Administracinė byla Nr. AS-752-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01075-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija: 63.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatė 14 dienų terminą skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 28 Eur žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad nustatytu terminu neįvykdžius teismo įpareigojimo, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 40 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, sumokėti žyminį mokestį. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2014 m. liepos 7 d., prašydamas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2014 m. birželio 4 d. priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI. Teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo taip pat kreipėsi 2015 m. vasario 17 d. (du skundai), kuriuose kėlė ginčą dėl pasivaikščiojimo kiemelių, muzikinio grotuvo sugadinimo, šie skundai teismo sprendimais buvo atmesti. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2015 m. vasario 19 d., prašė priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 10 d. jam nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ir išduota nešvari patalynė, šis skundas teismo sprendimu buvo atmestas. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi ir 2015 m. kovo 2 d. (skundą atsisakyta priimti), 2015 m. gegužės 4 d. (dėl maitinimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., skundas atmestas), 2015 m. gegužės 28 d. (skundą atsisakyta priimti), 2015 m. liepos 9 d. (skundą atsisakyta priimti), 2015 m. lapkričio 5 d. (skundą atsisakyta priimti), 2016 m. vasario 4 d. (skundą atsisakyta priimti), 2016 m. vasario 19 d. (dėl laikymo priėmimo-paskirstymo kamerose laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. vasario 22 d.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visuose minėtuose skunduose ginčas keliamas dėl Šiaulių TI sąlygų, higienos normų pažeidimų, pareiškėjas atskirus ginčus inicijuoja dėl pavienių epizodų, laikotarpiai juose panašūs. Šiame teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo išduoti užvalkalai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktų skundų kiekį, jais inicijuojamų ginčų pobūdį, skundų išsprendimo baigtį, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas į teismą kreipiasi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise, todėl sprendė, kad yra pagrindas įpareigoti pareiškėją sumokėti 28 Eur žyminį mokestį.
Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. pateikė teismui prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nurodė, kad yra nemokus, pajamų negauna, nedirba, todėl neturi galimybės šio mokesčio sumokėti.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino ir dar kartą įpareigojo pareiškėją per 14 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos pateikti teismui įrodymus, kad už skundą sumokėtas 28 Eur žyminis mokestis.
Pareiškėjas 2016 m. birželio 6 d. pateikė teismui prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, nes jis neturi galimybių jo sumokėti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi, pareiškėjui per nustatytą terminą žyminio mokesčio nesumokėjus, skundas laikytas nepaduotu.
Teismas nurodė, kad teismo nutartyje įvardytų skundo trūkumų nepašalinimas ar netinkamas pašalinimas per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjui. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neįvykdė 2016 m. gegužės 3 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. nutarčių, nesumokėjo 28 Eur žyminio mokesčio, teismas laikė pareiškėjo skundą nepaduotu ir jį grąžino pareiškėjui. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad ABTĮ nenumato galimybės atidėti žyminio mokesčio mokėjimą.
III.
Pareiškėjas E. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo nesutiko su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi.
Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, yra nepagrįsta. Pareiškėjas neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio, nes nedirba, pajamų negauna, jį galėtų sumokėti tik per 10 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atidėti mokesčio sumokėjimą, atėmė iš pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Pažymėjo, kad ABTĮ numato galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo laikė nepaduotu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. nutartimis, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, konstatavęs tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, remdamasis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, įpareigojo pareiškėją per 14 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos sumokėti už skundą žyminį mokestį ir pateikti teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas nustatytu terminu nurodyto skundo trūkumo nepašalino, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.
Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo nutartyje nurodytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.
Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011, 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 str.), taip pat suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 str.), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui. Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise, turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (žr., pvz., 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006, 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-204-492/2015).
Kaip matyti iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties, teismas vertino, kiek pareiškėjo skundų dėl žalos atlyginimo per 2014–2016 m. laikotarpį gauta Šiaulių apygardos administraciniame teisme, įskaitant skundą šioje byloje, taip pat vertino šių skundų išsprendimo baigtį. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėjas per šį laikotarpį su skundais į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 16 kartų. 14 iš šių skundų pateikti atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, 13 iš jų – dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo. Nustatyta, kad pareiškėjo du 2015 m. vasario 17 d. pateikti skundai bei vienas 2015 m. vasario 19 d. buvo atmesti, 2015 m. kovo 2 d. skundą atsisakyta priimti, 2015 m. gegužės 4 d. skundas atmestas, 2015 m. gegužės 28 d. skundą atsisakyta priimti, 2015 m. liepos 9 d. skundą atsisakyta priimti, 2015 m. lapkričio 5 d. skundą atsisakyta priimti, 2016 m. vasario 4 d. skundą atsisakyta priimti, 2016 m. balandžio 28 d. skundą atsisakyta priimti ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. skundą taip pat atsisakyta priimti; 2014 m. liepos 7 d. ir 2016 m. vasario 9 d. pateikti skundai patenkinti iš dalies. Šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipiasi dažniau nei vieną kartą per mėnesį ir didžioji dalis jo pateikiamų skundų teismo įvertinami kaip nepriimtini ar nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadas, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, pripažinti pagrįstomis vertinant ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir vertinant pagal keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį.
Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas pagrįstai įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamą skundą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymas nereiškia, kad asmeniui užkertamas kelias į teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad asmuo, elgdamasis sąžiningai ir nepiktnaudžiaudamas teise į teisminę gynybą, turi įvertinti, kada jam iš tikrųjų yra reikalinga teisminė gynyba, atitinkanti jos paskirtį ir tikslus.
Atkreiptinas dėmesys, jog teismas gali visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų kategorijai. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo patenka į žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą (ABTĮ 40 str. 1 d. 11 p.) ir teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostata, konkrečiu atveju pareikalavo iš pareiškėjo sumokėti žyminį mokestį. Todėl nors pareiškėjas 2016 m. gegužės 20 d. prašymu ir prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tokį prašymą tenkinti. Pažymėtina, kad žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo ABTĮ nenumato, todėl teisme gauto 2016 m. birželio 3 d. prašymo tenkinti taip pat nebuvo pagrindo.
Kadangi pareiškėjas teismo nutartimi nustatyto skundo trūkumo nepašalino, jo skundas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 24 str. 2 d., 37 str. 1 d.).
Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė