Baudžiamoji byla Nr. 2K-212/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:                         1.1.8.1.2 (S)                

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės  25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo  A. L. (A. L.) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant būti savo nuolatinėje gyvenamoje vietoje nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. lapkričio 28 d. iki 2008 m. gruodžio 24 d. Iš A. L. išieškota 14,60 Lt proceso išlaidų į valstybės pajamas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija  2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkino, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo A. L., pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistam A. L. paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Likusi nuosprendžio dalis nepakeista.

 

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

A. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. lapkričio 28 d., (tikslesnis laikas nenustatytas), Panevėžyje, automobilyje BMW 325 (duomenys neskelbtini), važinėjusiame Panevėžio gatvėmis, neteisėtai iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 19,182 g narkotinės medžiagos – kokaino, supakuotos į bespalvį plastikinį užspaudžiamą maišelį, ir turėdamas tikslą ją parduoti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatytam asmeniui Vilniuje, neteisėtai gabeno Vilniaus link. Tą pačią dieną apie 12.10 val. kelio Panevėžys-Vilnius 128 kilometre A. L. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas ir patikrintas policijos pareigūnų, kurie surado ir paėmė įgytą bei gabentą narkotinę medžiagą – 19,182 g kokaino.

 

Kasaciniu skundu nuteistasis A. L.  prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, jog paskirtoji bausmė yra per griežta, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinis teismas nuosprendyje nenurodė motyvo, kodėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, todėl priėmė visiškai nemotyvuotą nuosprendį, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas nustatė išsamų aplinkybių, būtinų taikyti BK 54 straipsnio 3 daliai, visetą. Pasak kasatoriaus, vienas iš pamatinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę, paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, atskleidė bylos esmę ir šį straipsnį taikė įvertinęs visas aplinkybes, apibūdinančias tiek kasatoriaus, kaip vidutinio paprasto žmogaus, elgseną gyvenime apskritai, tiek veikos pavojingumą, t. y. tai, kad jis narkotines medžiagas tik perėmė perduoti, bet jų neperdavė. Kasatorius nurodo, kad nors ir ne nuo jo priklausančių aplinkybių, tačiau narkotinės medžiagos nepasiekė vartotojo ir niekam nepakenkė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jis gailisi dėl padarytos veikos, iki šios veikos padarymo nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, gyvena skurdžiai ir ne dėl tinginystės, bet dėl to, kad nesiseka gyvenime. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis užsiregistravo Darbo biržoje (šiuo metu dirba), stengiasi į gyvenimą įsikabinti ir nebūti našta nei aplinkiniams, nei valstybei, šiuo metu gyvena santuokoje, nesiekia pažeisti nei moralės, nei teisės normų. Kasatorius savo norą gauti lengvų pinigų teismo posėdyje atskleidė ir teismas tai įvertino kaip asmens silpnybę.

Kasatorius nurodo, kad prokuroras, remdamasis 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktu, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė išimtinių aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad A. L. jauno amžiaus, neteistas, kaltinamas nuo pat pradžių nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atskleidė visas nusikalstamos veikos aplinkybes, geranoriškai bendradarbiavo ikiteisminio tyrimo metu, padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką, ketina kurti šeimą, užsiregistravęs darbo biržoje, anksčiau neteistas, nepadaręs administracinių teisės pažeidimų – nėra išimtinės aplinkybės. Tačiau prokuroras neatskleidė, kaip teismų praktikoje turėtų būti suprantamos išimtinės aplinkybės ir kokių aplinkybių dar trūksta, kad būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Argumentų, kodėl nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga ir turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nepateikta. Prokuroro apeliacinis skundas neturi nei pagrindo, nei motyvų, jame surašytos tik tezės, kad paskirta bausmė per švelni, todėl teismas, nagrinėdamas tokį skundą, turi vienintelę galimybę – šį skundą atmesti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų ir pažeidžiamas BPK 312 straipsnio 1 dalį, skundą patenkino.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad BK 54 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma izoliuotai nuo BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 1 straipsnio, tačiau toliau skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nėra nė vieno argumento, kaip konkrečiai pirmosios instancijos teismas pažeidė šias normas. O tai reiškia, kad BK 54 straipsnio 3 dalis pritaikyta tinkamai. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikėsi nuomonės, jog esant sunkiam nusikaltimui (BK 260 straipsnio l dalis) švelninti bausmę galima tik iki minimalios straipsnio sankcijoje numatytos ribos ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį negali būti paskirta sankcijoje nenumatyta bausmė. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalyje tokių nuostatų nėra. Net ir esant labai sunkiam nusikaltimui, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, t. y. bausmę, nenumatytą sankcijoje. Nemotyvuotas taip pat yra konstatavimas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė išimtinių aplinkybių. Įstatymo leidėjas BK tokios sąvokos nevartoja, todėl jos naudojimas procesiniuose sprendimuose tik įneša painiavą. Iš skundžiamos nuosprendžio dalies konteksto tik galima spėti, kad išimtinės aplinkybės yra kažkas panašaus į didvyriškumą, antgamtiškumą ir t. t. Anot kasatoriaus, tokį požiūrį paneigia teisės doktrina, pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-389/2005). Išimtinių aplinkybių „... nereikia suprasti taip, kad įstatymas reikalauja nustatyti kokias nors ypatingas ar išskirtines aplinkybes. Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Žinoma, teismas turi išvardyti, kuo remdamasis jis padarė savo išvadą. Tokia išvada turi būti padaryta įvertinus padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą“ (Vytautas Piesliakas. Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga. 2008 p. 305-308).

 

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo A. L. kasacinį skundą prašo šį atmesti. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija nustato, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir jos ribų peržengti negali. Tik specialiai įstatymų numatytais atvejais teismas gali paskirti bausmę, švelnesnę nei nustatyta sankcijoje. Viena tokių galimybių numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies, pagrįstai nurodė, jog A. L. asmenybę apibūdinantys duomenys (jis yra jauno amžiaus, neteistas, registruotas darbo biržoje, pagal gyvenamąją vietą apibūdinamas teigiamai, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi) nėra išimtinės aplinkybės,  kurių pagrindu būtų galima skirti švelnesnę negu  įstatymo  sankcijoje numatytą bausmę. Pasak prokurorės, teisingumo principo įgyvendinimas reikalauja paskirti bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje išanalizavęs visų byloje esančių aplinkybių visumą, išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl A. L. negali būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis.

Prokurorė taip pat nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, BPK nuostatos, nustatančios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas bei apibrėžiančios prokuroro įgaliojimus apeliaciniame procese, nebuvo pažeistos.

 

Kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo panaikinimo pagrįstumo

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad šiai normai taikyti neturi būti reikalaujama nustatyti kokių nors ypatingų, itin retai pasitaikančių (antgamtiškų) aplinkybių. Kita vertus, pažymėtina tai, kad teismas, skirdamas bausmę, teisingumo principą įgyvendina pirmiausia laikydamasis įstatyme detaliai nustatytų bausmės skyrimo taisyklių (BK 54 straipsnio 1-2 dalys, 55-61 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę esant BK 62 straipsnyje išsamiai nurodytiems pagrindams. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas pagrindas švelninti bausmę nedetalizuotas – teismas  tokį sprendimą gali priimti vadovaudamasis bausmės paskirtimi ir teisingumo principu. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas gali būti vadinamas išimtiniu. Teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad teis­mas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, tu­ri nu­ro­dy­ti, ko­kios yra iš­im­ti­nės ap­lin­ky­bės, rodančios, kad straipsnio sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tos baus­mės pa­sky­ri­mas as­me­niui už nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mą, aiš­kiai prieš­ta­rau­tų tei­sin­gu­mo prin­ci­pui  (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 p.).

Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti A. L. švelnesnę bausmę nei nustatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, lėmė tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, neteistas, nuoširdžiai prisipažino, atskleidė visas nusikalstamos veikos aplinkybes, geranoriškai bendradarbiavo ikiteisminio tyrimo metu, padėjo tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, registruotas darbo biržoje, pagal gyvenamąją vietą apibūdinamas teigiamai, netekęs laisvės prarastų galimybę įsidarbinti, aprūpinti šeimą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 54 straipsnio 3 dalis byloje pritaikyta netinkamai ir kad bylos aplinkybės leidžia paskirti minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, bet pagrindo skirti sankcijoje nenumatytą bausmę, nėra. Šią išvadą teismas  pagrindė tuo, kad nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės nėra išimtinės ir negali nusverti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kurį rodo nusikalstamos veikos priskyrimas sunkių nusikaltimų kategorijai, jos baigtumas, tyčinė kaltės forma. Apeliacinės instancijos teismo išvadai pritartina. Jos pagrįstumą rodo ir tai, kad A. L. nusikalstama veika padaryta platinimo tikslais įgyjant ir gabenant pagal savo poveikį stiprią narkotinę medžiagą – kokainą. Rasto ir paimto kokaino kiekis (19,182 g) yra artimas dideliam kiekiui (pagal Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintas rekomendacijas kokaino kiekis laikomas dideliu, kai jis didesnis kaip 20 g). Be to, iš paties nuteistojo parodymų (T. 3, b. l. 62) matyti, kad narkotines medžiagas jis gabeno ne pirmą kartą, darė tai dėl savanaudiškų paskatų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra.

 

Dėl kitų argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad prokuroro apeliacinis skundas byloje buvo paduotas be pagrindo ir motyvų, taigi pažeidžiant BPK 312 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šį skundą patenkino nesilaikydamas apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų. Šie teiginiai deklaratyvūs ir nepagrįsti teisiniais argumentas, todėl paliktini nenagrinėti.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                              Albinas Sirvydis

 

                                                                                                      Valerijus Čiučiulka

 

                             Olegas Fedosiukas