Administracinė byla Nr. eI-1155-554/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02060-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.; 3.4.; 19.1.; 19.4.; 24.7.; 55.1.1.

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 12 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Neringai Musinienei, Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant pareiškėjai – G. M. B.,

atsakovo – Birštono savivaldybės administracijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. B. patikslintą skundą atsakovui Birštono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

          Teismas,

n u s t a t ė:

Pareiškėja 2018 m. sausio 3 d. patikslintu skundu teismo prašė:

- panaikinti 2017-08-31 Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimą Nr. (13.1) - SR-1165 ,,Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo“, kuriuo atsisakyta deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini);

- įpareigoti Birštono savivaldybės administraciją priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja patikslintame skundė nurodė, kad atsakovas 2017-08-31 raštu Nr. (13.1)-SR-1165 atsisakė deklaruoti jos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Gyvenamąją vietą nuo 1999 metų pareiškėja yra deklaravusi neužbaigtos rekonstrukcijos ir netinkamame gyventi būste, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 1996 metų faktiškai pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini), nes sergančiai motinai buvo reikalinga nuolatinė slauga. Motinai mirus 1999 metais, pareiškėja ir toliau gyveno gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, kurios pagal testamentą motinos buvo paliktos pareiškėjai. Kad pareiškėja faktiškai gyvena šiuo adresu patvirtina Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. el-2722-414/2017 atsakovo pateikti Socialinių reikalų komisijos 2014-11-27 ir 2015-11-25 posėdžių protokolai, prie skundo pateikti 2016-10-26 ir 2017-06-28 posėdžių protokolai. 2003-10-21 tarp AB “Lietuvos dujos” ir pareiškėjos, kaip gyvenančios (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo sutartis Nr. 165539-9, pagal kurią pareiškėjos naudojamos patalpos (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) šildymui teikiamos gamtinės dujos, o pareiškėja už jas laiku moka.

Nurodė, kad sutinkamai su Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 str. 5 d. nuostatomis, pareiškėja 2017-08-29 Birštono savivaldybės administracijai pateikė prašymą deklaruoti jos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Atsakovui taip pat pateikė dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjos teisę gyventi šiame name: 2003-06-03 liudijimą dėl palikimo priėmimo, 1997-04-18 testamentą, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kadastro duomenų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) rūsio ir pirmo aukšto planus. Atsakovas atsisakė patenkinti prašymą ir nurodė, kad pareiškėjos nuosavybės teisė į gyvenamąją patalpą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) neįregistruota Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

Pabrėžė, kad pareiškėja su broliu vis dar derasi dėl gyvenamųjų patalpų dalies: tambūro 1-5, dalies koridoriaus 1-2 perleidimo pareiškėjos nuosavybėn. Siekdama išvengti papildomų išlaidų, nuosavybę savo vardu pareiškėja nori įregistruoti viešajame registre tik galutinai išsprendusi ginčą dėl paminėtų patalpų. Atsakovas neteisėtai reikalavo pateikti patalpos savininko sutikimą, nes neįvertino, kad pagal testamentą paveldėtos patalpos, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), yra tik pareiškėjos nuosavybė, o ne bendroji dalinė jos ir jos brolio nuosavybė.

Atsakovas teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą nustato Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau – Įstatymas), taip pat ir Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklės, patvirtintos 2015-12-30 VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymu Nr. V-294 (toliau - Taisyklės). Deklaravimo funkciją įgyvendina Birštono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius ir jis privalo vadovautis paminėtais teisės aktais. Pagal Įstatymo 7 str. 5 d. nuostatas, deklaruojant gyvenamąją vietą, deklaravimo įstaigai turi būti pateiktas gyvenamosios patalpos savininko (bendraturčių) ar jo įgalioto asmens parašu patvirtintas sutikimas, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje. Įstatymo 9 str. 2 d. nustatyta, kokius duomenis privalo pateikti asmuo, norintis deklaruoti gyvenamąją vietą, o Įstatymo 9 str. 3 d. imperatyviai nustatyta, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis.

