Civilinė byla Nr. e2A-1737-794/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34642-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.8.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1
(S)
VILNIAUS apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas)ir Rūtos Petkuvienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3266-931/2021 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sorita“ dėl paskolos sutarties ir sutartinės hipotekos pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, N. R., V. K. ir Vilniaus rajono 1-asis notarų biuras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Finiens“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Sorita“, prašydama pripažinti UAB „Finiens“ ir UAB „Sorita“ 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį bei 2015 m. gegužės 29 d. sutartinę hipoteką negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento).
2. Ieškovė nurodė, kad jos žinioje yra 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis (toliau – ginčo sutartis), pasirašyta tuometinių ieškovės ir atsakovės direktorių, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 40 000,00 Eur paskolą, o ši 2015 m. gegužės 29 d. įkeitė 118 300,00 Eur vertės nekilnojamojo turto objektus. Pažymėjo, kad ji neturi duomenų apie gautą 40 000,00 Eur sumą iš atsakovės, ginčo sutartis sudaryta rašytine forma, nors turėjo būti patvirtinta notaro, įkeistas turtas yra tris kartus didesnės vertės nei ginčijamos paskolos suma, o tuometinio ieškovės vienintelio akcininko atstovė N. R. teigia, kad ji nepasirašė 2015 m. gegužės 20 d. ieškovės vienintelio akcininko sprendimo suteikti įgaliojimą tuometiniam ieškovės direktoriui sudaryti hipotekos sutartį, dėl to minėtas vienintelio akcininko sprendimas yra galimai suklastotas. Atsakovės nesąžiningumą rodo ir tai, kad atsakovė neva skolina lėšas ieškovei, nors pati yra skolinga ieškovei. Taigi, ieškovė prašo pripažinti sutartį negaliojančia, nes atsakovė faktiškai nesuteikė paskolos ieškovei. Jei atsakovė mėgintų teigti, kad paskolos suma buvo perduota grynaisiais pinigais, tuomet ginčo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t. y. nesilaikyta formos reikalavimo. Be to, paskolos sutartis prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams, nes realiai buvo siekiama perimti ieškovės turtą, o ne sutartimi suteikti – gauti paskolą.
3. Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 19 d. tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo sudaryta sutartis, kuria UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido atsakovei 40 000,00 Eur reikalavimą į ieškovę. Šį reikalavimą UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo įgijusi pagal 2015 m. sausio 20 d. tarp UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir ieškovės sudarytą paskolos sutartį. Pagal šią sutartį UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ paskolino ieškovei 64 000,00 Eur sumą, kurią ieškovė privalėjo grąžinti iki 2015 m. gegužės 31 d. Iki 2015 m. gegužės 19 d., kai buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ieškovė pagal 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutartį buvo gražinusi UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 14 000,00 Eur, todėl 2015 m. gegužės 19 d. sutartimi buvo perleistas reikalavimas į negrąžintą paskolos dalį – 40 000,00 Eur. 2015 m. gegužės 19 d. sutartyje buvo numatyta, kad jei naujasis kreditorius ir skolininkas susitartų dėl kitokių paskolos grąžinimo sąlygų, tuomet tarp naujojo kreditoriaus ir skolininko sudaroma nauja paskolos sutartis – šiuo atveju tai ir buvo padaryta. Kadangi nei pagal 2015 m. gegužės 20 d., nei pagal 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutartis grynieji pinigai nebuvo perduodami, notarinė sutarties forma nebuvo reikalinga.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. R. sutiko su pareikštu ieškiniu ir palaikė ieškovės poziciją. Pabrėžė, kad ieškovės banko sąskaitų išrašuose nematyti, kad atsakovė būtų pervedusi ieškovei paskolos sumą.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino tarp šalių UAB „Finiens“ ir UAB „Sorita“ 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį nesudaryta; pripažino UAB „Finiens“ 2015 m. gegužės 29 d. sutartinę hipoteką negaliojančia; priteisė ieškovei UAB „Finiens“ iš atsakovės UAB „Sorita“ 1 018,81 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Sorita“ 750,00 Eur žyminį mokestį ir 87,31 Eur pašto išlaidas.
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimą nepakeistą.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
8. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Vilniaus miesto apylinkės teisme bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus. Paaiškino, kad bankrutavusi ieškovė negali pateikti jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė pinigų pagal paskolos sutartį negavo. Nurodė, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina tai, jog buvo įkeistas tris kartus didesnis turtas nei paskolos suma, ir tai, kad paskola apskritai nebuvo suteikta.
10. Atsakovės atstovė prašė remtis bylą nagrinėjusio kasacinio teismo išaiškinimais. Pažymėjo, kad tai, jog ieškovė įgijo bankrutavusio juridinio asmens statusą, neatleidžia jos nuo įrodinėjimo pareigos, t. y. įrodyti, kad pinigų pagal paskolos sutartį negavo. Pabrėžė, kad tarp šalių buvo sudarytas ne vienas sandoris. Hipotekos sutartis buvo pasirašyta pas notarą, buvo pateiktas akcininko pritarimas, kuris buvo būtinas. Nei notarei, nei atsakovei nekilo abejonių dėl ieškovės atstovo įgaliojimų sudaryti sandorį. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, nenurodė argumentų, kuriais remiantis galima būti abejoti atsakovės nesąžiningumu sudaryti sandorį. Nagrinėjamu atveju galioja sąžiningumo prezumpcija. Ieškovė nepaaiškino, kaip tris kartus didesnio ieškovei priklausančio turto įkeitimas patvirtina būtent atsakovės nesąžiningumą, ir tai, kad atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, jog ieškovės atstovas neturi įgaliojimų sudaryti hipotekos sandorio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės 300,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų.
12. Teismas nustatė, jog ginčijamos 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutarties 2 punkte yra įrašas, jog paskolos gavėja (ieškovė) pareiškia skolinamą pagal paskolos sutartį sumą gavusi prieš paskolos sutarties sudarymą, todėl esant tokiam įrašui, teismas konstatavo, jog būtent ieškovei perkeliama įrodinėjimo našta įrodyti, kad pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo jai perduoti.
13. Teismas taip pat nustatė, jog 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, pasirašyta tarp šalių ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, pradinis kreditorius UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido 40 000,00 Eur reikalavimą naujajam kreditoriui UAB „Sorita“. Perleidžiamą kreditorinį reikalavimą pradinis kreditorius įgijo pagal 2015 m. sausio 20 d. sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius paskolino skolininkui 64 000,00 Eur. Pradinis kreditorius ir skolininkas patvirtino, kad skolininkas pagal 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutartį yra grąžinęs 14 000,00 Eur ir negrąžinta paskolos dalis buvo lygi perleidžiamam kreditoriniams reikalavimui – 40 000,00 Eur. 2015 m. gegužės 19 d. sutarties 7 punkte šalys susitarė, kad naujajam kreditoriui ir skolininkui susitarus dėl kitų paskolos grąžinimo sutarties sąlygų tarp naujojo kreditoriaus ir skolininko sudaroma nauja paskolos sutartis. Nors minėtame punkte nurodyta „Naujojo Skolininko“, tačiau tai teismas laikė rašymo apsirikimu, nes iš viso sutarties teksto matyti, kad šalys turėjo mintyje „Naująjį kreditorių“, t. y. UAB „Sorita“, sutarties preambulėje sutarties šalys apibrėžtos kaip „Naujasis Kreditorius“, „Pradinis Kreditorius“ ir „Skolinikas“.
14. Teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad atsakovei 2015 m. gegužės 19 d. perleidimo sutartimi įgijus 40 000,00 Eur dydžio reikalavimo teisę į ieškovę, kurios įvykdymo terminas pagal 2015 m. sausio 20 d. tarp ieškovės ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą paskolos sutartį – 2015 m. gegužės 31 d., naujasis kreditorius (atsakovė) ir skolininkas (ieškovė) susitarė dėl kitų paskolos grąžinimo sąlygų ir pasirašė 2015 m. gegužės 20 d. naują paskolos sutartį.
15. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis, vertinant ją kartu su 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, prieštaravo juridinio asmens tikslams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad ginčo sutartis neturėtų būti aiškinama atsietai nuo 2015 m. gegužės 19 d. bylos šalių ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties, kuriose ieškovė ir atsakovė iš esmės susitarė dėl naujos paskolos sutarties sudarymo, joms susitarus dėl 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutarties grąžinimo sąlygų.
16. Teismas nustatė, kad hipotekos sutartis sudaryta pažeidžiant ieškovės įstatuose nustatytas kompetencijos ribas – hipotekos sandoris sudarytas neturint visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, kadangi vienintelis akcininkas nebuvo pareiškęs valios ir nedavė sutikimo įkeisti įmonės nekilnojamąjį turtą, o sandoris buvo sudarytas remiantis suklastotu akcininko sprendimu. Todėl teismas vertino, jog šiuo atveju aktuali yra trečioji nustatytina sąlyga (dėl kontrahento nesąžiningumo), nes ginčo dėl to, kad hipotekos sutartis sudaryta pažeidžiant ieškovės valdymo organų kompetenciją, nėra.
17. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė, kaip įkeisto turto didesnė vertė nei suteikta paskola lemia atsakovės žinojimą apie ieškovės valdymo organų kompetencijos pažeidimą sudarant ginčijamą hipotekos sutartį. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog lėšos pagal 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį nebuvo perduotos, nes ginčijamą paskolos sutartį vertinant kartu su 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, konstatuota, kad 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis tarp šalių sudaryta, susitarus dėl kitų 2015 m. sausio 20 d. paskolos grąžinimo sąlygų.
18. Teismas pažymėjo, kad tam, jog atsakovė galėtų būti pripažinta kaip tikrai veikusi nesąžiningai, turi būti nustatyta, jog atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad ieškovės vadovas pasirašė hipotekos sutartį neturėdamas vienintelio akcininko pritarimo, o pateiktas pritarimas yra suklastotas. Tačiau šiuo atveju nebuvo paneigta UAB „Sorita“ sąžiningumo prezumpcija, teismas vertino, jog byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovė žinojo ar galėjo žinoti, kad vienintelio akcininko sprendime suklastotas akcininko parašas. Nenustačius atsakovės kaip kontrahento nesąžiningumo, teismas sprendė, jog nėra pagrindo hipotekos sutartį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį.
19. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, teismas priteisė atsakovei iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) BUAB „Finiens“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliantės teigimu, 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes byloje nėra aiškių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė apeliantei realiai paskolino 40 000,00 Eur sumą pagal 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį. Pažymėjo, kad ginčijamoje 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartyje nėra nurodyta, kad sudaroma ne nauja paskolos sutartis, o tik pakeičiamos ankstesnės 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutarties sąlygos. Priešingai, 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad atsakovė apeliantei suteikia 40 000,00 Eur paskolą, todėl 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis yra savarankiška paskolos sutartis, o ne 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutarties pakeitimas (modifikavimas).
20.2. Apeliantės manymu, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų galima konstatuoti atsakovės nesąžiningumą ir nuginčyti 2015 m. gegužės 29 d. sutartinę hipoteką, t. y. hipotekos sutartis sudaryta pažeidžiant apeliantės įstatuose nustatytas kompetencijos ribas. Nors hipotekos sandoris buvo sudarytas turint vienintelio akcininko pritarimą, tačiau po byloje atliktos teismo ekspertizės paaiškėjo, kad apeliantės vienintelio akcininko parašas yra suklastotas, todėl apeliantės teigimu, hipotekos sandoris sudarytas neturint apeliantės visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo; taip pat atsakovė veikė nesąžiningai ir žinojo, kad hipotekos sutartis prieštarauja apeliantės veiklos tikslams.
20.3. Apeliantė nurodo, jog jai yra iškelta bankroto byla, o bankroto bylose vyrauja viešasis interesas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teigimu, būtina pripažinti 2015 m. gegužės 29 d. hipotekos sutartį negaliojančia, siekiant tinkamai užtikrinti tiek apeliantės, tiek jos kreditorių interesus. Pripažinus negaliojančia 2015 m. gegužės 29 d. hipotekos sutartį, būtų panaikinami ir apeliantės turtui taikomi suvaržymai – įkeitimas (hipoteka), todėl gautos piniginės lėšos, pardavus nesuvaržytą turtą, remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau - JANĮ) 155 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 35 straipsnio nuostatomis, proporcingai būtų panaudojamos visų kreditorių finansinių reikalavimų dengimui apeliantės bankroto byloje.
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Sorita“ prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3266-931/2021 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Atsakovės teigimu, tarp paskolos gavėjo BUAB „Feniens“ ir paskolos davėjo UAB „Sorita“ ginčijamos 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutarties 2 punkte aiškiai nurodyta, kad paskolos gavėjas 40 000,00 Eur paskolą gavo prieš paskolos pasirašymą, sutartis patvirtinta abiejų šalių parašais, ir būtent apeliantei teko pareiga įrodyti, kad pagal paskolos sutartį pinigų negavo. Nagrinėjant bylą iš naujo, apeliantė nepateikė jokių naujų įrodymų, rėmėsi tais pačiais argumentais ir įrodymais, kurie šioje byloje teismų jau buvo įvertinti, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, kuriais tenkintas ieškovės ieškinys ir panaikinta paskolos bei hipotekos sutartis, nepagrįsti ir neteisėti.
21.2. Atsakovė ieškovei pinigų pagal paskolos sutartį nei grynaisiais, nei pavedimu neperdavė, nes atsakovė 40 000,00 Eur reikalavimo teisę į ieškovę perėmė iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Pinigus ieškovei pervedė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutartį tarp UAB „Finiens“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, pasirašyta tarp UAB „Finiens“, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Sorita“, pradinis kreditorius UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido 40 000,00 Eur reikalavimą naujajam kreditoriui UAB „Sorita“. Ieškovei ir atsakovei sutarus dėl kitokių paskolos sutarties sąlygų bei paskolos grąžinimo užtikrinimui sutarus dėl hipotekos sandorio, buvo pasirašyta ginčijama paskolos sutartis ir hipotekos sandoris. Atsakovės teigimu, apeliantė nepagrįstai paskolos sutartį vertina atsietai nuo 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp apeliantės ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sandorio, kurios pagrindu atsakovė įgijo 40 000,00 Eur reikalavimo teisę į ieškovę. Atsakovės vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovei 2015 m. gegužės 19 d. perleidimo sutartimi įgijus 40 000,00 Eur dydžio reikalavimo teisę į ieškovę, kurios įvykdymo terminas pagal 2015 m. sausio 20 d. tarp ieškovės ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą paskolos sutartį – 2015 m. gegužės 31 d., naujasis kreditorius (atsakovė) ir skolininkas (ieškovė) susitarė dėl kitų paskolos grąžinimo sąlygų ir pasirašė 2015 m. gegužės 20 d. naują paskolos sutartį
21.3. Teismas pagrįstai paliko galioti hipotekos sandorį, nes nebuvo paneigta atsakovės sąžiningumo prezumpcija, t. y. neįrodyta, kad atsakovė buvo nesąžininga ir žinojo, jog hipotekos sandorio sudarymui nebuvo gautas vienintelės ieškovės akcininkės pritarimas ir sandoris negalioja CK 1.82 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantis juridinio asmens teisnumui. Apeliantė atsakovės nesąžiningumą grindžia tais pačiais argumentais, nepateikiant jokių naujų aplinkybių ar įrodymų. Kasacinis teismas šiuos apeliantės argumentus įvertino ir 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje pasisakė, kad teismų nurodytos aplinkybės pačios savaime negali būti vertinamos kaip pagrindžiančios atsakovės žinojimą apie ginčijamos hipotekos sutarties sudarymą pažeidžiant ieškovės valdymo organų kompetenciją. Nenustačius atsakovės kaip kontrahento nesąžiningumo, nėra pagrindo hipotekos sutartį pripažinti negaliojančiu, kaip prieštaraujančio juridinio asmens teisnumui.
21.4. Nors apeliantė prisidengia viešo intereso gynimu, tačiau nepateikia motyvuotų argumentų, kaip buvo pažeistas viešas interesas šioje byloje. Vien kasacinio teismo išaiškinimų citavimas niekaip nepagrindžia, kad šioje byloje pažeistas viešasis interesas. Atsakovė pažymi, kad viešo intereso vyravimas byloje nepaneigia įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių ir neįpareigoja teismo visais atvejais priimti palankų sprendimą bankrutavusio asmens/jo kreditorių naudai.
22. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, N. R., V. K. ir Vilniaus rajono 1-asis notarų biuras, per teismo nustatytą terminą atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
24. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Finiens“ ir UAB „Sorita“ 2015 m. gegužės 20 d. pasirašė paskolos sutartį, o 2015 m. gegužės 29 d. buvo sudaryta sutartinė hipoteka. 2015 m. gegužės 20 d. taip pat buvo pasirašytas vienintelio akcininko sprendimas, leidžiantis UAB „Finiens“ vadovui pasirašyti hipotekos sutartį. Po atliktos teismo ekspertizės paaiškėjo, kad vienintelio akcininko (N. R.) parašas yra suklastotas.
27. 2015 m. sausio 20 d. tarp UAB „Sorita“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo pasirašyta paskolos sutartis. 2015 m. gegužės 19 d. tarp UAB „Sorita“, UAB „Finiens“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido UAB „Sorita“ savo reikalavimo teisę į ieškovę UAB „Finiens“
Dėl 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutarties galiojimo
28. Nagrinėdamas šią bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje nurodė, jog tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamos 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutarties 2 punkte yra įrašas, jog paskolos gavėja (ieškovė) pareiškia skolinamą pagal paskolos sutartį sumą gavusi prieš paskolos sutarties sudarymą. Taigi, esant tokiam įrašui, ieškovei (apeliantei) perkeliama įrodinėjimo našta įrodyti, jog pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo jai perduoti.
30. Apeliantės teigimu, 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes byloje nėra aiškių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė apeliantei realiai paskolino 40 000,00 Eur sumą. Pažymėjo, 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad atsakovė apeliantei suteikia 40 000,00 Eur paskolą, todėl 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis yra savarankiška paskolos sutartis, o ne 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutarties pakeitimas.
31. Pažymėtina, kad kasacinis teismas minėtoje 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje pažymėjo, kad atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje šalių įrodinėtas aplinkybes ir šalių nurodomas ginčo paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, nagrinėjamu atveju, aiškinantis tikrąją šalių valią, būtina vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir kasacinio teismo praktika aiškinant šias taisykles. Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste, nurodė, kad pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių bei įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).
32. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Tokiu atveju teismas turi tirti ir vertinti šalių elgesį ir ketinimus kuriant įvairialypius sutartinius santykius, kokių tikslų jos siekė sudarydamos kelias sutartis ir kokius veiksmus atliko vykdydamos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-219/2015; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).
33. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju, svarbi aplinkybė, aiškinant tarp šalių susiklosčiusius santykius yra 2015 m. gegužės 19 d. bylos šalių ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutartį tarp UAB „Finiens“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pervedė ieškovei 40 000,00 Eur. 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, pasirašyta tarp UAB „Finiens“, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Sorita“, pradinis kreditorius UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido 40 000,00 Eur reikalavimą naujajam kreditoriui UAB „Sorita“. Iš pastarosios sutarties 2 punkto matyti, kad perleidžiamą kreditorinį reikalavimą pradinis kreditorius yra įgijęs pagal 2015 m. sausio 20 d. sutartį, o iš 7 punkto matyti, jog šalys susitarė dėl kitų paskolos grąžinimo sąlygų, t. y. naujajam kreditoriui ir skolininkui susitarus dėl kitų paskolos grąžinimo sutarties sąlygų tarp naujojo kreditoriaus ir skolininko sudaroma nauja paskolos sutartis.
35. Pažymėtina, kad 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutartimi, pradinis kreditorius UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir skolininkas UAB „Finiens“ susitarė, kad paskolą paskolos gavėjas privalo grąžinti iki 2015 m. gegužės 31 d., o ginčijamos 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartyje paskolos grąžinimo terminas metais ilgesnis – 2016 m. gegužės 16 d.
36. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
37. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ginčijamą paskolos sandorį, bet ir kitus sandorius, kurie buvo sudaryti per labai trumpą laikotarpį ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, siejasi į vientisą logišką ir nuoseklią grandinę, t. y. kad ieškovei pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti dar iki paskolos sutarties sudarymo ir pinigus apeliantė gavo iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Nors apeliantė nurodo, jog 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartis yra savarankiška sutartis, o ne 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutarties pakeitimas, tačiau šiuos argumentus paneigia 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties 7 punktas, kuriuo naujasis kreditorius (atsakovė) ir skolininkas (ieškovė) galėjo susitarti dėl kitų skolos grąžinimo sąlygų, t. y. sudaryti naują paskolos sutartį. Pažymėtina, kad byloje įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad ginčo sutartis neturėtų būti aiškinama atsietai nuo 2015 m. gegužės 19 d. bylos šalių ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties, nėra (CPK 178 straipsnis). Aiškinant šias per trumpą laikotarpį sudarytas sutartis ne izoliuotai, o kartu bei siekiant atskleisti tikrąją sutarties šalių valią, vien tai, kad sudarytoje naujojoje 2015 m. gegužės 20 d. ginčo sutartyje nėra nuorodos į pagrindinę 2015 m. sausio 20 d. paskolos sutartį, vienareikšmiškai teigti, kad 2015 m. gegužės 20 d. ginčo sutartis yra savarankiška paskolos sutartis, negalima.
38. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog labiau tikėtina, kad atsakovei 2015 m. gegužės 19 d. perleidimo sutartimi įgijus 40 000,00 Eur dydžio reikalavimo teisę į ieškovę, kurios įvykdymo terminas pagal 2015 m. sausio 20 d. tarp ieškovės ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasirašytą paskolos sutartį – 2015 m. gegužės 31 d., naujasis kreditorius (atsakovė) ir skolininkas (ieškovė) susitarė dėl kitų paskolos grąžinimo sąlygų ir pasirašė 2015 m. gegužės 20 d. naują paskolos sutartį. Be to, 2015 m. gegužės 20 d. paskolos sutartimi šalims patvirtinus, kad pinigai ieškovei perduoti iki šios paskolos sutarties sudarymo, o ieškovei nepateikus jokių tai paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko šią ginčo paskolos sutartį galioti.
Dėl 2015 m. gegužės 29 d. hipotekos sandorio galiojimo
39. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai.
40. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 34 punktas; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017, 27 punktas).
41. Apeliantės teigimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų galima konstatuoti atsakovės nesąžiningumą ir nuginčyti 2015 m. gegužės 29 d. sutartinę hipoteką, t. y. sandoris prieštarauja juridinio asmens (ieškovės) teisnumui.
42. Bylos duomenimis nustatyta, jog hipotekos sutartis sudaryta pažeidžiant ieškovės įstatuose nustatytas kompetencijos ribas – hipotekos sandoris sudarytas neturint visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, kadangi vienintelis akcininkas nebuvo pareiškęs valios ir nedavė sutikimo įkeisti įmonės nekilnojamąjį turtą, o sandoris buvo sudarytas remiantis suklastotu akcininko sprendimu. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju aktuali yra sąlyga dėl kontrahento (atsakovės) nesąžiningumo.
43. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjęs kasacinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje nurodė, jog tai, hipotekos sutartis sudaryta pažeidžiant ieškovės valdymo organų kompetenciją, savaime nepatvirtina, kad atsakovės žinojimo apie ginčijamos hipotekos sutarties sudarymą pažeidžiant ieškovės valdymo organų kompetenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 28 punktas).
44. Taigi, tam, jog atsakovė galėtų būti pripažinta kaip tikrai veikusi nesąžiningai, turi būti nustatyta, jog atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad ieškovės vadovas pasirašė hipotekos sutartį neturėdamas vienintelio akcininko pritarimo, o pateiktas pritarimas yra suklastotas.
45. Nors apeliantė deklaratyviai teigia, kad atsakovė žinojo, kad hipotekos sutartis prieštarauja apeliantės veiklos tikslams, tačiau apeliantė nenurodo daugiau jokių aplinkybių, nepateikia argumentų ir įrodymų, kurie leistų spręsti, jog atsakovė tikrai žinojo, kad vienintelės akcininkės pritarimas sudaryti hipotekos sandorį yra suklastotas, nes pritarimą pasirašė ne ieškovo akcininkė. Pažymėtina, kad apeliantė atsakovės nesąžiningumą grindžia tais pačiais argumentais, nepateikiant jokių naujų aplinkybių ar įrodymų, t. y. kad sandorį sudarė privatūs juridiniai asmenys, ieškovės vienintelės akcininkės parašas yra suklastotas, todėl hipotekos sandoris buvo sudarytas neturint visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, paskolos suma nepagrįstai kelis kartus mažesnė nei jai įkeisto turto vertė, ir tuo, jog atsakovė paskolos sumos neperdavė ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas šiuos apeliantės argumentus įvertino ir 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje pasisakė, kad minėtos aplinkybės pačios savaime negali būti vertinamos kaip pagrindžiančios atsakovės žinojimą apie ginčijamos hipotekos sutarties sudarymą pažeidžiant ieškovės valdymo organų kompetenciją. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei įvertinus tai, kad apeliantė nenurodė kitų aplinkybių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju nebuvo paneigta atsakovės sąžiningumo prezumpcija, todėl nėra pagrindo 2015 m. gegužės 29 d. hipotekos sutartį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį.
46. Pažymėtina, jog nors apeliantė nurodo, kad ji yra bankrutavęs juridinis asmuo, todėl šioje byloje vyrauja viešasis interesas, įpareigojantis teismą visus klausimus spręsti atsižvelgiant į apeliantės bei jos kreditorių interesus, tačiau apeliantė nepateikia motyvuotų argumentų, kaip buvo pažeistas viešas interesas šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, jog vien apeliantės kasacinio teismo išaiškinimų citavimas niekaip nepagrindžia, kad šioje byloje pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgiant į tai, minėti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
47. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
Dėl procesinės bylos baigties
48. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
49. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
50. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
51. Atsakovė pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo, kuriuo pateikė duomenis apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašė šias išlaidas priteisti iš apeliantės, t. y. 2.000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (konsultaciją bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia prijungti prie bylos atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus bei priteisti iš apeliantės atsakovei 2.000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginant šias išlaidas iš BUAB „Finiens“ bankroto administravimui skirtų išlaidų.
52. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės BUAB „Finiens“ atsakovei UAB „Sorita“ 2.000,00 Eur (du tūkstančiai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginant šias išlaidas iš BUAB „Finiens“ bankroto administravimui skirtų išlaidų.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Vaclovas Paulikas
Rūta Petkuvienė
Giedrė Čėsnienė