Administracinė byla Nr. A⁸⁵⁸-888/2011

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00045-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.2. (S)

 

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „KLAIPĖDOS VANDUO“ atstovėms I. T. ir E. A.,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „ESPERSEN LIETUVA“ atstovui advokatui Tomui Juodžiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovei Vilmai Adamavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „KLAIPĖDOS VANDUO“ ir atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo prašymą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi (b. l. 6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą (ryšys su individualia byla Nr. 2A-66-123/2010). Pareiškėjas prašymu (b. l. 7–10) prašo patikrinti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T2-325 „Dėl kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir ginčijamas aktas, Sprendimas) patvirtinto „Kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 9 dalis, 9 dalies 9.1., 9.2., 9.3., 9.4., 9.5. punktai atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 3, 4, 5 dalis dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos. UAB „ESPERSEN LIETUVA“ (toliau – ir UAB „Espersen Lietuva“) pateikė prašymą dėl norminio administracinio akto dalies atitikties įstatymui, kuriuo prašo teismo kreiptis į administracinį teismą. Sprendimu patvirtintas Aprašas, nustatantis nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, nėra suderintas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, todėl nėra patikrintas tokių kainų nustatymo pagrįstumas, atitiktis paslaugų kainodaros principams, pažeidžiamas atsakovo, kaip abonento, teisėtas interesas mokėti tokią nuotekų paslaugų kainą, kuri būtų apskaičiuota vadovaujantis teisės aktais. UAB „Espersen Lietuva“ nurodė, kad nustatyta tvarka neapskaičiavus ir nesuderinus nuotekų kainos, minėto norminio administracinio akto dalis prieštarauja Įstatymo 22 straipsnio 3, 4, 5 dalims. Civilinėje byloje akcinė bendrovė „KLAIPĖDOS VANDUO“ (toliau – ir AB „Klaipėdos vanduo“) savo reikalavimą dėl skolos priteisimo iš UAB „Espersen Lietuva“ už padidėjusio užteršimo nuotekų tvarkymą grindžia Aprašu. Nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymą, jo principus ir tvarką reglamentuoja Įstatymas, todėl teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar šioje byloje taikomas norminis administracinis aktas – Sprendimu patvirtintas aprašas, nustatantis nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, atitinka Įstatymo 22 straipsnio 3, 4, 5 dalis.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą (b. l. 77–79), kuriame nurodė, kad prieštaravimų aukštesnės galios teisės aktui nėra ir norminis administracinis aktas paskelbtas tinkamai. Šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo ir valymo organizavimas yra viena iš savivaldybių funkcijų, numatyta Vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 7 straipsnio 16 punkte. VSĮ 17 straipsnio 21 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas. Įsakymas buvo patvirtintas vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 53.10 punktu, atsižvelgiant į 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-236 patvirtintą Nuotekų tvarkymo reglamentą (toliau – ir Reglamentas). Aprašą atsakovas patvirtino, siekdamas įgyvendinti principą „teršėjas moka“, t. y. tam, kad visi vartotojai, Klaipėdos miesto gyventojai, neturėtų padengti abonentų, kurių nuotekos yra didesnės ir (arba) specifinės taršos, nuotekų surinkimo, valymo išlaidų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK, Komisija) kompetencijai nepriskirta derinti savivaldybių teisės aktų projektus, Komisija nederina padidintos ir (arba) specifinės taršos nuotekų kainų. Suderinti tokias kainas būtų objektyviai neįmanoma ar ypač sudėtinga, nes šios paslaugos kaina tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno konkretaus abonento išleidžiamų nuotekų kiekio ir taršos pobūdžio. Informacija apie Sprendimo priėmimą paskelbta 2007 m. spalio 11 d. dienraštyje „Klaipėda“, tačiau paskelbtoje informacijoje dėl korektūros klaidos nurodyta neteisinga akto priėmimo data – 2007 m. rugsėjo 27 d. Atsakovas pabrėžė, kad teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti, šiuo atveju nusiskundimų dėl galimybės susipažinti su teisės aktu nebuvo. Be to, nuotekų šalinimo paslaugų gavėjų ir paslaugų teikėjų teisiniai santykiai grindžiami sutartimis, kuriose taip pat yra nuorodos į tiriamą norminį administracinį aktą.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Espersen Lietuva“ be Klaipėdos apygardos teismui pateikto prašymo taip pat pateikė atsiliepimą (b. l. 70–71), kuriuo nurodo naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su ginčijamo akto paskelbimu teisės aktų nustatyta tvarka. UAB „Espersen Lietuva“ nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnį savivaldybių atstovaujamų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamojoje savivaldybės interneto tinklapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas. Atsakovas nėra įvykdęs visų ginčijamo akto paskelbimo sąlygų, nes nėra vietinėje spaudoje paskelbęs apie ginčijamo akto priėmimą. Klaidingo pranešimo paskelbimas negali būti prilyginamas tinkamu pranešimu apie norminio teisės akto paskelbimą, nes tai prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui. Byloje yra pagrindas vertinti, ar ginčijamas aktas apskritai yra oficialiai galiojantis norminis teisės aktas, nes, kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2002 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. I6-9/2002) administraciniams teismams nėra teismingos bylos dėl prašymų ištirti, ar nepradėję galioti norminiai administraciniai aktai neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos vanduo“ atsiliepimu (b. l. 49–53) nurodė, kad palaiko atsakovą. Principas „teršėjas moka“ yra įtvirtintas Europos Bendrijos steigimo sutarties