          Taip pat nurodė, kad pareiškėja 2017-08-29 kreipėsi į Civilinės metrikacijos skyrių dėl jos gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat pateikė testamentą, surašytą 1997-04-18, kuriuo dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra aprašyta pareiškėjai, 2003-06-03 liudijimą dėl palikimo priėmimo bei kai kuriuos dokumentus iš kadastro duomenų bylos. Vadovaudamiesi Įstatymo 9 str. 3 d. bei Taisyklių 16 p., kuriame reglamentuojama, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis, Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai patikrino duomenis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke ir nustatė, kad pareiškėjos nuosavybės teisė į dalį gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Dėl paminėtų priežasčių 2017-08-31 raštu Nr. (13.1)-SR-1165 buvo atsisakyta deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja tuo pačiu raštu buvo informuota apie galimybę deklaruoti gyvenamąją vietą jos norimu adresu tik tada, jeigu būtų pateiktas patalpos ar pastato savininko sutikimas, tačiau pareiškėja tuo nepasinaudojo. Pareiškėjos pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip įrodymai, kad jos nuosavybės teisė į dalį gyvenamųjų patalpų yra įregistruota Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Šis sprendimas visiškai atitinka Įstatymo imperatyvias nuostatas, kuriomis reglamentuojama, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis, todėl nenaikintinas.

Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad šiuo metu pareiškėja savo gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka yra deklaravusi (duomenys neskelbtini). 2017-08-29 pareiškėja kreipėsi į atsakovo Civilinės metrikacijos skyrių ir prašė jos gyvenamąją vietą deklaruoti (duomenys neskelbtini). Atsakovui pareiškėja pateikė savo 1999-10-10 mirusios motinos 1997-04-18 testamentą, kuriuo dalis gyvenamojo namo (atskiros patalpos), esančio (duomenys neskelbtini), po savininkės mirties paliekama pareiškėjai, taip pat 2003-06-03 liudijimą dėl palikimo priėmimo bei kadastro bylos planinę medžiagą. Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjos motina V. M. mirė (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties jos palikimą laiku priėmė pareiškėja – tai patvirtina notaro išduoto 2003-06-03 Liudijimo duomenys. Testamento turinio analizė patvirtina, kad po pareiškėjos mirties gyvenamasis namas atskiromis patalpomis nuosavybės teisėmis atiteko 2 savininkams: pareiškėjai ir jos broliui. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad šiuo metu gyvenamojo namo dalis patalpų registruota kaip pareiškėjos brolio asmeninė nuosavybė, o likusi dalis – 1999-10-10 mirusios pareiškėjos motinos vardu. Patalpos 1-2, 1-5, 1-13 nekilnojamojo turto registre įregistruotos tiek pareiškėjos brolio vardu, tiek ir jau mirusios pareiškėjos motinos vardu. 

Fizinių asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą ginčijamo akto priėmimo metu pagrinde reglamentavo Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau – Įstatymas), Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklės, patvirtintos 2015-12-30 VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymu Nr. V-294 (toliau - Taisyklės) (teismas vadovaujasi Įstatymo ir Taisyklių redakcijomis, galiojusiomis ginčijamo administracinio akto priėmimo metu).

          Atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo vadovaudamasis Įstatymo 9 str. 2 d. 9 p., 3 d., taip pat ir 10 str. 5 d.. Papildomai nurodė, kad duomenys apie pastato savininką (pareiškėją) neatitinka VĮ Registrų centro oficialių duomenų, nes pareiškėja neįregistravusi savo nuosavybės teisių į jai priklausančias patalpas. Taip pat atsakovas nurodė, kad turi būti pateiktas ir patalpos ar pastato savininko sutikimas.

Įstatymo 9 str. 2 d. 9 p. reglamentuoja, kad deklaruojant gyvenamąją vietą, išvykimą iš Lietuvos Respublikos ar teikiant prašymą įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, pateikiami ir duomenys apie patalpos ar pastato savininką (bendraturčius) (jeigu tai fizinis asmuo, – jo vardas, pavardė, gimimo data ir gyvenamoji vieta; jeigu tai juridinis asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinės adresas). Įstatymo 9 str. 3 d. reglamentuoja, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis. Įstatymo 10 str. 5 d. taip pat numato, kad deklaruojant gyvenamąją vietą, deklaravimo įstaigai turi būti pateiktas patalpos ar pastato savininko (bendraturčių) arba jo įgalioto asmens parašu patvirtintas sutikimas, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiams) priklausančioje patalpoje ar pastate, arba kitas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę gyventi toje patalpoje ar pastate. Jeigu pateiktame dokumente yra nurodyta data, iki kurios leista gyventi nurodytoje patalpoje ar pastate, arba jeigu savininkas (bendraturčiai) nurodė tokią datą gyvenamosios vietos deklaracijoje, deklaravimo duomenys galioja ne ilgiau kaip iki nurodytos datos. Šias principines nuostatas atkartoja ir Taisyklių normos.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja, priimdama palikimą po motinos mirties, paveldėjimo būdu įgijo nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo patalpų (Civilinio kodekso 4.47 str. 2 p.). Be to, dalį patalpų ji faktiškai valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise su savo broliu (bendraturčiu). Tai patvirtina viešojo registro duomenų analizė. Šie duomenys duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėja turi teisę gyventi (naudotis) jai motinos testamentu paliktose patalpose. Viešojo registro duomenys taip pat patvirtina (šios aplinkybės pareiškėja neneigia), kad pareiškėja savo daiktinių teisių neišviešino teisės aktų nustatyta tvarka – neįregistravo VĮ registrų centro tvarkomame nekilnojamojo turto registre. Kaip jau buvo paminėta Įstatymo 9 str. 3 d. imperatyviai nustato, kad deklaravimo duomenys turi atitikti juos patvirtinančių dokumentų ir valstybės registrų duomenis. Teismas akcentuoja, kad Įstatymo 3 str. įtvirtinta nuostata, jog gyvenamosios vietos deklaravimo tikslai yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, gerinti viešąjį administravimą. Įstatymo 17 str. numato, kad deklaravimo duomenys naudojami Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tai suponuoja pagrindą teiginiui, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – formalizuotas ir tikslus procesas, apimantis kelių valstybinių registrų sąveiką. Taigi, pareiškėjos atsakovui pateikti duomenys (testamentas ir t.t.) apie patalpų savininką (pareiškėją) visiškai neatitiko nekilnojamojo turto registro duomenų, taip pat atsakovui nebuvo pateiktas ir dalies patalpų, kurios pareiškėjai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendraturčio (brolio) sutikimo.

Ginčo kontekste svarbu tai, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje jis privalo tiksliai vadovautis teisės aktų reikalavimais. Atsakovas gali veikti tik taip, kaip numato teisės aktai ir veiksmų laisvės jis neturi. Įstatymo 9 str. 3 d., 10 str. 5 d. imperatyvai atsakovą įpareigoja deklaruoti pareiškėjos gyvenamąją vietą tik tada, kai jos nuosavybės teisės bus įregistruotos viešajame registre ir bus pateiktas dalies patalpų bendraturčio sutikimas (ABTĮ 56 str.).

Atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas išsamus, paremtas faktiniais duomenimis ir teisės aktais, nurodyta apskundimo tvarka, todėl jis visiškai atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. reikalavimus ir naikinti jo nėra jokio pagrindo (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Nesant pagrindo naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, nepasikeitus jokioms ginčo situacijos faktinėms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini) mieste (ABTĮ 88 str. 1 p.).

         Likusieji pareiškėjos ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a  :

Pareiškėjos G. M. B. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai                                                                                                Rimantas Giedraitis

                                                                                                              Daina Kukalienė

                                                                                                             Algis Markevičius