viso labo parodo atsakovės selektyviai pasirinktą elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimą.

32.3.                      Priešingai nei teigia atsakovė, EEĮ nuostatos neįtvirtina jokio specifinio reglamentavimo, kiek tai susiję su netesybomis, taikytinomis vidutinėms ir didelėms įmonėms, tuo labiau nenustato jokio draudimo netesybas taikyti. Tokiu atveju nėra absoliučiai jokio teisėto pagrindo teigti, kad netesybų klausimas sprendžiant šį ginčą turėtų būti reglamentuojamas ne CK, o EEĮ nuostatomis.

32.4.                      Nei Direktyvos 2019/944, nei EEĮ nuostatos nesuteikia pagrindo išvadai, kad sutartimi šalių laisva valia sulygtos netesybos laikytinos diskriminacine priemone ar juolab pažeidžiančia atsakovės teisę keisti tiekėją. Kaip tariama diskriminacija pasireiškia atsakovės ginčijamų sutarties nuostatų atžvilgiu, atsakovė nepaaiškina, o tokie teiginiai stokoja bet kokios logikos.

32.5.                      EEĮ nuostatos ne tik nedraudžia šalims laisva valia susitarti dėl taikytinos atsakomybės, tačiau aiškiai įtvirtina, kad šalys tai padaryti gali ir sudaryta sutartis būtent ir turi būti nutraukta laikantis joje nustatytų sąlygų, nenustatant perteklinių administracinių ar procedūrinių reikalavimų, kurie šiuo atveju niekuomet ir nebuvo nustatyti.

32.6.                      Ieškovė atsakovei apskritai niekuomet neprivalėjo pateikti jokių sutarties santraukų, kadangi toks reikalavimas sutarties sudarymo metu neegzistavo. Toks reikalavimas, nustatytas EEĮ 51 straipsnio 21 dalyje, buvo priimtas 2025 m. lapkričio 11 d. įstatymu Nr. XV-512 ir įsigaliojo nuo 2026 m. sausio 1 d. Sutartis buvo sudaryta 2022 m. rugpjūčio 31 d. ir atsakovės vienašaliu sprendimu nutraukta nuo 2024 m. sausio 1 d. Taigi, nei šalims sudarant sutartį, nei atsakovei ją nutraukiant ieškovė objektyviai negalėjo žinoti apie EEĮ 51 straipsnio 21 dalį, kurią įstatymų leidėjas priims 2025 m. lapkričio mėn.

32.7.                      Atsakovė, būdama patyrusi verslininkė ir vidutinė įmonė, neabejotinai turėjo galimybę pasitelkti išorės konsultantus, kurie padėtų jai tinkamai įsivertinti galimus sudaromos sutarties ekonominius ir teisinius padarinius, įskaitant ieškovės siūlomo ilgalaikio fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo produkto privalumus ir trūkumus. Todėl ieškovės pareiga atskleisti sutarties sąlygas apsiriboja aiškiu sutartinių prievolių ir esminių sąlygų įvardijimu, o tą ieškovė tinkamai įvykdė, ir neapima patarimų dėl atsakovės verslo sprendimų ir (ar) prisiimamos verslo rizikos.

32.8.                      Įstatymų leidėjas nesukuria prievolės nepriklausomam elektros energijos tiekėjui ir vartotojui sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, jei šalys nesusitaria dėl konkretaus elektros energijos tiekimo produkto sąlygų. Taigi, priešingai nei teigia atsakovė, tokio pobūdžio sutartys nėra laikytinos viešosiomis sutartimis.

32.9.                      Atsakovė buvo suinteresuota ilgalaikiu fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo produktu ir, vertindama ieškovės pateiktą tokio produkto pasiūlymą, laisva valia pasirinko vartoti elektros energiją 10 metų ir 4 mėnesių laikotarpį. Tokiu būdu atsakovė, būdama verslininkė, kuriai taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai, priėmė komercinį sprendimą apsisaugoti nuo elektros energijos kainos svyravimų rinkoje itin ilgam laikotarpiui, prisiimdama sutartyje nustatytus ilgalaikio fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo produkto įsipareigojimus.

32.10.                      Ieškovės viešoji komunikacija dėl situacijos elektros energijos rinkoje 2022 metais niekaip nepagrindžia ieškovės tariamo nesąžiningumo. Vienintelis atsakovės įrodymas, kuris neva turėtų pagrįsti ieškovės nesąžiningumą, pagrindžia visiškai priešingus faktus, t. y. kad ieškovės skelbiama reklaminė informacija buvo pagrįsta objektyvia informacija, yra teisinga ir neturėjo esminės įtakos vartotojų apsisprendimui sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis.

32.11.                      Tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties tekstas aiškiai pagrindžia, kad atsakovės reikalavimas pripažinti sutarties nuostatas negaliojančiomis buvo vertintas išimtinai pagal pačios atsakovės suformuluotą faktinį bei teisinį priešieškinio pagrindą, t. y. pagal CK 1.81 straipsnį. Kitaip tariant, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai niekaip neperkvalifikavo atsakovės pareikštų reikalavimų.

32.12.                      Priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jokia apimtimi nekonstatavo ieškovės nesąžiningumo. Ieškovės nesąžiningumo nekonstatavo ir 2023–2025 metų laikotarpiu ieškovės veiklą pagal kompetenciją vertinusios valstybinės institucijos. Taip pat ir pati atsakovė niekaip neįrodė ieškovės galimai nesąžiningų ketinimų sudarant ir (ar) vykdant sutartį. Visa tai pagrindžia, kad abi sutarties šalys, sudarydamos sutartį, buvo sąžiningos, neturėjo jokių nesąžiningų ketinimų, tad sutarties nuostatos negali būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.81 straipsnio pagrindu.

32.13.                      Ieškovė neginčija, kad EEĮ suteikia vartotojams teisę keisti elektros energijos tiekėją, tačiau tiekėjo keitimas turi būti atliekamas arba tinkamai įvykdžius su ankstesniu tiekėju sudarytą sutartį, arba tokią sutartį nutraukus joje nustatyta tvarka ir sąlygomis, kaip tą nustato EEĮ 47 straipsnio 2 dalis.

32.14.                      Atsakovės teiginiai, kad neva pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog ieškovė nepatyrė nuostolių, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo horizontalaus precedento, suformuoto tokio pobūdžio bylose, ir visiškai nepagrįstai perkvalifikavo ieškovės pareikštus reikalavimus, paneigė netesybą institutą ir nukrypo nuo jį reglamentuojančių nuostatų, taip pat pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės nuostatas, apskritai net nevertindami ieškovės patirtų nuostolių.

