Administracinės byla Nr. A-601-822/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00569-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja T. N. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-29; 2) įpareigoti VSDFV atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo mokėti pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) sumažintą senatvės pensiją paduoti ir išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą (b. l. 15–17).
Paaiškino, kad pareiškėjai nuo 2007 m. lapkričio 12 d. paskirta senatvės pensija, tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pareiškėjo pensiją pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatyminės nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo su 2013 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių. VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. birželio 4 d. raštu Nr. (10.1-02)3-68515 jos prašymo netenkino. Pareiškėja su 2013 m. birželio 14 d. skundu kreipėsi į VSDFV. Tačiau VSDFV, 2013 m. birželio 21 d. rašte Nr. (6.5)I-4204 konstatavusi, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, atsisakė skundą nagrinėti. Pareiškėja padavė skundą teismui, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti 2010–2011 metais neišmokėtą pensijos dalį – 10 792,48 Lt, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą nesilaikant išankstinės ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pasinaudojusi VSDFV išaiškinimu, pareiškėja padavė VSDFV 2013 m. gruodžio 13 d. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-29 atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą. Pareiškėjos nuomone, VSDFV nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, nes pareiškėja VSDFV skundė teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimą, kuriame išreikšta viešojo administravimo institucijos valia dėl pareiškėjos prašymo, todėl šis aktas yra individualus administracinis aktas, sukėlęs pareiškėjos teisėms atitinkamas teisines pasekmes. Todėl dėl šio sprendimo skundą VSDFV pateikdama 2013 m. birželio 14 d. ji termino nepraleido. Pareiškėja skundžia ne teritorinio skyriaus 2010 m. atliktą pensijos perskaičiavimą, o VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 4 d. rašto teisėtumą ir pagrįstumą. VSDFV savo 2013 m. birželio 21 d. ir 2014 m. sausio 2 d. sprendimais apribojo pareiškėjai teisę pasinaudoti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kita vertus, VSDFV privalėjo pripažinti, kad skundo padavimo terminą pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, ir jį atnaujinti. VSDFV turėjo atsižvelgti į tai, kad Konstitucinis Teismas nutarimą, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, priėmė tik 2012 m. vasario 6 d., o paskelbtas jis buvo 2012 m. rugsėjo 21 d. Taip pat turėjo atsižvelgti į Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas, kad reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Turėjo atsižvelgti ir į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsnyje yra nustatyta, jog pensijos suma, negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neribojant kokio nors termino. Taip pat nagrinėjant skundus dėl reikalavimų išmokėti pensijų nepriemokas, susidariusias dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo, nebuvo suformuotos teismo praktikos, sprendžiant termino apginti pažeistos teisės eigos pradžią. Be to, skundo padavimo terminą pareiškėja praleido tik trimis mėnesiais ir 15 dienų, nes pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesio pabaigoje, o skundą pateikė 2013 m. gegužės 15 d.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36–39).
Paaiškino, kad iš pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundo turinio buvo akivaizdu, jog ji nesutinka su nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos pensijos mokėjimu. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. birželio 14 d. skundu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl 2013 m. birželio 21 d. sprendimu pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą. Pareiškėja pateikė 2013 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, tačiau svarbių aplinkybių, dėl kurių ji per 3 metus negalėjo apskųsti teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją pagal Laikinąjį įstatymą, nenurodė. Todėl 2014 m. sausio 2 d. sprendimu pagrįstai atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti pareiškėjos skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad teismo 2014 m. sausio 31 d. nutarties, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimo (6.5)I-4204, pareiškėja neskundė. Šiuo sprendimu VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą, motyvuodama tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, nes apie sumažintos pensijos mokėjimą sužinojo dar 2010 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. VSDFV paaiškino pareiškėjai, kad iki 2013 m. liepos 5 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.
Nagrinėdamas ginčą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, kurioje LVAT yra konstatavęs, kad į teismą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 metais neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja gali kreiptis tik ginčą išnagrinėjus privaloma ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Pareiškėja pateikė VSDFV 2013 m. gruodžio 14 d. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą. Šį prašymą pareiškėja grindė argumentais, kuriuos nurodė ir skunde teismui.
Iš visų byloje faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismas padarė išvadą, kad pareiškėja į VSDFV kreipėsi, siekdama atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Tokių ginčų nagrinėjimo tvarka ir terminai aiškiai nurodyti Pensijų įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Taikytina būtent šį Pensijų įstatymo redakcija, nes ginčo teisiniai santykiai susiklostė 2010–2011 metais. Dėl pareiškėjos sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjai nebuvo įteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėja neginčija, kad 2010 m. sausio mėnesį gavo sumažintą pensiją (pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija į banko sąskaitą pervesta 2010 m. sausio 26 d.), o tai reiškia, kad nuo pirmos pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos išmokėjimo dienos prasidėjo termino pažeistai teisei ginti eiga. Todėl būtent toks VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus valinis aktas mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą pareiškėjos senatvės pensiją, o ne 2013 m. birželio 4 d. atsisakymas išmokėti pensijos nepriemoką, nulemia termino skundui VSDFV paduoti pradžią. Tuo labiau, kad sprendimą atsisakyti išmokėti pensijos nepriemoką VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius priėmė viršydamas savo kompetenciją, nes įvertinus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčus pensijų mokėjimo klausimais privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja tik VSDFV.
Todėl atsižvelgus į tai, kad pirmoji sumažinta pensija į pareiškėjos banko sąskaitą pervesta 2010 m. sausio 26 d., pareiškėja skundą VSDFV, o ne pensiją mokėjusiam teritoriniam skyriui, galėjo paduoti iki 2013 m. sausio 26 d. Reikalavimą dėl 2010–2011 metais susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo, taigi ir ginčą šiuo klausimu, pareiškėja iškėlė 2013 m. gegužės 15 d. prašyme, akivaizdu, kad praleidusi skundo VSDFV padavimo terminą.
Skundo padavimas praleidus įstatyme nustatytą jam paduoti terminą sukelia atitinkamas teisines pasekmes – atsisakymą nagrinėti paduotą skundą (VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punkto nuostatos). Remiantis minėtomis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punkto nuostatomis, skundo VSDFV padavimo terminas gali būti atnaujinamas tik, jeigu VSDFV pateikiami paaiškinimai ir įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Paprastai tokiomis pripažįstamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas objektyviai (dėl ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių), neturėjo galimybių skundą paduoti per įstatyme nustatytą terminą.
Pareiškėjos nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jos pačios pasirinkto elgesio. Pareiškėja nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo padavimo VSDFV terminą. Tokios išvados darytinos atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 26 d., kai gavo pirmą sumažintą senatvės pensiją, buvo (turėjo būti) žinoma apie jos teisės gauti paskirto dydžio pensiją pažeidimą. Galutinai apie teisės gauti visą paskirtą pensiją pažeidimą pareiškėja turėjo sužinoti Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus pensijų mažinimo neteisėtumą. Netgi po šio nutarimo įsiteisėjimo 2012 m. rugsėjo 21 d., dar nebuvo pasibaigęs procesinis skundo VSDFV padavimo terminas. Pareiškėja objektyviai nepagrindė, kodėl po Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo delsė ginti savo pažeistą teisę ir iš karto nesikreipė į VSDFV. Jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų, todėl pareiškėja nebuvo įgijusi teisėto lūkesčio ir neturėjo pagrindo laukti pensijos nepriemokos išmokėjimo greitu laiku. Asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Įstatymas aiškiai apibrėžė termino ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistą teisę eigos pradžią, todėl pareiškėjos argumentai, kad šiuo klausimu nebuvo vieningos teismų praktikos, yra nepagrįsti. Pareiškėjos nurodomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas nagrinėjamam atvejui netaikytinas, nes ginčo teisinius santykius reguliuoja viešosios teisės normos, o būtent Pensijų įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuriuose aiškiai nustatyta ginčų pensijų mokėjimo klausimais nagrinėjimo tvarka ir terminai. Pareiškėja nepagrįstai remiasi ir Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Byloje nėra nustatyta, kad būtent dėl VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai buvo perskaičiuota senatvės pensija, nes VSDFV Vilniaus skyrius ginčo laikotarpiu veikė taikydamas galiojančius teisės aktus, o senatvės pensijos nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl Seimo netinkamai nustatyto teisinio reguliavimo. Todėl konstatuotina, kad pareiškėja nerūpestingai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises pensijos mokėjimo klausimu.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendime pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo terminą, ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Šis sprendimas priimtas nepažeidžiant VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse nustatytų skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūrų, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jį pagrindo nėra. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl VSDFV sprendimo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-29 panaikinimo atmetamas.
Atmetus pareiškėjos skundą dėl VSDFV sprendimo panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo VSDFV atnaujinti skundo padavimo terminą ir išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą. Gindama savo galbūt pažeistą teisę pareiškėja nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos, todėl jai tenka visos dėl to šiuo metu kilusios neigiamos pasekmės. Tačiau pareiškėjos teisė gauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensiją nėra galutinai paneigta, nes Seimo 2014 m. gegužės 15 d. priimtame Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatyme Nr. XII-886 (toliau – ir Pensijų kompensavimo įstatymas; Teisės aktų registras, 2014 m. gegužės 21 d., Nr. 2014-05572) yra nustatyta dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių taikymo neišmokėtos pensijos kompensavimo tvarka ir terminai. Taip pat šiame įstatyme Vyriausybė įpareigota parengti ir dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos senatvės pensijos kompensavimo mechanizmo projektą.
III.
Pareiškėja T. N. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti (b. l. 71–73).
Pareiškėja teigia, kad VSDFV, atsisakydamas iš esmės išnagrinėti jos skundą dėl VSDFV skyriaus veiksmų, apribojo jos teisę pasinaudoti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjos pažeistoms teisėms ginti, todėl teismas turėjo į tai atsižvelgti.
Pareiškėjos nuomone, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ginčo santykiams aktualus Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas tik 2012 m. vasario 6 d., o paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Panašaus pobūdžio bylos teisme buvo sprendžiamos skirtingai iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties priėmimo. Be to, neatsižvelgta, kad pareiškėja 3 metų terminą praleido nežymiai, tik 2 mėn. ir 15 d.
Nepagrįstas teismo sprendimo motyvas, kad jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų pensijų. Priešingai, Konstituciniam Teismui konstatavus pensijų mažinimo neteisėtumą, valstybės institucijų atstovai per viešojo informavimo priemones reiškė nuomones apie būtinumą nedelsiant spręsti klausimą dėl pensijų nepriemokų išmokėjimo. Pareiškėja taip pat pažymi, kad 2015 m. gegužės 15 d. priimtame Pensijų kompensavimo įstatyme Nr. XII-886 dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos senatvės pensijos kompensavimo tvarka ir terminai nėra nustatyti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo su 2013 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių (b. l. 28). VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. birželio 4 d. raštu Nr. (10.1-02)3-68515 jos prašymo netenkino (b. l. 29–30). Pareiškėjai buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys ir nurodyta, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą. Pareiškėja su 2013 m. birželio 14 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. birželio 21 d. rašte Nr. (6.5)I-4204 (b. l. 40–41) konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl atsisakė skundą nagrinėti. Pareiškėjai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 5 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV pritarė VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. rašte nurodytai informacijai. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 14 d. VSDFV padavė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-29 (b. l. 42) atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjai nepateikus argumentų, įrodančių termino praleidimą dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą bei 2013 m. gruodžio 14 d. prašymą. Pareiškėja padavė skundą teismui, prašydama panaikinti VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4204 ir 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-29 ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą ir esant būtinybei atnaujinti VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-68515 apskundimo terminą (b. l. 1–3), tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimo, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą, nustatė terminą kitiems skundo trūkumams pašalinti (b. l. 11–12).
Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. birželio 14 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.
Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, VSDFV paminėtame 2013 m. birželio 21 d. sprendime iš esmės pritarė VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. rašte nurodytai informacijai (kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo). Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).
Vertindama tokią situaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjos skundas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Pareiškėjos prašomas panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-29, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą šiuo atveju vertinamas kaip perteklinis, nesukeliantis teisinių pasekmių, nes, kaip jau konstatuota anksčiau, nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, todėl skundo VSDFV padavimo termino praleidimo klausimas prarado savo aktualumą. Įpareigojimas atsakovui išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą tokioje situacijoje taip pat netenka prasmės, nes tokiu būdu
pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos.
Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde ir patikslintame skunde nėra pareikštas prašymas dėl įpareigojimo išmokėti jai sumažintos senatvės pensijos dalį. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, gali pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos T. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė