Administracinė byla Nr. eA-426-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03368-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 30

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl įpareigojimo įvykdymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2014–2015 mokslo metams nustatymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-1716) priedo 1, 3, 4, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 21, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 51, 52, 53, 57, 58, 59, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 81, 82, 83, 85, 89, 92, 93, 94, 95, 98, 99, 100, 103,106, 114, 115, 116, 117, 119, 121, 124, 126, 127, 129, 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 138, 139, 141, 142, 144, 149 punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punkte bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma) 9 punkte nustatytais reikalavimais, t. y. nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba Sprendimu Nr. 1-1716 nustačiusi priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičių 2014–2015 mokslo metams Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose nesilaikė Higienos normoje nurodyto vaikų skaičiaus. Minėtos normos 9 punkte nustatyta, kad ugdymo grupės formuojamos iš to paties arba skirtingo amžiaus vaikų, užtikrinant vaiko dienos ir ugdymo režimo fiziologinius ir amžiaus ypatumus, o grupėse nuo 3 iki 7 metų amžiaus gali būti ne daugiau kaip 20 vaikų. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-1716 priedo daugumoje punktų nustatytas vaikų skaičius neatitinka Higienos normos 9 punkto reikalavimų, t. y. daugelyje grupių numatytas didesnis nei 20 vaikų skaičius. Pareiškėjo įsitikinimu, nesilaikant Higienos normos 9 punkte nustatytų kriterijų pažeidžiamos ne tik šio teisės akto nuostatos, bet ir Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje bei Aprašo 19 punkte nustatytos teisės normos. Nustačius, jog Sprendimas Nr. 1-1716 neatitinka tesės aktų reikalavimų, pareiškėjas 2014 m. birželio 6 d. teikimu Nr. 1T–16 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-1716 priedo 1, 3, 4, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 21, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 51, 52, 53, 57, 58, 59, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 81, 82, 83, 85, 89, 92, 93, 94, 95, 98, 99, 100, 103,106, 114, 115, 116, 117, 119, 121, 124, 126, 127, 129, 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 138, 139, 141, 142, 144, 149 punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 19 punkte ir Higienos normos 9 punkte nustatytais reikalavimais. Vilniaus miesto savivaldybės tarybai neįvykdžius reikalavimo, pareiškėjas su prašymu kreipėsi į teismą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu dėl kelių aspektų. Visų pirma, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 patvirtinto Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo 3 punkte nustatyta, kad kiekvienais kalendoriniais metais iki kovo 31 d. valstybinių ir savivaldybių mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, dalyvių susirinkimas (savininkas) bendrojo ugdymo mokykloms (atskirai – jų skyriams, filialams, jei jie įregistruoti kitose gyvenamosiose vietovėse) nustato priėmimo laiką, klasių skaičių ir mokinių skaičiaus vidurkį klasėse pagal vykdomas bendrojo ugdymo programas, priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus vidurkį grupėse kitiems mokslo metams. Todėl Sprendimo Nr. 1-1716 priede yra nustatytas priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičius ir vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo Nr. 1-1716 priede nustatytas tik galimas vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkis, nereiškia, kad formuojant konkrečias ugdymo grupes, realiai bus toks vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkis, koks nurodytas Sprendimo priede. Atsakovo nuomone, higienos normos nustatytos tam, kad nebūtų pažeidžiami sveikatos saugos reikalavimai, priešmokyklinio ugdymo grupės (klasės) vaikų skaičiaus vidurkis ar priešmokyklinio ugdymo grupės (klasės) vaikų sąrašas pats savaime negali pažeisti Higienos normos. Higienos normos pažeidimą galima būtų konstatuoti tik tuo atveju, jei vaikų grupės faktiškai nuolat būtų perpildytos.

Kitas nesutikimo su pareiškėjo prašymu aspektas yra tas, kad šiuo atveju taip pat turėtų būti atsižvelgta į aplinkybę, kad iš esmės priešmokyklinio ugdymo grupės (klasės) yra formuojamos jau esančių ikimokyklinio ugdymo grupių pagrindu, t. y. tuo atveju, jei vaikas lanko atitinkamą savivaldybės darželio ikimokyklinio ugdymo grupę, tėvai turi pagrįstų lūkesčių, kad vaikai bus priimti ir į priešmokyklinio ugdymo grupę atitinkamame savivaldybės darželyje ar mokykloje ir taip bus užtikrintas jau pradėtas neformaliojo ugdymo tęstinumas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas Nr. 1-1716 buvo priimtas 2014 m. kovo 5 d., tuo tarpu pareiškėjas teikimą pateikė tik 2014 m. birželio 6 d., t. y. jau pradėjus formuoti priešmokyklinio ugdymo grupes. Priešmokyklinio ugdymo grupė formuojama iš atitinkamos ikimokyklinio ugdymo įstaigos ikimokyklinę grupę lankančių vaikų, taip pat esant laisvų vietų darželio grupėse ar į sudaromas naujas priešmokyklinio ugdymo grupes vaikai priimami Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Vaikų tėvai su ugdymo įstaiga sudaro dvišalę ugdymo sutartį, o atskiroms ugdymo programoms sudaromos atskiros ugdymo sutartys. Šios aplinkybės reškia, kad prasidėjus naujiems mokslo metams, vaikų tėvai ir priešmokyklinio ugdymo įstaiga bus sudarę priešmokyklinio ugdymo paslaugų teikimo sutartis, kurių pagrindu priimtų įsipareigojimų vykdymas bus privalomas sutarčių šalims.

Apibendrindamas atsakovas pabrėžė, kad Sprendimo Nr. 1-1716 priede nurodytas vaikų skaičiaus vidurkis nėra galutinis, o konkretus grupės vaikų skaičius bus nustatytas pabaigus formuoti priešmokyklinio ugdymo grupes. Todėl tenkinus pareiškėjo skundą, toks teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai pažymėjo, kad byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės jau yra praradęs savo aktualumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2014–2015 mokslo metams nustatymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ priedo 1, 3, 4, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 21, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 51, 52, 53, 57, 58, 59, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 81, 82, 83, 85, 89, 92, 93, 94, 95, 98, 99, 100, 103,106, 114, 115, 116, 117, 119, 121, 124, 126, 127, 129, 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 138, 139, 141, 142, 144, 149 punktų pakeitimo klausimą suderinant juos su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkte bei sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:1010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9 punkte nustatytais reikalavimais, t. y. nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių, yra teisėtas; kitą Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-1716 priedo dalies (atitinkamų punktų) teisėtumo.

Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtis – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose nustatyta, kad Vyriausybės atstovas, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. To paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas reglamentuoja Vyriausybės atstovo veiksmus, kai savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų. Taigi šioje teisės normoje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą, kai savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų ar nevykdo Vyriausybės sprendimų.

Ištyręs byloje pateiktus dokumentus, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punktu ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo lavinimo, profesinę mokyklą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“, 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 1-1716 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2014–2015 mokslo metams nustatymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ nustatė priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičių 2014–2015 mokslo metams Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose pagal priedą. Nustačius, kad daugumoje Sprendimo Nr. 1-1716 priedo punktų nustatytas vaikų skaičius neatitiko Higienos normos 9 punkto reikalavimų, t. y. daugelyje Sprendimo priedo punktų buvo numatytas didesnis nei 20 vaikų skaičius, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2014 m. birželio 6 d. teikimu Nr. 1T-16 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje svarstyti Tarybos Sprendimo Nr. 1-1716 priedo 1, 3, 4, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 21, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 51, 52, 53, 57, 58, 59, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 81, 82, 83, 85, 89, 92, 93, 94, 95, 98, 99, 100, 103,106, 114, 115, 116, 117, 119, 121, 124, 126, 127, 129, 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 138, 139, 141, 142, 144, 149 punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 19 punkte bei Higienos normos 9 punkte nustatytais reikalavimais. Atsakovui nepateikus duomenų apie Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų pakeitimo svarstymą, Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje atsirado pagrindas kreiptis su prašymu į teismą.

Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokymosi aplinka mokykloje ir mokinių mokymosi krūvis turi atitikti higienos normas ir teisės aktų nustatytus mokinių saugos bei sveikatos reikalavimus ir laiduoti švietimo programų vykdymą. Bendruosius priešmokyklinio ugdymo reikalavimus, priešmokyklinio ugdymo organizavimą ir finansavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtintas Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 19 punkte nustatyta, kad grupėje vaikų skaičius neturi viršyti pagal amžiaus grupes Lietuvos higienos normoje HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313, nurodyto vaikų skaičiaus. Pagal minėtos Higienos normos 9 punktą, ugdymo grupės formuojamos iš to paties arba skirtingo amžiaus vaikų, užtikrinant vaiko dienos ir ugdymo režimo fiziologinius ir amžiaus ypatumus: grupėse iki 1 metų amžiaus gali būti ne daugiau kaip 6 vaikai, nuo 1 iki 1,5 metų – ne daugiau kaip 10 vaikų, nuo 1,5 iki 3 metų – ne daugiau kaip 15 vaikų, nuo 3 iki 7 metų – ne daugiau kaip 20 vaikų. Skirtingo amžiaus vaikų grupėse nuo gimimo iki 3 metų gali būti ne daugiau kaip 8 vaikai. Grupių sąrašai turi būti sudaromi neviršijant pagal amžiaus grupes nurodyto vaikų skaičiaus.

Švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 patvirtinto Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo (toliau – ir Kriterijų sąrašas) 3 punkte nustatyta, kad kiekvienais kalendoriniais metais iki kovo 31 d. valstybinių ir savivaldybių mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, dalyvių susirinkimas (savininkas) bendrojo ugdymo mokykloms (atskirai – jų skyriams, filialams, jei jie įregistruoti kitose gyvenamosiose vietovėse) nustato <...> priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus vidurkį grupėse kitiems mokslo metams. Iki rugsėjo 1 d. klasių (grupių) skaičius patikslinamas: jei prašymų mokytis bendrojo ugdymo mokykloje skaičius yra didesnis nei buvo nustatytas mokinių ir klasių skaičius, neperkeliant mokinių mokytis į antrą pamainą ir nepažeidžiant higienos normų, sudaromų klasių skaičius mokykloje didinamas, atitinkamai mažinant klasių skaičių kitose mokyklose; jei mokykla nesurenka nustatyto mokinių skaičiaus ir nesudaro patvirtinto klasių skaičiaus, klasių skaičius mažinamas.

Teismas nustatė, kad 2014 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1716 patvirtinto priedo „Priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičius 2014–2015 mokslo metams“ daugelis punktų neatitinka Higienos normos 9 punkte nustatyto kriterijaus reikalavimo, nustatančio vaikų nuo 3 iki 7 metų skaičių grupėje (ne daugiau kaip 20 vaikų). Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtų faktinių aplinkybių (Higienos normos 9 punkto pažeidimo) iš esmės neginčijo ir pati savivaldybė, tačiau atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad Sprendimo Nr. 1-1716 priede yra nurodytas ne faktinis priešmokyklinio ugdymo grupės (klasės) vaikų skaičius, o tik vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkis, kuris ateityje gali kisti, taip pat pabrėžė sutartinius santykius tarp tėvų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos ar bendrojo lavinimo mokyklos, kurių laikytis pareiga įtvirtinta Civilinio kodekso normomis.

Įvertinęs ginčo situacijos faktines aplinkybes pirmiau aptartų teisės normų kontekste, teismas priėjo prie išvados, kad teisės aktai imperatyviai reglamentuoja laikytis Higienos normoje įtvirtintų reikalavimų, neišskiriant, ar nustatomas vaikų skaičiaus vidurkis ar pastovus sąrašas. Kriterijų sąrašo, kuriuo, be kita ko, atsakovas rėmėsi priimdamas Sprendimą Nr. 1-1716 ir jo priedą, 3 punkte taip pat nustatyta, kad mokinių ir klasių skaičius visais atvejais turėtų būti formuojamas nepažeidžiant higienos normų. Ginčui aktualios teisės aktų nuostatos nenumato išimčių, kad vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkis dėl tam tikrų aplinkybių galėtų neatitikti Higienos normoje nustatytų kriterijų. Todėl teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentas, jog tai yra tik vidurkis, kuris ateityje galėtų kisti, ar kiti atsakovo nurodyti argumentai, susiję su sutarčių nuostatų laikymusi, tėvų teisėtais lūkesčiais ir kt., nesudaro pagrindo nukrypti nuo teisės aktais nustatyto galimo didžiausio vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) rodiklio. Kita vertus, atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus, kad Sprendimo Nr. 1-1716 priede nustatytas vaikų skaičiaus vidurkis neturėtų būti vertinamas kaip faktinis vaikų skaičius, kuris atitinkamu laiku nebūtinai būtų toks, koks nurodytas Sprendimo Nr. 1-1716 priede, o galutinai suformavus nurodytas priešmokyklinio ugdymo grupes, vaikų skaičius grupėse 2014 m. rugsėjo 1 d. atitiko Higienos normos 9 punkte įtvirtintus kriterijus. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo argumentu, kad Higienos normų pažeidimas galėtų būti fiksuojamas tik tuo atveju, jei vaikų grupės nuolatos faktiškai būtų perpildytos, bei pažymėjo, kad aptartų teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių ar kriterijų, kurie galėtų pateisinti galimą didesnį vaikų grupėje (klasėje) vidurkį, todėl net ir nustatant tik vaikų grupėje vidurkį, turėtų būti paisoma Higienos normos reikalavimų. Atsakovas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis nustatant priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus vidurkį grupėse kitiems mokslo metams vaikų grupėje (klasėje) vidurkis galėtų būti nustatytas didesnis nei nurodyta Higienos normoje.

Atsižvelgdamas į tai, kad Taryba nustatydama vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkį visais atvejais privalo vadovautis Higienos normos nuostatomis, teismas priėjo prie išvados, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 priedo punktų nuostatų atitikimą Švietimo įstatymo, Aprašo, Higienos normos reikalavimams bei nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių yra pagrįstas. Dėl atsakovo argumento, kad Vyriausybės atstovas su teikimu kreipėsi tik 2014 m. birželio mėn., t. y. jau pradėjus formuoti priešmokyklinio ugdymo grupes, teismas pažymėjo, kad, kaip pripažino ir pats atsakovas, nustatytas vaikų skaičiaus vidurkis ateityje gali keistis, todėl įpareigojimas svarstyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą, nustatant grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių, iki galutinai bus suformuotos priešmokyklinio ugdymo grupės, nelaikytinas pavėluotu.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kai iki 2014–2015 mokslo metų pabaigos yra likę keli mėnesiai. Vadovaujantis Kriterijų sąrašo 3 punktu, iki kovo 31 d. jau turėtų būti priimtas sprendimas dėl priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus grupėse kitiems mokslo metams (2015–2016 mokslo metai). Aplinkybę, kad sprendimas dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2015–2016 mokslo metams jau yra sudarytas, teismo posėdžio metu patvirtino atsakovo atstovė. Esant tokiai teisinei situacijai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtų neprotinga ir nepagrįsta įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su pirmiau aptartomis teisės aktų nuostatomis, nes jau baiginėjantis 2014–2015 mokslo metams, Sprendimo Nr. 1-1716 priede atitinkamų punktų pakeitimas iš esmės nebūtų prasmingas, atitinkamai teismo sprendimas, kuriuo atsakovas būtų įpareigotas vykdyti Vyriausybės atstovo prašyme suformuotą įpareigojimą, esamu momentu jau nebūtų aktualus.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti iš dalies – pripažinti, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2014–2015 mokslo metams nustatymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ priedo 1, 3, 4, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 21, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 51, 52, 53, 57, 58, 59, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 81, 82, 83, 85, 89, 92, 93, 94, 95, 98, 99, 100, 103,106, 114, 115, 116, 117, 119, 121, 124, 126, 127, 129, 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 138, 139, 141, 142, 144, 149 punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. V-1106 „Dėl Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punkte bei sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:1010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 9 punkte nustatytais reikalavimais, t. y. nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių, yra teisėtas, tačiau teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tenkinti minėtą prašymą nėra pagrindo.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo prašymas tenkintas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, iš esmės pagrįstai konstatavęs, kad yra neprotinga ir nepagrįsta įpareigoti Tarybą svarstyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą, nes klausimas ginčo nagrinėjimo metu nebėra aktualus, vis dėlto tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą svarstyti Sprendimo Nr. 1-1716 ginčijamų punktų pakeitimo klausimą suderinant juos su teisės aktų reikalavimais, t. y. nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių, yra teisėtas. Apelianto nuomone, toks teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatoms. ABTĮ nenumato tokios sprendimo rūšies kaip Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimo pripažinimo teisėtu. Teismas nustatęs, kad prašymo tenkinimas nėra aktualus, t. y. nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, turėjo tokį pareiškėjo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto įsitikinimu, nurodytos aplinkybės yra pagrindas skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p.) bei atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.
2. Taryba priimdama Sprendimą Nr. 1-1716 įgyvendino Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas savivaldybės savarankiškąsias funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 7 straipsnio 7 punktas), taip pat vykdė Švietimo įstatymo 29 straipsnio 2, 6 dalių ir Kriterijų sąrašo 3 punkto normas. Apeliantas pažymi, kad Sprendimo Nr. 1-1716 priede nustatytas galimas vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkis savaime nereiškia, kad formuojant konkrečios ugdymo įstaigos priešmokyklinio ugdymo grupes (klases), konkrečioje grupėje (klasėje) bus nustatytas būtent Sprendimo Nr. 1-1716 priede nurodytas vaikų skaičiaus grupėje ar klasėje vidurkis. Teismas šio atsakovo teiginio tinkamai neįvertino. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 punktą, ikimokyklinio ir priešmokyklinio švietimo organizavimas priskirtas savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms. Higienos norma tik gali nustatyti faktinį vaikų skaičių grupėse, priešingas higienos normos aiškinimas būtų nesuderinamas su vietos savivaldos savarankiškumo principu. Teismas taip pat tinkamai neįvertino aplinkybės, kad priešmokyklinio ugdymo grupės (klasės) iš esmės yra formuojamos jau esančių ikimokyklinio ugdymo grupių pagrindu, t. y. tuo atveju, jei vaikas lanko atitinkamą savivaldybės darželio ikimokyklinio ugdymo grupę, natūralu, kad tėvai turi pagrįstų lūkesčių, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigą lankantys vaikai bus priimti ir į priešmokyklinio ugdymo grupę atitinkamame savivaldybės darželyje ar mokykloje (priešmokyklinių grupių perkėlimo atveju). Todėl tuo atveju, jei ikimokyklinio ugdymo grupė darželyje buvo suformuota iš tam tikro vaikų skaičiaus, Vilniaus miesto savivaldybės taryba priimdama Sprendimą Nr. 1-1716 ir nustatydama priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičių bei vaikų skaičiaus grupėje ar klasėje vidurkį turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir ją įvertinti, kad būtų užtikrintas neformaliojo (Švietimo įstatymo 2 str. 17 d., 7 str., 8 str.) ugdymo tęstinumas.
3. Pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino atsakovo atsiliepime pateiktų argumentų, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą būtent visuomenės sveikatos priežiūros centrams yra pavesta vykdyti asmens sveikatos priežiūros, švietimo, stacionarių globos ir slaugos ir kitų įstaigų veiklos valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, o taip pat pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdyti visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) (15 straipsnis). Todėl pareiškėjas apskritai neturi reikalavimo teisės šioje administracinėje byloje, ginčydamas Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamus punktus, kadangi jis neturi kompetencijos tikrinti, kaip laikomasi higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas teikdamas argumentus, kad priimtas teisės aktas neatitinka Higienos normos, turėjo pateikti įrodymus, kad speciali institucija, prižiūrinti kaip laikomasi higienos normų, būtų davusi privalomus nurodymus savivaldybei ar nustačiusi pažeidimus dėl higienos normų nesilaikymo.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas visiškai pagrįstai priėjo prie išvados, kad teisės aktai imperatyviai reglamentuoja laikytis Higienos normoje įtvirtintų reikalavimų. Ginčui aktualios teisės aktų nuostatos nenustato jokių išimčių, kad sudarant vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkį, vaikų skaičiaus vidurkis dėl tam tikrų aplinkybių galėtų neatitikti Higienos normoje nustatytų kriterijų. Todėl vien dėl to, kaip nurodė atsakovas, kad tai yra tik vidurkis, kuris ateityje galėtų kisti, ar dėl kitų atsakovo nurodytų priežasčių, kaip sutarčių nuostatų laikymasis, tėvų teisėti lūkesčiai ir kt., formuojant vaikų grupes, nesudaro pagrindo nukrypti nuo teisės aktais nustatyto galimo didžiausio vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) rodiklio.

2. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, jog 2014 m. rugsėjo 1 d. Sprendimo Nr. 1-1716 priede nurodytose priešmokyklinio ugdymo įstaigose vaikų skaičius grupėse atitiko Higienos normoje įtvirtintą kriterijų, t. y. priešmokyklinio ugdymo grupėse nuo 3 iki 7 metų vaikų skaičius neviršijo 20 vaikų. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad net ir nustatant tik vaikų priešmokyklinio ugdymo grupėje vidurkį, turėtų būti paisoma Higienos normos reikalavimų.

3. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės šioje administracinėje byloje ginčydamas Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamus punktus, kadangi kompetencija prižiūrėti kaip laikomasi higienos normų reikalavimų įstatymu yra suteikta kitam viešojo administravimo subjektui (Visuomenės sveikatos priežiūros centrams), o ne pareiškėjui, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamai praktikai, kurioje pabrėžiama, kad savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolė įstatymų leidėjo yra priskiriama Vyriausybės atstovo kompetencijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2014–2015 mokslo metams nustatymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ priedo 1, 3, 4, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 21, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 51, 52, 53, 57, 58, 59, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 81, 82, 83, 85, 89, 92, 93, 94, 95, 98, 99, 100, 103,106, 114, 115, 116, 117, 119, 121, 124, 126, 127, 129, 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 138, 139, 141, 142, 144, 149 punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkte bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9 punkte nustatytais reikalavimais, t. y. nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2014–2015 mokslo metams nustatymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą suderinant juos su pirmiau nurodytuose teisės aktuose nustatytais reikalavimais yra teisėtas, tačiau atsisakė įpareigoti atsakovą faktiškai atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – svarstyti ginčijamo teisės akto pakeitimą, t. y. šia apimtimi Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą teismas atmetė.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu keliais aspektais, nurodydamas, kad: pirma, teismas procesine prasme neturėjo teisės priimti tokio teismo sprendimo – pripažinti pareiškėjo prašymą teisėtu, tačiau nustatęs, kad pareiškėjo prašymo tenkinimas nebėra aktualus, t. y. nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, turėjo jį atmesti kaip nepagrįstą; antra, pareiškėjas neturi kompetencijos tikrinti, kaip laikomasi higienos normų reikalavimų, todėl jis neturi reikalavimo teisės šioje administracinėje byloje ginčydamas Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamus punktus; trečia, Taryba priimdama Sprendimą Nr. 1-1716 įgyvendino Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas savivaldybės savarankiškąsias funkcijas, Sprendimo Nr. 1-1716 priede nustatytas tik galimas vaikų skaičiaus grupėje (klasėje) vidurkis, kuris savaime nereiškia, kad formuojant konkrečios ugdymo įstaigos priešmokyklinio ugdymo grupes (klases), konkrečioje grupėje (klasėje) faktinis vaikų skaičius būtų nesuderinamas su Higienos normos 9 punkte nustatytu skaičiumi (ne daugiau kaip 20 vaikų).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo reikalavimo teise ginčyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pareiškėjas – Vyriausybės atstovas – veikė realizuodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje jam suteiktus konstitucinius įgaliojimus prižiūrėti savivaldybės veiklos teisėtumą. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, įgyvendina šiuos įgaliojimus – tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (toliau – įstatymai ir Vyriausybės sprendimai); kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti; neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą (4 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai). Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka reglamentuojama Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje. Nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), <...>. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vyriausybės atstovas dėl savivaldybės administravimo subjekto neveikimo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą (5 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas konstatuotina, kad pagrindinė pareiškėjo veiklos funkcija yra savivaldybių veiklos teisėtumo administracinė priežiūra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje įgyvendino Konstitucijos ir įstatymų jam suteiktus įgaliojimus, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamus punktus.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamoje byloje kyla, visų pirma, iš Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtina bendro pobūdžio norma, nustatanti, kad mokymosi aplinka mokykloje ir mokinių mokymosi krūvis turi atitikti higienos normas ir teisės aktų nustatytus mokinių saugos bei sveikatos reikalavimus ir laiduoti švietimo programų vykdymą. Pagal galiojančią bendrąją teisės aktų teisėtumo prezumpciją, poįstatyminiai teisės aktai yra suderinti su aukštesnės galios teisės aktais ir laikomi atitinkančiais Konstituciją bei įstatymus, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Vadinasi, Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų neatitikimas konkrečios Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313, 9 punkte nustatyto specialaus reikalavimo, – t. y. kad ugdymo grupėse nuo 3 iki 7 metų amžiaus gali būti ne daugiau kaip 20 vaikų, – šiuo atveju grindžiamas būtent tuo, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka aukštesnio pagal galią teisės akto – Švietimo įstatymo – nuostatų. Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje neturi reikalavimo teisės ginčyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamus punktus, nes, kaip minėta anksčiau, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatos suteikia Vyriausybės atstovui įgaliojimus tikrinti, ar savivaldybės administravimo subjektų priimti teisės aktai neprieštarauja įstatymams. Kita vertus, Lietuvos higienos norma HN 75:2010, kurios nevykdymu kaltinamas atsakovas, yra patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, t. y. su įstatymų įgyvendinimu susijusio centrinio valstybinio administravimo subjekto, aktu, taigi, Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse laiduojamų Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo prasme, paminėto teisės akto vykdymo priežiūra patenka į Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sritį.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Taryba priimdama Sprendimą Nr. 1-1716 įgyvendino Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas savivaldybės savarankiškąsias funkcijas, t. y. iš esmės veikė teisėtai, Sprendimo Nr. 1-1716 priede nustatė tik galimą vaikų skaičiaus grupėse (klasėse) vidurkį, kuris savaime nereiškia, jog suformuotoje konkrečioje priešmokyklinio ugdymo grupėje (klasėje) faktinis vaikų skaičius būtų nesuderinamas su Higienos normos 9 punkte nustatytu didžiausiu leistinu skaičiumi (ne daugiau kaip 20 vaikų), teisėjų kolegija, pirmiausia, atkreipė dėmesį į ginčijamo Tarybos 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 priėmimo teisinį pagrindą.

Pažymėtina, kad 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 1-1716 Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punktu ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo lavinimo, profesinę mokyklą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“, nusprendė nustatyti priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičių 2014–2015 mokslo metams Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose pagal priedą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punktą, kuriuo rėmėsi atsakovas, priešmokyklinio ugdymo organizavimas priskiriamas prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų, o ne prie savarankiškųjų savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis), kaip teigia apeliantas. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant savivaldybių funkcijų skirstymą pagal sprendimų priėmimo laisvę nustatyta, kad valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos – tai valstybės funkcijos, pagal įstatymus perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus; savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę; savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. <...> (2 punktas).

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ginčui aktualių teisės aktų nuostatas ir tinkamai bei pagrįstai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkami punktai neatitinka Higienos normos 9 punkte nustatyto reikalavimo, nustatančio, kad ugdymo grupėse nuo 3 iki 7 metų amžiaus gali būti ne daugiau kaip 20 vaikų. Kolegija pritaria teismo išvadai, kad teisės aktai imperatyviai reglamentuoja laikytis Higienos normoje įtvirtintų reikalavimų, neišskiriant, ar nustatomas vaikų skaičiaus vidurkis ar realus (faktinis) vaikų grupėje skaičius. Šis imperatyvas kyla iš jau minėtos Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies normos, taip pat Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkto nuostatos, pagal kurią grupėje vaikų skaičius neturi viršyti pagal amžiaus grupes Lietuvos higienos normoje HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313, nurodyto vaikų skaičiaus. Pagaliau, nurodytos Higienos normos 9 punkte yra aiškiai nustatyta, kad ugdymo grupėse nuo 3 iki 7 metų amžiaus gali būti ne daugiau kaip 20 vaikų, ir kad grupių sąrašai turi būti sudaromi neviršijant pagal amžiaus grupes nurodyto vaikų skaičiaus. Atsakovas nenurodė, kokios konkrečios teisės aktų normos leidžia nukrypti nuo pirmiau išvardytuose teisės aktuose įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo, kad priešmokyklinio ugdymo grupėse vaikų skaičius neturi viršyti 20 vaikų, kitaip tariant, atsakovas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis jis atitinkamuose Sprendimo Nr. 1-1716 priedo punktuose (t. y. atitinkamoms Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms) nustatė 2014–2015 mokslo metams didesnį nei 20 vaikų skaičių priešmokyklinio ugdymo grupėse (klasėse). Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad bylai aktualios teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių, kurios galėtų pateisinti galimą didesnį vaikų grupėje (klasėje) vidurkį, todėl net ir nustatant tik vaikų grupėje vidurkį, turėtų būti paisoma Higienos normos reikalavimų (Kriterijų sąrašo 3.1. punktas).

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkami punktai iš esmės nesuderinti su (neatitinka) Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 19 punkte ir Higienos normos 9 punkte nustatytu reikalavimu – nustatyti priešmokyklinio ugdymo grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių. Atsižvelgiant į tai, byloje konstatuotinas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto teisės akto dalies neteisėtumas.

ABTĮ 89 straipsnyje nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (1 dalis). Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (2 dalis). Tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipdamasis į teismą neprašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų, o prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 19 punkte ir Higienos normos 9 punkte nustatytais reikalavimais, t. y. nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių.

Administracinio teismo priimamų sprendimų rūšys išvardytos ABTĮ 88 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). ABTĮ 3 straipsnis įpareigoja administracinį teismą nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šių ABTĮ numatytų procesinių reikalavimų, nepaisant to, kad išsprendė bylą ne pareiškėjo prašytu būdu, kadangi tokio teismo sprendimo priėmimą lėmė susiklosčiusios bylai reikšmingos aplinkybės.

Apelianto nuomone, teismas, nustatęs, kad pareiškėjo prašymo tenkinimas nebėra aktualus, t. y. nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu (2015 m. kovo 31 d.) 2014–2015 mokslo metai jau buvo besibaigiantys, turėjo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl šių apelianto argumentų nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad, nors Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 priede atitinkamoms Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms nustatė teisės aktų leistiną maksimalų skaičių viršijančius vaikų skaičius priešmokyklinio ugdymo grupėse (klasėse) 2014–2015 mokslo metams, t. y. šiuo metu jau pasibaigusiems mokslo metams, tačiau šių Sprendimo Nr. 1-1716 priedo punktų sprendiniai gali turėti esminės reikšmės, t. y. sukelti neigiamas teisines pasekmes, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (taip pat ir kitų savivaldybių taryboms) ateityje formuojant kitų mokslo metų priešmokyklinio ugdymo grupes (klases) bei nustatant šiose grupėse (klasėse) vaikų skaičių. Tuo atveju, jei ginčo sprendimu grupės (klasės) suformuotos neteisėtai, susiklosto teisinė situacija, kai teismo sprendimu įteisinama neteisė, o tai pažeistų vieną iš pagrindinių teisės principų, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2718/2011).

Kaip minėta, pareiškėjas kreipėsi į teismą įgyvendindamas Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūros funkciją. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 6 d. teikimu Nr. 1T–16 siūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 19 punkte ir Higienos normos 9 punkte nustatytais reikalavimais, bei apie priimtą sprendimą per 10 dienų nuo jo priėmimo dienos pranešti Vyriausybės atstovui. Tačiau, kaip matyti iš bylos, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba šio Vyriausybės atstovo teikimo nevykdė, dėl to pareiškėjui atsirado pagrindas (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas) Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl Tarybos neveikimo. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto (jo dalies) neteisėtumas, nėra teisiškai reikšmingas. Teigiant priešingai, būtų paneigta Vyriausybės atstovo tarnybos instituto reikšmė bei savivaldybių veiklos administracinės priežiūros paskirtis. Taigi, nors bylai aktualūs 2014–2015 mokslo metai yra pasibaigę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neleistina situacija, jog ginčo sprendimu neteisėtai suformuoti priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) vaikų skaičiai būtų įteisinami į ateitį. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškos pozicijos laikomasi pastaruoju metu nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant panašaus pobūdžio administracines bylas (žr. LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2718/2011, 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2341/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2088/2012).

Nepaneigiant Sprendimo Nr. 1-1716 dalies neteisėtumo, kurį pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios nutarties priėmimo momentu akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas (jo dalis) yra įvykdytas, 2014–2015 mokslo metai pasibaigę, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu įpareigoti atsakovą svarstyti Sprendimo Nr. 1-1716 priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą būtų neprotinga ir nepagrįsta, nes atkurti teisėtą padėtį, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, nebėra įmanoma. Taigi, ir teismo sprendimu negali būti nustatytas įpareigojimas, kurio įvykdyti objektyviai negalima.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1-1716 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių (klasių) skaičiaus 2014–2015 mokslo metams nustatymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ priedo atitinkamų punktų pakeitimo klausimą, suderinant juos su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkte bei sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:1010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9 punkte nustatytais reikalavimais, t. y. nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių, yra teisėtas, tačiau pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą faktiškai įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą svarstyti minėtą klausimą. Tokiu teismo sprendimu iš esmės siekiama užtikrinti Konstitucija grindžiamo savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto funkcionalumą, įgyvendinti satisfakcinę kreipimosi į teismą paskirtį, taip pat pripažįstama, kad Vyriausybės atstovas, veikdamas ex officio, pagrįstai kreipėsi į teismą tuo metu, kai neteisėtu aktu sukurta faktinė situacija dar galėjo būti pakeista. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė administracinio akto neteisėtumo, buvusio šio akto priėmimo metu, faktą (ABTĮ 3 straipsnis). Tačiau įpareigoti atsakovą svarstyti Sprendimo Nr. 1-1716 dalies pakeitimą pagal šiuo metu susiklosčiusias aplinkybes būtų nepagrįsta, nes toks teismo sprendimas būtų neaktualus ir beprasmiškas.

Remiantis išdėstytų motyvų visuma konstatuotina, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan