Civilinė byla Nr. 2A-954/2014
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00751-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.1.; 45.6.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2385-436/2013 pagal ieškovo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Viva Victoria“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vitaitė“, dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas likviduojama dėl bankroto UAB „Viva Victoria“ 2013 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vitaitė“, prašydamas nutraukti 2012 m. lapkričio 12 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį dėl UAB „Vitaitė“ kaltės ir taikyti restituciją – grąžinti BUAB „Viva Victoria“ nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, negyvenamąsias patalpas – parduotuvę su kavine, administracinėmis patalpomis, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, su nuomos teise į 0,0801 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pagal 2006 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 101/2006-336.
Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi iškėlė ieškovui UAB „Viva Victoria“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Forum regis“ (b. l. 14). BUAB „Viva Victoria“ kreditoriai 2012 m. birželio 21 d. susirinkime nutarė parduoti bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklausantį pirmiau nurodytą turtą – negyvenamąsias patalpas – parduotuvę su kavine, administracinėmis patalpomis, už didžiausią pasiūlytą kainą. Atsakovas UAB „Vitaitė“ nustatytu terminu pateikė paraišką įsigyti minėtą turtą už 1 100 000 Lt. Šalys 2012 m. lapkričio 12 d. pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria susitarė ieškovui priklausantį minėtą nekilnojamąjį turtą kartu su nuomos teise į dalį – 0,0801 ha žemės sklypo, pagal 2006 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 101/2006-336, perleisti atsakovo nuosavybėn už 1 100 000 Lt sumą (sutarties 2.1 p.). (b. l. 18).
Taip pat nurodė, kad atsakovas įsipareigojo dalį nekilnojamojo turto kainos 110 000 Lt sumokėti Sutarties pasirašymo dieną, o likusią dalį 990 000 Lt – ne vėliau kaip per 40 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2012 m. gruodžio 22 d. (Sutarties 2.2 ir 2.4 punktai). Atsakovas iki sutarto galutinio atsiskaitymo termino savo įsipareigojimo neįvykdė, tačiau pateikė prašymą jį pratęsti (b. l. 26). Papildomu 2012 m. gruodžio 20 d. susitarimu šalys šį terminą pratęsė iki 2013 m. sausio 21 d. (b. l. 27). Atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė ir pakartotinai pateikė ieškovui prašymą pratęsti atsiskaitymo terminą (b. l. 28). Papildomame 2013 m. sausio 21 d. susitarime šalys terminą pratęsė iki 2013 m. vasario 11 d. (b. l. 29) (toliau – Susitarimas). Tačiau atsakovas ir vėl neatsiskaitė ir pateikė trečią prašymą pratęsti terminą (b. l. 30). Ieškovas 2013 m. vasario 21 d. raštu atsakovą informavo, kad jam pažeidus Sutarties 2.2 punktą, įgijo teisę nutraukti sutartį nuo dienos, kai suėjo paskutinė atsiskaitymo diena (Sutarties 7.3 p.), o 2013 m. kovo 27 d. raštu jį informavo apie sutarties nutraukimą dėl atsakovo kaltės nuo 2013 m. vasario 11 d. (b. l. 31).
Teigė, kad vadovaujantis CK 6.222 straipsniu bei Sutarties 7.4 punktu, atsakovas jam turi grąžinti perleistą nekilnojamąjį turtą. Be to, šalims susitarus, atsakovo sumokėta 110 000 Lt suma laikytina minimaliais jo nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovo įsipareigojimų netinkamo vykdymo (Sutarties 2.2 punktas).
Atsiliepime į ieškinį atsakovas UAB „Vitaitė“ prašė netenkinti ieškovo ieškinio, o jį tenkinant, prašė įvertinti 110 000 Lt netesybų dydį bei jų pagrįstumą ir atitinkamai jas sumažinti, atsižvelgiant į faktiškai patirtus ieškovo nuostolius. Nurodė, jog atsiskaitymo terminai du kartus buvo atidėti dėl kilusių neaiškumų su žemės sklypu, esančio po nekilnojamuoju turtu. Prašė išspręsti jo patirtų būtinųjų nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų kompensavimo klausimą: Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėtas 19 890 Lt nekilnojamojo turto mokestis už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio iki 2013 m. rugsėjo mėnesio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendime ieškinį patenkino iš dalies – įpareigojo atsakovą UAB „Vitaitė“ grąžinti ieškovui BUAB „Viva Victoria“ nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – parduotuvę su kavine, administracinėmis patalpomis (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), su nuomos teise į 0,0801 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini pagal 2006-03-21valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 101/2006-336; priteisė iš atsakovo valstybei 13 900 Lt žyminio mokesčio bei 15,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetė ieškinio reikalavimą nutraukti 2012 m. lapkričio 12 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl atsakovės kaltės.
Nustatė, kad nuo 2012 m. lapkričio 14 d. ginčo nekilnojamasis turtas – negyvenamoji patalpa – parduotuvė su kavine, administracinėmis patalpomis ir gyvenamosiomis patalpomis, nuosavybės teise priklausė atsakovui UAB „Vitaitė“ (b. l. 17); kad atsakovas 2013 m. vasario 11 d. prašyme dėl atsiskaitymo termino atidėjimo nurodė vienintelę neatsiskaitymo priežastį – nepavyko surinkti reikalingos 990 000 Lt sumos apmokėjimui už pastatą (b. l. 30); kad ieškovas 2013 m. kovo 27 d. raštu informavęs atsakovą apie nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, nuo 2013 m. vasario 11 d. vienašališkai ją nutraukė.
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, jog atsakovas padarė esminį sutarties sąlygų pažeidimą, t. y. neįvykdė Sutarties nustatytu terminu, todėl darė išvadą, kad ieškovas pagrįstai vienašališkai nutraukė 2012 m. lapkričio 12 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį (Sutarties 7.3 p., CK 6.217 str.). Konstatavo, jog tarp šalių sudaryta 2012 m. lapkričio 12 d. Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovo kaltės nuo 2013 m. vasario 11 d. (CK 6.217 str.), todėl atmetė ieškinio reikalavimą dėl minėtos sutarties nutraukimo.
Nustatęs, kad Sutartis buvo nutraukta dėl esminio jos sąlygų pažeidimo, t. y. atsakovui nesumokėjus už perleistą turtą likusios 990 000 Lt sumos, teismas taikė restituciją – įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui perleistą nuosavybėn turtą su nuomos teise į žemės sklypo dalį (CK 6.222 str. 1 d., Sutarties 7.4 p.).
Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo 110 000 Lt sumą, atsakovo jam sumokėtą sudarant sutartį, laikyti jo patirtais minimaliais nuostoliais, konstatavo, jog ieškovas – bankrutuojanti įmonė, kurios kreditoriai, gindami savo interesus, 2012 m. birželio 21 d. susirinkime nutarė parduoti šiai įmonei nuosavybės teise priklausantį turtą, tikėdamiesi iš lėšų, gautų už parduotą turtą – 1 100 000 Lt sumos, iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Kadangi atsakovas ieškovui sumokėjo palyginus mažą dalį susitartos turto kainos, teismas darė išvadą, jog 2012 m. lapkričio 12 d. Sutartis nepateisino bankrutuojančios įmonės kreditorių lūkesčių, liko nepatenkinti jų finansiniai reikalavimai, ir sprendė, jog atsakovui negrąžinus ieškovui turto iki nustatyto termino, pastarasis, negalėdamas juo disponuoti, patyrė nuostolių. Pažymėjo, jog ieškovas kitokio pobūdžio netesybų (baudų, delspinigių, palūkanų) iš atsakovo nereikalavo, o dėl minimalių nuostolių abi šalys susitarė sutartyje (Sutarties 6.2 p.).
Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčo netesybų dydis, palyginti su Sutartyje nurodyta perleisto turto kaina ir atsižvelgiant į vienašališko sutarties nutraukimo aplinkybes, nėra neprotingai didelis, todėl atmetė atsakovo argumentus šiuo klausimu ir atsisakė jį sumažinti (CK 6.73 str., 6.258 str.).
Teismas taip pat atmetė atsakovo prašymą priteisti jam iš ieškovo 19 890 Lt būtinųjų turto išlaikymo išlaidų, konstatavęs, kad į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog minėtos išlaidos yra patirtos (CPK 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas UAB „Vitaitė“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą civilinėje dalyje dėl restitucijos natūra taikymo, atsisakyti taikyti restituciją ir priteisti iš UAB „Vitaitė“ 990 000 Lt skolą BUAB „Viva Victoria“ naudai pagal 2012 m. lapkričio 12 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį; įvertinti 2012 m. lapkričio 12 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties 6.2. p. nuostatose įtvirtintų sutartinių netesybų dydį, pagrįstumą ir jas atitinkamai sumažinti.
Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skundžiamame sprendime pritaikius restituciją natūra, buvo pažeisti CK 6.222 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai. Ieškovas BUAB „Viva Victoria“ negrąžino nieko, ką buvo gavęs iš UAB „Vitaitė“. Pažymėtina, jog apeliantas laikėsi pozicijos, jog restitucija natūra netenkina apelianto interesų. Be to, dėl restitucijos natūra taikymo, apelianto padėtis yra nepagrįstai pabloginama, o ieškovo – pagerinama, t. y. apeliantas neatgauna savo sumokėtos turto kainos dalies, netenka turto, o ieškovas nepagrįstai praturtėja apelianto sumokėtais 110 000 Lt bei atgauna turtą nuosavybėn. Atsižvelgdamas į tai, teismas privalėjo priteisti ieškovui iš apelianto likusią 990 000 Lt nesumokėtą turto kainos dalį pagal sutartį kaip skolą.
2. Skundžiame sprendime teismas, atsisakydamas mažinti Sutarties 6.2 p. įtvirtintų netesybų dydį, visiškai nepagrįstai konstatavo, jog Sutarties šalys, derėjosi dėl sutarties sąlygos, kuria buvo aptariami minimalūs ieškovo nuostoliai dėl sutarties nutraukimo apeliantui nevykdant sutartyje įtvirtinto įsipareigojimo sumokėti likusią turto kainą.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas dėl Sutarties neįvykdymo patyrė nuostolius. Tvirtina, kad kreditorių interesai nebuvo pažeisti, nes ginčas dėl sutarties įvykdymo nebuvo vieninteliu ribojimu užbaigti bankroto procesą, įvykdyti atsiskaitymus su ieškovo kreditoriais. Šias aplinkybes patvirtino ieškovo atstovė 2013 m. spalio 22 d. teismo posėdžio metu.
4. Teismas visiškai netyrė galimų faktinių ieškovo nuostolių atsiradimo dėl sutarties neįvykdymo. Ieškovas nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokį nuostolių atsiradimo pagrindą. Sutartyje įtvirtintų netesybų suma, kuri sudaro 110 000 Lt sumą, yra nepagrįstai ir neprotingai didelė bei turi būti mažinama atsižvelgiant į pagrįstai tikėtinus (galimus) ieškovo kaip kreditoriaus nuostolius.
Atsiliepime į atsakovo UAB „Vitaitė“ apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Viva Victoria“ prašo jį atmesti, priimtą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovui 500 Lt bylinėjimosi išlaidų bei priimti papildomai pateikiamus rašytinius įrodymus apie nuosavybės teisės įregistravimą ir turto pardavimą trečiajam asmeniui. Atsiliepime teigiama:
1. Teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.222 straipsniu ir tinkamai jį taikė. Nenustatęs jokių faktinių aplinkybių, kurios restitucijos taikymą natūra darytų negalimą, teismas pagrįstai, ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovą grąžinti turtą. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė jokių CK 6.222 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių teismas negalėjo taikyti restitucijos natūra. Sutarties dalykas nepasikeitė (nekilnojamas turtas, už kurį atsakovas neatsiskaitė, nebuvo atsakovo iš esmės pagerintas ar pablogintas).
2. Teismo pritaikyta restitucija natūra – vienintelis ir patikimas būdas apginti ieškovo ir jo kreditorių teises ir interesus, nes tik atgavęs turtą ieškovas gali jį parduoti kitiems asmenims ir tokiu būdu atsiskaityti su savo kreditoriais. Nors atsakovui buvo suteiktas papildomas terminas atsiskaityti su ieškovu, net ir iškėlus bylą teisme atsakovas galėjo įvykdyti prievolę, tačiau to nepadarė, vadinasi, jis nėra finansiškai pajėgus sumokėti už šį turtą ir vienintelis realus, sąžiningas ir teisingas ieškovo ir jo kreditorių teisių gynimo būdas – restitucija natūra.
3. Šalys laisva valia ir niekieno nevaržomos susitarė, jog sumokėta 110 000 Lt suma atsakovui nesumokėjus visos kainos bus laikoma minimaliais ieškovo nuostoliais ir yra jam negrąžinama, ir tai nepaneigia teismo sprendimo dėl restitucijos būdo teisėtumo ir pagrįstumo (CK 6.217 str., 6.221 str. 2 d., 6.222 str., 6.256 str.).
4. Aplinkybė, jog po sutarties nutraukimo atsakovas netenka turto, už kurį neatsiskaitė, nereiškia, jog jo padėtis yra nepagrįstai pabloginama. Tokia ir yra restitucijos esmė, jei pirkėjas nesumokėjo turto kainos, pardavėjas turi teisę atsiimti turtą natūra. Atsakovas buvo sumokėjęs tik 10 procentų turto kainos, jokių papildomų investicijų į turtą nepadarė, papildomų išlaidų nepatyrė, tai patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė. Akivaizdu, jog jei teismas nebūtų taikęs restituciją, ieškovo ir jo kreditorių teisinė padėtis būtų nepagrįstai pablogėjusi, kadangi ieškovas gavo tik 10 procentų turto kainos ir būtų netekęs didelės vertės turto.
5. Teismas pagrįstai, įvertinęs sutarties sąlygas, sprendė, jog ieškovas turi teisę reikalauti sutartyje nustatytų netesybų, kurios šalių suderinta valia yra viena iš sutarties sąlygų.
6. Teismas įvertino visas aukščiau nurodytas aplinkybes – atsakovas sumokėjo palyginti mažą, vos 10 procentų, sutarties kainos dalį; likusi nesumokėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos; sudaryta sutartis nepateisino ieškovo bankrutavusios įmonės kreditorių lūkesčių, pardavus turtą gauti atsiskaitymą; gera valia turto negrąžino; šalys aiškiai laisva valia susitarė dėl netesybų dydžio. Todėl pagrįstai priėjo išvados, jog netesybų dydis, kuris sudaro vos 10 procentų visos sutarties kainos nėra nepagrįstai didelis.
7. Ieškovo nuomone, apeliacinis skundas turėjo būti nepriimtas, kadangi jis yra su trūkumais – dalykas nėra aiškiai suformuotas (CPK 306 str., 315 str.).
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagrindų, numatytų CPK 320 straipsnio 2 dalyje ir 329 straipsnio 2 dalyje, kuriems esant sprendimą privalu panaikinti arba pakeisti, byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti atsakovo UAB „Vitaitė“ apeliaciniame skunde bei ieškovo BUAB „Viva Victoria“ atsiliepime į jį nurodytas aplinkybes, bylos medžiagą bei skundžiamo teismo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą privalo daryti remdamasis įrodymų visuma, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle. Šio teismo nutartyse taip pat yra pabrėžta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas tik iš įrodymų visumos gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta UAB „Seltas“ civilinėje bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-597/2013; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.). Šio teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi pirmiau paminėtais išaiškinimais, bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino bei pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso taisykles, tinkamai įvertinęs įrodymus taip pat tinkamai nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai išaiškino bei pritaikė ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, sutarčių sudarymo / vykdymo / nutraukimo / sutartinės atsakomybės, o taip pat pirkimo–pardavimo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, tinkamai aiškino bei taikė aktualios teismų praktikos išaiškinimus ir, iš dalies patenkindamas ieškovo BUAB „Viva Victoria“ ieškininius reikalavimus, – įpareigodamas atsakovą UAB „Vitaitė“ grąžinti ieškovui nuosavybėn duomenys neskelbtini esantį ginčo nekilnojamąjį turtą – parduotuvę su kavine, administracinėmis patalpomis su žemės sklypo nuomos teise bei priteisdamas iš atsakovo valstybei 13 900 Lt žyminio mokesčio, 15,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, – priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CK 6.156 str., 6.189 str. 1 d., 6.200 str., 6.217 str. 1 d., 2 d., 5 d., 6.222 str., 6.256 str. 2 d., 6.221 str. 2 d., 6.70 str. 1 d., 6.73 str., 6.258 str.).
Kaip jau buvo minėta, konstatavusi, jog bylą išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, o taip pat spęsdama, kad nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pareigos atsakyti į kiekvieną šio skundo argumentą. Taigi atmetant apelianto atsakovo UAB „Vitaitė“ skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo panaikinimo, pasisakoma tik dėl esminių jų motyvų.
Visų pirma, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, pritaikęs restituciją tokiu būdu, kai iš atsakovo ieškovui priteisiamas jo nusipirktas nekilnojamasis turtas ir kt., tačiau atsisakoma jam iš ieškovo priteisti pagal sutartį sumokėtą pirkinio kainos dalį – 110 000 Lt, – pažeidė restitucijos taikymą reglamentuojančių CK 6.222 straipsnio normų reikalavimus.
Kaip žinoma, bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos jų suderinta valia (sutartimi) (CK 6.200 str.). Šios taisyklės kontekste pažymėtina, kad atsakovas neginčija fakto, kad jis sutartyje / susitarimuose nustatytais terminais jam tenkančios prievolės – visiškai atsiskaityti už nusipirktą nekilnojamąjį turtą, nevykdė, o taip pat netvirtina ir neįrodinėja, kad dėl šios prievolės neįvykdymo yra ieškovo kaltė, tačiau iš esmės nesutinka su restitucijos taikymo tvarka.
Teisėjų kolegija laiko, kad teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisingai nusprendė, jog atsakovui pažeidus šį esminį įsipareigojimą, ieškovui vienašališkai nutraukus Sutartį ir atsakovui nekeliant klausimo dėl šio sutarties nutraukimo teisėtumo, ieškovas turi pagrindą reikalauti, kad taikant abipusę restituciją natūra būtų sprendžiama dėl taikymo Sutarties 6.2 punkte suformuluotos sąlygos. Kaip matyti iš byloje esančios minimos sutarties teksto, Sutarties 7.3 punkte šalys susitarė, kad pardavėjas įgyja teisę nutraukti šią sutartį, pirkėjui pažeidus Sutarties 2.2 punkte nurodytą galutinio atsiskaitymo su pardavėju terminą; kad sutartis laikoma nutraukta nuo dienos, kai suėjo paskutinė atsiskaitymo su pardavėju diena, jei sutartyje nurodytoje banko sąskaitoje, paskutinę atsiskaitymo su pardavėju dieną nėra pervesta visa negyvenamųjų patalpų kaina. Sutarties 6.2 punkte susitarta, kad pardavėjui nutraukus Sutartį 7.3 punkte nustatyta tvarka, pirkėjo sumokėta 110 000 Lt suma (Sutarties 2.2 p.) jam negrąžinama ir yra laikoma minimaliais pardavėjo nuostoliais, atsiradusiais dėl pirkėjo įsipareigojimų netinkamo vykdymo. Atskirai pažymėtina, kad šioje Sutarties dalyje papildomai nurodyta, kad pirkėjas – atsakovas UAB „Vitaitė“, patvirtina, jog ši Sutarties sąlyga buvo tarp šalių aptarta prieš pasirašant Sutartį (20-24 b. l.).
Taigi, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis paminėtomis sutarties sąlygomis bei CK 6.70 straipsnio, 6.221 straipsnio, 6.222 straipsnio, 6.256 straipsnio, 6.217 straipsnio normomis, teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju restitucijos ir civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) institutai taikytini kartu – ieškovui iš atsakovo priteisiama šio pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu gautas nekilnojamasis turtas, tačiau pritaikius sutarties šalių sulygtas sąlygas dėl sutartinės atsakomybės, atsakovui iš ieškovo nepriteisiama 110 000 Lt įmoka.
Šiame kontekste, apelianto teiginiai, kad byloje negalima taikyti restituciją natūra, nes tokiu būdu jo padėtis yra iš esmės ir nepagrįstai pabloginama, o ieškovo – pagerinama, kadangi jis neatgauna savo sumokėtos 110 000 Lt įmokos, o ieškovas nepagrįstai tokia pinigų suma praturtėja bei atgauna turtą nuosavybėn etc., atmetami kaip nepagrįsti (CPK 178 str.).
Antra, atmesdama atsakovo argumentus, susijusius su netesybų dydžiu, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas teisingai aiškino bei taikė kasacinio teismo nurodymus, kad sprendžiant ar yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, privalu įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes, CK 6.73 straipsnio ir 6.258 straipsnio nuostatas, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Viva Victoria“, nesutikdamas su šio argumentais dėl netesybų mažinimo, teisingai nurodo, jog, nepaisant nevienkartinių atsiskaitymo termino pratęsimų, bankrutavusiai bendrovei už įsigytą turtą sumokėta maža kainos dalis, nors likusi – 990 000 Lt, dalis pagal sutartį turėjo būti sumokėta į ieškovo sąskaitą banke ne vėliau kaip per 40 kalendorinių dienų nuo jos pasirašymo dienos – 2012 m. lapkričio 12 d. (Sutarties 2.2 p.); jog dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų likviduojama bendrovė ir jos kreditoriai patyrė nuostolius. Akivaizdu, kad atsakovui įvykdžius savo prievoles už parduotą turtą sumokėti visą kainą būtų operatyviai atsiskaitoma su kreditoriais ir tokiu būdu būtų sumažinti tiek paties ieškovo, tiek jo kreditorių nuostoliai. Tokiu atveju nepateisinamai ilgai užsitęsia bankroto byla ir didėja šių procedūrų kaštai, kurie pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas yra dengiami iš lėšų, gautų realizavus likviduojamos bendrovės turtą. Dėl to automatiškai sumažinama kreditoriams tenkanti šių lėšų dalis (CPK 185 str., ĮBĮ 33-36 str., str.). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovo BUAB „Viva Victoria“ byloje yra patvirtinti 33 kreditorių reikalavimai, kurių bendra suma sudaro daugiau nei 5 000 000 Lt (civilinė byla Nr. B2-1336-413/2014).
Teismas, apibūdindamas atsakovo elgesį po Sutarties sudarymo ir ginčo turto perėmimo, teisingai pažymėjo, kad trečią kartą kreipdamasis į ieškovą, prašydamas pratęsti atsiskaitymo terminą (2013 m. vasario 11 d. raštas), jis nurodė vienintelę priežastį – nepavyko surinkti reikalingas lėšas – 990 000 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, jog turint omenyje tai, kad turtas buvo perkamas iš bankrutuojančiai įmonės, vykdant kreditorių susirinkimo nutarimą, kad apie tokią situaciją sutartyje buvo atskirai nurodyta, – tokia atsakovo pozicija leidžia spręsti, jog jis šiuose teisiniuose santykiuose – jau sudarydamas sutartį, buvo nesąžiningas (CK 1.5 str. 1 d., 6.158 str.). Akivaizdu, kad šis juridinis asmuo, būdamas verslo subjektu, suprato / turėjo suprasti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų teisinę reikšmę, jų nevykdymo pasekmes etc. (CPK 185 str., CK 1.5 str. 1 d., 6.200 str.). Be to, jau minėta sutarties 6.2 punkto nuostata, jog esant išvardintoms sąlygoms, 110 000 Lt yra laikomi minimaliais pardavėjo nuostoliais, o taip pat pirkėjo UAB „Vitaitė“ patikinimas, jog ši sutarties dalis ,,buvo tarp šalių aptarta prieš pasirašant sutartį“ – visiškai paneigia apelianto teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Sutarties šalys, derėjosi dėl sutarties sąlygos, kuria buvo aptariami minimalūs ieškovo nuostoliai dėl sutarties nutraukimo apeliantui nevykdant sutartyje įtvirtinto įsipareigojimo sumokėti likusią turto kainą (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija laiko, kad skunde išdėstyti motyvai šiuo klausimu nesuteikia pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertinęs, be kita ko, vienašališko Sutarties nutraukimo aplinkybes, neteisingai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo netesybų dydis, palyginti su Sutartyje nurodyta perleisto turto kaina yra neprotingai didelis, ir neteisingai atmetė jo argumentus dėl šalių sutartimi laisva valia sulygtų minimalių nuostolių mažinimo (CK 6.189 str.).
Išnagrinėjusi atsakovo UAB „Vitaitė“ apeliacinio skundo, ieškovo BUAB „Viva Victoria“ atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, teisėjų kolegija skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Atmetus skundą, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str., 98 str. 1 d.).
Ieškovas pateiktoje pažymoje apie jam suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad už apeliacinio skundo parengimą advokatui sumokėti 500 Lt (b. l. 106).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsižvelgiant teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. balandžio 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose ,,Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.11 punkte nurodytus dydžius, į apeliacinės bylos pobūdį, sudėtingumą etc. – šis ieškovo prašymas dėl minėtų išlaidų atlyginimo tenkintinas visiškai (CPK 185 str., 93 str., 98 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Viva Victoria“ (juridinio asmens kodas 185611147) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ (juridinio asmens kodas 302478831), 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Kazys Kailiūnas
Nijolė Piškinaitė