Civilinė byla Nr. 2A-2632-392/2014

Proceso Nr. 2-68-3-37078-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.5.; 42.6.; 42.11.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Henricho Jaglinskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovams UAB „Pagrata“ ir UAB „Pagrata Market“ dėl sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovė J. G. pareikštu patikslintu ieškiniu teismo prašė nutraukti tarp jos bei atsakovų UAB „Pagrata“ ir UAB „Pagrata Market“ sudarytas 2012-11-30 paviljono pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PP29/2012 ir 2012-10-01 sutartį Nr. VSP29/2012 tokiomis sąlygomis ir tokia tvarka: 1) abiejų sutarčių nutraukimo diena turi būti pripažinta 2013-06-15, kada ieškovė raštu pareiškė, kad atsisako nuo sutarčių; 2) nuo sutarčių nutraukimo dienos paviljonas Nr. 29 nuosavybės teise atitenka atsakovui UAB „Pagrata“, o atsakovas UAB „Pagrata“ įpareigojamas per tris kalendorinius mėnesius nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kompensuoti ieškovei likutinę paviljono vertę, kuri apskaičiuojama pagal tokią formulę: likutinė vertė = (naujo paviljono vertė, nurodyta pirkimo pardavimo sutartyje + ieškovės atliktų pagerinimų vertė) - (naujo paviljono vertė : 20 veiklos metų x dirbtų metų skaičius). Ieškovė nurodė, kad 2011-10-14 su atsakovu UAB „Pagrata“ sudarė prekybos vietos turguje rezervavimo sutartį Nr. JT5/2011, kuria atsakovas UAB „Pagrata“ rezervavo savo nuomos pagrindais valdomoje Justiniškių turgavietėje ieškovei vieną prekybos vietą, kurioje ieškovė ketino prekiauti vaisiais ir daržovėmis, taip pat atsakovas įsipareigojo įrengti šiam tikslui prekybos paviljoną. 2012-01-23 tarp ieškovės ir atsakovo UAB „Pagrata“ buvo pasirašyta preliminarioji prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutartis, kuria šalys susitarė dėl paviljono, numatomo pastatyti Justiniškių turgavietėje, pardavimo ir pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. 2012-10-01 ieškovė ir atsakovas UAB „Pagrata“ pasirašė susitarimą Nr. SPP29/2012, kuriuo buvo sudaryta prekybinės veiklos sutartis. 2012-10-01 ieškovė ir atsakovas UAB „Pagrata Market“, atstovaujantis atsakovą UAB „Pagrata“, pasirašė dar vieną sutartį Nr. VSP29/2012, kuria atsakovas UAB „Pagrata“ suteikė ieškovei Justiniškių turgavietėje prekybos vietą su galimybe prisijungti prie elektros, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, o ieškovė įsipareigojo vykdyti prekybinę veiklą, laikantis higienos ir kt. reikalavimų, turgaus vidaus tvarkos taisyklių. 2012-11-30 šalys pasirašė paviljono pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas UAB „Pagrata“, kaip paviljono pardavėjas, už 32.454,40 Lt pardavė ieškovei paviljoną su sąlyga, kad šis bus naudojamas tik prekybinei veiklai Justiniškių turgavietėje vykdyti ir paviljono naudojimo laikas šiai veiklai vykdyti – 20 metų su teise pratęsti terminą. Ieškovės teigimu, atsakovai UAB „Pagrata“ ir UAB „Pagrata Market“, sudarydami su ieškove nurodytas sutartis, pasinaudojo tuo, kad ieškovė neturi derybinės patirties ir teisinių žinių, sutartyse numatė sąlygas, kurios pastato ieškovę į blogesnę, nei atsakovai padėtį, prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams, o būtent neadekvačias baudas ir mokesčius, nepalankias prekybos veiklos vykdymo ir sutarčių nutraukimo (atsisakymo) sąlygas, disponavimo įsigytu paviljonu apribojimus, tik formalią ieškovės nuosavybės teisę į paviljoną. Be to, paviljonas buvo nekokybiškas ir neapsaugotas nuo saulės, dėl to nuolat sugesdavo parduodama produkcija. Pamačius, kad ieškovės vykdoma ūkinė veikla – turgaus prekyba, nesuteikia galimybės ieškovei atgauti savo padarytas investicijas ir neužtikrina jai bent minimalaus materialinio pragyvenimo šaltinio, paaiškėjo, kad atsakovai ir neketina svarstyti klausimo dėl sutarčių nutraukimo, nesutinka su jokiomis sutarčių nutraukimo sąlygomis (t. I, b.l. 2-8, 152-160).

Atsakovai UAB „Pagrata“ ir UAB „Pagrata Market“ atsiliepimais su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė pasirašė su atsakovais sutartis, kuriomis jai iš pradžių buvo rezervuota prekybos vieta paviljonui pastatyti Justiniškių turgavietėje, o po to ši vieta perleista nuolatiniam terminuotam naudojimui, kartu teikiant administravimo paslaugas, be to, susitarta dėl prekybos paviljono gamybos ir įrengimo bei perleidimo. Sutarčių sudarymo metu atsakovai elgėsi sąžiningai, atskleidė ieškovei visą būtina informaciją, suteikė jai galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis. Sudarytos sutartys bei jose įtvirtintos šalių teisės ir įsipareigojimai atitinka teisės aktų reikalavimus, nesuteikia nepagrįsto pranašumo nei vienai iš šalių ir neapriboja ieškovės teisių. Atsakovai sutartys vykdė ir vykdo tinkamai. Ieškovė gali valdyti, juo naudotis ir disponuoti įsigytų paviljonu savo nuožiūra, prekiauti pati, paviljoną išnuomoti kitiems asmenims arba jį parduoti. Ieškovės nuosavybės teisė į įsigytą prekybos paviljoną nėra ginčijama. Apie paviljono trūkumus ieškovė atsakovų neinformavo, atsakovai teikia paviljonų priežiūrą. Siekdami sukurti tokią turgavietę, kokia ji yra šiandien, atsakovai įdėjo nemažai pastangų ir lėšų, todėl jie turi teisę iš ieškovės, kurios prekybos paviljonas stovi ant atsakovų sukurtos ir administruojamos turgavietės ploto, gauti rinkliavą, iš kurios taip pat proporcingai yra dengiamos ir išlaidos, susijusios su šios prekybos vietos išlaikymu, taip pat mokėjimus už suteiktas komunalines paslaugas. Ieškovė neįrodė, kad atsakovai nesąžiningai pasinaudojo ieškovės nepatyrimu bei specialių žinių stoka. Ieškovė nesugebėjo išvystyti prekybos turgavietėje, nes nelabai stengėsi, paviljonas būdavo dažniau uždarytas nei atidarytas, net ir šventiniais laikotarpiais, kai prekyba ypač aktyvi. Nesugebėjusi išvystyti savo verslo ieškovė nepagrįstai dėl savo nesėkmės kaltina atsakovus ir dėl to siekia nutraukti sutartis (t. I, b.l. 45-53, t. II, 1-8, 12-19).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. II, b.l. 61-70). Teismas nustatė, kad 2012-10-01 atsakovas UAB „Pagrata market“, atstovaujanti atsakovą UAB „Pagrata“, ir ieškovė J. G. sudarė Sutartį Nr.VSP29/2012, kuria ieškovei buvo suteikta prekybos vieta Justiniškių turgavietėje su galimybe prisijungti prie elektros, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, o ieškovė įsipareigojo vykdyti prekybinę veiklą, laikantis higienos ir kt. reikalavimų, turgaus vidaus tvarkos taisyklių. Už turgavietės vidaus taisyklių pažeidimus numatytos baudos, pažeidimo pašalinimo darbai, o kartojantis pažeidimams ar už šiurkščius pažeidimus atsakovei UAB „Pagrata“ numatyta teisė vienašališkai nutraukti sutartį. Šia sutartimi nustatyta, kad ieškovė, nepriklausomai nuo prekybinės veiklos rezultatų, privalo mokėti mėnesinę rinkliavą – 834,90Lt bei atskirai mokėti už visas suteiktas komunalines paslaugas. Laiku nesumokėjus rinkliavos, ieškovei taikytina 0,5proc. dydžio bauda už kiekvieną uždelstą atsikaityti dieną. Šia sutartimi nustatyta, kad ją galima nutraukti remiantis abiejų šalių susitarimu arba pažeidus vienai iš šalių sutarties sąlygas. Tokiu būdu laikytina, jog šalys aptarė sutarties nutraukimo sąlygas. Teismas taip pat nustatė, kad 2012-11-30 atsakovas UAB „Pagrata“ ir ieškovė J. G. sudarė Paviljono pirkimo-pardavimo sutartį Nr.PP29/2012, kuria ieškovei buvo parduotas lengvų konstrukcijų prekybos paviljonas, įrengtas Justiniškių turgavietės teritorijoje, už 32.454,40 Lt. Sutartyje nurodyta paviljono naudojimo paskirtis – prekybinė veikla, naudojimo laikas – 20 metų su teise pratęsti terminą, architektūriniai apribojimai – nekeisti savavališkai paviljono išorinio vaizdo (visi turgaus statiniai sudaro bendrą architektūrinį ansamblį). Sutartyje numatyta, kad ginčai, kylantys šios sutarties pagrindu, sprendžiami šalių susitarimu. Nepavykus išspręsti šalių susitarimu, sprendžiami LR teisme pagal LR įstatymus. Ieškovė 2013-05-16 pranešimu atsakovui UAB „Pagrata“ nurodė, kad ji prekybos vietoje nevykdo jokios veiklos nuo 2013-05-05, pasiūlė nuo 2013-06-01 nutraukti 2012-10-01 sutartį Nr. VSP 29/2012 abiejų šalių susitarimu. Ieškovė nurodė, kad paviljonas yra netinkamos kokybės, ant karkaso jau pradeda atsirasti rūdys, į vitrinos langą šviečia saulė, dėl to sugedo daug prekių. Paviljonas neatitiko lūkesčių ir pažadų, veikia nuostolingai, dėl to ji nori nutraukti sutartį. Tolesnis sutarties vykdymas, kai ji nevykdo jokios veiklos turguje ir turi mokėti mokesčius, pažeistų jos teises ir sąlygotų bankrotą, vykdant sutartį būtų ginami tik atsakovo UAB „Pagrata“ interesai. Atsakovas UAB „Pagrata“ 2013-06-25 raštu atsakė ieškovei, jog nesutinka su sutarties nutraukimu, kadangi ieškovės siūlomas variantas gina tik jos interesus ir akivaizdžiai pažeidžia atsakovo teisėtus lūkesčius gauti pagrindines pajamas. Rašte nurodyta, kad paviljono trūkumai nustatyti vienašališkai, o jo garantinį remontą atlieka paviljono gamintoja. Teismas sprendė, kad ieškovės komercinės veiklos nesėkmės nėra sukeltos atsakovo UAB „Pagrata“ veiksmais. Prekybinės veiklos nevykdymas neatleidžia nuo rinkliavos sumokėjimo pareigos. Atsakovas UAB „Pagrata“ siūlė ieškovei parduoti ar išnuomoti jos paviljoną kitiems asmenims arba optimizuoti savo verslą ir pasiekti pelną, pačiai prekiaujant nuosavame paviljone. Apklaustos teisme liudytojos O. P. (turgavietės vedėja), O. R. (turgavietės vyr.kontrolierė) bei J. I. (turgavietės kontrolierė) paaiškino, kad iš ieškovės nusiskundimų dėl paviljono būklės nebuvo, jos nepastebėjo, kad paviljonas būtų aprūdijęs, nekokybiškas. Liudytojos patvirtino tą faktą, kad ieškovė prekybos veikla vertėsi neilgai, keletą mėnesių, prieš Kalėdų šventes paviljonas visai nedirbo, nors šiuo metu prekyba vyksta geriausiai, turgaus prekeiviai tuomet uždirba daugiausia. Liudytoja O. P. taipogi nurodė, kad turgavietė organizavo susirinkimus prekeiviams, aiškino, kaip bus įsigyjami paviljonai, kokia tvarka veiks turgavietė, kokie mokesčiai bus mokami. Visi dokumentai, turgavietės vidaus tvarkos taisyklės, mokesčių tarifai yra vieši ir prieinami paviljonų savininkams. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė su atsakovu UAB „Pagrata“  2011-10-14 sudarė prekybos vietos turguje rezervavimo sutartį Nr. JT5/2011. 2012-01-23 šalys sudarė Preliminariąją prekybos vietos (paviljono) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JT/PS29. 2012-10-01 šalys pasirašė susitarimą Nr. SPP29/2012, kuriuo konstatuota, kad rangovui laiku neužbaigus darbų, pagrindinės sutarties pasirašymas atidedamas, netaikant sankcijų atsakovui UAB „Pagrata“. 2012-10-01 buvo pasirašyta ieškovės ginčijama sutartis Nr. VSP29/2012, o 2012-11-30 ieškovės ginčijama Paviljono pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PP29/201. Tokiu būdu ieškovė pasirašė dvi sutartis, pagal kurias jai iš pradžių buvo rezervuota prekybos vieta paviljonui pastatyti Justiniškių turgavietėje, o po to ši vieta perleista nuolatiniam terminuotam (iki 20 metų su teise pratęsti terminą) naudojimui, kartu teikiant administravimo paslaugas. Ieškovė dar pasirašė keletą sutarčių ir susitarimų, pagal kuriuos buvo susitarta dėl prekybos paviljono gamybos ir įrengimo, o po to prekybos paviljonas buvo perleistas ieškovei pagal sąlygas, numatytas preliminaria sutartimi. Teismas nurodė, kad laikino statinio, koks yra ieškovei nuosavybės teise priklausantis paviljonas, esantis Justiniškių turgavietėje, naudojimo terminas gali būti pratęstas. Šiuo paviljonu ieškovė gali disponuoti savo nuožiūra. Ieškovės, kaip ir kitų prekiautojų, įsigytas paviljonas priskiriamas prie laikinųjų statinių, jis nekilnojamojo turto registre neregistruojamas. Tuo pačiu teismas nurodė, kad ieškovė neįgijo (nenusipirko) pačios prekybos vietos Justiniškių turgavietėje, o už jos suteikimą bei kitas paslaugas pagal 2012-10-01 sutartį Nr. VSP29/2012 privalo atsakovui UAB „Pagrata market“ mokėti nustatyto dydžio rinkliavą. 2012-10-01 Sutartis Nr. VSP29/2012 pagal šalių prisiimtus įsipareigojimus laikytina atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi (CK 6.716-6.724 straipsniai). 2012-11-30 Paviljono pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PP29/2012 abiejų šalių yra įvykdyta pilnai. Atsakovas UAB „Pagrata“, kaip pardavėjas, perdavė ieškovei prekybos paviljoną, tokį, koks tarp šalių buvo nustatytas preliminariais susitarimais, ieškovė sumokėjo atsakovui paviljono kainą 32.454,40Lt, ieškovė priėmė iš atsakovo įsigytą paviljoną. Ieškovė įgijo nuosavybės teisę į minėtą paviljoną, gavo reikiamus leidimus ir jame vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, t. y. įsigytu daiktu netrukdomai naudojosi ir valdė. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, jog nėra pagrindo nutraukti minėtą sutartį tarp šalių CK 6.228 straipsnio l dalies pagrindu, o negaliojančia sutartį pripažinti CK 1.78-1.96 straipsniuose numatytais pagrindais ieškovė neprašo. Įvertinęs įrodymus, teismas darė išvadą, jog ieškovės reikalavimas nutraukti 2012-10-01 sutartį Nr. VSP29/2012 su atsakovu UAB „Pagrata“, atstovaujamu atsakovo UAB „Pagrata market“, pagal CK 6.228 straipsnio nuostatas nėra pagrindo, kadangi ieškovė neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovei nepavyko pasiekti pelno dirbant pagal verslo liudijimą, jos lūkesčiai nebuvo įvykdyti, ji sąmoningai, savo valia įsigijo prekybos paviljoną, gavo verslo liudijimą prekybai minėtame paviljone, tačiau vėliau savo veiklą stabdė, o šiuo metu nebeprekiauja Justiniškių turgavietėje, jokių objektyvių priežasčių, kodėl nevykdo veiklos, nenurodė. Atsakovas UAB „Pagrata market“ vykdo turgavietės administravimo veiklą, kurią reglamentuoja ne vienas įstatymas bei poįstatyminis aktas, suteikiantys administruojančiam subjektui iš prekiautojų rinkti nustatytą mokestį, be to, nustatantys pareigas ne tik turgavietės prekiautojams, bet ir ją administruojančiam subjektui. Atsakovo UAB „Pagrata market“ renkama rinkliava už galimybę prekiauti turgavietėje užėmus tam tikrą plotą yra turgavietės administratoriaus pajamų šaltinis. Atsakovo UAB „Pagrata market“ nustatytos rinkliavos yra fiksuotos ir nepriklauso nuo prekiautojo veiklos rezultatų ir nuo atsakovo atliktų paslaugų konkrečiam prekiautojui (išskyrus sunaudotą elektros energiją ir vandenį – už juos apmokama pagal skaitiklių parodymus). Atsakovui UAB „Pagrata market“ mokėtinų rinkliavų dydžiai patvirtinti 2009 m., jie skelbti viešai skelbimų lentoje turgavietėje, apie rinkliavas buvo kalbama ir susirinkimuose, kuriuose dalyvavo ieškovė. 2012-01-23 Preliminarios prekybos vietos (paviljono) pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. JT/PS29 taip pat nurodyta, kad prekybinės veiklos sutartinis mokestis – rinkliava 75Lt plius PVM už l kv.m užimamo prekybos ploto. Atsakovas UAB „Pagrata market“ turi teisę sudarinėti sutartis su prekiautojais, tai patvirtina 2009-12-28 išduotas Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog šalys, pasirašydamos ginčijamas sutartis, atsidūrė nelygiavertėje padėtyje ir vienai iš šalių nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas.

Apeliaciniu skundu ieškovė J. G. teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodė, kad Justiniškių turgavietės vidaus tvarkos taisyklių IV.6. ir IV.7. punktų nuostatos, reglamentuojančios prievolę mokėti už užimtą turgaus teritorijos plotą (ne už teisę prekiauti), prieštarauja aukštesnės galios teisės normoms (LR Vyriausybės 2001-06-11 nutarimu Nr. 697 patvirtintoms Mažmeninės prekybos taisyklėms, LR Žemės ūkio ministro 2009-05-15 įsakymu Nr. 3D-355 patvirtintoms Prekyviečių, prekiaujančių žemės ūkio ir maisto produktais, darbo taisyklėms). Atsakovų sutartyse nustatyta mėnesinė rinkliava mokama ne už užimtą teritoriją, bet už teisę prekybos vietoje vykdyti mažmeninę prekybą. Atsakovų reikalavimas mokėti mėnesinę rinkliavą, susietą su užimta teritorija, negali būti laikomas prekybinės veiklos mokesčiu ir savo teisine prigimtimi artimesnis žemės subnuomai, kadangi kiekvieną mėnesį yra mokama už užimamą turgavietės plotą nepriklausomai nuo prekybos vykdymo. Be to, norint pastatyti prekystalį ar dėžę priešais paviljoną už kiekvieną dieną atsakovams turi būti mokamas 6 Lt mokestis, kuris gali didėti priklausomai nuo užimamos vietos dydžio. Akivaizdu, kad yra mokama būtent už užimamą teritoriją, todėl mokestis turi būti aiškinamas ne pagal atsakovų suformuotą pavadinimą, o pagal prasmę ir laikomas žemės subnuoma. Ieškovė įpareigota mokėti 834,90 Lt mėnesinę rinkliavą, o atsakovai už šią įmoką įsipareigoja tik organizuoti lauko teritorijos ir bendro naudojimo patalpų valymą. Atsakovai patvirtino, kad kitų paslaugų nei šiukšlių išvežimas jie neorganizuoja. Kadangi tokia rinkliava mokama iš esmės už teritorijos valymą yra neprotinga ir nepriklauso nuo prekybinės veiklos vykdymo akivaizdu, kad mokama būtent už užimamą turgaus teritoriją. Laikant, kad nustatyta rinkliava yra ne žemės subnuoma, o mokestis už prekybos vietą, galima būtų sutikti su teismo išvada, kad šis mokestis kvalifikuotinas kaip užmokestis už atlygintinų paslaugų teikimą. Tokiu atveju teismas nepagrįstai netaikė CK 6.721 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Ieškovė, nevykdydama prekybos turguje, nesinaudoja administracinėmis paslaugomis, už kurias turi būti mokama rinkliava, o būtent nevykdo veiklos paviljone, nešiukšlina, dėl to atsakovai nepatiria jokių išlaidų. Reikalavimas mokėti už paslaugas, kurios nėra teikiamos, nepagrįstai praturtina atsakovus, o ieškovei sukelia nepagrįstus finansinius nuostolius. Ieškovė taip pat nurodė, kad paviljono pirkimo-pardavimo sutartimi ji įgijo nuosavybės teise į laikino, neatskiriamo turto dalį – paviljoną, kuris yra varžomas tam tikrų architektūrinių ir naudojimo trukmės bei paskirties apribojimų, kurių ieškovė negali laisva valia pakeisti, prekybinės veiklos mokestis turi būti mokamas visam paviljono naudojimo laikotarpiui, o esant šiurkštiems pažeidimams, paviljonas pereina atsakovo UAB „Pagrata“ nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, ieškovė daro išvadą, kad paviljono pirkimo-pardavimo sutartis yra tęstinio pobūdžio ir nėra pasibaigusi. Iki visų sutarčių sudarymo atsakovai užtikrino, jog tuo atveju, jeigu ieškovės verslas nepasiseks, atsakovai grąžins jai sumokėtą už paviljoną sumą, atskaičiuodami paviljono nusidėvėjimą. Tokiu susitarimu buvo sumažinta ieškovės rizika, dėl to ji sutiko įsigyti paviljoną. Ieškovė pagrįstai tikėjo, kad jos rizika bus apribota, o paviljono pirkimo-pardavimo sutartis galės būti nutraukta. Netgi tuo atveju, jeigu paviljono pirkimo-pardavimo sutartis būtų pasibaigusi ją įvykdžius, ieškovė turi teisę reikalauti nutraukti šią sutartį remdamasi CK 6.334 straipsnio 4 dalimi, kadangi dėl netinkamos kokybės paviljono ieškovė negalėjo jame prekiauti ir patyrė finansinius nuostolius. Ieškovė taip pat nurodo, kad nors neketina vykdyti veiklos turguje, ji neturi jokios galimybės atsisakyti su atsakovais sudarytų sutarčių, nes atsakovai gera valia sutarčių nutraukti nesutinka, o net nutraukus sutartis ieškovė vis vien turi mokėti mokestį už užimtą prekyvietės teritoriją. Galimybe parduoti ar išnuomoti prekybos paviljoną ieškovė bandė pasinaudoti, bet netinkama paviljono kokybė, neigiami atsiliepimai apie turgaus administraciją ir didžiulė mėnesinė rinkliava daro šią galimybę neįgyvendinama. Teismas neaiškino visų ieškovės su atsakovais pasirašytų sutarčių ir susitarimų, dėl to liko neatskleista sutarties šalių nelygybė, suteikianti atsakovams nepagrįstą ir perdėtą pranašumą. Jau prekybos vietos rezervavimo sutartis Nr. JT-5-2011 numatė nelygias sąlygas, kadangi atsisakius sutarties ieškovės ar abiejų šalių valia bauda būtų sumokama iš ieškovės sumokėto rezervavimo mokesčio, o atsakovui UAB „Pagrata“ atsisakius sutarties jis jokių nuostolių nepatirtų. Preliminari sutartis Nr. JT/PS 29 nustatė, kad šalys pasirašys prekybinės veiklos sutartį, numatydamos prekybinės veiklos mokestį ir ši nuostata realizuota prekybinės veiklos sutartyje Nr. VSP29/2012, papildant, kad mokestis mokamas ne už teisę prekiauti, bet už teisę paviljonui stovėti prekyvietėje, t. y. atsakovams garantuojamos nuolatinės pajamos, nepriklausomai nuo sutarties šalių veiklos rezultatų ir ieškovės valios atsisakyti turgaus prekybos. Preliminarioje sutartyje taip pat nustatyta, kad ieškovė prekybinės veiklos sutartimi įsipareigos vykdyti prekybinę veiklą 10 metų ir ši nuostata perkelta į prekybinės veiklos sutartį Nr. VSP29/2012, neaptariant, kokios teisinės pasekmės atsiras, pasibaigus 10 metų laikotarpiui – paviljono naudojimo laikas (sutartyje) nustatytas 20 metų, realiai pagal Aplinkos ministro 2002-10-30 įsakymu 565 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ – 40 ar 50 metų. Akivaizdu, kad turtinės prievolės ieškovei išlieka ir pasibaigus numatytam prekybinės veiklos terminui, kas, neabejotinai tenkina atsakovų, siekiančių pajamų, interesus, bet sukelia nepateisinamai didelius neigiamus padarinius ieškovei. Susitarimas Nr. SPP29/2012 nustatė, kad ieškovei pažeidus prekybinės veiklos taisykles, prekybinės veiklos sutartis nutraukiama, paviljonas pereina atsakovo UAB „Pagrata“ nuosavybėn, išmokant ieškovei piniginę kompensaciją, apskaičiuojamą šiame susitarime nustatytu būdu. Nuostata, kad dėl padarytų šiurkščių prekybinės veiklos pažeidimų prekybinė veikla gali būti sustabdyta ir prekybinės veiklos sutartis nutraukta yra perkelta į prekybinės veiklos sutartį Nr. VSP29/2012, atsisakant (nenumatant), kad paviljonas pereina atsakovų nuosavybėn ir už jį kompensuojama. Vertinant šio sutarties punkto transformaciją paminėtos nuostatos dėl neišvengiamo mokesčio už užimtą prekyvietės plotą, kad turtinės prievolės ieškovei išlieka ir nutraukus su ja prekybinės veiklos sutartį. Prekybinės veiklos sutartis Nr. VSP29/2012 nustato, kad sutartis gali būti nutraukta abiejų šalių susitarimu ar dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, tačiau atsakovai nesuinteresuoti susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad kiekviena derybų dėl sutarties nutraukimo diena duoda atsakovams pajamas, o ieškovei sukelia turtinius nuostolius, darytina išvada, kad tokia padėtis tenkina atsakovus, bet sukelia nepateisinamai didelius neigiamus padarinius ieškovei. Visos sutartys su atsakovais buvo sudaromos pagal standartines sąlygas, kurias keisti atsakovai atsisakė. Ieškovė, norėdama vykdyti veiklą ir bijodama prarasti dalį rezervavimo mokesčio, pasirašė sutartis sau nenaudingomis sąlygomis. Teismas taip pat nevertino, kad sudarinėjant sutartis ir ateinant į susirinkimus paviljonų statymo metu kiekviename susirinkime buvo reikalaujama vis naujų lėšų ar pateikiami kiti reikalavimai, kuriuos visus ieškovė įvykdė. Ieškovė norėjo įsigyti naują prekybos paviljoną ilgam laikui, susikurti sau darbo vietą. Tam ji turėjo skolintis lėšas, manydama, kad su atsakovais problemų nekils. Teismas neįvertino, kad ieškovė yra fizinis asmuo, dirbanti už minimalų darbo užmokestį, ji neturi galimybės mokėti mėnesines rinkliavas. Ieškovė sąžiningai bandė pradėti verslą turgavietėje, bet dirbant pilną darbo savaitę nesugebėjo užsidirbti pakankamai pajamų, kurios leistų mokėti mėnesines rinkliavas, atpirktų prekių kaštus ir leistų užsidirbti lėšų pragyvenimui. Nelygios visų sutarčių sąlygos ir atsakovų nebendradarbiavimas taip pablogino ieškovės finansinę padėtį, kad šiuo metu ji neturi finansinių galimybių toliau vykdyti tik atsakovams naudingas sutartis. Ieškovės atstovai prašė prijungti prie bylos papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad pagal analogiškai sudarytas su kitu ūkio subjektu prekybinės veiklos sutartis, kurios buvo nutrauktos, toliau skaičiuojamas mokestis už užimtą prekyvietės teritoriją. Teismas šį prašymą atmetė, kaip neturintį reikšmės šiam teisiniam ginčui. Tačiau būtent teikti dokumentai patvirtina tai, ką pripažino teismo posėdžio metu atsakovų atstovai, o būtent, kad mokestis už prekyvietės užimtą plotą turi būti sumokėtas, nepriklausomai nuo to, veikia ūkio subjektas ar ne, yra galiojanti prekybinės veiklos sutartis su juo ar jos nebėra (nutraukta, pasibaigusi ir pan.). Todėl šiuos įrodymus ieškovė teikia su apeliaciniu skundu. Analizuojant visų pasirašytų sutarčių ir susitarimų esmę, akivaizdu, kad aptartos sutarčių ir susitarimų sąlygos rodo šalių prievolių neatitikimą, dėl kurio viena šalis (atsakovai) kitos (ieškovės) sąskaita įgijo neproporcingai didelį pranašumą. Todėl darytina išvada, kad pirkimo-pardavimo sutartis bei su ja susijusi prekybinės veiklos sutartis buvo visapusiškai palankios ir finansiškai naudingos tik atsakovams, o tai ir sudaro teisinį pagrindą ieškovei atsisakyti nuo sutarčių CK 6.228 straipsnio pagrindu (t. II, b.l. 73-81).

Atsakovai UAB „Pagrata“ ir UAB „Pagrata Market“ prašė ieškovės J. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Justiniškių turgavietės vidaus tvarkos taisyklių 1.1. punktas numato, jog šios taisyklės parengtos vadovaujantis LR Vyriausybės 2001-06-11 nutarimu Nr. 697 patvirtintomis Mažmeninės prekybos taisyklėmis, LR Maisto įstatymu, LR Produktų saugos įstatymu ir kitais teisės aktais, todėl jokie turgavietės vidaus tvarkos taisyklių punktai aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja. Be to, atsakovas UAB „Pagrata Market“ dėl savo specifinės veiklos (turgavietės, kurioje prekiaujama maisto produktais, administravimo) nuolat yra tikrinamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir kitų įstaigų, todėl jei jo vidaus tvarkos taisyklės prieštarautų teisės aktams, tai atsakovas būtų netekęs Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo, kuris jam buvo išduotas 2009-12-28 ir yra privalomas norint vykdyti veiklą. Ieškovė buvo nusprendusi savo veiklą vykdyti privačioje Justiniškių turgavietėje ir tam tikslui savo sprendimu šioje turgavietėje pasistatė paviljoną. Faktas, kad paviljono konstrukcija bus tokia, jog jis bus sujungtas su kitais turgavietėje statomais paviljonais ir jo nebus galima iš turgavietės išsivežti, ieškovei buvo žinomas dar iki pirmos sutarties pasirašymo. Nusprendusi statyti paviljoną, o vėliau jame prekiauti, ieškovė sutiko su atsakovo UAB „Pagrata Market“ vidaus tvarkos taisyklėmis ir pasirašė paskesnes sutartis ir susitarimus. Paviljonas buvo pastatytas ir perduotas ieškovei, po to ieškovė jame vykdė prekybinę veiklą, kuri vėliau buvo nutraukta. Tačiau net ir nutraukus šią veiklą paviljonas vis dar stovi Justiniškių turgavietės teritorijoje ir užima prekybos vietą, todėl vadovaujantis poįstatyminiais teisės aktais, Justiniškių turgavietės vidaus tvarkos taisyklėmis bei 2012-10-01 Sutartimi Nr. VSP29/2012, ieškovė privalo mokėti už jos paviljono užimamą prekybos vietą. Tuo atveju, jei ieškovė savo paviljoną išnuomotų, perduotų panaudos pagrindais ar pan., tai su nuomininkais ar panaudos gavėjais atsakovas UAB „Pagrata Market“ sudarytų prekybinės veiklos sutartis, analogiškas 2012-10-01 Sutarčiai Nr. VSP29/2012, ir mėnesinę rinkliavą mokėtų šie asmenys. Jei ieškovė savo paviljoną parduotų, tai tokia pareiga tektų naujam savininkui arba tiems asmenims, kuriems naujasis savininkas perduotų paviljono valdymą. Atsakovai taip pat nurodė, kad remiantis 2012-10-01 Sutartimi Nr. VSP29/2012 mėnesinė rinkliava yra už vietą prekybai, už atsakovo UAB „Pagrata market“ atliekamą lauko teritorijos ir bendro naudojimo patalpų valymą, dezinfekciją ir kitą priežiūrą, šiukšlių išvežimą, šalutinių gyvūninių produktų utilizavimą, išankstinį informavimą apie remonto darbus ir kt. Be to, atsakovui UAB „Pagrata market“ tam tikros pareigos kyla ir iš teisės aktų, pvz., prekyvietės darbo organizavimas, dokumentų tikrinimas ir t.t. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovo UAB „Pagrata market“ vienintelės pareigos yra teritorijos tvarkymas ir šiukšlių išvežimo organizavimas. Ieškovei būtina suprasti, kad atsakovas UAB „Pagrata“ turgavietę su visa jos infrastruktūra daugelį metų kūrė ir į ją investavo bei vėliau perdavė administruoti atsakovui UAB „Pagrata market“ ne tam, kad kažkas atėjęs galėtų pasistatyti ten savo kioską ar paviljoną, iš jo prekiauti bei pats spręsti mokėti rinkliavą ar ne, kai tuo tarpu bendrai naudojama teritorija ir komunikacijomis rūpintųsi kiti asmenys. Atsakovų tikslas buvo sukurti ir palaikyti tinkamas sąlygas prekybinei veiklai vykdyti ir gauti pelną suteikiant galimybę įvairiems asmenims prekiauti turguje, imant rinkliavą, proporcingą asmens užimamam plotui. Toks atsakovų tikslas ir veikla yra visiškai suderinti su galiojančiais teisės aktais, kuriose nustatytos ir atitinkamos atsakovų pareigos. Būtent dėl to 2012-10-01 Sutartyje Nr. VSP29/2012 numatyta, kad rinkliava sumokama už suteiktą prekybos vietą, neatsižvelgiant ar buvo vykdoma prekyba. Tokia nuostata yra logiška, nes vykdo ieškovė prekybą ar ne, jos paviljonas užima vietą turgavietėje, todėl kas mėnesį ir turi būti sumokama rinkliava. Pareiga mokėti rinkliavą ieškovei išliks iki tol, kol ji bus paviljono savininkė ir valdytoja. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovai užtikrino ieškovę, jog tuo atveju, jeigu verslas nepasiseks, atsakovai grąžins ieškovei sumokėtą sumą už paviljoną, atskaičiuodami jo nusidėvėjimą. Šie teiginiai neatitinka tikrovės, nes tokių užtikrinimų atsakovai niekada ieškovei nebuvo pateikę. Atsakovams neprotinga būtų prisiimti kitų verslininkų patirtus verslo nuostolius. Be to, tokį argumentą ieškovė iškėlė tik pateikdama apeliacinį skundą. Ginčo šalys nenumatė galimybės nutraukti sutartis, kompensuojant ieškovei jos padarytas investicijas. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodžiusi, kad 2012-11-30 paviljono pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PP29/2012 gali būti nutraukta CK 6.334 straipsnio 4 dalies pagrindu. 2013-10-28 ieškinyje ieškovė paminėjo neva paviljone atsiradusius trūkumus, tačiau šiomis aplinkybėmis grindė reikalavimą minėtą pirkimo-pardavimo sutartį nutraukti CK 6.228 straipsnio pagrindu. Be to, pirmos instancijos teisme bylą nagrinėjant iš esmės, vienas iš ieškovės atstovų patvirtino, kad paviljonui nustatyti trūkumai nėra esminiai, t. y. tokie, kurie neleistų ieškovei vykdyti savo veiklos, ir ieškovė į nieką nesikreipė dėl netinkamos paviljono kokybės. Ieškovė, teigdama, kad galimybės parduoti ar išnuomoti paviljoną nėra ir dėl to neva kalta paviljono kokybė ir turgavietės administracija, nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų tokius ieškovės teiginius. 2012-10-01 Sutartis Nr. VSP29/2012 gali būti nutraukta ne tik šalių bendru sutarimu ar ieškovei šiurkščiai pažeidžiant šią sutartį, bet ir tais atvejais, kai paviljonas yra parduodamas ar kitais pagrindais perduodamas valdyti tretiesiems asmenims. Tuo tarpu ieškovė, užuot ėjusi paprasčiausiu keliu (paviljoną perleidusi), pradėjo bylinėtis su atsakovėmis, tokiu būdu patirdama papildomų išlaidų. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas, atmesdamas ieškinį, neišsiaiškino visų turinčių reikšmę aplinkybių bei kad teismas neaiškino visų ieškovės su atsakovėmis pasirašytų sutarčių ir susitarimų, dėl ko liko neatskleista šalių nelygybė, atmestini kaip nepagrįsti. Sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas, paminėjęs visas ieškovės ir atsakovių pasirašytas sutartis ir susitarimus, nurodė, kad ieškovė pasirašė dvi sutartis, pagal kurias jai iš pradžių buvo rezervuota prekybos vieta paviljonui pastatyti Justiniškių turgavietėje, o po to ši vieta perleista nuolatiniam terminuotam (iki 20 m. su teise pratęsti terminą) naudojimui, kartu teikiant administravimo paslaugas, be to, ieškovė dar pasirašė keletą sutarčių ir susitarimų, pagal kuriuos buvo susitarta dėl prekybos paviljono gamybos ir įrengimo, o po to prekybos paviljonas buvo perleistas ieškovei pagal sąlygas, numatytas preliminaria sutartimi. Nepagrįsti ieškovės teiginiais, kad visos sutartys buvo sudaromos pagal standartines sąlygas, kurias keisti atsakovai atsisakė. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad vienaip ar kitaip bandė derėtis dėl bent vienos iš sutarčių sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad visos sutartys ir susitarimai buvo pasirašomi 2011-2012 m. laikotarpiu, be to atsakovas UAB „Pagrata“ organizavo ne vieną susirinkimą sutarčių sudarymo klausimais, ieškovė turėjo pakankamai laiko, kad dėl sutarčių sudarymo galėtų pasitarti tiek su teisininkais, tiek su kitais asmenimis, ir pateiktų savo pasiūlymus dėl sutarčių koregavimo. Ieškovė sutarčių pasirašymo etape neturėjo jokių priekaištų atsakovams, todėl be jokių derybų sutiko pasirašyti jų parengtas sutartis. Tuo tarpu nepavykus sukurti verslo, dabar ji bando visą atsakomybę suversti atsakovams, teigdama, kad jai buvo duodamos pasirašyti standartinės sutartys ir ji negalėjo niekaip įtakoti jų turinio. Nors ieškovė ginasi bloga finansine padėtimi, tačiau į bylą ji nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų tokią jos padėtį. Ieškovė, prieš pradedama vykdyti veiklą, neapskaičiavo savo išlaidų bei neįvertino galimybių, dėl ko patyrė nesėkmę. Teismas visiškai pagrįstai atsisakė prie bylos prijungti ieškovės pateiktus įrodymus, nes jie neturi nieko bendra su nagrinėjama byla, tuo tarpu ieškovė skunde nepateikė jokių argumentų, kad teismo sprendimas šiuo klausimu buvo netinkamas. Ieškovės nurodytų dokumentų neišreikalavimas neturėjo reikšmės teismui priimant sprendimą. Atsakovai prašo atmesti ieškovės prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka bei pažymi, kad ieškovė nepasinaudojo savo teise duoti paaiškinimus bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, ieškovė turėjo net du atstovus, kuriems buvo suteikta proga pasisakyti dėl ginčo esmės (t. II, b.l. 90-98)

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Ieškovė J. G., paduodama apeliacinį skundą, kartu pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Ieškovė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia tuo, kad ji ketina teikti paaiškinimus dėl ginčo šalių pasirašytų sutarčių turinio, tačiau nurodytos aplinkybės jau buvo išsamiai ištirtos pirmosios instancijos teisme, taip pat dėl jų ieškovė turėjo galimybę pasisakyti teikdama apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija ieškovės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė J. G., paduodama apeliacinį skundą, kartu pateikė prašymą prijungti prie bylos įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kaip nesusijusius su byla (t. II, b.l. 84-87). Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, todėl ieškovės prašymas dėl šių įrodymų prijungimo netenkintinas.

Dėl ginčo esmės

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011-10-14 tarp ieškovės J. G. ir atsakovo UAB „Pagrata“ buvo sudaryta Prekybos vietos rezervavimo sutartis Nr. JT/5/2011, kurios pagrindu ieškovė užsakė, o atsakovas įsipareigojo nuo šios sutarties sudarymo dienos iki 2012-05-01 rezervuoti ieškovei prekybos vietą Justiniškių turgavietės lauko teritorijoje (įrengti kilnojamąjį paviljoną). Už atsakovo suteiktą prekybos vietos rezervavimą ieškovė įsipareigojo sumokėti 10.000,00 Lt dydžio rezervavimo mokestį, kuris turėjo būti įskaitytas į prekybos paviljono kainą sudarius preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį (t. I, b.l. 9-11). 2012-01-23 tarp ieškovės J. G. ir atsakovo UAB „Pagrata“ buvo sudaryta Preliminarioji prekybos vietos (paviljono) pirkimo – pardavimo sutartis Nr. JT/PS29, kurios pagrindu šalys įsipareigojo šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis sudaryti pagrindinę kilnojamojo prekybos kiosko (paviljono) pirkimo – pardavimo sutartį, taip pat prekybinės veiklos sutartį (t. I, b.l. 12-20). 2012-10-01 tarp ieškovės J. G. ir atsakovo UAB „Pagrata Market“ buvo sudaryta Sutartis Nr. VSP29/2012, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovei vietą prekybai Justiniškių turgavietės lauko teritorijoje ir įsipareigojo organizuoti jos priežiūrą, o ieškovė įsipareigojo mokėti 834,90 Lt mėnesinę rinkliavą, neatsižvelgiant į tai, ar yra vykdoma prekyba turgavietėje (t. I, b.l. 21-22). 2012-11-30 tarp ieškovės J. G. ir atsakovo UAB „Pagrata“ buvo sudaryta Paviljono pirkimo – pardavimo sutartis Nr. PP29/2012, kurios pagrindu atsakovas pardavė ieškovei prekybos paviljoną, įrengtą Justiniškių turgavietės teritorijoje, adresu Rygos g. 13A, Vilnius, paviljono pastatymo (įrengimo) vieta Nr. 29, už 32.454,40 Lt kainą. Sutartyje nurodyti paviljono naudojimo apribojimai: naudojimo paskirtis – prekybinė veikla, naudojimo laikas – 20 metų su teise pratęsti terminą, architektūriniai apribojimai – nekeisti savavališkai paviljono išorinio vaizdo (t. I, b.l. 23-25).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė siekia teismo tvarka nutraukti 2012-10-01 su atsakovu UAB „Pagrata Market“ sudarytą Sutartį Nr. VSP29/2012 bei 2012-11-30 su atsakovu UAB „Pagrata“ sudarytą Paviljono pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP29/2012. Toks reikalavimas motyvuojamas tuo, kad šios sutartys pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, t. y. nors ieškovė Justiniškių turgavietėje jokios prekybinės veiklos nevykdo, tačiau iš šios teritorijos iš atsakovo UAB „Pagrata“ įsigyto paviljono išsigabenti negali, jo išnuomoti ar parduoti kitiems prekiautojams taip pat negali, negana to, yra priversta mokėti atsakovui UAB „Pagrata Market“ 834,90 Lt mėnesinę rinkliavą. Tuo tarpu atsakovai, siekdami pasipelnyti, su ieškovės prašymu nutraukti sutartis nesutinka (t. I, b.l. 28-29). Savo reikalavimą ieškovė grindžia CK 6.228 straipsniu, numatančiu galimybę atsisakyti sutarties esant esminei šalių nelygybei (t. I, b.l. 152-160, t. II, b.l. 57-60). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė (t. II, b.l. 61-70). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2010-12-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010). CK 6.228 straipsnio 1 dalis suteikia teisę šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010; 2013-04-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2013).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos rašytine medžiaga, ginčo šalių atstovų paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, nustatė, kad ieškovė, sudarydama nurodytas sutartis, suprato ir žinojo, jog iš atsakovo UAB „Pagrata“ įsigyjamas paviljonas yra neatskiriama Justiniškių turgavietėje įrengtų paviljonų komplekso dalis, kad tai nėra kilnojamas daiktas, kurį ieškovė galėtų perkelti į kitą vietą, kad įsigydama šį paviljoną ieškovė kartu įsipareigoja laikytis ir Justiniškių turgavietėje nustatytų veiklos sąlygų. Bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovės atstovas patvirtino, kad ieškovė turėjo galimybę apžiūrėti identiškus paviljonus, kurie jau buvo pastatyti pirmojo Justiniškių turgavietės modernizavimo etapo metu, taip pat išsirinkti savo paviljono vietą, susipažinti su paviljono specifikacija. Tai patvirtina ir rašytiniai įrodymai (t. I, b.l. 15, 24-25, t. II, b.l. 57-60). Ieškovės atstovas taip pat patvirtino, kad sutarčių sudarymo metu tiek paviljono techninė būklė, tiek kaina ir vieta bei turgavietėje nustatytos veiklos sąlygos ieškovę tenkino, o ieškovės nurodyti paviljono trūkumai yra neesminiai, jie netrukdė ieškovei vykdyti prekybinės veiklos. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų kreipusis į paviljono gamintoją ar atsakovus dėl jos nurodytų paviljono trūkumų pašalinimo, nors tokią teisę turėjo ir galėjo ja pasinaudoti (t. I, b.l. 104-109, 117). Kita vertus, byloje yra įrodymų, kad ieškovės paviljonas buvo tikrinamas ir nenustatyta jokių jo trūkumų (t. I, b.l. 63-66). Tą patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai O. P., O. R., J. I. (t. II, b.l. 57-60). Bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovės atstovas taip pat patvirtino, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti su pasirašomų sutarčių turiniu, be to, ieškovė galėjo apie Justiniškių turgavietėje nustatytas veiklos sąlygas pasikonsultuoti su kitais ten dirbančiais prekeiviais, kuriuos pažinojo. Iš to seka, kad ieškovė, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, galėjo įvertinti su atsakovais pasirašomų sutarčių naudą ir galimas rizikas, tuo pačiu sumažinti būsimus nuostolius nesudarydama vėlesnių sutarčių.

Iš ieškovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė iš esmės neginčija atsakovo UAB „Pagrata Market“ teisės rinkti mėnesinę rinkliavą, kuria dengiamos išlaidos, susijusios su Justiniškių turgavietės teritorijos įrengimu ir priežiūra. Atsakovo UAB „Pagrata Market“ 2009-08-18 direktorės įsakymu nuo 2009-09-01 tokia rinkliava nustatyta 75 Lt dydžio už 1 kv.m prekiautojo užimamo turgavietės ploto (t. I, b.l. 85). Apie šią rinkliavą ieškovė, kaip ir kiti turgavietės prekiautojai, buvo informuota ir su ja sutiko (t. I, b.l. 12-13, 54-55). Vienintelis argumentas, kodėl ieškovė šiuo metu nebesutinka su rinkliavos mokėjimu, yra tai, jog ji Justiniškių turgavietėje jokios prekybinės veiklos nevykdo. Tačiau šiuo atveju laikytini pagrįstais atsakovų paaiškinimai, kad ieškovės įsigytas paviljonas, nepriklausomai nuo to jame vykdoma prekybinė veikla ar ne, užima Justiniškių turgavietės teritoriją, kurią įrengė ir prižiūri atsakovai, todėl jie turi teisę reikalauti iš ieškovės mokėti rinkliavą, kuria dengiamos atsakovų patirtos išlaidos turgavietės įrengimui ir priežiūrai. Ieškovė negali neatlygintinai naudotis atsakovų sukurtu gerbūviu (turgavietės infrastruktūra, žinomumu ir kt.). Kaip jau minėta, apie rinkliavos mokėjimo dydį ir sąlygas ieškovė buvo informuota sutarčių sudarymo metu bei su tuo sutiko (t. I, b.l. 12-13, 21-22). Bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovės atstovas paaiškino, kad tik tada, kai ieškovei nepavyko Justiniškių turgavietėje išvystyti prekybinės veiklos ir ji šią veiklą nutraukė, buvo nuspręsta, jog ieškovei per sunku mokėti atsakovui UAB „Pagrata Market“ nurodytą rinkliavą. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė nesiėmė protingų pastangų prekybai turgavietėje išvystyti, veiklos šioje turgavietėje beveik nevykdė, prekiavo rpizodiškai (t. I, b.l. 136-140). Šią aplinkybę patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai O. P., O. R., J. I. (t. II, b.l. 57-60). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, kad ieškovė neturi teisės dėl subjektyvių priežasčių nepasisekusios prekybinės veiklos neigiamų padarinių perkelti atsakovams. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė gali išvengti prievolės mokėti nurodytą rinkliavą išnuomodama ar parduodama jai priklausantį paviljoną kitiems prekeiviams, kas yra įprasta praktika Justiniškių turgavietėje. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų bandžiusi tai padaryti, nors, kaip patvirtino atsakovai, jokių sankcijų dėl to jai nebūtų taikoma. Tuo tarpu ieškovės reikalavimas apskritai nutraukti sutartinius santykius su atsakovais, neperleidžiant iš šių santykių kylančių teisių ir pareigų kitiems asmenims, įpareigojant atsakovą UAB „Pagrata“ atsiimti ieškovei šiuo metu priklausantį paviljoną, yra nepagrįstas, nes tai pažeistų atsakovų, kaip verslo subjektų, teisėtus lūkesčius, kuriuos jie turėjo sudarydami sutartis su ieškove.  

Taigi, byloje nėra duomenų, kad ieškovės siekiamos nutraukti 2012-10-01 su atsakovu UAB „Pagrata Market“ sudaryta Sutartis Nr. VSP29/2012 bei 2012-11-30 su atsakovu UAB „Pagrata“ sudaryta Paviljono pirkimo – pardavimo sutartis Nr. PP29/2012, kaip ir ankstesnės sutartys, nepagrįstai būtų suteikusios atsakovams perdėtą pranašumą ieškovės atžvilgiu, taip pat kad šios sutartys prieštarautų bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti ginčo šalių nurodyti argumentai neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovams iš ieškovės priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis). Atsakovas UAB „Pagrata“ pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui jis sumokėjo 1.000 Lt (t. I, b.l. 99-100), todėl ši suma priteistina iš ieškovės. Atsakovas UAB „Pagrata Market“ patirtų bylinėjimosi išlaidų įrodymų nepateikė.

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Pagrata“, į. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 1.000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                Henrichas Jaglinskis

                                                                                                                              Virginijus Kairevičius

                                                                                                                              Danutė Kutrienė