Civilinė byla Nr. 2A-1688-886/2025
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11303-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.4.1; 3.3.1.19.1
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Kriaučiūnaitė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Unikort“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Rezonans Polska Sp. z o.o. ieškinį atsakovei UAB „Unikort“ dėl skolos priteisimo pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Rezonans Polska Sp. z o.o. (toliau – ir ieškovė) ieškiniu (2025-01-07 CBP-269, pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą,) prašė priteisti iš atsakovės UAB „Unikort“ (toliau – ir atsakovė) 1 350 Eur skolos (1 100 Eur už krovinio pervežimą, 250 Eur už prastovą), 40 Eur kompensacijos už pavėluotą mokėjimą, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad reikalavimas kyla iš transportavimo paslaugų užsakymo Nr. V023259, sudaryto 2024 m. rugpjūčio 8 d., kurio suma siekė 1 100 Eur. Atsakovė turėjo sumokėti atlyginimą už krovinio pervežimą pagal užsakymo sąlygas. Ieškovas priėmė ir pristatė 4 iš 5 transporto užsakyme nurodytų krovinių vietų. Vienoje iš pakrovimo vietų krovinio siuntėjas atsisakė atlikti pakrovimą. Atsakovė pareikalavo, kad tai atliktų ieškovės vairuotojas, tačiau tai nebuvo numatyta užsakyme, o tokios paslaugos sąlygos ir apmokėjimas nebuvo suderinti, nebuvo pateiktos saugos instrukcijos, kėlimo darbų pasas ir kiti būtini dokumentai saugiam pakrovimui užtikrinti. Ši situacija sukėlė transporto priemonės prastovą, trukusią daugiau kaip 4 valandas, dėl to ieškovė taip pat patyrė papildomų išlaidų, siekiančių 250 Eur.
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį (2025-03-04 DOK-5955, Pagal Reglamento Nr. 861/2007 5 straipsnio 3 dalį) nurodė, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti ir nesąžiningi, neatitinka susitarimo dalyko. Kai ieškovė išrašys teisingą sąskaitą, ši bus apmokėta sutartyje nustatytais terminais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Tauragės apylinkės teismas 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 1 350 Eur skolos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 1 350 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 131 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatęs, kad pagal sutartį atsakovė turėjo atsiskaityti per 30 darbo dienų, tačiau net ir iš dalies nesutikdama su ieškovės išrašyta sąskaita, atsakovė neapmokėjo sumos, kurios iš esmės neginčija, vertino, kad atsakovė pažeidė prievolę atsikaityti už jai suteiktą krovinių vežimo paslaugą.
6. Teismas įvertino, kad sutartyje neaptarta, kas konkrečiai turės pakrauti krovinį, atvykus ieškovės transportui į pakrovimo/iškrovimo vietą, CMR konvencijos nuostatos taip pat nenumato vežėjo pareigos pačiam pasikrauti krovinį. Pakrovimo sąlygas turėjo suderinti atsakovė. Teismas nenustatė, kad atsakovė buvo iš anksto sutarusi su ieškove, jog jos vairuotojas pakraus krovinį, kad atvykus į pakrovimo vietą buvo duotos aiškios instrukcijos iš atsakovės, kad krovinį pakraus tretieji asmenys. Ieškovė neišvengiamai turėjo papildomų išlaidų, susijusių su vairuotojo darbo užmokesčiu bei vėlavimu nuvykti į kitas pakrovimo vietas.
7. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimo dalį dėl delspinigių paskaičiavimo ir priteisimo, įvertinęs, kad šalys sutartimi nesusitarė dėl delspinigių dydžio, jų skaičiavimo vėluojant atsiskaityti. Ieškovė teikdama ieškinio A formą, pataisytą ieškinio B formą, ir teikdama rašytinius paaiškinimus į atsakovės atsiliepimą, taip pat nenurodė delspinigių skaičiavimo tvarkos ar prašomos sumos, todėl teismas negali savo iniciatyva apskaičiuoti delspinigių.
8. Teismas įvertinęs Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ieškovei iš atsakovės priteisė 40 Eur sumą išieškojimo išlaidoms kompensuoti.
9. Nors ieškovės ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo teismas atmetė, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė reikalavimu dėl delspinigių priteisimo nebuvo suformulavusi tikslaus turtinio reikalavimo, sprendė, kad iš esmės visi pareikšti ieškovės turtiniai reikalavimai buvo patenkinti, todėl priteisė ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
10. Atsakovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (2025-05-09 DOK-12027) prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1 Teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su asmeniu, atsakingu už krovinio pakrovimą, netinkamai aiškino sutarties sąlygas ir tikruosius šalių ketinimus, netinkamai pritaikė CK 6.193 straipsnio aiškinimo principus, nes netinkamai konstatavo, kad viena iš esminių sutarties sąlygų buvo ieškovės pareiga krovinį pakrauti ir iškrauti. Atsakovė (užsakovė) informavo ieškovę (vykdytoją), kad susitarimas dėl vežimo būtų svarstomas tik tada, jeigu ieškovė (vežėja) užtikrins krovinio pakrovimą jo pakrovimo vietose ir jo iškrovimą iškrovimo vietoje. Sutarties 1.3 ir 1.4 punktuose numatyta ieškovės atsakomybė už krovinio pakrovimą. Ieškovė sutartimi patvirtino ir pradėjo ją vykdyti, taip garantuodama, kad visos sutarties sąlygos bus įvykdytos.
