Baudžiamoji byla Nr. 1A-212/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.7.2; 2.1.7.4; 2.4.6.3.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teisėjų: Reginos Gaudutienės, Jono Algimanto Venckaus,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
gynėjui Linui Stanislovui Bagdonui,
išteisintajam R. J.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį jam nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios nusikalstamos veikos.
UAB „xxxx“ pareikštas R. J. 214 386,21 Lt civilinis ieškinys atmestas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
R. J. buvo kaltinamas tuo, kad dirbdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „xxx“ direktoriumi, būdamas įgaliotas tvarkyti įmonės turtą pagal 2000 m. spalio 30 d. UAB „xxx“ įstatų 5.19 punktą, 2001 m. rugpjūčio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, įsigijusiam UAB „xxx“ akcijas A. S. vardu, neteisėtai, neturėdamas teisės disponuoti turtu ir pagal 2001 m. vasario 2 d. sutarčių Nr. IN99/17N, IN99/18N, IN00/23N, IN00/19N 2.2 punktą neturėdamas atskiro tam išduoto nuomotojo įgaliojimo, perdavė UAB „xxx“ išperkamosios nuomos pagrindais naudojamus ir jo žinioje buvusius vilkikus ,,VOLVO FH12“ (valst. Nr. XXXXXXXX pagamintą 1997 m., identifikacinis Nr. YV2A4B2A1VB181363), ,,VOLVO FH12“ (valst. Nr. XXXXXXXX pagamintą 1997 m., identifikacinis Nr. YV2A4B2A2VB177189), puspriekabes platformas ,,SCHMITZ“ (valst. Nr. XXXXX, pagamintą 1998 m., identifikacinis Nr. WSMS6080000402704) ir ,,SCHMITZ“ (valst. Nr. XXXXX, pagamintą 1998 m., identifikacinis Nr. WSMS6080000402729), kurie pagal 2001 m. vasario 2 d. sutartis Nr. IN99/17N, IN99/18N, IN00/19N, IN00/23N priklauso UAB „xxxx“, ir taip iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą bei UAB „xxxx“ padarė 214 386,21 Lt turtinę žalą.
Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 26 d. nuosprendžiu R. J. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį jam nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos. Teismas nurodė, jog byloje nėra pateikta pakankamai objektyvių duomenų, kad R. J. jo žinioje buvusį turtą kitam asmeniui perdavė neteisėtai ir tokiu būdu tyčia jį iššvaistė. Išperkamosios nuomos sutarčių Bendrosiose sąlygose nurodytos teisės nedraudžia bendrovės savininkui ar jos akcininkui perduoti turto naujajam savininkui (akcininkui). Nepaneigta R. J. nežinojus, jog jis akcijas pardavė ne A. S., bet kitam asmeniui. Iš nagrinėjamos bylos buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas prieš nenustatytą asmenį, kuris apgaule įgijo UAB ,,xxx“ akcijas ir jos naudojamas transporto priemones, tačiau neatlikus nė vieno tyrimo veiksmo ikiteisminis tyrimas nepagrįstai bei nemotyvuotai nutrauktas. Abu vilkikai su puspriekabėmis realiai buvo jų vairuotojų žinioje ir A. S. fiziškai neperduoti. Vienam vairuotojui vežus į užsienį kontrabandą, vilkikas su puspriekabe konfiskuotas, taigi R. J. šio turto nepasisavino ir neiššvaistė. Bylos duomenys rodo, kad kitu vilkiku vairuotojas G. M. važinėjo į užsienį, tačiau nuo pat tyrimo pradžios 2001 m. jis nebuvo apklaustas ir nesiaiškinta, kur yra automobilis. Šiuo metu vairuotojas gyvena užsienyje. Baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Bylos nagrinėjamos teisme laikantis rungimosi principo, kaltinimo bei gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ir teismas vadovaujasi jam pateiktais bei teisme ištirtais įrodymais.
Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 3 m., bausmę atliekant pataisos namuose; iš R. J. priteisti 214 386,21 Lt UAB ,,xxxx“ naudai.
Prokurorė nurodo, jog teismo išvada dėl R. J. išteisinimo nepagrįsta, nes neatitinka bylos aplinkybių. Teismas formaliai teisus atkreipęs dėmesį, kad kaltinime turėjo būti nurodytas ne sutarčių Nr. IN99/17N, IN99/18N, IN00/23N, IN00/19N, o šių sutarčių Bendrųjų sąlygų 2.2 punktų pažeidimas, tačiau negalima sutikti su nuosprendyje išdėstytais teismo argumentais, vertinant byloje surinktus faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas R. J. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nuosprendyje ėmėsi vertinti kitoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumą. Kaltinant vieną asmenį jo žinioje esančio svetimo turto tyčiniu iššvaistymu, visiškai nelogiška kaltinti kitą asmenį to paties turto įgijimu, panaudojus apgaulę prieš pirmąjį asmenį. Teismas besąlygiškai patikėjo asmens, prisistačiusio A. S., realumu, nors byloje surinktų faktinių duomenų visumos objektyvus įvertinimas vargu ar leistų šią R. J. pateiktą versiją laikyti nors kiek panašia į tikrovę. Kita vertus, net ir įrodžius aplinkybę, jog atsirado R. J. ketinęs apgauti asmuo, iš kaltinamojo veikos nebūtų pašalinta jam šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo sudėtis.
R. J. kaltinamas turėjęs savo žinioje svetimą turtą ne kaip bendrovės akcininkas, o kaip jos direktorius, todėl neaišku, kodėl teismas nuosprendyje kaip vieną iš teisinančių aplinkybių akcentuoja, kad tarp turto savininko – UAB „xxxx“ ir naujojo nuomininko – UAB „xxx“ sudarytų lizingo sutarčių sąlygos nedraudžia pastarosios bendrovės savininkui ar jos akcininkui perduoti turtą naujajam savininkui (akcininkui). Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 2.2 punktas kategoriškai draudė nuomininkui, UAB ,,xxx“, o faktiškai – pagal įstatus ją atstovaujančiam direktoriui R. J., disponuoti (parduoti, įkeisti ir pan.) pagal lizingo sutartį valdomu ir naudojamu turtu. R. J. veiksmas – jo žinioje turimo svetimo turto perdavimas savo nuožiūra trečiajam asmeniui ir yra disponavimas. Kadangi po tokios neteisėtos veikos tikrasis turto savininkas negrįžtamai prarado savo turtą, tai yra savo žinioje esančio svetimo turto iššvaistymas.
Visiškai nepagrįsti teismo argumentai, jog R. J. vilkikų su puspriekabėmis trečiajam asmeniui fiziškai neperdavęs, o tik pasirašęs su juo šiuo atveju neišvengiamą minėto turto priėmimo-perdavimo aktą, todėl turtas bei jo dokumentai realiai buvo vairuotojų R. K. ir G. M. žinioje. Tokia išvada akivaizdžiai prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, pagal kurią asmeniui jo darbinėms funkcijoms vykdyti perduotas juridinio asmens turtas laikomas darbuotojui patikėtu svetimu turtu, ir tai nepašalina bendrovės vadovo atsakomybės už to turto, kuris ir po tokio perdavimo išlieka jo žinioje pagal įstatymus bei kitus norminius aktus, išsaugojimą įmonei.
Teismo konstatavimas, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. pasirašius priėmimo-perdavimo aktą perduotas turtas niekur nedingo, todėl nebuvo iššvaistytas, neturi reikšmės įrodinėjant kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą, kadangi nusikaltimas jau buvo baigtas. Tai, jog kurį laiką po turto iššvaistymo dar buvo galima atsekti iššvaistyto turto buvimo vietą, nepašalina R. J. atsakomybės, juolab kad pagal bylos medžiagą pastarasis pats kurį laiką dalyvavo šį turtą eksploatuojant suvokdamas, jog atsakomybės už vilkikus ir puspriekabes formaliai yra netekęs pagal minėtą priėmimo-perdavimo aktą. Be to, tuo metu, kai turto savininkas sužinojo apie įvykusį turto perleidimą, jau nebuvo jokios galimybės tą turtą susigrąžinti. Teisiškai nereikšmingas teismo pasvarstymas, kas būtų, jeigu naujasis savininkas (akcininkas) būtų mokėjęs UAB ,,xxxx“ nustatytas išperkamosios nuomos įmokas.
Vertinant R. J. inkriminuotos veikos subjektyviosios pusės įrodytumą nekyla abejonių, kad išteisintasis nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, kadangi ne tik suvokė, jog pagal jo vadovaujamos bendrovės įstatus bei su UAB „xxxx“ pasirašytas sutartis neturi teisės be savininko leidimo atsisakyti lizinguojamo turto valdymo, bet ir buvo įgijęs asmeninės patirties, perimdamas analogiškus įsipareigojimus iš bendrovės „xxx“.
Priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas padarė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą, nes nustatęs, kad nebuvo padaryta nusikaltimo požymių turinti veika, civilinį ieškinį atmetė, o ne paliko nenagrinėtą, kaip to reikalauja BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas.
R. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl jam skirtina inkriminuoto BK straipsnio sankcijoje nustatytų ribų vidurkiui artima bausmė. Civilinio ieškovo UAB „xxxx“ ieškinys visiškai tenkintinas, nes jame nurodyta žala padaryta nusikalstamais R. J. veiksmais.
Išteisintasis R. J. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti galioti.
Teismo argumentai, kuriais įvertintas bylos išskyrimas iš šios baudžiamosios bylos, yra pagrįsti ir teisingi. 2008 m. sausio 10 d. tyrimas išskirtas, esant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams, nes nepavyko nustatyti asmens, kuris apgaule, prisistatęs A. S. ir pateikęs prarastą A. S. pasą, negrąžino išperkamosios nuomos pagrindais perduoto jam turto. Tačiau išskirtame tyrime neatlikus nė vieno tyrimo veiksmo, 2008 m. kovo 20 d. priimtas nutarimas nutraukti tyrimą. Toks nutarimas neteisėtas, nes iš bylos medžiagos matyti, jog R. J. versija nebuvo paneigta. Prokurorės apeliacinio skundo turinys rodo, kad ji netiki R. J. pateikta versija buvus asmenį, prisistačiusį A. S. vardu. Tačiau šią aplinkybę paneigia paties valstybinio kaltintojo pateiktas kaltinimas R. J., nes pastarasis kaltinamas tik jo žinioje buvusio turto iššvaistymu su tardymo nenustatytu asmeniu, bet nekaltinamas nei oficialių dokumentų klastojimu, nei šių dokumentų panaudojimu.