174 straipsnio 2 dalyje. Šio principo esmė yra ta, kad subjektas, kurio veikla sukėlė žalą arba realią tokios žalos grėsmę aplinkai, turi būti finansiškai atsakingas ir tobulintų savo technologijas žalos aplinka: pavojui sumažinti, kad sumažintų savo galimą finansinę atsakomybę. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/ET „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)“ preambulės 2 punkte nustatyta, kad žalos aplinkai išvengimas ir ištaisymas turėtų būti įgyvendinamas plėtojant steigimo sutartyje nurodytą „teršėjas moka“ principą ir laikantis tolydžios plėtros principo. Preambulės 18 punkte įtvirtinta, kad pagal principą „teršėjas moka“ subjektas, padarantis žalos aplinkai arba sukeliantis realią tokios žalos grėsmę, iš esmės turi atlyginti būtinųjų žalos prevencijos arba ištaisymo priemonių išlaidas. Taip pat, kad šie subjektai galiausiai turėtų padengti žalos aplinkai įvertinimo išlaidas ir, jei reikia, tokios žalos susidarymo realios grėsmės vertinime išlaidas. Kompetentinga institucija, jei ji pati arba per trečiąją šalį veikia už subjektą, turėti užtikrinti, kad jos patirtos išlaidos būtų susigrąžintos iš šio subjekto. Be to, kad šie subjektą galiausiai turėtų padengti žalos aplinkai įvertinimo išlaidas ir, jei reikia, tokios žalos susidaryme neišvengiamos (realios) grėsmės įvertinimo išlaidas. Šios direktyvos reikalavimai yra perkelti į Įstatymą, todėl Įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, kartu su kitomis šiuos teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis. Vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 3 ir
4 dalių nuostatomis bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2001 m.
lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 119 patvirtinta Šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo metodika, AB „Klaipėdos vanduo“ apskaičiavo teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainą 2,24 Lt/m³ be pridėtinės vertės mokesčio. Ši kaina nustatoma nuotekoms, kuriose neviršijamos bazinės (ribinės) taršos koncentracijos. Vadovaujantis Metodikos 53 punktu, nuotekų tvarkymo kaina nustatoma vadovaujantis nuostata, kad įmonei turi būti padengtos valymo sąnaudos ir jos mokamas mokestis už taršą. Apskaičiuotas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, AB „Klaipėdos vanduo“ pateikė VKEKK derinti. Komisija, derindama vandens tiekimo ir nuotekų, neviršijančių leistinų taršos koncentracijų, kainas, suderina ir pajamų dydį, kuris gali būti gaunamas už padidintą ir specifinę taršą. Taip Komisija, derindama nuotekų, kurių tarša neviršija bazinės taršos koncentracijos kainą, suderino būsimas pajamas už nuotekų padidintą bei taršą bendra apimtimi. Padidintos ir (arba) specifinės taršos nuotekų kainų atskirai Komisija nederina. Suderinusi su VKEKK, AB „Klaipėdos vanduo“ pateikė kainas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai, kuri 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. T2-252 patvirtino nuotekų, kuriose neviršijamos bazinės (ribinės) taršos elementų koncentracijos, tvarkymo kainas – 2,24 Lt/m³ be pridėtinės vertės mokesčio. Tokiu būdu yra įgyvendinamas principas „teršėjas moka“, nes Metodikos 53.15 punktas leidžia konkretiems vartotojams, kurių nuotekos padidintos ir specifinės taršos, skaičiuoti papildomą padidintos ir specifinės taršos kainą. Atsakovas, vykdydamas VSĮ 17 straipsnio 21 punktu priskirtas funkcijas, atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-515 patvirtintą Nuotekų tvarkymo Reglamentą bei įgyvendindama principą „teršėjas moka“ teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu (b. l. 118–122) palaikė UAB „Espersen Lietuva“ nuomonę. VKEKK nurodė, kad pagal Įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi Metodikos nuostatomis, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų kainas ir, suderinę su Komisija, teikia jas tvirtinti savivaldybių taryboms. Geriamojo vandens paslaugų kainos skaičiuojamos pagal Komisijos nustatytas sąnaudas atskiroms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos dalims. AB „Klaipėdos vanduo“ minėtų paslaugų kainos buvo suderintos 2008 m. gegužės 28 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-66 „Dėl akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo" geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų“, šios kainos nustatytos iki 2011 m. gruodžio 31 d. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo principai reglamentuojami Įstatymo 22 straipsnyje, o Komisija, derindama kainas, įvertina visas būtinąsias sąnaudas nuotekų nuotekoms išvalyti iki privalomų į valyklą priimti nuotekų taršos ribų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. Dl-236 patvirtintu Nuotekų tvarkymo reglamente. UAB „Klaipėdos vanduo“ taikomos kainos už padidėjusios ir (ar) specifinės taršos nuotekų tvarkymą nebuvo suderintos su Komisija, kaip tai numato Įstatymas. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
5 straipsnyje numatyta, kad Komisija derina visų įmonių, veikiančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo srityje, paslaugų kainas. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje taip pat akcentuojama, kad kainos visiems vandens tiekėjams nustatomos vadovaujantis Įstatyme nustatytais kainodaros principais, t. y. minėtais nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, „teršėjas moka“ principais. VKEKK pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti įstatymai neišskiria ir neapibrėžia „padidintos, specifinės taršos“ nuotekų, kaip atskiros nuotekų rūšies, taip pat nenumato kitokios kainų, už minėtų nuotekų tvarkymo paslaugas, derinimo ar nustatymo tvarkos bei kitokių kainos nustatymo principų. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą nuotekų sąvoką, nuotekos apibrėžiamos kaip buityje, ūkio ar gamybinėje veikloje naudotas arba perteklinis (kritulių, paviršinis, drenažinis ar pan.) vanduo, kurį jo turėtojas, naudodamasis nuotekų tvarkymo infrastruktūra, išleidžia į gamtinę aplinką arba į kitiems asmenims priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Baigtinis nuotekų sąrašas nepateiktas, taip nėra numatyta kitos padidintos, specifinės taršos nuotekų tvarkymo kainų nustatymo tvarkos. Todėl padidintos ir (ar) specifinės taršos nuotekų kainos gali būti padidintos, tačiau jos turi būti derinamos Įstatymo nustatyta tvarka.

VKEKK atkreipė dėmesį, kad Metodikos 53.10 punktas neįgalioja ir juo labiau neįpareigoja savivaldybių tarybų priimti teisės aktų, nustatančių papildomos padidintos ir specifinės taršos kainos skaičiavimo tvarką. Komisija įstatymais nėra įgaliota deleguoti ar nustatyti papildomas funkcijas savivaldybių institucijoms. Išplėstinis Komisijos įgaliojimų traktavimas pažeistų teisėtumo principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis), bei nepiktnaudžiavimo valdžia principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgaliojimų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat norminių administracinių teisės aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I8-15/2007). Aprašo priėmimo metu galiojusio VSĮ 17 straipsnio 21 punkto nuostata suteikė atsakovui teisę patvirtinti ginčo Aprašą, tačiau toks savivaldybės tarybos teisės aktas neturėtų prieštarauti Komisijos Metodikoje nustatytiems kainodaros reikalavimams, o nustatyta kaina turi būti suderinta su Komisija. Klaidinga norminio akto data vietinėje spaudoje neturėtų būti laikoma esmine klaida, sutrukdžiusia teisinių santykių subjektui žinoti, koks yra galiojančio teisės akto turinys, ir jį vykdyti, jeigu buvo tiksliai nurodytas Aprašo pavadinimas ir interneto svetainės, kurioje paskelbtas teisės aktas, adresas.

 

II.

 

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu
(b. l. 148–159) pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo prašymą tenkino; pripažino, kad Klaipėdos miesto savivaldybės 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T2-235 patvirtinto Kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašo 9.1., 9.2., 9.3., 9.4. ir 9.5. punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo
22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalies nuostatoms ir laiko juos panaikintais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas iškeltas, siekiant pašalinti abejones, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatytos kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą turėjo būti suderintos su VKEKK, kaip yra derinamos kitos nuotekų tvarkymo paslaugų kainos. Šioje byloje nenagrinėjamas ginčas dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo, pagrįstumo ir ekonominio tikslingumo. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra ginčo prieš principą „teršėjas moka“ bei atsakovo teisės priimti skundžiamą norminį aktą, todėl argumentų ir motyvų, neliečiančių ginčo esmės, teismas nevertino ir neanalizavo. Pirmosios instancijos teismas pateikė bylai aktualų teisinį reguliavimą (Įstatymo, Reglamento, VKEKK nuostatų, Metodikos bylai aktualių redakcijų nuostatos). Klaipėdos apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas priimtas savivaldybės administravimo subjekto; sprendimu patvirtintas Aprašas yra privalomas fiziniams ir juridiniams asmenims, vykdantiems ūkinę veiklą, kurie yra AB „Klaipėdos vanduo“ abonentai; Aprašas nustato elgesio taisykles, skirtas individualiai požymiais neapibūdintų subjektų grupei (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 9 ir 13 dalys). Norminis teisės aktas paskelbtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Faktas, kad informaciniame pranešime nurodyta netiksli norminio teisės akto data, nesutrukdė teisinių santykių subjektams žinoti, koks yra galiojančio teisės akto turinys, ir jį vykdyti, nes informaciniame pranešime buvo nurodyta, kokiu klausimu priimtas norminis aktas bei nurodyta, kur galima rasti norminio akto visą tinkamai paskelbtą tekstą, todėl paminėta paskelbimo klaida laikytina neesmine (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis). Byloje įrodyta, kad viešasis vandens tiekėjas AB „Klaipėdos vanduo“ apskaičiavo teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, tačiau su VKEKK jų nesuderino. AB „Klaipėdos vanduo“ argumentas, jog Komisija, derindama vandens tiekimo ir nuotekų, neviršijančių leistinų taršos koncentracijų, kainas, suderina ir pajamų dydį, kuris gali būti gaunamas už padidintą ir specifinę taršą ir todėl nustatytų kainų už tokių nuotekų tvarkymą derinti nereikia, atmestinas kaip nepagrįstas, nes planuojamos įmonės pajamos ir nustatytas mokestis teršėjui nėra analogiškos sąvokos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad visų nuotekų, tiek buitinių, tiek gamybinių, tiek viršijančių, tiek neviršijančių didžiausios leistinos koncentracijos tvarkymas, į kurį įeina ir paslaugų kainų reguliavimas, yra valstybinės reikšmės veikla jau vien todėl, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 ir 2 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys, teritorijos kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje. Nuotekų tvarkymas liečia daugybę valstybės reguliuojamų interesų, kiekvienam iš jų reguliuoti ir kontroliuoti yra paskirta atitinkama institucija. Valstybės dalyvavimas nuotekų tvarkymo kainodaroje yra reglamentuotas Įstatymu ir kitais teisės aktais. Faktas, kad gamybinių nuotekų (padidėjusios ir (ar) specifinės taršos) kainodaros principas atskirai nereglamentuotas reiškia tik tai, kad tokių nuotekų kainodara turi būti organizuojama taip, kaip ir kitų nuotekų. Kitoks aiškinimas būtų nelogiškas, nes jeigu su Komisija yra privalomai derinamos neviršijančių didžiausios leistinos koncentracijos nuotekų tvarkymo kainos, nuotekoms, kurios potencialiai yra pavojingesnės, toks derinimas turi būti privalomas ir jų tvarkymo reglamentavimui turi būti nustatoma ne mažiau griežta valstybinė tvarkymo ir kainodaros kontrolė. Valstybinė padidėjusios ir (ar) specifinės taršos nuotekų kainodaros kontrolė taip pat turi užtikrinti ir vartotojų teisių apsaugą. Komisijos funkcija yra derinti kainas, t. y. ne tik tikrinti jų apskaičiavimo teisingumą ir pagrįstumą pagal teisės aktus, bet ir tikrinti, lyginti, kad atitinkamos savivaldybės nustatomos kainos konkrečiam vartotojui sutiktų, būtų analogiškos kitos savivaldybės panašiam vartotojui nustatytoms kainoms bei kitų teikėjų nustatytoms kainoms. Tokia kontrolė yra savotiška garantija ir tam, kad savivaldybės nenustatytų savo kontroliuojamoms įmonėms palankesnių sąlygų. Sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Kainos Aprašas, toje dalyje, kurioje buvo nustatytos nuotekų tvarkymo kainos, privalėjo būti suderintas su VKEKK Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka tam, kad būtų užtikrinti Įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalyje nustatyti kainodaros nuostatai. Šios bylos dalykas nėra tikrinti AB „Klaipėdos vanduo“ mokesčio apskaičiavimo teisingumo, pagrįstumo ir ekonominio tikslingumo, todėl viešojo vandens tiekėjo apskaičiuoti ir savivaldybės tarybos patvirtinti mokesčiai prieštarauja įstatymui tik ta apimtimi, kad nebuvo suderinti su VKEKK.

 

III.

 

Tretysis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „KLAIPĖDOS VANDUO“ apeliaciniu skundu (b. l. 162–166) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. AB „Klaipėdos vanduo“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės ta apimtimi, kuria turėjo išnagrinėti, neatliko įrodymų vertinimo pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, nepagrindė sprendimo pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies ir 87 straipsnio
4 dalies reikalavimus. Įstatymas yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis vandentvarkos ūkio veiklą bei vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo pareigą savo ūkinę veiklą vykdyti taip, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo funkcionavimas, taip pat visuomenės poreikius atitinkanti plėtra, sudaranti sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas. Analizuojant Įstatyme pateiktus apibrėžimus matyti, kad buitinės atliekos ir gamybinės nuotekos skiriasi. Buitinių nuotekų ir nuotekų padidinta tarša tvarkymo kaina labai skiriasi. Iš Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies matyti, kad šioje dalyje įstatymų leidėjas, nustatydamas kainodaros principus, imperatyviai numato, jog nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio. Todėl VKEKK privalėjo parengti metodiką, pagal kurią vandens tiekėjai turėjo apskaičiuoti teikiamų padidintos ir specifinės nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Pagal Metodiką šios kainos apskaičiuoti neįmanoma, nes neįmanoma diferencijuoti sąnaudų pagal valomų nuotekų koncentraciją. Kadangi Komisija derina tik pagal Metodiką paskaičiuotas kainas, tai tapo neįmanoma minėtų kainų pateikti Komisijai derinimui. Tai, kad įstatymų leidėjas Įstatyme nebuvo sureguliavęs situacijos, kaip turi būti apskaičiuojamos padidintos bei specifinės taršos nuotekų kainos, o Komisija, nenustačiusi minėtų kainų paskaičiavimo metodikos, nereiškia, jog padidintos bei specifinės taršos nuotekas išleidžiantys ir aplinką teršiantys subjektai gali mokėti už šias nuotekas tokią kainą, kokią moka buitiniai vartotojai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkosaugos politikos ir „teršėjas moka“ principus. Esant tokiai reguliavimo spragai, Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama jai Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte priskirtas funkcijas, atsižvelgdama į Reglamentą bei įgyvendindama principą „teršėjas moka“ priėmė Aprašą.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 171–173) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad Aprašo 9.1., 9.2., 9.3., 9.4. ir 9.5. punktai beprieštarauja Įstatymo 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovas atkreipia dėmesį į Metodikos 53.10 punktą, kuriame nustatyta, jog nuotekų tvarkymo kaina nustatoma vadovaujantis nuostata, kad įmonei turi būti padengtos nuotekų surinkimo, valymo ir dumblo tvarkymo sąnaudos ir mokestis už taršą; konkretiems abonentams, kurių nuotekos yra didesnės ir (arba) specifinės taršos, vadovaujantis teisės aktais, skaičiuojama papildoma padidintos ir specifinės taršos kaina. Šiuo punktu inter alia vadovavosi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, Sprendimu tvirtindama Aprašą. Ginčijamais Aprašo punktais nėra nustatytos nuotekų tvarkymo kainos, šiais punktais reglamentuojamas tik kainos apskaičiavimas už padidintą ir (ar) specifinę taršą. Komisija derina kainas, tačiau nei vienu teisės aktu nenustatyta pareiga (suteikta teisė) derinti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintos kainos už padidintą ir (ar) specifinę taršą apskaičiavimo tvarką.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „ESPERSEN LIETUVA“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 181–184) nesutiko su pateiktais apeliaciniais skundais. UAB „Espersen Lietuva“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, aiškus. Vien nuoroda Apraše į Įstatymą patvirtina, jog ginčijamas aktas turi teisinį ryšį su Įstatymu ir ginčijamo akto rengėjas bei leidėjas norėjo, kad tokį ryšį jis turėtų. Be to, nuotekų kainos apskaičiavimas yra sudėtinė kainos nustatymo proceso dalis. Nuotekų kainų apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Metodika, todėl nereikia naujai reglamentuoti to, kas jau yra reglamentuojama ir atsakovui privaloma. Bylos esmė yra norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas. Pareiškėjas ir neprašė atsakovui nustatyti kokius nors įsipareigojimus, o tik prašė ištirti akto teisėtumo klausimą. Bylos nagrinėjimo dalyko nesudarė ir principo „teršėjas moka“ aiškinimas ir taikymas, dėl to ginčo nebuvo. Nuotekų kainų nustatymo procedūros teisiniame reglamentavime teisinių spragų nėra, ji yra aiški ir nedviprasmiška, nustatyta Įstatymo 22 straipsnyje. AB „Klaipėdos vanduo“, būdamas vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju, žinojo teisinį reglamentavimą, nustatytą Įstatymo 22 straipsnyje dėl privalomumo derinti kainas ir suvokė savo pareigas tai atlikti, tik nesugebėjo dėl tam tikrų priežasčių jų pateikti derinti VKEKK.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 188–192) sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu. VKEKK nurodo, kad, atsižvelgdamas į Įstatyme nustatytas Komisijos funkcijas kainodaros srityje, norėdamas nustatyti, ar atitinkami Aprašo punktai neprieštarauja Įstatymui, teismas taip pat turėjo įvertinti, ar atsakovas Įstatymu buvo įgaliotas priimti teisės aktą, nustatantį kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo principus, jeigu taip, tai, ar gali atsakovas, vadovaudamasis Aprašu, nustatyti kitokią, didesnę kainą už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą, nesuderinęs jos su Komisija. VKEKK pažymi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant viešojo administravimo subjektų kompetencijos ribas (administracinės bylos
Nr. I¹-4/2006, I⁸-15/2007, I⁴⁴⁴-4/2008). Vadovaujantis Metodikos 49.2.2, 49.2.4, 50, 53.1 punktais, nustatytos kainos turi būti suderintos su Komisija. Komisija, derindama kainas, įvertina visas būtinąsias sąnaudas nuotekoms išvalyti iki privalomų į valyklą priimti nuotekų taršos ribų, nustatytų Reglamente. AB „Klaipėdos vanduo“ geriamojo vandens ir nuotekų valymo paslaugų kainos, neviršijant Reglamente nustatytų leistinų taršos koncentracijų, buvo suderintos Komisijos 2008 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. O3-66. AB „Klaipėdos vanduo“ taikomos kainos už padidėjusios ir (ar) specifinės taršos nuotekų tvarkymą nebuvo suderintos su Komisija, kaip tai numatyta Įstatyme. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose neišskiriama ir neapibrėžiama padidintos specifinės taršos nuotekų, kaip atskiros nuotekų rūšies, taip pat nėra numatyta kitokia kainų, už minėtų nuotekų tvarkymo paslaugas, derinimo ar nustatymo tvarka bei kitokie kainos nustatymo principai. Padidintos ir (ar) specifinės taršos nuotekų kainos turi būti derinamos Įstatymo nustatyta tvarka. Visų nuotekų – ir buitinių, ir gamybinių, viršijančių ar neviršijančių Reglamente nustatytą leistiną teršalų koncentraciją – tvarkymas yra valstybinės reikšmės veikla, kuriai vykdyti ir kontroliuoti valstybė paskyrė atitinkamas institucijas. Nuotekų tvarkymo paslaugų kainodara yra reglamentuota Įstatyme ir Metodikoje. Aplinkybė, kad padidėjusios ir (ar) specifinės taršos kainodara nėra atskirai reglamentuota, reiškia, kad tokių nuotekų kainodara turi būti organizuojama kaip ir kitų nuotekų.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „KLAIPĖDOS VANDUO“ apeliacinį skundą (b. l. 193–194) su apeliaciniu skundu sutinka.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje nagrinėjamas norminio administracinio akto teisėtumo klausimas. Nagrinėjamu atveju ginčas yra dėl to, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T2-325 „Dėl kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašo 9 dalis, 9 dalies 9.1., 9.2., 9.3., 9.4. ir 9.5. punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 3, 4, 5 dalims dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos. Šia apimtimi yra vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Aprašo 9.1., 9.2., 9.3., 9.4. ir 9.5. punktai prieštarauja Įstatymo 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims.

Vertinant Aprašo atitinkamų punktų teisėtumą, būtina pažymėti, kad bylai aktualiais Aprašo punktais yra nustatyta, kaip apskaičiuojama (kiek padidinama) nuotekų tvarkymo paslaugų kaina už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą asmenims, sudariusiems su vandens tiekėju sutartį dėl nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo arba prisijungusio savo nuotekų šalinimo įrenginius prie nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią eksploatuoja vandens tiekėjas. Įstatymo 22 straipsnio
3–5 dalyse yra įtvirtintos nuostatos dėl tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo inter alia tai, kad viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikia tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms. Esminis klausimas byloje yra tai, ar toks reguliavimas, kai pagal Aprašą Klaipėdos miesto savivaldybės taryba be VKEKK pritarimo nuotekų kainoms nustato, kaip apskaičiuojama nuotekų tvarkymo paslaugų kaina už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą, neprieštarauja Įstatymo 22 straipsnio 3–5 dalyse įtvirtintoms geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo nuostatoms.

Nagrinėjamu atveju pirmiausiai būtina įvertinti, ar nuotekų, kurių tarša yra padidinta ar specifinė, tvarkymo kaina turi ar gali būti nustatoma kitaip nei likusių nuotekų. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį nuotekos yra buityje, ūkio ar gamybinėje veikloje naudotas arba perteklinis (kritulių, paviršinis, drenažinis ar pan.) vanduo, kurį jo turėtojas, naudodamasis nuotekų tvarkymo infrastruktūra, išleidžia į gamtinę aplinką arba į kitiems asmenims priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Nuotekų tvarkymo reglamente yra detalizuojamos nuotekų sampratos (išskiriamos buitinės nuotekos ir gamybinės nuotekos), tačiau šis atskyrimas nepaneigia egzistuojančio reguliavimo, pasireiškiančio per tam tikrų teisių ir pareigų vykdymą, tvirtinant nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Tik aiški išimtis, kuria įstatymų leidėjas patvirtintų kitokią nuotekų (padidintos ar specifinės taršos) tvarkymo paslaugų kainų nustatymą bei tvirtinimą, galėtų būti taikyti kitokius procedūrinius reikalavimus.

Pagal Įstatymo 22 straipsnio 5 dalį viešieji vandens tiekėjai (nagrinėjamu atveju – AB „Klaipėdos vanduo“) turi įgyvendinti inter alia pareigą vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoti tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Komisija, teikti tvirtinti savivaldybių taryboms. Tad viešasis vandens tiekėjas turi pirmiausiai, besivadovaudamas paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoti tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, o po to, suderinęs su Komisija, teikti šias kainas tvirtinti atitinkamos savivaldybės tarybai. Nagrinėjamos bylos kontekste viešasis vandens tiekėjas pagrįstai teigia, kad jis objektyviai negalėjo vadovautis atitinkamų paslaugų nustatymo metodika, nes padidintos ar specifinės taršos nuotekų tvarkymo kainos negali būti apskaičiuotos pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką (žr. inter alia Metodikos 53.15 punktą) (b. l. 165). Tačiau metodikos dėl kokios nors specifinės nuotekų rūšies tvarkymo paslaugų kainų skaičiavimo nebuvimas savaime nereiškia, kad šios specifinės nuotekų rūšies tvarkymo paslaugų kainų skaičiavimas (taip pat ir šio skaičiavimo tvarka) paliekamas viešojo vandens tiekėjo ar atitinkamos savivaldybės tarybos diskrecijai. Skaičiuojant tokią specifinę kainą, kurios neapima Metodika ar kitas jos kainos skaičiavimą reglamentuojantis teisės aktas, būtina laikytis bendrų Įstatyme įtvirtintų kainos skaičiavimo principų inter alia paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla (Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis), paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“; kainos gali būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų (vartotojų) kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis vandeniui patiekti ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams (vartotojams); nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio (Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis). Taip viešasis vandens tiekėjas, tinkamai apskaičiavęs atitinkamą nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, privalo vykdyti kitą pareigą – suderinęs su Komisija, teikti šias kainas tvirtinti atitinkamos savivaldybės tarybai (Įstatymo 22 straipsnio
5 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl atitinkamos paslaugos kainos derinimo su Komisija, atmestinas trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos vanduo“ argumentas dėl to, jog Komisija yra nurodžiusi AB „Klaipėdos vanduo“ nederinti atitinkamų kainų (b. l. 165). Komisijos 2009 m. balandžio 21 d. raštas Nr. R2-642 (b. l. 54), kuriuo Komisija taip pat nurodo, jog nederina padidintos ir (arba) specifinės taršos nuotekų kainų, negali būti nagrinėjamos situacijos kontekste laikomas Įstatyme įtvirtintų privalomų reikalavimų nesilaikymo priežastimi, priimant ginčijamą aktą, nes šio rašto priėmimo data yra 2009 m. balandžio 21 d., t. y. po byloje ginčijamo akto priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog kainų projektas prieš pateikiant jį tvirtinti savivaldybei, buvo teikiamas derinti VKEKK ir kad pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, argumentai, jog pagal bylai aktualiu metu esantį reguliavimą AB „Klaipėdos vanduo“ neturėjo galimybių paskaičiuoti padidėjusios bei specifinės taršos nuotekų valymo kainų, yra atmestini, nes, pirmiausiai, kaip buvo nurodyta aukščiau, Įstatyme įtvirtinti bendri kainos skaičiavimo principai, be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad, nesant atitinkamos kainos skaičiavimo metodikos, šios kainos būtų neįmanoma apskaičiuoti – tai paneigia faktas, jog ir be atitinkamos metodikos buvimo Klaipėdos miesto savivaldybės taryba sugebėjo patvirtinti Aprašą, kuriame buvo numatyta kainų už padidėjusios bei specifinės nuotekų taršos valymą skaičiavimo tvarka, o trečiojo suinteresuoto asmens atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pažymėjo, jog minėtą Aprašą paruošė ji (b. l. 143). Vadinasi objektyviai buvo ir yra įmanoma, vadovaujantis Įstatyme nustatytomis bendromis nuostatomis, patvirtinti kainų skaičiavimo tvarką, net ir nesant atitinkamos VKEKK patvirtintos metodikos. Be to, posėdžio metu buvo patvirtinta, kad nagrinėjant bylą teismą atitinkamų nuotekų kainų projektas buvo pateiktas VKEKK ir pastaroji jį suderino.

 Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad situacija, kai nėra atitinkamų nuotekų valymo kainų skaičiavimo metodikos, yra ydinga, tačiau ji savaime negali suponuoti galimybės nevykdyti Įstatyme įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, ypač kai nėra aiškių įrodymų, jog tokių imperatyvių reikalavimų vykdymas yra objektyviai neįmanomas ar nepagrįstai sudėtingas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad būtinybė derinti specifinių nuotekų valymo kainas su Komisija yra susijusi ir inter alia su vartotojų teisių apsauga. Tai pasireiškia tuo, kad tam tikroje savivaldybėje egzistuojanti specifinių nuotekų valymo kaina turi būti pagrįsta ir jos apmokėjimas neturi būti perkeltas galutinių paslaugos (nuotekų valymo) vartotojams tokia apimtimi, kuri būtų nepagrįsta, lyginant su kitose savivaldybėse egzistuojančiomis kainomis.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo tenkinti apeliacinius skundus nėra, todėl ji atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

 

Trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „KLAIPĖDOS VANDUO“ ir atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai                                                                                    Laimutis Alechnavičius

 

 

                                                                                               Irmantas Jarukaitis

 

 

                                                                                               Romanas Klišauskas