Civilinė byla Nr. 3K-3-253-611/2019 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16180-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.6.37; 3.2.4.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. A. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. Z. ir V. Z. ieškinį atsakovei I. A. Š., trečiasis asmuo Č. Š., dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė teismo pripažinti jiems nuosavybės teisę į patalpas 1-1/27.31, 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-9/27.76, 1-10/18.41, 1-11/8.05 (iš viso 122,53 kv. m, t. y. 66/100 dalis viso pastato), esančias pastate – gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), 55 863,82 Lt (16 179,28 Eur) vidutinės rinkos vertės.
3. Ieškovai nurodė, kad jie, gyvendami atsakovei (ieškovės motinai) nuosavybės teise priklausančiame pastate – gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), atsakovei leidus, savo lėšomis rekonstravo gyvenamąjį namą, pristatė priestatą; ten gyvena iki šiol. Atsakovė, kaip namo savininkė, gavo leidimus, juos tęsė, registravo kadastrinius duomenis, tačiau visa tai atlikta už ieškovų lėšas. Šiuo metu ieškovai keldinami iš gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), kuris yra vienintelis jų sukurtas turtas ir vienintelė gyvenamoji vieta. Atsakovė nesutinka, kad ieškovams būtų pripažinta nuosavybės teisė į rekonstruotas patalpas 1-1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m, tačiau pati niekada neprieštaravo dėl stogo konstrukcijų pakeitimo, pastogės įrengimo, gyvenamojo namo stogo ir kamino rekonstravimo, dangos pakeitimo darbų, iki šių patalpų atidalijimo pretenzijų dėl saugumo reikalavimų ar techninių galimybių nekėlė, priešingai, pasirašinėjo techninės apskaitos byloje, įregistravo kadastrinius dokumentus pagal atliktus darbus. Patalpa 1-1/27,31 kv. m yra atskirta nuo kitų atsakovei priklausančių patalpų, į ją patekti iš atsakovei priklausančios gyvenamojo namo dalies negalima.
4. Ieškovai visą laiką gyveno kartu su tėvais, kartu tvarkė bendrą ūkį, mokėjo mokesčius, kūrė turtą, tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl yra pagrindas pripažinti buvus sudarytą bendrosios jungtinės veiklos sutartį sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę – ginčo turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu pripažino ieškovams nuosavybės teisę į patalpas 1-1/27.31, 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-9/27.76, 1-10/18.41, 1-11/8.05 (iš viso 122,53 kv. m, t. y. 66/100 dalys viso pastato), esančias pastate – gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), 55 863,82 Lt (16 179,28 Eur) vidutinės rinkos vertės, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 1996 m. balandžio 22 d. sudarė nuomos sutartį, kuria atsakovė leido naudotis ieškovui jai priklausančio gyvenamojo namo dalimi neterminuotai. Ieškovė ginčo name gyvena nuo gimimo. 2009 m. balandžio 20 d. atsakovės vardu buvo išduotas statybos leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą 1A1m (duomenys neskelbtini) pristatant priestatą ūkininko sodyboje. UAB „Paulimatas“ atliktų kadastrinių matavimų ir Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažymos pagrindu 2012 m. gruodžio 3 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota rekonstrukcijos eiga be esminių nukrypimų nuo projekto. Pagal UAB „Architektų pastogė“ atlikus kadastrinius matavimus Nekilnojamojo turto registre 2013 m. gegužės 31 d. buvo įregistruotas naujas suformuotas nekilnojamasis daiktas – pabaigtas statyti priestatas.
7. Atsakovė sutinka, kad gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), priestate esančios patalpos 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-10/18.41, 1-11/8.05 būtų pripažintos ieškovų nuosavybe, todėl laikytina, kad atsakovė sutinka, jog ieškovai ir atsakovė buvo susitarę veikti bendrai dėl gyvenamojo namo priestato statybos ir nuosavybės teisės į jį ieškovams įgijimo.
8. Atsakovė ir trečiasis asmuo Č. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad namo rekonstrukciją organizavo ir vykdė ieškovai, gavę atsakovės, rekonstruojamo pastato savininkės, sutikimą, kad su projektu, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas ir vykdoma pastato rekonstrukcija, nebuvo susipažinę, tačiau leido vykdyti visus statybos darbus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai atliko visus veiksmus, susijusius su ginčo patalpų priestate statybos organizavimu, finansavimu ir pagrindinio namo patalpų remontu bei dalies stogo pakėlimu.
9. Norint nustatyti, ar buvo šalių bendras tikslas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ginčo gyvenamajame name, svarbu, kad 2013 m. sausio 22 d. atsakovė sudarė testamentą, kuriame visos ginčo patalpos, tarp jų – ir 1-1/27.31, 1-9/27.76, paliekamos ieškovei.
10. Ieškovai, įrodinėdami ginčo patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76 ryšį su priestatu, į bylą pateikė UAB „Ateivis Lt“ architekto M. S. vertinimą, kuriame nurodyta, kad R. K. įmonės parengtame Gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto papildyme yra projektuojamas antras butas su atskiru įėjimu iš lauko per esamą kambarį, kurio plotas 27,30 kv. m, t. y. šis kambarys akivaizdžiai negali būti priskiriamas prie pirmojo turtinio vieneto, nes yra antro turtinio vieneto (buto) dalis pagal pastato planinius funkcinius ryšius. Atsakovė su projektiniais sprendiniais turėjo būti susipažinusi, nes 2009 m. balandžio 20 d. parengto projekto pagrindu jos vardu buvo išduotas statybos leidimas, dėl vykdomų rekonstrukcijos darbų ji neprieštaravo.
11. Iš byloje šalių pateiktų įrodymų ir paaiškinimų teismo posėdžio metu bei liudytojų parodymų teismas, remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, jog atsakovė savo veiksmais (gavo statybos leidimą, sutiko, kad ieškovai statytų priestatą, remontuotų gyvenamajame name savo naudojamą patalpą bei pakeltų stogą ir ten įsirengtų dar vieną patalpą, sudarė testamentą) bei ieškovai savo veiksmais (organizavo ir finansavo statybos darbus) kooperavosi siekdami bendro tikslo, kad rekonstravus ginčo gyvenamąjį namą būtų įrengtos patalpos ieškovų atskiram būstui, taip sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ginčo gyvenamajame name. Šalys buvo įsipareigojusios veikti bendrai, kad, siekdamos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruotų gyvenamąjį namą taip, kad ne tik priestate esančios patalpos 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-10/18.41, 1-11/8.05, bet ir pagrindiniame name esančios patalpos 1-1/27.31, 1-9/27.76 būtų sujungtos kaip atskiras ieškovų būstas. Taigi tarp ieškovų ir atsakovės susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai (CK 1.93 straipsnio 2, 6 dalys, 6.969 straipsnio 4 dalis).
12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės I. A. Š. ir trečiojo asmens Č. Š. apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 24 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Byloje nustatyta, kad 2009 m. balandžio 20 d. statybos leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą, taigi ir ginčo patalpas, buvo išduotas atsakovės vardu; 2013 m. sausio 22 d. sudarytu testamentu ginčo patalpas 1-1/27.31, 1-9/27.76 atsakovė taip pat paliko ieškovei; liudytojai – R. G. (kitos atsakovės dukters sutuoktinis) ir D. V. patvirtino ieškovų ieškinyje išdėstytas aplinkybes apie šalių susitarimą statyti priestatą prie ieškovų naudojamų patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76, taip sukuriant atskirą būstą ieškovų šeimai; UAB „Ateivis Lt“ architektas M. S. savo pažymoje patvirtino, kad projektuojamas antras butas su atskiru įėjimu iš lauko per esamą kambarį, kurio plotas 27,30 kv. m, t. y. šis esamas kambarys (27,30 kv. m) akivaizdžiai negali būti priskiriamas prie pirmojo (atsakovės) turtinio vieneto, nes jis yra antro (ieškovų priestato) turtinio vieneto (buto) dalis pagal pastato planinius funkcinius ryšius. Teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, 2013 m. sausio 22 d. testamentą, taigi ir atsakovės valią dėl jungtinės veiklos turinio ir apimties vertino išimtinai ginčo patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76 ir atsakovės veiksmų gaunant statybos leidimą bei įregistruojant jau pakeistus gyvenamojo namo kadastrinius duomenis Nekilnojamojo turto registre kontekste (įrodymų sąsajumo taisyklė), neanalizuodamas viso testamento turinio. Byloje apklausti liudytojai iš esmės patvirtino ginčo patalpų 1-1/27.31 kv. m ir 1-9/27.76 kv. m funkcinį ryšį su ieškovų pastatytomis patalpomis, tą patvirtina tiek projektinė gyvenamojo namo medžiaga, tiek atsakovės ir ieškovų paaiškinimai.
14. Pažymėta, kad atsakovė iki 2013 m. gegužės 31 d., kai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti suformuoti nauji nekilnojamieji daiktai (ieškovų statyba), ieškovams jokių pretenzijų dėl savavališkų veiksmų (statybos) nereiškė ir tai padarė tik 2015 m. po nepalankaus skundžiamo teismo sprendimo. Be to, Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovams buvo leista be atsakovės sutikimo ištaisyti savavališkų darbų padarinius, t. y. teikti dokumentus ir gauti statybą leidžiančius dokumentus dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos pagal UAB „Savana LT“ parengtą rekonstrukcijos koregavimo projektą Nr. 2017 1014 01 be atsakovės I. A. Š. sutikimo. Iš bylos duomenų nustačiusi šalių jungtinės veiklos sutarties faktą, taip pat ir dėl ginčijamų patalpų 1-1/27.31 kv. m bei 1-9/27.76 kv. m, kolegija sprendė, kad ieškovai savo lėšomis ir darbu įgijo dalinę nuosavybę į ginčo patalpas jungtinės veiklos pagrindu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu atsakovė I. A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovų ieškinys dėl nuosavybės teisės į gyvenamojo namo patalpas Nr. 1-1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m pripažinimo, ir dėl šios ieškinio dalies priimti naują sprendimą – reikalavimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų prieštaringas teismų išvadas, jog ginčo patalpa 1-1/27,31 kv. m yra atskirta nuo kitų I. A. Š. priklausančių patalpų, į ją patekti iš I. A. Š. priklausančios namo dalies negalima, kad šalys visą laiką gyveno kartu, kartu tvarkė ūkį, mokėjo mokesčius. Atsakovės duktė D., ištekėjusi už V. Z, vedė atskirą ūkį, bendro ūkio šalys niekada nevedė, name gyveno dvi atskiros šeimos. Šeimų privatumui užtikrinti dvejos durys iš patalpų 1-2/13,21 kv. m, 1-3/14,27 kv. m (senas patalpų indeksas), vedančios į D. ir V. Z. gyvenamas patalpas 1-4/27,30 kv. m (senas patalpos indeksas), arba 1- 1/27, 31 kv. m (naujas patalpos indeksas), buvo laikinai užtaisytos. Tai, kad šios durys buvo ir dabar yra užtaisytos medžio drožlių plokšte, konstatavo antstolė R. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo schemoje Nr. 2, pažymėdama jas skaičiais 5 ir 6. Į patalpą 1-4/27,30 kv. m (dabar 1-1/27, 31 kv. m) buvo atskiras įėjimas iš kiemo, todėl I. A. Š. leido D. ir V. Z. pasistatyti priestatą ir jame įsirengti virtuvę. Teismai nevertino antstolės R. P. faktinių aplinkybių protokole užfiksuotų faktų. Faktinių aplinkybių protokole nurodyta, kad name buvo ir yra dvi virtuvės, I. A. Š. bei D. ir V. Z. sudarė atskiras šeimas ir bendro ūkio niekada nevedė. Patalpoje 1-1/27.31 kv. m ieškovų atliktų darbų negalima vertinti kaip patalpos rekonstrukcijos, nes tokia išvada prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams (faktinių bylos aplinkybių protokole užfiksuotiems faktams). Šia patalpa ieškovai nuo santuokos sudarymo naudojasi nemokamai, todėl patalpas privalėjo prižiūrėti, daryti einamąjį remontą (CK 6.493 straipsnio l dalis). Dėl to, nepaisant ieškovų šioms patalpoms atnaujinti skirtų lėšų, jos negalėjo tapti jų nuosavybe.
15.2. Pagrindinio namo lAlm pirmame aukšte yra patalpa 1-1/27,31 kv. m, o virš jos (namo lAlm palėpėje) – savavališkai įrengta patalpa 1-9/27,76 kv. m. Namo lAlm palėpėje patalpa 1-9/27,76 kv. m yra negalima. D. ir V. Z. be I. A. Š. sutikimo, savavališkai, nukrypdami nuo patvirtinto projekto, pakėlė stogo dalį virš I. A. Š. priklausančio gyvenamojo namo lAlm dalies. Pakėlus stogą, susidarė erdvė, joje fiksuota patalpa 1-9/27.76 kv. m, tačiau patalpa šioje erdvėje negalima, nes jos neatlaikys senovinė medinė perdanga. Statybos leidime šie stogo pakeitimai nenurodyti, todėl patalpa 1-9/27.76 kv. m įrengta savavališkai. Šiai patalpai įrengti buvo pakeltas stogas virš namo lAlm dalies, todėl iš dalies pasikeitė namo fasadas, aukštis, vidaus ir išorės matmenys, plotas. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme tokie nukrypimai nuo statybos leidimo vertintini kaip statyba pažeidžiant esminius statybos leidimo ir statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71, 93 punktai) ir tokiu statiniu ar jo dalimi naudotis ar juo disponuoti (parduoti padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Neatsižvelgdami į įstatymu nustatytą teisinį reglamentavimą, draudžiantį disponuoti objektu su esminiais statybos nukrypimais, teismai patalpą 1-9/27.76 kv. m nuosavybės teise pripažino V. ir D. Z.
15.3. Teismas nepagrįstai ieškovų pateiktą ir testamente nurodytą I. A. Š. valią po mirties padalyti turtą visiems įpėdiniams (ne tik D. Z.) vertino kaip įrodymą, jog statant priestatą tarp atsakovės ir ieškovų buvo susitarimas patalpas 1- 1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m perleisti D. Z. Testamentas neįsigaliojęs, todėl jis ne tik negalėjo būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, bet ir negalėjo būti teismo priimtas ir pridėtas prie bylos. Testamente yra testatoriaus valia, nukreipta į ateitį, jo turėto turto padalijimas po testatoriaus mirties. Iki testatoriaus mirties testamentas gali būti keičiamas. Tai, kad ginčo patalpos testamentu paliekamos D. Z., rodo, kad jungtinės veiklos sutartimi dėl jų nebuvo sutarta. Ginčo patalpų testamentu palikimas D. Z. rodo tikrąją I. A. Š. valią ginčo patalpas palikti D. Z. tik po mirties. Liudytojas D. Vitkauskas parodė, jog priestate dirbo santechnikos darbus, tačiau jo parodymus vertinti kaip įrodymą, kad I. A. Š. ketino ginčo patalpas perduoti V. ir D. Z. nuosavybėn, teismui nebuvo jokio pagrindo. Nepagrįstai buvo remtasi UAB „Ateivis Lt“ architekto M. S. išvada, nes jis klaidina teismą, kad į nurodytą D. ir V. Z. turtinį vienetą galima patekti tik iš lauko per patalpą 1-1/27,31 kv. m. Nustatyta, kad iš patalpos 1-1/27,31 kv. m į priestatą 3alb nėra įrengtos durys, o yra tik du langai sienoje, skiriantys patalpą 1-1/27,31 kv. m ir priestatą 3alb (antstolės R. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir UAB „Paulimatas“ raštas).
15.4. Teismai iš esmės teisingai vertino teisinius santykius tarp I. A. Š. ir D. ir V. Z., tačiau neteisingai nustatė jungtinės veiklos susitarimo, bendrai siekiamo tikslo turinį, jo apimtį – sutarties dalyką. Šio susitarimo tikslas buvo namo rekonstrukcija, pristatant priestatą 3a1b, analogišką jau esančiam priestatui 2a1ž (rekonstrukcijos projekte aiškiai apibrėžta rekonstrukcijos apimtis ir ribos, rekonstrukcijos darbai pagrindiniame name lAlm nenurodyti). Susitarimo perleisti nuosavybės teises D. ir V. Z. į patalpą 1-1/27.31 kv. m nebuvo, to daryti I. A. Š. neketino ir nežadėjo, kaip ir nedavė sutikimo jai priklausančio namo palėpėje (pastogėje) įrengti patalpą 1-9/27.76 kv. m. Tai, kad I. A. Š. neketino perleisti savo nuosavybės dalies D. ir V. Z., rodo duomenys, esantys paraiškoje dėl planuojamos statybos projekto ir projektavimo sąlygų rengimo. Nelogiška ir neprotinga galvoti, kad I. A. Š., veikdama faktinės jungtinės veiklos sutarties pagrindu, turėjo tikslą ir siekė prarasti nuosavybę.
16. Ieškovai D. Z. ir V. Z. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Šeimos tikslas buvo padidinti gyvenamojo namo bendrą plotą suteikiant galimybę įsirengti tas patalpas ir ten apsigyventi ieškovams D. Z. – atsakovės dukteriai ir V. Z. – ieškovės sutuoktiniui ir jų sūnui, kurie ilgą laiką gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ginčo patalpoje 1-1/27.31 kv. m. Toks ieškovų lėšomis atliktas rekonstravimas ir suplanuota gerovė ilgą laiką tenkino atsakovę, iki ieškovai nepradėjo siekti šių patalpų įteisinti savo vardu. Atsakovė per visą procesą teigė, kad visą šį turtą (patalpas 1-1, 1-9 ir priestato patalpas) ieškovai gaus tik po jos mirties, ir tuo tikslu sudarė testamentą.
16.2. Kasacinio skundo argumentus, jog atsakovė nesutiko su 1-l patalpos rekonstrukcija, paneigia tai, kad lokalinėje sąmatoje yra nurodyta darbų apimtis, kaina ir jos apskaičiavimas, kadangi rekonstrukcijos ir statybos darbai apėmė 1-1 patalpas, tai: plastiko langų, palangių montavimas, išorės skardos palangių tvirtinimas, lentinių grindų ardymas, grunto kasimas, židinio konstrukcija, židinio kapsulės konstrukcija, židinio kapsulės apmūrijimas, paviršių apmūrijimas klinkerio apdailos plytomis, sienų vidinių paviršių aptaisymas keraminėmis plytelėmis, monolitinio gelžbetonio pamatai ir t. t. Byloje taip pat pateikta namo rekonstrukcijos stogo (patalpa 1-9) sąmata, 2014 m. liepos 21 d. susitarimas, kurie patvirtina, jog minėtas atsakovės statybos leidimo faktas, sutikimas ieškovams statytis priestatą, remontuotis gyvenamajame name savo naudojamą patalpą bei pakelti stogą ir ten įsirengti dar vieną patalpą patvirtina tokio įnašo buvimo faktą. Akivaizdu, kad šalys, kooperuodamos savo turtą ir darbą, buvo įsipareigojusios veikti bendrai, siekdamos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę rekonstruojant gyvenamąjį namą taip, kad ne tik pastate esančios patalpos 1-2/36.13, 1- 8/4.87,1-10/18.41, 1-11/8.05, bet ir pagrindiniame name esančios patalpos 1-1/27.31 ir 1-9/27.76 būtų sujungtos kaip atskiras ieškovų būstas.
16.3. Ieškovai, įrodinėdami ginčo patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76 ryšį su priestatu, į bylą pateikė ir UAB „Ateivis Lt“ architekto M. S. vertinimą, kuriame yra nurodyta, kad projektuojamas antras butas su atskiru įėjimu iš lauko pusės per esamą kambarį, kurio plotas 27,30 kv. m, t. y. šis esamas kambarys (27,30 kv. m) akivaizdžiai negali būti priskiriamas prie pirmojo (atsakovės) turtinio vieneto, nes yra antro (ieškovų priestato) turtinio vieneto (buto) dalis pagal pastato planinius funkcinius ryšius. Argumentai dėl to, kad ieškovai neva savavališkai nukrypo nuo projekto ir kad patalpų 1-1 ir 1-9 perdangos konstrukcija yra nusidėvėjusi, nestabili ir netinka patalpoms įrengti, neatitinka tikrovės, nes statybos darbai dėl teisminių ginčų nuo 2012 m. yra sustabdyti ir nebaigti. Tai, kad ginčo patalpa 1-9/27.76 kv. m, esanti virš patalpos 1-1/27.31 kv. m, pasak atsakovės, yra pastatyta pažeidžiant rekonstrukcijos projektą, vykdant savavališką, neteisėtą statybą, nepatvirtina susitarimo dėl jungtinės veiklos nebuvimo fakto, be to, institucija, išduodanti statybą leidžiančius dokumentus, spręsdama ieškovų prašymą išduoti statybos leidimą, turi tikrinti, ar rekonstrukcijos koregavimo projektas atitinka teisės aktų reikalavimus.
16.4. Teismų sprendimai dėl ginčo patalpų 1-1/27.31 ir 1-9/27.76 yra grindžiami ne vien statybos leidimu, projektine medžiaga, bet ir kitais rašytiniais įrodymais (testamentu, atsižvelgiant į atsakovės veiksmus gaunant statybos leidimą ir įregistruojant jau pakeistus gyvenamojo namo kadastrinius duomenis Nekilnojamojo turto registre, liudytojų parodymais ir kt.). Iš bylos duomenų nustatę šalių jungtinės veiklos sutarties faktą, taip pat ir dėl ginčijamų patalpų 1-1/27.31 kv. m bei 1-9/27.76 kv. m, teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovai savo lėšomis ir darbu įgijo dalinę nuosavybę į ginčo patalpas jungtinės veiklos pagrindu. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
17. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovai ir atsakovė sudarė jungtinės veiklos sutartį dėl atsakovei priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcijos, pastatant namo priestatą ieškovų lėšomis ir jiems įgyjant nuosavybės teises į dalį rekonstruoto pastato patalpų. Atsakovė pripažino buvus tokį susitarimą, tačiau kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl šios jungtinės veiklos sutarties apimties. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl gyvenamojo namo patalpų 1-1 ir 1-9 perdavimo ieškovų nuosavybėn, be to, patalpa 1-9 įrengta neteisėtai.
18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
19. Nagrinėjamoje byloje CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgdama į tai, kad teismų atliktas šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimas kaip jungtinės veiklos sutarties ir šalių susitarimas dėl ieškovų nuosavybės teisės į patalpas 1-2, 1-8, 1-10 1-11 įgijimo nėra kasacine tvarka skundžiamas, teisėjų kolegija dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kaip nesančios kasacijos objektu, detaliau nepasisakys.
Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių ir tokių santykių įrodinėjimo
20. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis).
21. Pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį partnerių įnašais į bendrą veiklą gali būti pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita, galioja partnerių įnašų lygybės prezumpcija (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis).
22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtra ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 26 punktą).
23. Kaip jau minėta, jeigu jungtinės veiklos (partnerystės) tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, t. y. kai sutartis sudaroma tik tam tikram baigtiniam tikslui pasiekti, pavyzdžiui, pastatyti tam tikrą pastatą, įrengti kelią ir pan., tokia jungtinės veiklos sutartis (paprastoji partnerystė) vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Taigi jungtinės veiklos sutartis ne pelno tikslais laikoma savanoriška asociacija, kuri, kaip minėta, pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Jungtinės veiklos (partnerystės) kaip asociacijos sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai yra nustatyti formos reikalavimai, jie netaikomi CK 6.969 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamai asociacijos sutarčiai. Tai reiškia, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė, kad ją reikia sudaryti rašytine, o įstatymo įtvirtintais atvejais – notarine forma ir kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai pagal CK 6.969 straipsnio 3 dalį. Sprendžiant dėl jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarties (paprastoji partnerystė ne pelno siekimo tikslais) formos vadovaujamasi sandorių formai taikomais bendraisiais reikalavimais, o ne CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (kvalifikuotos partnerystės, sudarytos pelno siekimo tikslu) nustatytais sutarties formos reikalavimais ir jos nesilaikymo teisiniais padariniais. Jungtinės veiklos (asociacijos) sutarčiai dėl gyvenamojo namo statybos taikoma CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata dėl sutarties sudarymo raštu, bet šioje normoje įsakmiai nėra nustatyta, kad dėl formos reikalavimo nesilaikymo sutartis yra negaliojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).
25. Esant šalių ginčui dėl jungtinės sutarties turinio ir jos sąlygų, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Nagrinėjamoje byloje nesant tarp šalių sudarytos rašytinės jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties, šalių sudaryta sutartis nėra negaliojanti, tačiau pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį tokios sutarties sudarymo fakto, kartu ir jos sąlygų turinio įrodinėti liudytojų parodymais negalima, išskyrus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais (kai jie leistini), rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
27. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad naudojimosi gyvenamuoju namu po statybos užbaigimo faktas gali būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto (pvz., buvusio pastato, nebaigtos statybos) ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti – pasistatyti namą sau gyventi, būnant jo bendraturčiais. Vien naudojimosi pastatytu sau gyventi namu faktas nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto, tačiau pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika taikytina ir nustatant jungtinės veiklos sutarties sąlygas.
29. Nagrinėjamoje byloje teismai išvadą, kad šalys jungtinės veiklos sutartimi susitarė ginčo patalpas 1-1 ir 1-9 perduoti ieškovų nuosavybėn, grindė tuo, kad ieškovai gyvenamojo namo patalpa 1-1 naudojasi, abi patalpos 1-1- ir 1-9 funkcionaliai susijusios su ieškovų pastatytu priestatu, kad šios patalpos atsakovės testamentu buvo paskirtos paveldėti ieškovei, atsakovė sutiko su patalpų pagrindiniame name remontu ir dalies stogo pakėlimu.
30. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad nebuvo šalių susitarimo dėl patalpų 1-1 ir 1-9 perdavimo po rekonstrukcijos ieškovų nuosavybėn, patalpa 1-1 ieškovams buvo suteikta naudotis panaudos pagrindais. Patalpa 1-1 funkciškai nėra susijusi su ieškovų pastatytu priestatu, nes yra durys ir į atsakovės naudojamas patalpas, nėra durų į ieškovų pastatytą priestatą, patalpa 1-9 suformuota savavališkai, neteisėtai pakeliant dalį gyvenamojo namo stogo.
31. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais iš dalies sutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktas, jog ieškovai su atsakovės sutikimu naudojasi patalpa 1-1, atliko joje remonto darbus, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog šalys sudaryta jungtinės veiklos sutartimi susitarė dėl šios patalpos perdavimo ieškovų nuosavybėn. Aplinkybė dėl šios patalpos funkcinės sąsajos su ieškovų patalpomis aktuali būtų sprendžiant dėl patalpų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir naudojimosi tvarkos jomis nustatymo. Kita vertus, teismai nevertino atsakovės kasaciniame skunde minimų antstolės surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytų faktų dėl šios patalpos izoliuotumo nuo atsakovei priklausančių patalpų buvimo (nebuvimo), dėl durų angos tarp šios patalpos ir ieškovų priestato buvimo. Teismai nenurodė jokių argumentų dėl ieškovų atliktų patalpos 1-1 remonto darbų kvalifikavimo kaip rekonstrukcijos darbų ir kuo remdamiesi tokią išvadą padarė, taip pat dėl atliktų remonto darbų apimties, ar šie atlikti darbai gali būti vertinami kaip rekonstrukcija ir kaip šie darbai įrodo buvus šalių susitarimą dėl šių patalpų perdavimo ieškovų nuosavybei kaip rezultatą.
32. Atsakovės surašyto testamento turinys, konkrečiai 6 punkto sąlyga dėl patalpų, į kurių nuosavybę pretenduoja ieškovai, po atsakovės mirties palikimo ieškovei, pats savaime nepatvirtina šalių susitarimo dėl patalpų 1-1 ir 1-9 pripažinimo ieškovų nuosavybe. Testamento turinys tik parodo atsakovės valią dėl disponavimo jos turtu po atsakovės mirties.
33. Kita vertus, pažymėtina, kad pagal CK 5.28 straipsnio 3 dalį informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali, o pagal CK 5.33 straipsnio 1 dalį testamento turinys gali būti notaro paskelbiamas žinomiems įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims tik po testatoriaus mirties. Pagal CK 5.32 straipsnio 3 dalį testamentų registro duomenis galima perduoti teismui, notarui ir kitiems suinteresuotiems asmenims po testatoriaus mirties. Tai reiškia, kad, testatoriui esant gyvam, jo testamento turinys negali būti perduodamas minėtiems asmenims ir tai paaiškinama testamento turinio konfidencialumu bei CK 5.35 straipsnyje įtvirtinta testatoriaus teise savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, tokiu būdu išreiškiant teisę laisvai apsispręsti dėl turto likimo po savo mirties. Toks teisinis reguliavimas, teisėjų kolegijos nuomone, lemia tai, kad testamentas, testatoriui esant gyvam, negali būti panaudojamas kaip įrodinėjimo priemonė vienokiai ar kitokiai testatoriaus valiai įrodinėti kitokio pobūdžio nei paveldėjimo teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis.
34. Kalbant apie patalpą 1-9, bylą nagrinėję teismai nevertino, ar ši patalpa ieškovų bylos nagrinėjimo metu yra įrengta, o jei įrengta – ar tai atlikta teisėtai, ar buvo šalių susitarimas dėl jos įrengimo ir perdavimo ieškovų nuosavybėn, ar dėl to ji iš viso gali būti nuosavybės teisės objektu.
35. Taigi bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimą, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, spręsdami dėl šalių valios dėl jungtinės veiklos sutarties turinio, o dėl šios priežasties galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Donatas Šernas