Administracinė byla Nr. eA-98-525/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03054-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja J. Ž. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Savivaldybė) 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. A63-589/17(66960)(3.2.1-EM4) (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą tarp pareiškėjai grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)gatvės raudonųjų linijų, buvusio savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste.
2. Pareiškėja nurodė, kad Savivaldybė 2014 m. gegužės 8 d. įvykusiame pasitarime Darbinio pasitarimo miesto plėtros klausimais posėdžio protokolo 16 punktu svarstė pareiškėjos prašymą dėl papildomai priskiriamos valstybinės žemės šalia Karoliniškių seniūnijoje nuosavybės teise valdomo 4 654 kv. m žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) ir būdo nustatymo. Be kitų klausimų, buvo pageidaujama papildomai priskirti apie 1 658 kv. m valstybinės žemės plotą. Tuo metu nurodytam prašymui buvo pritarta, kas, pareiškėjos teigimu, reiškė, jog Savivaldybė konstatavo, jog nurodytas plotas yra galimas atkurti ir tam neprieštaravo. Atsakovas Savivaldybė 2014 m. birželio 20 d. pranešimu dėl prašymo pateikti reikalavimus žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti nurodė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) pateikti reikalavimus žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)), apie 6 202 kv. m ploto, formavimo ir pertvarkymo projektui rengti. Projekto tikslas buvo padalyti sklypą į du sklypus ir sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą (apie 1 658 kv. m) su besiribojančiu žemės sklypu. Savivaldybė 2017 m. birželio 14 d. raštu nurodė, kad aukščiau nurodytas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo įsakymas laikytinas netekusiu galios. Pareiškėja 2017 m. birželio 20 d. su prašymu kreipėsi į Savivaldybės Miesto plėtros departamentą leisti jai atkurti nuosavybės teises natūra ir suformuoti žemės sklypą laisvoje valstybinėje žemėje, patenkančioje į buvusią savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemėvaldą, kuris yra tarp pareiškėjai grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)gatvės raudonųjų linijų, nes tai numato galiojantys žemės grąžinimo teisės aktai.
3. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad NŽT sutiko su žemės sklypo tarp pareiškėjai grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)gatvės raudonųjų linijų atkūrimu natūra, tačiau atsakovas be teisinio pagrindo nurodė, kad šio žemės sklypo negalima suprojektuoti, nes teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greitojo eismo gatvės detaliuoju planu patvirtintos gatvių raudonosios linijos nebuvo koreguotos, nors dar 2014 metais paties atsakovo pritarimu žemės sklypo formavimui buvo pritarta.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovo Raštas nepagrįstas nei teisiniu, nei faktiniu pagrindu, todėl šiuo konkrečiu atveju jis neturėjo teisės atsisakyti suprojektuoti natūra grąžintino žemės sklypo. Vieninteliu pagrindu, dėl kurio pareiškėjai buvo galima atsisakyti grąžinti žemės sklypą natūra būtų tai, kad žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, tačiau šioje situacijoje prašomas suformuoti žemės sklypas nepriskirtinas minėtai kategorijai, todėl atsakovas negalėjo savo subjektyvia nuomone apriboti pareiškėjos teisės į žemės atkūrimą.
5. Pareiškėjos nuomone, atsakovo atsakymas pagrįstas tuo, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo suprojektuoti dar vieną papildomą žemės sklypą grąžinimui natūra prie suprojektuoto sklypo Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Skundžiamame Rašte nepateiktas nei vienas teisinis argumentas (teisės akto ar poįstatyminio teisės akto norma), kurio pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakymas yra pagrįstas. Pareiškėja nurodė, kad šiuo atveju jai atsisakoma suprojektuoti prašomą žemės sklypą, nes vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtinta schema, kai pateiktoje schemoje kartu rodomos patvirtintos detaliuoju planu gatvių raudonosios linijos ir naujos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos, o pakoreguoti detaliųjų planų patvirtintas raudonąsias linijas galima tik atlikus tam reikiamas rengimo ir derinimo procedūras. Pareiškėja pažymėjo, kad žemės sklypas Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės buvo natūra grąžintinas ir suprojektuotas, nes projektavimas vyko iki detaliuoju planu patvirtintų gatvės raudonųjų linijų, tuo tarpu suprojektuoti dar vieną žemės sklypą prie suprojektuoto sklypo Nr. 1 atsakovas atsisako, kadangi tektų koreguoti detaliųjų planų patvirtintas raudonąsias linijas, tačiau tokie teiginiai neturi teisinio pagrindo, kuriuo būtų galima atsisakyti atkurti ir suprojektuoti teisėtai priklausantį pareiškėjai žemės sklypą, taip pat atsakovas nenurodė, kad ginčo žemės sklypo teritorijai yra visuomenės poreikis.
6. Pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnyje nurodomi atvejai, kuriais atkūrimas yra negalimas, tačiau atsakovas nepagrindė to, kad atitinkamo žemes sklypo dalis yra užimta Atkūrimo įstatymo prasme.
7. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundo netenkinti.
8. Atsakovas nurodė, kad 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1519 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, kuris nustatė ir Susisiekimo tinklo plėtrą Vilniaus mieste. Pažymėjo, kad ginčo objektu esanti teritorija pagal Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinį brėžinį patenka į infrastruktūros teritorijas. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje nurodyta, kad infrastruktūros teritorijos yra priskirtos prie teritorijų, netinkamų gyventi, skirtų be kita ko teritorijos svarbiausių gatvių ir kelių (A, B, C kategorijos) koridoriams (kartu su magistralinių inžinerinių tinklų koridoriais). Nurodyti bendrojo plano sprendiniai apsprendžia ginčo teritorijos naudojimo principus – nagrinėjamoje vietoje numatytos infrastruktūros teritorijos. Dalis gatvės raudonųjų linijų ginčo teritorijoje buvo suplanuota ir nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1-856 „Dėl teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintame teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės detaliajame plane (teritorijų planavimo dokumentas viešai paskelbtas ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre adresu http://www.tpdr.lt/lt LT/home (reg. Nr. 1607)). B. J. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) gatvės buvo suprojektuotas atsižvelgiant ir į minėtą detalųjį planą bei jame patvirtintas gatvių raudonąsias linijas. Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemos tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių raudonųjų linijų schemą, kuri yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemoje taip pat nustatytos ginčo teritorijos ((duomenys neskelbtini)gatvių sankirtoje ties vakarine greito eismo gatve) gatvių raudonosios linijos, atitinkančios detaliajame plane patvirtintas raudonąsias linijas (schemoje pažymėta žalia spalva) ir suprojektuotos bei tikslintos gatvių raudonosios linijos, numatant naujas perspektyvines gatves (schemoje pažymėta raudona spalva).
9. Atsakovas pažymėjo, jog Savivaldybė aukščiau nurodytais teritorijų planavimo dokumentais tikslingai suplanavo ir numatė gatvių raudonąsias linijas, siekdama sukurti suplanuotą infrastruktūrą. Nustatytos gatvės raudonosios linijos sutampa su suformuotų ir nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų, kadastro (duomenys neskelbtini), pietinėmis kraštinėmis, t. y. ginčo teritorijos plotą apima žemės plotas, esantis už gatvės raudonųjų linijų. Atsakovas padarė išvadą, kad ginčo teritorijos dalis yra už gatvės raudonųjų linijų ir patenka į gatvės teritoriją, todėl į tokį žemės plotą negali būti atkurtos nuosavybės teisės.
10. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) ir Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo nuostatomis, šiuo atveju viešojo naudojimo keliai (gatvės), bendrojo naudojimo teritorija yra skirta visuomenės poreikių užtikrinimui ir tenkinimui, todėl manė, kad vien šiuo pagrindu ginčo teritorija negalėtų būti priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir gražinama pretendentams. Atsakovas akcentavo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalį, žemės reformos žemėtvarkos projektuose numatomi grąžinti, perduoti arba suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip įsigyti naudojimuisi žemės sklypai turi būti racionalių ribų, kurios derinamos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypo naudojimui pagal paskirtį.
11. Atsakovas pabrėžė, kad faktinių duomenų ir teisės aktų nuostatų visuma pakankamai aiškiai byloja apie prašomo suformuoti sklypo reikalingumą visuomenės poreikiams.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė spręsti dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.
13. NŽT nurodė, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese dalyvauja dvi institucijos: Savivaldybė ir NŽT. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja bei planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. NŽT sutiko su pareiškėjos argumentais, kad atsakovas 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. A51-50559/14(2.14.2.12- MP8) „Dėl prašymo pateikti reikalavimus žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“ kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 30-1355 „Dėl žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ buvo priimtas sprendimas pradėti rengti žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą ir prašydamas pateikti reikalavimus šio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, t. y. pripažino, kad ginčo teritorija yra laisva ir gali būti formuojamas įsiterpęs žemės sklypas. Pastebėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius atsisakė išduoti reikalavimus minėtam formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas teikė prieštaringą informaciją, t. y. informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių apie tai, kad ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir joje negali būti formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui natūra.
