Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-89-689/2021 Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00048-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.15.3.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio (pranešėjas), Artūro Ridiko, Tomo Šeškausko ir Egidijos Tamošiūnienės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,
civiliniam atsakovui G. R. ir jo atstovui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,
civilinės atsakovės viešosios įstaigos „P“ atstovui advokatui Ignui Dargužui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšnio, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto baudžiamojoje byloje, kuriuo atmestas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovams G. R. ir viešajai įstaigai „P“; priteista civiliniams atsakovams G. R. 960 Eur ir viešajai įstaigai „P“ 8000 Eur advokato išlaidoms atlyginti iš Šiaulių apygardos prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų, ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 6 d. nutarties, kuria Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas; priteista G. R. 350 Eur advokato išlaidoms atlyginti iš Šiaulių apygardos prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, civilinio atsakovo G. R., jo atstovo ir civilinės atsakovės viešosios įstaigos „P“ atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL dydžio (11 298 Eur) bauda. Priteista iš G. R. 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) (duomenys neskelbtini) savivaldybei žalai atlyginti.
2. G. R. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi: būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, VšĮ „P“, specialiai įsteigtos ūkinei komercinei veiklai, susijusiai su (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimu ir (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties (toliau – ir Koncesijos sutartis) įsipareigojimų vykdymu, generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį – koncertų, sporto, kultūros, meno, muzikos ir kitokių renginių organizavimo paslaugas įvairioms (duomenys neskelbtini), regiono ir visos Lietuvos vartotojų grupėms, bei (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. birželio 29 d. būdamas paskirtas (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos nariu, pažeisdamas 2006 m. birželio 8 d. (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytos jo ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus G. M., 14.7 punkto, kuriame nustatyta, kad koncesininkė turi teisę atlikti Investicijų plane nenumatytas investicijas ir remontą, jei tai yra susiję su avarine situacija arba ūkine veikla, ir apie šias investicijas ir remontą koncesininkė nedelsdama informuoja ir suderina tai su savivaldybe, o visas kitas investicijas ar remontą, jei tai nėra numatyta Investicijų plane, nėra susiję su ūkine veikla arba avarine situacija, koncesininkė turi iš anksto suderinti su savivaldybe, 14.8 punkto, kuriame nustatyta, kad savivaldybės pritarimas nereikalingas vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 Lt (14 481 Eur); koncesininkė neskaido didelių investicijų, t. y. investicijų, kurių suma viršija 50 000 Lt (14 481 Eur), į mažas dalis tam, kad galėtų pasinaudoti šia išimtimi, reikalavimus, pažeisdamas (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos darbo reglamentą, patvirtintą (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta, kad komisija kontroliuoja Koncesijos sutarties vykdymą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi kaip VšĮ „P“ steigėjas ir dalininkas, neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip komisijos narys neinformuodamas kitų komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiesiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2010 m. spalio 1 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių: 2010 m. vasario 23 d. – Nr. S000687 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S000688 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S000689 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S000690 už 10 000 Lt (2896,20 Eur); 2010 m. kovo 15 d. – Nr. S001807 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S001808 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S001810 už 10 000 Lt (2896,20 Eur); 2010 m. rugsėjo 15 d. – Nr. S001846 už 30 000 Lt (8688,60 Eur), Nr. S001847 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S003005 už 50 000 Lt (14 481 Eur); 2010 m. spalio 1 d. – Nr. S001848 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S003003 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S003004 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), Nr. S003009 už 20 000 Lt (5792,40 Eur) ir Nr. S003010 už 20 000 Lt (5792,40 Eur), iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur), taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000 Lt (14 481 Eur) neviršijančias, dalis, kad išvengtų savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų komisijos narių, o 2010 m. gegužės 11 d. komisijos posėdyje svarstant 2009 m. audito ataskaitą nurodė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės skola tiekėjams buvo 293 535 Lt (85 013,61 Eur), prognozavo, kad 2010 m. pajamos ir pelnas bus mažesni, ir melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų. Tęsdamas neteisėtus veiksmus, G. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip komisijos narys neinformuodamas kitų komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiesiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis: 2011 m. kovo 3 d. – Nr. S007021 už 30 000 Lt (8688,60 Eur), Nr. S006917 už 20 000 Lt (5792,40 Eur) ir Nr. S006918 už 20 000 Lt (57 92,40 Eur), iš viso už 70 000 Lt (20 273,40 Eur), ir tris obligacijų pasirašymo sutartis: 2011 m. kovo 25 d. Nr. FO20110325S990002 už 49 961,75 Lt (14 469,92 Eur), 2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. FO20110922S990003 už 49 997,20 Lt (14 480,19 Eur) ir Nr. FO20110922S990004 už 49 997,20 Lt (14 480,19 Eur), iš viso už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur), taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000 Lt (14 481 Eur) neviršijančias, dalis, kad išvengtų savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų komisijos narių, o komisijos posėdžiuose svarstant 2011 m. audito ataskaitas ir koncesijos mokestį bei vėlesniuose komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno ir koncesijos mokesčiui nedarančios įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos AB banko „Snoras“ obligacijos – 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur) bei indėlių sertifikatai – 70 000 Lt (20 273,40 Eur) rengiant 2011 m. finansines ataskaitas buvo nurašyti, mažinant įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos nuostoliams, kad turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį. Taip G. R. piktnaudžiaujant tarnyba ir nesuderintoms investicijoms panaudotų lėšų neskiriant tiesioginei veiklai vykdyti, įsiskolinimams padengti bei neatgavus AB banko „Snoras“ 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur) sumos obligacijų bei 70 000 Lt (20 273,40 Eur) sumos indėlių sertifikatų, šį finansinį turtą nurašius, mažinant VšĮ „P“ finansinį turtą bei veiklos rezultatą, taip tyčia netinkamai vykdant Koncesijos sutartį, G. R. atstovaujama VšĮ „P“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) vertės finansinio turto ir jį prarado. Dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų (duomenys neskelbtini) savivaldybei padaryta didelė turtinė žala, nes dėl jo veiksmų nepagrįstai ir neteisėtai panaudota bei negrąžinta (duomenys neskelbtini) savivaldybei 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur), dėl to buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.
3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis, kuria G. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir G. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; taip pat panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis, kuria iš G. R. priteista atlyginti 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) (duomenys neskelbtini) savivaldybei, ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kita Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas; panaikinta nuosprendžio dalis dėl G. R. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį su pakeitimais: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas didelės neturtinio pobūdžio žalos požymis; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. R. (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteista 63 703,70 Eur. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteisimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą. Kitos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys paliktos nepakeistos. Kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad G. R. yra VšĮ „P“ vadovas, ši įstaiga investavo į banko vertybinius popierius ir turėjo iš to naudą (gaudavo indėlių palūkanas), Koncesijos sutartis sudaryta tarp savivaldybės ir VšĮ „P“, dėl to sprendžiant prokuroro ieškinį apginant (duomenys neskelbtini) savivaldybės interesus svarstytina, ar kartu su G. R. neturėtų atsakyti ir juridinis asmuo VšĮ „P“.
5. Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimu atmestas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovams G. R. ir VšĮ „P“. Teismas padarė išvadą, kad, koncesininkui negaunant pelno, Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P“. Tai reiškia, kad dėl neteisėtų G. R. veiksmų nebuvo padaryta žala (duomenys neskelbtini) savivaldybei, nes koncesininkei veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien turėjo mokėti koncesijos mokestį VšĮ „P“. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nėra pagrindo vertinti, jog visa pinigų suma, 2011 metais investuota į AB banko „Snoras“ vertybinius popierius, o vėliau (paskelbus banką nemokiu) nurašyta, yra savivaldybės patirti nuostoliai, nes investuodama į AB banko „Snoras“ vertybinius popierius VšĮ „P“ prarado savo pinigus. Kadangi nusikalstamais G. R. veiksmais nebuvo padaryta reali žala savivaldybei, t. y. nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio), civilinis ieškinys, pareikštas G. R. ir VšĮ „P“, atmestas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų taikyti solidariąją G. R. ir VšĮ „P“ atsakomybę, nes VšĮ „P“ nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė ir ši įstaiga nėra materialiai atsakinga už neteisėtus G. R. veiksmus.
6. Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
II. Kasacinio skundo argumentai
7. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K. Šikšnys, ginantis viešąjį interesą, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti civilinį ieškinį, priteisti solidariai iš G. R. ir VšĮ „P“ 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Kasatorius skunde nurodo:
7.1. Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija skundžiamoje nutartyje kvestionavo įsiteisėjusiame apkaltinamajame nuosprendyje priimtą sprendimą, kad civilinei ieškovei – (duomenys neskelbtini) savivaldybei turi būti atlyginta nusikalstama veika padaryta žala civilinio proceso tvarka, pažeisdamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punkto nuostatas, iš naujo nustatinėjo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą nuteistajam ir tuo pagrindu ieškinį atmetė, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo civilinio proceso metu (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-303/2009, 3K-3-497/2009, 3K-7-245/2010, 2K-6-507/2015, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-648/2018 ir kt.), tai lėmė neteisingą šios bylos išsprendimą.
7.2. Procesas dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo tais atvejais, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalimi, yra pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, turi ypatumų. Tokioje situacijoje nekvestionuojamas jau turimas (jei apkaltinamasis nuosprendis BPK nustatyta tvarka nėra panaikintas ar pakeistas) sprendimas, kad civiliniam ieškovui turi būti atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Civilinio proceso tvarka iš naujo nėra nustatoma, ar civiliniam ieškovui nusikalstama veika buvo padaryta žala, ar jis turi teisę reikalauti, kad žala būtų atlyginta, bet remiamasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustatomas tik priteistinos žalos dydis. Apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp veikos ir žalos) yra prejudiciniai faktai, kurie civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-648/2018). Toks teisinis reguliavimas įtvirtintas ir CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodant, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta norma taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-648/2018). Taigi, civilinio proceso tvarka yra sprendžiama ne atskira, ne nauja civilinė byla, o tik baigiami spręsti klausimai, kurie paprastai turi būti išsprendžiami priimant teismo baigiamuosius aktus baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-6-507/2015).
7.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė minėtą BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes nesirėmė apkaltinamajame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kurios laikomos prejudiciniais faktais CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatų prasme, bet iš naujo sprendė dėl civilinės atsakomybės sąlygų, būtent žalos, kurią siejo su koncesijos mokesčio dydžiu, buvimo nagrinėjamoje byloje, t. y. sprendė ne ieškinio dydžio klausimą, bet aiškinosi, kokio dydžio koncesijos mokestis būtų buvęs mokamas, jei G. R. nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, taip pat revizavo apkaltinamąjį nuosprendį, jame nustatytas aplinkybes, paskyrė naują teismo apskaitos ir finansų ekspertizę baudžiamojoje byloje ir išimtinai jos pagrindu padarė apkaltinamajam nuosprendžiui visiškai priešingas išvadas – kad (duomenys neskelbtini) savivaldybei nebuvo padaryta turtinės žalos. Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nesutiko su teismo baigiamajame dokumente – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje (16 punkte) padaryta išvada, kad komisija netinkamai vykdė savo funkcijas – kiekvienais metais neperžiūrėjo koncesijos mokesčio, nes, jos vertinimu, byloje esantys komisijos posėdžių protokolai rodė, kad kiekvienais koncesinės veiklos metais buvo analizuojami koncesininko pateikti finansiniai dokumentai, audito ataskaitos ir priimamas sprendimas nekeisti koncesijos mokesčio, todėl konstatavo, kad kiekvienais metais buvo svarstomas mokėtino koncesijos mokesčio klausimas; taip pat nesutiko, kad 2011 m. nusprendus nekeisti koncesijos mokesčio ir mokėti Koncesijos sutarties priede Nr. 3 pateiktoje koncesijos mokesčio skaičiavimo suvestinėje nurodytą koncesijos mokestį (kaip ir 2010 m.) buvo pažeistos Koncesijos sutarties sąlygos; padarė išvadą, kad, koncesininkui negaunant pelno, Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos (nustatytos Koncesijos sutarties 10.2 papunktyje) peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P“, o tai reiškia, kad dėl neteisėtų G. R. veiksmų nebuvo padaryta žala savivaldybei, nes koncesininkei veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien būtų turėjusi mokėti koncesijos mokestį VšĮ „P“. Su tokiomis išvadomis sutiko Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija. Taip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai paneigė apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytas civilinės atsakomybės sąlygas, kurios nagrinėjamoje byloje yra prejudiciniai faktai ir iš naujo neįrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010).
7.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje, kuria paliktas galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. apkaltinamasis nuosprendis, padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, t. y. BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas, VšĮ „P“ generalinis direktorius, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sąmoningai pažeisdamas Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčių nuostatas – neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip komisijos narys, neinformuodamas kitų komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos panaudojo ne viešiesiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo, skaidydamas į mažesnes nei 14 481 Eur sumas, ir nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P“ sudarė penkiolika iš viso 92 678,41 Eur sumos indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių; veikdamas tokiu pat būdu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. tarp AB banko „Snoras“ ir VšĮ „P“ sudarė tris iš viso 20 273,40 Eur sumos indėlio sertifikato įsigijimo sutartis tą pačią dieną ir tris iš viso 43 430,30 Eur sumos obligacijų pasirašymo sutartis, o komisijos posėdžiuose svarstant 2011 m. audito ataskaitas ir koncesijos mokestį bei vėlesniuose komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno ir koncesijos mokesčiui nedarančios įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos minėtos iš viso 63 703,66 Eur sumos obligacijos bei indėlių sertifikatai rengiant 2011 m. finansines ataskaitas buvo nurašyti, mažinant įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, ir šia suma savivaldybė sumokėjo koncesininkei didesnį koncesijos mokestį, t. y. savivaldybei padarė didelę – 63 703,66 Eur žalą. Taip pat kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad ieškinys perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka dėl žalos dydžio ir papildomo atsakovo įtraukimo, kadangi Koncesijos sutartis sudaryta tarp savivaldybės ir VšĮ „P“, dėl to, sprendžiant prokuroro ieškinį ginant (duomenys neskelbtini) savivaldybės interesus, svarstytina, ar kartu su G. R. neturėtų atsakyti ir juridinis asmuo VšĮ „P“.
7.5. Įsiteisėjusio procesinio dokumento negalima paneigti ar nuginčyti; teismo nuosprendžio prejudicinės galios taisyklė galioja ir teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padarinių (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstai teismų priimtuose sprendime ir nutartyje padaryta ir kita išvada, kad nėra pagrindo vertinti, jog visa pinigų suma, kuri 2011 m. buvo investuota į AB banko „Snoras“ vertybinius popierius, o vėliau (paskelbus banką nemokiu) buvo nurašyta, yra savivaldybės patirti nuostoliai, nes investuodama į AB banko „Snoras“ indėlius ir obligacijas VšĮ „P“ prarado savo pinigus. Tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo padarytoms išvadoms, kad koncesininkės nuostolius 2011 m. sudarė neteisėtos investicijos į AB banko „Snoras“ vertybinius popierius, o tai tiesiogiai susiję su (duomenys neskelbtini) savivaldybės mokamu koncesijos mokesčiu, kuris pagal Koncesijos sutarties 10 punkto nuostatas kasmet turi būti peržiūrimas, dėl to savivaldybė permokėjo 219 956 Lt (63 703,66 Eur) koncesijos mokesčio.
7.6. VšĮ „P“, kurios kapitalą sudaro tik 57,92 Eur įnašas, 2006 m. birželio 8 d. su (duomenys neskelbtini) savivaldybe sudarė (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu koncesininkei buvo suteiktas valdyti ir naudoti savivaldybės turtas – 21 287 776 Eur vertės (duomenys neskelbtini) kompleksas ūkinei komercinei veiklai, o ji įsipareigojo naudoti (duomenys neskelbtini) kompleksą bei įrenginius ir panaudoti investicijas, kurių tikslas – teikti laisvalaikio paslaugas įvairioms (duomenys neskelbtini), regiono ir visos Lietuvos vartotojų grupėms, įrengti šį kompleksą taip, kad jis kuo labiau atitiktų laisvalaikio paslaugų vartotojų poreikius; Koncesijos sutarties 10 punkte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybė moka koncesininkei koncesijos mokestį, kuris peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais. Iš to išplaukia, kad VšĮ „P“ pajamas sudaro tik iš naudojamo savivaldybės turto ir koncesijos mokesčio gautos pajamos, šių pajamų naudojimas yra ribojamas viešojo intereso tenkinimo, pagal Koncesijos sutartį G. R. prisiėmė pareigas naudoti iš savivaldybės gautą turtą ir lėšas tikslingai (duomenys neskelbtini) komplekso vystymui, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti šio turto (lėšų) VšĮ „P“ nuosavybe, leidžiančia jas naudoti savo nuožiūra. Nagrinėjamu atveju VšĮ „P“ investavimas į vertybinius popierius buvo įvertintas kaip nusikalstama veika, o būtent apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad komisija savo funkcijas atliko netinkamai, nes kiekvienais metais neperžiūrėdavo koncesijos mokesčio ir jo neteikė tvirtinti (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai, akcentuota, kad ne komisija, o sutarties šalis – (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba turi nuspręsti, kokio dydžio pelną koncesininkei palikti; pagal VšĮ „P“ pateiktus duomenis, įskaitant koncesijos mokestį, jos grynasis pelnas buvo: 2007 m. – 286 891,54 Lt (83 089,53 Eur), 2008 m. – 253 790 Lt (73 502,66 Eur), 2009 m. – 307 276 Lt (88 993,28 Eur), 2010 m. – 13 807 Lt (3998,78 Eur). Tai reiškia, kad koncesininkė dirbo pelningai, todėl pagal Koncesijos sutarties 10 punkto nuostatas (duomenys neskelbtini) savivaldybė ir VšĮ „P“ kiekvienais metais turėjo peržiūrėti koncesijos mokestį jį žymiai sumažindamos. 2011 m. koncesininkės nuostolius – 221 517 Lt (64 155,76 Eur) prieš apmokestinimą iš esmės sudarė neteisėtos investicijos į AB banko „Snoras“ vertybinius popierius – 219 956 Lt (63 703,66 Eur), nes likęs nuostolių skirtumas siekė tik 1561 Lt (452 Eur), o tai tiesiogiai susiję su (duomenys neskelbtini) savivaldybės mokamu koncesijos mokesčiu, kuris turėjo būti kasmet peržiūrimas, dėl to savivaldybė permokėjo 219 956 Lt (63 703,66 Eur).
7.7. Komisijos nariams G. R. teikdavo klaidinančius duomenis: 2010 m. gegužės 11 d. komisijos posėdyje svarstant 2009 m. audito ataskaitą, melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų, nors tuo metu buvo investavęs 34 754,40 Eur į AB banko „Snoras“ vertybinius popierius, prašė palikti pelną koncesininkei; 2011 m. gruodžio 23 d. svarstant koncesijos mokesčio peržiūrėjimą neinformavo komisijos apie investicijas į AB banko „Snoras“ sertifikatus bei obligacijas. Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad VšĮ „P“ lėšos, 2010 m. ir 2011 m. nepanaudotos visuomenės poreikiams, (duomenys neskelbtini) komplekso vystymui, buvo perteklinės, tai reiškia, kad tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) savivaldybei nebuvo jokio poreikio toliau mokėti VšĮ „P“ tokio pat dydžio kaip ir ankstesniais metais koncesijos mokesčio, o kartu tokiu būdu kompensuoti VšĮ „P“ patirtų bet kokių išlaidų, taip pat ir dėl jos vadovo padarytų nusikalstamų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybė permokėjo 63 703, 66 Eur koncesijos mokesčio, t. y. patyrė žalą.
7.8. Teismai aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) savivaldybė nepatyrė žalos, grindė ne baudžiamosios bylos medžiagos visuma, kuri apibendrinta apkaltinamajame nuosprendyje, bet tik naujai surinktais įrodymais: Ekonominių teismo ekspertizių centro 2017 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvada bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 19 d. ekspertizės aktu, teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. B. ir G. M. parodymais, kuriuos vertino atsietai nuo kitų įrodymų, taip pat ir tų, kurie buvo ištirti bei įvertinti apkaltinamajame teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje. Taip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė ne tik CPK 182 straipsnio 3 dalies, bet ir CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinti byloje esančius įrodymus visapusiškai ir objektyviai. Pažymėtina, kad Ekonominių teismo ekspertizių centro 2017 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 19 d. ekspertizės akte nebuvo nustatytos naujos aplinkybės, kurios nebūtų žinomos priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir jame nebūtų įvertintos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje (18 punkte) nustatyta, kad VšĮ „P“ 2011 m. turėjo 221 517Lt (64 155,76 Eur) nuostolių prieš apmokestinimą, taip pat į juos nurašyti ir AB banko „Snoras“ 219 956 Lt (63 703,66 Eur) sumos sertifikatai ir obligacijos, bei padaryta išvada, kad tai tiesiogiai susiję su savivaldybės mokamu koncesijos mokesčiu, kuris pagal Koncesijos sutarties 10 punkto nuostatas kasmet turėjo būti peržiūrimas, dėl to savivaldybė permokėjo 219 956 Lt (63 703,66 Eur) koncesijos mokesčio. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 19 d. ekspertizės akte nustatytos tos pačios aplinkybės dėl nuostolių, bet teismai dėl jų padarė priešingą nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje išvadą, t. y. kad savivaldybei nebuvo padaryta žala, nes koncesininkei veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien turėjo mokėti koncesijos mokestį. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendime nevertinti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) savivaldybės duoti paaiškinimai, net neįtraukta jų pozicija į sprendimą, nors teismo posėdyje savivaldybė palaikė prokuroro pateiktą civilinį ieškinį, jie šiuo atveju laikytini oficialia (duomenys neskelbtini) savivaldybės pozicija, tačiau išskirtinis dėmesys skiriamas A. B. ir G. M., kaip neva atsakingų už Koncesijos sutarties sudarymą bei vykdymo kontrolę, paaiškinimams. Kasatoriaus nuomone, šių liudytojų parodymai nagrinėjamu atveju yra nereikšmingi, nes įsiteisėjusiame apkaltinamajame teismo nuosprendyje civilinio atsakovo G. R. veiksmai įvertinti kaip nusikalstama veika. Kartu pažymėtina, kad G. M. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, todėl ir dėl šios priežasties jo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs, o liudytojui A. B. nebuvo žinomos aplinkybės apie G. R. sudarytus sandorius su AB banku „Snoras“, nes jis 2010–2011 m. nedirbo (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijoje.
7.9. Apibendrinant daroma išvada, kad teismai, apsiribodami tik dalies baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimu, nenustatė teisėtiems sprendimui ir nutarčiai priimti reikšmingų aplinkybių tiek dėl žalos, tiek dėl prejudicinių faktų, pažeidė civilinės ieškovės teisę į ieškinio patenkinimą, pripažintą baudžiamajame procese, kuri reiškia, kad ieškinys negali būti atmestas civiliniame procese (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-303/2009, 3K-3-497/2009, 3K-7-245/2010). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje ne tik sutiko su visomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, bet dėl civilinio atsakovo G. R. civilinės atsakomybės padarė kategorišką išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su žalos padarymu dėl Koncesijos sutarties pažeidimų, ir spręsdamas šį klausimą neturėjo pagrindo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje nustatytų aplinkybių laikyti prejudicinėmis. Kasatoriaus nuomone, toks vertinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo civilinio proceso metu.
7.10. G. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį („Piktnaudžiavimas“), kurioje nurodyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo laikomas piktnaudžiavusiu tarnybine padėtimi arba viršijusiu įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šios nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra didelės žalos padarymas, jai nesant asmuo negalėtų būti nuteistas. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį G. R. veiksmai pripažinti sukėlusiais didelę žalą savivaldybei, tačiau skundžiamuose teismų sprendime ir nutartyje ši aplinkybė paneigta. Toks skirtingas baudžiamojoje byloje teismo sprendimais nustatytų aplinkybių ir teismo sprendimų teisinės reikšmės vertinimas iškreipia įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo sprendimo privalomumo, prejudicialumo ir teismo sprendimo, kaip teisingumo akto, sampratą ir esmę.
7.11. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06, nurodė, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu prieš Rumuniją [GC], peticijos Nr. 28342/95, § 61, ECHR 19997VII; Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99 ir 68698/01, § 61, 2006 m. sausio 12 d.). Situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra panaikinamas. Taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodoma EŽTT jurisprudencijoje.
7.12. Vertinant VšĮ „P“ civilinę atsakomybę, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kad civilinė atsakovė VšĮ „P“ padarė Koncesijos sutarties 14.8 papunkčio pažeidimą, todėl egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.
7.13. Civilinės atsakovės VšĮ „P“ pareiga atlyginti žalą kildinama iš darbuotojo G. R. nusikalstamų veiksmų, kurie yra konstatuoti apkaltinamuoju nuosprendžiu. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš, inter alia (be kita ko), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.
7.14. Civiliniams atsakovams G. R. ir VšĮ „P“ taikytina solidarioji atsakomybė, kadangi tokia atsakomybė geriausiai atitinka civilinės ieškovės interesus. Aiškinant solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams, yra konstatuota kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008).
7.15. Reikalavimas taikyti solidariąją atsakomybę VšĮ „P“ kartu su jos direktoriumi G. R., kad būtų atlyginta žala, yra Konstitucijoje ir įstatyme įtvirtintų principų, kad padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas, įgyvendinimas. Nagrinėjamu atveju savivaldybei žala buvo padaryta dėl neteisėtų abiejų atsakovų veiksmų – civiliniam atsakovui G. R., vienasmeniam VšĮ „P“ vadovui ir vieninteliam jos dalininkui, veikiant nesąžiningai, teikiant melagingus duomenis apie VšĮ „P“ trūkstamas apyvartines lėšas, komisijai netinkamai atliekant savo pareigas, savivaldybė išmokėdavo didesnį koncesijos mokestį, ir šį mokestį kartu su kitomis pajamomis civilinė atsakovė VšĮ „P“ panaudojo ne visuomenės poreikiams, (duomenys neskelbtini) komplekso vystymui, bet, pažeisdama Koncesijos sutarties nuostatas, šias lėšas investuodavo į AB banko „Snoras“ vertybinius popierius, kurie buvo prarasti, tokie bendri civilinių atsakovų veiksmai sukūrė neigiamus turtinius padarinius savivaldybei, t. y. padarė 63 703,66 Eur turtinę žalą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 115 straipsnio 2 dalies, CPK 182 straipsnio 3 punkto taikymo
8. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 115 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nes nesirėmė apkaltinamajame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kurios laikomos prejudiciniais faktais CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatų prasme, bet iš naujo sprendė dėl civilinės atsakomybės sąlygų, būtent žalos buvimo nagrinėjamoje byloje, t. y. sprendė ne ieškinio dydžio klausimą, bet aiškinosi, kokio dydžio koncesijos mokestis būtų buvęs mokamas, jei G. R. nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų.
9. BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias įstatymų nuostatas, yra pažymėjęs, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 11 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Tik išimtiniais atvejais ieškinys gali būti neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis), tačiau ir tokiu atveju ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje. Nurodyta išimtis taikytina, jeigu civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, taip pat jeigu neišspręstas turtinės žalos dydžio klausimas neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal CPK taisykles. Paprastai ieškinį nagrinėja tas teismas, kuris nagrinėjo baudžiamąją bylą, t. y. paprastai ieškinį nagrinėja Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija. Teismas, nagrinėdamas civilinio ieškinio klausimą, nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustato priteistinos žalos dydį. Turtinė žala turi būti atlyginama, laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010).
11. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas G. R., VšĮ „P“ nebuvo kaltinama nusikalstamos veikos padarymu ir nebuvo pripažinta civiliniu atsakovu, todėl spręsti dėl šios įstaigos civilinės atsakomybės nebuvo teisinio pagrindo. Taigi teismai, nagrinėdami Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui VšĮ „P“ ir jį atmesdami, BPK 115 straipsnio 2 dalyje ir CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.
12. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, kuriuo G. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, iš G. R. (duomenys neskelbtini) savivaldybei buvo priteista 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) žalai atlyginti. Nuosprendyje padaryta išvada, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) sumos civilinis ieškinys siekiant apginti viešąjį interesą tenkintinas, nes žala padaryta pažeidžiant (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties 14.7 ir 14.8 punktus ir nurodytą sumą nurašant į įstaigos sąnaudas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi, kaip minėta, panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. R. (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteista 63 703,70 Eur, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteisimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą. Taigi baudžiamojoje byloje konstatuoti G. R. nusikalstami veiksmai baudžiamosios teisės požiūriu, tačiau jo civilinės atsakomybės klausimas nurodytais procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje nebuvo išspręstas, šis klausimas buvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka toje pačioje baudžiamojoje byloje, todėl faktai nustatyti toje pačioje byloje negali būti vertinami kaip prejudiciniai. Kasacinio teismo vertinimu, teismai, spręsdami dėl Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo atsakovams G. R. ir VšĮ „P“ pagrįstumo ir nustatinėdami G. R. civilinės atsakomybės sąlygas, BPK 115 straipsnio 2 dalyje ir CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.
Dėl VšĮ „P“ civilinės atsakomybės
13. Pirmosios instancijos teismas prokuroro civilinį ieškinį atsakovei VšĮ „P“ atmetė. Teismas padarė išvadą, kad VšĮ „P“ nėra materialiai atsakinga už neteisėtus G. R. veiksmus, ir nurodė, kad G. R., sudarydamas obligacijų ir indėlių sertifikatų sutartis, veikė kaip VšĮ „P“ generalinis direktorius, t. y. vienasmenis juridinio asmens vadovas, tačiau tai savaime neįrodo abiejų atsakovų bendrų veiksmų, nes jie yra du savarankiški teisinių santykių subjektai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl VšĮ „P“ veiksmų neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės sąlygos ir konstatavo, jog VšĮ „P“ padarė Koncesijos sutarties 14.8 papunkčio pažeidimą, todėl egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad VšĮ „P“, investuodama lėšas į vertybinius popierius ir pripažindama 63 703,70 Eur sumą kaip nuostolius, žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti. Kasatorius teigia, kad civilinės atsakovės VšĮ „P“ pareiga atlyginti žalą kildinama iš darbuotojo G. R. nusikalstamų veiksmų, kurie yra konstatuoti apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir kad žala savivaldybei buvo padaryta dėl neteisėtų abiejų atsakovų veiksmų. Šis prokuroro kasacinio skundo argumentas atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas.
14. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 straipsnio 2 dalis).
15. CK 6.264 straipsnyje nustatyta samdančio darbuotojus asmens netiesioginė civilinė atsakomybė. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad samdantis darbuotojus asmuo yra atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas. Toks teisinis reguliavimas užtikrina nukentėjusiojo ir žalą padariusio darbuotojo interesų pusiausvyrą bei atlieka prevencinę funkciją, nes darbdavys, žinodamas apie ieškinių dėl darbuotojų veiksmais padarytos žalos atlyginimo atsiradimo riziką, skatinamas organizuoti įmonės veiklą tokiu būdu, kad žalos būtų išvengta arba jos atsiradimo rizika būtų minimali (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015 ir joje nurodyta praktika).
16. Netiesioginei darbdavio atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį atsirasti būtinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), bet ir papildomos sąlygos: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje nurodytos VšĮ „P“ kaip G. R. darbdavio civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo įrodinėjamos, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti egzistuojant VšĮ „P“ civilinę atsakomybę pagal prokuroro ieškinį nurodytu teisiniu pagrindu.
17. Minėta, kad baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas G. R., VšĮ „P“ nebuvo kaltinama nusikalstamos veikos padarymu, šios įstaigos civilinės atsakomybės klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl teismai, spręsdami dėl VšĮ „P“ civilinės atsakomybės už nusikalstamus G. R. veiksmus, pagrįstai aiškinosi, ar yra VšĮ „P“ civilinės atsakomybės sąlygos.
18. Kasatorius teigia, kad VšĮ „P“, neteisėtai įsigydama AB banko „Snoras“ vertybinių popierių už 63 703,70 Eur sumą, padarė žalą (duomenys neskelbtini) savivaldybei, nes tokia suma turėjo būti sumažintas koncesijos mokestis. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
19. Koncesijos mokesčio mokėjimo tvarka ir sąlygos nustatytos (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties, sudarytos tarp (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos ir VšĮ „P“ (koncesininkės), 10 straipsnyje. Pagal šį straipsnį savivaldybė moka koncesininkei koncesijos mokestį, kuris yra 194 018 Lt už 2006 m. ir 759 106 Lt už 2007 m. Koncesijos mokestis peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais (10.1 papunktis); jei koncesininkė, vykdydama koncesinę veiklą, per vienerius koncesinės veiklos metus gauna pelną (teigiamas balansas), tai savivaldybė ir koncesininkė įsipareigoja peržiūrėti koncesijos mokestį ir apsvarstyti galimybę koncesininkei mokėti koncesijos mokestį savivaldybei. Jei šalys susitaria, kad koncesininkė mokės savivaldybei koncesijos mokestį, tai šis mokestis turi būti sumokamas iki einamųjų metų liepos 1 d. (10.2 papunktis). Sutarties 3 priede pateikta 2006–2020 m. koncesijos mokesčio skaičiavimų suvestinė. Byloje nustatyta, kad VšĮ „P“ 2011 m. veiklos rezultatas (nuostoliai) buvo 221 517 Lt, o AB banko „Snoras“ 219 956 Lt (63 703,66 Eur) sumos sertifikatai ir obligacijos VšĮ „P“ buvo nurašyti kaip nuostoliai. Kasatorius šios aplinkybės neginčija, bet teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje (18 punkte) buvo padaryta išvada, jog VšĮ „P“ 2011 m. patirti nuostoliai tiesiogiai susiję su savivaldybės mokamu koncesijos mokesčiu, kuris pagal Koncesijos sutarties 10 punkto nuostatas kasmet turėjo būti peržiūrimas, dėl to savivaldybė permokėjo 219 956 Lt (63 703,66 Eur) koncesijos mokesčio.
20. Byloje nustatyta, kad VšĮ „P“ grynasis pelnas, įskaitant koncesijos mokestį, buvo: 2007 m. – 286 891,54 Lt (83 089,53 Eur), 2008 m. – 253 790 Lt (73 502,66 Eur), 2009 m. – 307 276 Lt (88 993,28 Eur), 2010 m. – 13 807 Lt (3998,78 Eur), tačiau koncesijos mokestis, kaip tai nustatyta Koncesijos sutarties 10.2 papunktyje, nebuvo peržiūrėtas. Pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra tyrimo dalykas nagrinėjamoje byloje. Byloje taip pat nustatyta, kad 2011 m. VšĮ „P“ patyrė 221 517 Lt nuostolių, iš jų 219 956 Lt (63 703,66 Eur) nurašyta į nuostolius už AB banko „Snoras“ sertifikatus ir obligacijas. Taigi VšĮ „P“ 2011 m. veikė nuostolingai netgi nepaisant sumos, išleistos AB banko „Snoras“ sertifikatams ir obligacijoms įsigyti, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad pagal VšĮ „P“ 2011 m. veiklos rezultatus Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos, nustatytos Koncesijos sutarties 10.2 papunktyje, peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P“, ir kad pagal Koncesijos sutarties 10.1 ir 10.2 papunkčių nuostatas bei byloje nustatytas aplinkybes 2011 m. VšĮ „P“, įsigydama AB banko „Snoras“ sertifikatus ir obligacijas, nepadarė prokuroro patikslintame civiliniame ieškinyje nurodytos žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei, yra teisinga.
Dėl G. R. civilinės atsakomybės
21. Pirmosios instancijos teismas prokuroro civilinį ieškinį atsakovui G. R. atmetė. Teismas padarė išvadą, kad, koncesininkei (VšĮ „P“) negaunant pelno, Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti VšĮ „P“, todėl dėl neteisėtų G. R. veiksmų nebuvo padaryta žala savivaldybei, nes koncesininkei veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien turėjo mokėti koncesijos mokestį VšĮ „P“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, nes ieškovas neįrodė, jog G. R., pažeisdamas Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius, padarė 63 703,70 Eur žalą (duomenys neskelbtini) savivaldybei.
22. Kasaciniame skunde teigiama, kad (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos nariams G. R. teikdavo klaidinančius duomenis apie VšĮ „P“ lėšas ir jų panaudojimą, dalis 2011 m. gautų lėšų nebuvo naudojama visuomenės poreikiams, (duomenys neskelbtini) komplekso vystymui, buvo perteklinės, tai reiškia, kad tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) savivaldybei nebuvo jokio poreikio toliau mokėti VšĮ „P“ tokio pat dydžio kaip ir ankstesniais metais koncesijos mokesčio, o kartu tokiu būdu kompensuoti VšĮ „P“ patirtų bet kokių išlaidų, taip pat ir dėl jos vadovo padarytų nusikalstamų veiksmų, todėl (duomenys neskelbtini) savivaldybė permokėjo 63 703, 66 Eur koncesijos mokesčio, t. y. patyrė žalą. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
23. G. R. sutarčių su AB banku „Snoras“ dėl šio banko vertybinių popierių įsigijimo metu buvo VšĮ „P“ generalinis direktorius. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji įstaiga – pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį viešajai įstaigai neleidžiama: 1) gauto perviršio (pelno) skirti kitiems veiklos tikslams, negu nustatyta viešosios įstaigos įstatuose; 2) neatlygintinai perduoti viešosios įstaigos turto nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį viešosios įstaigos dalininkui ar su juo susijusiam asmeniui, išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 10 dalyje nustatytą atvejį; 3) skolintis pinigų už palūkanas iš savo dalininko ar su juo susijusio asmens; 4) užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymo. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalį viešoji įstaiga turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais. Byloje nurodytų įstatymo ribojimų pažeidimų nebuvo nustatyta.
24. Byloje nustatyta, kad G. R., sudarydamas AB banko „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartis ir indėlio sertifikatų įsigijimo sutartis, pažeidė (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties 14.7, 14.8 papunkčiuose, Komisijos darbo reglamente, patvirtintame (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytus reikalavimus. Šios sutarties 14.7 papunktyje nustatyta, kad koncesininkas turi teisę atlikti Investicijų plane nenumatytas investicijas ir remontą, jei tai yra susiję su avarine situacija arba ūkine veikla, ir apie šias investicijas ir remontą koncesininkas nedelsdamas informuoja ir suderina tai su savivaldybe, o visas kitas investicijas ar remontą, jei tai nėra numatyta Investicijų plane, nėra susiję su ūkine veikla arba avarine situacija, koncesininkas turi iš anksto suderinti su savivaldybe; sutarties 14.8 papunktyje nustatyta, kad savivaldybės pritarimas nereikalingas vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 Lt (14 481 Eur); koncesininkas neskaido didelių investicijų, t. y. investicijų, kurių suma viršija 50 000 Lt (14 481 Eur), į mažas dalis tam, kad galėtų pasinaudoti šia išimtimi. Tačiau kasacinio teismo vertinimu, nurodytų sutarties nuostatų pažeidimas savaime negali būti vertinamas kaip žalos savivaldybei padarymas. Nurodytos Koncesijos sutarties nuostatos negali būti aiškinamos kaip įtvirtinusios absoliutų draudimą VšĮ „P“ kaip savarankiškam juridiniam asmeniui savo vardu sudaryti įstatymams ir Koncesijos suteikimo sutarties nuostatoms neprieštaraujančius sandorius. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Koncesijos sutartyje draudimo VšĮ „P“ investuoti įstaigos lėšas į vertybinius popierius nebuvo nustatyta, Koncesijos suteikimo sutarties 30 straipsnyje „Pažeidimai ir sutarties nutraukimas“ Koncesininko atsakomybė už Sutarties 14.7, 14.8 papunkčiuose įtvirtintų nuostatų pažeidimus nenustatyta. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad ir pažeidžiant nurodytas sutarties nuostatas, įstaigos lėšų investavimas į vertybinius popierius žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei nepadarė.
25. Bankrutavus AB bankui „Snoras“, žalą patyrė VšĮ „P“, nes būtent ji buvo AB banko „Snoras“ obligacijų pasirašymo ir indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių šalimi. Šios sutartys buvo sudarytos su teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiu banku, nepažeidžiant įstatymuose įtvirtintų reikalavimų. Minėtos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant Koncesijos sutarties 14.7, 14.8 papunkčiuose įtvirtintas nuostatas, tačiau G. R., kaip VšĮ „P“ vadovo, veiksmais, žala (duomenys neskelbtini) savivaldybei nebuvo padaryta, nes, kaip minėta, pagal VšĮ „P“ 2011 m. veiklos rezultatus Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos, nustatytos Koncesijos suteikimo sutarties 10.2 papunktyje, peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P“. Taigi konstatuotina, kad teismų išvada, jog G. R. veiksmais nebuvo padaryta žala savivaldybei, yra pagrįsta ir teismų sprendimas atmesti jam pareikštą civilinį ieškinį, nes nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio), yra teisėtas.
26. Papildomai pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės VšĮ „P“ prašymą taikyti ieškinio senaties terminą byloje, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 priėmimo diena, nes šia nutartimi nutarta perduoti ieškovo ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą įtraukti VšĮ „P“, todėl būtent nuo šios nutarties priėmimo dienos ieškovas, gindamas viešąjį interesą, galėjo suprasti, kad dėl galimai padarytos žalos nagrinėjamu atveju gali būti atsakingas ne tik G. R., bet ir VšĮ „P“.
27. Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta praktika). Ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.
29. Baudžiamojoje byloje, kurioje pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas G. R., civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, siekdamas apginti viešąjį interesą, prokuroras pareiškė 2013 m. gruodžio 6 d. (1 t., b. l. 111–120). Šiuo ieškiniu iš G. R. buvo prašoma priteisti ir sumą, išleistą 2011 m. įsigyjant AB banko „Snoras“ sertifikatus ir obligacijas (219 956, 15 Lt). Ieškinio pareiškimo momentui buvo žinoma, kad AB banko „Snoras“ sertifikatus ir obligacijas įsigijo VšĮ „P“, atstovaujama G. R., kad G. R. yra VšĮ „P“ vadovas, kad ši įstaiga iš banko vertybinių popierių turėjo naudą (gaudavo indėlių palūkanas), t. y. prokurorui buvo žinomos visos aplinkybės, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje. Taigi prokuroras ieškinio padavimo momentui turėjo suvokti, kad dėl galimai padarytos žalos gali būti atsakingas ne tik G. R., bet ir VšĮ „P“, todėl atsakovės VšĮ „P“ 2019 m. birželio 18 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį išdėstyti argumentai apie tai, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas (subjektyvusis momentas) prasidėjo ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 6 d., yra pagrįsti. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškinį dėl 63 703,70 Eur žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteisimo iš VšĮ „P“ teismui pateikė 2017 m. gegužės 25 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą. Tačiau aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, ieškinį atmetus ir kitais teisiniais pagrindais, nedaro įtakos iš esmės teisėtai ir pagrįstai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Artūras Driukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Pranas Kuconis
Artūras Ridikas
Tomas Šeškauskas
Egidija Tamošiūnienė