32.15.                      Priešingai nei teigia atsakovė, elektros energijos kainos draudimo ateities sandoriai, kurie buvo būtini sudarytos sutarties vykdymui užtikrinti, ieškovės buvo sudaryti ne po sutarties nutraukimo, o po jos sudarymo. Tuo tarpu kita ieškovės patirtų ir toliau patiriamų nuostolių rūšis yra su sutarties vykdymu susijusios pastovios ir kintamos ieškovės veiklos sąnaudos (OPEX), įskaičiuotos į sutartyje nustatytą mažmeninės rinkos kainą, kurios atsiranda vykdant sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus (pavyzdžiui, prekybos elektros energijos rinkoje mokesčiai, darbuotojų atlyginimai, įmonės finansinių įsipareigojimų vykdymo išlaidos, administracinės sąnaudos ir kt.), todėl tie nuostoliai nėra viso labo ieškovės „spėlionės“.

32.16.                      Byloje surinkti įrodymai pagrindžia, kad ieškovė ne tik patyrė, bet kiekvieną mėnesį toliau patiria ir iki pat 2032 m. gruodžio 31 d. patirs tiesioginius nuostolius, kilusius išimtinai dėl atsakovės sprendimo vienašališkai ir pirma laiko nutraukti sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir atsakovės teisinio statuso

33.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepripažino jos elektros energijos vartotoja, nurodydamas, kad atsakovė negali būti prilyginta pažeidžiamiausiai vartotojų grupei – buitiniams vartotojams ir jos interesai prioritetiškai negali būti ginami. Atsakovė teigia, kad ji niekada savęs nekvalifikavo kaip buitinės ar pažeidžiamos vartotojos, o įrodinėjo, kad yra elektros energijos vartotoja, kuri iš ieškovės elektros energiją pirko komercinei veiklai vykdyti, o ne perpardavimo tikslais, todėl bendrąja prasme ji yra elektros energijos vartotoja ir priklauso nebuitinių vartotojų grupei. Todėl, atsakovės teigimu, bylą nagrinėjusių teismų pateikti išaiškinimai, kad atsakovės interesai santykiuose su ieškove nėra prioritetiškai ginami, prieštarauja EEĮ įtvirtintiems šio įstatymo tikslams ir EEĮ 41 straipsnio 3 dalies bei 49 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės argumentais nesutinka.

34.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, priešingai nei teigia atsakovė, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nepripažino, kad atsakovė nėra elektros energijos vartotoja. Priešingai, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad atsakovės kaip elektros energijos vartotojos statusas nebuvo paneigtas ir byloje nebuvo ginčijamas. Apeliacinės instancijos teismas vertino ne tai, ar atsakovė laikytina elektros energijos vartotoja, o tai, kokia yra jos teisinė padėtis santykyje su ieškove ir ar yra pagrindas jos interesus laikyti prioritetiškai gintinais ieškovės atžvilgiu.

35.       Tai, kad atsakovė laikytina elektros energijos vartotoja, spręstina tiek iš šalių sudarytos sutarties, pagal kurią elektros energija buvo tiekiama atsakovei priklausantiems ir naudojamiems objektams, tiek ir iš EEĮ 2 straipsnio 54 dalies, kurioje nustatyta, kad elektros energijos vartotoju laikomas asmuo, kuris elektros energiją įsigyja ir vartoja savo tiesioginiam elektros energijos poreikiui patenkinti ar tai planuoja siekdamas prisijungti prie elektros tinklų. Taigi, atsakovės kaip elektros energijos vartotojos statusas nagrinėjamu atveju yra neginčytinas. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė yra silpnesnioji teisinio santykio šalis santykyje su ieškove, todėl jos interesai turi būti prioritetiškai ginami.

36.       EEĮ nuostatose yra įtvirtintas diferencijuotas elektros energijos vartotojų teisinės apsaugos modelis. Įstatymų leidėjas EEĮ yra aiškiai išskyręs tam tikras elektros energijos vartotojų grupes, kurioms taikoma papildoma teisinė apsauga elektros energijos tiekėjo atžvilgiu. Tokios grupės yra pažeidžiami vartotojai, buitiniai vartotojai, taip pat labai mažos ir mažos įmonės. Šioms elektros energijos vartotojų grupėms yra taikomos specialios EEĮ teisės normos, nustatančios į šias elektros energijos vartotojų grupes patenkančių asmenų papildomą teisinę apsaugą. Pavyzdžiui, EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šioms elektros energijos vartotojų grupėms draudžiama taikyti sutarties nutraukimo ar tiekėjo keitimo mokesčius bei netesybas už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

37.       Kiti elektros energijos vartotojai, nepatenkantys į minėtas įstatymų leidėjo išskiriamas grupes, nors ir yra vartotojais EEĮ taikymo prasme, nėra tie subjektai, kuriems įstatymas suteikia papildomas teisines apsaugos priemones elektros energijos tiekėjo atžvilgiu. Tokiems elektros energijos vartotojams taikomos bendrosios EEĮ nuostatos, reglamentuojančios elektros energijos tiekimo santykius.

38.       Vis dėlto pažymėtina, kad nors šie elektros energijos vartotojai EEĮ taikymo kontekste formaliai patenka į vieną bendrą kategoriją, tai savaime nereiškia, kad visų jų teisinė padėtis turi būti vertinama vienodai, neatsižvelgiant į konkretaus elektros energijos vartotojo vykdomos veiklos pobūdį, ekonominį pajėgumą, turimą patirtį ar kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su jo faktine padėtimi elektros energijos tiekėjo atžvilgiu. Kitaip sakant, vien turimas elektros energijos vartotojo statusas savaime nesuponuoja, kad toks subjektas visuomet yra laikomas silpnesniąja teisinio santykio šalimi elektros energijos tiekėjo atžvilgiu – ši aplinkybė kiekvienu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes.

39.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą laikytina vidutinio dydžio įmone, vykdančia komercinę veiklą, kuri elektros energiją iš ieškovės pirko savo verslo poreikiams tenkinti (Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors atsakovė patenka į bendrąją elektros energijos vartotojų grupę, atsižvelgiant į jos faktinę padėtį santykyje su ieškove, ji laikytina profesionaliu ūkio subjektu, vykdančiu komercinę veiklą ir veikiančiu savo verslo interesais. Byloje nustatyta atsakovės faktinė padėtis suponuoja didesnį atidumo ir rūpestingumo standarto jai taikymą, taip pat jos gebėjimą savarankiškai įsivertinti sudaromos sutarties sąlygas, jų ekonominį turinį bei sudaroma sutartimi prisiimamą riziką, todėl atsakovės teisinė padėtis santykyje su ieškove negali būti vertinama kaip silpnesniosios teisinio santykio šalies, kuriai turi būti taikomos papildomos teisinės apsaugos priemonės.

40.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad jos, kaip elektros energijos vartotojos, teisės turėtų būti prioritetiškai ginamos santykyje su ieškove, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ieškovės (ne)sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose

41.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovė ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, nes, siūlydama atsakovei sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, neatskleidė jai esminės informacijos, susijusios su sutarties vykdymu, sutarties nutraukimo rizikomis, taip pat nepateikė visų EEĮ 51 straipsnio 2 dalyje nurodytų sutarčių sąlygų santraukos ir neįvykdė pareigos atskleisti visą informaciją. Atsižvelgdama į tai, atsakovė teigia, kad šios aplinkybės kvalifikuotinos kaip ikisutartinių santykių sąžiningumo principo pažeidimas. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka.

42.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip asmens elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens padėtį konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-916/2021, 44 punktas; kt.). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017, 48 punktas).

43.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, ar ieškovė ikisutartiniuose santykiuose elgėsi sąžiningai, yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas, vertindamas ieškovės sąžiningumą, yra saistomas bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės elgesiu ikisutartiniuose santykiuose siūlant atsakovei sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

44.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, jog ieškovė 2022 m. liepos 11 d. ir 2022 m. liepos 18 d. elektroniniais laiškais teikė atsakovei pasiūlymus sudaryti ilgalaikę fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuose pasiūlymuose ieškovė nurodė, kad 2023 m. ir 2024 m. elektros energija brangs, o kainų kritimo prielaidų nematyti, todėl rekomendavo atsakovei fiksuoti elektros energijos kainas kaip įmanoma ilgesniam laikotarpiui sudarant ilgalaikę sutartį, kurios kaina beveik perpus mažesnė nei rinkos kaina. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ieškovė, siųsdama atsakovei pasiūlymą sudaryti ilgalaikę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, naudojosi viešai prieinamais šaltiniais – „Nord Pool“ biržos skelbiama elektros energijos kaina, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos ir AB „Litgrid“ skelbiama informacija. Taigi, byloje nenustatyta, kad ieškovė ikisutartiniuose santykiuose būtų atsakovei teikusi iškraipytą, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstą ar sąmoningai klaidinančią informaciją, kuri būtų dariusi įtaką atsakovei, kad ši sudarytų sau nepalankią ilgalaikę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove.

45.       Be kita ko, šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ieškovė pasiūlymą atsakovei sudaryti ilgalaikę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį atsiuntė 2022 m. liepos 11 d., o pati sutartis buvo sudaryta 2022 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praėjus pusantro mėnesio nuo pasiūlymo pateikimo. Atsižvelgiant į tai, pritartina apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, jog toks laiko tarpas atsakovei buvo pakankamas, kad ji galėtų tiek įvertinti ieškovės pateiktus reklaminius pasiūlymus, tiek pasidomėti kitų elektros energijos pardavimo rinkoje dirbančių bendrovių, tarp jų ir garantinį tiekimą užtikrinančios įmonės, pasiūlymais.

46.       Tai, kad ieškovė ikisutartiniuose santykiuose nesielgė nesąžiningai, siųsdama atsakovei pasiūlymus sudaryti ilgalaikę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtina ir 2024 m. gegužės 25 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimas atsisakyti pradėti prašymo nagrinėjimo procedūrą dėl galimo ieškovės atlikto Reklamos įstatymo pažeidimo. Nors atsakovė savo kasaciniame skunde remiasi šiuo VVTAT sprendimu, teigdama, kad VVTAT jame konstatavo, jog ieškovės pasiūlymas dėl perpus mažesnės kainos galėjo būti klaidinantis, tokia atsakovės pozicija neatspindi viso šio sprendimo turinio ir yra pagrįsta selektyviu jo vertinimu.

47.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog VVTAT priimtame sprendime buvo konstatuota ne tik ši atsakovės nurodoma aplinkybė, bet ir tai, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, jog ieškovė sąmoningai ir sistemingai klaidino reklamos vartotojus. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat nustatė, kad VVTAT šiame sprendime nurodė ir tai, jog reklamos gavėjas, prieš priimdamas sprendimą, turėtų tinkamai įvertinti pateikto pasiūlymo naudą bei visas įmanomas rizikas. Taigi, atsižvelgdama į teismų nustatytą VVTAT sprendimo turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad šis sprendimas leidžia konstatuoti ieškovės nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, siūlant atsakovei sudaryti ilgalaikę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

48.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodomi argumentai, jog, vadovaujantis EEĮ 51 straipsnio 21 dalimi, ieškovė turėjo pareigą iki sutarties sudarymo atsakovei pateikti pagrindinių sutarties sąlygų santrauką, taip pat yra nepagrįsti. Kaip teisingai nurodoma ieškovės atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą, atsakovė šią ieškovės pareigą kildina iš EEĮ redakcijos, kuri sutarties sudarymo metu dar nebuvo priimta ir negaliojo. EEĮ 51 straipsnio 21 dalis, nustatanti nepriklausomų tiekėjų pareigą prieš sudarant, keičiant ar pratęsiant fiksuotos kainos ar kintamos kainos sutartį pateikti vartotojams suprantamą ir glaustą pagrindinių sutarties sąlygų santrauką, buvo priimta tik 2025 m. lapkričio 13 d. įstatymu Nr. XV-512 ir įsigaliojo nuo 2026 m. sausio 1 d., t. y. jau po ginčo sutarties sudarymo ir jos nutraukimo. Todėl, priešingai nei teigia atsakovė, 2022 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė, atsiųsdama sutartį pasirašyti, objektyviai negalėjo būti saistoma pareigos pateikti atsakovei pagrindinių siūlomos sudaryti sutarties sąlygų santrauką, kadangi ši ieškovės pareiga tuo metu dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, grindžiami šios ieškovės pareigos pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

49.       Vertinant atsakovės argumentus dėl to, kad ieškovė, siūlydama atsakovei sudaryti sutartį, neatskleidė visos su sutartimi susijusios informacijos, pažymėtina, kad sutarties sudarymo metu galiojusioje EEĮ redakcijoje nėra nustatytos specialios tvarkos ar konkretaus būdo, kaip elektros energijos vartotojas, prieš sudarydamas sutartį, turėtų būti supažindintas su sudaromos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis. Todėl, priešingai nei teigiama atsakovės kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovė buvo supažindinta su ieškovės pateiktomis sutarties sąlygomis, pagrįstai vadovavosi CK 6.185 straipsnio nuostatomis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nustatyta supažindinimo pareiga tinkamai įvykdyta, jeigu: 1) sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; 2) iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; 3) pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją (CK 6.185 straipsnio 3 dalis).

50.       Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sutartyje buvo nurodoma, kokios dalys (sąlygų paketai) sudaro sutarties kainą, buvo pateiktos veikiančios interneto nuorodos, leidžiančios susipažinti su sutarties sąlygomis sutarties pasirašymo metu. Atsakovė nagrinėjamoje byloje nepaneigė, kad tokia galimybė jai buvo sudaryta, o pasirašydama sutartį patvirtino, jog sutartį perskaitė ir jos sąlygas supranta. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė neįvykdė pareigos tinkamai supažindinti atsakovę su sutarties standartinėmis sąlygomis, todėl šie atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

51.       Vertinant atsakovės argumentus dėl ieškovės nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose, reikšminga ir atsakovės teisinė padėtis santykyje su ieškove. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad atsakovė yra vidutinio dydžio įmonė, vykdanti komercinę veiklą, kuri elektros energiją iš ieškovės pirko savo verslo poreikiams tenkinti. Taigi, atsakovė yra profesionalus ūkio subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo, rūpestingumo ir apdairumo standartai. Todėl atsakovė, sudarydama ilgalaikę fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą savarankiškai įvertinti visų siūlomų sutarties sąlygų turinį, galimas ekonomines pasekmes ir sudaroma sutartimi prisiimamą riziką. Kaip pagrįstai nurodoma ieškovės atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą, atsakovė, kaip patyrusi verslininkė, komercinę veiklą vykdanti nuo 2008 metų, turėjo realią galimybę pasitelkti išorės konsultantus, kurie galėjo padėti tinkamai įvertinti galimus sudaromos sutarties ekonominius ir teisinius padarinius. Taigi, atsakovė, kaip profesionalus ir patyręs ūkio subjektas, turėdama realią galimybę įvertinti visas siūlomos sutarties sąlygas ir jų galimas pasekmes, sudarydama sutartį prisiėmė visą su ja susijusią ekonominę riziką.

52.       Vien tai, kad po sutarties sudarymo atsakovė sutartį ėmė vertinti kaip jai ekonomiškai nenaudingą, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose. Kitaip sakant, po sutarties sudarymo atsiradęs elektros energijos rinkos kainų pokytis ir dėl to atsakovei nepalankus ekonominis rezultatas savaime neleidžia teigti, kad ieškovės pateiktas pasiūlymas atsakovei sudaryti ilgalaikę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį buvo nesąžiningas.

53.       Remdamasi nurodytais argumentais ir atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovė ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, atsakovei siūlydama sudaryti ilgalaikę fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Nesant nustatyto ieškovės nesąžiningumo, nėra teisinio pagrindo atsakovės ginčijamas sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis.

54.       Kiti atsakovės kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui ir galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl ieškinio ribų peržengimo ir ieškovės reikalavimo perkvalifikavimo apeliacinės instancijos teisme

55.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė jos pareikšto ieškinio ribas ir perkvalifikavo pareikštą reikalavimą. Ieškovė teigia, kad ji reiškė reikalavimą dėl netesybų priteisimo pagal teisėtas ir galiojančias sutarties nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nusprendė jų netaikyti ir spręsti dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo pagal civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

56.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Proceso įstatymas nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo pats teisiškai kvalifikuotų ginčą; bylai taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo nesaisto. Kita vertus, šalys, suformuluodamos reikalavimus, atsikirtimus ir nurodydamos faktines aplinkybes, apibrėžia ginčo ribas, kurių teismas negali savavališkai peržengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 22 punktas; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024, 33 punktas).

57.       Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.).

58.       Analogiškos taisyklės taikytinos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kuris bylą nagrinėja neperžengdamas ne tik pirmosios instancijos teisme apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, bet ir apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-1120/2026, 34 punktas; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas).

59.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokestį, kurį laikė sutartyje nustatytomis netesybomis ir kurį apskaičiavo pagal šalių sudarytoje sutartyje nustatytą tvarką. Atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek priešieškinyje ginčijo šio mokesčio pagrįstumą, nesutikdama tiek su pačiu ieškovės reikalavimu priteisti sutarties nutraukimo mokestį, tiek su šio mokesčio apskaičiavimo tvarka. Taigi, šios bylos nagrinėjimo ribas sudarė ieškovės reikalaujamos priteisti sutarties nutraukimo mokesčio sumos pagrįstumo vertinimas, įskaitant klausimą, ar ši suma gali būti priteista kaip šalių sutartyje nustatytos netesybos, taip pat ar šalių sutarta jos apskaičiavimo tvarka atitinka netesybų instituto paskirtį.

60.       Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, remiantis šalių sutartyje įtvirtintu nuostolių dydžio apskaičiavimo modeliu, neįmanoma apskaičiuoti realių (ne baudinių) ieškovės patirtų nuostolių, ir, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog nustatant nuostolių dydį nėra pagrindo remtis sutartyje įtvirtinta nuostolių apskaičiavimo formule. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šalių sutarta netesybų apskaičiavimo tvarka neatitinka netesybų instituto kompensuojamosios paskirties ir negali būti laikoma teisėtu pagrindu priteisti ieškovės reikalaujamą sumą, nes neleidžia nustatyti šios sumos ryšio su ieškovės realiai patirtais nuostoliais.

61.       Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikšto reikalavimo priteisti sutarties nutraukimo mokestį, vertino civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. nustatinėjo, ar ieškovė patyrė tiesioginių nuostolių, ar jie yra realūs ir įrodyti, taip pat ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovės veiksmų vienašališkai nutraukiant sutartį prieš terminą.

62.       Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs taikyti sutartyje nustatytą netesybų apskaičiavimo formulę, toliau sprendė, ar ieškovės reikalaujama sutarties nutraukimo mokesčio suma gali būti pagrįsta realiai patirtais tiesioginiais nuostoliais dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo, savaime nereiškia nei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo pakeitimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant tiek į netesybų teisinę prigimtį ir jų santykį su nuostoliais, tiek į šalių apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

63.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netesybos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma, o sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad netesybų santykis su nuostoliais yra esminis kriterijus sprendžiant dėl netesybų dydžio pagrįstumo ir atitikties kompensuojamajai jų paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2022, 47–48 punktai; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 27 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 30 punktas).

64.       Taigi, netesybos yra ne nuo nuostolių atlyginimo atsieta savarankiška piniginė prievolė, o vienas iš sutartinės civilinės atsakomybės įgyvendinimo būdų. Dėl to teismui konstatavus, kad konkrečiu atveju šalių sutartas netesybų dydis negali būti taikomas kaip tinkamas ir pagrįstas kreditoriaus patirtų nuostolių kompensavimo būdas, gali būti sprendžiama, ar dėl to paties sutarties pažeidimo kreditorius patyrė realių ir įrodytų nuostolių, atlygintinų pagal bendrąsias sutartinės civilinės atsakomybės taisykles. Toks vertinimas savaime nereiškia, kad teismas peržengia ieškinio ribas ar nagrinėja kitą, ieškovo nepareikštą, reikalavimą, kadangi tokiu atveju sprendžiama dėl to paties pareikšto materialiojo reikalavimo pagrįstumo, vertinant, ar ieškovo nurodomi nuostoliai gali būti kompensuojami.

65.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad sutartyje nustatyta sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulė negali būti taikoma kaip tinkamas iš anksto sutartų nuostolių kompensavimo būdas, pagrįstai toliau sprendė, ar ieškovės nurodomi nuostoliai dėl atsakovės sutarties nutraukimo prieš terminą atitinka sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Toks ieškovės nurodomų nuostolių siejimas su civilinės atsakomybės sąlygomis neperžengė ieškinio ribų, nes apeliacinės instancijos teismas ir toliau sprendė dėl to paties ieškovės pareikšto materialiojo reikalavimo pagrįstumo – sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, tik netaikė šalių iš anksto sutartos jo apskaičiavimo tvarkos, kurią pripažino neatitinkančia netesybų kompensuojamosios paskirties.

66.       Kita vertus, vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas toliau pagrįstai sprendė dėl ieškovės reikalaujamo sutarties nutraukimo mokesčio pagrįstumo, vertinant jo santykį su ieškovės nurodomais nuostoliais ir juos siejant su civilinės atsakomybės sąlygomis, savaime nereiškia, kad visi ieškovės pateikti įrodymai dėl šių nuostolių dydžio, pagrįstumo ir realumo buvo įvertinti tinkamai, išsamiai ir visapusiškai. Šis klausimas vertintinas atskirai, sprendžiant dėl kitų ieškovės kasacinio skundo argumentų.

67.       Vertinant ieškovės kasaciniame skunde nurodomą argumentą dėl ieškinio ribų peržengimo, reikšminga ir tai, kad pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose sutarties nutraukimo mokestį siejo su patirtais tiesioginiais nuostoliais. Atsiliepime į priešieškinį ieškovė nurodė, kad jos reikalaujamas priteisti sutarties nutraukimo mokestis yra jos faktiškai patirti tiesioginiai nuostoliai, kuriuos lėmė pirmalaikis sutarties nutraukimas. Ieškovės teigimu, ši suma grindžiama sutarties vykdymo sąnaudomis, kurios dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo nebėra kompensuojamos atsakovės mokėjimais už suvartotą elektros energiją ir dėl to tampa ieškovės patiriamais tiesioginiais nuostoliais (el. b. 3 t., b. l. 11).

68.       Taigi, pati ieškovė procesiniuose dokumentuose reikalaujamą priteisti sutarties nutraukimo mokestį siejo ne su savarankiška, nuo nuostolių atsieta pinigine prievole, o su savo patirtų tiesioginių nuostolių kompensavimu. Tai papildomai patvirtina, kad ieškovės realiai patirtų nuostolių, jų dydžio, realumo ir priežastinio ryšio su atsakovės vienašaliu sutarties nutraukimu prieš terminą vertinimas pateko į bylos nagrinėjimo ribas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes ir spręsdamas, ar ieškovės prašomas priteisti sutarties nutraukimo mokestis gali būti pagrįstas kaip realiai patirtų nuostolių atlyginimas pagal civilinės atsakomybės sąlygas, neperžengė ieškinio ribų ir nepakeitė ieškovės pareikšto reikalavimo.

69.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo ir reikalavimo perkvalifikavimo yra nepagrįsti.

Dėl sutarties nutraukimo mokesčio kvalifikavimo kaip netesybų ir teismo teisės kontroliuoti jų dydį

70.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė netesybų institutą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos, nes, pripažinę, jog ieškovės reikalavimas yra susijęs su netesybų priteisimu, nepagrįstai atsisakė jas priteisti. Ieškovės teigimu, esant galiojančiai sutarčiai, kurioje šalys susitarė dėl netesybų ir jų apskaičiavimo tvarkos, bylą nagrinėję teismai negalėjo paneigti šio susitarimo ir apskritai nepriteisti jokios netesybų sumos. Teisėjų kolegija sutinka su šiais ieškovės argumentais.

71.       CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, įskaitant jų dydį ir apskaičiavimo tvarką, yra sutarties laisvės principo išraiška. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas (CK 6.156 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018, 79 punktas; 2022 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2022, 50 punktas).

72.       Kita vertus, šalių susitarimas dėl netesybų nėra absoliutus ir savaime nereiškia, kad teismas visais atvejais privalo priteisti visą sutartyje nurodytą ar pagal joje nustatytą formulę apskaičiuotą netesybų sumą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad netesybos yra ne tik prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, bet ir sutartinės civilinės atsakomybės forma, todėl jos turi atlikti kompensuojamąją, o ne baudinę funkciją. Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei leisti jam nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2022, 47–49 punktai; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 19 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 27 punktas).

73.       Byloje nustatyta, kad šalys 2022 m. rugpjūčio 31 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 punkte buvo nustatyta, kad pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodamas pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas sutarties nutraukimo mokestį. Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte nustatyta, kad, sutarčiai pasibaigus 6.9 punkte nustatytu pagrindu, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio. Sutarties kainodaros sąlygų 5.1 punkte buvo įtvirtinta šio mokesčio apskaičiavimo tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis padauginamas iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos ir 0,6 koeficiento.

74.       Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sutarties nutraukimo mokestis kvalifikuotinas kaip šalių sutartos netesybos, nes jis mokamas už sutarties nutraukimą prieš terminą, t. y. už tai, kad pirkėjas nebevykdo prisiimtos pareigos sutartą laikotarpį pirkti sutartyje nurodytą elektros energijos kiekį. Atsižvelgiant į tai, šiam sutarties nutraukimo mokesčiui taikytinos netesybų institutą reglamentuojančios teisės normos ir jas aiškinanti kasacinio teismo praktika.

75.       CK 6.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. 2 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja šalių susitarime dėl netesybų išreikšta valia ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios kreditoriaus nuostolių sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017, 19 punktas; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 27 punktas).

76.       Taigi, teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl sutartinių netesybų priteisimo, turi suderinti du principus. Viena vertus, teismas negali paneigti sutarties laisvės principo, sutarties privalomumo ir sutartyje išreikštos šalių valios dėl atsakomybės už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kita vertus, teismas privalo užtikrinti, kad netesybos išliktų kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio, nebūtų akivaizdžiai neproporcingos ir nesudarytų pagrindo kreditoriui nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita.