15. NŽT pabrėžė, kad sprendžiant dėl ginčo atsakymo teisėtumo aktualu, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktą, savarankiškosios savivaldybių funkcijos yra teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, tačiau kaip matyti iš ginčijamo atsakovo atsakymo pareiškėjai atsisakoma formuoti natūra grąžintiną žemės sklypą remiantis tuo, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtinta schema, kai pateiktoje schemoje kartu rodomos patvirtintos detaliuoju planu gatvių raudonosios linijos ir naujos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos, pakoreguoti detaliųjų planų patvirtintas raudonąsias linijas galima tik atlikus tam reikiamas rengimo ir derinimo procedūras, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme.
16. NŽT sprendė, kad atsakovas ginčijamame individualiame administraciniame akte nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi padarė atitinkamas išvadas ir priėmė neigiamą atsakymą dėl prašymo atlikti pareiškėjos prašyme išdėstytus veiksmus.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjos J. Ž. skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. A63-589/17(66960)(3.2.1-EM4) ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą (nurodytas teisinis pagrindas) sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą tarp J. Ž. grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų, esantį buvusio savininko B. J. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2).
18. Teismas nustatė, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtino, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4784 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. Ž.“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,4654 ha ploto sklypą Nr. 3 (kadastro (duomenys neskelbtini)), esantį prie (duomenys neskelbtini). NŽT priimtais sprendimais pareiškėjai yra įvykdytas nuosavybės teisių atkūrimas į 7,0421 ha buvusio savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės, esančios Gudelių (buv. Bory (Šilų)) kaime, Vilniuje. Pareiškėjai liko atkurti nuosavybės teises į 0,9579 ha žemės.
19. Savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. A51-50559/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl prašymo pateikti reikalavimus žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“ kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 30-1355 „Dėl žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ buvo priimtas sprendimas pradėti rengti žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą ir prašydamas pateikti reikalavimus šio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 30 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. birželio 26 d. raštą Nr. A51-51593/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl papildomų grąžintinų natūra žemės sklypų suprojektavimo ties (duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodyta, kad kartografinėje medžiagoje nurodytos B. J. iki nacionalizacijos turėtoje laisvoje (neužstatytoje) bei nepriskirtoje valstybės išperkamai žemėje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 30-1283 „Dėl sklypų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ suprojektuoti 1 201 kv. m, 2 995 kv. m ir 4 654 kv. m grąžintini natūra žemės sklypai ir kad daugiau laisvos (neužstatytos) žemės, kartografuoto B. J. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribose, nėra.
20. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 11 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-137 „Dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdoje“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu „paaiškinti, kodėl atskirais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštais pateikiamos skirtingos nuomonės t. y. kodėl 2014 m. birželio 26 d. raštu Nr. A51-51593/14 (2.14.2.12-MP8) NŽT Vilniaus miesto skyrius informuotas, kad buvusio savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemės valdoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, o 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. A51-50559/14 (2.14.2.12-MP8) kreipėsi dėl to paties buvusio savininko B. J. turėtoje žemėvaldoje reikalavimų žemės sklypui (kadastrinis (duomenys neskelbtini)) rengti formavimo ir pertvarkymo projektą, nurodant projekto rengimo tikslą – „nustatyti komercinės paskirties objektų teritorijos, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos naudojimo būdus, padalyti sklypą į du sklypus ir sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą (apie 1 658 kv. m) su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. A51-79345/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl papildomų grąžintinų natūra žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ pakartotinai informavo, kad daugiau laisvos (neužstatytos) žemės B. J. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose, kurioje galėtų būti suprojektuoti papildomi grąžintini natūra žemės sklypai, nėra ir kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, įvertinęs tai, kad ginčo teritorijoje nėra galimybės suformuoti atskiro, racionalių ribų grąžintino natūra žemės sklypo ir tenkindamas pareiškėjos bei kitų žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), bendraturčių prašymą, 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 30-1355 „Dėl žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ nustatė, kad pradedamas rengti grąžinto natūra 4 654 kv. m ploto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas.
21. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2017 m. balandžio 21 d. raštu Nr. A51-25331/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl dokumentų perdavimo ir nuosavybės teisių į buvusio savininko B. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę ties (duomenys neskelbtini) gatve atkūrimo“, pakartotinai išnagrinėjęs NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateiktą kartografinę medžiagą ir pareiškėjos prašymus, informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių ir pareiškėją, kad „likusi buvusio savininko B. J. iki 1940 metų nacionalizacijos turėta žemė yra užimta Nekilnojamojo turto registre įregistruotais kadastriniais sklypais, Karoliniškių gyvenamojo rajono gyvenamaisiais namais ir kitais statiniais, vakarine apvažiuojamąja magistrale ir kitomis gatvėmis, privažiavimais ir valstybinės reikšmės miško plotu. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnių nuostatas, ši žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama, todėl suprojektuoti papildomus laisvos (neužstatytos) žemės sklypus buvusio savininko B. J. turėtos žemėvaldos teritorijoje nėra galimybių“.
22. Pareiškėja 2017 m. birželio 20 d. su skundu kreipėsi į atsakovą, prašydama leisti atkurti jai natūra žemės sklypą ir suformuoti žemės sklypą laisvoje valstybinėje žemėje, patenkančioje į buvusią savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemėvaldą, kuris yra tarp pareiškėjai grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)gatvės raudonųjų linijų. Savivaldybė, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. birželio 20 d. skundą, Raštu informavo pareiškėją, kad vadovaudamasi Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtinta schema, tais atvejais, kai pateiktoje schemoje kartu rodomos patvirtintos detaliuoju planu gatvių raudonosios linijos (žalia spalva) ir naujos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos, pakoreguoti detaliuoju planu patvirtintas raudonąsias linijas galima tik atlikus tam reikiamas rengimo ir derinimo procedūras. Teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greitojo eismo gatvės detaliuoju planu patvirtintos gatvių raudonosios linijos nebuvo koreguotos, todėl yra galiojančios ir natūra grąžintinas žemės sklypas Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės buvo suprojektuotas iki detaliuoju planu patvirtintų gatvės raudonųjų linijų. Suprojektuoti dar vieną papildomą žemės sklypą grąžinimui natūra prie suprojektuoto sklypo Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės nėra teisinio pagrindo.
23. Teismo vertinimu, atsakovas atsisakė įvykdyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte jam nustatytas pareigas, t. y. formuoti žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti B. J. turėtos žemės ribose esančiame laisvame (neužstatytame) žemės plote, teigdamas, kad Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtinta schema, kurioje rodomos ir patvirtintos detaliuoju planu gatvių raudonosios linijos (žalia spalva) ir naujos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos. Pakoreguoti detaliuoju planu patvirtintas raudonąsias linijas galima tik atlikus tam reikiamas rengimo ir derinimo procedūras.
24. Teismas įvertinęs, kad atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas nurodė, jog prašomas suformuoti sklypas reikalingas visuomenės poreikiams, todėl šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėjai nėra galimas, o grąžintini žemės sklypai turi būti racionalių ribų, nurodė, kad iš esmės atsakovas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, teigdamas, jog egzistuoja visuomenės poreikis šiai ginčo teritorijai, jis pagrįstas detaliuoju planu.
25. Teismas pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek NŽT pagrįstai nurodė, jog atsakovas, atsisakydamas formuoti nurodytą žemės sklypą, nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priėmė neigiamą atsakymą dėl pateikto pareiškėjos skundo. Dar daugiau, Rašte atsakovas nurodė, kad remiasi Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtinta schema, kurioje rodomos ir patvirtintos detaliuoju planu gatvių raudonosios linijos (žalia spalva) ir naujos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos. Pakoreguoti detaliuoju planu patvirtintas raudonąsias linijas galima tik atlikus tam reikiamas rengimo ir derinimo procedūras. Atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas nurodė, kad minėtas sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, kad negalima suformuoti racionalaus žemės sklypo, tačiau tiksliai nenurodė aplinkybių, sąlygojančių tokios išvados padarymą.
26. Teismo vertinimu, toks atsakovo nenuoseklumas (jis matyti ir iš 2014 m. birželio 20 d. rašto Nr. A51-50559/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl prašymo pateikti reikalavimus žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“, kuomet atsakovas buvo pripažinęs, jog ginčo teritorija yra laisva ir gali būti formuojamas įsiterpęs žemės sklypas) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamų nurodytų reikalavimų, galimai apsunkina pareiškėjos teises realizuoti teisę į teisminę gynybą.
27. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas pažymėjo, jog nei atsakovas Rašte, nei bylą nagrinėjant teisme šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia argumentus, kad šioje sklypo dalyje negali būti formuojamas žemės sklypas grąžinimui natūra, teismui nenurodytos, nėra pakankamai aiškios, todėl taip pat nebuvo galima teismui vienareikšmiškai nustatyti, ar minėtame sklype žemės sklypas nuosavybės teisėms atkurti visai negali būti formuojamas, ar nėra galimybės formuoti žemės sklypo.
28. Atsižvelgdamas į tai, teismas Raštą panaikino ir atsakovą įpareigojo per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės ginčo žemės sklypo (pareiškėjos įvardijamo Nr. 2) formavimo grąžinimui natūra.
III.
29. Atsakovas Savivaldybė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Raštas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą (nurodytas teisinis pagrindas) sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą tarp J. Ž. grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų, esantį buvusio savininko B. J. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2), panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
30. Atsakovas nurodo, kad Raštu pareiškėja buvo informuota apie teisinį pagrindą ir priežastis, kodėl negali būti suprojektuotas dar vienas papildomas žemės sklypas grąžinimui natūra buvusio žemės savininko B. J. iki nacionalizacijos turėtoje žemės vietoje prie jau suprojektuotų ir nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) (kadastro (duomenys neskelbtini)). Rašte nurodyti konkretūs teritorijų planavimo dokumentai, įtakoję Savivaldybės administracijos sprendimo pareiškėjos atžvilgiu priėmimą: teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės detalusis planas ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema, patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91. Nagrinėjamoje ginčo vietoje numatytos infrastruktūros teritorijos. Dalis gatvės raudonųjų linijų ginčo teritorijoje buvo suplanuota ir nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1-856 „Dėl teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintame teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės detaliajame plane. B. J. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) gatvės buvo suprojektuotas atsižvelgiant ir į minėtą detalųjį planą bei jame patvirtintas gatvių raudonąsias linijas. Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemos tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių raudonųjų linijų schemą, kuri yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemoje taip pat nustatytos ginčo teritorijos ((duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje ties vakarine greito eismo gatve) gatvių raudonosios linijos atitinkančios detaliajame plane patvirtintas raudonąsias linijas (schemoje pažymėta žalia spalva) ir suprojektuotos bei tikslintos gatvių raudonosios linijos, numatant naujas perspektyvines gatves (schemoje pažymėta raudona spalva). Atsižvelgdamas į tai ką nurodo, atsakovas teigia, kad abu minėti teritorijų planavimo dokumentai buvo nurodyti Rašte kaip pagrindžiantys, jog egzistuoja visuomenės poreikis.
31. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal savo teisinę prigimtį detalusis planas yra individualus teisės taikymo aktas, o specialusis teritorijų planavimo dokumentas gali būti priskiriamas tiek prie norminių, tiek prie individualių administracinių aktų, bei tiek individualus teisės aktas, tiek norminis teisės aktas yra teisės akto rūšys. Atsižvelgdamas į tai kas nurodyta, atsakovas mano, kad atmestini kaip visiškai neteisingi ir nepagrįsti teiginiai, jog Rašte nepateiktas nei vienas teisinis argumentas (teisės akto ar poįstatyminio teisės akto norma).
32. Atsakovas pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybė aukščiau nurodytais teritorijų planavimo dokumentais tikslingai suplanavo ir numatė gatvių raudonąsias linijas, siekdama sukurti suplanuotą infrastruktūrą. Todėl padarė išvadą, kad ginčo teritorijos dalis yra už gatvės raudonųjų linijų, patenka į gatvės teritoriją, ir į tokį žemės plotą negali būti atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovo vertinimu, kadangi viešo naudojimo keliai – gatvės yra skirtos visuomenės poreikių užtikrinimui ir tenkinimui, todėl gatvės, kad ir suplanuotos, negali būti priskirtos laisvos valstybinės žemės fondui ir grąžinamos pretendentams.
33. Savivaldybės teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Savivaldybės Raštą, nes jame aiškiai, nurodant konkrečius ginčo situaciją reglamentuojančius teisės aktus, išdėstytos priežastys ir motyvai, kodėl negali būti tenkinamas pareiškėjos J. Ž. prašymas. Atsisakymo pagrindo, nurodyto Rašte, esmė aptarta aukščiau šiame apeliaciniame skunde (ji analogiška buvo pateikta ir atsiliepime į J. Ž. skundą).
34. Atsakovo vertinimu, visi esminiai elementai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoje ir cituojami pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, Raštu nurodyti ir, manytina, pakankamai aiškiai, kad pareiškėja suvoktų, jog netenkinamas ir kodėl negali būti tenkinamas jos prašymas.
35. Savivaldybės nuomone, teismas, argumentuodamas savo priimtą sprendimą, visiškai nepagrįstai rėmėsi ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. A51-50559/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl prašymo pateikti reikalavimus žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“, pažymėdamas, kad tada atsakovas buvo pripažinęs, jog ginčo teritorija yra laisva ir gali būti formuojamas įsiterpęs žemės sklypas. Atsakovas pažymi, kad šios administracinės bylos dalykas yra Raštas ir prieš daugiau kaip tris metus priimti sprendimai negali turėti jokios teisinės reikšmės vertinant Rašto priėmimo aplinkybes ir teisėtumą.
36. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
37. Pareiškėjo teigimu, iš esmės atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurie galėtų suponuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, o išdėstyti atsakovo teiginiai nepagrindžia, kad žemės sklype negali būti vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Šiuo atveju realiai neegzistuoja visuomenės poreikis, kadangi pakoreguoti detaliuoju planu linijas galima atlikus tam reikalingas rengimo ir derinimo procedūras, todėl teisinio pagrindo atsisakyti suformuoti žemės sklypą ginčo teritorijoje nėra. Pareiškėjos nuomone, atsakovas matydamas, kad reikia atlikti procedūras tiesiog jų vengia, kadangi žemės sklypas yra laivas, neužstatytas ir nėra teisinio pagrindo atsisakyti suformuoti pareiškėjai žemės sklypo. Be to, atsakovas nei apeliaciniame skunde, nei bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme metu neįrodė ir net nesiekė nurodyti koks visuomenės poreikis egzistuoja.
38. Pareiškėjos nuomone, šioje situacijoje atsakovas netinkamai atskyrė ir paprasčiausiai supainiojo gatvės raudonąsias linijas ir detaliojo plano ribas, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad nėra galimybės suprojektuoti papildomą žemės sklypą, esantį tarp pareiškėjai grąžinto žemės sklypo (kadastro (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų. Be to, apeliaciniame skunde nėra nei vieno argumento, kurio pagrindu galima būti spręsti, kad pirmosios instancijos teismas sprendime padarė materialinės teisės normų pažeidimus, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti apie sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
39. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo Raštas ir apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo suprojektuoti dar vieną papildomą žemės sklypą grąžinimui natūra prie suprojektuoto sklypo Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau Rašte nepateiktas nei vienas teisinis argumentas (teisės akto ar poįstatyminio teisės akto norma), kurio pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakymas yra pagrįstas. Pareiškėja pažymi, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodomi atvejai, kuriais atkūrimas yra negalimas, tačiau atsakovas nepagrindė to, kad atitinkama žemes sklypo dalis yra užimta Atkūrimo įstatymo prasme.
40. Pareiškėjos nuomone, detalusis planas yra tik viena iš sąlygų žemę išpirkti, bet vien detaliojo plano buvimas nereiškia, kad nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemes sklypo objektyviai išreikštas visuomenės poreikis. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog, pareiga įrodyti, kad egzistuoja realus, objektyviai išreikštas visuomenes poreikis detaliuoju planu suformuotam žemes sklypui tenka atsakovui, nesutinkančiam su pareiškėjos reikalavimu suformuoti žemes sklypą nuosavybes teisėms atkurti natūra. Pats savaime detaliojo plano buvimas nepagrindžia konkretaus žemes sklypo objektyviai išreikšto visuomeninio poreikio buvimo, todėl turi būti aiškinamasi, ar nuosavybes teisių atkūrimas negali būti vykdomas, nes egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos imperatyvios nuostatos, be kita ko, atsakovui aiškiai pagrindžiant tokios nuostatos taikymo būtinybę. Jeigu atsakovas tokiu Atkūrimo įstatyme numatytu sąlygų buvimo nepagrindžia, nėra pagrindo teigti, kad nuosavybės teises natūra atitinkamam subjektui negali būti atkuriamos.
41. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašė spręsti dėl apeliacinio skundo pagrįstumo atsižvelgiant į atsiliepime, kuris grindžiamas analogiškais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Savivaldybės Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Savivaldybę suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą tarp pareiškėjai grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų, buvusio savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste (toliau – ir ginčo teritorija).
43. Pirmosios instancijos teismas pažymėjęs, jog nei atsakovo Rašte, nei bylą nagrinėjant teisme atsakovas teismui nenurodė aplinkybių, kuriomis jis grindžia argumentus, kad ginčo žemės sklypo dalyje negali būti formuojamas žemės sklypas grąžinimui natūra, todėl nebuvo galima vienareikšmiškai nustatyti, ar ginčo teritorijoje žemės sklypas nuosavybės teisėms atkurti visai negali būti formuojamas, ar nėra galimybės formuoti žemės sklypo. Be to, teismas įvertino, kad atsakovo nenuoseklumas, kuris matyti ir iš 2014 m. birželio 20 d. rašto Nr. A51-50559/14(2.14.2.12-MP8), kai atsakovas buvo pripažinęs, jog ginčo teritorija yra laisva ir gali būti formuojamas įsiterpęs žemės sklypas, neatitinka VAĮ 8 straipsnio keliamų nurodytų reikalavimų, galimai apsunkina pareiškėjos teises realizuoti teisę į teisminę gynybą. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Raštą ir atsakovą įpareigojo per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės ginčo žemės sklypo (pareiškėjos įvardijamo Nr. 2) formavimo grąžinimui natūra.
44. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus atsiliepimo argumentus ir nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Savivaldybės 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. A51-50559/14(2.14.2.12-MP8), kadangi šios bylos dalykas yra Raštas ir prieš daugiau kaip tris metus priimti sprendimai negali turėti jokios teisinės reikšmės vertinant Rašto priėmimo aplinkybes ir teisėtumą. Atsakovas teigia, kad abu teritorijų planavimo dokumentai: teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas) ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema, patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91, nurodyti Rašte pagrindžia, jog egzistuoja visuomenės poreikis. Atsakovas nurodo, kad ginčo teritorijos dalis yra už gatvės raudonųjų linijų, patenka į gatvės teritoriją, o kadangi viešo naudojimo keliai – gatvės yra skirtos visuomenės poreikių užtikrinimui ir tenkinimui, todėl gatvės negali būti priskirtos laisvos valstybinės žemės fondui ir grąžinamos pretendentams.
45. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus.
46. Pažymėtina, kad Savivaldybė, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. birželio 20 d. skundą, kuriuo ji prašė atsakovą leisti pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra ir suformuoti žemės sklypą laisvoje valstybinėje žemėje, patenkančioje į buvusią savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemėvaldą, kuris yra tarp pareiškėjai grąžinto žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų, atsakė ginčijamu Raštu. Savivaldybė Raštu informavo pareiškėją, kad atsižvelgiant į Detaliajame plane patvirtintas raudonąsias linijas ir vadovaudamasi Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 patvirtinta schema, tais atvejais, kai pateiktoje schemoje kartu rodomos patvirtintos Detaliuoju planu gatvių raudonosios linijos (žalia spalva) ir naujos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos, pakoreguoti detaliuoju planu patvirtintas raudonąsias linijas galima tik atlikus tam reikiamas rengimo ir derinimo procedūras. Detaliuoju planu patvirtintos gatvių raudonosios linijos nebuvo koreguotos, todėl yra galiojančios ir natūra grąžintinas žemės sklypas Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės buvo suprojektuotas iki Detaliuoju planu patvirtintų gatvės raudonųjų linijų. Atsakovas Rašte teigė, kad suprojektuoti dar vieną papildomą žemės sklypą grąžinimui natūra prie suprojektuoto sklypo Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės nėra teisinio pagrindo.
47. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad ginčo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, kad negalima suformuoti racionalaus žemės sklypo, nes egzistuoja visuomenės poreikis, tačiau tiksliai nenurodo aplinkybių, sąlygojančių išvados dėl visuomenės poreikio padarymą.
48. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra galimas tik tuo atveju, jeigu pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas) ir pagal to paties įstatymo 12 straipsnį nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Paaiškėjus aplinkybėms, kad žemės sklypas nėra laisvas ir (arba) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, grąžintino žemės sklypo buvusioje žemėvaldoje ribų formavimas ir plano tvirtinimas nėra galimas.
49. Žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestams, išpirkimo atvejai yra išvardinti
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šiame punkte nurodyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. 50. Taikant šias Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, yra reikšminga tinkamai apibrėžti sąlygas, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą. Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus. Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje (šioje byloje taikytinas 3 punktas).
51. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.
52. Atsižvelgiant į šias nuosavybės teisinių santykių konstitucinio reguliavimo nuostatas, paaiškintas Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime nagrinėjant nuosavybės teisių į žemę, esančią miestų teritorijoje, atkūrimo suvaržymų konstitucingumą, darytina išvada, jog ne tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Pažymėtina, jog detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Tvarkos 106 ir 1061 punktuose numatytos procedūros. Priešingai aiškinant įstatymą galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar ginčo žemės sklypui buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams.
53. Atsakovas apeliaciniame skunde visuomenės poreikio egzistavimą grindė tuo, kad Rašte nurodyti teritorijų planavimo dokumentai Detalusis planas ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema, patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91, patvirtina, jog ginčo teritorijos dalis patenka į gatvės teritoriją, o viešo naudojimo keliai – gatvės yra skirtos visuomenės poreikių užtikrinimui ir tenkinimui.
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymėta, jog žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pavyzdžiui, toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo plano), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tuo tarpu detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), jeigu savivaldybės institucija atlieka teritorijų planavimo procedūras, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams (žr., pvz., 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, 2006 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-1061/2006 ir kt.).
55. Detalusis planas, kurio būtinybę numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A7-276/2004; 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-598/2010; 2014 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1183/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63-2003 yra apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese, nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada yra susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Taigi, sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).
56. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai ginčo teritorijai objektyviai negali būti patenkintas kitaip kaip negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams, kadangi atsakovas tokių argumentų nepateikė, nei apeliaciniame skunde, nei Rašte. Minėta, kad detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Tvarkos 106 ir 1061 punktuose numatytos procedūros.
57. Pažymėtina, kad byloje nebuvo atsakovo pateikta nei vieno iš Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis žemė pripažįstama valstybės išperkama žeme, ji negrąžinama ir už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais. Atsakovo Rašte nurodyti tik argumentai, jog Detaliuoju planu patvirtintos gatvių raudonosios linijos nebuvo koreguotos, todėl yra galiojančios bei, kad natūra grąžintinas žemės sklypas Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės buvo suprojektuotas iki Detaliuoju planu patvirtintų gatvės raudonųjų linijų, o suprojektuoti dar vieną papildomą žemės sklypą grąžinimui natūra prie suprojektuoto sklypo Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau nėra pateiktas teisinis pagrindas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame Rašte viešojo administravimo subjektas, įgyvendinantis nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjui nurodė tik faktines aplinkybes dėl Detaliojo plano ginčo teritorijoje, tačiau taip ir nepateikė teisinio reglamentavimo, kuriuo remiantis ginčo teritorija turi būti ar gali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei. Taigi faktas, kad ginčo teritorijoje yra patvirtintas Detalusis planas, nėra teisinis pagrindas neformuoti sklypo nuosavybės teisių atkūrimui natūrai.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra teisinio pagrindimo. Atsakovas nenurodė aplinkybių, kuriomis jis grindžia argumentus, kad šioje ginčo teritorijoje negali būti formuojamas žemės sklypas grąžinimui natūra, be to, visiškai nepasisakė dėl konkrečių detaliojo plano sprendinių, lemiančių žemės išpirkimą – išreiškiančių konkretų visuomenės poreikį, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar ginčo teritorijoje žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui visai negali būti formuojamas, ar nėra galimybės formuoti sklypo.
59. Apeliaciniame skunde Savivaldybė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Savivaldybės 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. A51-50559/14(2.14.2.12-MP8), pažymėdamas, kad tada atsakovas buvo pripažinęs, jog ginčo teritorija yra laisva ir gali būti formuojamas įsiterpęs žemės sklypas, kadangi tai neturi jokios teisinės reikšmės vertinant Rašto priėmimo aplinkybes ir teisėtumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas buvo nenuoseklumas, kadangi 2014 m. birželio 20 d. rašte Nr. A51-50559/14(2.14.2.12-MP8) buvo pripažinęs, jog ginčo teritorija yra laisva ir gali būti formuojamas įsiterpęs žemės sklypas, o Rašte Savivaldybė nurodė, jog laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės nebėra. Pabrėžtina, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad egzistuoja visuomenės poreikis, todėl ginčo teritorija negali būti priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir grąžinama pretendentams. Atsižvelgiant į atsakovo nenuoseklumą nuosavybės teisių atkūrimo procese, pagrįstai pirmosios instancijos teismas panaikino Raštą ir įpareigojo atsakovą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės ginčo žemės sklypo (pareiškėjos įvardijamo Nr. 2) formavimo grąžinimui natūra.
60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius