Baudžiamoji byla Nr. 2K-110/2012
Teisminio proceso Nr. 1-32-1-00550/2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.4.8; 2.4.2.1. (N)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
gynėjui advokatui K. R.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vytauto Jurkevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutarties ir nukentėjusiosios D. T. atstovo advokato Laimono Strauko kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutarties. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį dvylika mėnesių būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį A. Š. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios D. T. atstovo advokato L. Strauko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
A. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 2 d., apie 2.30 val., bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kilus tarpusavio konfliktui su D. T., vieną kartą kumščiu sudavė ir tris kartus spyrė jai į galvą, suėmęs už plaukų nutempė ją į vonią; taip padarė nukentėjusiajai D. T. muštinę kaktos kairės pusės žaizdą, dideles poodines susiliejančias kairės veido pusės kraujosruvas, poodines kraujosruvas įvairiose kitose kūno vietose, t. y. nežymiai ją sužalojo.
A. Š. buvo kaltinamas tuo, kad pasikėsino išžaginti: 2009 m. rugpjūčio 2 d.,, apie 02.30 val., bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kilus tarpusavio konfliktui, turėdamas tikslą su D. T. lytiškai santykiauti prieš jos valią, pargriovė ją ant sofos, nusmaukė nuo jos treningines kelnes ir kelnaites, bandė praskėsti jos kojas ir užgulė nukentėjusiąją. D. T. priešinantis, vieną kartą kumščiu sudavė jai į galvą, o šiai bandant aktyviais veiksmais apsiginti, A. Š. tris kartus spyrė bei vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajai D. T. į galvą ir suėmęs už plaukų nutempė į vonią ir taip nežymiai ją sužalojo. Tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji D. T. aktyviai priešinosi.
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai pasisakė, kad norint veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, jog nuteistasis veikė kryptingai, tiesiogine tyčia, t.y. bandė įvesti savo lytinį organą į nukentėjusiosios lytinius organus, ir kad iš esmės nukentėjusioji suvokė ko kaltinamasis siekė.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami A. Š. veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o išteisindami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, nesivadovavo teismų praktikoje nusistovėjusia taisykle, pagal kurią išžaginimo metu dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam padarant nesunkų ar nežymų sveikatos sutrikdymą ar sukeliant nežymų fizinį skausmą padaryta veika papildomai pagal BK 138, 139 ar 140 straipsnius nekvalifikuojama. Taigi, šiuo atveju A. Š. turėjo būti nuteistas pagal BK 22 str. 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, jam atskirai neinkriminuojant BK 140 straipsnio 1 dalies.
Prokuroro nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą: apylinkės teismas - kvalifikuodamas veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas - nagrinėdamas skundą, nepakeitė neteisėto nuosprendžio, rėmėsi nusikaltimo sudėties reikalavimais, numatytais BK 149 straipsnio 1 dalyje, todėl priėmė neteisėtą nutartį, kuri turi būti panaikinta ( BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Prokuroras skunde analizuoja nukentėjusiosios D. T. parodymus ir kitus bylos duomenis bei mano, kad jie patvirtina A. Š. siekį lytiškai santykiauti. Anot prokuroro, D. T. ne išgalvoja naujas aplinkybes, o jas tik detalizuoja. Tokių detalių nepaminėjimas nukentėjusiosios parodymuose yra tyrėjų neišsamių apklausų pasekmė. Prokuroras pripažįsta, kad ikiteisminis tyrimas buvo neišsamus, tačiau teigia, jog tai ištaisyti galėjo teismas apklausdamas kaimynus.
Prokuroras kritikuoja teismų išvadas, teigia, kad A. Š. parodymai prieštaringi, o nukentėjusiosios nuoseklūs, juos patvirtina kiti duomenys, todėl teismas neturėjo pagrindo jais abejoti. A. Š. panaudojo fizinį smurtą norėdamas priversti nukentėjusiąją D. T. su juo lytiškai santykiauti, ir tai įrodo jo pasikėsinimą įvykdyti išžaginimą.
Prokuroro nuomone, neišsamiai išnagrinėtas nukentėjusiosios D. T. atstovo apeliacinis skundas. Atstovas skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė, kaip nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, paminėti specialisto išvadoje, tai sukliudė tinkamai juos įvertinti ir priimti teisingas bei logiškas išvadas dėl šių sužalojimų pobūdžio. Šių sužalojimų pobūdžio nustatymo taip pat iki galo neatliko ir apeliacinės instancijos teismas. Teismas nepagrįstai nesirėmė ir iki galo neištyrė byloje esančios specialisto išvados dėl šių sužalojimų atsiradimo, būtent jų galėjimo atsirasti dėl pasikėsinimo išžaginti.
Nors apeliacinės instancijos teismas ir atliko papildomą įrodymų tyrimą, tačiau nevisapusiškai, nes: neišaiškinti prieštaravimai nuteistojo A. Š. duotuose parodymuose, ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme, t. y. kodėl ikiteisminiame tyrime jis apskritai neigė mušęs nukentėjusiąją, o pirmosios instancijos teisme tai pripažino, tik tvirtino, kad nebandė jos išžaginti; neišsiaiškinta kaip buvo padaryti sumušimai ant nukentėjusiosios šlaunų, pilvo, kelių, nugaros ir kodėl jai buvo išrautas plaukų kuokštas, nors A. Š. tvirtino jos niekur už plaukų netempęs; nepašalinti prieštaravimai tarp A. Š. ir nukentėjusiosios D. T. parodymų (ar ji buvo atsigulusi kartu su A. Š. ir ar tikrai iš to paties kambario, kur gulėjo A. Š. su mažamečiu vaiku, buvo ištempta nukentėjusioji). Svarbus aspektas ir nukentėjusiosios D. T. parodymai, kad A. Š. buvo patyrusi savo vyro smurtą bei jo prisibijojo, tai taip pat galėjo turėti lemiamos įtakos A. Š. liudijant dėl savo vyro veiksmų tą naktį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiosios atstovo skundą, nepatikrino šių duomenų iki galo. Liudytoja A. Š. nukentėjusiąją apibūdino ne itin teigiamai, tačiau nakties metu įsileido į savo butą. Nors teismas aiškiai nepasisako dėl šio liudijimo, tačiau jo neatmeta ir nevertina.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neatsakė į esminius nukentėjusiosios D. T. atstovo skundo argumentus ir taip esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasaciniu skundu nukentėjusiosios D. T. atstovas advokatas Laimonas Straukas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. Š. buvo išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, pakeisti ir A. Š. nuteisti pagal minėtą straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Skunde nurodoma, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį, nes BK 149 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei tokia veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, o teismas nustatė, kad A. Š. sumušė nukentėjusiąją.
Kasatorius išdėsto nukentėjusiosios parodymus ir teigia, kad jie nuoseklūs, be to, juos patvirtina specialisto išvada, todėl teismui nebuvo pagrindo jais netikėti, kad A. Š. siekė su ja lytinių santykių. Be to, ikiteisminiame tyrime aplaidžiai tirtas nukentėjusiosios nurodytas faktas, kad po ginklo panaudojimo jį atėmė A. Š.. Tuo tarpu A. Š. parodymai dėl įvykio aplinkybių nenuoseklūs.
Kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Nors kasatorius prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė kai kurias bylos aplinkybes, nepašalino kai kurių prieštaravimų, neišsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios atstovo skundą, tačiau iš skundo turinio išplaukia, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu ir mano, kad įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, jog A. Š. kėsinosi išžaginti D. T.. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusiąją D. T., liudytoją A. Š., teismo medicinos ekspertą D. V., išklausė proceso dalyvių kalbas ir tik tuomet įvertino byloje surinktus įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, iš naujo įvertino surinktus bylos duomenis ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų jog A. Š. kėsinosi išžaginti D. T.. Prokuroro skundo teiginys, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp A. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nepagrįstas, nes A. Š. ikiteisminio tyrimo metu neigė naudojęs smurtą prieš D. T., o teisme pripažino, kad dėl kilusio konflikto ją sumušė, tačiau neigė tokiu būdu siekęs su ja lytinių santykių. A. Š. teisė neigti ar pripažinti jam inkriminuotus kaltinimus, o prokuroras ir teismas kaltinimus turi įrodyti. Atkreiptinas kasatorių dėmesys į nukentėjusiosios D. T. parodymus, duotus 2009 m. rugpjūčio 3 d. tyrėjui, tuomet ji parodė, kai A. Š. ją jėga paguldė ant sofos ir numovė kelnes, jai priešinantis sudavė smūgį į galvą ir pasitraukė nuo jos. Tuo pasinaudojusi ji iš savo rankinuko paėmė pistoletą, kuris buvo užtaisytas gumine kulka, ir šovė A. Š. į nugarą. Tada A. Š. ėmė ją mušti ir prakirto antakį, iš kurio ėmė bėgti kraujas. A. Š. liepė eiti nusiprausti, tačiau jai neinant už plaukų nutempė į vonią. Nusiprausus A. Š. liepė jai dingti, tuomet ji pasišalino. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusiosios D. T. parodymai dėl kai kurių aplinkybių yra nenuoseklūs, o iš minėtų jos parodymų akivaizdu, kad A. Š. ją sumušė po šūvio į jį ir liepė dingti, o ne siekė lytinių santykių.
Teismų sprendimuose motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nukentėjusioji ir jos atstovas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, ypač tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo išvados yra išsamiai motyvuotos. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl nukentėjusiosios D. T. atstovo kasacinio skundo argumentų
Nukentėjusiosios D. T. atstovo kasaciniame skunde formaliai nurodyta, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes nenurodyta nei kokios šio įstatymo normos pažeistos, nei teisinių argumentų, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalis. Be to, kasatoriaus prašymas neatitinka BPK 382 straipsnio 4 punkto nuostatų. Teisėjų kolegija atkreipia šio kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir patikimumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Beje, prokuroro skunde taip pat ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir patikimumas, faktinių aplinkybių nustatymas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo, faktinių aplinkybių netinkamo nustatymo paliktini nenagrinėti.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymą patikrina pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas faktines bylos aplinkybes, šioje byloje jas nustatė pirmosios instancijos teismas. Bylos nagrinėjimo teisme ribas nulemia kaltinamasis aktas (BPK 255 straipsnis), kuriame išdėstytos nusikalstamos veikos (veikų) aplinkybės sudaro įrodinėjimo dalyką baudžiamojoje byloje. A. Š. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį tuo, kad įvykio metu panaudojo fizinį smurtą prieš D. T., ją sumušė, nežymiai sutrikdė sveikatą ir tokiu būdu siekė su ja lytiškai santykiauti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji D. T. aktyviai priešinosi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Š. įvykio metu D. T. sumušė, nežymiai sutrikdant sveikatą, dėl tarp jų kilusio konflikto, o ne siekdamas lytinių santykių, todėl pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį A. Š. išteisino, neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą, tačiau pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nors tokio kaltinimo nebuvo. Toks teismo sprendimas nelogiškas ir teisiškai nepagrįstas, nes teismui nustačius, kad A. Š. veikoje nėra BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, tačiau smurto veiksmai, kuriais D. T. sveikata buvo nežymiai sutrikdyta, buvo nustatyti; tokiu atveju teismas A. Š. veiksmus turėjo perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį. Šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutartį pakeisti.
Nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį A. Š. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą, panaikinti.
A. Š. veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į 140 straipsnio 1 dalį paliekant pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas