Administracinė byla Nr. eA-157-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02435-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, administracija) Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 5 d. raštą Nr. 62-5-1355; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 29031; 3) iš Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisti pareiškėjui negautos socialinės išmokos skirtumą – 68,74 Eur (102 Eur - 33,26 Eur) už 2017 m. balandžio mėn. ir palūkanas, skaičiuojant jas nuo 2017 m. gegužės 10 d.; negautos socialinės išmokos skirtumą – 68,74 Eur (102 Eur - 33,26 Eur) už 2017 m. gegužės mėn. ir palūkanas, skaičiuojant jas nuo 2017 m. birželio 10 d., bei šią teismo sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai; 4) iš atsakovo priteisti jam negautos socialinės išmokos skirtumą už 2017 m. birželio mėn. – 72,54 Eur ir palūkanas, skaičiuojant jas nuo 2017 m. liepos 10 d.; už 2017 m. liepos mėn. – 18,19 Eur ir palūkanas, skaičiuojant jas nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d.; už 2017 m. rugpjūčio mėn. – 18,19 Eur. ir 6 proc. metines palūkanas už pareiškėjui laiku nepervestas lėšų sumas, jas skaičiuojant nuo dienos, kai tokios lėšos turėjo būti pervestos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) iš atsakovo priteisti pareiškėjo mažametės dukros G. S. pragyvenimui ir išlaikymui 120 Eur kiekvieną mėnesį, t. y. tiek, kiek yra nustatyta įsiteisėjusiame Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2‑107‑577-2010, šią sumą skaičiuojant nuo 2017 m. balandžio 1 d. ir ją pervedant į dukros motinos J. B. banko sąskaitą; 6) priteisti pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl patirto pažeminimo, patyčių ir neteisėto kankinimo 2017 m. balandžio-liepos mėn., nepervedant jam minimalių pagal teisės aktus priklausančių lėšų, kurios yra gyvybiškai svarbios pareiškėjui ir jo nepilnamečiam vaikui. Pareiškėjas 2018 m. kovo 26 d. patikslintame skunde taip pat prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23632.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 20 d. jis pateikė administracijai prašymą dėl socialinės pašalpos ir paramos skyrimo, taip pat kitus reikiamus dokumentus: Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą, pagal kurį jis savo dukrai privalo kiekvieną mėnesį mokėti po 120 Eur alimentų; 2017 m. balandžio 25 d. pažymą iš darbovietės apie gautą darbo užmokestį 2017 m. sausio–kovo mėn.; tris alimentų mokėjimą dukrai patvirtinančius kvitus (bendra suma – 360 Eur). Pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d. atvykęs į paštą pasiimti pinigų sužinojo, kad jam priskaičiuota tik 33,26 Eur socialinės išmokos už 2017 m. balandžio mėn.

3.       Dėl alimentų mokėjimo pareiškėjas paaiškino, kad alimentus savo dukrai į jos motinos J. B. banko sąskaitą jo prašymu ir jo lėšomis už jį perveda kiti asmenys, nes nei Šilainių mikrorajone, nei prekybos centre „Mega“ nėra jokių galimybių įnešti grynuosius pinigus į minėtą sąskaitą, tuo tarpu visas jo turtas ir lėšos banko sąskaitose yra areštuoti. Administracijos Socialinės paramos skyrius nei jo, nei banko neprašė pateikti jokių papildomų duomenų apie alimentų įmokėjimą į J. B. banko sąskaitą, nepagrįstai nustatydamas, kad alimentai jo dukros išlaikymui nebuvo sumokėti. Pareiškėjas pateikė administracijos Socialinės paramos skyriui 2017 m. gegužės 12 d. pareiškimą dėl jam priklausančios socialinės išmokos dydžio peržiūrėjimo ir perskaičiavimo, taip pat negauto skirtumo išmokėjimo. Tačiau 2017 m. birželio 10 ir 12 d. jis nuvykęs į pašto įstaigą sužinojo, kad socialinės išmokos negautas skirtumas už 2017 m. balandžio mėn. jam nepervestas, taip pat nepervesti pinigai už 2017 m. gegužės mėn. Pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. iš administracijos Socialinės paramos skyriaus el. paštu gavo raštą Nr. 62-5-1397. Pareiškėjas iki šiol negavo neišmokėto socialinės išmokos skirtumo už 2017 m. balandžio mėn., taip pat pinigų už 2017 m. gegužės mėn. Administracijos Socialinės paramos skyrius jam taip ir nenurodė, ar perves jam priklausančias sumas už minėtus laikotarpius, ar ne. Pareiškėjas 2017 m. liepos 31 d. pateikė atsakovui pakartotinį pareiškimą dėl jam priklausančios socialinės išmokos dydžio peržiūrėjimo ir perskaičiavimo už 2017 m. birželio ir liepos mėn., bei negauto skirtumo išmokėjimo ir socialinės išmokos už 2017 m. birželio ir liepos mėn. neišmokėjimo. 2017 m. rugpjūčio 21 d. pašte sužinojo, kad pinigai jam nepervesti.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2017 m. birželio 1 d. jis tapo darbo ieškančiu asmeniu (t. y. bedarbiu). 2017 m. birželio 19 d. iš administracijos Socialinės paramos skyriaus gavo 2017 m. birželio 14 d. pranešimą Nr. 2702 dėl socialinės pašalpos mokėjimo jam nutraukimo nuo 2017 m. birželio 1 d. Tačiau, kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenų, jam tik nuo 2016 m. birželio 9 d. skaičiuojama ir mokama bedarbio pašalpa, todėl laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. jis turėtų gauti valstybės ar / ir savivaldybės finansinę paramą (o taip pat ir jo dukra). Pareiškėjas, motyvuodamas sudėtinga finansine situacija, 2017 m. gegužės 15 d. pateikė Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl piniginių lėšų skyrimo kiekvieną mėnesį jo dukros pragyvenimui ir išlaikymui. 2017 m. gegužės 26 d. jis gavo atsakymą, kad nacionaliniai teisės aktai nenumato galimybės tokioje situacijoje iš valstybės lėšų skirti pinigų kiekvieną mėnesį jo dukros pragyvenimui ir išlaikymui, kas pažeidžia tiek tarptautinėje teisėje, tiek Lietuvos teisės sistemoje įtvirtintą prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Sumokėjus alimentus, pareiškėjui pragyvenimui liko tik 116,73 Eur. Nors jis už 2017 m. balandžio ir gegužės mėn. turėjo gauti po 102 Eur socialinės išmokos, tačiau gavo tik 33,26 Eur už 2017 m. balandžio mėn., o už 2017 m. gegužės mėn. iki šiol nieko negavo. Tačiau net jeigu ir būtų gavęs 102 Eur socialinės pašalpos, vis tiek neturėtų objektyvios galimybės sumokėti 120 Eur alimentų.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad jam iš atsakovo turi būti priteista 500 Eur suma neturtinei žalai dėl patirto pažeminimo, patyčių ir neteisėto kankinimo atlyginti. Be to, su skundu susijusiems dokumentams surašyti jis sugaišo virš 12 darbo valandų. 2017 m. liepos 14 d. pradiniam skundui, 2017 m. rugpjūčio 23 d. patikslintam skundui ir 2017 m. rugsėjo 18 d. patikslintam skundui surašyti buvo sugaišta virš 110 darbo valandų. Minimalūs privačių advokatų įkainiai yra nuo 25 Eur (be PVM) (vidurkis 90-110 Eur be PVM) už darbo valandą (vieno lapo surašymas paprastai užima ilgiau nei vieną darbo valandą), o valstybė teisinę pagalbą teikiantiems advokatams sumoka ne mažiau nei 11 Eur (be PVM) už darbo valandą. Dėl nurodytų priežasčių jam iš atsakovo turi būti priteista: 96 Eur (12 val. x 8 Eur) išlaidų procesinių dokumentų parengimui ir surašymui, 1,80 Eur išlaidų dokumentų spausdinimui ir kopijavimui (30 lapų po 0,06 Eur), 5 Eur pašto išlaidų, taip pat 880 Eur (110 val. x 8 Eur) išlaidų 2017 m. liepos 14 d. pradinio skundo, 2017 m. rugpjūčio 23 d. patikslinto skundo ir 2017 m. rugsėjo 18 d. patikslinto skundo parengimui ir surašymui.

6.       Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su 2017 m. balandžio 26 d. prašymu-paraiška Nr. ŠI-661728388 kreipėsi į administraciją, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio iki birželio mėn. Administracija 2017 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23632, kuriuo pareiškėjui skyrė 33,26 Eur socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., nes vidutinės pareiškėjo pajamos per 3 mėnesių laikotarpį (imant 3 mėnesių pajamas iki kreipimosi dienos) sudaro 68,74 Eur, skirtumas tarp valstybės remiamų ir vidutinių pajamų yra 33,26 Eur. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d. kreipėsi į administraciją, prašydamas peržiūrėti ir perskaičiuoti jam priklausančios socialinės išmokos dydį, taip pat skirti piniginių lėšų (ne mažiau nei po 120 Eur kiekvieną mėnesį) jo dukros pragyvenimui ir išlaikymui. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2017 m. birželio 5 d. raštu Nr. 62-5-1355 informavo pareiškėją, jog pagal jo pateiktą pažymą apie darbo užmokestį ir pagal administracijos turimus duomenis apie jo gautą ligos išmoką, jo 2017 m. sausio, vasario ir kovo mėn. pajamos sudaro 206,21 Eur, vidutinės vieno mėnesio pajamos yra 68,74 Eur, skirtumas tarp valstybės remiamų ir vidutinių pajamų yra 33,26 Eur, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis savo dukrai mokėjo 120 Eur kas mėnesį iš savo pinigų, todėl šių sumų negali atskaičiuoti iš jo gaunamų pajamų. Pareiškėjo paaiškinimus, kad jam kyla kliūčių pačiam pervesti lėšas dukros išlaikymui į jos motinos banko sąskaitą, laikė nepagrįstais.

8.       Atsakovas pabrėžė, jog jis ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, nenustatęs pagrindo skirti kitokio dydžio socialinę pašalpą pareiškėjui ar skirti išlaikymą pareiškėjo dukrai. Administracijos 2017 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 29031 pareiškėjui nuo 2017 m. birželio 1 d. socialinės pašalpos mokėjimas buvo nutrauktas, nes keitėsi pajamų šaltinis. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. birželio 14 d. pranešimu Nr. 2702, jame pažymint, jog dėl socialinės pašalpos skyrimo galima kreiptis iš naujo, kai asmuo atitiks įstatyme nustatytas sąlygas piniginei socialinei paramai gauti. Administracijos 2017 m. birželio 20 d. raštu Nr. 62-5-1397 pareiškėjas buvo informuotas, jog jam pageidaujant gauti socialinę pašalpą nuo birželio mėn. (nuo kito mėnesio po aplinkybių pasikeitimo), jis turi kreiptis į socialinių išmokų specialistus, dirbančius seniūnijose. Administracija 2017 m. rugpjūčio 24 d. rašte Nr. 62-5-1792 pareiškėjui paaiškino, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tuo atveju, jeigu socialinės paramos teikimo laikotarpiu jos dydis pasikeitė dėl pajamų šaltinio pasikeitimo, paskirta socialinė parama skiriama iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo. Pareiškėjui 2017 m. gegužės 31 d. nutraukus darbo sutartį, nuo 2017 m. birželio 1 d. socialinės pašalpos mokėjimas buvo nutrauktas, o prašymas skirti socialine pašalpą nuo 2017 m. birželio 1 d. nebuvo gautas. Siekiant gauti socialinę paramą, pirmiausia turi būti išreikšta asmens valia bei pateikiami visi reikiami dokumentai. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas, tačiau šios savo teisės nerealizavo.

9.       Socialinės pašalpos dydis nustatomas mėnesiui, todėl administracija neturėjo pagrindo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2017 m. birželio 1–8 d. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jam už 2017 m. gegužės mėn. paskirta socialinė pašalpa buvo išmokėta tik 2017 m. rugsėjo 18 d., paaiškino, kad 33,26 Eur dydžio socialinė pašalpa, apskaičiuota už 2017 m. gegužės mėn., buvo pervesta į pareiškėjo nurodytą paštą, tačiau pareiškėjui jos laiku neatsiėmus, šios lėšos buvo grąžintos į Kauno miesto savivaldybės sąskaitą. Pareiškėjas raštu buvo informuotas, jog pakartotinai šios lėšos jam bus pervestos rugsėjo mėn.

10.       Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261, 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatomis, su pareiškėjo prašomomis priteisti 6 proc. dydžio palūkanomis nesutiko, nes jo ir pareiškėjo nesieja sutartiniai santykiai, galimybės mokėti palūkanas nenustato įstatymas, be to, savivaldybė nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl palūkanų dydis taip pat yra nepagrįstas.

11.       Atsakovo teigimu, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, t. y. kad dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumų ir kt., taip pat, jog šie išgyvenimai turi būti įvertinti 500 Eur suma. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, t. y. nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių socialinės paramos skyrimą. Pareiškėjo dėstomos aplinkybės yra abstrakčios, netikslios ir nepagrįstos objektyviais įrodymais, dėstomos remiantis tik subjektyviais pojūčiais.

II.

12.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23632 panaikino, klausimą dėl socialinės pašalpos už 2017 m. balandžio ir gegužės mėn. apskaičiavimo pareiškėjui grąžino Kauno miesto savivaldybės administracijai nagrinėti iš naujo, įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo apskaičiuoti socialinę pašalpą pareiškėjui už 2017 m. balandžio ir gegužės mėn., pagal Įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatas įskaitant pinigines lėšas dukrai išlaikyti į pareiškėjo pajamas, ir išmokėti skirtumą tarp jam naujai apskaičiuotos priklausančios socialinės pašalpos už 2017 m. balandžio, gegužės mėn. ir išmokėtos dalies (33,26 Eur), pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto dydžio socialinę pašalpą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą, bylos dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 5 d. rašto Nr. 62-5-1355 „Dėl piniginės socialinės paramos“ panaikinimo nutraukė, priteisė pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 1,45 Eur išlaidų, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13.       Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Įstatymas).

14.       Teismas, vertindamas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 23632 teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad atsakovas šiuo sprendimu skyrė pareiškėjui 33,26 Eur socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki liepos 1 d. Teismas pažymėjo, kad priešingai nei teigė pareiškėjas, socialinės pašalpos dydis nėra fiksuota 102 Eur suma. Socialinės pašalpos dydis yra skirtumas tarp valstybės remiamų pajamų ir vidutinių asmens mėnesinių pajamų. Teismas nurodė, kad ginčo atveju svarbu nustatyti, ar egzistuoja Įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nurodyta aplinkybė, t. y. ar pareiškėjas mokėjo pinigines lėšas vaikui išlaikyti (alimentus), kurios į jas mokančio asmens pajamas neįskaitomos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su prašymu-paraiška skirti jam socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio iki birželio mėn. pateikė administracijos Socialinės paramos skyriui 2017 m. sausio, vasario ir kovo mėn. bankinių pavedimų dėl 120 Eur pervedimo į J. B. sąskaitą kopijas. Atsakovas nereiškė abejonių dėl šių mokėjimo nurodymų patikimumo, pinigų patekimo į gavėjos sąskaitą, tačiau teigė, kad pingines lėšas vaikui išlaikyti pervedė kiti asmenys. Teismas įvertino, kad mokėjimo pavedimai patvirtina, jog V. L. 2017 m. sausio 30 d. ir 2017 m. kovo 29 d. pervedė J. B. po 120 Eur, o 2017 m. vasario 24 d. tokio dydžio sumą pervedė E. B.. Teismo posėdyje liudytojai V. L. ir E. B. patvirtino, kad pareiškėjo asmeniškai paprašyti, iš jo gavus 120 Eur grynų pinigų, jie iš savo sąskaitos atliko 120 Eur pavedimus į pareiškėjo nurodytą sąskaitą. Teismas nenustatė, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, todėl būtų nurodę tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Teismas nenustatė pagrindo abejoti ar netikėti liudytojų teiginiais, jog 2017 m. sausio, vasario ir kovo mėn. buvo pervestos pareiškėjo lėšos. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23632 dėl 33,26 Eur socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki liepos 1 d., neteisingai nustatė, kad alimentai pareiškėjo dukros išlaikymui (120 Eur) buvo sumokėti kitų asmenų lėšomis, todėl nepagrįstai netaikė Įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatos, neįskaitydamas piniginių lėšų dukrai išlaikyti (alimentų) į jas mokančio asmens pajamas. Teismas apibendrino, kad atsakovui nepagrįstai apskaičiavus bei skyrus pareiškėjui 33,26 Eur dydžio pašalpą, ginčijamas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 23632 panaikinamas kaip nepagrįstas.

15.       Teismas įvertino, kad pareiškėjo prašomas panaikinti administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 5 d. raštas Nr. 62-5-1355 „Dėl piniginės socialinės paramos“ yra informacinio pobūdžio, jo panaikinimas būtų beprasmis, nes dėl to pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl minėto rašto panaikinimo yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, šią bylos dalį nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

16.       Teismas atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 31 d. nutraukė darbo sutartį, ginčijamas administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. 29031 dėl mokėjimo nutraukimo yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad administracijos 2017 m. birželio 20 d raštu Nr. 62-5-1397 pareiškėjas buvo informuotas, jog jam pageidaujant gauti socialinę paramą nuo birželio mėn. (nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo), jis turi kreiptis į socialinių išmokų specialistus, dirbančius seniūnijose. Socialinė parama skiriama mėnesiais, jos dydis nustatomas mėnesiui, todėl administracija neturėjo pagrindo skirti socialinę paramą pareiškėjo prašomu 2017 m. birželio 1–8 d. laikotarpiu. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas ir administracijos 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 62-5-1792. Teismas pažymėjo, kad siekiant gauti socialinę paramą, pirmiausia turi būti išreikšta asmens valia bei pateikiami visi reikiami dokumentai. Nesant asmens prašymo, atsakovas neturi teisinio pagrindo skirti socialinę paramą savo nuožiūra. Tokios savo teisės pareiškėjas nerealizavo, prašymo dėl socialinės paramos skyrimo nuo birželio mėnesio nepateikė, atsakovas, negavęs tokio prašymo, jo neturėjo galimybės svarstyti, todėl, įvertinus ir tai, jog socialinė parama skiriama mėnesiais, 2017 m. birželio 1–8 d. savivaldybės finansinė ir piniginė parama pareiškėjui neteikta pagrįstai.

17.       Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo negautos socialinės išmokos skirtumą, pažymėjo, kad teismas prieš tai konstatavo atsakovo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 23632 dėl 33,26 Eur socialinės pašalpos skyrimo laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. neteisėtumą, todėl pareiškėjas pagrįstai reiškia analizuojamą reikalavimą. Atitinkamai toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, kiek tai yra susiję su atsakovo 2017 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 29031, kuris teismo buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Taigi, negautos socialinės pašalpos skirtumo priteisimas galimas tik už 2017 m. balandžio ir gegužės mėn., tačiau, teismo vertinimu, šį klausimą turi pakartotinai spręsti atsakovas, nes nagrinėjamu atveju teismas negali prisiimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai. Dėl šios priežasties teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl negautos socialinės išmokos priteisimo, grąžindamas klausimą dėl socialinės pašalpos už 2017 m. balandžio ir gegužės mėn. apskaičiavimo pareiškėjui iš naujo nagrinėti atsakovui.

18.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju 6 proc. metinių palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo viešosios teisės normos nereglamentuoja, pareiškėjo ir atsakovo jokie civilinio pobūdžio teisiniai santykiai nesieja, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio ir 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas bei tenkinti atitinkamą pareiškėjo skundo reikalavimą.

19.       Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo jo mažametės dukros pragyvenimui ir išlaikymui 120 Eur kiekvieną mėnesį pagrįstumą, pažymėjo, kad Įstatymas nereglamentuoja kompensacinio mechanizmo nepilnamečio vaiko tėvams teismo priteistoms vaiko išlaikymui skirtoms lėšoms padengti. Pareiga išlaikyti vaiką kyla iš bendrosios socialinės tėvų atsakomybės vaiko atžvilgiu, vaiko išlaikymo prievolėje skolininkas yra vaiko tėvai, todėl nei valstybė, nei savivaldybė nėra ir negali būti atsakingos už tėvus turinčių vaikų išlaikymą.

20.       Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad ginčo atveju nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui žalingas pasekmes – jis patyrė dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų. Tokie neigiami dvasiniai išgyvenimai, emocinis sukrėtimas, nepatogumai nelaikytini įprastiniais, gyvenime pasitaikančiais reiškiniais, jų pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu savivaldybės institucija, priimdama 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23632, būtų tinkamai atlikusi jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė patyręs 500 Eur suma įvertintą neturtinę žalą, tačiau neteisėtais atsakovo veiksmais sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių pinigine išraiška mastas nebuvo didelis. Akivaizdu, kad neturtinę žalą lėmę veiksniai nebuvo priimtini pareiškėjo, kaip gero asmens, ar jo teigiamos reputacijos vertinimo požiūriu, tačiau, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas taip pat vertino ir tai, kad pareiškėjo nurodoma neturtinė žala apibūdinama tik bendro pobūdžio teiginiais, tokių teiginių nepagrindžiant jokiais rašytiniais įrodymais. Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytos socialinės pašalpos išmokėjimo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

21.       Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimą, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas vykdytų teisinių paslaugų teikimo veiklą, teismui taip pat nėra pateikta sąskaita, pagal kurią galėjo būti atliktas mokėjimas, todėl padarė išvadą, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už dokumentų parengimą yra nepagrįstos, todėl nepriteisiamos.

22.       Nors pareiškėjas prašė priteisti 1,80 Eur išlaidų, susijusių su kopijų darymu bei spausdinimu, tačiau minėtų išlaidų pareiškėjas nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada patyrė prašomas priteisti išlaidas, kokias konkrečiai kopijas, kokiu tikslu, kam darė bei siuntė, taip pat nepateikė įrodymų, kurie atspindėtų, jog pareiškėjas patyrė išlaidas, susijusias būtent su kopijų darymu ir spausdinimu.

23.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tenkino du iš septynių pareiškėjo skundo reikalavimų, priteisė jam 1,45 Eur iš prašytų priteisti 5 Eur pašto išlaidų, kurias patvirtinta AB „Lietuvos paštas“ kvitai už pašto ženklus.

III.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti jo skundo reikalavimus, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šiuos jo skundo reikalavimus tenkinti, t. y. panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 5 d. raštą Nr. 62-5-1355, 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 29031, priteisti iš atsakovo negautos socialinės išmokos skirtumą už 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, priteisti iš atsakovo pareiškėjo mažametės dukters išlaikymui 120 Eur per mėnesį nuo 2017 m. balandžio 1 d., priteisti iš atsakovo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat bylinėjimosi ir kitų išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatymo, ribojančio fizinio asmens galimybę kreiptis teisminės gynybos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl jo 2017 m. rugsėjo 18 d. patikslintame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijos 5, 18, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52 ir 150 straipsnių nuostatoms, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl bylos ginčo dalyko nacionalinio teisinio reguliavimo atitikties ES steigimo sutartims ir kitiems ES pirminiams teisės aktams (tarp jų ir ES Chartijai) bei dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių įstatymų, ribojančio fizinio asmens teisę kreiptis teisminės gynybos ir patraukti valstybę ir jos institucijas atsakovais byloje dėl žalos atlyginimo, remiantis ES steigimo sutartimi ir ES chartija, atitikties ES steigimo sutartims ir kitiems pirminiams teisės aktams, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, taip pat 200 Eur (8 val. po 8 Eur) už apeliacinio skundo parengimą.

25.       Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pateikė teismui tikrovės neatitinkančius duomenis, jog jam skirta 33,26 Eur dydžio socialinė pašalpa, apskaičiuota už 2017 m. gegužės mėn., buvo pervesta į jo nurodytą paštą, tačiau pareiškėjas jos laiku neatsiėmė. 

26.       Teismas turėjo panaikinti administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 5 d. raštą Nr. 62-5-1355. Teismo argumentai, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, yra nepagrįsti.

27.       Pareiškėjui teismo sprendimu turėjo būti priteistas neišmokėtas socialinės pašalpos skirtumas. Teismas neturėjo taikyti nacionalinės teisės, o privalėjo tiesiogiai taikyti Europos Sąjungos teisės normas, taip pat atsižvelgti ir į tarptautinius Lietuvoje tiesiogiai galiojančius ir veikiančius teisės aktus.

28.       Teismas nepagrįstai nepanaikino administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 29031, kuriuo nuo 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjui buvo nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas. Kaip matyti iš Sodros duomenų, pareiškėjui tik nuo 2017 m. birželio 9 d. buvo skaičiuojama ir mokama bedarbio pašalpa, todėl laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 8 d. pareiškėjas ir jo nepilnametė dukra turėjo gauti valstybės ar / ir savivaldybės finansinę paramą. Pareiškėjas ir jo dukra visą 2017 m. birželio mėn. buvo palikti be jokių piniginių lėšų pragyvenimui (pareiškėjui tik 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo sumokėta 33,26 Eur socialinės išmokos suma už 2017 m. gegužės mėn.), be to, pareiškėjas 2017 m. birželio mėn. vis tiek privalėjo savo dukrai sumokėti 120 Eur alimentų.

29.       Pareiškėjas pabrėžia, kad šiuo metu galioja akivaizdžiai ydingas ir galimai antikonstitucinis nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas socialinės išmokos skaičiavimo mechanizmas, kai praėję trys kalendoriniai mėnesiai nulemia, ar asmuo / šeima kitus tris mėnesius gaus socialinę išmoką, ar ne. Be to, galioja perteklinis reikalavimas po kiekvieno juridinio fakto eiti asmenims į seniūniją, nors seniūnija ir taip turi visus reikalingus duomenis. Taip pat nėra įtvirtinta galimybė asmeniui atnaujinti praleistą terminą, jeigu jis ne dėl savo kaltės iki paskutinės mėnesio dienos neatvyksta į seniūniją. Toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.

30.       Teismas privalėjo priteisti jam 6 proc. metinių palūkanų nuo atsakovo neišmokėtų sumų, nes viešojo administravimo institucija pažeidė pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai, kad nepadarytų kitam asmeniui žalos ir / ar nuostolių. Šis palūkanų dydis yra minimalus, mokamas už pažeidimus, netesybas ar kt. Atsakovas beveik metus geruoju ginčo klausimų nesiekė išspręsti, su ginču nesutiko, aplinkybes neigė, savo klaidų nepripažino.

31.       Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju piniginę paramą kartu su tėvu turi gauti ir jo mažametis vaikas, kuris yra pareiškėjo šeimos narys. Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas kelia abejonių dėl jo konstitucingumo. Sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ neatitinka Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teisinio reguliavimo, suvaržo pasirinkimą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir judėjimo laisvę, tokiu būdu pažeidžiamos vaiko globėjų, senelių, artimų giminaičių, pas kuriuos laikinai ar nuolat yra perkeltas gyventi vaikas, teisės, kai tėvų teisės yra laikinai (net ir ne dėl tėvų kaltės) apribotos, suvaržytos ar panaikintos. Taip pat diskriminuojami nesusituokusių šeimų tėvai, nes jeigu vaikas gyventų su santuokoje esančiu tėvu, jam pagal Įstatymą administracija taip pat privalėtų išmokėti socialinę išmoką. Be to, tik pirmajam šeimos nariui yra mokama 102 Eur socialinė parama, o antrajam, trečiajam ir kitiems šeimos nariams ši suma mažinama, kas vėlgi reiškia diskriminaciją, nes atskirai (ne santuokoje (šeimoje) gyvenantys asmenys) gautų daugiau, o tai gali pažeisti Konstitucijos 18 straipsnyje, 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 38 straipsnio 1 ir 2, 5 ir 6 dalyse, 39 straipsnio 1 ir 3 dalyse ir kt. nustatytą teisinį reguliavimą.

32.       Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju teismas gal ir galėjo sumažinti reikalavimo iš atsakovo priteisti pareiškėjo mažametės dukros pragyvenimui ir išlaikymui 120 Eur kiekvieną mėnesį sumą, tačiau iš viso netenkindamas šio reikalavimo pažeidė vaiko teises ir teisėtus interesus, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos.

33.       Teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes nė viena institucija nenurodė pareiškėjui, kur jam gauti trūkstamus 18 Eur sumokėti alimentus, iš kokių lėšų turi gyventi pats pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio mėn. Prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į tuometinę pareiškėjo finansinę padėtį, kuri atsakovui buvo žinoma, jam ir jo mažamečiui vaikui yra labai reikšminga.

34.       Teismas turėjo jam priteisti jo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes jam valstybės garantuojama pagalba nebuvo suteikta, todėl pats turėjo gaišti laiką ir rengti procesinius dokumentus.

35.       Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

36.       Atsakovas dėsto argumentus, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

37.       Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimų dėl pareiškėjui už 2017 m. balandžio – birželio mėnesius skirtinų socialinių išmokų teisėtumas ir pagrįstumas. Kartu nagrinėti išvestiniai pareiškėjo reikalavimai dėl socialinių išmokų, palūkanų, neturtinės žalos priteisimo.

38.       Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, pripažinęs, jog atsakovas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui socialinę pašalpą už 2017 m. balandžio ir gegužės mėnesius, todėl panaikino skundžiamą sprendimą, įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti šį klausimą, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

39.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja ankstesniuose jo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei papildomai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės aktų taikymo teisingumo aspektu.

40.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė tokių apskųstojo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, jog teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., 1991 m. spalio 29 d. sprendimą byloje Helmers prieš Švediją (pareiškimo Nr. 11826/85), 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Lundevall prieš Švediją (pareiškimo Nr. 38629/97).

42.        Pareiškėjas nepateikė jokių  konkrečių argumentų, kodėl, jo nuomone, ginčui teisingai išspręsti yra būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių kliūčių, dėl kurių jis ar kiti bylos proceso dalyviai savo paaiškinimų negalėjo pateikti teismui raštu. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjui sudaryta galimybė savo paaiškinimus teismo posėdyje pateikti žodžiu ir jis šia teise pasinaudojo (dalyvavo visuose teismo posėdžiuose). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad, administracinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą galėtų būti pažeista arba būtų sudarytos reikšmingos kliūtys teismui teisingai išnagrinėti bylą, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

43.       Netenkintinas ir pareiškėjo prašymas bylos nagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pareiškėjo keliami klausimai nėra tokie sudėtingi ar reikalaujantys naujos teismų praktikos krypties suformavimo, kad nagrinėjamu atveju būtų tikslinga kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su siūlymu sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šios bylos nagrinėjimui.

44.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo pajamas 2017 m. balandžio – gegužės mėnesiais (nepagrįstai netaikė Įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatos, neįskaitydamas piniginių lėšų dukrai išlaikyti (alimentų) į jas mokančio asmens pajamas) ir todėl skundžiamas atsakovo  2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 23632 yra neteisėtas, pripažintina pagrįsta. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti jam neišmokėtą socialinės pašalpos skirtumą, tačiau pažymėtina, jog teismai neatlieka viešojo administravimo subjekto funkcijų, todėl būtent atsakovas, vykdydamas jam pavestas viešojo administravimo funkcijas socialinės paramos srityje, turėtų iš naujo apsvarstyti pareiškėjo prašymą, ir , atsižvelgdamas į teismo sprendime nurodytas aplinkybes, priimti naują sprendimą dėl socialinės pašalpos dydžio ir jos skyrimo pareiškėjui už 2017 m. balandžio - gegužės mėnesius.

45.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 29031, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas  savo noru nuo 2017 m. gegužės 31 d. nutraukė darbo sutartį, apie tai atsakovo iš anksto neinformavo, naujo prašymo išmokėti socialinę pašalpą už 2017 m. birželio mėnesį, pasikeitus pajamų šaltiniui, atsakovui nepateikė, todėl atsakovas neturėjo pagrindo pats savo iniciatyva spręsti šio klausimo. Socialinės pašalpos skiriamos ir mokamos mėnesiais, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti socialinę pašalpą už kelias mėnesio dienas.

46.       Atsakovo Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 5 d. rašte Nr. 62-5-1355 nėra suformuluota jokių valinio pobūdžio patvarkymų pareiškėjui, jame tik išdėstyta atsakovo pozicija dėl socialinės pašalpos mokėjimo pareiškėjui ir pateikta informacija, kokius dokumentus jis turėtų pateikti, norėdamas gauti socialinę pašalpą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisinė padėtis, panaikinus šį raštą, nepasikeistų, todėl pareiškėjo reikalavimas  panaikinti raštą pagrįstai pripažintas nenagrinėtinu administracinės teisenos tvarka. 

47.       Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo iš atsakovo priteisti jo mažametės dukros išlaikymui po 120 Eurų kiekvieną mėnesį, nes ji yra pareiškėjo šeimos narys, o vaiko teisių apsauga yra prioritetinė, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Tiek nacionaliniai teisės aktai, tiek ir Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija numato, jog vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą pirmiausia užtikrina vaiko tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, o valstybė teikia jiems paramą, jeigu vaiko atstovai pagal įstatymą negali užtikrinti vaiko gerovei reikalingų sąlygų. Duomenų byloje, kad pareiškėjo dukra buvo diskriminuojama šiuo aspektu ar negavo jai priklausančių išmokų, nėra. Faktas, jog pareiškėjas kurį laiką neturėjo galimybių mokėti dukrai išlaikymą, priteistą teismo sprendimu, gali būti reikšmingas skiriant jai išmokas iš vaikų išlaikymo fondo, tačiau ne pareiškėjo atleidimui nuo pareigos išlaikyti savo nepilnametį vaiką. Be to, pareiškėjo argumentai dėl ydingo, jo manymu , nacionalinio teisinio reguliavimo, nesusituokusių ar santuoką nutraukusių tėvų diskriminavimo yra susiję ne su nepilnametės dukros interesų gynimu, o  su jo paties siekiu gauti didesnę socialinę paramą. Apelianto cituojama nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika nėra susijusi su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl nelaikytina precedentais, taikytinais šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas antstolio veiksmų teisėtumas ar pagrįstumas, pareiškėjas nėra santuokoje su tos pačios lyties asmeniu, nei jam, nei jo dukrai nėra ir nebuvo ribojama judėjimo ir apsigyvenimo laisvė Europos sąjungoje.

48.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nepagrįstai nepriteisė 6 procentų metinių palūkanų nuo atsakovo neteisėtai neišmokėtų sumų. Pareiškėją ir atsakovą sieja  ne sutartiniai, o socialinės paramos gavimo teisiniai santykiai, kuriems netaikomos privatinės teisės normos, tarp jų ir CK numatytos kompensacinės palūkanos. Galimi pareiškėjo nuostoliai dėl pavėluotai gautų socialinių išmokų galėtų būti atlyginami, taikant turtinės žalos atlyginimo institutą, tačiau tokio reikalavimo ir tokiu pagrindu pareiškėjas nereiškė. Tai neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl turtinės žalos, jei tokia buvo padaryta, atlyginimo, kartu realizuojant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos Sąjungos Steigiamojoje sutartyje nuostatas dėl asmens teisės kreiptis teisminės gynybos prieš valstybę ar savivaldybę.

49.       Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo aspektu, jog jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.  Europos žmogaus teisių teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais  priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Taigi pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, kartu įpareigojant pažeidimą padariusį asmenį jį ištaisyti, laikytina pakankama satisfakcija.

50.       Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijai teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr. LVAT 2019 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019). Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

51.       Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjusiai bylos medžiagą, įvertinusiai nustatytas bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų ir konkrečių teisinių argumentų, leidžiančių abejoti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

52.       Apeliantas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas turi teisę kreiptis įstatymų nustatytais atvejais į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.  Kaip jau minėta, pareiškėjas savo teise kreiptis į teismą realiai pasinaudojo, jam išlieka galimybė pradėti atskirą administracinę teiseną prieš savivaldybę dėl galimai padarytos turtinės žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nacionalinis teisinis reguliavimas šiuo aspektu neatitinka kokiam nors Europos Sąjungos teisės aktui.

53.       Kitas apelianto iškeltas klausimas – dėl „šeimos“ ir „bendrai gyvenančių asmenų“ sąvokų apibrėžimo taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, kad jis gyvena skyrium nuo nepilnametės dukros, kad moka jai priteistus alimentus. Vien pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, kad jis skunde nurodomas kaip pažeistas savo teises gynė tiesiogiai remdamasis pagrindiniais ES teisės aktais, nesudaro pagrindo manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų ES teisės aktų taikymo ir aiškinimo kilo būtinybė kreiptis į šią ES teisminę instituciją.  Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra tiesiogiai taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą apelianto nurodytais klausimais apeliacinės instancijos teismas neturi.

54.       Apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl teismo išlaidų paskirstymo, manydamas, kad jis turėtų gauti atlyginimą už laiką, kurį jis sugaišo ruošdamas procesinius dokumentus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kartu su prašymu būtina pateikti tokių išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą. Pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam nepriteisė atlyginimo už sugaištą laiką. Tokios hipotetinės išlaidos nėra priskirtinos atstovavimo išlaidoms, todėl joms netaikomos teisės normos reglamentuojančios atstovavimo išlaidų atlyginimą.

55.        Apeliantas skunde išdėstė dar įvairių argumentų, tačiau LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nebeaptars kitų apelianto argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui. 

56.       Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

57.       Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, tai nėra ir pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.