Administracinė byla Nr. eA-1783-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02415-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.1.2; 20.2.3.1; 57.3

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A., R. A., kuri yra ir pareiškėjų A. A. ir A. A. A. atstovė pagal įstatymą, A. A., D. A., D. A. ir G. A., kuris yra ir pareiškėjų G. A. ir R. A. atstovas pagal įstatymą, V. B., G. G., M. G., D. L., A. M., A. M., G. M., K. M., J. M., R. M., kuris yra ir pareiškėjų T. M. ir V. M. atstovas pagal įstatymą, Ž. M., I. M., G. M., S. O., L. O., O. S., V. S., D. Š., A. Š., kuris yra ir pareiškėjo G. Š. atstovas pagal įstatymą, R. Š., R. Š., A. Š., I. T., J. U., A. V., V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Voyage-Voyage“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Go Planet Travel“) dėl žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjai A. A., R. A., kuri yra ir pareiškėjų A. A. ir A. A. A. atstovė pagal įstatymą, A. A., D. A., D. A. ir G. A., kuris yra ir pareiškėjų G. A. ir R. A. atstovas pagal įstatymą, V. B., G. G., M. G., D. L., A. M., A. M., G. M., K. M., J. M., R. M., kuris yra ir pareiškėjų T. M. ir V. M. atstovas pagal įstatymą, Ž. M., I. M., G. M., S. O., L. O., O. S., V. S., D. Š., A. Š., kuris yra ir pareiškėjo G. Š. atstovas pagal įstatymą, R. Š., R. Š., A. Š., I. T., J. U., A. V., V. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydami:

1.1.                      Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, turtinę žalą: R. A. – 228,86 Eur; A. A. – 228,86 Eur; A. A. – 228,86 Eur; A. A. A. – 228,86 Eur; A. A. – 294,25 Eur; D. A. – 294,25 Eur; G. A. – 276,78 Eur; R. A. – 276,78 Eur; G. A. – 276,78 Eur; D. A. – 276,78 Eur; V. B. – 407,09 Eur; G. G. – 223,17 Eur; M. G. – 223,17 Eur; D. L. – 506,85 Eur; A. M. – 294,25 Eur; A. M. – 294,25 Eur; G. M. – 294,25 Eur; K. M. – 294,25 Eur; I. M. – 407,09 Eur; G. M. – 294,25 Eur; S. O. – 1 723,69 Eur; L. O. – 1 723,69 Eur; O. S. – 223,17 Eur; V. S. – 549,98 Eur; A. Š. – 274,99 Eur; D. Š. – 274,99 Eur; R. Š. – 274,99 Eur; G. Š. – 274,99 Eur; R. Š. – 407,09 Eur; A. Š. – 594,34 Eur; I. T. – 201,75 Eur; J. U. – 407,09 Eur; A. V. – 301,37 Eur; V. V. – 301,36 Eur; J. M. – 363,08 Eur; R. M. – 363,08 Eur; T. M. – 363,07 Eur; V. M. – 363,07 Eur; Ž. M. – 363,07 Eur.

1.2.                      Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

1.3.                      Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjų naudai 3 900 Eur atstovavimo išlaidų – kiekvienam pareiškėjui po 100 Eur.

2.       Pareiškėjai paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Go Planet Travel“ yra kelionių organizatorė, kuri vykdė turistines keliones į užsienio valstybes iki 2014 m. liepos 4 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Vis dėlto UAB „Go Planet Travel“ iki paskutinės akimirkos organizavo keliones į užsienį ir pasirašinėjo sutartis su turistais. Dėl su UAB „Go Planet Travel“ sudarytų sutarčių nurodė:

2.1.                      R. A., A. A., A. A. ir A. A. A. 2014 m. birželio 6 d. su kelionių organizatore UAB „Go Planet Travel“ sudarė kelionės sutartį dėl 7 dienų (2014 m. liepos 18–25 d.) kelionės į Turkiją (Antalijos regionas, Antalija). Už kelionę šeima sumokėjo 1 349,63 Eur sumą, tačiau kelionė suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorė tapo nemoki. Nukentėjusi šeima kreipėsi tiek į kelionių agentūrą, tiek į pačią kelionių organizatorę UAB „Go Planet Travel“ dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, tačiau šeimai 2014 m. gruodžio 16 d. buvo išmokėta tik 434,18 Eur dydžio draudimo išmoka. Taigi R. A., A. A., A. A. ir A. A. A. yra negrąžinta 915,45 Eur suma.

2.2.                      G. A., R. A., G. A. ir D. A. 2014 m. vasario 10 d. su kelionių organizatore UAB „Go Planet Travel“ sudarė kelionės sutartį dėl 7 dienų trukmės kelionės (2014 m. liepos 19–26 d.) į Turkiją (Antalijos regionas, Alanija). Už kelionę šeima sumokėjo 1 737,72 Eur sumą. Šeima į suplanuotą kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Go Planet Travel“ tapo nemoki. 2014 m. rugsėjo 12 d. kelionių agentūra UAB „Tobulita“ grąžino šeimai 71,59 Eur sumą, o 2014 m. gruodžio 16 d. draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje išmokėjo 559,02 Eur kompensaciją. Likusi šeimai negrąžinta pinigų suma už neįvykusią kelionę yra 1 107,11 Eur.

2.3.                      I. M., V. B., R. Š., J. U. su kelionių organizatore UAB „Go Planet Travel“ sudarė turistinės kelionės sutartis dėl 7 dienų (2014 m. spalio 10–17 d.) kelionės į Graikiją (Kretos regionas, Chanija). Už kelionę kelionių organizatorei buvo sumokėta 2 400,62 Eur suma, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Go Planet Travel“ tapo nemoki ir jos veikla buvo sustabdyta. 2014 m. gruodžio 11 d. draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje I. M. išmokėjo 772,28 Eur draudimo išmoką už neįvykusią grupės asmenų kelionę, tačiau I. M., V. B., R. Š. ir J. U. vis dar yra negrąžinta 1 628,34 Eur suma.

2.4.                      O. S., G. G. ir M. G. 2014 m. birželio 6 d. su kelionių organizatore UAB „Go Planet Travel“ sudarė kelionės sutartį dėl 7 dienų (2014 m. liepos 15–22 d.) kelionės į Bulgariją (Burgasas). Už kelionę turistų grupė sumokėjo 987,03 Eur sumą, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorė paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2014 m. gruodžio 17 d. draudimo bendrovė į O. S. sąskaitą pervedė 317,52 Eur dydžio draudimo išmoką. Taigi grupei turistų liko negrąžinta 669,51 Eur suma.

2.5.                      I. T. 2014 m. kovo 28 d. su kelionių organizatore UAB „Go Planet Travel“ sudarė kelionės sutartį Nr. JPD1876F dėl 10 dienų (2014 m. spalio 4–14 d.) kelionės į Turkiją (Antalijos regionas, Antalija). Už minėtą kelionę I. T. sumokėjo 297,44 Eur sumą, tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Go Planet Travel“ tapo nemoki ir sustabdė savo veiklą. 2014 m. gruodžio 16 d. draudimo bendrovė I. T. išmokėjo 95,69 Eur dydžio draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma I. T. už neįvykusią kelionę yra 201,75 Eur.

3.       Pareiškėjai taip pat paaiškino, kad UAB „Freshtravel“ yra kelionių organizatorė, kuri organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Į jos organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę paslaugas, į keliones neišvyko. Už neįvykusias keliones pinigai nebuvo grąžinti. Dalį pinigų kai kuriems turistams yra kompensavusi UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratore paskirta UAB „Valdsita“. Dėl su UAB „Freshtravel“ sudarytų sutarčių pareiškėjai nurodė:

3.1.                      A. A., D. A., A. M., A. M., K. M., G. M. ir G. M. 2014 m. rugsėjo 5 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Šarm el Šeichą (2014 m. lapkričio 16–22 d.). Už kelionę asmenų grupė sumokėjo 2 167,20 Eur sumą, tačiau ji suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorė paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 9 d. už neįvykusią kelionę minėtai asmenų grupei buvo išmokėta 107,42 Eur dydžio kompensacija, kurią išmokėjo draudimo bendrovės „Ergo Insurance Se“ Lietuvos filialas. Likusi negrąžinta pinigų suma A. A., D. A., A. M., A. M., K. M., G. M. ir G. M. už kelionę yra 2 059,78 Eur.

3.2.                      J. M., R. M., T. M., V. M. ir Ž. M. 2014 m. lapkričio 13 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl 6 dienų kelionės (2015 m. vasario 7–13 d.) į Hurgadą. Už kelionę šeima sumokėjo 1 910,4 Eur sumą, tačiau ji minėtai šeimai suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės „Ergo Insurance Se“ Lietuvos filialas į R. M. sąskaitą pervedė 94,67 Eur sumą kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę. Šeimai yra negrąžinta 1 815,37 Eur suma.

3.3.                      V. S. pagal portalo „beta.lt“ pasiūlymą 2014 m. lapkričio 13 d. sumokėjo 578,66 Eur už poilsinę kelionę į Turkiją dviem asmenims į „beta.lt“ ir „grupinis.lt“ portalus valdančios UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sąskaitą. V. S. portalo „beta.lt“ erdvėje įsigijo kelionės kuponus ir juos el. paštu užregistravo UAB „Freshtravel“. 2014 m. lapkričio 14 d. viešoje erdvėje tapo žinoma apie kelionę į Turkiją organizuojančios UAB „Freshtravel“ nemokumą. Nei kelionės sutarties, nei laiško su kelionės sutartimi ar kelionės dokumentais UAB „Freshtravel“ ar UAB „Beta Media“ V. S. nepateikė. 2014 m. gruodžio 11 d. su prašymu ir 2015 m. gegužės 5 d. su pakartotiniu prašymu V. S. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl kompensavimo procedūros inicijavimo nukentėjusiems nuo kelionių organizatorės UAB „Freshtravel“ nemokumo. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovės „Ergo Insurance Se“ Lietuvos filialas V. S. išmokėjo 28,68 Eur dydžio kompensaciją. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę yra 549,98 Eur.

3.4.                      A. V. ir V. V. 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl 6 dienų (2014 m. gruodžio 21–27 d.) kelionės į Šarm el Šeichą. Už kelionę turistės sumokėjo po 318,29 Eur, tačiau į ją neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Feshtravel“ tapo nemoki ir buvo priversta sustabdyti savo vykdomą veiklą. 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės „Ergo Insurance Se“ Lietuvos filialas išmokėjo turistėms 33,85 Eur dydžio kompensaciją. Likusi V. V. negrąžinta pinigų suma už neįvykusią kelionę yra 301,36 Eur, o A. V. negrąžinta pinigų suma už neįvykusią kelionę yra 301,37 Eur.

4.       Be to, pareiškėjai paaiškino, kad UAB „Voyage-Voyage“ yra kelionių organizatorė, kuri iki 2015 m. balandžio 3 d. organizavo turistams individualias, verslo ir grupines egzotines poilsines keliones po Azijos šalis. Tai buvo pakankamai neseniai veikianti įmonė, žiniasklaidoje plačiai viešinusi vykdomą turistinių paslaugų veiklą bei sėkmingą pasirinktą veiklos modelį – turistines keliones į egzotiškas pasaulio šalis. Kelionių organizatorė UAB „Voyage-Voyage“ suplanuodavo maršrutą, patikrindavo viešbučius, atrinkdavo profesionalius gidus, padėdavo turistams įsigyti transportavimo, skrydžio bilietus ir suorganizuoti visą kelionę. 2015 m. balandžio 3 d. Turizmo departamentas, gavęs kelionių organizatorės UAB „Voyage-Voyage“ darbuotojų pranešimą, kad dėl susidariusios finansinės situacijos įmonė negali vykdyti veiklos, sustabdė UAB „Voyage-Voyage“ veiklą bei kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtos veiklos – įmonės vadovai ir akcininkai kaltinami iššvaistę lėšas. Tačiau UAB „Voyage-Voyage“ interneto tinklalapis dar veikė, jame buvo tebesiūlomos kelionės, bet dingo išsamūs tekstai apie kelionių organizatorės veiklos istoriją ir jos įkūrėjus, o UAB „Voyage-Voyage“ direktorius dar tikino, kad tai tik gandai – esą įmonė toliau veikia ir vykdo visus įsipareigojimus. Į UAB „Voyage-Voyage“ organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę UAB „Voyage-Voyage“ paslaugas, į keliones taip ir neišskrido. Už neįvykusias ir iki galo nesuorganizuotas keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. Prašymus atlyginti patirtus nuostolius turistai pateikė Turizmo departamentui. Nemokios UAB „Voyage-Voyage“ veikla buvo apdrausta draudimo bendrovėje BTA 91,3 tūkst. Eur draudimo suma. Nuostolius patyrusiems kelionių organizatorės UAB „Voyage-Voyage“ klientams draudimo bendrovė BTA skelbia jau išmokėjusi daugiau nei 91 tūkst. Eur išmokų. Turizmo departamentas skelbia įvertinęs bendrą visų turistų patirtų nuostolių dydį – 245 887,66 Eur. Vienam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 37,1603 proc. Taigi turistai vidutiniškai atgavo (atgaus) tik kiek daugiau nei trečdalį sumokėtos sumos. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje B2-4860-302/2015 UAB „Voyage-Voyage“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriumi paskirta UAB „Valdsita“. Šiame kontekste nurodė, kad L. O., S. O. ir D. L. 2014 m. lapkričio 24 d. su kelionių organizatore UAB „Voyage-Voyage“ pasirašė kelionės sutartis dėl 14 dienų (2015 m. balandžio 17–30 d.) kelionės į Kiniją. Už kelionę D. L. sumokėjo 1 217,27 Eur sumą, o L. O. ir S. O. – 5 679,26 Eur, tačiau kelionių organizatorė UAB „Voyage-Voyage“ kelionės minėtiems asmenims nesuorganizavo, nes tapo nemoki. 2015 m. rugpjūčio 27 d. „BTA Insurance Company“ Se filialas Lietuvoje išmokėjo turistėms kompensaciją – D. L. išmokėjo 710,42 Eur, o S. O. – 203,46 Eur. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę D. L. yra 506,85 Eur, o L. O. ir S. O. – 2 737,90 Eur.

5.       Pareiškėjai reikalavimus atlyginti turtinę žalą grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, bei 8 straipsniu, kuriame nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje. Pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva Nr. 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva Nr. 90/314/EEB, 34 punkte nurodyta, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

6.       Pareiškėjai akcentavo, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti, tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Šiuo atveju Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nurodyta, kad Direktyva Nr. 90/314/EEB yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas, tačiau, pareiškėjų manymu, Lietuvos valstybė nėra tinkamai jos įgyvendinusi.

7.       Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

8.       Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija), XI skyriaus 29 punkte nurodyta, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių. To paties skyriaus 34 punkte nurodyta, kad jeigu kelionių organizatoriaus turimos laidavimo draudimo sumos ar jos likučio (kai kelionių organizatoriui yra iškelta bankroto byla arba jis likviduojamas) nepakanka Aprašo 29.1 punkte nurodytu atveju turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidoms apmokėti, trūkstamas turisto organizuoto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui po grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą apmoka pats turistas.

9.       Pareiškėjų manymu, aptartas nacionalinės teisės aktų reglamentavimas, susijęs su turizmo paslaugų teikimu, neužtikrina, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai tvirtino, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų – neatitinka realybės, kad būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kurią gali patirti vartotojai.

10.       Remdamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija dėl Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, pareiškėjai nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (rėmėsi ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimu Rechberger ir kt. byloje Nr. C-140/97, 64 p.). Pagal Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnį kelionės organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų tikslas yra apsaugoti vartotoją nuo dėl kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto kylančių ekonominių pavojų (rėmėsi ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimu Dillenkofer ir kt. byloje Nr. C-178/94, Nr. C-179/94 ir Nr. C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 p.). Be to, pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsniu draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais nepasiekiamas rezultatas vartotojui realiai užtikrinti visų jo sumokėtų pinigų grąžinimą ir jo repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Kadangi valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokią riziką privalo dengti garantija, kurią vartotojams turi suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, kriterijai, kurių paskirtis ar poveikis – apriboti šios garantijos apimtį, būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė.

11.       Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio tekste nėra numatyta jokios konkrečios sąlygos, kuri būtų susijusi su kelionės organizatoriaus nemokumo priežastimi. Šiuo klausimu ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (Nr. C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Aplinkybės, kaip antai neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnį (rėmėsi minėto sprendimo Rechberger ir kt. byloje 75 ir 76 punktais). Be to, tokį Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (rėmėsi minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. byloje 39 punktu).

12.       Pareiškėjai akcentavo, kad netinkamu direktyvos nuostatų perkėlimu laikoma ne tik normos neatitiktis, bet ir direktyvos tikslams prieštaraujanti nacionalinių nuostatų (kuriose inkorporuotos direktyvų normos) taikymo praktika arba tokias teisės nuostatas aiškinanti nacionalinė jurisprudencija. Jei netinkamai ar ne laiku perkelta direktyvos nuostata yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, privatūs asmenys (draudėjai, apdraustieji, nukentėję tretieji asmenys ir kt.) galėtų jomis tiesiogiai remtis teismuose (atsižvelgiant į reikalavimą) (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika, Nr. 34).

13.       Dėl teisės reikalauti žalos atlyginimo ir valstybės civilinės atsakomybės pažymėjo, kad Europos Sąjungos teisėje pripažįstama, jog asmuo, dėl ES teisės pažeidimo patyręs žalą, turi teisę reikalauti kompensacijos – šios svarbios teisės prielaida yra valstybės atsakomybė privačiam asmeniui dėl žalos atlyginimo. Valstybių atsakomybė už žalą nėra tiesiogiai reglamentuojama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, tačiau, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, yra nustatytos šios valstybės narės atsakomybės sąlygos: pažeista teisės norma turi būti siekiama suteikti asmenims teisių; teisės normos pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus; tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

14.       Atsižvelgę į tai, dėl Lietuvos valstybės atsakomybės sąlygų egzistavimo pareiškėjai paaiškino, kad Direktyvos 7 straipsniu asmenims yra suteikta teisė kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būti repatrijuotiems ir teisė atgauti visus sumokėtus pinigus už kelionę. Tuo tarpu atsakovas, perkeldamas Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, netinkamai įgyvendino minėtas Direktyvos nuostatas ir neužtikrino joje nurodytų tikslų, o būtent neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pažymėjo, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas turėjo siaurą diskrecijos teisę dėl Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau neužtikrino tinkamo teisinio reguliavimo, todėl, pareiškėjų nuomone, tai yra akivaizdus ir rimtas ES teisės pažeidimas, dėl kurio atsakovui kyla atsakomybė. Be to, pareiškėjų manymu, šiuo atveju egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovo padaryto pažeidimo – Direktyvos 7 straipsnio pažeidimo, t. y. netinkamo Direktyvos įgyvendinimo, ir atsiradusios žalos – nuostolių, kuriuos dėl kelionių organizatorių nemokumo jie patyrė. Jei atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą, t. y. nacionalinės teisės nuostatomis būtų užtikrinęs, kad organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju vartotojai bus repatrijuoti ir jiems realiai bus grąžinti visi sumokėti pinigai, nebūtų žalą patyrusių asmenų.

15.       Teismo posėdyje pareiškėjai A. M. ir A. A. prašė skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Papildomai pažymėjo, kad už vizas taip pat turi būti kompensuota.

16.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą (patikslintą skundą) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

17.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai dėl Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reglamentavimo kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus priimant šį įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu bei prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 16 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, byloje taip pat nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimus, kurių pagrindu jai galėtų kilti atsakomybė prieš pareiškėjus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, pareiškėjų skundas turi būti atmestas. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjai visiškai nepagrįstai reikalauja priteisti jiems turtinę žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18.       Šiuo aspektu pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nagrinėjamoje byloje negali būti laikoma, kad valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.) – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 ir 260 str.). Tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Vadinasi, byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Todėl, nesant deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos, nėra pagrindo iš valstybės pareiškėjų naudai priteisti turtinę žalą.

19.       Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Turizmo įstatymo (ginčui aktualių redakcijų) 8 straipsnio 1 dalimi, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Minėtų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Nors Turizmo įstatymo (2011 m. redakcijos) 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir Turizmo įstatymo (2014 m. redakcijos) 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nustatytiems atvejams. Taigi, atsakovo manymu, Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 7 straipsnio ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (įskaitant šios dalies 1 ir 2 punktus) nuostatas, yra aiškiai matyti, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjams žala dėl UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo atsirado dėl to, jog valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage- Voyage“ veiksmų, t. y. dėl to, kad minėtos bendrovės nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie paaiškėjus, kad UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ negalės vykdyti turizmo paslaugų sutarčių, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos.

20.       Atsakovas kartu akcentavo, kad Turizmo įstatyme (visose redakcijose nuo 2011 m.) yra nurodyta, jog šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą. Vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą, užtikrinant turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Šios aplinkybės patvirtina, kad valstybė tinkamai įgyvendino Direktyvą ir į Turizmo įstatymą perkėlė jos nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad valstybė atliko neteisėtus veiksmus. Be to, patys pareiškėjai nurodė ginčo teisiniam santykiui šioje byloje neaktualias Turizmo įstatymo normas (8 straipsnio 2 ir 7 dalys), kurios, jų manymu, neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja.

21.       Atsakovas tvirtino, kad Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant šį įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais. Todėl neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai. Tuo tarpu, nenustačius bent vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės žalos priteisimo turi būti atmesta. Atitinkamai, atmetus pareiškėjų reikalavimus atlyginti turtinę žalą, turi būti atmesti ir papildomi pareiškėjų reikalavimai priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

22.       Atsakovas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dalis pareiškėjų būtų atlikę kokius nors mokėjimus už UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ organizuotas keliones: pareiškėjai A. A., A. A., A. A. A., G. A., R. A., D. A., V. B., R. Š., J. U., G. G., M. G., D. A., A. M., A. M., K. M., G. M., G. M., D. Š., R. Š., G. Š., A. V., S. O. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad atliko kokius nors mokėjimus už minėtų bendrovių organizuotas keliones. Iš skundo priedų taip pat matyti, kad pareiškėja V. S., apmokėjusi už savo ir kito asmens kelionę, visos turtinės žalos atlyginimo prašo tik sau ir pareiškėja byloje tėra ji viena, t. y. pareiškėju byloje nėra kito asmens, kurio kelionę ji apmokėjo. Tuo tarpu, atsakovo manymu, žalos atlyginimas turėtų būti priteisiamas asmenims, tiesiogiai patyrusiems turtinę žalą, t. y. atlikusiems mokėjimus už keliones.

23.       Be to, atsakovas nurodė, kad dalis pareiškėjų neteisingai apskaičiavo prašomos priteisti turtinės žalos dydį:

23.1.                      Skunde pareiškėjų A. 4 asmenų šeima prašo atlyginti didesnę turtinės žalos sumą, nei nurodyta jų pateiktuose mokėjimus patvirtinančiuose dokumentuose. Už kelionę į Turkiją jie teigia sumokę 1 349,63 Eur (4 660 Lt), tačiau iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad už pačią kelionę pareiškėja R. A. yra sumokėjusi mažiau – kasos pajamų orderio kvite mokėjimo paskirties langelyje nurodyta „avansinis mokėjimas už kelionę į Turkiją 1 820 Lt ir automob. parkavim.“, t. y. mokėjimo už pačią kelionę suma yra ne bendra mokėjimo suma – 1 940 Lt, o 1 820 Lt, nes, kaip matyti, mokėjimas atliktas ne vien už kelionę, bet ir kitas paslaugas. Iš kasos pajamų orderio kvito matyti, kad likęs mokėjimas už kelionę buvo 2 720 Lt. Taigi, pagal atliktus mokėjimus patvirtinančius dokumentus, iš viso už kelionę pareiškėja R. A. yra sumokėjusi 1 314,87 Eur (4 540 Lt (1 820 Lt + 2 720 Lt)). Pareiškėjai R. A. yra išmokėta 434,18 Eur (1 499,12 Lt) draudimo išmoka. Be to, pirmasis mokėjimas už kelionę buvo atliktas anksčiau, nei sudaryta kelionės sutartis, o antrajame mokėjime už kelionę nenurodyta, už kokią (į kur) kelionę mokama ar pagal kokią kelionių sutartį, todėl pareiškėjai A. iš valstybės visiškai nepagrįstai reikalauja priteisti atlyginti turtinę žalą.

23.2.                      Pareiškėjo A. Š. pateikti dokumentai nepagrindžia prašomos atlyginti turtinės žalos dydžio. Pareiškėjas pateikė tik pirmąjį sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties (Nr. PT002462) lapą, kuriame nurodyta, kad: (1) sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 17 d.; (2) bendra paslaugų kaina už dviejų asmenų, t. y. ne vien pareiškėjo A. Š., kelionę į Furteventurą yra 3 598 Lt (1 042,05 Eur); (3) už kelionę apmokama dviem mokėjimais – avansu (1 079,40 Lt (312 Eur)) iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. ir galutiniu mokėjimu (2 518,60 Lt (729,44 Eur)) iki 2014 m. lapkričio 29 d. Tačiau skunde (13.5 dalyje) teigiama ir priedu Nr. 45 įrodinėjama, kad pareiškėjas A. Š. už kelionę sumokėjo 7 196 Lt (2 084,11 Eur), t. y. dvigubai daugiau, nei minėtoje sutartyje nurodyta suma, todėl darytinos išvados, kad: (1) neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjas atlikto dvigubai didesnį mokėjimą nei sutartimi sulygta kelionės kaina (pateikti įrodymai to nepaaiškina); (2) šis pareiškėjas mokėjo ne vien už savo, bet ir kitų asmenų keliones, apie kuriuos skunde nutyli ir kurie galbūt neturi pretenzijų dėl žalos atlyginimo arba yra susigrąžinę už keliones sumokėtus pinigus. Be to, apmokėjimą už kelionę pagal minėtą sutartį pareiškėjas įrodinėja tik avansinį mokėjimą pagal sutartį turinčiu įrodyti dokumentu – 2014 m. rugpjūčio 29 d. kasos pajamų orderiu Nr. 258, iš to spręstina, kad už kelionę buvo atsiskaitoma nesilaikant sutartyje nustatytos tvarkos, todėl nėra aišku, už kelių asmenų keliones ar jų dalis buvo mokėta.

23.3.                      Pareiškėjų A. V. ir V. V. pateikti dokumentai rodo, kad jos sumokėjo už keliones mažiau, nei prašo atlyginti. Pareiškėjos teigia sumokėjusios po 341,46 Eur, t. y. tiek, kiek nurodyta turizmo paslaugų sutartyje, tačiau joje matyti, kad į bendrą užsakymo kainą yra įskaičiuotos papildomos paslaugos — dvi Egipto vizos. Pagal turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Turizmo departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, viena iš papildomų į kelionės kainą įskaičiuotų paslaugų yra vizų įforminimas, tačiau vizos mokestis nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatorių UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius. Kadangi vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, taigi, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginamo, negali būti reikalaujama ir iš valstybės. Atitinkamai iš priedo Nr. 139 matyti, kad pareiškėja V. V. už abiejų pareiškėjų kelionę yra sumokėjusi po 318,29 Eur (1 099 Lt), o ne 341,46 Eur. Be to, pareiškėjai V. V. yra išmokėta 33,85 Eur draudimo išmoka, todėl pareiškėjos A. V. ir V. V. iš valstybės visiškai nepagrįstai reikalauja priteisti po 324,54 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą kiekvienai.

23.4.                      Pareiškėjų 3 asmenų grupė L. O., S. O. ir D. L. už kelionę į Kiniją teigia (19.3 dalyje) sumokėjusios iš viso 6 896,53 Eur, t. y. daugiau, nei kelionės kaina, nurodyta kelionių sutartyse ir prašymuose Turizmo departamentui dėl UAB „Voyage-Voyage“ sumokėtų pinigų kompensavimo. Iš kelionių sutarčių matyti, kad kiekvienai iš pareiškėjų kelionė turėjo kainuoti po 2 028,5 Eur (7 004 Lt), t. y. iš viso 6 085,5 Eur, tačiau į šią kainą buvo įskaičiuota ir vizų kaina (po 72,41 Eur (250 Lt) kiekvienai). Kadangi vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, taigi, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš valstybės. Priede Nr. 5, kuriuo pareiškėjos grindžia atliktą mokėjimą už keliones, nurodytas dar vienas asmuo (nesantis pareiškėju byloje) – B. K., už kurios kelionę buvo apmokėta. Taigi, matyti, kad šiuo mokėjimo dokumentu buvo apmokėta ne tik už aptariamos pareiškėjų grupės, bet ir pašalinio asmens kelionę. Be to, iš priedo Nr. 16 matyti, kad S. O. buvo išmokėta 1 420,85 Eur dydžio draudimo išmoka, o ne skunde nurodoma 203,46 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos L. O., S. O. ir D. L. iš valstybės visiškai nepagrįstai reikalauja priteisti atlyginti skunde nurodyto dydžio turtinę žalą.

24.       Atsakovas taip pat paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5255- 611/2014 UAB „Go Planet Travel“ buvo iškelta bankroto byla. Dėl UAB „Go Planet Travel“ veiklos atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl bendrovės nusikalstamo bankroto, sukčiavimo ir kt. UAB „Go Planet Travel“ vadovai galėjo netinkamai organizuoti įmonės darbą, sudarinėdami nuostolingus įmonei sandorius, žinodami, kad įmonė negalės tokių sandorių įvykdyti, todėl pagrįstai manytina, kad prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymą galbūt lėmė netinkamas kelionių organizatoriaus veiklos vykdymas.

25.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478- 653/2015 UAB „Freshtravel“ taip pat buvo iškelta bankroto byla, kurioje bankroto administratoriaus iniciatyva teismui yra teikiami tvirtinti kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašai. Turimais duomenimis, BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius UAB „Valdsita“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. lapkričio 20 d. pateikė tvirtinti 1 451 622,82 Eur sumos 812-os BUAB „Freshtravel“ kreditorių finansinius reikalavimus (neatskaičius turistams draudimo bendrovių išmokėtų draudimo sumų), be kita ko, ir visų pareiškėjų šioje byloje (atlikusių mokėjimus už keliones), nukentėjusių dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo (civ. byla Nr. B2-2316-653/2016). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje visų pareiškėjų (atlikusių mokėjimus už keliones) šioje byloje kreditoriniai reikalavimai yra įtraukti į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje UAB „Freshtravel“ bei šios įmonės akcininkų atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00078-14. Tyčinio bankroto konstatavimo faktas reikštų, kad bankrotą ir nesugebėjimą įvykdyti prievolinius įsipareigojimus turistams lėmė tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų turistams, neturintys nieko bendro su Direktyvos nuostatų perkėlimu į Turizmo įstatymą. Dėl išvardytų aplinkybių pareiškėjai baudžiamajame procese turi teisę reikšti civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalauti privataus juridinio asmens padarytos žalos atlyginimo iš valstybės. Pasak ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno, ikiteisminiame tyrime yra gauti 120 turistų, nukentėjusių dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, pareiškimai, kurie yra pridėti prie atliekamo tyrimo, iš kurių 78 asmenys ikiteisminio tyrimo metu pripažinti nukentėjusiais bei civiliniais ieškovais.

26.       UAB „Voyage-Voyage“ bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4860- 302/2015.

27.       Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, bankroto bylose pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus atlyginti UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ sukeltus nuostolius. Taigi, Įmonių bankroto įstatymas užtikrina pareiškėjams teisę reikšti kreditorinius reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl minėtų bendrovių nemokumo, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ bankroto administratorių su prašymais patvirtinti jų kreditorinius reikalavimus. Atsakovo manymu, pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto bylose, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privačių juridinių asmenų – UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ – galbūt nusikalstamų veiksmų.

28.       Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjai prašo priteisti akivaizdžiai per dideles bylinėjimosi išlaidas, be to, dalis pareiškėjų nėra pateikę įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (patikslintą skundą) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

30.       Turizmo departamentas paaiškino, kad teisės aktų nustatyta tvarka 2013 m. gegužės 1 d. UAB „Go Planet Travel“ išdavė kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 013282 išvykstamajam, atvykstamajam ir vietiniam turizmui. 2014 m. balandžio 1 d. UAB „Go Planet Travel“ pateikė draudiko „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo išduotą 350 000 Lt sumos kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisą Nr. 19040/8000030, kuris galiojo nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., bei draudiko „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje išduotą 350 000 Lt sumos polisą Nr. KOFG 000754, kuris galiojo nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. 2014 m. liepos 3 d. Turizmo departamentas gavo oro vežėjo UAB „Grand Cru Airlines“ raštą Nr. 2014-07-03/01 dėl užsakomųjų skrydžių sutarties Nr. 201307-25 su UAB „Go Planet Travel“ nutraukimo, kelionių organizatoriui nevykdant įsipareigojimų pagal šią sutartį, bei tos pačios dienos patikslintą pranešimą apie sutarties nutraukimą. 2014 m. liepos 4 d. Turizmo departamentas gavo UAB „Go Planet Travel“ raštą Nr. 14-20, kad nuo 2014 m. liepos 4 d. UAB „Go Planet Travel“ negali vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, nes yra nemoki. Turizmo departamentas 2014 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-139 sustabdė UAB „Go Planet Travel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą, o 2014 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-150 šio pažymėjimo galiojimą panaikino. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5255-611/2014 UAB „Go Planet Travel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbimo nemokia dieną UAB „Go Planet Travel“ turėjo 700 000 Lt (202 734 Eur) sumos prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą bendrai dviejose bendrovėse. Vadovaudamasis Turizmo įstatymu ir Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756, Turizmo departamentas skubiai ėmėsi priemonių atstovauti turistų interesams: įpareigojo kelionių organizatorę turistams pranešti apie nemokumą, rūpinosi išvykusių turistų repatrijavimu (grąžinimu į pradinę išvykimo vietą), skelbė turistams aktualią informaciją savo interneto svetainėje, inicijavo turistų pretenzijų dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo bei juos pagrindžiančių dokumentų surinkimą ir kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą. Remdamiesi Turizmo įstatymo 16 straipsnio 11 punktu, UAB „Go Planet Travel“ paslaugų vartotojai, kuriems ši įmonė nesuteikė turizmo paslaugų, bei vartotojai, kuriems nebuvo suteikta dalis turizmo paslaugų, Turizmo departamentui teikė prašymus grąžinti pinigus. Išanalizavęs gautus prašymus bei audito bendrovės UAB „Rodl&Partner“ specialistams atlikus pateiktų dokumentų patikrinimą, Turizmo departamentas kreipėsi į draudikus „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje ir „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialą dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolius dėl UAB „Go Planet Travel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal 817 turizmo paslaugų teikimo sutarčių, išmokėjimo. Turistams proporcingai (kiekvienam po 32,17 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta 576 081,69 Lt draudimo išmokų suma. Baigęs mokėti išmokas pagal turistų pateiktus prašymus, „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialas 2015 m. kovo 18 d. raštu Nr. 136-15 pranešė, kad liko nepanaudota 10 382,55 Lt, t. y. 3 006,99 Eur, draudimo suma. „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje 2015 m. kovo 20 d. informavo, kad išmokėjo visą draudimo sumą. 2014 m. liepos 7 d. Turizmo departamentas raštu Nr. SD-916 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtos UAB „Go Planet Travel“ veiklos. 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 17.2.-13849 Generalinė prokuratūra informavo, kad minėtas ikiteisminis tyrimas yra sudėtingas ir reikalauja daug laiko, nes susijęs su veikla, vykdyta užsienyje registruotų ir turinčių sąskaitas įmonių vardu. Be to, nurodė, kad prokuroro nutarimais buvo laikinai apribotos įtariamųjų nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą ir įmonės „Grand Go Group Limited“ akcijas. Bendra apriboto turto vertė sudaro 3 754 963 Lt (1 087 512,45 Eur).

31.       Turizmo departamentas teisės aktų nustatyta tvarka 2013 m. gegužės 2 d. UAB „Freshtravel“ išdavė kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 013349 išvykstamajam, atvykstamajam ir vietiniam turizmui. 2014 m. kovo 24 d. UAB „Freshtravel“ išduotas naujas kelionių organizatoriaus pažymėjimas Nr. 13769 išvykstamajam turizmui. 2014 m. lapkričio 14 d. Turizmo departamentas elektroniniu paštu gavo UAB „Freshtravel“ direktoriaus pranešimą, kad nuo 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ negali tęsti veiklos dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbimo nemokia dieną UAB „Freshtravel“ turėjo bendrą 700 000 Lt (202 734 Eur) sumos prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dviejose bendrovėse: draudiko „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo išduotą 350 000 Lt sumos kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisą Nr. 19040/8000029, kuris galiojo nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., bei draudiko „Ergo Insurance SE“ filialo Lietuvoje išduotą 350 000 Lt sumos laidavimo draudimo liudijimą Nr. 741-100663, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Turizmo departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolius dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo. Turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta 34 976,20 Eur draudimo išmokų suma. 2014 m. lapkričio 14 d. Turizmo departamentas raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos ir 2014 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SD-1604 minėtam adresatui pateikė papildomą informaciją. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų reikalavimai (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą).

32.       Turizmo departamentas teisės aktų nustatyta tvarka 2012 m. balandžio 3 d. UAB „Voyage-Voyage“ išdavė kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 012742, o dėl veiklos adreso pasikeitimo Turizmo departamentas 2014 m. vasario 28 d. UAB „Voyage-Voyage“ išdavė naują kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 13737 išvykstamajam turizmui. 2015 m. balandžio 3 d. Turizmo departamentas el. paštu gavo UAB „Voyage-Voyage“ darbuotojos laišką, kuriame buvo pateikta informacija, kad UAB „Voyage-Voyage“ nuo 2015 m. balandžio 3 d. negali atlikti tolesnių finansinių įsipareigojimų ir nebegali vykdyti veiklos. Turizmo departamento direktorius 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-80 sustabdė UAB „Voyage-Voyage“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą. 2015 m. balandžio 17 d. Turizmo departamentas gavo UAB „Voyage-Voyage“ direktoriaus prašymą panaikinti UAB „Voyage-Voyage“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą „dėl įmonės negalėjimo prisiimti finansinius įsipareigojimus“, pažymėjimo galiojimas panaikintas Turizmo departamento direktoriaus 2015 m. balandžio 17d. įsakymu Nr. V-104. Kilus pagrįstų įtarimų, kad UAB „Voyage-Voyage“ veikla buvo vykdoma neskaidriai, kad tikėtinas įmonės lėšų neteisėtas panaudojimas ir (ar) iššvaistymas, Turizmo departamentas 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. SD-347 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas ginti viešąjį interesą, imantis veiksmų pagal prokuratūros kompetenciją. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4860-302/205 UAB „Voyage-Voyage“ iškėlė bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valdsita“. UAB „Voyage-Voyage“ turėjo 91 372,70 Eur sumos kelionės organizavimo paslaugų finansinių garantijų draudimą Nr. KOFG 000854, išduotą draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje, galiojantį nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2016 m. vasario 26 d. Iš viso Turizmo departamentas gavo 95 turistų prašymus kompensuoti nuostolius pagal 97 turizmo paslaugų teikimo sutartis. Įvertinus gautus nukentėjusiųjų prašymus, paaiškėjo, kad turistų patirtų nuostolių suma sudaro 245 887,66 Eur. Vienam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudarė 37,1603 proc. Turizmo departamentas atliko pirminį turistų pateiktų dokumentų atitikties patikrinimą ir išlaidų apskaičiavimą. Turistų prašymai Turizmo departamente buvo renkami nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Turizmo departamentas 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. SD-976 kreipėsi į draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, reikalaudamas išmokėti draudimo išmokas turistams, patyrusiems nuostolių dėl kelionių organizatorės UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo. Visi iš turistų gauti jų patirtus nuostolius pagrindžiantys dokumentų originalai 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo perduoti UAB „Voyage-Voyage“ bankroto administratoriui UAB „Valdsita“. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtino BUAB „Voyage- Voyage“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų (taip pat ir pareiškėjų S. O. ir D. L. reikalavimai).

33.       Turizmo departamentas pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai aktualios kelios Turizmo įstatymo redakcijos: reikalavimams dėl UAB „Go Planet Travel“ veiklos – Turizmo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., dėl UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ veiklos – Turizmo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Abiejose ginčui aktualiose Turizmo įstatymo redakcijose kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimas reglamentuojamas 8 straipsnyje. Atkreipė dėmesį, kad Turizmo įstatyme buvo numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, kurios gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą. Įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punktu (redakcija iki 2014 m. lapkričio 1 d.) ir 3 dalies 2 ir 3 punktais (redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) nustatė papildomą saugiklį (reikalavimą), kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Turizmo įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingas verslo subjektas, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, bei už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

34.       Teismo posėdyje Turizmo departamento atstovė papildomai paaiškino, kad vizų kaina nėra įskaičiuojama į turizmo paslaugą, todėl nurodytos sumos už vizas turi būti atimtos.

35.       Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Go Planet Travel“ atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė teismo spręsti savo nuožiūra.

36.       Tretieji suinteresuoti asmenys BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Freshtravel“ atsiliepimų į skundą nepateikė.

 

II.

 

37.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą skundą tenkino iš dalies:

37.1.                      Priteisė iš atsakovo: R. A. – 220,17 Eur; A. A., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą R. A. – 220,17 Eur; A. A. – 220,17 Eur; A. A. A., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą R. A. – 220,17 Eur; G. A., atstovaujamai atstovo pagal įstatymą G. A. – 276,78 Eur; R. A., atstovaujamai atstovo pagal įstatymą G. A. – 276,78 Eur; D. A. – 276,78 Eur; G. A. – 276,78 Eur; I. M. – 407,09 Eur; V. B. – 407,09 Eur; R. Š. – 407,09 Eur; J. U. – 407,09 Eur; G. G. – 223,17 Eur; M. G. – 223,17 Eur; O. S. – 223,17 Eur; I. T. – 201,75 Eur; A. A. – 294,25 Eur; D. A. – 294,25 Eur; A. M. – 294,25 Eur; A. M. – 294,25 Eur; G. M. – 294,25 Eur; K. M. – 294,25 Eur; G. M. – 294,25 Eur; J. M. – 339,90 Eur; R. M. – 339,90 Eur; T. M., atstovaujamam atstovo pagal įstatymą R. M. – 339,90 Eur; V. M., atstovaujamam atstovo pagal įstatymą R. M. – 339,90 Eur; Ž. M. – 339,90 Eur; V. S. – 549,98 Eur; A. Š. – 274,99 Eur; D. Š. – 274,99 Eur; R. Š. – 274,99 Eur; G. Š., atstovaujamam atstovo pagal įstatymą A. Š. – 274,99 Eur; A. Š. – 594,34 Eur; A. V. – 280,74 Eur; V. V. – 280,73 Eur; S. O. – 220,17 Eur; L. O. – 220,17 Eur; D. L. – 220,17 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37.2.                      Priteisė iš atsakovo pareiškėjams R. A., A. A., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą R. A., A. A., A. A. A., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą R. A., S. O., L. O. ir D. L. po 48,10 Eur bylinėjimosi išlaidų; pareiškėjams G. A. ir R. A., atstovaujamoms atstovo pagal įstatymą G. A., D. A., G. A., I. M., V. B., R. Š., J. U., G. G., M. G., O. S., I. T., A. A., D. A., A. M., A. M., G. M., K. M., G. M., V. S., A. Š., D. Š., R. Š., G. Š., atstovaujamam atstovo pagal įstatymą A. Š., A. Š. – po 50 Eur bylinėjimosi išlaidų; pareiškėjams J. M., R. M., T. M. ir V. M., atstovaujamiems atstovo pagal įstatymą R. M., Ž. M. – po 46,80 Eur bylinėjimosi išlaidų; pareiškėjoms A. V. ir V. V. – po 46,48 eurų bylinėjimosi išlaidų.

37.3.                      Likusią pareiškėjų patikslinto skundo ir prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų dalį teismas atmetė.

38.       Teismas pažymėjo, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

39.       Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ginčui aktualius klausimus reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos. Svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (ABTĮ 4 str. 3 d.), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galbūt netinkamo Europos Bendrijų Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

40.       Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai su kelionės organizatorėmis UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatoriai tapo nemokūs ir dėl to kelionių nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolius. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

41.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (rėmėsi ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Dillenkofer ir kt., Nr. C-1 78/94, Nr. C-179/94 ir Nr. C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktais). Šia nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (rėmėsi minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktais). Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (rėmėsi minėto sprendimo Rechberger ir kt. byloje 64 punktu).

42.       Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva Nr. 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva Nr. 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

43.       Tuo tarpu Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

44.       Turizmo įstatymo 8 straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu. Pagal pakeitimus 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu.

45.       Taigi, teismas pažymėjo, kad palyginus Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalį su vėlesniais pakeitimais matyti, jog šiai bylai esminio skirtumo tarp jų nėra. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 5 dalis (redakcija iki 2014 m. lapkričio 1 d.) kelionių organizatoriui nustatė tik minimalią prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą – 150 tūkstančių litų, o vėlesnės Turizmo įstatymo redakcijos (redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 4 dalis kelionių organizatoriui nustatė diferencijuotas minimalias prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas: 150 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 350 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais.

46.       Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriai tapo nemokūs, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Taigi, faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Todėl valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

47.       Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-6/90 ir Nr. C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos nurodė, jog atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Minėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismas praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-46/93 ir Nr. C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie, kurioje buvo prašoma konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

48.       Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo poziciją, kad klausimas dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, vertino kaip nepagrįstą. Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybės atsakomybės nekeičia ir trečiojo suinteresuoto asmens Turizmo departamento nuomonė, jog Turizmo įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalaus dydžio apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingas verslo subjektas, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir užtikrinti turistų turtinius interesus pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (rėmėsi minėtais ESTT sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Tuo tarpu šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, ar kokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą jis pasirinko.

49.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (Nr. C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte yra nurodęs, jog Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnį (rėmėsi minėto sprendimo Rechberger ir kt. byloje 75 ir 76 punktais). Be to, tokį Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (rėmėsi minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. byloje 39 punktu). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

50.       Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

51.       Spręsdamas dėl pareiškėjams atlygintinos turtinės žalos dydžio, teismas rėmėsi bylos duomenimis ir nustatė, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas ar keli asmenys, o ne visi į kelionę vykę asmenys, tačiau jie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Turizmo departamento nurodymu dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės. Įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, teismas nustatė pareiškėjams negrąžintas patirtų išlaidų įsigijus kelionės paketus dalis ir jas priteisė. Teismas atskirai pasisakė dėl kiekvienam pareiškėjui priteistinų sumų ir pažymėjo, kad atsakovo argumentai dėl mokėjimų atlikimo prieš pasirašant kelionės sutartis neturi reikšmės nustatant patirtas išlaidas, nes tai avansiniai mokėjimai. Kita vertus, teismas sprendė, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius.

52.       Dėl palūkanų priteisimo teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (rėmėsi LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl, vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjams iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 14 d.

53.       Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš dalies tenkinus pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos, jie įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad visi pareiškėjai su advokatu J. V. sudarė teisinių paslaugų sutartis, o pagal byloje pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir vietinio mokėjimo nurodymus teismas nustatė, kad visi pareiškėjai realiai yra patyrę po 100 Eur (iš viso 3 900 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Tačiau, remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-7 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), teismas pažymėjo, jog maksimalus užmokesčio advokatui už parengtą skundą dydis gali būti 1 892,25 Eur, o maksimalus užmokestis už vieną atstovavimo teisme valandą – 79,33 Eur. Taigi, pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios gerokai viršija Rekomendacijose nustatytą dydį. Be to, teismas sutiko su atsakovu, kad ši byla nelaikytina sudėtinga sprendžiamų teisinių klausimų naujumo ir specialių žinių reikalingumo atžvilgiu, kadangi Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjamos ar išnagrinėtos kitos pagal ginčo pobūdį vienarūšės bylos, kuriose pareiškėjams atstovauja tas pats atstovas – advokatas J. V., ir šio advokato parengtų skundų turinys yra identiškas, tuo tarpu šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos susidarė tik dėl pareiškėjų skaičiaus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, nenustatęs pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina per pusę iki 1 950 Eur. Įvertinęs tenkintų ir netenkintų pareiškėjų reikalavimų proporciją, teismas nustatė kiekvienam pareiškėjui priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas.

 

III.

 

54.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

54.1.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą) tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Tokiu būdu teismas taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą.

54.2.                      Teismas pažeidė Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Europos Komisija būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų nustatęs, jog valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Nors Europos Komisija buvo pradėjusi Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą Nr. 2015/4017 dėl Direktyvos galimai netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, tačiau 2017 m. vasario 15 d. ši procedūra buvo nutraukta. Todėl akivaizdu, kad kompetentingos Europos Sąjungos institucijos, t. y. Europos Komisija ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nėra konstatavę jokių valstybės, kaip Europos Sąjungos narės, pagal Europos Sąjungos sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neužtikrino ir neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo nepakankamas pasiekti pagrindinį Direktyvos tikslą. Dėl to teismas be jokio teisėto pagrindo sprendė, kad valstybė yra padariusi pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai kyla atsakomybė.

54.3.                      Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams iš valstybės turtinės žalos atlyginimą, nors nagrinėjamu atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Šiuo aspektu atsakovas pakartoja, jog teismas negalėjo konstatuoti, kad valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, nes tokią teisę turi tik Europos Komisija ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tačiau įrodymų, jog minėtos institucijos būtų nustačiusios pažeidimą, nėra. Taigi, nėra ir jokio pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš deliktinės atsakomybės sąlygų. Be to, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatorių veiksmų, t. y. neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos.

54.4.                      Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, jog konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio reguliavimo. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas kelionių organizatorių bankroto bylų iškėlimo metu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualių redakcijų Turizmo įstatymo nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo, buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

54.5.                      Teismas turtinę žalą priteisė ir tiems pareiškėjams, kurie nepateikė jokių tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą

. Šiuo aspektu atsakovas paaiškina, kad pareiškėjai A. A., A. A., A. A. A., G. A., R. A., D. A., V. B., R. Š., J. U., G. G., M. G., D. A., A. M., A. M., K. M., G. M., G. M., T. M., V. M., Ž. M., D. Š., R. Š., G. Š., A. V. ir S. O. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatorių organizuotas keliones. Tuo tarpu asmens, kaip turisto, nurodymas sutartyje, nesant atliktą mokėjimą patvirtinančių įrodymų, nepatvirtina fakto, kad toks asmuo pagal sutartį realiai sumokėjo už kelionę. Be to, iš pareiškėjos R. A. pateiktų dokumentų matyti, kad pirmąjį mokėjimą už kelionę ji sumokėjo 2014 m. sausio 22 d., nors kelionės sutartis buvo sudaryta tik 2014 m. birželio 6 d., o 2014 m. birželio 16 d. mokėjimo dokumente nenurodyta, už kokią kelionę (į kokią šalį) ir pagal kokią kelionės sutartį yra mokama. Tuo tarpu pareiškėjas A. Š. į bylą pateikė tik pirmąjį 2014 m. lapkričio 17 d. sudarytos sutarties lapą, kuriame bendra paslaugų kaina už dviejų asmenų kelionę yra 3 598 Lt (1 042,05 Eur), tačiau įrodinėjo, kad už kelionę sumokėjo 7 196 Lt (2 084,11 Eur), t. y. dvigubai daugiau. Todėl, atsakovo manymu, nurodytų pareiškėjų reikalavimai turtėtų būti atmesti.

54.6.                      Teismas daliai pareiškėjų priteisė neteisingai apskaičiuoto dydžio turtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal kelionių sutartis matyti, jog pareiškėjoms L. O., S. O. ir D. L. kelionė kainavo po 1 956,09 Eur (6 754 Lt), eliminavus vizų kainą (po 72,41 Eur (250 Lt) asmeniui), iš viso įskaitant vizas – 6 085,50 Eur, o skunde teigiama, kad jos yra sumokėjusios 6 896,53 Eur. Tačiau skundo priede, kuriuo pareiškėja L. O. grindžia atliktą mokėjimą už keliones, nurodytas dar vienas asmuo nesantis pareiškėju šioje byloje – B. K., už kurios kelionę ar jos dalį buvo apmokėta, o į bylą nėra pateikta šio asmens kelionės sutartis. Tuo tarpu pareiškėjams J. M., R. M., T. M., V. M. ir Ž. M. neturėjo būti priteisiamos išlaidos už penkias Egipto vizas (115,85 Eur).

54.7.                      Pareiškėjai turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų. Atsakovo manymu, patirtos žalos pirmiausia turi būti siekiama bankroto byloje ar reiškiant ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, kadangi prašoma atlyginti žala kilo dėl galimai nusikalstamų bendrovės veiksmų. Atitinkamai dalis pareiškėjų yra pareiškę kreditorinius reikalavimus kelionių organizatorių bankroto bylose, o likusi dalis pareiškėjų tokių reikalavimų nėra pareiškę. Be to, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjai būtų siekę žalos atlyginimo iš kelionių organizatorių bei su jais susijusių asmenų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

54.8.                      Teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas. Šiuo aspektu atsakovas paaiškina, kad pareiškėjų atstovas advokatas J. V. atstovavo tik 2017 m. sausio 24 d. vykusiame teismo posėdyje, trukusiame 13 minučių, o 2017 m. kovo 21 d. vykusiame teismo posėdyje nedalyvavo, todėl pareiškėjams bylinėjimosi išlaidos už advokato dalyvavimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose nepriteistinos (remiasi Rekomendacijų 9 p.). Tuo tarpu pagal Rekomendacijas maksimalus užmokestis advokatui J. V. už parengtą skundą gali būti 1 892,25 Eur. Tačiau teismas pareiškėjams iš viso priteisė 1 917,18 Eur.

55.       Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

55.1.                      Nagrinėjamu atveju ABTĮ normos nebuvo pažeistos, nes pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Atitinkamai pareiškėjų reikalavimas grindžiamas tuo, kad dėl netinkamo Lietuvos valstybės teisinio reguliavimo turizmo srityje, netinkamai perkeliant Direktyvos Nr. 90/314/EEB nuostatas į Lietuvos teisę, jie patyrė žalą. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu Turizmo įstatymo teismas nevertino. Teismas tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą (žalos atsiradimo faktas buvo konstatuotas ir tinkamais įrodymais įrodytas), žala atsirado dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos veiksmų (Europos Sąjungos teisės pažeidimo – Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos) bei tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

55.2.                      Nagrinėjamu atveju teismas vertino ne kurios nors institucijos (pavyzdžiui – Seimo) ar konkretaus asmens veiksmus, o visos Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos teisės normas (šiuo atveju Direktyvą), veiksmus, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams. Be to, netinkamam Direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų Europos Sąjungos institucijų konstatavimas. Tai galima padaryti ir nacionalinių teismų pagalba, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos asmenims atlyginimo – asmenys tiesiogiai direktyvomis, šioms esant besąlygiškoms ir pakankamai tikslioms, gali remtis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose prieš valstybę.

55.3.                      Valstybių atsakomybė už žalą turi pagrindą Europos Sąjungos teisėje bei yra grindžiama bendruoju principu, jog tas, kuris pažeidžia savo pareigas, privalo atlyginti dėl tokio pažeidimo atsiradusią žalą. Nors valstybių atsakomybė už žalą nėra tiesiogiai reglamentuota Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, tačiau ji išplėtota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Tam yra nustatytos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma turi būti siekiama suteikti asmenims teisių; 2) teisės normos pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus; 3) tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Pareiškėjų manymu, nagrinėjamu atveju minėtos sąlygos valstybės atsakomybei egzistavo, todėl pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, pagrįstai priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą.

55.4.                      Dėl įrodymų, kuriais grindžiama patirta turtinė žala, pareiškėjai akcentuoja, jog nors už keliones mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai keliones pirko du ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse įvardijami kaip sutarties šalys (turistai). Tai, kad apmokėjimą atliko vienas asmuo, nereiškia, jog pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo, nepatyrė turtinės žalos. Svarbu tai, kad kiekvienas iš šių asmenų patyrė žalą.

55.5.                      Pareiškėjai nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas daliai jų priteisė neteisingai apskaičiuoto dydžio turtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pažymi teismas pareiškėjams J. M., R. M., T. M., V. M. ir Ž. M. nepriteisė išlaidų už vizas. Be to, nustatęs, kad pareiškėjoms L. O., S. O. ir D. L. kelionė neįskaitant vizų kainavo po 1 956,09 Eur, tačiau jos yra sumokėjusios gerokai daugiau – iš viso 6 896,53 Eur, bet nepateikė išlaidų, viršijusių kelionės kainą pagal sutartį, pagrįstumo ir sąsajumo įrodymų, teismas pagrįstomis laikė išlaidas kiekvienai pareiškėjai po 1 956,09 Eur.

55.6.                      Pareiškėjai mano, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog patirtos žalos pirmiausia turi būti siekiama bankroto byloje ar reiškiant ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka. Atkreipia dėmesį, kad kelionių organizatoriai UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ yra nemokūs, kokia įmonių finansinė padėtis, nežinoma, taip pat nežinoma, kaip baigsis pradėti ikiteisminiai tyrimai, todėl šiuo atveju vienintelis galimas realus žalos atlyginimas pareiškėjams yra žalos priteisimas iš valstybės. Tuo tarpu, jeigu vėliau bus nustatyti konkretūs žalą padarę asmenys, Lietuvos Respublika regreso tvarka (CK 6.51 str.) galės reikalauti, jog šie atlygintų valstybės patirtas išlaidas.

55.7.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas. Šiuo aspektu pabrėžia, kad byloje yra 39 pareiškėjai, jie gyvena ne tik Vilniuje, kur yra advokato darbo vieta, todėl advokatui buvo būtinybė vykti į kitus miestus, o kiekvieno pareiškėjo reikalavimų aptarimas, reikalingų dokumentų surinkimas užėmė daug laiko. Be to, teismas prašomas priteisti 3 900 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažino ir priteisė iš viso 1 917,18 Eur.

56.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

56.1.                      Turizmo departamentas pritaria atsakovo pozicijai ir apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams dėl Direktyvos Nr. 90/314/EEB tinkamo perkėlimo ir pažymi, kad Turizmo įstatymas nustatė tik minimalias prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas, tačiau šios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas pradedant vykdyti kelionių organizatorių veiklą. Nurodytų sumų maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą.

56.2.                      Turizmo departamentas taip pat pabrėžia, kad Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais. Todėl šiuo atveju neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kita valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos. Tuo tarpu, nenustačius bent vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

56.3.                      Teigia, kad teismas daliai pareiškėjų priteisė neteisingai apskaičiuoto dydžio turtinės žalos atlyginimą, kadangi daliai jų priteisė ir išlaidas vizoms, be to, netinkamai apskaičiavo L. O., S. O. ir D. L. priteistinas sumas.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

57.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, pareiškėjų teigimu, netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

58.       Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriais UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatoriai tapo nemokiais ir dėl to kelionių nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta (kompensuota) ne visa už įsigytus kelionės paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolius.

59.       Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

60.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus, todėl, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą.

61.       Tačiau atsakovas apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutinka ir tvirtina, kad šiuo atveju neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – valstybės neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XI-1496 buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą Nr. 90/314/EEB, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas, priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, kad įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atvejais.

 

Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

62.       Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos Nr. 90/314/EEB nuostatas, nurodė, jog pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr. ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., Nr. C-178/94, Nr. C-179/94, Nr. C-188/94, Nr. C-189/94 ir Nr. C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

63.       Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe, Magyar ?llam, Nr. C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

64.       Pabrėžtina, kad Direktyva Nr. 90/314/EEB įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496, priedo 1 p.).

65.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje, nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo, įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), išdėstytame nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. LVAT 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

66.       Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, Nr. 14/83, EU:C:1984:153, 15 p.; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., Nr. C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; taip pat 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, Nr. C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, Nr. C-397/01, Nr. C-398/01, Nr. C-399/01, Nr. C‑400/01, Nr. C-401/01, Nr. C-402/01 ir Nr. C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, Nr. C-6/90 ir Nr. C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p.; 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, Nr. C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p., jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß prieš Stadt Halle, Nr. C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).

67.       Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, Nr. 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, Nr. C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., Nr. C-387/02, Nr. C-391/02 ir Nr. C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, Nr. C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

68.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog Europos Komisija būtų pateikusi pagrįstą nuomonę, jog valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), taip pat nėra jokių įrodymų, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų nustatęs, jog valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą ESTT praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos Nr. 90/314/EEB perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu.

69.       Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog kelionių organizatoriams tapus nemokiais, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai atgavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnį (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas ir kitas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl turistų patirtų nuostolių kompensavimo, kelionių organizatoriams UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ tapus nemokiais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018 ir kt.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

 

Dėl turtinės žalos atlyginimo

70.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, Nr. C-6/90 ir Nr. C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

71.       Minėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., Nr. C-46/93 ir Nr. C‑48/93, EU:C:1996:79. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

72.       Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, jog Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr. ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., Nr. C-178/94, Nr. C-179/94, Nr. C-188/94, Nr. C-189/94 ir Nr. C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt. 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

73.       Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio kontekste, konstatavo, jog valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr. ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe, Magyar ?llam, Nr. C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

74.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualiose minėtose Turizmo įstatymo nuostatose įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje Direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga taip pat laikytina nustatyta.

75.       Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos Nr. 90/314/EEB perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (žr. jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger 75–77 p.). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju pareiškėjai žalą patyrė tik dėl kelionių organizatorių netinkamų veiksmų vykdant veiklą.

76.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatorių nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau, kadangi Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusias keliones buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis ir trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

77.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos Nr. 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

78.       Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje ar civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose. Kaip minėta, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos Nr. 90/314/EEB tikslų įgyvendinimą (žr. nurodytus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Be to, nagrinėjamu atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus (šiuo klausimu žr. ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt., Nr. C-140/97, Rink. p. I-3499, 74 punktą).

 

Dėl priteistinų sumų

79.       Nors apeliaciniame skunde atsakovas pabrėžia, jog teismas turtinę žalą priteisė ir tiems pareiškėjams, kurie nepateikė tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, argumentuodamas tuo, kad mokėjimus pirkdami keliones atliko ne visi asmenys – tam tikrais atvejais pavedimus atlikdavo vienas asmuo už kelis kitus asmenis, teisėjų kolegijos vertinimu, šis argumentas nėra svarbus. Pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys, jog visi pareiškėjai su kelionių organizatoriais sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai. Taigi, jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia. Todėl laikytina, kad visi pareiškėjai, kurie sudarė sutartis dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriams tapus nemokiais ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

80.       Apeliaciniame skunde atsakovas, be kita ko teigia, kad pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjų priteisė neteisingai apskaičiuoto dydžio turtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu atsakovas nurodo, kad pareiškėjams J. M., R. M., T. M., V. M. ir Ž. M. neturėjo būti priteisiamos išlaidos už penkias Egipto vizas, o pareiškėjoms L. O., S. O. ir D. L. kelionė pagal kelionių sutartis kainavo po 1 956,09 Eur (6 754 Lt), eliminavus vizų kainą, tačiau šios pareiškėjos nurodė, jog už kelionę yra sumokėjusios 6 896,53 Eur. Tuo tarpu skundo priede, kuriuo pareiškėja L. O. grindžia atliktą mokėjimą už keliones, nurodytas dar vienas asmuo nesantis pareiškėju šioje byloje – B. K., už kurios kelionę ar jos dalį buvo apmokėta, o į bylą nėra pateikta šio asmens kelionės sutartis. Be to, atsakovo teigimu, pagal pareiškėjo A. Š. pateiktus dokumentus kaina už dviejų asmenų kelionę yra 3 598 Lt (1 042,05 Eur), tačiau jis įrodinėjo, kad už kelionę sumokėjo 7 196 Lt (2 084,11 Eur). Kitiems pareiškėjams priteistų sumų dydžio apskaičiavimo teisingumo atsakovas neginčija.

81.       Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtas nuostatas, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, toliau pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytiems pareiškėjams priteistų sumų.

82.       Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, apskaičiuodamas pareiškėjams J. M., R. M., T. M., V. M. ir Ž. M. priteistinas sumas, teismas, be kita ko, įvertino aplinkybę, jog į bendrą kelionės paketo užsakymo kainą buvo įskaičiuotos penkios Egipto vizos, kurių vienos kaina pagal sąskaitą Nr. 2014-11-12 yra 80 Lt (23,17 Eur), iš viso 5 asmenims 115,85 Eur, bei šių sumų pareiškėjams nepriteisė, padaręs išvadą, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Taigi, apeliaciniame skunde atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, kad nurodytiems asmenims išlaidos už vizas buvo priteistos. Atsižvelgusi į tai, kad minėti pareiškėjai apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė, teisėjų kolegija dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepasisako.

83.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagal pareiškėjo A. Š. pateiktą kelionės sutartį bendra kelionės paslaugų kaina už dviejų asmenų, t. y. ne vien pareiškėjo A. Š., kelionę į Furteventurą yra 3 598 Lt (1 042,05 Eur), o UAB „Freshtravel“ buvo pervesta dalis kainos, t. y. 625,23 Eur (2 158,80 Lt). Atsižvelgęs į draudimo bendrovės A. Š. išmokėtą kompensaciją, teismas jam atitinkamai priteisė 594,34 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl šio pareiškėjo patirtos žalos.

84.       Tuo tarpu dėl pareiškėjoms L. O., S. O. ir D. L. priteistų sumų pabrėžtina, kad pareiškėjos S. O. ir L. O. patikslintame skunde prašė teismo priteisti joms po 1 723,69 Eur, o pareiškėja D. L. – 506,85 Eur. Pareiškėjos paaiškino, kad už kelionę D. L. sumokėjo 1 217,27 Eur, o S. O. ir L. O. – 4 868,23 Eur (už save ir likutis už D. L.). Nors viename iš nurodytus mokėjimus patvirtinančių priedų nurodyta, kad mokama ir už B. K., pareiškėjos paaiškino, jog ji nėra šios bylos šalis, todėl už ją sumokėtos 811,03 Eur sumos priteisti neprašė. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad kiekvienai iš pareiškėjų kelionė kainavo po 1 956,09 Eur be vizų kainos. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad draudimo bendrovė D. L. išmokėjo 710,42 Eur kompensaciją, o S. O. – 1 420,85 Eur. Atsižvelgus į šias aplinkybes ir į tai, kad dalį kelionės kainos už D. L. sumokėjo S. O. ir L. O., neperžengiant pareiškėjų suformuluotų reikalavimų ribų, darytina išvada, kad pareiškėjai D. L. priteistina 506,85 Eur, kiek ji ir prašė priteisti patikslintame skunde, S. O. priteistina 1 615,07 Eur, o L. O. 1 615,08 Eur. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad S. O. ir L. O. priteistina po 1 854,36 Eur, o D. L. – 1 245,67 Eur. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodyta, jog visoms šioms pareiškėjoms priteisiama po 220,17 Eur, tačiau teisėjų kolegija tai vertina kaip rašymo apsirikimą ir, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Atitinkamai keistina ir teismo sprendimo dalis dėl nurodytoms pareiškėjoms priteistinų bylinėjimosi išlaidų, kadangi šiuo atveju pareiškėjos D. L. patikslinto skundo reikalavimas tenkinamas visa apimtimi, todėl jai priteistina 50 Eur, o pareiškėjoms S. O. ir L. O. proporcingai tenkintoms jų patikslinto skundo reikalavimų dalims priteistina po 46,85 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pabrėžtina, kad dėl to bendra pareiškėjams iš atsakovo priteistina suma yra mažesnė, nei priteisė pirmosios instancijos teismas, todėl šiuo atveju non reformatio in peus (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principas nepažeidžiamas.

85.       Nors apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir protingumo principais bei Rekomendacijose įtvirtintais kriterijais, įvertinusi tai, kad nagrinėjama byla jau vien dėl pareiškėjų skaičiaus buvo pakankamai didelės apimties, sprendžia, jog teismo pareiškėjams priteista vos apie 1,3 proc. daugiau, nei pagal Rekomendacijas maksimali rekomenduojama priteisti, bylinėjimosi išlaidų suma laikytina protinga ir nėra pagrindo ją dar labiau mažinti.

 

86.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjoms S. O., L. O. ir D. L. priteistinas sumas, todėl šioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas pakeičiamas. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjoms S. O., L. O. ir D. L. priteistinų sumų pakeisti ir išdėstyti taip:

Priteisti pareiškėjai S. O. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 615,07 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiolika eurų ir 07 ct) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 46,85 Eur (keturiasdešimt šešis eurus ir 85 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti pareiškėjai L. O. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 615,08 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiolika eurų ir 08 ct) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 46,85 Eur (keturiasdešimt šešis eurus ir 85 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti pareiškėjai D. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 506,85 Eur (penkis šimtus šešis eurus ir 85 ct) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai         Arūnas Sutkevičius

 

 

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

 

 

        Skirgailė Žalimienė