Adm. byla Nr. I-2308-142/12
Proc. Nr. 3-61-3-00490-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 9.3.2; 9.4.1.2;
9.4.2; 9.4.3; 9.7; 10.8.2; 37.1; 74
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Zitai Bareišienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M., A. M. ir D. S. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė,
nustatė:
L. M., A. M., D. S. (toliau – pareiškėjai) padavė teismui skundą (b. l. 38-45), kuriame prašo panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau - Kauno TM) 2011-08-17 sprendimą Nr. 1PM190475S, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau - Departamentas) 2011-10-28 sprendimą Nr. 1A-4.13-377 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2012-01-27 sprendimą Nr. S-16 (7-255/2011).
Paaiškina, kad pareiškėjų skola muitinei įregistruota vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 3 dalimi. Tačiau nėra įrodyta, kad pareiškėjai cigaretes importavo, t. y. įvežė iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją. Departamentas neteisingai taikė Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė, kad būtina sąlyga yra asmenų žinojimas, kad prekės įvežtos neteisėtai. Pareiškėjai baudžiamojoje byloje Nr. I-261-133/2011 buvo pripažinti kaltais padarę Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai žinojo, jog cigaretės į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Tuo tarpu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, skolininku gali būti pripažintas tik asmuo, kuris prekių įsigijimo metu žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės įvežtos neteisėtai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai 2010 m. rugsėjo mėnesį tik neteisėtai laikė ir vykdė akcizais apmokestinamų cigarečių gabenimą. Komisija sprendimą, kad pareiškėjai turėjo žinoti, jog cigaretės įvežtos neteisėtai, grindė tik dideliu įsigytų cigarečių kiekiu, cigarečių paženklinimu Rusijos Federacijos banderolėmis, cigarečių slėpimu elektros kabelio ritėse. Pareiškėjų atžvilgiu neteisingai taikyta Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, nes nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai importavo akcizines prekes (cigaretes). Pagal baudžiamoje byloje esantį sprendimą galima buvo svarstyti tik teorinį klausimą dėl Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. Tačiau mano, kad ir šiuo pagrindu neatsirado pareiga mokėti akcizo mokestį. Tokia prievolė atsiranda tik asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai prekes priėmė. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad L. M. jau Lietuvos teritorijoje 2010 m. rugsėjo mėnesį iš nepažįstamo asmens įsigijo 121 392 pakelių cigarečių „Jing ling“, tačiau nebūdamas asmeniu, kuris pirmas prekes priėmė Lietuvos Respublikoje, negali būti atsakingas už akcizų mokesčio sumokėjimą, o kiti pareiškėjai tik padėjo L. M. gabenti šias prekes. Tai nurodyta ir Kauno TM 2011-08-17 sprendime. Remiasi LVAT 2007-07-05 nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-689-07. Mano, kad prekių laikymas taikytinas tik L. M., kiti pareiškėjai negali būti pripažinti tų prekių laikytojais. Nesutinka, kad importo mokesčių suma pagal Bendrijos muitų kodekso 213 straipsnį ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį priskaičiuota solidariai (muitas, akcizas ir PVM, delspinigiai ir bauda). Turėjo būti nustatyta, kokį kiekį cigarečių laikė ar (ir) gabeno L. M., ir kiti pareiškėjai, turėjo būti aiškiai įvardintas prievolės atsiradimo momentas. Paprastai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neatsiranda solidarioji mokesčių mokėtojų pareiga dėl tam tikrų mokesčių sumokėjimo. Mokestinės prievolės yra individualizuotos ir turi būti aiškus mokesčio mokėtojas. Komisija savo sprendime pripažino, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta solidari skolininkų atsakomybė, tačiau pritaikė Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio analogiją ir pripažino pareiškėjus solidariais skolininkais. Šiuo aspektu nurodo 2006-11-28 Europos Tarybos direktyvos 2006/112 EB 43 straipsnį. Nurodo, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nenumato solidarios skolininkų atsakomybės.
Į teismo posėdį pareiškėjai neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Gautas pareiškėjų prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 71-72).
Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 51-54) nesutinka su pareiškėjų skundu, prašo atmesti.
Paaiškina, kad Kauno TM 2011-08-17 sprendimu Nr. 1PM19/0475S pareiškėjams apskaičiavo ir įregistravo importo mokesčių skolą (muito mokestį, importo akcizą ir importo PVM) muitinei už neteisėtai iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtus 121 392 pakelius cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. apskaičiavo importo mokesčius už įvežtas iš trečiųjų šalių importo mokesčiais apmokestinamas, tačiau, neteisėtai įvežant, įvežimo metu neapmokestintas, prekes. Administruodama muitus muitinė pirmiausia vadovaujasi Bendrijos muitinės kodeksu ir 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, normomis. Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 dalyje apibrėžta, kas laikytina skola muitinei. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, o taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Vadovaujantis minėtais teisės aktais ir baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nustatyta, kad pareiškėjai, gabendami didelį kiekį cigarečių, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, negalėjo nežinoti, kad prekės (cigaretės) į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse realizuojamų cigarečių, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis (ne Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis), Lietuvoje nėra. Tai nustato Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas ir Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-09 nutarimu Nr. 408. Minėtas įstatymas reglamentuoja ir tabako gaminių prekybos reikalavimus. Jame nėra numatyta galimybė prekiauti nustatyta tvarka akcizų ženklais nepaženklintomis cigaretėmis įstatyme neapibrėžtose prekybos vietose. Gabendami ir laikydami cigaretes su rusiškomis banderolėmis, pareiškėjai neabejotinai suprato ir žinojo, jog jos į Lietuvą įvežtos ir įsigytos neteisėtai (priešingu atveju, kam tada pareiškėjai jas slėpė elektros kabelio ritėse). Asmenų, laikančių neteisėtai įvežtas cigaretes, pripažinimui skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį muitinei nereikia nustatyti prekių savininko (aiškintis nuosavybės teisinius santykius). Tuo labiau nėra ir prievolės muitinei surinkti kokius nors įrodymus, kas įvežė šias prekes per valstybės sieną ar „kuris pirmas priėmė Lietuvos Respublikoje“, o pakanka turėti „pagrindą manyti“, jog jas įsigiję, laikantys ar gabenantys asmenys turėjo žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Teismo baudžiamajame įsakyme nustatyti faktai, kad pareiškėjai laikė ir gabeno cigaretes su rusiškomis banderolėmis, be mokesčių sumokėjimą ir įsigijimo faktą patvirtinančių dokumentų. Todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, šie asmenys laikomi skolininkais dėl tokių prekių laikymo ir gabenimo, žinant („yra pagrindo manyti, turėję žinoti“), kad jos buvo įvežtos į Bendrijos teritoriją neteisėtai. Pareiškėjai, neteisingai aiškina ir taiko Akcizų įstatymą. Šiuo atveju prievolė mokėti akcizo mokestį atsiranda ne pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus (kaip nurodyta skunde), tačiau pagal 9 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes“, o šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai „asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei“. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, o taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes. Teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad 121 392 pakelius cigarečių laikė ir gabeno L. M., A. M. ir D. S., todėl pagrįstai jie visi pripažinti skolininkais. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis nustato, kad „jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą“. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalyje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai prievolė mokėti akcizus tenka keliems asmenims, jie solidariai atsako už akcizų sumokėjimą. Todėl pagrįstai pareiškėjams nustatyta solidari atsakomybė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovas daro išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.
Teisme atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime (b. l. 57) nesutinka su pareiškėjų skundu, prašo atmesti iš esmės analogiškais Muitinės departamento atsiliepimo motyvais. Papildomai paaiškina dėl pareiškėjų solidarios atsakomybės. Nurodo Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį. Paaiškina, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta solidari atsakomybė, tačiau PVM apskaičiuojamas ir mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie būtų nustatyti), kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekse. Todėl taikytina Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio analogija. Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Kauno TM 2011-08-17 sprendimu Nr. 1PM19/0475S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“, vadovaudamasi 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 ir 3 dalimis, pareiškėjams už neteisėtai įvežtų į Lietuvą iš trečiųjų šalių 121 392 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio banderolėmis, įsigijimą, laikymą ir gabenimą, pažeidžiant nustatytą tvarką, įregistravo solidarią mokestinę prievolę: 38 457,00 Lt muito, 551 120,00 Lt akcizo, 137 832,00 Lt PVM, 51 916,00 Lt akcizo delspinigių, 12 984,00 Lt PVM delspinigių ir paskyrė 30 procentų apskaičiuotų mokesčių sumos baudą 218 223,00 Lt. Tokį sprendimą Kauno TM priėmė, remdamasi Kauno apygardos teismo 2011-06-15 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-261-133/2011, kuriuo L. M. ir A. M. pripažinti kaltais, padarę Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. pažeisdami nustatytą tvarką įsigijo ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes (121 392 pakelius cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio banderolėmis), o D. S. prisidėjęs darant šį nusikaltimą nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį. Solidariais skolininkais pareiškėjai pripažinti vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu (MGK byla, l. 16-20).
Pareiškėjai Kauno TM sprendimą skundė Departamentui (ten pat, l. 13-15). Departamentas 2011-10-28 sprendimu Nr.1A-4.13-377 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino Kauno TM sprendimą (ten pat, l. 11-12). Pareiškėjai Departamento sprendimą apskundė MGK (ten pat, l. 2-8). Komisija 2012-01-27 priėmė sprendimą pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies ir panaikino skundžiamų Departamento ir Kauno TM sprendimų dalį dėl paskirtos 218 223,00 Lt baudos, o likusią sprendimų dalį patvirtino (ten pat, l. 55-67). Komisija baudą panaikino vadovaudamasi LVAT išplėstinės teisių kolegijos 2011-11-18 priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011.
Ginčas byloje kilo dėl į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių (cigarečių) apmokestinimo importo mokesčiais. Pareiškėjai L. M., A. M. ir D. S. nesutinka su muitinės sprendimu pripažinti juos skolininkais muitinei ir įregistruoti pareiškėjams importo mokesčių skolą. Pareiškėjai taip pat nesutinka, kad importo mokesčių skola priskaičiuota solidariai. Taigi byloje ginčas kilęs dėl įrodymų vertinimo ir teisės aktų nuostatų taikymo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas, kuris Lietuvoje taikomas tiesiogiai.
Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad skola muitinei – tai asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų arba eksporto muitų sumą. Taigi skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Kaip matyti iš Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 10 punkto, importo skolos muitinei (importo muitų) sąvoka apima muitus ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Paaiškinta, kad taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas (tarp jų reikalavimą nedelsiant muitinės įstaigai pristatyti į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes).
Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu.
To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę neteisėtai įvežant tokias prekes, o taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.
Aiškindama Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos taikymą LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 nurodė, kad pagal šią normą asmenys pripažįstami skolininkais tik nustačius dvi sąlygas: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, ir antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką. Teismas privalo vadovautis šia praktika pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnį, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį.
Dėl bylos faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2011-06-15 baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-261-133/2011 nustatyta, kad pareiškėjai, veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pažeisdami ūkio ministro 2004-05-26 įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2.1.1 punktą, įgijo, laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 121 392 pakelių cigarečių „Jing Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kol 2010-10-07 apie 20.10 val. buvo sulaikytas automobilis „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Samro S338“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo paslėpta 121 392 pakeliai cigarečių „Jing Ling“ elektros kabelio 6 ritėse (baudžiamosios bylos 1-261-133/11 t. III l. 81-92). Taigi objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai gabeno net 121 392 pakelių cigarečių „Jing Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. gavo prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 32 straipsnis, įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu). Pareiškėjai pripažįsta gabenę nurodytas cigaretes, sudėtas elektros kabelių ritėse įrengtose slėptuvėse.
Taigi pareiškėjams importo mokesčių skola (muito mokestis, importo akcizas ir importo PVM) apskaičiuota ir įregistruota už laikymą ir gabenimą neteisėtai iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų importo mokesčiais apmokestinamų, tačiau įvežimo metu neapmokestintų, prekių. Į Lietuvos Respubliką įvežtos prekės, t. y. 121 392 pakeliai cigarečių „Jing Ling“, sulaikytos jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, pareiškėjai neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją atgabentas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes. Tai reiškia, kad nurodytos cigaretės į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą. Duomenų, galinčių paneigti tokį vertinimą, nenustatyta. Pareiškėjai nurodytas prekes gabeno neteisėtai, nes jos buvo gabenamos nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas, už šias prekes nebuvo sumokėti importo mokesčiai. Savo kaltę pareiškėjai neigia tik nežinojimu.
Dėl tokių aplinkybių, kaip tai, kad pareiškėjai gabeno didelį kiekį cigarečių (121 392 pakelius), paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis ir paslėptų kabelio ritėse, ypač turint omenyje plačiai visuomenėje žinimą cigarečių kontrabandos iš Rusijos federacijos problemą, yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjai negalėjo nežinoti, jog cigaretės į Lietuvos Respubliką įvežtos neteisėtai. Kitaip šių aplinkybių traktuoti negalima. Tabako gaminių ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti teisėtai įvežtas prekes nuo neteisėtai. Lietuvoje teisėtai realizuojami tik tokie tabako gaminiai, kurie paženklinti Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-09 nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punktas). Lietuvoje išleisti į apyvartą Rusijos federacijos kilmės cigaretes galima tik paženklinus Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis. Įsivežti į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, paženklintus Rusijos Federacijos banderolėmis, galima tik asmeninėms reikmėms ir nedideliais kiekiais (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-09 nutarimu Nr. 408 patvirtintas Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisykles, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-16 nutarimu Nr. 439 patvirtintas Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisykles, ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintas Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, leidžiama įvežti 40 vienetų cigarečių, neapmokestinamų importo PVM ir akcizais, fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti lietuviškomis banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių). Todėl tai, kad didelis kiekis (121 392 pakelių) cigarečių buvo paženklintos tik Rusijos federacijos banderolėmis, kad joms nebuvo pateikti importo mokesčių sumokėjimą patvirtinantys dokumentai, kad jos buvo kraunamos į kabelio ritėse įrengtas slėptuves, sudarė pagrindą pareiškėjams suprasti, jog šios prekės į Bendrijos teritoriją įvežtos iš trečiosios šalies neteisėtai. Be to iš baudžiamojoje byloje esančių pareiškėjų apklausos protokolų matyti, kad pareiškėjai supratę apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją (pagal tai, kaip pareiškėjai parodė apie elektros kabelių ričių pirkimą, slėptuvių jose įrengimą, transporto, kuriame buvo sukrautos cigaretės atvarymą į sutartą teritoriją, cigarečių sukrovimą į elektros kabeliuose įrengtas slėptuves, cigarečių gabenimą ir perdavimą kitiems asmenims, baudžiamosios bylos Nr. 1-261-133/2011 t. II, l. 113-115, 117-118, 121, 124, 127, 132, 167-168, 180-181, 184-186, t. III, l. 7-9, 14, 16-19, pvz., pareiškėjas L. M. 2010-10-11 apklaustas įtariamuoju parodė, kad jis mano, jog cigaretės buvo ne su lietuviškom banderolėm, nes jas reikėjo slėpti, baudžiamosios bylos t. II, l. 118). Pagal minėtą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 esantį išaiškinimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų aiškinimas apie nežinojimą, kad cigaretės įvežtos neteisėtai, laikytinas tik jų pasirinkta gynybos priemone. Nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais nustatyti tokias aplinkybes, kaip, kas įvežė cigaretes per valstybės sieną, kuris pirmas priėmė cigaretes Lietuvos Respublikoje, kam cigaretės priklauso nuosavybės teise, žinojo asmenys ar ne, kad nesumokėti mokesčiai ir pan. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Todėl ta aplinkybė kad pareiškėjai patys neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jų pripažinimo skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką klausimą. Tai pareiškėjai laikė ir gabeno neteisėtai į Lietuvos Respubliką įvežtas cigaretes, jie žinojo (turėjo žinoti), kad cigaretės įvežtos neteisėtai, todėl pripažinti skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką.
Nustačius abi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas (skolininkais laikomi asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai), pagrįstai pareiškėjai muitinės buvo pripažinti skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką ir pagrįstai jiems apskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei suma. Akivaizdu, kad neteisėtai į Lietuvos Respubliką įvežus cigaretes, nebuvo sumokėti importo mokesčiai. Pareiškėjai nepateikė muitinei įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą. Muitinės sprendimu pareiškėjams apskaičiuotas muito mokestis, importo akcizas ir importo PVM. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Akcizų įstatymo nuostatomis, muitinės kompetencijoje yra importo PVM ir akcizo už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes administravimas. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalis, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Taigi prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes atsirado, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už nurodytas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui.
Pareiškėjai laikytini importuotojais, nes Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžta muitinės skolininko sąvoka („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei), vienareikšmiškai teigtina, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuoju Akcizų įstatymo prasme. Taigi pripažinus, kad pareiškėjai pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jie taip pat pripažintini ir importuotojais pagal Akcizų įstatymą. Todėl pareiškėjams ir tenka pareiga sumokėti importo akcizą. Skunde Pareiškėjai, neteisingai aiškina ir taiko Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą. Nagrinėjamu atveju prievolė mokėti akcizo mokestį pareiškėjams atsirado ne Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 9 dalies pagrindais (kaip nurodyta skunde), tačiau 9 straipsnio 2 dalies pagrindu. Minėto 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, o šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei.
Ta aplinkybė, kad ginčo prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, neturi reikšmės. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 nurodė, kad pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėjus nuo akcizo. Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be 19 straipsnyje nurodytų atvejų, nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai. Ginčo cigaretės yra konfiskuotos ir sunaikintos pagal prokuroro 2011-02-15 nutarimą (baudžiamosios bylos Nr. 1-261-133/11 t. I l. 57-61) ir 2011-06-15 teismo baudžiamąjį įsakymą (ten pat, t. III, l. 81-92), vadovaujantis Konfiskuotų ir valstybės naudai perduotų tabako gaminių sunaikinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-10-05 nutarimu Nr. 1116. Pareiškėjų atvejis nepatenka į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-09-02 įsakymu Nr. VA-155 patvirtintų Apdoroto tabako sunaikinimo prižiūrint apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir atleidimo nuo akcizų taisyklių reglamentavimą. LVAT, aiškindamas šių taisyklių 5 ir 6 punktuose (reglamentuojančiuose atleidimo sąlygas) įtvirtintas normas, yra išaiškinęs, kad pagal šias normas nuo akcizų gali būti atleidžiamas toks apdorotas tabakas, kuris yra patekęs į teisėtą apyvartą (t. y. apdorotas tabakas, kuris buvo patekęs į teisėtą apyvartą, tačiau dėl tam tikrų taisyklėse apibrėžtų priežasčių privalo būti išimtas iš apyvartos (2008-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008, 2010-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-11738/2010, 2011-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-372/2011); neteisėtai laikomų (gabenamų) tabako gaminių sunaikinimas dėl jų konfiskavimo nepatenka į šią Taisyklėmis reglamentuotą situaciją (2008-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008, 2009-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-205/2009); laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamųjų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizą įtakos neturi (2009-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2010-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010, 2011-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1011/2011).
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad prekių importuotojas – prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Pagal minėto įstatymo 94 straipsnio 3 dalį, sumokėti importo PVM privalo importuotojas. Taigi, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 dalies punktu, asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Kadangi šiame sprendime jau yra konstatuota, jog pareiškėjai pagristai buvo pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jie taip pat pripažintini importuotojais ir pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, todėl jiems ir tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).
Pagrįstai pareiškėjams įregistruota solidari atsakomybė. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalyje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai prievolė mokėti akcizus tenka keliems asmenims, jie solidariai atsako už akcizų sumokėjimą. Taigi pagrįstai pareiškėjams įregistruota solidari atsakomybė. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta solidari atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad importo PVM apskaičiuojamas ir mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie joms būtų nustatyti), kaip tai nustatyta Muitinės kodekse (94 straipsnio 1 dalis), šiuo atveju taikytina Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnio analogija. Todėl pagrįstai nustatyta pareiškėjų solidarioji atsakomybė.
Muitinė muito mokesčius apskaičiavo vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 20 straipsnio, 1999-10-12 Komisijos reglamento (EB) Nr. 2204/99, iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, nuostatomis, importo akcizą apskaičiavo vadovaudamasi Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 30 straipsnio 2 dalimi, importo PVM apskaičiavo vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi, 3 straipsnio 3 dalimi, 12-3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 15 dalimi, 18 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalimi. Vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalimi, Akcizų įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi apskaičiavo delspinigius. Pareiškėjai nekelia ginčo dėl apskaičiuotų mokesčių sumų, o teismui nėra pagrindo abejoti muitinės apskaičiuotais importo mokesčiais.
Komisija pagrįstai, vadovaudamasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 esančiu išaiškinimu dėl non bis in idem principo taikymo, pareiškėjams panaikino pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskirtą baudą. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai 2011-06-15 teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nubausti baudomis, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjams pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskirtos baudos palikimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies požiūriu prieštarautų minėtam principui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti. Todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsniu teismas
nusprendė:
pareiškėjų L. M., A. M. ir D. S. skundą atmeti.
Sprendimas per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Halina Zaikauskaitė