Prokurorė apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą, jog UAB ,,xxxx“ turtas buvo patikėtas R. J. ir šis jį iššvaistė. Tačiau turto priėmimo-perdavimo aktai prie minėtų sutarčių patvirtina, kad turtas perduotas ne R. J., o UAB ,,xxx“. Bendrųjų sutarties nuostatų 2.2 punkte nurodoma, jog nuomininkas pagal sutartį neturi teisės tik disponuoti turtu (jo parduoti, įkeisti ir pan.), jei neturi atskiro tam išduoto nuomotojo įgaliojimo. 2000 m. liepos 13 d. redakcijos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 49 straipsnis reglamentuoja, kad akcininkas turi teisę savo turimas akcijas perleisti kitiems asmenims. Pagal to paties įstatymo 38 straipsnį administracijos vadovą renka ir atšaukia bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Apie administracijos vadovo išrinkimą ar atšaukimą bendrovės valdyba ne vėliau kaip per dvi darbo dienas privalo raštiškai informuoti įmonių rejestro tvarkytoją. Taigi nurodytos sutartys neapribojo bendrovės akcininkų teisių ir pareigų, jomis nebuvo apribotos akcininkų ar akcininko teisės atleisti ir priimti naują direktorių. Pardavęs visas UAB ,,Astraja“ akcijas ir gavęs pranešimą apie atleidimą iš užimamų pareigų, R. J. surašė priėmimo-perdavimo aktą. Apie direktoriaus atleidimą buvo informuota ,,Sodra“. Sutarčių sąlygose nurodytos teisės nedraudžia bendrovės savininkui ar jos akcininkui perduoti turtą naujajam savininkui (akcininkui). Sutartyje nurodytų nuomininko pareigų 5.7.4 punkte numatyta, jog nuomininkas per penkias dienas turi pranešti nuomotojui, kad nutariama keisti nuomininko pavaldumą, savininką arba nuosavybės formas. To nepadarius, sutarties 5.8 punktas numato šio punkto pažeidimo sankciją – 400 Lt baudą. Tai yra civiliniai teisiniai santykiai, o ne baudžiamoji atsakomybė. Apie pasikeitimus turėjo informuoti naujasis akcininkas ir direktorius, jeigu manyti, jog akcininko pasikeitimas yra nuomininko pavaldumo ar nuosavybės formos pasikeitimas.
R. J., pardavęs bendrovės akcijas ir atleistas iš direktoriaus pareigų, nebegalėjo veikti UAB ,,xxx“ vardu, pasirašyti dokumentų šios bendrovės vardu ir tuo pačiu atsakyti už bendrovės ar jai patikėtą turtą. Juo labiau kad pasirašydamas perdavimo aktą vilkikų su puspriekabėmis trečiajam asmeniui fiziškai neperdavė, o tik pasirašė su juo būtiną minėto turto priėmimo-perdavimo aktą. Dėl to turtas bei jo dokumentai realiai buvo ir liko bendrovės vairuotojų R. K. bei G. M. žinioje. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog jau po akcijų pardavimo UAB ,,xxx“ vairuotojas R. K. į Lenkiją kontrabanda įvežė cigaretes, dėl to transporto priemonė buvo areštuota, o vėliau konfiskuota. Šis sprendimas priimtas, žinant turto savininkui, t. y. UAB ,,xxxx“. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjami kontrabandą vežę asmenys, nors dėl jų veiksmų padaryta žala UAB ,,xxxx“, ir formaliai, nesant įrodymų, kaltė bei atsakomybė perkelta R. J. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad rašytinę sutartį perduoti vilkikus bei puspriekabes su A. S. prisistačiusiu asmeniu R. J. pasirašė 2001 m. rugpjūčio 3 d. Iš bylos duomenų matyti, jog po šios sutarties pasirašymo minėta transporto priemone į Lenkiją išvyko ir po to grįžo į Lietuvą UAB ,,xxx“ vairuotojas G. M., tačiau jis byloje nė karto neapklaustas. Nebuvo aiškintasi, kieno pavedimu jis išvyko iš Lietuvos ir kam grįžęs perdavė minėtą transporto priemonę.
Pagal bylos duomenis vilkikai su puspriekabėmis nuosavybės teise priklausė UAB ,,xxxx“. Juos UAB ,,xxx“ perėmė pagal sutartis iš UAB ,,xxx“. Sutartyse buvo nurodyta, kad UAB ,,xxx“ veikia kaip garantas, jeigu UAB ,,xxx“ nevykdys savo įsipareigojimų pagal sutartis. UAB ,,xxxx“ atstovas teisme negalėjo paaiškinti, už kokią sumą įsigyta technika, kokia reali žala padaryta bendrovei, ar buvo kreiptasi į UAB ,,xxx“ dėl apmokėjimo, į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokų sumokėjimo ir kt. Dėl to prokurorės skundo argumentai, jog, turto savininkui sužinojus apie įvykusį turto perleidimą, jau nebuvo jokios galimybės tą turtą susigrąžinti, neparemti jokiais rašytiniais įrodymais ir tėra prielaida. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis.
Teismas pagrįstai konstatavo, kad, ištyrus pateiktus įrodymus, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų R. J. jo žinioje buvusį turtą kitam asmeniui perdavus neteisėtai ir tokiu būdu tyčia jį iššvaisčius.
Teismo posėdyje prokuroras prašo prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašo prokurorės skundą atmesti.
Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. J. išteisinimas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagrįstas bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau padarė klaidą atmesdamas civilinį ieškinį.
Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.
Pagal byloje surinktus įrodymus R. J., būdamas UAB ,,xxx“ direktorius, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, įsigijusiam UAB ,,xxx“ akcijas A. S. vardu, perdavė UAB ,,xxx“ išperkamosios nuomos pagrindais naudojamą turtą: du vilkikus ,,VOLVO FH12“ ir dvi puspriekabes platformas ,,SCHMITZ“, priklausančius UAB „xxxx“.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog tokiuose R. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, vertinant R. J. veiksmus kaip nenusikalstamus baudžiamojo įstatymo numatyta prasme. Jos teigimu, tai, kad R. J., būdamas UAB ,,xxx“ direktorius, perdavė šios bendrovės išperkamosios nuomos pagrindais naudojamą ir jo žinioje buvusį turtą, neturėdamas atskiro tam išduoto nuomotojo, šiuo atveju UAB ,,xxxx“, įgaliojimo, yra nusikalstama veika ir R. J. už tai turi atsakyti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip už didelės vertės jo žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymą.
Su tokiu prokurorės apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
BK 184 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar buvusį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo, o turto iššvaistymas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas ar turtinė teisė neteisėtai, neatlygintinai parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama tretiesiems asmenims.
Šios aplinkybės yra objektyvusis atsakomybės pagal BK 184 straipsnį pagrindas, todėl pripažįstant R. J. kaltu atlikus jam kaltinime inkriminuotus veiksmus – vilkikus bei puspriekabes platformas perdavus A. S. neturint nuomotojo įgaliojimo ir taip šį turtą iššvaisčius, nagrinėjamoje byloje turėtų būti įrodyta: pirma, kad minėtas turtas R. J. buvo svetimas; antra, kad šis turtas buvo R. J. žinioje; trečia, kad šį turtą R. J. neteisėtai perdavė trečiajam asmeniui.
Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, įvertinus visus byloje esančius teisinius dokumentus matyti, jog neginčijamai nustatyta, kad vilkikai ir puspriekabės platformos, kurias R. J. perdavė A. S., R. J. buvo svetimas turtas, t. y. nuosavybės teisėmis priklausė UAB ,,xxxx“, o UAB ,,xxx“ tuo turtu naudojosi pagal išperkamosios nuomos sutartį. Neginčytina ir tai, jog R. J., būdamas UAB „xxx“ direktorius, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį ir UAB „xxx“ įstatų (t. 2, b. l. 44-57) 5.19 punktą turėjo teisinį pagrindą tvarkyti įmonės turimą ar, šiuo atveju, naudojamą turtą. Vadinasi, aptariamas turtas buvo R. J. žinioje pagal jo, kaip UAB ,,xxx“ vadovo, užimamas pareigas.
Šių faktinių aplinkybių neginčija prokurorė savo apeliaciniame skunde.
Tačiau baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 184 straipsnį, be minėtų požymių, privaloma nustatyti būtiną objektyvų svetimo turto iššvaistymo sudėties požymį – turto iššvaistymą, t. y., kad R. J. jo žinioje buvusius vilkikus ir puspriekabes platformas neteisėtai perleido tretiesiems asmenims. Turto perleidimo neteisėtumą reikėtų suprasti kaip kaltininko perleidimą tretiesiems asmenims jam patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto, pažeidžiant įstatymais, poįstatyminiais aktais, tarnybinėmis bei pareiginėmis instrukcijomis, sutartimis, pavedimais ir kt. nustatytą perleidžiamo turto disponavimo tvarką.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė tokios R. J. kaltinime inkriminuotos aplinkybės, jog R. J. neteisėtai perleido vilkikus ir puspriekabes platformas trečiajam asmeniui.
Prokurorė, apeliaciniame skunde ginčydama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl R. J. veikos, nurodo, kad lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 2.2 punktas kategoriškai draudžia nuomininkui, t. y. UAB ,,xxx“, o faktiškai – pagal bendrovės įstatus ją atstovaujančiam direktoriui R. J., disponuoti (parduoti, įkeisti ir pan.) pagal lizingo sutartį valdomu bei naudojamu turtu. R. J. veiksmas – jo žinioje turimo svetimo turto perdavimas savo nuožiūra trečiajam asmeniui ir yra disponavimas. Pasak prokurorės, šiuo atveju A. S., naujasis UAB ,,xxx“ savininkas bei vienintelis akcininkas, ir yra tretysis asmuo, kuriam R. J. neteisėtai perleido vilkikus bei puspriekabes platformas, taip iššvaistydamas jo žinioje buvusį svetimą turtą.
Teisėjų kolegijos nuomone, ši prokurorės padaryta išvada nepagrįsta.
Lizingo sutarties sudarymo sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kurio 6.568 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog lizingo gavėjas gali perleisti teisę naudotis lizingo sutarties dalyku ar kitokią iš lizingo sutarties atsirandančią teisę tik gavęs išankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą.
Šios nuostatos perkeltos į prokurorės apeliaciniame skunde nurodomą išperkamosios nuomos sutarčių Bendrųjų sąlygų (t. 1, b. l. 46-55) 2.2 punktą.
Iš byloje esančių sutarčių Nr. IN99/17N (t. 1, b. l. 36-37), Nr. IN99/18N (t. 1, b. l. 42-43), Nr. IN00/19N (t. 1, b. l. 58-59) ir Nr. IN00/23N (t. 1, b. l. 64-65) bei jų priedų kopijų matyti, kad UAB „xxx“ tarptautinio krovinių pervežimo paslaugoms teikti iš UAB ,,xxxx“ išperkamąja nuoma įgijo du vilkikus ,,VOLVO FH 12“ ir dvi puspriekabes platformas ,,SCHMITZ“.
Byloje esanti UAB ,,xxx“ akcijų pardavimo sutarties Nr. 5 kopija (t. 1, b. l. 97) patvirtina, jog 2001 m. rugpjūčio 3 d. A. S. nupirko visas UAB ,,xxx“ akcijas.
Tą pačią dieną R. J. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 108-03/1 A. S., kaip naujajam ir vieninteliam UAB ,,xxx“ akcininkui, perdavė iš UAB ,,xxxx“ išperkamosios nuomos sutarčių pagrindu gautą turtą: dvi puspriekabes platformas ,,SCHMITZ“ ir du vilkikus ,,VOLVO FH12“ (t. 1, b. l. 98).
Šių dokumentų teisėtumo prokurorė neginčija.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pardavus visas akcijas turtas perduotas A. S. ne kaip pašaliniam asmeniui, t. y. trečiajam asmeniui, o kaip UAB ,,xxx“ naujajam ir vieninteliam akcininkui bei savininkui, nepasakiusiam, jog atleidus R. J. iš direktoriaus pareigų bus paskirtas kitas direktorius, kuriam ir reikės perduoti bendrovės naudojamą turtą.
Lizingas yra viena iš nuomos santykių rūšių, kai turtas sutarties laikotarpiu valdomas ir naudojamas ne savininko, o nuomininko kaip valdytojo.
Iš jau minėtų sutarčių Nr. IN99/17N, Nr. IN99/18N, Nr. IN00/19N ir Nr. IN00/23N turinio matyti, kad vilkikų bei puspriekabių platformų nuomininkas yra UAB ,,xxx“, o ne R. J.
Taigi pardavus visas UAB ,,xxx“ akcijas A. S. ir šiam pagal Akcinių bendrovių įstatymą tapus vieninteliu bendrovės akcininku, išperkamosios nuomos sutarties vykdymas nenutrūko, t. y. nuomininkas (UAB ,,xxx“) nepasikeitė, turto valdymas taip pat nepasikeitė, turto teisinis statusas irgi nepakito (jis nebuvo parduotas, įkeistas ar pan.).
Dėl to lizingo gavėjas (UAB ,,xxx“) neprivalėjo gauti lizingo davėjo (UAB ,,xxx“) sutikimo perduoti turtą naujajam akcininkui, šiam reikalaujant ir nesant kito administracijos vadovo, nes, pasikeitus UAB ,,xxx“ akcininkui, tarp šalių (UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“) susiklostę teisiniai santykiai nepasikeitė.
Šiuo atveju nebuvo pažeistos prokurorės minimos sutarties sąlygos, nes aptartomis aplinkybėmis turto perdavimas naujajam UAB ,,xxx“ akcininkui buvo natūrali akcininkų kaitos pasekmė, o R. J. iki akcijų pardavimo buvo ne tik bendrovės direktorius, bet ir akcininkas.
Kita vertus, nepaneigti R. J. parodymai, jog UAB ,,xxx“ buvo informuotas apie akcininkų pasikeitimą. Byloje yra duomenys (t. 3, b. l. 29), kad pastarosios bendrovės gaunamų raštų registro kompiuterinių duomenų bazėje registruotas UAB ,,xxx“ raštas dėl jos adreso pasikeitimo. Raštas neišliko ir jo konkretus turinys nežinomas, tačiau, jei akcijos nebūtų parduotos ir nepasikeistų jų savininkai, logiškai nepaaiškinama, kodėl turėjo pasikeisti bendrovės adresas.
Dėl to neargumentuotas apeliacinio skundo teiginys, jog tuo metu, kai turto savininkas sužinojo apie įvykusį turto perleidimą, jau nebuvo jokios galimybės tą turtą susigrąžinti. Beje, byloje nėra duomenų, kad savininkas bandė tai daryti.
Nepagrįstas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, jog perdavus turtą naujajam akcininkui tikrasis turto savininkas – UAB ,,xxx“ negrįžtamai prarado savo turtą dėl R. J. kaltės.
Turtu naudojosi UAB ,,xxx“, o ne jos savininkas ar akcininkas, todėl ir po akcijų pardavimo juo toliau naudojosi UAB ,,xxx“. Tai įrodo aplinkybė, kad pasikeitus akcininkui vienas iš bendrovės vairuotojų R. K. 2001-08-08 su kroviniu išvyko į Prancūziją (t. 1, b. l. 158, 173), kitas – G. M. – buvo užsienyje nuo 2001-08-15 iki 2001-08-31 (t. 1, b. l. 170).
Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kam kaltininkas perleido svetimą turtą ir kas su tuo turtu vėliau atsitiko.
Dėl to, jei būtų nustatyta nusikaltimo sudėtis, būtų teisingi prokurorės apeliacinio skundo argumentai, ir šiuo atveju neturėtų reikšmės faktas, jog po lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo trečiajam asmeniui vilkikai bei puspriekabės platformos realiai buvo vairuotojų R. K. ir G. M. žinioje.
Antra vertus, bylos duomenys patvirtina, kad R. K. vairuojamą vilkiką su puspriekabe Lenkijoje konfiskavo, nes jis įvežė nepaženklintas iždo akcizo ženklais netarifinės reglamentacijos prekes (t. 1, b. l. 139-141). Tačiau tai nesietina su R. J. pareikštu kaltinimu, kadangi UAB ,,xxx“ nuosavybės teise priklausančio automobilio praradimas tokiomis aplinkybėmis ir žalos atlyginimas už jį – tai civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai.
Kito vilkiko, kurį vairavo G. M., buvimo vieta nežinoma, tačiau dėl jau išdėstytų motyvų tai nesietina su R. J. kalte.
Prokurorė apeliaciniame skunde nepagrįstai sutapatina dvi skirtingas sutarčių rūšis teigdama, jog R. J. tiesioginę tyčią įrodo tai, kad jis turėjo asmeninės patirties, perimdamas analogiškus įsipareigojimus iš UAB ,,xxx“.
Tarp UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ buvo sudaryta trišalė išperkamosios nuomos sutartis, o tarp R. J. ir A. S. – dvišalė pirkimo-pardavimo sutartis. Šios sutartys nėra tapačios: skiriasi sutarties dalykas, jos turinys, šalių teisės bei pareigos ir pan.
Taigi esant tokiems bylos duomenims negalima daryti išvados, jog UAB ,,xxx“ direktorius R. J. neteisėtai A. S. kaip trečiajam asmeniui perdavė vilkikus ir puspriekabes.
Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad R. J. veiksmuose pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė svetimo turto iššvaistymo sudėties požymių.
Beje, prokurorė apeliaciniame skunde abejoja A. S. realumu, tačiau jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tokį teiginį, nenurodo. Jei daryti prielaidą, jog A. S. iš tiesų neegzistuoja, galima vienintelė logiška išvada – R. J. suklastojo akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, turto priėmimo-perdavimo aktą ir kitus dokumentus arba suklastotus dokumentus panaudojo, tačiau, kaip matyti iš jam inkriminuoto kaltinimo, jis nekaltinamas nei dokumentų klastojimu, nei jų panaudojimu, nei sukčiavimu.
Taigi kaltinimą pateikę ir kaltinamąjį aktą surašę pareigūnai dar ikiteisminio tyrimo metu nepaneigė išteisintojo versijos nežinojus, kad UAB ,,xxx“ akcijas nupirkęs žmogus pateikė svetimą pasą. Ši versija nepaneigta ir bylą nagrinėjant teisme.
Negalima neatkreipti dėmesio, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje vyko nepateisinamai ilgai: tyrimas pradėtas 2001 m. lapkričio 26 d., tačiau nuo 2003 m. balandžio 30 d. (t. 1, b. l. 17) iki 2006 metų byloje praktiškai nieko nebuvo daroma. Byloje ne visos aplinkybės nustatytos (antro vilkiko buvimo vieta, nė karto neapklaustas vairuotojas G. M., nebuvo bandoma ieškoti asmens, prisistačiusio A. S. vardu). Tinkamai atlikus ikiteisminį tyrimą, šios aplinkybės galėjo būti išaiškintos. Dabar realiai nebegalima nustatyti visų bylos aplinkybių, nes praėjęs ilgas laiko tarpas yra rimta kliūtis tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas bandė nustatyti vairuotojo G. M. gyvenamąją vietą, kad apklaustų, kur galėtų būti antrasis vilkikas ir kokiomis liudytojui žinomomis aplinkybėmis jis nustojo būti UAB ,,xxx“ žinioje, tačiau paaiškėjo tik tai, jog vairuotojas gyvena Airijoje (t. 5, b. l. 26).
Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Byloje nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Tačiau prokurorė teisi nurodydama, kad teismas netinkamai nusprendė dėl UAB ,,xxx“ civilinio ieškinio. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kaltinamąjį išteisinus nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, o ne atmetamas. Abu sprendimai sukelia skirtingas teisines pasekmes, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 26 d. nuosprendį pakeisti:
UAB ,,xxxx“ 214 386,21 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė
Teisėjai Regina Gaudutienė
Jonas Algimantas Venckus