Civilinė byla Nr. 3K-3-507/2009
Procesinio sprendimo kategorija 87 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šveicarijos įmonės ROLEX SA kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šveicarijos įmonės ROLEX SA ieškinį atsakovui Indonezijos įmonei P. T. PERMONA dėl prekių ženklo pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Rolex SA prašė teismą pripažinti negaliojančia atsakovo P. T. Permona prekių ženklo ROLEX registraciją Nr. 43410 Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. dėl nesąžiningų atsakovo ketinimų, siekiant pasinaudoti ieškovo ženklo reputacija.
Ieškovas yra prekių ženklo ROLEX, fig. (reg. Nr. 11476), registruoto 9 klasės prekėms „moksliniai, jūriniai, geodeziniai, elektriniai, fotografijos, optiniai, svėrimo, matavimo, signalizavimo, kontroliniai, gelbėjimo ir mokymo prietaisai ir aparatai; automatai su išankstiniu apmokėjimu žetonais arba monetomis, kalbančios mašinos; kasos aparatai, skaičiavimo mašinos; gesintuvai“ ir 14 klasės prekėms „taurieji metalai ir jų lydiniai, dirbiniai iš jų arba plakiruoti gaminiai; juvelyriniai dirbiniai, brangakmeniai; laikrodžiai ir kiti chronometriniai prietaisai“ žymėti, savininkas; jo prekių ženklo prioriteto Lietuvos Respublikoje data – 1982 m. vasario 28 d. Atsakovas P. T. Permona 2001 m. sausio 17 d. pateikė Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui paraišką registruoti prekių ženklą ROLEX 34 klasės prekėms „cigaretės, aromatizuotos cigaretės, tabakas, rūkymo reikmenys, cigarai, cigarečių filtrai, cigaretinis popierius, žiebtuvėliai (rūkytojų) ir degtukai“ žymėti. Šis prekių ženklas buvo įregistruotas, jo registracija (reg. Nr. 43410) paskelbta 2001 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje Nr. 2001/08.
Ieškovas nurodė, kad jo prekių ženklas ROLEX yra išskirtinis, sukurtas ir naudojamas tik ieškovo arba su juo susijusių įmonių, dėl ilgalaikio naudojimo, pripažinimo visame pasaulyje yra pelnęs reputaciją; atsakovas žinojo arba galėjo žinoti apie ieškovo prekių ženklą ROLEX, nes šis yra įregistruotas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, juo žymimos prekės parduodamos daugelyje pasaulio valstybių; informacija apie nurodytą prekių ženklą yra prieinama internetu visame pasaulyje, todėl tam, kad atsakovui būtų žinoma apie ieškovo prekių ženklą ROLEX Lietuvoje, nebūtinas intensyvus ženklo naudojimas. Ieškovo teigimu, atsakovas paraišką žodiniam prekių ženklui ROLEX, kuris visiškai atkartoja ieškovo prekių ženklo žodinę dalį, registruoti padavė turėdamas nesąžiningų ketinimų, t. y. siekdamas pasinaudoti ieškovo prekių ženklo reputacija, suklaidinti vartotoją ar gauti naudos iš ieškovo prekių ženklo skiriamojo požymio, todėl atsakovo prekių ženklo ROLEX (reg. Nr. 43410) registracija prieštarauja Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 7 straipsnio 3 daliai ir turi būti pripažinta negaliojančia.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovas, pateikdamas paraišką registruoti prekių ženklą ROLEX, žinojo apie ieškovo prekių ženklą, taip pat turėjo galimybę žinoti apie jo registraciją Lietuvoje, nes prekių ženklų registracija yra vieša. Kartu teismas nurodė, kad ši aplinkybė gali būti reikšminga ginčui, tačiau nėra lemiama nesąžiningiems ketinimams konstatuoti; tai patvirtina Europos Sąjungos vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) (OHIM) 2003 m. sausio 31 d. parengta Nesąžiningų ketinimų studija (toliau – Nesąžiningų ketinimų studija), kurioje nurodyta, kad „vien žinojimas arba turėjimas žinoti apie kitam savininkui priklausantį prekių ženklą atskirai neturėtų būti pakankamas nustatant nesąžiningumą“. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas be argumentų dėl geros savo ženklo reputacijos nurodo ir gana didelį ženklo žinomumą, tačiau dėl tokio fakto, suteikiančio plačiai žinomo ženklo savininkui gerokai didesnę apsaugą (inter alia ir dėl nepanašių prekių) (PŽĮ 9 straipsnio 5 dalis), pripažinimo ieškinys nepareikštas. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad, nustatant atsakovo ketinimų nesąžiningumą, nėra itin svarbu, ar ieškovas ir atsakovas yra konkurentai, taip pat ar ieškovo ir atsakovo ženklais žymimos prekės yra tapačios arba panašios; nurodytos aplinkybės reikšmingos tuo aspektu, kad, sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų, vienaip galėtų būti vertinamas ir vienokią (didesnę) lyginamąją reikšmę turėtų tapataus ženklo, kitokią – panašaus ženklo įregistravimas. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstamas net tapačių ženklų skirtingoms prekėms (paslaugoms) žymėti koegzistavimas, tačiau atsakovo prekių ženklas nėra tapatus ieškovo prekių ženklui – sutampa tik žodinis elementas, nors ir šis grafiškai nėra visiškai tapatus. Be to, atsakovas pateikė paraišką Lietuvoje 2001 m. sausio 17 d., kai teisminiai ginčai dėl to paties ženklo Indonezijoje, t. y. atsakovo prekių ženklo kilmės šalyje, buvo pasibaigę atsakovo naudai. Teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad paraiškos padavimo Lietuvoje metu atsakovas negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, jog kitose valstybėse ginčo šalių prekių ženklai galės koegzistuoti arba kad bent jau toks koegzistavimas nebus nutrauktas atsakovo nesąžiningų ketinimų pagrindu. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų nematyti, kuo dar ir kaip konkrečiai, be paties ginčijamo prekių ženklo registracijos fakto, reiškėsi nesąžiningi atsakovo ketinimai. Atsakovas nenaudojo savo prekių ženklo Lietuvoje, ir dėl to įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu šio prekių ženklo registracija panaikinta, tai oficialiai paskelbta Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje Nr. 11/2008. Nė vienas iš kitų Nesąžiningų ketinimų studijoje išvardytų ar kitokių nesąžiningų ketinimų taip pat neįrodytas. Teismas konstatavo, kad atskirai paimtos aplinkybės, galinčios turėti įtakos pripažįstant galbūt nesąžiningus atsakovo ketinimus paraiškos padavimo dieną, nėra pakankamos atsakovo atsikirtimams apie nesąžiningų ketinimų nebuvimą paneigti, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio, pareikšto PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad sprendžiant, ar prekių ženklas buvo pareikštas registruoti turint nesąžiningų ketinimų, turi būti įvertintos visos konkrečios bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003; Nesąžiningų ketinimų studija). Vertinant nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti prekių ženklą, faktą, yra svarbios tos aplinkybės, kurios buvo paraiškos padavimo dieną, bet ne tos, kurios atsirado vėliau (nebent vėliau susiklosčiusios aplinkybės patvirtina ar padeda identifikuoti aplinkybes, buvusias ginčijamo prekių ženklo paraiškos padavimo dieną); tai visų pirma susiję su tuo, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia reiškia registracijos negaliojimą ab initio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Alec M. Gallup v. Suomen Gallup OY, bylos Nr. 3K-3-1340/2002). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ta aplinkybė, jog atsakovas, pateikdamas paraišką registruoti savo prekių ženklą, žinojo apie ieškovo prekių ženklą, savaime nėra pagrindas daryti išvadą apie nesąžiningus ketinimus. Be to, bylos įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovo nesąžiningų ketinimų, teikiant registruoti savo prekių ženklą, nebuvo. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovo prekių ženklas būtų pripažintas plačiai žinomu (PŽĮ 9 straipsnis), be to, tokio materialiojo teisinio reikalavimo ieškovas nepareiškė – ieškinys pareikštas tik PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, įrodinėjamos aplinkybes, susijusias tik su šiuo pagrindu. Kolegijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovo prekių ženklas atsakovo prekių ženklo registracijos metu turėjo ar galėjo turėti reputaciją Lietuvoje ne visiems vartotojams apskritai, o tik tam tikrai ir gana ribotai jų grupei. Kolegija pažymėjo, kad ginčo šalių prekių ženklai yra registruoti ne tik netapačių, bet ir nepanašių rūšių prekėms; ieškovo prekių ženklas skirtas prabangos prekėms (gana siaurai vartojamoms), o atsakovo prekių ženklas – plataus vartojimo prekėms (žymiai plačiau vartojamoms), žymėti; ieškovo ir atsakovo gaminamos ir parduodamos prekės yra skirtingos pagal rūšį ir gamybos būdą, skiriasi jų naudojimo paskirtis; šių prekių vartotojai taip pat iš esmės skiriasi; skiriasi ieškovo ir atsakovo prekių vartojimo būdai, jos nėra konkuruojančios ar papildančios viena kitą, o ginčo šalys nėra konkurentės toje pačioje ar panašioje veikloje ir (ar) rinkoje; be to, atsakovo prekių ženklas nėra tapatus ieškovo prekių ženklui, sutampa ženklų žodinis elementas, tačiau grafinė šio elemento išraiška nėra identiška: skiriasi raidžių tarpai, šriftas, ieškovo prekių ženklas turi papildomą žymenį – karūną, neatskiriamą grafinio elemento dalį. Teisėjų kolegija sprendė, kad dėl ieškovo ir atsakovo prekių ženklų panašumo nėra realios galimybės vartotojams suklaidinti, atskiriant ieškovo prekes nuo atsakovo prekių; atsakovo prekių ženklas negalėjo vartotojams kelti klaidingo įspūdžio, kad ieškovo ir atsakovo prekių ženklais žymimos prekės galėtų būti kilusios iš to paties gamintojo, ir taip menkinti ieškovo prekių ženklo skiriamąjį požymį. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovas prekių ženklo ROLEX registravimą Lietuvoje inicijavo tada, kai jau buvo pasibaigę teisminiai ginčai dėl to paties prekių ženklo atsakovo prekių kilmės šalyje Indonezijoje, šie ginčai pasibaigę atsakovo naudai, be to, atsakovo prekių ženklas įregistruotas kitose šalyse (Afganistane, Baltarusijoje, Estijoje, Turkmėnijoje, Ukrainoje, kt.); nurodytos aplinkybės patvirtina teisėtą atsakovo interesą įregistruoti savo prekių ženklą Lietuvoje ir kad atsakovas paraiškos įregistruoti prekių ženklą Lietuvoje padavimo metu galėjo turėti pagrįstų bei teisėtų lūkesčių, kad tokie jo veiksmai nebus laikomi nesąžiningais. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro 2008 m. lapkričio 25 d. oficialiame biuletenyje Nr. 2008/11 nurodyta, kad prekių ženklo ROLEX (registracijos Nr. 43410) registracija 2008 m. spalio 8 d. pripažinta negaliojančia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu už akių dėl to, jog atsakovas nenaudojo savo prekių ženklo Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad prekių ženklo nenaudojimo faktas savaime nėra pakankamas pareiškėjo nesąžiningo elgesio įrodymas, ir konstatavo, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas paraišką registruoti savo prekių ženklą pateikė siekdamas pasinaudoti ieškovo prekių ženklo reputacija bei sumenkinti jo skiriamąjį požymį. Ieškovo argumentus, kad aplinkybės dėl ankstesnio ženklo reputacijos, vėlesnio ženklo pareiškėjui žinant apie tokį ankstesnį ženklą, savaime patvirtina, jog paraiška registruoti ženklą buvo paduota turint nesąžiningų ketinimų, taip pat kad ankstesnio prekių ženklo reputacija savaime reiškia vėlesnio prekių ženklo savininko nesąžiningus ketinimus, teisėjų kolegija atmetė kaip prieštaraujančius teismų praktikai, pagal kurią nesąžiningus ketinimus turi įrodyti tas asmuo, kuris nori kito asmens prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia nesąžiningų ketinimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nesąžiningų ketinimų sąvoką. Pagal PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą ženklo, turinčio reputaciją, savininkui suteikiama teisė drausti naudoti net ir nepanašioms prekėms žymėti net ir netapatų, o tik panašų į jo ženklą žymenį, jeigu dėl tokio neteisėto naudojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba kenkiama jo ženklo reputacijai. Tai reiškia, kad turinčio reputaciją ženklo savininkui suteikiamos gerokai platesnės teisės – jis turi teisę drausti naudoti tapatų ar panašų ženklą visiškai nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti. Pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktą Bendrijos ženklų, turinčių reputaciją, savininkai turi teisę nuginčyti kitų ženklų registracijas Lietuvoje net tada, jeigu tie ženklai registruoti nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms. 1988 m. gruodžio 21 d. Direktyvos Nr. 89/104/EEB 4 straipsnio 4 dalies a punkte nurodyta valstybių narių teisė savo įstatymuose nustatyti, kad Direktyvos 4 straipsnio 3 dalies nuostatos (perkeltos į PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktą), taikomos ne tik dėl Bendrijos, bet ir dėl nacionalinių prekių ženklų. Į PŽĮ šios nuostatos neperkeltos, tai laikytina teisinio reglamentavimo trūkumu ir nacionalinės teisės spraga, nes taip suteikiama nevienoda teisinė apsauga turintiems reputaciją Bendrijos ir nacionaliniams prekių ženklams, kuriais žymimos nepanašios prekės. Europos Tarybos 1993 m. gruodžio 20 d. Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta apsauga bet kokių ankstesnių reputaciją turinčių ženklų (tiek Bendrijos, tiek nacionalinių). Jeigu atsakovas būtų įregistravęs ginčo prekės ženklą kaip Bendrijos prekių ženklą, ieškovas turėtų teisę ginčyti šio ženklo registraciją pagal Reglamento 8 straipsnio 5 dalį, remdamasis Lietuvoje įregistruoto savo prekių ženklo turima reputacija Lietuvoje ir tuo, kad atsakovui gali atsirasti galimybė pakenkti ieškovo ženklo išskirtinumui ar geram vardui (reputacijai). Nurodyti argumentai patvirtina, kad PŽĮ suteikia akivaizdžiai mažesnę teisinę apsaugą Lietuvos nacionaliniams prekių ženklams, turintiems reputaciją, už tą apsaugą, kurią nacionaliniams ženklams, turintiems reputaciją jų kilmės šalyje, suteikia Reglamentas Bendrijos ženklų atžvilgiu. Nurodytas teisės normas bylą nagrinėję teismai aiškino siaurai, apsiribodami lingvistiniu (pažodiniu) aiškinimu, visiškai neatsižvelgdami į loginį ir sisteminį teisės normų aiškinimo metodus. Taikant tokį aiškinimą, Lietuvoje būtų nevienodai ginamos prekių ženklų, turinčių reputaciją, savininkų teisės ir skirtingai reglamentuojama ženklų apsauga, atsižvelgiant į tai, ar tai Bendrijos, ar nacionalinis Lietuvos prekių ženklas. Tai reikštų, kad nacionaliniai prekių ženklai, turintys reputaciją, negalėtų būti ginami pripažįstant negaliojančia registraciją kito ženklo, jeigu tas registruotas nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti. Toks teisės aiškinimas sukurtų diskriminacines sąlygas, nepagrįstai suteiktų daugiau teisių Bendrijos prekių ženklų savininkams Lietuvoje, nei Lietuvoje registruotų prekių ženklų savininkams. Aiškinant nurodytas teisės normas logiškai ir sistemiškai, darytina išvada, kad dėl prekių ženklų, turinčių reputaciją, turi būti taikoma gerokai didesnė teisinė apsauga, ir nesąžiningų ketinimų sąvoka dėl tokių ženklų turi būti suprantama plačiau nei įprastų prekių ženklų. Priešingu atveju fakto, kad ženklas turi reputaciją, pripažinimas būtų silpnas teisinis argumentas ginant tokio ženklo savininko teises, nes, remdamasis nurodytu argumentu, jis galėtų tik drausti kitiems asmenims naudoti panašų žymenį, bet negalėtų reikalauti pripažinti negaliojančiu panašaus žymens nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti.
Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu konstatuotas faktas, kad atsakovas daugiau kaip penkerius metus iš viso nenaudojo ginčo prekių ženklo Lietuvoje. Nors OHIM parengtoje Nesąžiningų ketinimų studijoje nurodyta, kad prekių ženklo nenaudojimo faktas savaime nėra pakankamas tam, jog būtų galima laikyti, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai, tačiau ši aplinkybė, vertintina kartu su kitomis byloje reikšmingomis aplinkybėmis, turi didelę reikšmę nustatant, ar paraišką padavęs asmuo turėjo nesąžiningų ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje San Marino bendrovė TECNOSERVICE SRL v. UAB „Neono linija“, G. A., bylos N. 3K-3-325/2006). Teismai netaikė Nesąžiningų ketinimų studijos nuostatos, pagal kurią, kai prekių ženklo paraiška yra paduodama neturint kokios nors realios verslo veiklos, tokiu atveju labiau tikėtina, kad tai yra padaryta nesąžiningai. Minėta, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatytas faktas, jog atsakovas nevykdė Lietuvoje veiklos ir nenaudojo ginčo prekių ženklo. Vienas iš Nesąžiningų ketinimų studijoje įvardytų alternatyvių nesąžiningų ketinimų pagrindų – naudojimasis kito ženklo reputacija. Net kai yra tik šis vienintelis pagrindas, ketinimai pripažintini nesąžiningais. Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad nesąžiningi ketinimai PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies prasme gali būti pripažinti ir tais atvejais, kai registruojamas panašus ženklas nepanašioms prekėms ir pasinaudojama ankstesnio ženklo reputacija.
1.2. Teismai netinkamai taikė PŽĮ 9 straipsnio nuostatas dėl plačiai žinomo ženklo apsaugos. Teismai sutapatino plačiai žinomo ženklo ir ženklo, turinčio reputaciją, sąvokas, nors tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teismų praktikoje pripažįstama, kad tai – skirtingos teisinės kategorijos (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimą General Motors Corporation v. Yplon SA, bylos Nr. C-375/1997; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Danijos bendrovės „Kirkbi A/S“ (procesinis teisių perėmėjas – Danijos bendrovė „Lego Juris A/S“) v. UAB „Legosta“, bylos Nr. 3K-3-209/2006).
1.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino prekių ženklo reputacijos sąvoką ir netinkamai vertino vartotojų grupę. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, nustatant, ar prekių ženklas turi reputaciją, atsižvelgiama į tai, ar ženklas žinomas reikšmingai visuomenės daliai, susijusiai su juo žymimomis prekėmis ir paslaugomis. Spręsdamas, ar yra ši sąlyga, teismas turi įvertinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, ypač ženklo užimamą rinkos dalį, jo naudojimo intensyvumą, geografinį mastą ir trukmę, investicijas, padarytas įmonės jam reklamuoti (Teisingumo Teismo 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimas General Motors Corporation v. Yplon SA, bylos Nr. C-375/1997, § 26-27). Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: „Kai tam tikras visuomenės sluoksnis prekių ženklą, kuriuo pažymėtos konkrečios prekės ir (arba) paslaugos, gerai žino kaip priklausantį atitinkamam prekių gamintojui ar paslaugų teikėjui, t. y. ženklą ir tuo juo pažymėtas prekes ir (arba) paslaugas aiškiai identifikuoja kaip kilusias iš tam tikro šaltinio (netgi ir nežinodamas bendrovės, tiekiančios prekes, pažymėtas tam tikru prekių ženklu, į rinką, pavadinimo), nesuteikimas tokiam ženklui apsaugos, reikštų visuomenėje (tam tikrame jos sluoksnyje) susiformavusio įspūdžio apie tą prekių ženklą ir juo pažymėtas prekes nepaisymą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Danijos bendrovės „Kirkbi A/S“ (procesinis teisių perėmėjas – Danijos bendrovė „Lego Juris A/S“) v. UAB „Legosta“, bylos Nr. 3K-3-209/2006). Atsižvelgiant į kasatoriaus prekių – prabangių laikrodžių – specifiką ir gana nedaug šių prekių vartotojų, sprendžiant dėl šių prekių ženklo pripažinimo turinčiu reputaciją, svarbu nustatyti, kad ženklas turi reputaciją atitinkamų prabangos prekių vartotojų sluoksnyje. Byloje pateikti vartotojų apklausos duomenys patvirtina, kad tarp respondentų, kurie domisi prabangiais laikrodžiais, prekių ženklą ROLEX žino 87,8 proc. vartotojų, o 54,9 proc. vartotojų žino šį ženklą daugiau kaip septynerius metus. Taigi kasatoriaus prekių ženklo reputacijos tam tikroje vartotojų grupėje (aukštos kokybės, prabangos prekių vartotojų) turėjimas teisiškai turėjo būti įvertintas kaip šio ženklo reputacijos turėjimas Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs kasatoriaus prekių ženklo reputacijos faktą, jo svarbą paneigė tuo, kad jo ir atsakovo prekių ženklai nėra tapatūs, įregistruoti nepanašioms prekėms žymėti, taip pat kad dėl ženklų panašumo nėra galimybės suklaidinti vartotojus, tačiau nurodytos aplinkybės nereikšmingos įrodinėjant nesąžiningus ketinimus.
2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Danijos bendrovės „Kirkbi A/S“ (procesinis teisių perėmėjas – Danijos bendrovė „Lego Juris A/S“) v. UAB „Legosta“, bylos Nr. 3K-3-209/2006, aiškinant komercinio magnetizmo sąvoką, nurodyta, kad ženklo žinomumas, išskirtinumas, geras vardas bei reputacija ir pan. pritraukia ne tik tuo prekių ženklu žymimų prekių vartotojus. Kartu tai traukia ir kitus ūkio subjektus - tiek tiesioginius konkurentus, tiek ir ne konkurentus. Taip vienas subjektas savo kaip juridinio asmens ar jo prekių ženklo išskirtinumui ir atpažinimui visuomenėje sukurti pasinaudoja kitam asmeniui priklausančio prekių ženklo, dažnai per gana netrumpą laiką ir nemenkomis pastangomis jau sukurtu žinomumu, išskirtinumu, geru vardu bei reputacija, t. y. neteisėtai pasinaudojama kito pasiekimais (vadinamoji „free riding“ teorija). Taip yra gaunama vadinamoji „neuždirbta“ ir netgi nesąžininga nauda, taip pat silpninimas bei „blankinamas“ kitam asmeniui priklausančio ženklo skiriamasis požymis (išskirtinumas), neretai – ir geras vardas, reputacija bei vertė, kuri asocijuojasi su tuo prekių ženklu (vadinamoji „dilution“ teorija), klaidinama visuomenė (taip pat žr. Teisingumo Teismo 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimą General Motors Corporation v. Yplon SA, bylos Nr. C-375/97; 1998 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Canon Kabushiki Kaista v. Metro – Goldwyn-Mayer Inc., bylos Nr. C-39/97, 2000 m. birželio 22 d. sprendimą Marca Mode CV v. Adidas AG, Adidas Benelux BV, bylos Nr. C-425/98, 2003 m. sausio 9 d. sprendimą Davidoff & Cie SA and Zino Davidoff SA v. Gofkid Ltd, bylos Nr. C-292, kt.). Nepaisant teorinių diskusijų, ar tik plačiai žinomas prekių ženklas pasižymi komerciniu magnetizmu, ar tokias savybes turi ir reputaciją turintis prekių ženklas, nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad atsakovas siekė pasinaudoti ieškovo prekės ženklo komerciniu magnetizmu. Teismai neatsižvelgė ir į kitą kasacinio teismo suformuluotą taisyklę, pagal kurią „nors ženklo nenaudojimo faktas per se nėra pakankamas kriterijus pripažinti negaliojančia prekių ženklo registraciją dėl nesąžiningų ketinimų, vis tik ši aplinkybė, vertintina kartu su kitomis byloje reikšmingomis aplinkybėmis, turi didelę reikšmę nustatant, ar paraišką padavęs asmuo turėjo nesąžiningų ketinimų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje San Marino bendrovė TECNOSERVICE SRL v. UAB „Neono linija“, G. A., bylos Nr. 3K-3-325/2005). Teismai nepagrįstai sumenkino nurodytos aplinkybės reikšmę nagrinėjamoje byloje, nors ši aplinkybė neginčytinai įrodyta minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Be to, nagrinėjamoje byloje teismai neatsižvelgė į Teisingumo Teismo 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendime General Motors Corporation v. Yplon SA, bylos Nr. C-375/97, suformuluotą taisyklę, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar prekių ženklas yra žinomas reikšmingai visuomenės daliai, susijusiai su juo žymimomis prekėmis ar paslaugomis. Teisingumo Teismo 2007 m. kovo 22 d. sprendime Sigla SA v. Elleni Holding BV, bylos Nr. T-215/03 (VIPS byla) išaiškinta, kad nesąžiningas pasinaudojimas ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu arba geru vardu turi būti suprantamas kaip apimantis atvejus, kai akivaizdžiai eksploatuojamas arba piktybiškai naudojamas garsus prekių ženklas arba kai bandoma pasinaudoti jo reputacija; kitaip tariant, tai yra galimybė, kad gerą vardą turinčio prekių ženklo reputacija arba juo perteikiamos savybės bus perkeltos prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimoms prekėms, todėl prekyba jomis palengvės dėl susiejimo su gerą vardą turinčiu ankstesniu prekių ženklu; ankstesnio prekių ženklo savininkas neprivalo įrodyti, kad jo prekių ženklui faktiškai ir realiai kenkiama, tačiau vis dėlto jis turi pateikti įrodymų, leidžiančių prima facie daryti išvadą, kad yra ne hipotetinė galimybė ateityje nesąžiningai pasinaudoti ar pakenkti. Nurodytas išaiškinimas dar labiau išplėtotas Pirmosios instancijos teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendime L‘Oreal SA v. Spa Monopole SA/NV, bylos Nr. T-21/07, kuriame nurodyta, kad tokia išvada gali būti padaryta remiantis loginio paaiškinimo būdu, išanalizavus galimybes ir atsižvelgiant į įprastą atitinkamo komercinio sektoriaus praktiką, taip pat į visas kitas bylos aplinkybes. Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, kad reputaciją turinčio ženklo apsaugai nesvarbu tai, ar yra vartotojų suklaidinimo galimybė, t. y. nereikalaujama, jog gerą vardą turinčio prekių ženklo ir trečiųjų asmenų naudojamo žymens panašumo laipsnis būtų toks didelis, kad atitinkama visuomenė galėtų juos supainioti; pakanka, kad gerą vardą turinčio prekių ženklo ir žymens panašumo laipsnis lemtų, kad atitinkama visuomenė pastebėtų prekių ženklo ir žymens ryšį (Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimas Adidas AG, Adidas Benelux BV v. Marca Mode CV, C & A Nederland CV, H & M Hennes & Mauritz Netherlands BV, Vendex KBB Nederland BV, bylos Nr. C-102/07; 2000 m. birželio 22 d. sprendimas Marca Mode CV v. Adidas AG, Adidas Benelux BV, bylos Nr. C-425/98; 2003 m. spalio 23 d. sprendimas Adidas – Solomon v. Adidas Benelux BV, bylos Nr. C-408/01). Šalių ginčą nagrinėję teismai, neatsižvelgę į nurodytą teismų praktiką, nepagrįstai rėmėsi argumentais, kad ginčo šalių prekių ženklai registruoti nepanašioms prekėms, kad dėl ženklų panašumo nėra galimybės suklaidinti vartotojus – tokie argumentai nėra svarbūs sprendžiant dėl reputaciją turinčio ženklo apsaugos. Tai lėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismų išvadą, kad panašūs prekių ženklai, registruoti skirtingos klasės prekėms žymėti, gali koegzistuoti skirtingose veiklos srityse, taip pat kad nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningų atsakovo ketinimų.
3. Teismai pažeidė civilinio proceso normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles, ir tai lėmė neteisėtą išvadą – kad nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningų atsakovo ketinimų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Nagrinėjamu atveju vieninteliai byloje esantys įrodymai, kuriais teismai pagrindė išvadą apie atsakovo sąžiningumą, yra: Indonezijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ir aplinkybė, kad atsakovas yra įregistravęs analogiškus prekių ženklus kitose užsienio šalyse. Teismai, remdamiesi nurodytu Indonezijos teismo sprendimu, neatsižvelgė į tai, kokiu pagrindu ir kokiais argumentais buvo šis priimtas. Iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad byloje nebuvo paneigtas MOTRES ROLEX SA, kurios teisių perėmėjas yra kasatorius ROLEX SA, prekių ženklo platus žinomumas, o buvo nustatyta, jog tuo metu, kai atsakovas PERMONA 1966 m. pradėjo naudoti Indonezijoje ROLEX ženklą, kasatoriui priklausantis ženklas dar nebuvo pasiekęs tokio lygio, kad galėtų būti laikomas plačiai žinomu; atsakovo skundas patenkintas vien tuo pagrindu, kad pagal ginčo ženklo registracijos metu galiojusį Indonezijos prekių ženklų įstatymą neregistruoto, bet naudojamo prekių ženklo savininkui buvo suteikiama pirmalaikio naudojimo teisė (kurios pagal vėlesnius įstatymo pakeitimus neliko). Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai vertino Indonezijos teismo sprendimą kaip įrodantį atsakovo sąžiningumą ir teisėtus lūkesčius. Ta aplinkybė, kad atsakovo prekių ženklas įregistruotas kitose šalyse, nėra svari ir pakankama kasatoriaus pateiktiems įrodymams atmesti ir atsakovo teisėtiems interesams dėl ginčo ženklo įregistravimo Lietuvoje patvirtinti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė kasatoriaus pateiktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos rezultatais, kurie patvirtina jo įrodinėtą aplinkybę, t. y. kad vartotojai sieja kasatoriaus ir atsakovo prekių ženklus, ir dėl to atsakovui atsiranda galimybė nesąžiningai pasinaudoti kasatoriaus ženklo reputacija. Pagal pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo praktiką suinteresuotos visuomenės tokio ryšio pastebėjimas yra pakankama aplinkybė konstatuoti nesąžiningą pasinaudojimą reputacija. Dėl išdėstytų argumentų turėjo būti paneigta atsakovo pateiktų įrodymų įrodomoji reikšmė, vertinant jo nesąžiningumą ir galimą kasatoriaus prekių ženklo reputacijos pažeidimą, juolab kad liko nepaneigti kasatoriaus pateikti įrodymai ir aplinkybės, nustatytos bylą nagrinėjusių teismų: atsakovas, pateikdamas paraišką savo prekių ženklui Lietuvoje įregistruoti, žinojo apie kasatoriaus prekių ženklą Lietuvoje; atsakovo paraiška paduota neturint realios veiklos Lietuvoje; įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovas per penkerius metus po ginčo prekių ženklo įregistravimo nepradėjo Lietuvoje jokios veiklos ir dėl to šio prekių ženklo registracija panaikinta; atsakovas neginčijo fakto, kad kasatoriaus prekių ženklas turėjo reputaciją Lietuvoje; be to, šis faktas įrodytas atliktos gyventojų apklausos duomenimis; pagal nurodytos apklausos duomenis, vartotojai sieja kasatoriaus ir atsakovo prekių ženklus, tai rodo, kad atsakovas nesąžiningai naudojasi kasatoriaus prekių ženklo reputacija. Nurodytų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad, paduodamas paraišką įregistruoti ginčo prekių ženklą, atsakovas turėjo nesąžiningų ketinimų, juolab kad jis nepateikė jokių įrodymų apie teisėtą interesą, t. y. ketinimus realiai vykdyti veiklą ir naudoti ginčo prekių ženklą Lietuvoje.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. 1988 m. gruodžio 21 d. Direktyvos Nr. 89/104/EEB 4 straipsnio 4 dalies a punkte nacionaliniam įstatymų leidėjui suteikta diskrecijos teisė dėl kasatoriaus nurodytų Direktyvos nuostatų, susijusių su galimybe nuginčyti ne Bendrijos, o nacionalinio prekių ženklo registraciją, remiantis tik prekių ženklo reputacija. Kasatoriaus prielaida, kad Bendrijos prekių ženklų savininkams suteikiamos platesnės teisės, savaime nereiškia nacionalinių prekių ženklų savininkų diskriminacijos, nes kiekvienas nacionalinio prekių ženklo savininkas turi teisę įregistruoti savo prekių ženklą ir kaip Bendrijos prekių ženklą bei taip įgyti apsaugą, suteikiamą Bendrijos prekių ženklams.
Pagal PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą reputaciją turinčio prekių ženklo savininkui suteikta teisė uždrausti kitiems asmenims naudoti komercinėje veikloje bet kokį žymenį, tapatų įregistruotam prekių ženklui, ar klaidinamai panašų į jį nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti. Tokia įstatyme nustatyto draudimo apimtis leidžia daryti išvadą, kad prekių ženklas, kuriam būtų pritaikytas nurodytas draudimas, faktiškai būtų išimamas iš komercinės apyvartos. Viena iš pagrindinių prekių ženklo funkcijų – identifikacinė, leidžianti vartotojams vienu prekių ženklu žymimas prekes ir (ar) paslaugas tiesiogiai susieti su konkrečiu gamintoju. Dėl to, uždraudus prekių ženklą naudoti prekėms ir (ar) paslaugoms ženklinti, toks ženklas neatitiktų minėtos funkcijos ir apskritai nustotų būti komercinėje apyvartoje. Tokio teisių gynimo būdo visiškai pakanka reputaciją turinčio ženklo savininko teisėms ginti. Draudimas naudoti prekių ženklą nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti užkerta kelią nesąžiningam tokio ženklo naudojimui, todėl papildomas reikalavimas pripažinti negaliojančia tokio prekių ženklo registraciją būtų perteklinis ir nesuteiktų vėlesnio pareiškėjo nesąžiningumą įrodinėjančiam nacionalinio prekių ženklo savininkui didesnės teisinės apsaugos.
Pagal kasatoriaus suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą atsakovo prekių ženklo registraciją galėjo būti pripažinta negaliojančia tik PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, jeigu būtų įrodyti nesąžiningi atsakovo ketinimai. Kasatorius neįrodė tokių atsakovo ketinimų, todėl teismai neturėjo pagrindo pripažinti atsakovo prekių ženklo registraciją negaliojančia. Kasatoriui neįrodžius nesąžiningų atsakovo ketinimų, tačiau, darant prielaidą, kad jo prekių ženklas turėjo ar galėjo turėti Lietuvos Respublikoje reputaciją, atsakovo prekių ženklo registracija galėjo būti pripažinta negaliojančia tik PŽĮ 9 straipsnio pagrindu, t. y. jeigu kasatoriaus prekių ženklas šioje byloje būtų pripažintas plačiai žinomu, tačiau kasatorius nesirėmė nurodytu teisiniu pagrindu.
2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų, svarbios yra tos aplinkybės, kurios buvo paraiškos padavimo dieną, o ne tos, kurios atsirado vėliau (nebent vėliau susiklosčiusios aplinkybės patvirtina ar padeda identifikuoti aplinkybes, buvusias ginčijamo prekių ženklo paraiškos padavimo dieną). Atsakovui palanki Indonezijos Aukščiausiojo Teismo nutartis paskelbta 1999 m. sausio 6 d., paraiška registruoti atsakovo prekių ženklą Lietuvos Respublikoje pateikta 2001 m. sausio 17 d., ženklas įregistruotas 2001 m. rugpjūčio 27 d., t. y. kai jau buvo pasibaigęs ginčas dėl to paties ženklo atsakovo prekių kilmės šalyje – Indonezijoje. Taigi paraiškos dėl atsakovo prekių ženklo registravimo Lietuvoje padavimo dieną atsakovas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad tokie jo veiksmai nebus laikomi nesąžiningais. Aplinkybę dėl atsakovo prekių ženklo nenaudojimo Lietuvoje bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino kartu su kitomis byloje reikšmingomis aplinkybėmis: ginčo šalių prekių ženklai registruoti ne tik netapačių, bet ir nepanašių rūšių prekėms; ginčo šalys nėra konkurentės toje pačioje ar bent panašioje rinkoje; skiriasi prekių vartotojai; prekių ženklai nėra tapatūs.
Kasatorius neteisingai interpretuoja Nesąžiningų ketinimų studijos nuostatas, pagal kurias, kai prekių ženklo paraiška paduodama neturint kokios nors realios verslo veiklos, labiau tikėtina, kad tai padaryta nesąžiningai. Konkrečios prekės įvedimas į rinką priklauso nuo daugybės komercinių ir vadybinių aspektų, todėl negali būti siejamas tik su prekių ženklo, kuriuo būtų žymimos prekės, registracijos aplinkybe. Byloje yra duomenų, kad atsakovo prekių ženklas buvo ir yra naudojamas komercinėje veikloje Indonezijoje, juo ženklinamos atsakovo gaminamos cigaretės, taip pat šis ženklas yra įregistruotas kitose šalyse. Cituota Nesąžiningų ketinių studijos nuostata dėl realios veiklos neturėtų būti aiškinama apsiribojant komercine veikla tik vienoje valstybėje. Kasatoriaus argumentai, kad atsakovo prekių ženklo registracija Lietuvoje buvo nesąžininga todėl, jog atsakovas siekė pasinaudoti kasatoriaus prekių ženklo reputacija, yra tik prielaida, tuo tarpu nesąžiningų ketinimų aplinkybė turi būti pagrįsta įrodymais. Nėra jokio pagrindo sutikti su kasatoriaus siūloma prezumpcija, kad ankstesnio prekių ženklo reputacija savaime reiškia vėlesnio prekių ženklo savininko nesąžiningus ketinimus. Tai suteiktų ankstesnio ženklo savininkui visišką ženklo naudojimo komercinėje veikloje monopolį, nebūtų atsižvelgiama į teisėtus trečiųjų asmenų lūkesčius. Tai taip pat prieštarautų teismų praktikai, pagal kurią vien siekis įgyti įstatymų nustatyta tvarka išimtines teises į prekių ženklus savaime dar nereiškia nesąžiningos konkurencijos veiksmų; priešingos išvados apskritai prieštarautų pramoninės nuosavybės, jos apsaugos esmei ir teisinei prigimčiai, be to, ir teismų praktikoje pripažįstamai skirtingoms prekėms ženklinti registruotų tapačių prekių ženklų koegzistavimo galimybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Merand“ v. UAB „Opra“, bylos Nr. 3K-3-781/2003; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje K. B., UAB „Restoranų grupė FORTAS“ v. AB „Ragutis“, bylos Nr. 3K-3-160/2008).
3. Prekių ženklo reputacija ir prekių ženklo platus žinomumams yra dvi skirtingos teisinės kategorijos, kurios negali būti tapatinamos ir sprendžiant dėl ženklo reputacijos ir (arba) žinomumo visuomenės apklausų būdu. Plačiai žinomas prekių ženklas nebūtinai turi (ir gali turėti) reputaciją (pvz., kasdienės plataus vartojimo buitinės prekės). Gerą reputaciją turintis ženklas gali būti žinomas tik labai nedaug vartotojų. Dėl to prekių ženklo reputacijai nustatyti nereikia nustatinėti prekių ženklo plataus žinomumo, pakanka nustatyti tik tai, kad prekių ženklas yra žinomas reikšmingai visuomenės daliai, susijusiai su juo žymimomis prekėmis ar paslaugomis. Prielaidai, kad kasatoriaus prekių ženklas turi reputaciją, pagrįsti pakanka to, jog šis ženklas žinomas tik prabangių laikrodžių vartotojams. Tačiau kasatorius, remdamasis savo ženklo reputacija Lietuvos Respublikoje, jos teisines pasekmes nepagrįstai sieja su teiginiu, kad tokiu atveju aplinkybės dėl prekių nepanašumo, ženklų netapatumo, galimybės suklaidinti vartotojus nebuvimo nereikšmingos įrodinėjant nesąžiningus atsakovo ketinimus. Tokią poziciją paneigia pirmiau nurodytos Nesąžiningų ketinimų studijos nuostatos, kad turi būti svarstomos bet kokios svarbios aplinkybės ir į jas turi būti atsižvelgiama.
4. Kasatorius ieškinį dėl atsakovo prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pareiškė tik praėjus penkeriems metams nuo atsakovo paraiškos įregistruoti ginčo ženklą padavimo dienos. Toks ilgalaikis atsakovo prekių ženklo toleravimas rodo, kad kasatoriui nebuvo akivaizdūs tariamai nesąžiningi atsakovo ketinimai. Suėjus įstatymo nustatytam penkerių metų terminui, kasatorius pareiškė ieškinį dėl atsakovo prekių ženklo registracijos panaikinimo PŽĮ 47 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl šios bylos reikalavimas dėl nurodyto ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagal PŽĮ 7 straipsnio 3 dalį pareikštas po to, kai ginčo ženklo registracija jau yra panaikinta, reiškia kasatoriaus nenuoseklumą: reikšdamas ieškinį pagal PŽĮ 47 straipsnio 2 dalį dėl ženklo nenaudojimo penkerius metus po registracijos liudijimo išdavimo dienos, kasatorius pripažino šio ženklo registracijos teisėtumą, nes nurodytu pagrindu naikinama teisėtai įregistruoto ženklo registracija, kai yra tam tikros įstatyme nustatytos sąlygos.
5. Kasatoriaus pacituoti Teisingumo Teismo sprendimai neapima tų atvejų, kai vėlesnė prekių ženklo registracija atliekama remiantis teisėtų lūkesčių principu, todėl šiuose sprendimuose formuojama praktika negali būti tiesiogiai taikoma nagrinėjamoje byloje, kurioje vėlesnis pareiškėjas veikė remdamasis teisėtų lūkesčių principu, iš anksto turėdamas teismo sprendimo pagrindu įgytą civilinę teisę, kurią stengėsi įgyvendinti kitoje valstybėje. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas objektyviai negalėjo turėti nesąžiningų ketinimų.
6. Nagrinėjamu atveju teismai, vertindami byloje surinktų įrodymų visumą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovo pateiktus įrodymus (Indonezijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, ginčo prekių ženklo registracijos kitose valstybėse) teismai pagrįstai vertino kaip patvirtinančius jo sąžiningumą. Kasatoriaus pateiktus gyventojų apklausos duomenis teismas vertino kartu su kitais įrodymais ir padarė išvadas pagal byloje ištirtų įrodymų visumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo
Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra PŽĮ 7 straipsnio „Kiti ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai“ 3 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimas ir taikymas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų. Pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, tai – vienas iš vadinamųjų kitų (santykinių, reliatyvių) ženklo registracijos negaliojimo pagrindų, pagal kuriuos ekspertizė, sprendžiant dėl ženklo registracijos Valstybiniame patentų biure, neatliekama. Ginčyti ženklo registraciją šiais pagrindais tretieji asmenys gali po ženklo registracijos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser – Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr. 3K-3-554/2000; 2006 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Latvijos bendrovė „Latvijas Keramika A“ SIA v. Latvijos bendrovė JSC „Latvijas Balzams“, Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-275/2006).
Pareiškėjo nesąžiningumas paduodant paraišką registruoti prekių ženklą, kaip atsisakymo registruoti ženklą ir ženklo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (89/104/EEB), 3 straipsnio 2 dalies d punkte. Nurodyta Direktyva Nr. 89/104/EEB buvo panaikinta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (toliau – Direktyva 2008/95/EB), kuri įsigaliojo 2008 m. lapkričio 28 d. Nesąžiningi ketinimai, kaip atsisakymo registruoti ženklą ir ženklo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas Direktyvos 2008/95/EB 3 straipsnio 2 dalies d punkte. Teisingumo Teismas išaiškinimų dėl nurodytos Direktyvos nuostatos nėra pateikęs.
Dėl nesąžiningų ketinimų, kaip pagrindo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, Teisingumo Teismas yra pasisakęs 2009 m. birželio 11 d. sprendime Chocoladefabriken Lindt and Sprüngli AG (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimas Chocoladefabriken Lindt and Sprüngli AG, C-529/07, dar nepaskelbtas Rinkinyje). Šioje byloje Teisingumo Teismas aiškino ne Direktyvos 2008/95/EB, bet 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 51 straipsnio „Absoliutūs negaliojimo pagrindai“ 1 dalies b punkte įtvirtintą teisės normą. Nurodytoje Reglamento Nr. 40/94 normoje nustatyta, kad, padavus prašymą Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklai ir dizainas) arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, Bendrijos prekių ženklo įregistravimas paskelbiamas negaliojančiu, jeigu pareiškėjas, paduodamas paraišką prekių ženklui, buvo nesąžiningas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytas Reglamentas Nr. 40/94 buvo panaikintas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija), įsigaliojusiu 2009 m. balandžio 13 d. Tačiau nuostata, analogiška Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintajai, nurodyta Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte.
Nurodytame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino, kad, vertindamas pareiškėjo nesąžiningumą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 51 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visus nagrinėjamai bylai būdingus svarbius veiksnius, esančius žymens įregistravimo kaip prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu, be kita ko, į: 1) tai, kad pareiškėjas žino ar turi žinoti, jog trečiasis asmuo bent vienoje valstybėje narėje naudoja tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms; 2) pareiškėjo ketinimą užkirsti kelią šiam trečiajam asmeniui toliau naudoti šį žymenį; 3) teisinės apsaugos, kuri naudojama trečiojo asmens žymeniui ir prašomam įregistruoti žymeniui, laipsnį.
Tačiau kartu vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš nurodyto Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo ir nagrinėjamos bylos skirtumų yra tas, jog Teisingumo Teismas nagrinėjo atvejį, kai ginčo ženklai skirti tapačioms ar panašioms prekėms žymėti. Tuo tarpu nagrinėjamosios bylos atveju nesąžiningi ketinimai vertintini tuo atveju, kai ginčo prekių ženklai skirti nepanašioms prekėms žymėti, t. y. peržengiant vadinamojo „specifikacijos“ principo, kuris yra vienas iš pagrindinių prekių ženklų teisinės apsaugos principų (kartu su registracijos, vadinamuoju „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje“ (lot. „potior tempore – potior jure“), ir teritorinės prekių ženklo teisinės apsaugos principais).
Nurodytame sprendime Teisingumo Teismas inter alia pažymėjo, kad prezumpcija, jog pareiškėjui žinoma apie trečiojo asmens tapačioms ar panašioms prekėms naudojamą tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį, gali kilti, be kita ko, iš konkrečiame ekonomikos sektoriuje esančio bendrojo žinojimo apie tokį naudojimą, o šis žinojimas gali būti grindžiamas, be kita ko, tokio naudojimo trukme. Iš tikrųjų, kuo ilgesnė šio naudojimo trukmė, tuo labiau tikėtina, kad pareiškėjui apie jį bus žinoma registravimo paraiškos pateikimo momentu. Vis dėlto, kaip nurodė Teisingumo Teismas, reikia akcentuoti, kad aplinkybė, jog pareiškėjas žino ar turi žinoti, kad trečiasis asmuo bent vienoje valstybėje narėje ilgą laiką tapačioms ar panašioms prekėms naudoja tapatų ar su prašomu įregistruoti žymeniu galimą supainioti panašų žymenį, savaime nėra pakankama pareiškėjo nesąžiningumui įrodyti.
Taigi vien tik žinojimas apie kitą prekių ženklą per se nėra pakankama aplinkybė spręsti dėl nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti ginčijamąjį prekių ženklą.
Nesąžiningų ketinimų negalima apriboti ir vien tik situacijomis, kai pareiškėjas pareiškė prekių ženklą registruoti, neketindamas jo naudoti, nes tokiu atveju netektų prasmės kitos prekių ženklų teisėje esančios nuostatos dėl ženklo registracijos panaikinimo dėl ženklo nenaudojimo. Neketinimas naudoti prekių ženklo gali būti viena iš aplinkybių, sprendžiant dėl pareiškėjo nesąžiningumo, bet vien ši aplinkybė nėra pakankama nesąžiningiems ketinimams konstatuoti (tokią poziciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išdėstė ir ankstesnėje savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė „Nestra Limited“, bylos Nr. 3K-3-482/2003; 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje San Marino bendrovė TECHNOSERVICE SRL v. UAB „Neono linija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-325/2006).
Teisingumo Teismo aptariamajame sprendime nurodyta, kad ketinimas užkirsti kelią trečiajam asmeniui pardavinėti prekę gali tam tikromis aplinkybėmis liudyti pareiškėjo nesąžiningumą. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai vėliau paaiškėja, kad pareiškėjas įregistravo žymenį kaip (Bendrijos) prekių ženklą neketindamas jo naudoti, o tik siekdamas užkirsti kelią trečiajam asmeniui patekti į rinką.
Nagrinėjamos bylos atveju svarbu tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1109-28/2008 buvo panaikinta atsakovo prekių ženklo registracija dėl nenaudojimo pagal PŽĮ 47 straipsnio 2 dalį. Taigi, nors ženklas buvo pareikštas registruoti ir neturint ketinimų jį naudoti, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas ginčijamo prekių ženklo galiojimo laikotarpiu neatliko kokių nors prieš ieškovo prekių ženklą nukreiptų teisei priešingų veiksmų.
Teisingumo Teismo pažymėta, kad, siekiant įvertinti nesąžiningumo buvimą, taip pat reikia atsižvelgti į pareiškėjo ketinimą paraiškos pateikimo momentu (analogiškos pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Restoranų grupė FORTAS“ v. AB „Ragutis“, bylos Nr. 3K-3-160/2008). Tai inter alia susiję su aplinkybe, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia, skirtingai nuo ženklo registracijos panaikinimo, yra negaliojimas ab initio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Alec M. Gallup v. Suomen Gallup OY, bylos Nr. 3K-3-1340/2002).
Teisingumo Teismo nurodyta, kad pareiškėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis. Arba, kitais žodžiais tariant, vertinant nesąžiningus ketinimus, svarbu užtikrinti tinkamą subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozę.
Minėta, kad Teisingumo Teismo nurodytame sprendime pažymėta, jog teisinės apsaugos, kuri naudojama trečiojo asmens žymeniui ir prašomam įregistruoti žymeniui, laipsnis yra vienas iš veiksnių, į kurį visų nagrinėjamai bylai būdingų svarbių veiksnių kontekste turi atsižvelgti teismas, spręsdamas dėl nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti ginčijamą prekių ženklą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisingumo Teismo sprendime lietuvių kalba nurodoma, jog, vertinant pareiškėjo nesąžiningumą, galima atsižvelgti į žymens žinomumo laipsnį paraiškos, siekiant įregistruoti jį kaip (Bendrijos) prekių ženklą, pateikimo momentu. Sprendime prancūzų kalba vartojamas terminas „notoriété“, o sprendimo vertime anglų kalba – terminas „reputation“. Terminologijos prasme terminas „notoriété“ (prancūzų kalba) ir terminas „reputation“ (anglų kalba) nėra tapatūs. Pavyzdžiui, Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 2 dalies d punkte terminas „plačiai žinomi“ prancūzų kalba verčiamas „notoirement connues“, anglų kalba – „well known“ (analogiškai ir, pavyzdžiui, Reglamento 207/2009 8 straipsnio 2 dalies c punktas). Terminas „reputacija“ („geras vardas“) prancūzų kalba verčiamas „renommée“, anglų kalba – „reputation“ (pavyzdžiui, Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 4 dalies a punktas, Reglamento 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktas).
Tai, kad sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų, turi būti įvertintos visos konkrečios bylos atveju susiklosčiusios aplinkybės, savo praktikoje nukreipia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003; 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje San Marino bendrovė TECHNOSERVICE SRL v. UAB „Neono linija“, bylos Nr. 3K-3-325/2006; 2008 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje G.V.F. – GIVIEFFE S.p.a v. R. S., bylos Nr. 3K-3-250/2008).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad pagrindas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl nesąžiningų ketinimų yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) priemonė, siekiant apginti kito asmens teises į atitinkamą prekių ženklą ar naudojamą žymenį. Šis prekių ženklų teisėje įtvirtintas kitų asmenų teisių į prekių ženklus ar žymenis apsaugos instrumentas nėra skirtas visiems tiems atvejams tarsi „padengti“ ir „apimti“, kai dėl vienų ar kitų priežasčių ginčijamo prekių ženklo negaliojimui netaikytini kiti PŽĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ženklo registracijos negaliojimo pagrindai. Priešinga situacija reikštų tai, kad įstatyme nustatytas prekių ženklų registracijos negaliojimo pagrindų sąrašas iš baigtinio faktiškai taptų nebaigtinis, ir asmenys, registruodami prekių ženklus, negalėtų prognozuoti teisinių savo veiksmų pasekmių, t. y. kokiu pagrindu ir dėl kokių aplinkybių jo ženklo registracija galėtų būti ginčijama kitų asmenų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Restoranų grupė FORTAS“ v. AB „Ragutis“, bylos Nr. 3K-3-160/2008). Nesąžiningų ketinimų, kaip ultima ratio priemonės, pobūdis yra dar ryškesnis, kai ginčo ženklai yra skirti skirtingoms prekėms ir (arba) paslaugoms žymėti, t. y. kai ginčas kyla peržengiant vadinamojo „specifikacijos” principo ribas. Bendrąja prasme ženklo registracija savaime nesuteikia absoliučios apsaugos (monopolio), t. y. visoms prekėms ir (arba) paslaugoms. Minėta, viena iš prekių ženklų teisinės apsaugos taisyklių yra ženklo apsauga dėl tapačių ir (arba) panašių prekių ir (arba) paslaugų. Ženklo apsauga, „peržengiant“ minėto „specifikacijos“ principo ribas, yra išimtis, bet ne taisyklė (pvz., plačiai žinomo prekių ženklo ar ženklo, turinčio reputaciją, apsauga). Keletą kartų šioje nutartyje jau pakartota, kad teisinės apsaugos, kuri naudojama trečiojo asmens žymeniui ir prašomam įregistruoti žymeniui, laipsnis yra vienas iš veiksnių, į kurį visų nagrinėjamai bylai būdingų svarbių veiksnių kontekste turi atsižvelgti teismas, spręsdamas dėl nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti ginčijamą prekių ženklą. Faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl skirtingų prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindų, tam tikra dalimi gali „persidengti“. Kaip antai, tam tikras ženklo žinomumo ar reputacijos laipsnis gali būti svarbus tiek sprendžiant dėl plačiai žinomo prekių ženklo, tiek ir dėl reputaciją turinčio prekių ženklo apsaugos, tiek ir dėl nesąžiningų ketinimų, nes tai bus svarbu identifikuojant ginčo prekių ženklų teisinės apsaugos laipsnį (kaip vieną iš galimų kriterijų bylos aplinkybių visumoje, sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų). Tik taikant skirtingus ženklo registracijos negaliojimo pagrindus ženklo žinomumo ar reputacijos „išpildymo laipsnis“ bus skirtingas (pvz., žinomumo, kaip plačiai žinomo prekių ženklo teisinės apsaugos pagrindo, laipsnis negali būti prilygintas tam tikram žinomumui, kuris yra natūralus, kai ženklas turi reputaciją; kaip ir vice versa, plačiai žinomas prekių ženklas, saugomas plačiai žinomų prekių ženklų teisinę apsaugą reglamentuojančių teisės normų pagrindu, kartu gali turėti ir reputaciją).
Yra visiškai suprantamas plačiai žinomų ar reputaciją turinčių prekių ženklų savininkų siekis apsaugoti savo prekių ženklus, inter alia ginčijant registracijas taip pat ir tų prekių ženklų, kurie skirti visiškai skirtingoms prekėms ir (arba) paslaugoms žymėti (vartojamas terminas prekių ženklo „atskiedimas“, kuris yra angliško termino „dilution“ vertinys). Tačiau sprendžiant dėl atsakovo ženklo registracijos negaliojimo konkrečiu pareikštu ženklo registracijos negaliojimo pagrindu, o šioje byloje – dėl atsakovo ženklo registracijos negaliojimo dėl nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti prekių ženklą (PŽĮ 7 straipsnio 3 dalis), turi būti įvertintos visos konkrečioje byloje susiklosčiusios aplinkybės, taip pat užtikrinta tinkama subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozė.
Minėta, ieškovo prekių ženklo reputacija (ką jis teigė byloje) bylos aplinkybių kontekste galėtų būti vienu iš indikatorių, sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų, t. y. nustatant ieškovui priklausančio prekių ženklo teisinės apsaugos laipsnį. Tačiau pagal šioje konkrečioje byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą svarbu yra tai, kad atsakovo ženklas nebuvo naudojamas, jokie teisei priešingi veiksmai ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikti, ženklo registracija jau yra panaikinta dėl nenaudojimo, taigi nėra net hipotetinės galimybės, jog bus pakenkta ar pasinaudota ieškovo reputacija, padaryta žala ieškovo prekių ženklui ar atsakovas gaus naudos, naudodamas atitinkamą prekių ženklą (Pirmosios instancijos teismo 2005 m. gegužės 25 d. sprendimas Spa Monopole v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-67/04, Rink. 2005, p. II-1825; 2007 m. kovo 22 d. sprendimas Sigla SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-215/03, Rink. 2007, p. II-711). Taigi atsakovo ženklo galiojimo laikotarpiu nebuvo atlikta jokių objektyvaus pobūdžio veiksmų, o šiuo metu, minėta, ženklo registracija jau yra panaikinta dėl nenaudojimo. Tai reiškia, kad plačiai žinomų ar reputaciją turinčių prekių ženklų „platesnė“ apsauga nekvestionuojama, bet ji nėra besąlygiškai „savaiminė“, o priklauso tiek nuo atsakovo prekių ženklo registracijos ginčijimo pagrindo, tiek ir konkrečios ratione materiae taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių visumos.
Dėl išdėstytų motyvų kasacinis teismas atmeta ieškovo kasacinį skundą.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, nepasisakoma, nes kasacinio teismo pateiktų aiškinimų dėl PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo kontekste nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės. Vis dėlto kasacinis teismas sprendžia, kad būtina pažymėti, jog Indonezijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuris yra palankus atsakovui, savaime neturi teisinės reikšmės, vertinant atsakovo veiksmus, pareiškiant registruoti ginčo prekių ženklą Lietuvoje. Šis bylą nagrinėjusių teismų argumentas, kaip neva patvirtinantis tai, kad „paraiškos prekių ženklo registracijai Lietuvoje padavimo momentu atsakovas galėjo turėti pagrįstų bei teisėtų lūkesčių, kad jo veiksmai nebus laikomi nesąžiningais“, yra kritikuotinas. Toks argumentas visų pirma prieštarauja ženklo teritorinės apsaugos principui. Be to, teisinis reglamentavimas, teismų praktika, taip pat ginčo faktinių aplinkybių visuma (pvz., kaip visuomenė toje valstybėje vertina atskirus prekių ženklus) gali būti labai skirtinga, kartais net nepalyginama, juolab turint omenyje visiškai skirtingas teisines kultūras.
Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad šios bylos kontekste nesąžiningų ketinimų vertinimo aspektu teismų procesiniuose sprendimuose pateikti argumentai, susiję su PŽĮ 9 straipsnio ar 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymu, nėra teisiškai reikšmingi.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. pažymą dėl ieškovo inicijuoto kasacinio proceso patirta 33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus ieškovo kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš jo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo ROLEX SA valstybės naudai 33 Lt (trisdešimt tris litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gintaras Kryževičius
Algis Norkūnas