10.2 Byloje nepateikta įrodymų, kas sąlygojo ir iš ko susidarė 250 Eur prastovos išlaidos, ar jos iš tikrųjų buvo patirtos. CMR konvencija numato, kad jeigu viena iš šalių mano, jog pervežimo metu jos teisės buvo pažeistos, ji turi teisę reikšti rašytines pretenzijas tokia apimtimi ir tokiais terminais, kaip tai išskirtinai numato CMR konvencija. Jokios rašytinės pretenzijos iš ieškovės pusės, kaip numato CMR konvencija, atsakovei pareikštos nebuvo. Todėl ieškovės išrašyta sąskaita 1 350 Eur sumai nepriimta kaip tinkama ir teisinga sąskaita už transporto paslaugas - ji buvo grąžinta ieškovei, todėl negali būti apmokėta. Prievolę sukuria pasirašyta sutartis, o ne netinkamai išrašyta sąskaita. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sąskaitos apmokėjimo terminas negali būti praleistas, jeigu už pervežimą pateikta neteisinga sąskaita faktūra, kuri buvo grąžinta ieškovei kaip taisytina.
10.3 Nepagrįsti teismo argumentai dėl atsakovės pozicijos dėl prastovos laiko ir apmokėjimo už jį. Atsakovė nevertino jokių ieškovės veiksmų ar laukimo kaip prastovos, kadangi, vadovaujantis krovinio pervežimo sutartimi, visus krovinius ieškovė privalėjo pasikrauti per 2024 m. rugpjūčio 12 d. (iš 5 pakrovimo vietų) ir pristatyti juos 2024 m. rugpjūčio 15 d. 10:00 val. Ši ieškovės transporto priemonė gabeno išskirtinai tik atsakovės techniką todėl pakrovimui skirtas laikas nebuvo aptariamas - kiek laiko turi užtrukti arba rezervuojamas konkretus pakrovimo laikas pakrovimui. Ieškovė negalėjo vykti niekur kitur, tik į sutartyje numatytas vietas ir sutartais terminais. Ieškovės pateikta prastovos kortelė su data 2024 m. rugpjūčio 13 d. prastovos fakto nepatvirtina, ji tik patvirtina faktą kad 2024 m. rugpjūčio 13 d. ieškovės transportas buvo toje pakrovimo vietoje ir, kad ieškovė nesilaikė sutarties (trečioje technikos pakrovimo vietoje, Sutartyje ji pažymėta kaip: KIOTOU, Route de Lingolsheim PA de Luetzelfeld ,FR 67118, Geispolsheim, France, pakrovimas turėjo įvykti 2024 m. rugpjūčio 12 d. 11:00 val.). Ieškovė pažeidė sutartį ir į pakrovimo vietą neatvyko laiku, o pavėlavo. Pagal sutartį ši prievolė (krovinio pakrovimo) tenka vežėjai, nors pirmose dvejose vietose jas atliko siuntėjai. Atsakovė bandė su siuntėju pasiaiškinti dėl technikos pakrovimo, siuntėjas nurodė, kad technika buvo parduota EXW sąlygomis (nuo atsiskaitymo momento ji pereina pirkėjui ir pirkėjas turi pasirūpinti pats jos pakrovimu ir išvežimu). Ieškovė buvo informuota atsakovės, kad siuntėjas krovinio nekraus, todėl ji pati turi tai padaryti, o jeigu negali - tada turi vykti į kitą pakrovimo vietą. Todėl keistai skamba terminas „prastova“, pačiai ieškovei (vežėjai) laiku neatvykus į pasikrovimą.
10.4 Nepagrįsti teismo argumentai, jog atsakovė laiku neatsiskaitė su ieškove. Teismas ignoravo atsakovės argumentus, kad neteisingai išrašyta ir atsakovei grąžinta sąskaita-faktūra nesukuria prievolės fakto ją pilnai ar dalimis apmokėti, kas prieštarauja sutarčiai ir suformuotai Kasacinio teismo praktikai dėl finansinių dokumentų pateikimo. Pagal pervežimo sutarties Nr. V023259 sąlygas (3 ir 7 punktai), mokėjimo terminas skaičiuojamas nuo tinkamos sąskaitos-faktūros, 2 CMR važtaraščių originalų (ar 1 originalo ir 1 patvirtintos kopijos), visų papildomų dokumentų gavimo dienos. Ieškovės pateikta sąskaita-faktūra neatitiko sutarties sąlygų: joje buvo nurodyta 1 350 Eur suma (įskaičiavus 250 Eur už prastovą), kai tuo tarpu šalių sutartyje buvo numatyta 1 100 Eur užmokesčio suma. Sutartyje nebuvo aptarta nei prastovos sąvoka, nei kompensacijos už prastovą dydis. CMR konvencija, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad papildomos išlaidos (pvz., prastova) turi būti aiškiai sutartos tarp šalių. Ieškovė vienašališkai nustatė 250 Eur prastovos mokestį be užsakovės sutikimo, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad jeigu viena šalis pateikia netikslią ar neteisingą sąskaitą, mokėjimo terminas neprasideda, o skolininko atsakomybė negali būti pripažįstama (LAT 2022 m. kovo 16 d. nutartis Nr. e3K-3-43-1075/2022).
10.5 Klaidinga teismo išvada, kad ieškovė dėl prastovos turėjo papildomų išlaidų. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkeldamas visą atsakomybę atsakovei. Nors ieškovė turėjo įrodyti, kad patyrė išlaidas, susijusias su vairuotojo darbo užmokesčio padidėjimu bei vėlavimu nuvykti į kitas pakrovimo vietas, kurias vadino „prastova“, teismas šios pareigos ieškovei nepaskyrė. Iš pervežimo CMR važtaraščių matyti, kad krovinys Vokietijoje buvo pristatytas 2024 m. rugpjūčio 14 d. 8:40 val., t. y. visą parą anksčiau, negu buvo susitarta sutartyje, kas parodo, kad buvimas trečioje pakrovimo vietoje nesąlygojo jokių papildomų išlaidų, kadangi važiavimo maršrutas nepasikeitė, o pristatymo terminas nepailgėjo, priešingai - įvyko anksčiau, negu buvo susitarta. Taip pat teismas analizuodamas krovinio pervežimo sutartį Nr. V023259 nustatė, kad pagal sutarties 1.3 punktą už krovinio pakrovimą ir iškrovimą atsakinga vykdytoja (ieškovė), tačiau tai vertindamas, savo išvadoje suklydo, padarė neteisingą išvadą teigdamas, kad nenustatyta, jog atsakovė buvo iš anksto sutarusi su ieškove, kad jos vairuotojas pakraus krovinį. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas dėl 1 350 Eur priteisimo yra pagrįstas.
10.6 Kadangi atsakovė mano, jog sprendimas yra nepagrįstas, tokiu atveju ir bylinėjimosi išlaidos ieškovei neturėtų būti atlyginamos.
11. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (2025-05-29 DOK-13789) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną procedūriniu požiūriu. Jeigu byla bus nagrinėjama iš esmės, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti 60 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų vertimo paslaugas. Nurodomi šie argumentai:
11.1 Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas. Atsakovė pirmą kartą apeliaciniame skunde pateikia argumentus, kurie anksčiau nebuvo pateikti (dėl santykių su siuntėjais, tariamai ne laiku atvykusio vairuotojo, faktinių ieškovės išlaidų trūkumo ir t.t.). Šie argumentai nėra „nauji“ CPK 314 straipsnio prasme, todėl jie galėjo ir turėjo būti pateikti iš pradžių. Naujų faktų ir argumentų pateikimas apeliaciniame skunde be objektyvių priežasčių pažeidžia sąžiningumo principą (CPK 42 ir 185 straipsniai) ir bendruosius CPK 314 ir 320 straipsniuose išdėstytus principus.
11.2 Remiantis CK 6.808 straipsniu ir CMR 13(1) straipsniu, užbaigtas pervežimas sukuria mokėjimo prievolę. Remiantis sutarties sąlygomis, atsakovė privalėjo sumokėti per 30 dienų nuo CMR ir sąskaitos gavimo dienos. Atsakovė teigia, kad mokėjimo prievolė neatsirado dėl tariamai „neteisingos“ sąskaitos, remdamasi 2022 m. kovo 16 d. Kasacinio teismo nutartimi Nr. e3K-3-43-1075/2022. Tačiau nurodytoje nutartyje tokios formuluotės nėra. Kasacinis teismas nagrinėjo visiškai kitą situaciją, susijusią su ginču dėl sutarties sudarymo momento. Todėl atsakovės nuoroda iškreipia nutarties turinį. Teismas teisingai nurodė, kad nesutikimas su išrašytos sąskaitos dalimi nesuteikia teisės vengti šalių pripažintos dalies mokėjimo. Toks elgesys prieštarauja tinkamo įsipareigojimų vykdymo ir sąžiningumo principams.
11.3 Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutartyje nėra tiesioginės nuostatos, įpareigojančios ieškovės vairuotoją fiziškai pakrauti krovinį. Todėl šalys nesusitarė, kas tiksliai turi atlikti pakrovimą. Tokioje situacijoje taikomos CMR konvencijos nuostatos (16 straipsnio 1 dalis) ir pakrovimo šalies (Prancūzijos) teisės aktai, tai yra, Transporto kodekso II priedo 11 straipsnis, kuris numato nemokamą 30 minučių laukimą. Pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo savo pareigos užtikrinti pakrovimo organizavimą. Apeliaciniame skunde ji pirmą kartą teigia, kad pakrovimą turėjo atlikti ieškovės vairuotojas, remdamasis jo sutarties aiškinimu. Tačiau sutarties 1.3 punktas nenustato fizinės pakrovimo prievolės - jis atspindi vežėjo patikros funkciją pagal CMR 8 straipsnį ir neatleidžia kliento nuo atsakomybės už pakrovimo terminų pažeidimus. Be to, remiantis CK 6.193 straipsniu, neaiškios sutarties nuostatos aiškinamos sutarties neparengusios šalies naudai.
11.4 Prastovos faktą patvirtina įrodymai, atsakovė nesilaikė savo pačios sudaryto grafiko, o ieškovė turi teisę į kompensaciją. Iš pateiktų įrodymų (įskaitant atvykimo ir išvykimo laiko kortelę) buvo nustatyta, kad ieškovo vairuotojas atvyko į pakrovimo vietą 2024 m. rugpjūčio 13 d. 07.00 val. ir išvyko iš jos 11.58 val. – beveik 5 laukimo valandos. Pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo šių duomenų. Be to, pati atsakovė transporto užduotyje nurodė, kad visi 5 pakrovimo punktai turi būti aptarnauti per vieną dieną ir tai nebuvo užtikrinta. Atsakovės argumentas, jog pristatymas galiausiai buvo atliktas pagal užsakymą, nepaisant pakrovimo vėlavimo, neturi teisinės reikšmės, vertinant teisę į kompensaciją. Kompensacija už dėl prastovos atsiradusią žalą kyla dėl paties fakto, kad viršytas pramonės standartuose ir CMR konvencijoje numatytas leistinas laukimo laikas, neatsižvelgiant į tai, ar paslauga galiausiai buvo suteikta per bendrą pristatymo terminą. Apeliaciniame skunde atsakovė pateikia naujų argumentų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme – teigia, kad vairuotojas atvyko pavėluotai, vėlavimai pakrovimo metu neturėjo įtakos sutarties vykdymui, ieškovė nepatyrė papildomų išlaidų dėl vėlavimo arba šios išlaidos nėra pagrįstos skaičiavimais, o tai pažeidžia proceso sąžiningumo principą. Apeliaciniame procese draudžiama pateikti naujus įrodymus ir argumentus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau. Nauji atsakovės argumentai yra nepriimtini pagal procedūrą ir turi būti atmesti.
11.5 Su prastovomis susijusiais nuostoliais priimtinas visai pramonei taikomas metodas, pagrįstas vidutiniu valandiniu prastovų įkainiu. Tai yra sąžininga ir nusistovėjusi praktika. Byla buvo nagrinėjama pagal supaprastintą procedūrą. Pagal Reglamentą (EB) Nr. 861/2007 teismas gali taikyti supaprastintą pagrįstų išlaidų įrodymo standartą, ypač jei suma yra maža, nekelia akivaizdžių prieštaravimų ir yra pagrįsta visuotinai pripažintais tarifais. Atsakovė teigia, kad ieškovė neįrodė išlaidų, tačiau neginčijo nei žalos fakto, nei apskaičiavimo metodo, neprašė pateisinimo ir neprieštaravo sumai pirmajame teismo posėdyje. Šiuo atveju ieškovė pateikė prastovos faktą patvirtinantį dokumentą ir nurodė pagrįstą įkainį (60 Eur per valandą pagal Prancūzijos ir ES pramonės praktiką). Visa suma sudarė 250 Eur.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Dėl ginčo esmės
13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai dėl skolos, nuostolių už prastovą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
14. Ieškovė ir atsakovė 2024 m. rugpjūčio 8 d. sudarė krovinių pervežimo sutartį Nr. V023259 (toliau – sutartis), kuria susitarė, kad ieškovė perveš krovinį iš pakrovimo vietos Prancūzijoje į iškrovimo vietą Vokietijoje. Atvykimo į pasikrovimo vietą data – 2024 m. rugpjūčio 12 d. 8.00 val., atvykimo į išsikrovimo vietą data – 2024 m. rugpjūčio 15 d. 10.00 val.
15. Šalys susitarė dėl 1 100 Eur dydžio paslaugos kainos. Sutartimi šalys susitarė, kad atsakovė garantuoja atsiskaitymą pavedimu per 30 darbo dienų.
16. Pagal sutartį šalys sutarė, kad vežimas vykdomas pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) sąlygas (sutarties bendrųjų sąlygų 1 punktas).
17. CMR važtaraščiai patvirtina, kad 2024 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė pristatė keturis krovinius į šalių sudaryta sutartimi nustatytą vietą.
18. Ieškovė už suteiktas paslaugas 2024 m. rugpjūčio 14 d. išrašė sąskaitą faktūrą Nr. RZPL/240814-03 bendrai 1 350 Eur sumai, kurią sudaro 1 100 Eur suma už suteiktas paslaugas pagal sutartį ir 250 Eur prastovos mokestis.
19. Atsakovė ieškovei 2024 m. rugpjūčio 14 d. pateikė pretenziją, kurioje be kita ko nurodė, kad visos instrukcijos, kaip teisingai pakrauti krovinį buvo išsiųstos vežėjai prieš pakrovimą; šalys patvirtino 1 100 Eur sumą už visiškai atliktą darbą; pakrovimo dieną vežėja pakrovė du krovinius, negalėjo pakrauti trečio; vežėja neinformavo užsakovės, kad vairuotojas neturi kompetencijos pats pakrauti technikos; prašo atsiųsti teisingai išrašytą sąskaitą-faktūrą; nurodė, kad dėl šių aplinkybių klientas prašo Rezonans Polska atlyginti 450 Eur; Rainer GMBH and Co. KG (vežėjas) privalo išsiųsti 650 Eur sąskaitą-faktūrą.
20. Ieškovė, 2024 m. rugsėjo 17 d. elektroniniu laišku atsakydama atsakovei į jos pateiktą pretenziją, nurodė, kad pagal sutarties 1.3 punktą vežėjo pareiga apsiriboja užtikrinimu, kad krovinys atitiktų CMR važtaraštyje nurodytus duomenis kaip reikalaujama CMR konvencijos 8 straipsnyje. Ši sąlyga neįpareigoja vežėjo atlikti ar organizuoti fizinio krovinio pakrovimo. Lietuvos kelių transporto kodekso 32 straipsnis patvirtina, kad pakrovimas yra siuntėjo atsakomybė, nebent aiškiai būtų susitarta kitaip, o šiuo atveju taip nėra; Be konkrečių sąlygų pakrovimo organizavimo atsakomybė lieka siuntėjui; reikalavimas 600 Eur suma sumažinti sąskaitą-faktūrą nėra teisiškai pagrįstas; prašo apmokėti visą 1 100 Eur sumą pagal pradinę sąskaitą-faktūrą; nurodė neapmokėjimo pasekmes.
21. Atsakovė elektroniniu laišku ieškovei be kita ko nurodė, kad kadangi ieškovė nepakrovė krovinio, užsakant kitą transporto priemonę patirta 600 Eur nuostolių, todėl prašo šią sumą atskaityti iš pradinės užsakymo sumos ir atsiųsti teisingą 500 Eur sąskaitą-faktūrą, kuri bus apmokėta, kai sueis terminas; prideda papildomo transportavimo užsakymą ir užsakymą tarp ieškovės ir atsakovės.
22. Ieškovė 2024 m. rugsėjo 17 d. laiške atsakovei nurodo, kad sąskaitą atsakovė gavo 2024 m. rugpjūčio 14 d. Tačiau atsakovė elektroniniu laišku prašė atsiųsti teisingai išrašytą sąskaitą-faktūrą.
23. Ieškovė 2024 m. rugsėjo 18 d. elektoriniu laišku atsakovei nurodė, kad pastaroji turi užsakymą atitinkančią sąskaitą-faktūrą; transporto kaina nurodyta pagal užsakymą, o kompensacija už prastovą numatyta pagal CMR konvenciją ir civilinės teisės normas; prastova užfiksuota; sąskaita buvo išsiųsta daugiau nei prieš mėnesį; prašoma apmokėti. Atsakovė elektroniniu laišku atsakė, kad tai neteisinga sąskaita.
24. 2024 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku ieškovė atsakovei nurodė, kad pastaroji nėra atleista nuo pareigos atsiskaityti už gabenimo paslaugą; siūlė atsiskaityti už gabenimo paslaugą, patvirtinant, kad nebandoma išvengti mokėjimo; po to bus galima tęsti diskusijas, kad išspręsti klausimus dėl kompensacijos ir bet kokias baudas už pavėluotą mokėjimą. Atsakovė 2024 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku ieškovei atsakė, kad nepriima vėlavimo/prastovos, sąskaita-faktūra yra neteisinga, prašoma atsiųsti sąskaitą-faktūrą pagal sutartą užsakymą.
25. Ieškovė 2024 m. rugpjūčio 20 d. elektroniniame laiške ieškovei be kita ko nurodė, kad pretenzijoje nurodyta aplinkybė, jog visos instrukcijos, kaip pakrauti krovinį ieškovei buvo perduotos, buvo patikrinta ir nepasitvirtino.
26. Ieškovė 2024 m. rugsėjo 24 d. elektroniniu laišku ragino ieškovę apmokėti sąskaitą dalyje 1 100 Eur sumos; nurodė, kad nesutikimas su 250 Eur suma nedaro sąskaitos neteisinga ar negaliojančia.
27. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
28. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su asmeniu, atsakingu už krovinio pakrovimą, netinkamai aiškino sutarties sąlygas ir tikruosius šalių ketinimus, netinkamai pritaikė CK 6.193 straipsnio aiškinimo principus, nes netinkamai konstatavo, kad viena iš esminių sutarties sąlygų buvo atsakovės pareiga krovinį pakrauti ir iškrauti. Atsakovė (užsakovė) informavo ieškovę (vykdytoją), kad susitarimas dėl vežimo būtų svarstomas tik tada, jeigu ieškovė (vežėja) užtikrins krovinio pakrovimą jo pakrovimo vietose ir jo iškrovimą iškrovimo vietoje. Sutarties 1.3 ir 1.4 punktuose numatyta ieškovės atsakomybė už krovinio pakrovimą. Apeliacinės instancijos teismas su nurodomais argumentais neturi pagrindo sutikti.
29. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) 6.193 straipsnio 1 dalis numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.
30. Sutarties 1.3 punkte šalys numatė, kad vykdytojas atsakingas už krovinio pakrovimą (iškrovimą), privalo užtikrinti, kad krovinys atitiktų šios sutarties ir CMR važtaraštyje nurodytus duomenis. Nedelsiant informuoti užsakovą apie neatitikimus. To nepadarius, vykdytojas atsako materialiai už visas pasekmes dėl netinkamo sutarties vykdymo, bei už pasekmes dėl netinkamo krovinio išdėstymo, tvirtinimo, transporto priemonės perkrovimo. Sutarties 1.4 punkte šalys susitarė, kad nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 2 val., informuoja užsakovą apie problemas vežant krovinį (vėlavimas, krovinio trūkumas, sugadinimas, perkrovimas, prastovos ir kt.). Bet kokie vairuotojo mokėjimai ir kiti veiksmai užsakovo vardu neturi teisinės galios, negavus iš pastarojo rašytinio sutikimo. Teismo vertinimu, minėtos sutarties nuostatos konkrečiai nenumato pareigos vežėjui organizuoti, atlikti, rūpintis krovinio pakrovimu (iškrovimu). Formuluotė, kad vykdytojas atsakingas už krovinio pakrovimą (iškrovimą) labiau atspindi vykdytojo pareigą užtikrinti transporto priemonės, kuria gabenamas krovinys pristatymą į krovinio pakrovimo (iškrovimo) vietą. Teismo vertinimu, spręsti, kad vykdytoja neturėjo pareigos organizuoti krovinio pakrovimo (iškrovimo) leidžia ir ta aplinkybė, kad sutartyje šalys neaptarė jokių krovinio pakrovimo (iškrovimo) sąlygų ir pasekmių.
31. CK 6.193 straipsnio 5 dalis numato, kad aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Iš susidariusios situacijos galima spręsti, kad keturių iš penkių krovinių pakrovimą organizavo ne ieškovė, o atsakovė, kadangi tik atvykus į pakrovimo vietą, esančią Kiloutou Route de Lingolsheim PA de Luetzelfeld Geispolsheim, krovinys nebuvo pakrautas. Be to, iš šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad atsakovė teikdama pretenziją ieškovei, nesirėmė aplinkybe, kad visų krovinių pakrovimą (iškrovimą) turėjo organizuoti būtent ieškovė. Nors atsakovė pretenzijoje iš pradžių prašė ieškovę sumokėti kompensaciją, tačiau vėliau, o ir apeliaciniame skunde apie šią aplinkybę neužsiminė. Vėlesniuose susirašinėjimuose matyti, kad atsakovė ieškovės prašo sąskaitoje-faktūroje nurodyti būtent sutartimi sulygtą kainą. Taip pat, kaip paaiškino atsakovė, ji bandė su siuntėju pasiaiškinti dėl technikos pakrovimo, siuntėjas nurodė, kad technika buvo parduota EXW sąlygomis (nuo atsiskaitymo momento ji pereina pirkėjui ir pirkėjas turi pasirūpinti pats jos pakrovimu ir išvežimu). Iš to seka, kad krovinio pakrovimu (iškrovimu) turėjo pasirūpinti jo pirkėjas.
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia pripažinti pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovė buvo iš anksto sutarusi su ieškove, jog jos vairuotojas pakraus krovinį; taip pat nenustatyta, kad atvykus į pakrovimo vietą buvo duotos aiškios instrukcijos iš atsakovės, kad krovinį pakraus tretieji asmenys. Nors atsakovė pretenzijoje nurodė, kad visos instrukcijos, kaip teisingai pakrauti krovinį, buvo išsiųstos vežėjai prieš pakrovimą, tačiau iš šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais nustatyta, kad ši aplinkybė ieškovės buvo patikrinta ir nepasitvirtino. Apeliantė taip pat nepateikė tokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ji ieškovei siuntė instrukcijas, kaip teisingai pakrauti krovinį.
33. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog byloje nepateikta įrodymų, kas sąlygojo ir iš ko susidarė 250 Eur prastovos išlaidos, ar jos iš tikrųjų buvo patirtos. Apeliantės vertinimu, CMR konvencija numato, kad jeigu viena iš šalių mano, jog pervežimo metu jos teisės buvo pažeistos, ji turi teisę reikšti rašytines pretenzijas tokia apimtimi ir tokiais terminais, kaip tai išskirtinai numato CMR konvencija. Jokios rašytinės pretenzijos iš ieškovės pusės, kaip numato CMR konvencija, atsakovei pareikštos nebuvo.
34. Nagrinėjamu atveju ieškovės prastovą patvirtina prastovos kortelė, iš kurios matyti, kad ieškovės vairuotojas į pakrovimo vietą atvyko 2024 m. rugpjūčio 13 d., 7.00 val. ir pakrovimo vietoje išbuvo iki 11.58 val. Taigi, prastovos laikas yra įrodytas. Kompensacija už dėl prastovos atsiradusią žalą kyla dėl paties fakto, t. y. laukimo laiko, neatsižvelgiant į tai, ar paslauga galiausiai buvo suteikta per bendrą pristatymo terminą. Ieškovė paaiškino, kad prastovos laikas apskaičiuotas taikant vidutinį valandinį prastovos įkainį. Ieškovė pateikė prastovos faktą patvirtinantį dokumentą ir nurodė įkainį – 60 Eur už valandą pagal Prancūzijos ir Europos Sąjungos praktiką (48-49 l., 2025-03-24 DOK-7717). Ieškovė tiek sąskaitoje-faktūroje, tiek tarp šalių vykusiame susirašinėjime atsakovei nurodė argumentus dėl apskaičiuotos prastovos, tačiau kaip matyti, atsakovė prastovos dydžio neginčijo, o reikalavo atsiųsti sąskaitą-faktūrą, kurioje būtų nurodyta tik sutartimi sutarta paslaugos suma.
35. Apeliantė laiko klaidinga teismo išvadą, jog ieškovė dėl prastovos turėjo papildomų išlaidų. Taip pat nurodo, jog teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai perkeldamas visą atsakomybę atsakovei, t. y. nors ieškovė turėjo įrodyti, kad patyrė išlaidas, susijusias su vairuotojo darbo užmokesčio padidėjimu ir vėlavimu nuvykti į kitas pakrovimo vietas, kurias vadino „prastova“, teismas šios pareigos ieškovei nepaskyrė. Apeliantė tokius teiginius grindžia argumentais, jog iš pervežimo CMR važtaraščių matyti, kad krovinys Vokietijoje buvo pristatytas 2024 m. rugpjūčio 14 d. 8:40 val., t. y. visą parą anksčiau, nei buvo sutarta sutartyje, kas parodo, kad buvimas trečioje pakrovimo vietoje nesąlygojo jokių papildomų išlaidų, kadangi važiavimo maršrutas nepasikeitė, o pristatymo terminas nepailgėjo, priešingai – įvyko anksčiau, negu buvo susitarta. Taip pat nurodo, kad ieškovės transporto priemonė gabeno išskirtinai tik atsakovės techniką, todėl pakrovimui skirtas laikas nebuvo aptariamas (kiek laiko turi užtrukti). Ieškovės pateikta prastovos kortelė su data 2024 m. rugpjūčio 13 d. prastovos fakto nepatvirtin, ji tik patvirtina, faktą, kad 2024 m. rugpjūčio 13 d. ieškovės transportas buvo toje pakrovimo vietoje ir, kad ieškovė nesilaikė sutarties (trečioje technikos pakrovimo vietoje pakrovimas turėjo įvykti 2024 m. rugpjūčio 12 d. 11:00 val.). Reiškia, pati ieškovė pažeidė sutartį ir į pakrovimo vietą neatvyko laiku, pavėlavo.
36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip jau buvo minėta, pasekmių dėl prastovos atsiradimo neįtakoja aplinkybės, kad paslauga buvo suteikta laiku, ir kad ieškovė vežė tik apeliantės krovinį. Iš ieškovės pateiktos prastovos kortelės matyti, kad ieškovės vairuotojas į pakrovimo vietą atvyko 2024 m. rugpjūčio 13 d. 7.00 val., ir pakrovimo vietoje išbuvo iki 11.58 val.
37. Nors sutartyje nebuvo šalių susitarimo dėl netesybų skaičiavimo esant prastovoms, tačiau ši aplinkybė neeliminuoja atsakovės pareigos atlyginti dėl pastarosios veiksmų atsiradusių ieškovės nuostolių krovinio vežimo metu bei atitinkamai ieškovės teisės į tokių nuostolių atlyginimą. CK 6.256 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Nustačius, kad atsakovė buvo atsakinga už krovinio pakrovimo organizavimą ir neužtikrino krovinio pakrovimo atvykus vežėjui, dėl to vežėjas pakrovimo vietoje išbuvo beveik 5 val., ir pritaikius 60 Eur už valandą įkainį paskaičiuota 250 Eur kompensacija už prastovą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovė neišvengiamai turėjo papildomų išlaidų, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 250 Eur už prastovą yra pagrįstas.
38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, apeliantė aukščiau nurodytais teiginiais nesivadovavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Visa civilinio proceso normų sistema, nulemta civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (CPK 8 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), taip pat rungimosi ir dispozityvumo (CPK 12–13 straipsniai) principų, sukurta taip, kad šalys privalo atskleisti savo pozicijas viena kitai ir teismui jau pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020, 49 punktas).
39. Įvertinus teisinį reglamentavimą, apeliantės šios nutarties 36 punkte nurodomi argumentai sudarytų sąlygas naujų aplinkybių nagrinėjimui, o tai neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies normos reglamentavimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių apeliantės argumentų nepasisako ir jų nevertina.
40. Apeliantė vertina kaip nepagrįstus teismo argumentus, jog atsakovė laiku neatsiskaitė su ieškove. Teismas ignoravo atsakovės argumentus, kad neteisingai išrašyta ir atsakovei grąžinta sąskaita-faktūra nesukuria prievolės fakto ją pilnai ar dalimis apmokėti, kas prieštarauja sutarčiai ir suformuotai Kasacinio teismo praktikai dėl finansinių dokumentų pateikimo. Ieškovės pateikta sąskaita-faktūra neatitiko sutarties sąlygų: joje buvo nurodyta 1 350 Eur suma (įskaičiavus 250 Eur už prastovą), kai šalių sutartyje buvo numatyta 1 100 Eur užmokesčio suma. Sutartyje nebuvo aptarta nei prastovos sąvoka, nei kompensacijos už prastovą dydis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad jeigu viena šalis pateikia netikslią ar neteisingą sąskaitą, mokėjimo terminas neprasideda, o skolininko atsakomybė negali būti pripažįstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis Nr. e3K-3-43-1075/2022).
41. CK 6.808 straipsnio 1 dalis numato, jog pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena iš šalių (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį.
42. Pagal pervežimo sutarties Nr. V023259 sąlygas (3 ir 7 punktai), mokėjimo terminas skaičiuojamas nuo tinkamos sąskaitos-faktūros, 2 CMR važtaraščių originalų (ar 1 originalo ir 1 patvirtintos kopijos), visų papildomų dokumentų gavimo dienos.
43. Byloje esantis šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais patvirtina, kad ieškovė ne kartą reikalavo apmokėti sąskaitos dalį t. y. 1 100 Eur už krovinio pristatymą, tačiau atsakovė atsisakydavo tai padaryti, reikalaudama pateikti sąskaitą, kurioje būtų nurodyta tik suteiktos paslaugos suma.
44. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog net ir iš dalies nesutikdama su ieškovės išrašyta sąskaita, atsakovė neapmokėjo sumos, kurios iš esmės neginčija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė pažeidė prievolę atsikaityti už jai suteiktą krovinių vežimo paslaugą.
45. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2022 m. kovo 16 d. nutartis Nr. e3K-3-43-1075/2022), kadangi nagrinėjamos ir nurodomos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.
46. Nors apeliantė teigia, kad teismas neteisingai nustatė faktines situacijos aplinkybes, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
47. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą vertindama kaip nepagrįstą ir teigia, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovei neturėtų būti atlyginamos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtų ir teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų, kadangi laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tarp šalių buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, apeliantė nenurodė.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
49. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme
50. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
51. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
52. Ieškovė prašo priteisti 60 Eur už dokumentų vertimo paslaugas, išlaidos grindžiamos 2025 m. gegužės 28 d. sąskaita, 2025 m. gegužės 28 d. mokėjimu (152-153 l.). Nurodytos išlaidos yra neabejotinai susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 60 Eur dokumentų vertimo išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Tauragės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei Rezonans Polska Sp. z o.o, juridinio asmens kodas PL9542806201, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esanti PKO Bank Polski S.A., iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Unikort“, juridinio asmens kodas 124294814, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Laima Kriaučiūnaitė