Administracinė byla Nr. eA-2133-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02343-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.2; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. N. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno marių regioninio parko direkcijai, uždarajai akcinei bendrovei „Planuotojai“, dėl sprendimų, protokolo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. N. (toliau – ir pareiškėja) Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (I t., b. l. 70–77), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-17836 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo“ (toliau – ir Inspekcijos sprendimas); 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2015 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 70-2-1580 „Dėl parengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo nuolatinėje statybos komisijoje“ (toliau – ir Savivaldybės sprendimas); 3) panaikinti 2015 m. gegužės 27–28 d. Kauno miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos (toliau – ir Komisija) kompleksinio derinimo protokolą Nr. 70-19-11582 (toliau – ir Komisijos protokolas); 4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę, Kauno miesto savivaldybės Nuolatinę statybos komisiją suderinti (pritarti) detaliojo plano, kuriuo formuojami žemės sklypai (duomenys neskelbtini) Kaune (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sprendiniams.
1. Paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas). 2013 m. gruodžio 18 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartimi Nr. 70-18-241 Kauno miesto savivaldybė perdavė pareiškėjai šio Žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Planavimo tikslai ir uždaviniai bei numatoma veikla – žemės sklypo padalijimas į sklypus, formuojant gyvenamųjų namų kvartalą, pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio į kitą paskirtį, teritorijos tvarkymo, naudojimo bei statybos reglamentų nustatymas, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais. Kauno marių regioninio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. T1-7.3-73/V3-528 „Dėl nepritarimo detaliojo plano sprendiniams“ (toliau – ir Direkcijos sprendimas) nepritarė UAB „Planuotojai“ pasiūlytiems detaliojo plano, kuriuo formuojami žemės sklypai (duomenys neskelbtini) Kaune (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sprendiniams. Pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Direkcijos sprendimą ir įpareigoti Kauno marių regioninio parko direkciją suderinti (pritarti) detaliojo plano sprendinius, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-2162-423/2015) atsisakė priimti pareiškėjos skundą, laikydamas Direkcijos sprendimą tarpiniu procedūriniu dokumentu, kuris negali būti laikomas savarankišku administracinės bylos dalyku. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eAS-393-261/2015) pareiškėjos atskirojo skundo netenkino ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. 2015 m. liepos 13 d. pareiškėja gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2015 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 70-2-1580 „Dėl parengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo nuolatinėje statybos komisijoje“, kuriuo ji buvo informuota, jog Nuolatinė statybos komisija, patikrinusi pateiktą derinti 2015 m. gegužės 27–28 d. posėdžiui Žemės sklypo detalųjį planą, protokolu Nr. 70-19-11582 priėmė nutarimą „Nederinti“. Savivaldybės sprendimas priimtas iš esmės remiantis Direkcijos sprendimu. Pareiškėja dėl to kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, prašydama panaikinti Savivaldybės sprendimą, Protokolą ir Direkcijos sprendimą bei įpareigoti Savivaldybę, Savivaldybės Nuolatinę statybos komisiją ir Direkciją suderinti (pritarti) detaliojo plano, kuriuo formuojami žemės sklypai (duomenys neskelbtini), Kaune, sprendinius. Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius pateikė 2015 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. (15.2)-2D-17836 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo“, kuriuo pareiškėjos skundo iš esmės netenkino.
2. Pažymėjo, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo detalusis planas buvo pradėtas rengti ir dėl jo rengimo planavimo sąlygų buvo kreiptasi iki 2014 m. sausio 1 d., taigi minėto sklypo detalusis planas galėjo būti baigiamas rengti, derinti, tikrinti ir tvirtinti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą (konkrečiai – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, TPĮ) (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D-1239 ir pripažintų netekusiomis galios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D-19, paskutinę aktualią redakciją). Todėl šiuo atveju Inspekcija, kaip ikiteisminė ginčą nagrinėjanti institucija, remdamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjos pateikto skundo, tačiau, kaip matyti iš Inspekcijos sprendimo, šiuo atveju nebuvo priimtas joks sprendimas, tik, kaip nurodoma šiame sprendime, pateikta informacija pagal Inspekcijos kompetenciją.
3. Nesutiko su Inspekcijos sprendimo teiginiu, jog Savivaldybės administracijos vyriausiasis architektas privalėjo pateikti paraišką Direkcijai sąlygoms gauti, kadangi Detaliojo plano sąlygų sąvadas Nr. S-9102 Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus buvo išduotas 2014 m. sausio 21 d., vadovaujantis iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį į Kauno marių regioninio parko direkciją dėl planavimo sąlygų nereikėjo kreiptis. Remiantis Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 18 d.), 30.2. punkto nuostatomis, savivaldybės vyriausiasis architektas, atsižvelgdamas į teritorijų planavimo tikslus ir uždavinius, turėjo pateikti paraiškas parengti sąlygas vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti, o šias sąlygas turėjo pateikti valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervato direkcijos pagal Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir šių dokumentų derinimo ministerijoje bei jai pavaldžiose ir reguliavimo sričiai priskirtose įstaigose tvarkos aprašą. Pagal Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir šių dokumentų derinimo ministerijoje bei jai pavaldžiose ir reguliavimo sričiai priskirtose įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. D1-294 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 3 d. iki 2014 m. sausio 9 d.) (toliau – ir Aprašas), 2.2. punktą Planavimo sąlygas rengia arba motyvuotą atsakymą apie neišdavimo priežastis teikia <...> Valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervato direkcijos – rajono lygmens bendrojo ar specialiojo ir vietovės lygmens specialiojo ar detaliojo planavimo dokumentams rengti, kai planuojama teritorija (jos dalis) ar žemės sklypas yra šiose saugomose teritorijose. Inspekcija sprendime nepagrįstai remiasi Aprašo 2.2. punkto redakcija, galiojusia nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d., kadangi Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 70-18-241, kuria Savivaldybė perdavė pareiškėjai Žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, sudaryta 2013 m. gruodžio 18 d., o išvada Nr. 70-9-236 dėl detaliojo plano rengimo sąlygų nustatymo išduota 2013 m. gruodžio 30 d. Tai patvirtina, jog dėl planavimo sąlygų išdavimo buvo kreiptasi ir detalusis planas pradėtas rengti 2013 m. gruodžio mėn., todėl turėjo būti vadovaujamasi 2013 m. gruodžio mėn. galiojusia Aprašo 2.2. punkto redakcija, kurioje valstybinių parkų buferinės apsaugos zonų teritorijos nebuvo įtrauktos ir pagal kurį, jeigu žemės sklypas nepakliuvo į valstybinio parko teritoriją, kaip kad yra šiuo atveju, nebuvo pagrindo kreiptis į Direkciją dėl planavimo sąlygų išdavimo.
4. Nurodė, jog Inspekcija taip pat turėjo įvertinti ir Direkcijos sprendime išdėstytus argumentus, kuriais remiantis atsisakyta derinti detalųjį planą, kadangi Direkcijos sprendimas tik tarpinis procedūrinis sprendimas, tačiau Inspekcija sprendime nurodė, jog nevertina Direkcijos sprendime pateiktų argumentų dėl detaliajame plane numatytų sprendinių poveikio teritorijos vizualiajai taršai, kadangi jie priklauso Direkcijos kompetencijai.
5. Pažymėjo, kad iš Inspekcijos Sprendimo neaišku, kokia Inspekcijos pozicija dėl Savivaldybės sprendimo bei pareiškėjos skundo argumentų ir dėl galimybės pagal detalųjį planą projektuojamame sklype numatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybą, kadangi Inspekcija sprendime, viena vertus, teigia, jog Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamame rašte (toliau – ir Tvarkymo plano aiškinamasis raštas) išdėstyti sprendiniai Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui, patvirtintam 2014 m. balandžio 10 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-209, (toliau – ir bendrasis planas) neprieštarauja, o rengiant teritorijų planavimo dokumentą saugomoje teritorijoje ar jo buferinių apsaugos zonų teritorijoje privalu vadovautis saugomos teritorijos specialiuoju planu, kita vertus, toje pačioje sprendimo dalyje pripažįsta, kad Tvarkymo plano aiškinamajame rašte dvibučių gyvenamųjų namų statyba nėra reglamentuota.
6. Teigė, kad Inspekcija visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, jog esamas statinių aukščių neatitikimas (detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodytas aukštis 8,8 m, o pagrindiniame brėžinyje – 8,5 m.) yra akivaizdi techninė (spausdinimo) klaida, nesudaranti pagrindo atsisakyti derinti detaliojo plano. Ši klaida aptinkama vienintelėje detaliojo plano aiškinamojo rašto vietoje – dalyje „Kauno marių regioninio parko buferinės apsaugos zonos reglamentas“ parašius, jog pastatai neturi viršyti dviejų aukštų su pastoge ir negali būti aukštesni kaip 9 m (Detaliojo plano sprendiniuose numatomas aukštis – iki 8,8 m). Aprašant visus projektuojamus sklypus, visur aiškiai numatyta, jog leistinas pastatų aukštis iki 8,50 m. Ši klaida galėjo būti ištaisyta vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatomis arba šiuo metu galiojančių Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 253, 318.4.1 punktais, pagal kuriuos detaliojo plano techninė klaida apibrėžiama kaip spausdinimo, skaičiavimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kita klaida, kurią ištaisius nekinta detaliojo plano sprendinio esmė ir kuri ištaisoma atliekant detaliojo plano koregavimą.
7. Atkreipė dėmesį į tai, kad Inspekcijos sprendime padaryta išvada, jog Komisijos protokole įforminti derinimo procedūros rezultatai „Nederinti“, o nepritarimo derinti detalųjį planą motyvai išdėstyti Savivaldybės sprendime. Tai reiškia, kad Komisijos protokole nenurodyti nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvai, kaip to reikalauja teisės aktai (TPĮ 27 str. 4 d.). Tačiau jokio sprendimo dėl šio neatitikimo Inspekcija nepriėmė.
2. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 133–140) prašė skundo dalį dėl Inspekcijai nukreipto reikalavimo atmesti kaip nepagrįstą.
1. Nurodė, kad, remdamasi 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalimi, Inspekcija sprendime nurodė, kad detaliojo plano atliktų procedūrų atitiktį teisės aktų reikalavimams vertino pagal iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusias Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3 straipsnio 4 ir 5 punktų nuostatomis, išnagrinėjusi pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 13 d. skunde nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinusi pareiškėjos su skundu pateiktus dokumentus bei Savivaldybės administracijos ir Direkcijos pateiktus dokumentus, išanalizavusi ginčo atvejį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, parengė šioje byloje skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėja buvo informuota, kad Komisijos protokole yra įforminti derinimo procedūros rezultatai „nederinti“, o nepritarimo derinti detalųjį planą motyvai yra išdėstyti Savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 16 d. rašte. Inspekcijos sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kaip numatyta VAĮ 8 straipsnyje. Inspekcija savo kompetencijos ribose įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjai tinkamą atsakymą. Tai, kad pareiškėjos netenkina skundžiamame rašte išdėstytos faktinės aplinkybės ir argumentai, negali būti pagrindu pripažinti, jog pats skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Inspekcijos nuomone, ta aplinkybė, kad nepritarimo derinti detaliojo plano sprendinius motyvai nurodyti ne Komisijos protokole, o Savivaldybės sprendime, laikytini mažareikšmiu procedūriniu pažeidimu ir nesudaro pagrindo naikinti Komisijos protokolą ir Savivaldybės sprendimą bei įpareigoti Savivaldybės administraciją ir Komisiją suderinti (pritarti) detaliojo plano sprendinius. Dėl šios priežasties pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl Komisijos protokolo yra atmestini.
2. Taip pat nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalies, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d., nuostatos netaikytinos ginčui, kilusiam tarp pareiškėjos (planavimo organizatoriaus) ir Direkcijos, kadangi Direkcija nėra tinkamas subjektas nagrinėjamu atveju, nes nėra planavimo sąlygas išdavusi institucija. Inspekcijos Kauno skyrius skundo dalį dėl Direkcijos rašto panaikinimo ir įpareigojimo Direkciją atlikti pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 13 d. skunde nurodytus veiksmus nagrinėjo pagal Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompetenciją. Nepagrįstu laikė ir pareiškėjos argumentą, kad dėl planavimo sąlygų išdavimo nereikėjo kreiptis į Direkciją. Nors Inspekcijos Kauno skyrius skundžiamame sprendime vadovavosi neteisinga Aprašo 2.2 punkto redakcija, galiojusia nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d., tačiau pagrįstai nustatė, kad Direkcijos planavimo sąlygos detaliajam planui rengti buvo privalomos. Inspekcijos sprendime nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas, STĮ) 12 straipsnio 2 dalimi, Kauno marių regioninis parkas yra priskiriamas valstybiniams parkams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų LIII skyriaus nuostatos reglamentuoja valstybinių (nacionalinių ir regioninių) parkų apsaugos zonas – t. y. valstybinių parkų apsaugos zonose draudžiama statyti statinius, jeigu tai pažeidžia reljefo raiškumą, didina parko teritorijos vizualinę taršą, nesuderinus šių darbų su Aplinkos ministerija ir parko direkcija (210 ir 211 p.). Pareiškėjos argumentas, kad dėl planavimo sąlygų išdavimo nereikėjo kreiptis į Direkciją, nepanaikina prievolės atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1083 patvirtinto Kauno marių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. D1-111 patvirtinto Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano (toliau – Kauno marių regioninio parko tvarkymo planas) nuostatas. Pareiškėja pati konkliudentiniais veiksmais pripažino, kad rengiamo detaliojo plano sprendinius turi derinti ir Direkcija, kadangi pareiškėjos įgalioto asmens UAB „Planuotojai“ projekto vadovės 2014 m. gruodžio 1 d. prašymu Direkcijos buvo prašoma derinti detaliojo plano sprendinius.
3. Teigė, jog nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad Inspekcija turėjo įvertinti Direkcijos sprendime pateiktus argumentus dėl detaliajame plane numatytų sprendinių. Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto 5 skyriaus duomenimis, Vaišvydavos buferinė apsaugos zona (37 ha) priskirta vizualinės apsaugos prioriteto buferinėms zonoms. Joje svarbiausias dėmesys skiriamas Kauno marių prieigų vizualinės taršos mažinimui bei statybų reglamentavimui. Tai sustiprintos statybos kontrolės zona. <...> Siekiant sušvelninti nepageidautiną marių gretimybių apstatymą, trukdantį apžvelgti marias ir Pažaislio vienuolyną nuo pietinių Nemuno slėnio šlaitų ties Vaišvydava, šioje buferinės apsaugos zonoje ribojama urbanizacija. STĮ 19 straipsnio 7 dalis taip pat numato, kad valstybinių parkų buferinėse apsaugos zonose draudžiama statyti statinius, jeigu jie blogina paveldo objektų eksponavimo sąlygas, didina teritorijos vizualią (regimąją) taršą. Kauno marių regioninio parko direkcijos nuostatų, patvirtintų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 258 V (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 punktas numato, kad Direkcija pagal kompetenciją vykdo Kauno marių regioninio parko kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių), biologinės įvairovės apsaugą, organizuoja nuolatinę jų priežiūrą ir tvarkymą, skatina pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, pagal kompetenciją kontroliuoja, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla regioniniame parke atitiktų nustatytus saugomos teritorijos apsaugos ir naudojimo reikalavimus. Todėl Inspekcija skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad Direkcijos sprendime pateiktų argumentų dėl detaliajame plane numatytų sprendinių poveikio teritorijos vizualiajai taršai nevertina, kadangi jie priklauso Direkcijos kompetencijai, o Direkcija, būdama atsakinga už saugomos teritorijos (Kauno marių regioninio parko) apsaugą ir tvarką, pagal kompetenciją privalo įgyvendinti regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, savo reikalavimus pagrįsdama teisės aktų nuostatomis.
4. Dėl dvibučių pastatų statybos ir statinių aukščio pabrėžė, kad Inspekcijos sprendime nurodyta, jog Tvarkymo plano aiškinamajame rašte dvibučių gyvenamųjų namų statyba nėra reglamentuota, tačiau detaliajame plane nustatyti sklypų užstatymo tankumo rodikliai turi nepažeisti Tvarkymo plano aiškinamajame rašte numatyto maksimalaus užstatymo tankumo rodiklio, t. y. šioje buferinėje zonoje teritorijos užstatymas neturi viršyti – 2 proc. Pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą rengiamas detalusis planas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, kurioje nustatytas maksimalus sklypo užstatymo intensyvumas iki 0,5. Bendrojo plano aiškinamojo rašto 5 tomo 3.1 dalyje nurodyta: „Gamtinėse saugomose teritorijose veikla reglamentuojama gamtinių teritorijų specialiais planais bei atitinkamais teisės aktais. Saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytas užstatymo tankumas, intensyvumas, aukštingumas ir kt. reglamentai gali skirtis nuo reglamentų, patvirtintų bendrajame plane, ir būti griežtesni“. Taigi pačiame bendrajame plane yra nurodyta, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja šių teritorijų specialieji planai. Todėl, Inspekcijos nuomone, Kauno marių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamajame rašte išdėstyti sprendiniai bendrajam planui neprieštarauja.
5. Nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad Inspekcijos sprendime neaiškiai nurodyta, ar pagal detalųjį planą projektuojamame sklype yra galimybė numatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybą, nes sprendime aiškiai nurodyta, jog nors Tvarkymo plano aiškinamajame rašte dvibučių gyvenamųjų namų statyba nėra reglamentuota, tačiau planuojant dvibučių gyvenamųjų namų statybą, reikia nepažeisti Tvarkymo plano aiškinamajame rašte numatyto maksimalaus užstatymo tankumo rodiklio. Skundžiamame Inspekcijos sprendime nurodyta, kad detaliojo plano aiškinamasis raštas ir pagrindinis brėžinys yra bendras teritorijų planavimo dokumento sprendinys, todėl informacija, pateikta juose, privalo sutapti. Inspekcijos nuomone, šis pažeidimas nėra esminis ir negalėjo būti teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 13 d. skundo reikalavimus.
6. Inspekcijos nuomone, skundas atmestinas dar ir dėl to, jog jo patenkinimas pareiškėjai nesukels norimų teisinių pasekmių, nes tai savaime neužtikrintų pareiškėjos parengto detaliojo plano suderinimo Direkcijoje.
3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 1–5) prašė jį atmesti.
1. Nurodė, kad pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius ginčo Žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje vyrauja mažaaukštė gyvenamoji statyba kartu su reikalinga socialine, komercine, paslaugų ir pan. infrastruktūra. Kadangi Žemės sklypo detalusis planas buvo pradėtas rengti iki naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo, vertinant šio detaliojo plano derinimo procedūrų teisėtumą, turi būti taikomos tos teisės aktų nuostatos, kurios reglamentavo teritorijų planavimo procesą iki 2014 m. sausio 1 d. Priešingai, nei nurodoma pareiškėjos skunde, būtent pagal šį teisinį reglamentavimą buvo atliekamos visos Žemės sklypo detaliojo plano rengimo ir derinimo procedūros. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2014 m. sausio 21 d. išduotose planavimo sąlygose Nr. R-9102 buvo nurodyta, jog planuojamas sklypas yra Kauno marių regioninio parko buferinės apsaugos zonos ribose. Nors Inspekcijos sprendime teigiama, kad buvo būtina kreiptis dėl sąlygų į Direkciją, tačiau ginčo atveju taikytino Aprašo redakcijos 2.2 punkte buvo nustatyta, jog planavimo sąlygas rengia arba motyvuotą atsakymą apie neišdavimo priežastis teikia valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervato direkcijos <...> vietovės lygmens specialiojo ar detaliojo planavimo dokumentams rengti, kai planuojama teritorija (jos dalis) ar žemės sklypas yra šiose saugomose teritorijose. Atsižvelgiant į tai, jog Žemės sklypas nepateko į Kauno marių regioninio parko ribas, todėl nebuvo kreiptasi dėl planavimo sąlygų išdavimo į Direkciją. Parengtas detalusis planas 2015 m. balandžio 30 d. buvo pateiktas derinti Kauno miesto savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai, kurios 2015 m. balandžio 15–16 d. posėdžio protokolu Žemės sklypo detalusis planas nebuvo suderintas, nurodant, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius reikalauja pakartotinai jį derinti su Direkcija, nes sklypai yra parko įtakos zonoje. 2015 m. gegužės 25 d. gautas pakartotinas prašymas derinti Komisijoje parengtą Žemės sklypo detalųjį planą, tačiau minėtas Komisijos nurodytas trūkumas nebuvo pašalintas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamu Komisijos protokolu nuspręsta nederinti Žemės sklypo detaliojo plano, nederinimo motyvai išdėstyti Savivaldybės sprendime, kuriame nurodyta, jog nagrinėjamu atveju būtina vadovautis ne vien Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais, bet ir galiojančių specialiųjų planų sprendiniais, nes bendrasis planas nekeičia ir nepanaikina specialiųjų planų sprendinių, kurie gali nurodyti kitokį (dažnai griežtesnį) teritorijų tvarkymo reglamentą, negu bendrasis planas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 1153 patvirtintų Gamtinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų bendrųjų nuostatų 12 punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas projektuotojams statybos vietos parinkimą, taip pat visus pastatų, kelių, vamzdynų, elektros tiekimo ir ryšių linijų, kitų objektų statybos bei rekonstrukcijos, rekreacijos organizavimo, teritorijos tvarkymo valstybinių parkų apsaugos zonose projektus suderinti su valstybinio parko administracija. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 211 punktuose.
2. Pažymėjo, kad Direkcijai Žemės sklypo detalusis planas buvo pateiktas dar prieš kreipiantis į Komisiją, tačiau 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. T1-7.3-73/V3-528 detaliojo plano sprendiniams Direkcija nepritarė. Komisija 2015 m. balandžio 15–16 d. posėdžio protokolu nurodė pareiškėjai pateikti Direkcijos pritarimą detaliojo plano sprendiniams, tačiau duomenų, jog Žemės sklypo detalusis planas pakartotinai būtų teikiamas šios institucijos derinimui, byloje nėra pateikta.
3. Pabrėžė, kad ginčo atveju būtent Direkcija yra kompetentinga spręsti, ar Žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai atitinka Kauno marių regioninio parko specialiojo teritorijų planavimo dokumentus bei apsaugos reglamentus. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjos skundą. Kaip paminėta, Komisijos 2015 m. balandžio 15–16 d. protokolo Nr. 70-19-82 nurodymas suderinti Žemės sklypo detalųjį planą su Direkcija nebuvo vykdomas, nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas 2014 m. gruodžio 15 d. Direkcijos raštas Nr. T1-7.3-73/V3-528, kuriame Direkcija išdėstė reikalavimus, susijusius būtent su saugomos teritorijos – Kauno marių regioninio parko – vizualinės taršos mažinimu. Direkcija siekia, jog naujų statinių statyba Žemės sklypo detaliuoju planu formuojamuose sklypuose neturėtų neigiamo vizualinio poveikio, būtų išvengta nepageidaujamos kraštovaizdžio kaitos bei saugomos teritorijos vertingųjų savybių sumažėjimo.
4. Teigė, kad pareiškėja neįrodė, jog skundžiami administraciniai aktai savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, juos priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir kt. Skundžiami administraciniai aktai priimti visapusiškai išnagrinėjus objektyvius duomenis ir aplinkybes, atitinka teisės aktų reikalavimus.
5. Nesutiko su pareiškėjos skundo reikalavimu įpareigoti Komisiją suderinti (pritarti) Žemės sklypo detalųjį planą. Net ir tuo atveju, jei teismas panaikintų nagrinėjamoje byloje skundžiamus administracinius sprendimus dėl Žemės sklypo detaliojo plano nederinimo, teismui nebūtų pagrindo įpareigoti Komisiją priimti konkretų sprendimą – pritarti Žemės sklypo detaliojo plano sprendiniams, nes pagal teisės aktų nuostatas (Teritorijų planavimo įstatymo 27 str.) detaliųjų planų derinimas priskirtinas nuolatinės statybos komisijos kompetencijai, t. y. įvertinti teisės aktų reikalavimus bei kitas svarbias aplinkybes teritorijų planavimo procese ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą dėl detaliojo plano derinimo priskirta išimtinai Komisijai.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Planuotojai“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 76–79) iš esmės pritarė jo argumentams.
1. Nurodė, kad, rengiant detaliojo plano sprendinius, buvo pastebėtas informacijos apie detalų veiklos reglamentavimą Kauno marių regioninio parko buferinėje zonoje trūkumas. Skelbiamuose normatyviniuose dokumentuose pateikiami tik bendro pobūdžio reikalavimai – nedidinti vizualinės (regimosios) kultūrinio kraštovaizdžio taršos, sumažinti negatyvų antropogeninį poveikį regioninio parko teritorijos kraštovaizdžio vertybėms, o konkrečių reikalavimų dėl sklypų dydžių ar užstatymo tankio nėra. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad gamtinėse saugomose teritorijose veikla reglamentuojama gamtinių teritorijų specialiaisiais planais bei atitinkamais teisės aktais. Saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytas užstatymo tankumas, intensyvumas, aukštingumas ir kt. reglamentai gali skirtis nuo reglamentuotų, patvirtintų Bendrajame plane, ir gali būti griežtesni. Šiuo atveju specialiųjų planų nėra parengta, tačiau atitinkantis teisės aktas galėtų būti Kauno marių regioninio parko tvarkymo planas. Tačiau Direkcijos sprendime minimas Išplėstinis aiškinamasis raštas, kuriame rekomenduojamas tik 2 proc. užstatymo tankis, yra abejotinas, o viešinamuose šio tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindiniuose teiginiuose apie buferines zonas nerašoma.
2. Pažymėjo, kad didžioji dalis buferinės zonos teritorijos jau sudalyta į namų valdos sklypus. Planuojamas Žemė sklypas yra įsiterpęs į tankiai užstatytą teritoriją. Atstumas iki Kauno marių yra didelis ir nei pačių marių, nei Pažaislio vienuolyno iš planuojamo sklypo nesimato. Taigi šiuo atveju nepažeidžiami Kauno marių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plane nustatyti papildomi tikslai – sušvelninti nepageidautiną Kauno marių gretimybių užstatymą, trukdantį apžvelgti marias bei Pažaislio vienuolyną nuo pietinių Nemuno slėnio šlaitų ties Vaišvydava. Pridūrė, kad ne sklypo dydis, o užstatymo tankis lemia vizualinę taršą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (II t., b. l. 101–112) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Panaikino Kauno miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2015 m. gegužės 27–28 d. kompleksinio derinimo protokolą Nr. 70-19-11582, Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2015 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 70-2-1580 „Dėl parengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo nuolatinėje statybos komisijoje“ ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. gegužės 25 d. prašymą Nr. 70-6-112 „Dėl parengto detaliojo plano derinimo nuolatinėje statybos komisijoje“. Likusią skundo dalį atmetė.
6. Teismas pabrėžė, kad kadangi Žemės sklypo detalusis planas pradėtas rengti (taip pat kreiptasi dėl planavimo sąlygų) dar iki naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo – t. y. iki 2014 m. sausio 1 d., todėl šiuo atveju, remiantis 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalimi, Žemės sklypo detaliojo planavimo procedūroms (tarp jų ir rengimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo) taikomos iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatos.