77.       Dėl to nustatęs, kad sutartyje įtvirtintas netesybų dydis konkrečiu atveju yra neproporcingas ir neatitinka realių ar tikėtinų kreditoriaus nuostolių, teismas gali spręsti dėl netesybų mažinimo iki protingo dydžio, o ne paneigti patį šalių susitarimą dėl netesybų. Kitaip sakant, vien tai, kad sutartyje nustatytas netesybų dydis konkrečiu atveju pripažįstamas netinkamu, savaime nereiškia, kad sutartį pažeidusi šalis apskritai atleidžiama nuo sutartyje nustatytos atsakomybės. Tokiu atveju teismo pareiga yra nustatyti, kokia netesybų suma konkrečiu atveju atitiktų jų kompensuojamąją paskirtį, šalių interesų pusiausvyrą, konkrečios prievolės pobūdį, pažeidimo padarinius ir kreditoriaus realiai ar tikėtinai patirtų nuostolių mastą.

78.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, remdamasi sutartyje nustatyta formule, apskaičiavo 3 726 648 Eur sutarties nutraukimo mokestį, kuris, kaip minėta, kvalifikuotinas kaip šalių sutartos netesybos. Ši suma apskaičiuota iš sutartyje nustatyto bendro fiksuoto elektros energijos kiekio atėmus atsakovės faktiškai nupirktą elektros energijos kiekį ir gautą kiekį padauginus iš sutartyje nustatytos fiksuotos elektros energijos kainos bei 0,6 koeficiento, t. y. (33 480 MWh – 4320 MWh) × 213 Eur/MWh × 0,6 = 3 726 648 Eur.

79.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulė kelia pagrįstų abejonių dėl jos atitikties kompensuojamajai netesybų paskirčiai, kadangi toks netesybų apskaičiavimo būdas savaime neparodo, kokius konkrečius nuostolius ieškovė realiai ar tikėtinai patyrė dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą. Vien tai, kad atsakovė iki sutarties termino pabaigos nebenupirko sutartyje nurodyto elektros energijos kiekio, savaime nepatvirtina, jog kompensuotini ieškovės nuostoliai turi būti tapatinami su suma, apskaičiuota padauginant nenupirktą elektros energijos kiekį iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos ir 0,6 koeficiento. Toks formulės pobūdis lemia, kad kuo ilgesniam laikotarpiui buvo sudaryta sutartis ir kuo didesnis elektros energijos kiekis lieka nenupirktas nutraukiant sutartį, tuo didesnė tampa mokėtina netesybų suma, nepriklausomai nuo to, ar tokio dydžio suma atitinka ieškovės realiai patirtus ar tikėtinus nuostolius.

80.       Abejonių dėl šios formulės atitikties netesybų kompensuojamajai paskirčiai kelia ir šioje formulėje nurodomo 0,6 koeficiento taikymas. Byloje nenustatyta, kad šis koeficientas būtų individualiai pagrįstas konkrečiais ieškovės nuostoliais, atsiradusiais būtent dėl atsakovės sutarties nutraukimo prieš terminą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sudarant sutartį su atsakove buvo vertinama individuali situacija dėl konkretaus šio koeficiento dydžio nustatymo ar kad jis buvo apskaičiuotas remiantis objektyviais duomenimis ir atitinkamomis proporcijomis, leidžiančiomis susieti pagal formulę apskaičiuotą sumą su ieškovės dėl konkrečios sutarties nutraukimo patiriamais ar tikėtinais nuostoliais.

81.       Priešingai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė tą pačią sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulę analogiškai taiko ir kitiems iš jos elektros energiją perkantiems pirkėjams, nepaisant konkrečios elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties termino, pagal sutartį nustatyto įsigyti elektros energijos kiekio, individualių sutarties sudarymo ar kitų reikšmingų aplinkybių, galinčių turėti įtakos ieškovės patiriamų dėl sutarties nutraukimo nuostolių dydžiui.

82.       Vertinant netesybų apskaičiavimo formulę, reikšminga ir tai, kad pagal ją apskaičiuota sutarties nutraukimo mokesčio suma sudaro reikšmingą dalį pajamų, kurias ieškovė būtų gavusi, jeigu sutartis būtų vykdoma iki termino pabaigos. Vis dėlto, nutraukus sutartį, ieškovė nebetiekia elektros energijos atsakovei ir nebevykdo kitų su šiuo tiekimu susijusių sutartinių įsipareigojimų atsakovės naudai. Todėl visos pagal sutartyje nustatytą netesybų formulę apskaičiuotos sumos priteisimas ieškovei reikštų ne jos patirtų nuostolių kompensavimą dėl atsakovės pirmalaikio sutarties nutraukimo, bet ieškovės padėties priartinimą prie tos, kurioje ji būtų buvusi, jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartį iki jos termino pabaigos.

83.       Vertinant šalių sutartyje nustatytą netesybų apskaičiavimo formulę, reikšminga ir tai, kad nors sutartyje formaliai yra įtvirtinta atsakovės teisė bet kuriuo metu nutraukti sutartį, sumokant sutarties nutraukimo mokestį, šios teisės įgyvendinimas faktiškai gali netekti prasmės, kadangi, priklausomai nuo apskaičiuoto sutarties nutraukimo mokesčio, atsakovei sutarties nutraukimas gali tapti ekonomiškai neracionalus, be kita ko, tai gali reikšmingai apriboti ir realią galimybę atsakovei pakeisti elektros energijos tiekėją.

84.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip minėta, atsakovė nėra buitinė vartotoja, labai maža ar maža įmonė, todėl pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalį jai nėra taikomas draudimas nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą. Vis dėlto ši aplinkybė nereiškia, kad vidutinei įmonei taikomas sutarties nutraukimo mokestis negali būti vertinamas pagal bendrąsias netesybų kontrolės taisykles. Net ir komerciniuose santykiuose, kuriuose abi šalys yra verslo subjektai, netesybos turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio, todėl jos negali būti neproporcingos ar sudaryti pagrindo kreditoriui nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

85.       Anksčiau nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad sutartyje nustatyta netesybų apskaičiavimo formulė neužtikrina netesybų kompensuojamosios paskirties, nes ji nepakankamai individualizuoja sutarties nutraukimo ekonomines pasekmes ir nesudaro galimybės nustatyti pagrįsto ryšio tarp pagal ją apskaičiuotos sutarties nutraukimo mokesčio sumos ir ieškovės realiai ar tikėtinai patirtų nuostolių dėl to, kad atsakovė nutraukė sutartį prieš terminą. Dėl to tokia netesybų apskaičiavimo formulė gali lemti rezultatą, kad netesybos tampa ne kompensacija ieškovei už jos patirtus nuostolius, o iš anksto nustatyta baudinio pobūdžio sankcija atsakovei už pasinaudojimą sutartyje įtvirtinta teise nutraukti sutartį prieš terminą, kuri pažeidžia bendruosius civilinės atsakomybės principus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atsisakė remtis šia formule, nustatydami ieškovės patirtų nuostolių dydį.

86.       Vis dėlto netesybų apskaičiavimo formulės netinkamumas nereiškia, kad gali būti paneigtas šalių susitarimas dėl netesybų. Kaip buvo minėta, sutartyje nustatytas sutarties nutraukimo mokestis savo esme yra šalių susitarimas dėl netesybų, o sutarties sąlygos, kuriose įtvirtinta atsakovės pareiga mokėti šį mokestį, byloje nebuvo pripažintos negaliojančiomis.

87.       Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad ieškovės reikalavimas yra susijęs su netesybų priteisimu, bet nusprendę šalių sutartų netesybų netaikyti, turėjo ne atmesti ieškovės reikalavimą priteisti sutarties nutraukimo mokestį, o spręsti dėl šalių sutartų netesybų mažinimo. Kitaip sakant, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo nustatyti, kokia netesybų suma atitiktų ieškovės realiai ar tikėtinai patirtus nuostolius dėl atsakovės sutarties nutraukimo prieš terminą, šalių interesų pusiausvyrą ir kompensuojamąją netesybų funkciją.

88.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pagrįstai atsisakę taikyti sutartyje nustatytą sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulę kaip neužtikrinančią kompensuojamosios netesybų paskirties, neišsprendė netesybų mažinimo ir protingo jų priteistino dydžio nustatymo klausimo. Todėl bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada atmesti ieškovės reikalavimą dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo negali būti laikoma pagrįsta.

Dėl ieškovės pateiktų įrodymų, susijusių su jos patirtais nuostoliais, vertinimo

89.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes neįvertino byloje pateiktų įrodymų, susijusių su jos patirtų nuostolių dydžiu, jų pagrįstumu ir realumu, nors šie įrodymai turėjo esminę reikšmę sprendžiant dėl ieškovės prašomo priteisti sutarties nutraukimo mokesčio dydžio. Ieškovė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl vienos jos nurodomų nuostolių rūšies, t. y. su elektros energijos kainos draudimo ateities sandoriais susijusių sąnaudų, nors ieškovė savo patirtus nuostolius įrodinėjo ir kita nuostolių rūšimi – nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudomis. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais ieškovės argumentais.

90.       Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

91.       CPK 265 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas; CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančiose atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamųjų dalių turinį, nustatyta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

92.       Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytas argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

93.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo patirtus nuostolius įrodinėjo su bendrove „Eesti Energia AS“ sudarytais elektros energijos kainos draudimo ateities sandoriais ir elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudomis, susijusiomis su sutarties vykdymu. Ieškovės pateikti įrodymai ir argumentai dėl šių dviejų nuostolių rūšių turi esminę reikšmę sprendžiant dėl priteistino netesybų dydžio, nes, pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį, netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

94.       Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nusprendę netaikyti sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulės kaip neužtikrinančios netesybų kompensuojamosios paskirties, turėjo spręsti dėl netesybų mažinimo iki realių ieškovės patirtų nuostolių, tuo tikslu išsamiai įvertinant ieškovės nurodytas ir įrodinėtas nuostolių rūšis, nes būtent šių įrodymų reikšmė yra esminė sprendžiant, kokio dydžio netesybos, atsakovei nutraukus sutartį prieš terminą, galėtų būti laikomos proporcingomis ir atitinkančiomis jų kompensuojamąją paskirtį. Vis dėlto iš skundžiamų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamaus ieškovės pateiktų įrodymų ir argumentų vertinimo dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių neatliko.

95.       Nors apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės nurodomus nuostolius dėl ateities draudimo sandorių, pažymėjo, kad jų sudarymo tvarka, kaina ir sąlygos priklausė nuo ieškovės valios ir kontrolės, o atsakovė nebuvo informuota apie ieškovės draudžiamą verslo riziką, vien šių aplinkybių nepakako konstatuoti, kad ieškovė apskritai nepatyrė jokių realių ar bent tikėtinų nuostolių dėl atsakovės sutarties nutraukimo prieš terminą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ne tik ieškovės pasirinkto rizikos valdymo modelio ypatumus, bet ir jos pateiktus įrodymus, pagrindžiančius patirtų nuostolių faktą, dydį bei jų reikšmę nustatant netesybų mažinimo ribą ir protingą jų dydį.

96.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad elektros energijos kainos draudimo ateities sandorių sudarymas buvo būtina ekonominė sąlyga ilgalaikei fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Šiam aspektui pagrįsti ieškovė remiasi ir Europos Sąjungos teisės aktais, iš kurių, kaip ji teigia, matyti, kad apsidraudimo priemonių naudojimas elektros energijos rinkoje yra pripažįstama ir ekonomiškai pagrįsta rinkos praktika.

97.       Teisėjų kolegija pažymi, kad elektros energijos tiekėjo naudojamos išvestinės finansinės priemonės savaime nėra nei neteisėtos, nei ekonomiškai nepagrįstos. Elektros energijos kainų svyravimo rizikos valdymas iš tiesų gali būti įprasta ir racionali tokio pobūdžio veiklos dalis. Todėl vien aplinkybė, kad ieškovė, siekdama vykdyti ilgalaikę fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, sudarė elektros energijos kainos draudimo ateities sandorį, savaime nesudaro pagrindo atmesti galimybės, kad dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą ieškovė galėjo patirti nuostolių.

98.       Kita vertus, vien aplinkybė, kad apsidraudimo priemonės elektros energijos rinkoje gali būti laikomos įprasta ar ekonomiškai pagrįsta praktika, savaime nereiškia, jog visos iš konkretaus ateities sandorio kylančios ekonominės pasekmės automatiškai laikytinos ieškovės tiesioginiais ar tikėtinais nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą. Spręsdami dėl iš šio sandorio kilusių nuostolių reikšmės, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo įvertinti, ar ieškovės sudarytas ateities draudimo sandoris buvo skirtas būtent su atsakove sudarytos sutarties vykdymui užtikrinti, ar jis buvo būtinas šiai sutarčiai vykdyti, ar ieškovė turėjo kitų rizikos valdymo galimybių, ar šis sandoris galėjo būti nutrauktas ar kitaip pakeistas, ar po atsakovės sutarties nutraukimo ieškovė ėmėsi priemonių atsiradusiems nuostoliams mažinti, taip pat ar sudaryto ateities sandorio kaina ir sąlygos atitiko rinkos sąlygas.

99.       Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad ieškovės nurodomas ateities sandoris buvo sudarytas su bendrove „Eesti Energia AS“, kuri turi 100 procentų ieškovės akcijų. Toks teisinis ryšys savaime nepaneigia galimybės patronuojančiajai ir patronuojamajai bendrovėms sudaryti sandorių tarpusavyje, tačiau tai didina teismo pareigą ypač atidžiai įvertinti, ar tokių sandorių sąlygos atitiko rinkos sąlygas, ar jų kaina buvo nustatyta remiantis objektyviais duomenimis ir ar pagal juos deklaruojami mokėjimai nėra vien grupės viduje paskirstomos ekonominės pasekmės. Kitaip sakant, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teigia patyrusi nuostolių pagal sudarytą sandorį su jos vienintele akcininke, bylą nagrinėjantis teismas turi įsitikinti, kad dėl tokio sudaryto sandorio patirti nuostoliai yra realūs ir pagrįsti, o ne tik apskaitinis ar įmonių grupės viduje sukurtas finansinis rezultatas.

100.       Vertinant ieškovės nurodomų nuostolių sudėtį, reikšminga ir tai, kad ieškovė savo patirtų nuostolių dydį įrodinėjo ne tik iš sudaryto ateities sandorio atsiradusiais nuostoliais, bet ir nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudomis, kurias nurodė kaip atskirą savo patirtų nuostolių, atsakovei nutraukus sutartį prieš terminą, rūšį. Ieškovės teigimu, šias sąnaudas sudaro profilio rizikos, žaliosios elektros energijos garantijos, kredito rizikos, balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamosios. Tokio pobūdžio ieškovės įrodinėjami nuostoliai taip pat buvo reikšmingi sprendžiant, ar ir kokia apimtimi ieškovės nurodomi netekimai yra susiję būtent su atsakovės vienašaliu sutarties nutraukimu prieš terminą, taip pat vertinant, kokia sutarties nutraukimo mokesčio, kaip netesybų, dalis galėtų būti laikoma atitinkančia kompensuojamąją jų paskirtį. Todėl bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo įvertinti ir šią ieškovės nurodomų nuostolių rūšį, nustatydami jų ryšį su ieškovės ir atsakovės sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartimi, jų santykį su atsakovės jau atliktais mokėjimais už faktiškai suvartotą elektros energiją, taip pat tai, ar jos atspindi būtent dėl šios sutarties vykdymo ir jos nutraukimo atsiradusius nuostolius, o ne vien bendro pobūdžio ieškovės vykdomos veiklos sąnaudas.

101.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra iš dalies pagrįsti. Nors bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atsisakė remtis sutartyje nustatyta netesybų apskaičiavimo formule, tačiau nepagrįstai neištyrė ir neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų dėl jos realiai ar tikėtinai patirtų nuostolių, susijusių tiek su ateities draudimo sandoriais, tiek su elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudomis, todėl nenustatė šių įrodymų reikšmės sprendžiant dėl netesybų mažinimo ribos ir protingo jų priteistino dydžio.

102.       Kiti ieškovės kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui ir galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

103.       Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo ir reikalavimo perkvalifikavimo apeliacinės instancijos teisme yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs taikyti sutartyje nustatytą sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulę ir toliau spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamo sutarties nutraukimo mokesčio pagrįstumo, vertinant jo santykį su ieškovės nurodomais nuostoliais bei civilinės atsakomybės sąlygomis, ieškinio ribų neperžengė ir ieškovės pareikšto reikalavimo neperkvalifikavo.

104.       Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo netesybų instituto taikymo yra pagrįsti, o dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra iš dalies pagrįsti. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pagrįstai atsisakę remtis sutartyje nustatyta sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formule, negalėjo paneigti šalių susitarimo dėl netesybų ir atmesti ieškovės reikalavimo. Kadangi sutarties nuostatos, įtvirtinančios atsakovės pareigą mokėti sutarties nutraukimo mokestį, byloje nebuvo pripažintos negaliojančiomis, turėjo būti sprendžiama ne dėl visiško ieškovės reikalavimo atmetimo, o dėl to, kokio protingo dydžio netesybos gali būti priteistos, kad atitiktų kompensuojamąją jų paskirtį.

105.       Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, siekdami tai nustatyti, turėjo išsamiai įvertinti ieškovės pateiktus įrodymus dėl jos realiai ar tikėtinai patirtų nuostolių, tačiau šie įrodymai nebuvo tinkamai, išsamiai ir visapusiškai įvertinti. Dėl to liko nenustatytos reikšmingos bylos aplinkybės, būtinos sprendžiant, kokia sutarties nutraukimo mokesčio, kaip netesybų, dalis gali būti laikoma proporcinga ir atitinkančia kompensuojamąją netesybų paskirtį.

106.       Kadangi šioje byloje padarytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pažeidimų pašalinimas reikalauja iš naujo nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, turinčias reikšmės ieškovės realiai ar tikėtinai patirtų nuostolių dydžiui, jų pagrįstumui, ryšiui su šalių sudaryta sutartimi ir netesybų mažinimo ribai nustatyti, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, yra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

107.       Nagrinėdamas šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi išsamiai įvertinti, kokią reikšmę ieškovės nurodomiems nuostoliams turi jos su bendrove „Eesti Energia AS“ sudarytas elektros energijos kainos draudimo ateities sandoris, t. y. turi nustatyti, ar šis sandoris buvo sudarytas būtent su atsakove sudarytos sutarties vykdymui užtikrinti, ar jis buvo būtinas šiai sutarčiai vykdyti, ar ieškovė turėjo kitų rizikos valdymo galimybių, ar šis sandoris galėjo būti nutrauktas ar kitaip pakeistas, ar po sutarties nutraukimo ieškovė ėmėsi priemonių atsiradusiems nuostoliams mažinti, taip pat ar šio sandorio kaina ir sąlygos atitiko rinkos sąlygas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė šį sandorį sudarė su patronuojančiąja bendrove „Eesti Energia AS“, kuri turi 100 procentų ieškovės akcijų.

108.       Nagrinėjant bylą iš naujo taip pat turi būti įvertinti ieškovės pateikti duomenys dėl nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudų, nustatant, ar šios sąnaudos buvo susijusios būtent su ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties vykdymu, ar jos nebuvo padengtos atsakovės jau atliktais mokėjimais už faktiškai suvartotą elektros energiją, ar jos atspindi dėl šios konkrečios sutarties vykdymo ir jos nutraukimo atsiradusius nuostolius, o ne vien bendro pobūdžio ieškovės vykdomos veiklos sąnaudas, taip pat kokią reikšmę šios sąnaudos turi nustatant protingą netesybų dydį.

109.       Išsamiai ir visapusiškai įvertinus šiuos įrodymus ir jų visumą, turi būti sprendžiama dėl netesybų mažinimo ir nustatoma, kokia sutarties nutraukimo mokesčio, kaip netesybų, dalis atitinka realius ar tikėtinus ieškovės nuostolius, yra tiesiogiai susijusi su atsakovės vienašaliu sutarties nutraukimu prieš terminą ir atitinka CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį, šalių interesų pusiausvyrą bei kompensuojamąją netesybų paskirtį.

110.       Kasaciniam teismui nusprendus bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą.

111.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Donatas Šernas

        Algirdas Taminskas

        Agnė Tikniūtė