Administracinė byla Nr.A2 - 1067 - 06
Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.7.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjui J. R.,
atsakovo atstovei Astai Martišienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr.17-2-88 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 184710,80 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį, 88404,02 Lt šio mokesčio delspinigius, 12165 Lt šio mokesčio baudą, 149986 Lt gyventojų pajamų mokestį, 14263,67 Lt šio mokesčio delspinigius ir 44996 Lt šio mokesčio baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2005 m. liepos 22 d. sprendimu Nr.68-280 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr.17-2-88. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr.S-425-(7-438/2005) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2005 m. liepos 22 d. sprendimą Nr.68-280.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr.S-425-(7-438/2005), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2005 m. liepos 22 d. sprendimą Nr.68-280 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr.17-2-88. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestino pareiškėjo iš kompanijos „Brent Traders S.A.“ gautas lėšas. Šios lėšos pareiškėjui buvo paskolintos 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties pagrindu ir jos negali būti laikomos pareiškėjo pajamomis.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartis patikrinimo metu ir iki jo neegzistavo. Pareiškėjas, pateikdamas šią paskolos sutartį, siekė sukurti formalias sąlygas mokesčių įstatymų nustatytoms prievolėms išvengti.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad fizinių asmenų gautų pajamų apmokestinimą 2000 - 2003 metais reglamentavo 1990 metų Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas ir 2002 metų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Pagal šiuos įstatymus nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui buvo nustatyta pareiga mokėti pajamų mokestį, jei yra gaunamos su darbo santykiais nesusijusios pajamos iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ar organizacijų. Nepateikus įrodymų, kad iš užsienio kompanijos sąskaitų paimtos arba į asmeninę sąskaitą pervestos pinigų sumos nėra apmokestinamos pajamos, turėjo būti apskaičiuotas fizinių asmenų pajamų mokestis bei gyventojų pajamų mokestis. Teismas nurodė, kad 2000 - 2003 metų laikotarpiu pareiškėjas iš kompanijos „Brent Traders S.A.“ sąskaitų paėmė ir į savo asmeninę sąskaitą gavo 1378057,02 Lt sumą. Pareiškėjas šio fakto neginčijo, bet teigė, kad ši pinigų suma buvo gauta 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp jo ir kompanijos „Brent Traders S.A.“, pagrindu. Tačiau, išnagrinėjus patikrinimo medžiagą, darytina išvada, kad mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos priimti sprendimai yra teisėti bei pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčio administratorius nebuvo informuotas apie 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, nors šioje paskolos sutartyje yra nurodyta didelė pinigų suma. Jeigu pareiškėjas realiai būtų vykdęs minėtą paskolos sutartį, jis būtų informavęs įgaliotus pareigūnus, kurie atlikinėjo lėšų, gautų iš užsienio įmonės sąskaitų, patikrinimą. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių banko kasos pajamų orderių matyti, jog juose nurodyta mokėjimo paskirtis yra „sąskaitos papildymas“, todėl pareiškėjo teiginiai, kad įnešti į kasą pinigai buvo skirti paskolos grąžinimui, vertintini kritiškai. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių tarp kompanijos „Brent Traders S.A.“ ir pareiškėjo sudarytų, finansinės paskolos dydį ir konkrečiai gautos paskolos laiką fiksuojančių dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjas minėtą pinigų sumą gavo kaip paskolą. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš papildomai pateiktų kasos pajamų orderių, daugeliu atvejų mokėtoju buvo nurodoma „Brent Traders S.A.“ kompanija, todėl, nepaisant įrašo apie mokėjimo paskirtį „kredito grąžinimas“, atsiradusio 2005 m. sausio 3 d., nėra jokio pagrindo teigti, kad tai patvirtina minėtos paskolos sutarties vykdymą. Pagal bylos duomenis pareiškėjas turi teisę disponuoti „Brent Traders S.A.“ kompanijos banko lėšomis, nes yra jos direktorius. Todėl jis turėjo teisę pateikti bankui ir dokumentus apie lėšų įnešimą į sąskaitą bei savo nuožiūra nurodyti bet kokią mokėjimų paskirtį. Teismas nurodė, kad pareiškėjo vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija nepatvirtina 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties realumo, nes ši deklaracija buvo pateikta 2005 m. gegužės mėnesį, t. y. po patikrinimo akto įforminimo. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu pagrįstai buvo konstatuota, jog paskolos sutarties aplinkybės yra iškreiptos ir šiuo sandoriu siekta mokestinės naudos. Mokesčio administratorius šiuo atveju pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, pagrįstai atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą (2004 metų Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis). Mokesčio administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas apmokestinamas pajamas apmokestino, vadovaudamasis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis. Taip pat pagrįstai pareiškėjui buvo priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad nesuprantama, kodėl informacijos mokestinio patikrinimo metu nepateikimo faktas yra pagrindas teigti, jog 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartis nebuvo vykdoma. Mokesčių administravimo įstatymas suteikia teisę mokesčių mokėtojui pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus po mokestinio patikrinimo. Tokia teise pareiškėjas pasinaudojo, pateikdamas tiek 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, tiek paskolos dalių grąžinimo faktus patvirtinančius finansinius dokumentus. Pareiškėjas nurodo, kad grynųjų pinigų išmokėjimas iš kompanijos „Brent Traders S.A.“ sąskaitų pareiškėjui, nenurodant, kad tai yra minėtos paskolos sutarties pagrindu išmokama suma, savaime nepaneigia fakto, jog pinigai buvo išmokėti pagal paskolos sutartį. Byloje esančiuose grynųjų pinigų išmokėjimo dokumentuose ar lėšų pervedimo į pareiškėjo sąskaitą dokumentuose nenurodyta, kad pareiškėjo gautos lėšos buvo jam išmokėtos paskolos sutarties pagrindu, tačiau nė vienas tuo metu galiojęs teisės aktas nenumatė reikalavimo grynųjų pinigų išmokėjimo dokumentuose ar lėšų pervedimo į sąskaitą dokumentuose nurodyti, kad lėšos yra pervedamos pagal paskolos ar kitokią sutartį. Todėl teismas, vertindamas pareiškėjo dokumentus, neturėjo teisės taikyti šį kriterijų. Pareiškėjas nurodo, kad 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties 2.5 punkte nurodyta, jog paskola ir palūkanos turi būti grąžintos kompanijai „Brent Traders S.A.“ iki 2010 m. gruodžio 31 d. Ši sutartinė nuostata aiškiai nustato pareiškėjo pareigą grąžinti kompanijai „Brent Traders S.A.“ visą faktiškai pasiskolintą pinigų sumą iki 2010 m. gruodžio mėn. 31 d., todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo įsipareigojimų vykdymas nėra apibrėžtas tiksliomis kalendorinėmis datomis. 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties sąlygos bei šalių tarpusavio realus bendradarbiavimas, vykdant sutartį, atitinka komercinių paskolų fiziniams asmenims suteikimo praktiką. Pareiškėjas nurodo, kad kasos pajamų orderiuose mokėtoju buvo nurodoma kompanija „Brent Traders S.A.“, nes pagal banko praktiką įgaliotas asmuo,
įnešantis grynuosius pinigus į įmonės sąskaitą, pajamų orderio grafoje „mokėtojas“ turi nurodyti įmonės pavadinimą, t. y. mokėtojas ir gavėjas turi sutapti. Taigi, pareiškėjas, grąžindamas paskolos dalį, banko mokėjimo dokumentuose kitaip nurodyti ir negalėjo. Pareiškėjas nurodo, kad nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nenaudai vertina jo teisę disponuoti kompanijos „Brent Traders S.A.“ banko sąskaitos lėšomis. Teisė disponuoti bendrovės lėšomis yra suteikiama įgaliotiems asmenims teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau tokios teisės turėjimas savaime nepaneigia mokesčio mokėtojo sąžiningumo bei nesudaro pagrindo priskirti iš bendrovės gautų lėšų mokesčių mokėtojo pajamoms. Pareiškėjas nurodo, kad nėra svarbu, kada buvo pateikta pareiškėjo vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija. Nepriklausomai nuo to, kada buvo pateikta deklaracija, šis dokumentas patvirtina reikšmingą aplinkybę, kad 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties pagrindu pareiškėjo gautos lėšos buvo deklaruotos teisės aktų nustatyta tvarka kaip skolintos lėšos. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratoriai, motyvuodami savo sprendimus, neigė 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties realumą, tačiau Mokestinių ginčų komisija tokius mokesčių administratorių argumentus atmetė ir nurodymų pareiškėjui sumokėti papildomas sumas į biudžetą pagrįstumą motyvavo kitaip. Pirmosios instancijos teismas mokesčių administratorių argumentus vėl patvirtino. Tačiau toks mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų teisinės pozicijos nenuoseklumas apsunkino pareiškėjo galimybes pasinaudoti savo teisių gynybos priemonėmis. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius privalo surinkti įrodymus savo sprendimų teisėtumui patvirtinti. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Be to, teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė mokesčių mokėtojui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų apie gautas pinigines lėšas. Pareiškėjas tik kartu su atsikirtimais dėl patikrinimo akto pateikė 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį (jos kopiją). Pareiškėjas taip pat pateikė banko kasos pajamų orderius, norėdamas patvirtinti aplinkybes, kad grąžino pasiskolintus pinigus į „Brent Traders S.A.“ kompanijos sąskaitą. Tačiau pateiktuose kasos pajamų orderiuose mokėtoju ir gavėju nurodyta „Brent Traders S.A.“ kompanija, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad šie dokumentai patvirtina minėtos paskolos sutarties vykdymą ir suteiktos paskolos grąžinimą. Kadangi pareiškėjas turėjo teisę disponuoti minėtos užsienio kompanijos banko sąskaitos lėšomis (buvo jos steigėjas ir direktorius), todėl jis turėjo teisę pateikti bankui ir dokumentus apie lėšų įnešimą į sąskaitą, taip pat savo nuožiūra nurodyti mokėjimų paskirtį. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartis iki patikrinimo ir patikrinimo metu neegzistavo. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas po patikrinimo akto surašymo mokesčių administratoriui pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, kurioje nurodė 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį. Tačiau ir šį įrodymą mokesčių administratorius vertino kritiškai ir pagrįstai konstatavo, jog deklaracijos pateikimu pareiškėjas tik bandė sustiprinti įrodymus, patvirtinančius minėtos paskolos sutarties realumą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, pateikdamas 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, siekė sukurti formalias sąlygas išvengti mokesčių mokėjimo. Patikrinimo metu surinkta medžiaga patvirtina, kad sandorio aplinkybės yra iškreiptos ir juo siekta mokestinės naudos, todėl pareiškėjo mokesčio bazė ir mokesčio suma apskaičiuotos, vadovaujantis 2004 metų Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas, iš esmės pakartodamas apeliacinio skundo argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė, iš esmės pakartodama atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, prašė apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2000 - 2003 metų laikotarpiu iš kompanijos „Brent Traders S. A.“ sąskaitų paėmė ir į savo asmeninę sąskaitą gavo 1378057,02 Lt sumą. Pareiškėjas šio fakto neginčija, tačiau teigia, jog minėta pinigų suma buvo gauta kaip paskola pagal 1999 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir minėtos kompanijos, ir jog dėl to pajamų mokestis nuo šios sumos neturėjo būti sumokėtas. Su tokia pareiškėjo pozicija negalima sutikti.
Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas gavo prieš tai paminėtą pinigų sumą. Patikrinimo metu jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ši pinigų suma buvo gauta kokiais nors pagrindais, kurie liudytų, kad tai nebuvo pareiškėjo pajamos, nebuvo nustatyta. Esant tokiai situacijai, mokesčių administratorius, pagrįstai ginčo pinigų gavimo faktą įvertino kaip pareiškėjo pajamų gavimą ir pagrįstai nurodė, kad nuo gautos pinigų sumos turėjo būti sumokėtas pajamų mokestis.
Pareiškėjas, tvirtindamas, jog gauta pinigų suma yra ne jo pajamos, o paskola, tokias aplinkybes mokesčių administratoriui privalėjo nurodyti iš karto mokestinio patikrinimo metu bei iš karto turėjo pateikti atitinkamus įrodymus. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir įrodymus dėl paskolos gavimo pradėjo teikti jau po mokestinio patikrinimo. Be abejonės, įstatymas nedraudžia mokesčių mokėtojui teikti įrodymus ir po mokestinio patikrinimo atlikimo, tačiau tai nereiškia, jog mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija negali suabejoti tokiu būdu pateiktais įrodymais ir negali jų atmesti. Siekiant objektyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, tokie vėliau pateikti įrodymai turi būti atidžiai įvertinti ir turi būti išsiaiškinta, dėl kokių priežasčių jie buvo pateikti ne iš karto, o po tam tikro laiko. Be abejonės, tokį įrodymų pateikimo uždelsimą gali nulemti objektyvios priežastys, tačiau taip pat toks vėlesnis įrodymų pateikimas gali reikšti ir mokesčių mokėtojo bandymą, žinant nustatytus jo mokesčių nesumokėjimo faktus, sudaryti jo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių vykdymo. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti vėlesnį pareiškėjo įrodymų dėl paskolos gavimo pateikimą. Vertinant pareiškėjo mokestinio patikrinimo bei vėliau kilusio mokestinio ginčo eigą, darytina išvada, jog pareiškėjas vėliau papildomus įrodymus pateikė ne siekdamas patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekdamas sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių. Juolab, kad ir pareiškėjo pateiktų įrodymų turinys nėra išsamus bei nepatvirtina šių įrodymų ryšio su nagrinėjamoje byloje aptariamais pareiškėjo piniginių sumų gavimo faktais.
Pareiškėjo pateiktuose banko kasos pajamų orderiuose nėra nurodyta, jog pinigai buvo įmokėti, siekiant grąžinti paskolą pagal pareiškėjo nurodytą paskolos sutartį. Dalyje pateiktų pajamų orderių yra nurodyta, jog mokėjimų paskirtis buvo kredito grąžinimas, tačiau šie orderiai išrašyti jau mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjui žinant apie atliekamą jo mokestinį patikrinimą. Pažymėtina, jog pareiškėjas buvo kompanijos „Brent Traders S. A.“ vadovas ir turėjo teisę disponuoti šios įmonės finansais bei sąskaitomis, todėl jam nebuvo jokių kliūčių daryti vienokius ar kitokius įnašus į minėtos kompanijos sąskaitas bei išrašyti vienokius ar kitokius finansinius šios kompanijos dokumentus.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo pateiktuose kasos pajamų orderiuose mokėtoju buvo nurodyta kompanija „Brent Traders S. A.“. Jeigu pagal šiuos orderius iš tikrųjų būtų buvę grąžinti pareiškėjo gautos paskolos pinigai, tada šiuose orderiuose mokėtoju būtų buvęs nurodytas pats pareiškėjas, kaip atskiras fizinis asmuo. Tai nebuvo padaryta, todėl teigti, jog pagal pateiktus kasos pajamų orderius buvo vykdyti mokėjimai tarp pareiškėjo, kaip atskiro fizinio asmens, ir minėtos kompanijos, nėra jokio pagrindo. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo aiškinimai, jog mokėtoju visais atvejais turėjo būti nurodyta kompanija „Brent Traders S. A.“ dėl banke egzistavusios atitinkamos praktikos. Bankas „Snoras“ savo 2005 m. birželio 23 d. rašte tokios praktikos buvimo nepatvirtino ir paaiškino, kad mokėtoju įmonė yra nurodoma tada, kai pinigus įmoka jos įgaliotas asmuo. Banko rašte jokių nuorodų apie tai, jog mokėtoju turi būti nurodoma įmonė ir tada, kai pinigus į jos sąskaitą įmoka atskiras fizinis asmuo (įmonės kontrahentas, kaip turėtų būti paskolos grąžinimo pagal pareiškėjo nurodytą versiją atveju), nėra. Be to, tokia praktika būtų aiškiai nelogiška.
Pareiškėjo pateikta paskolos sutarties kopija, turto deklaracija yra paties pareiškėjo, kuris, kaip minėta, kartu buvo ir kompanijos „Brent Traders S. A.“ vadovas, surašyti dokumentai, kurie mokesčių administratoriui buvo pateikti jau po mokestinio patikrinimo atlikimo. Pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių įrašyti į šiuos dokumentus jo norimus duomenis. Šie dokumentai nėra pakankamai išsamūs, kad juos būtų galima konkrečiai susieti byloje aptariamais pareiškėjo piniginių sumų gavimo faktais. Juolab, kad ir visi kiti pareiškėjo pateikti finansiniai dokumentai (banko kasos pajamų orderiai) dėl prieš tai nurodytų priežasčių kaip įrodymai yra atmestini.
Mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo iš kompanijos „Brent Traders S. A.“ gautas pinigines sumas laikė pareiškėjo pajamomis ir pagrįstai pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą pareiškėjui priskaičiavo pajamų mokesčius, taip pat pagrįstai priskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas.
Negalima sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog šio mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo nenuosekliai argumentuojamas pareiškėjų skundų atmetimas. Visos ginčą nagrinėjusios institucijos bei pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundus atmetė, remdamiesi iš esmės tais pačiais argumentais. Visos šios institucijos bei teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nustatė pareiškėjo pajamų gavimo faktus, o pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog pinigus pareiškėjas gavo kaip paskolą. Mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsniu tik kaip papildomu argumentu, kuris nekeičia priimtų sprendimų esmės. Papildomai vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsniu šiuo atveju nėra pagrindo, o pareiškėjo skundai turi būti atmesti, remiantis argumentais dėl pareiškėjo pajamų gavimo faktų nustatymo bei pareiškėjo pateiktų įrodymų atmetimo.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog šį mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos bei pirmosios instancijos teismas bylos medžiagą vertino tendencingai, bylos aplinkybes traktuodami ne pareiškėjo naudai. Su tokiais pareiškėjo teiginiais negalima sutikti. Pats pareiškėjas bylos aplinkybes traktuoja savo naudai ir siekia iškelti tik tuos bylos aspektus, kurie būtų jam naudingi. Tačiau mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos bei teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, išsamiai išanalizuoti mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo eigą, visapusiškai įvertinti tiek mokesčių administratoriaus, tiek mokesčių mokėtojo pozicijas bei iš atlikto išsamaus vertinimo visumos padyti išvadas dėl to, kuri pozicija yra pagrįsta. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta. Buvo visapusiškai išnagrinėti visi bylai reikšmingi aspektai ir buvo padaryta pagrįsta išvada, jog šiuo atveju yra teisus mokesčių administratorius, o ne pareiškėjas.
Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gudynas
Birutė Janavičiūtė
Romanas Klišauskas