7. Vadovaudamasis ginčui aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies, 26 straipsnio 4, 5 dalių, 27 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė reikalavimą motyvuoti nepritarimą teritorijų planavimo dokumentui. Tai reiškia, kad nepritarimas teritorijų detaliojo planavimo dokumentui turi būti pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir pagrįstas konkrečiomis teisės normomis. Be to, Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintas reikalavimas nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvus išdėstyti derinimo procedūros protokole. Aptartas teisinis reguliavimas leido teismui padaryti išvadą, kad nepritarimui derinti parengtą teritorijų planavimo dokumentą keliami individualiam administraciniam sprendimui būdingi teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Komisijos protokole yra nurodoma, jog prie protokolo pridedama protokolo priedai – 1 lapas. Komisijos protokolo priede Nr. 1 nurodyta „Nepritarimo motyvai išdėstyti 2015-06-16 rašte Nr. 70-2-1580“. Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento urbanistikos skyriaus 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. 70-2-1580 UAB „Planuotojai“ informuojama, kad Komisija Žemės sklypo plano nederino, nederinimo priežastys – neįvykdytas 2014 m. sausio 21 d. planavimo sąlygų Nr. R-9102 6.6 punkto reikalavimas – sprendiniuose neatsižvelgta į tai, kad planuojamas sklypas yra Kauno marių regioninio parko Vaišvydavos buferinės zonos ribose ir patenka į šios teritorijos tvarkymo zoną, todėl reikalingas Kauno marių regioninio parko direkcijos pritarimas bei, kad aiškinamasis raštas ir pagrindinis brėžinys nesutampa – aiškinamajame rašte nurodytas statinių aukštis 8,8 m, o brėžinyje – 8,5 m. Vertindamas Komisijos protokolo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, teismas konstatavo, jog Komisijos protokolo turinys neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalies imperatyvių reikalavimų – t. y. nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvai išdėstyti ne derinimo procedūros protokole, o Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus rašte, kuriuo UAB „Planuotojai“ informuojama apie priimtą Komisijos sprendimą. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2015 m. birželio 16 d. raštas Nr. 70-2-1580 surašytas praėjus 19 dienų po Komisijos posėdžio ir Komisijos protokolo surašymo bei pasirašymo. Nuoroda Komisijos protokolo priede, jog nepritarimo motyvai išdėstyti 2015 m. birželio 16 d. rašte Nr. 70-2-1580 – t. y. dokumente, kurio Komisijos posėdžio ir Komisijos protokolo surašymo metu nebuvo ir kuris bus surašytas tik ateityje, negali būti laikoma tinkama Komisijos sprendimo nederinti Žemės sklypo detaliojo plano motyvacija (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Kadangi Komisijos protokolas nemotyvuotas ir iš pricipo neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalies, taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies imperatyvių nuostatų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos, todėl minėti procedūriniai pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą ginčijamą Komisijos protokolą ir Savivaldybės sprendimą panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).
8. Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tikslinga įvertinti ir Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmus parengiant ir išduodant planavimo sąlygų sąvadą Žemės sklypo detaliajam planui rengti. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius parengė ir 2014 m. sausio 21 d. išdavė pareiškėjai planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti, kuriame nurodyta: pareiškėja – I. N.; planuojama teritorija – žemės sklypas (duomenys neskelbtini); sklypo plotas – 2,1300 ha; sklypo paskirtis – žemės ūkio; būdas – nenustatytas; nurodyti planavimo tikslai, uždaviniai ir numatoma veikla – žemės sklypo padalijimas į sklypus formuojant gyvenamųjų namų kvartalą, pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio į kitą paskirtį, teritorijos tvarkymo, naudojimo bei statybos reglamentų nustatymas, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos Bendrojo plano sprendiniais. Taip pat šiame sąvade nurodyta, kad yra gautos planavimo sąlygos iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2014 m. sausio 21 d. raštu Nr. R-9102, Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. 60-175(6), AB „LESTO“ 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. 42030-14-1143, UAB „Kauno vandenys“ 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. 54-175, AB „TEO LT“ 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. T-14/0161. Planavimo sąlygų 6.6 punkte nurodyta, kad atliekamas rengiamo detaliojo plano sprendinių pasekmių poveikio gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinimas. Taip pat nurodyta atlikti esamų želdinių inventorizaciją, nustatyti jų tvarkymo reglamentus bei, kad planuojamas sklypas yra Kauno marių regioninio parko buferinės zonos ribose.
9. Atsižvelgęs į tai, kad administracinėje byloje nėra ginčo, jog Žemės sklypas yra Kauno marių regioninio parko buferinės zonos ribose, taip pat, vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 10 dalies, 12 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Aprašo 9, 30, 30.2. punktų nuostatomis, teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, kaip institucija, atsakinga už teritorijų planavimo dokumento, planavimo sąlygų sąvado parengimą, turėjo pareigą pateikti paraišką Kauno marių regioninio parko direkcijai sąlygoms gauti, kadangi Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2014 m. sausio 21 d. išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. R-9102 6.6. punkto nuoroda, jog planuojamas sklypas yra Kauno marių regioninio parko buferinės zonos ribose, nėra pakankamai konkreti, o tai prasilenkia su gero viešojo administravimo principu (ABTĮ 57 str.).
10. Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (15.2)-2D-17836 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo“ teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymėjo, jog Inspekcijos sprendimas priimtas atsižvelgiant į Priežiūros įstatyme nustatytą Inspekcijos kompetenciją, yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį nėra jokio pagrindo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos reikalavimas panaikinti šį Inspekcijos sprendimą atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
11. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas šioje byloje – Kauno miesto savivaldybės administracija, be to, pareiškėja (atstovas – UAB „Planuotojai“) 2015 m. gegužės 25 d. prašymą Nr. 70-6-112 „Dėl parengto detaliojo plano derinimo nuolatinėje statybos komisijoje“ pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai, teismas pripažino, kad panaikinus Komisijos protokolą ir Savivaldybės sprendimą, Kauno miesto savivaldybės administracija įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 25 d. prašymą Nr. 70-6-112. Atsižvelgęs į tai, kad administracinio akto priėmimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva, akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, todėl teismas, įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, neturi pagrindo nurodyti atsakovui, kokius sprendimus jis turėtų priimti, teismas pareiškėjos reikalavimo įpareigojimo suderinti (pritarti) detaliojo plano, kuriuo formuojami žemės sklypai (duomenys neskelbtini), Kaune, sprendinius netenkino. Atsakovui iš naujo išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, neužkertamas kelias pareiškėjai vėl kreiptis į teismą, jeigu jos netenkins priimtas sprendimas (ABTĮ 10 str.).
12. Visus likusius pareiškėjos skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Todėl jų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III.

13. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 117–121), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog Komisijos protokolo turinys neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalies imperatyvių reikalavimų, t. y. nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvai išdėstyti ne derinimo procedūros protokole, o sprendime, kuris surašytas 19 dienų po Komisijos posėdžio ir jos protokolo surašymo. Ginčo detaliojo plano derinimas vyko 2015 m. gegužės 27–28 d. Komisijos posėdžiuose. Dalis Komisijos narių, pagal kompetenciją įvertinę derinimui pateiktą detalųjį planą, priėmė sprendimą derinti, pasirašydami Komisijos protokole. Sprendimą atsisakyti derinti detalųjį planą priėmė Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus darbuotojai. Pagal minėtas TPĮ nuostatas vieno Komisijos nario nepritarimas teritorijų planavimo dokumentui lėmė galutinį Komisijos sprendimą nederinti parengto detaliojo plano. Atsižvelgiant į tai, jog Komisijos posėdžio metu yra ribotos galimybės pateikti motyvuotą atsisakymą derinti detalųjį planą, taip pat siekiant išsamiai, remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, atsakyti detaliojo plano organizatoriui ir rengėjui, nederinusi institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius – nederinimo motyvus išdėstė parengdama atskirą raštą (ginčijamą Sprendimą), kuris laikytinas neatskiriama Komisijos protokolo dalimi. Be to, analogiškas detaliojo plano nederinimo motyvas (t. y. būtinybė suderinti teritorijų planavimo dokumentą su Kauno marių regioninio parko direkcija) jau buvo nurodytas Komisijos 2015 m. balandžio 15–16 d. posėdžio protokole Nr. 70-19-82 (motyvas nurodytas pačiame Komisijos protokole). Tačiau detaliojo plano rengėjai nurodyto trūkumo nepašalino ir pakartotinai pateikė detalųjį planą derinti. Dėl šios priežasties buvo būtina išsamiai ir argumentuotai atsakyti detaliojo plano rengėjams, nurodant faktinius ir teisinius pagrindus, kad nurodytas trūkumas būtų ištaisytas ir tai buvo atlikta Komisijos protokolo sudedamojoje dalyje – Savivaldybės sprendime. Kadangi Komisijos protokolas detaliojo plano rengėjams buvo pateiktas kartu su Savivaldybės sprendimu, pareiškėja turėjo galimybę įvertinti abiejų administracinių aktų turinį ir suprasti detaliojo plano nederinimo motyvus.
2. Nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo motyvas dėl Savivaldybės sprendimo motyvacijos nebuvimo. Kaip matyti iš Savivaldybės sprendimo turinio, jis yra pagrįstas tiek konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų normomis, t. y. visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jokių kitų motyvų, pagrindžiančių Savivaldybės sprendimo neteisėtumą, teismo sprendime nenurodyta, todėl nebuvo jokio pagrindo jį ir panaikinti.
3. Priešingai, nei teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, buferinės apsaugos zonos nepriskiriamos saugomai teritorijai, o planavimo sąlygos yra privalomos tuo atveju, jei planuojamas žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, jog ginčo Žemės sklypas nepateko į Kauno marių regioninio parko ribas, o tik į šio parko buferinę apsaugos zoną, nebuvo pagrindo kreiptis dėl planavimo sąlygų išdavimo į Kauno marių regioninio parko direkciją. Todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, kaip institucija, atsakinga už teritorijų planavimo dokumento, planavimo sąlygų sąvado parengimą, turėjo pareigą pateikti paraišką Kauno marių regioninio parko direkcijai sąlygoms gauti, kadangi Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2014 m. sausio 21d. išduotų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. R-9102 6.6 punkte yra nuoroda, jog planuojamas sklypas yra Kauno marių regioninio parko buferinės zonos ribose.
4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo pasisakyta dėl ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodytos būtinybės detalųjį planą derinti su Kauno marių regioninio parko direkcija. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 1153 patvirtintų Gamtinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų bendrųjų nuostatų 12 punktą bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 211 punktą toks derinimas privalomas. Todėl nepriklausomai nuo to, ar buvo nurodyta planavimo sąlygose, ar ne, detaliojo plano rengėjai turėjo pareigą laikytis specialiuose norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir derinti detalųjį planą su Kauno marių regioninio parko direkcija, nes ginčo atveju būtent Kauno marių regioninio parko direkcija yra kompetentinga spręsti, ar Žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai atitinka Kauno marių regioninio parko specialiojo teritorijų planavimo dokumentus bei apsaugos reglamentus. Taigi toks Komisijos protokolo ir Savivaldybės sprendimo reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas.
5. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Inspekcijos sprendimą. Tačiau pagal TPĮ 27 straipsnio 7 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, 2009 m. birželio 30 d. apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija Nr. 17), Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 6 punktą, 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą Inspekcijai priskirta išnagrinėti gautą skundą ikiteismine tvarka, ir, jei reikia, atlikti tam tikrus veiksmus, kad būtų pašalinti Inspekcijos nustatyti pažeidimai. Kaip matyti iš Inspekcijos sprendimo, Inspekcija, kaip privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija, išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl Komisijos protokolo ir Savivaldybės sprendimo panaikinimo, tačiau, priešingai, nei pirmosios instancijos teismas, ginčijamų Kauno miesto savivaldybės administracinių aktų trūkumų nenustatė, jokių privalomų nurodymų dėl šių aktų Kauno miesto savivaldybei neteikė, nesikreipė į teismą dėl jų galimo neteisėtumo. Tačiau teismas dėl priimto Inspekcijos sprendimo teisėtumo nepasisakė, apsiribodamas formaliu Inspekcijos sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymui vertinimu. Teismas turėjo įvertinti ne tik tai, ar priimant šį sprendimą nebuvo pažeistos viešojo administravimo procedūros, tačiau ir Inspekcijos sprendimo turinį: ar priimant sprendimą buvo objektyviai ir visapusiškai įvertintos ginčo faktinės aplinkybės, tinkamai taikytos teisės aktų nuostatos. Teismas tokio vertinimo neatliko, tokiu būdu sukurdamas prieštaringą situaciją: panaikino savivaldybės administracinius aktus, tačiau paliko galioti visiškai priešingą ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos priimtą aktą – Inspekcijos sprendimą, kuris minėtų savivaldybės administracinių aktų neteisėtumo nenustatė. Konstatavęs Inspekcijos sprendimo teisėtumą, teismas neturėjo pagrindo naikinti ir Komisijos protokolo bei Savivaldybės sprendimo.
14. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (II t. b. l. 125–130) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Inspekcijai nukreipto reikalavimo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas netenkino jos prašymo panaikinti Inspekcijos sprendimą. Savivaldybės administracija apeliaciniame skunde kvestionuoja Inspekcijos sprendimą, nors pati jo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Taigi, nagrinėjant Savivaldybės apeliacinio skundo pagrįstumą, pareiškėjai apeliacine tvarka neužginčijus teismo sprendimo teisėtumo dėl Inspekcijai nukreipto reikalavimo, Inspekcijos sprendimo teisėtumas negali būti ginčijamas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Todėl laikytina, kad pareiškėją tenkina pirmosios instancijos teismo motyvai ir argumentai, o teismo sprendimas dėl Inspekcijai nukreipto reikalavimo turėtų būti paliktas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas.
2. Pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 13 d. skundą Inspekcija nagrinėjo ir sprendimą priėmė pagal nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusias Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1, 4, 7 dalių bei Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jose numatytą kompetenciją. Taigi Inspekcija veikė teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose, todėl negalėjo tenkinti pareiškėjos skundo. Šią aplinkybę pripažįsta ir pirmosios instancijos teismas sprendimu, ir pareiškėja, neskųsdama šios sprendimo dalies.
3. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Savivaldybės administracija, kaip institucija, atsakinga už teritorijų planavimo dokumento, planavimo sąlygų sąvado parengimą, turėjo pareigą pateikti paraišką Kauno marių regioninio parko direkcijai sąlygoms gauti. Savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2014 m. sausio 21 d. išduotų pareiškėjai planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. R-9102 6.6 punktas numatė, kad atliekamas rengiamo detaliojo plano sprendinių pasekmių poveikio gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinimas. Taip pat nurodė atlikti esamų želdinių inventorizaciją, nustatyti jų tvarkymo reglamentus ir, kad planuojamas sklypas yra Kauno marių regioninio parko buferinės zonos ribose. Be to, pirmosios instancijos teismas kompleksiškai vertino Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2014 m. sausio 6 d., tiek Direkcijos rašto rengimo metu, tiek šiuo metu galiojanti) 2 straipsnio 32 punkto, 12 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 7 dalies, Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 17 d.) 30.2 papunkčio, Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 3 d. iki 2014 m. sausio 8 d.) 2.3.4 papunkčio nuostatas ir pagrįstai nustatė, kad Savivaldybės administracija turėjo pareigą pateikti paraišką Direkcijai sąlygoms gauti. Teismo sprendime nurodytus teisės aktus vertinant ne kompleksiškai, o atskirai, kaip nurodo Savivaldybės administracija, susidaro situacija, kad, Direkcijai neišdavus sąlygų teritorijų planavimo dokumentui rengti, t. y. nenurodžius planuojamai teritorijai taikomų reikalavimų, ji gali nederinti bet kokių parengtų detaliojo plano sprendinių, nors teritorijų planavimo dokumento tikslų ir uždavinių įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo STĮ 19 straipsnio 7 dalies nuostatų ir Direkcijos sprendimo, kokia statyba valstybinių parkų buferinės apsaugos zonose didina teritorijos vizualią (regimąją) taršą. Detaliojo teritorijų planavimo organizatorius privalėjo vadovautis ne tik Savivaldybės administracijos planavimo sąlygomis, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1083 patvirtintu Kauno marių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. D1-111 patvirtintu Kauno marių regioninio parko tvarkymo planu (jų sprendiniais), vertinant nurodytą detaliojo teritorijų planavimo organizatorius pareigą Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies kontekste. Ar statyba valstybinių parkų buferinės apsaugos zonose didina teritorijos vizualią (regimąją) taršą, gali nustatyti tik Direkcija.
15. Pareiškėja I. N. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 137–141, 143–148) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš Savivaldybės pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vadovaujantis TPĮ, galiojusio iki 2014 m. sausio 1 d., 27 straipsnio 4 dalimi, akivaizdu, jog Savivaldybė nesilaikė šio reikalavimo – Komisijos protokolas parengtas 2015 m. gegužės 27–28 d., jame nenurodant jokių motyvų, o atsisakymo derinti argumentai išdėstyti 2015 m. birželio 16 d. Savivaldybės sprendime, o ne Komisijos protokole.
2. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad Savivaldybės sprendimas surašytas praėjus 19 dienų po Komisijos posėdžio ir Komisijos protokolo surašymo bei pasirašymo, o nuoroda Komisijos protokolo priede, jog nepritarimo motyvai išdėstyti dokumente, kurio Komisijos posėdžio ir Komisijos protokolo surašymo metu nebuvo ir kuris bus surašytas tik ateityje, negali būti laikoma tinkama Komisijos sprendimo nederinti Žemės sklypo detaliojo plano motyvacija.
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, jog administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų, taikytini tais atvejais, kai administracinio akto pagrindimas yra išdėstytas iki administracinio akto priėmimo dienos parengtuose dokumentuose, pateikiamuose kartu su administraciniu aktu. Šiuo atveju pagrindimas išdėstytas praėjus net 19 dienų po sprendimo priėmimo.
4. Pareiškėja prašymą dėl detaliojo plano derinimo Nuolatinei statybos komisijai pateikė 2015 m. gegužės 25 d., Komisijos protokolas pasirašytas 2015 m. gegužės 27–28 d., Savivaldybės sprendimas parengtas 2015 m. birželio 16 d., o šie aktai pareiškėjai pateikti tik 2015 m. liepos 13 d.
5. Nagrinėjamu atveju Savivaldybei per TPĮ 27 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, t. y. 15 darbo dienų nuo prašymo derinti teritorijų planavimo dokumentą pateikimo dienos, nepateikus protokolo dėl pateikto detaliojo plano nederinimo, apskritai gali būti vertinama, jog Nuolatinei statybos komisijai pateiktas detalusis planas yra laikytinas suderintu.
6. Pats Savivaldybės sprendimas taip pat nelaikytinas motyvuotu. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė reikalavimą motyvuoti nepritarimą teritorijų planavimo dokumentui, o tai reiškia, kad nepritarimas teritorijų detaliojo planavimo dokumentui turi būti pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir konkrečiomis teisės normomis. Šiuo atveju iš Savivaldybės sprendimo nėra aišku, kokiomis teisės aktų nuostatomis grindžiamas reikalavimas gauti Kauno marių regioninio parko direkcijos pritarimą ir kokių teisės aktų nuostatų neatitinka detaliojo plano sprendiniai.
7. Kaip matyti iš Gamtinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 1153, 12 punkto ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 211 punkto nuostatų, su valstybinio parko direkcija turi būti derinami (1) pastatų, kelių, vamzdynų, elektros tiekimo ir ryšių linijų, kitų objektų statybos bei rekonstrukcijos, rekreacijos organizavimo, teritorijos tvarkymo projektai bei (2) statinių arba įrenginių statybos, kelių, vamzdynų, elektros ir ryšių linijų tiesimo arba rekonstravimo, poilsio bei transporto aikštelių įrengimo darbai. Pareiškėja nerengė nurodytų projektų ir neketino atlikti išvardintų darbų. Pareiškėjos užsakymu buvo rengiamas Žemės sklypo detalusis planas, kurio tikslai ir uždaviniai bei numatoma veikla – žemės sklypo padalijimas į sklypus, formuojant gyvenamųjų namų kvartalą, pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio į kitą paskirtį, teritorijos tvarkymo, naudojimo bei statybos reglamentų nustatymas, vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais. Todėl nagrinėjamu atveju detaliojo plano nereikėjo derinti su Direkcija.
8. Vadovaujantis TPĮ, galiojusio iki 2014 m. sausio 1 d., 27 straipsnio 4 dalimi, Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 ir pripažintų netekusiomis galios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-9, paskutinės aktualios redakcijos 46 punktu, Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 ir galiojusio nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 18 d., 30.2. punktu, ne pati pareiškėja sprendė, kas turi pateikti sąlygas detaliojo plano rengimui, bet Savivaldybės vyriausiasis architektas, atsižvelgdamas į teritorijų planavimo tikslus ir uždavinius. To paties Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 15 punktas numatė, jog už sąlygų ir / ar sąvado atitiktį įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, taip pat planuojamoje teritorijoje išduotoms kitų teritorijų planavimo dokumentų rengimo sąlygoms pagal kompetenciją atsako juos parengusios ir išdavusios institucijos. Todėl jeigu Savivaldybė laikė, jog detalųjį planą reikia suderinti su Direkcija, ji privalėjo aiškiai ir konkrečiai tai įrašyti į 2014 m. sausio 21 d. Detaliojo plano sąlygų sąvadą Nr. S-9102. Vėliau šis sąvadas ir sąlygos nebuvo pakeisti. Šiuo atveju šis derinimo su Direkcija reikalavimas iškeltas jau baigiamajame detaliojo plano rengimo etape. Savivaldybei nesikreipus į Direkciją dėl planavimo sąlygų ir jai jų atitinkamai neišdavus, detaliojo plano derinimo etape netgi nebuvo įmanoma patikrinti, ar buvo laikytasi planavimo sąlygų, o būtent tai atliekama teritorijų planavimo dokumento derinimo procedūros metu.
9. Žemės sklypo detaliuoju planu planuojamas sklypas yra Kauno marių regioninio parko Vaišvydavos buferinės zonos ribose ir dėl to ginčo nėra. Neginčijama ir tai, jog planuojamas žemės sklypas nepateko į Kauno marių regioninio parko ribas. Tačiau valstybinio parko teritorija (pagal Aprašo 2.2 p.) ir jo buferinė apsaugos zona yra dvi skirtingos saugomos teritorijos (STĮ 2 str. 32 p., 10 d., 4 str. 1 d. 3 ir 4 p., 18 str. 2 d. 2 p.). Aprašo 2.2 punkte kalbama tik apie valstybinių parkų teritorijas ir neminimos šių saugomų teritorijų buferinės apsaugos zonos. Todėl laikytina, jog nagrinėjamu atveju ginčo Žemės sklypui patekus į Kauno marių regioninio parko buferinės apsaugos zonos ribas, bet ne į paties parko ribas, nebuvo pagrindo kreiptis į Direkciją dėl planavimo sąlygų išdavimo. Pastebėtina, jog Aprašo 2.2 punkto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d., kalbėjo ne tik apie valstybinius parkus, tačiau ir apie saugomų teritorijų ar jų buferinių apsaugos zonų teritorijas (valstybinius draustinius, biosferos poligonus, buveinių apsaugai svarbias teritorijas). Tačiau ši nuostata buvo pakeista 2008 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. D1-440 (įsigaliojo nuo 2008 m. rugsėjo 5 d.), pašalinant įrašą dėl buferinių apsaugos zonų. Tai taip pat patvirtina, jog valstybinis parkas ir jo buferinė apsaugos zona yra dvi skirtingos saugomos teritorijos ir šio teisės akto leidėjas pakeitė buvusį teisinį reglamentavimą, nustatydamas, jog valstybinių parkų direkcijos rengia planavimo sąlygas tik tuomet, kai žemės sklypas patenka į valstybinio parko teritoriją. Taigi šiuo atveju Direkcija ne tik nebuvo Komisijos narė, bet ir negalėjo ja būti, remiantis teritorijų planavimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis (TPĮ 27 str. 4 d.). Iš institucijų, nurodytų Savivaldybės 2014 m. sausio 21 d. parengtame ir pareiškėjai išduotame Planavimo sąlygų sąvade detaliojo planavimo dokumentui rengti, prieštaravimų dėl rengiamojo detaliojo plano nebuvo gauta. Šiuo atveju detaliojo plano tvirtinimui prieštaravo tik Direkcija, kuri nebuvo Komisijos narė. Taigi Savivaldybė, teritorijų planavimo procese priimdama Savivaldybės sprendimą ir Komisijos protokolą, nepagrįstai vadovavosi Direkcijos sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūros metu priimtų sprendimų teisėtumo.
17. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas 27 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūra atliekama savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje kompleksiškai ir turi būti baigta per 15 darbo dienų nuo planavimo organizatoriaus prašymo derinti teritorijų planavimo dokumentą pateikimo dienos; komisija sudaroma iš planavimo sąlygas rengiančių institucijų atstovų, turinčių įgaliojimus priimti sprendimus; derinimo procedūros rezultatai įforminami protokolu; jeigu bent vienas komisijos narys nepritaria teritorijų planavimo dokumento derinimui, laikoma, kad komisija priėmė sprendimą nederinti teritorijų planavimo dokumentą; nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvai išdėstomi derinimo procedūros protokole. Teismas pažymi, kad ši teisės norma aiškintina atsižvelgiant į tai, kad teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūros turi būti atliekamos per įstatymo numatytus trumpus terminus, bei į komisijos veiklos specifiką – vienu metu komisijos posėdžio metu dalyvauja eilė įvairių institucijų specialistų, gali būti svarstomi sudėtingi faktų ir teisės klausimai. Todėl, teismo nuomone, šios teisės normos tikslams neprieštarautų administracinė praktika, kai svarstant sudėtingus klausimus į derinimo procedūros protokolą būtų įrašomi sutrumpinti nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvai, o išsamūs motyvai būtų išdėstomi per įmanomai trumpiausią laikotarpį priede prie protokolo.
18. 2015 m. gegužės 27–28 d. Kauno miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole Nr. 70-19-11582 nederinimo motyvai nėra nurodyti. Išsamūs nederinimo motyvai yra išdėstyti 2015 m. birželio 16 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus rašte Nr. 70-2-1580, t. y. po 19 dienų. Teismo nuomone šis terminas per ilgas ir nederinimo motyvai nėra išdėstyti per įmanomai trumpiausią laikotarpį, taip kaip paminėta šios nutarties 17 p.
19. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
20. Teismas vertina, kad byloje yra įrodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2015 m. birželio 16 d. raštas Nr. 70-2-1580 „Dėl parengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo nuolatinėje statybos komisijoje“ yra sudėtinė ginčijamo komisijos protokolo dalis. Šiame rašte yra nurodyti nederinimo motyvai, iš jo turinio aišku, kokios teisės normos taikytos ir kokie reikšmingi faktai buvo nustatyti priimant skundžiamą sprendimą. Todėl, teismas pritaria apelianto argumentams, kad pareiškėja turėjo galimybę įvertinti administracinių aktų turinį ir suprasti detaliojo plano nederinimo motyvus. Ji taip pat turėjo pakankamai laiko apskųsti sprendimus įstatymo nustatyta tvarka. Teismas atsakovo padarytus procesinius pažeidimus, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, vertina kaip neesminius. Taigi, byloje nėra procesinių kliūčių spręsti, ar atsakovai pažeidė pareiškėjos subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus.
21. Kauno apygardos administracinis teismas padaręs išvadą, kad procedūriniai pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą ginčijamą Komisijos protokolą ir Savivaldybės sprendimą panaikinti, suklydo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
22. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. (15.2)-2D-17836 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano derinimo“ yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą ikiteismine tvarka, ir negali būti savarankišku teisinio nagrinėjimo dalyku, nesiejant jo su kitais byloje keliamais reikalavimais. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalimi naikinama ir teismo sprendimo dalis susijusi ir su šiuo sprendimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius