Civilinė
byla Nr.3K-3-390/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 26.6; 26.7;
44.2.4.2; 99.5;
114.11; 118.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio
(kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Janinos
Januškienės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Didelis pliusas“ kasacinį
skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo
13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z.
O. ir A. O. ieškinį atsakovui UAB „Didelis pliusas“ dėl
asmens garbės ir orumo gynimo, garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės
neatitinkančių duomenų paneigimo, neturtinės žalos atlyginimo; tretieji
asmenys: R. M., Z. J., UAB „Laisvas ir
nepriklausomas kanalas“, televizijos laida „Srovės“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė: 1) įpareigoti atsakovą jo
leidžiamame laikraštyje „Mūsų laikas“ išspausdinti tokį paneigimą: „Pareiškiame,
kad 2004 m. sausio 30 d. laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 4 skaitytojų
nuomonių apžvalgoje „... apie vaiko atėmimą iš motinos“ paskelbtas teiginys „26
metų merginai iš (duomenys neskelbtini) pamotė uždraudė auginti ir liepė
palikti ligoninėje savo vaikelį“, 2004 m. rugpjūčio 6 d. laikraščio „Mūsų laikas“
Nr. 31 išspausdintos R. M. publikacijos „Kūdikių globos
namuose palikta mergaitė grįžta į šeimą“ teiginiai „viską sprendžia „aukščiau
sėdintys“, „(duomenys neskelbtini) gūžčioja pečiais nesuprasdami, kas dedasi
kilmingų ponų kiemuose – nei sąžinės, nei padorumo“, 2005 m. sausio 21 d.
laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 3 išspausdintos Z. B.– J. publikacijos „Vienintelė tiesa: prieš metus (duomenys neskelbtini) šeimoje gimė žmogus“ teiginys „R. nuo
pat vaikystės nebuvo protiškai atsilikusi“ neatitinka tikrovės, o teiginys
„dabar R. neturi jokių teisių, ji negali norėti, ko nenori jos teismo paskirta
globėja Z. O. Jeigu iki šiol dar kažkas galėjo bandyti
padėti jai kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo R. dabar?“ neatitinka tikrovės bei
žemina Z. ir A. O. garbę ir orumą. Pripažįstame, kad 2004
m. rugpjūčio 6 d. laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 31 išspausdintos R. M. publikacijos „Kūdikių globos namuose palikta mergaitė
grįžta į šeimą“ teiginys „R. priėmė kitokį sprendimą – paliko (duomenys
neskelbtini) ir grįžo į (duomenys neskelbtini)“ neatitinka tikrovės, o 2006 m.
sausio 13 d. laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 3 be globėjos Z.
O. leidimo atspausdinę R. O. nuotrauką pažeidėme
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus. Atsiprašome Z. O., A. O. ir R. O. už
laikraštyje paskelbtus tikrovės neatitinkančius, Z. ir A. O. garbę
ir orumą žeminančius duomenis bei pažeidžiant įstatymuose nustatytą tvarką
išspausdintą R. O. nuotrauką“; 2) priteisti ieškovei iš
atsakovo 30 tūkst. Lt, ieškovui – 20 tūkst. Lt neturtinės
žalos atlyginimo.
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė 1996 m. balandžio 24 d. įsivaikino ieškovo
dukterį R. O., kuri nuo gimimo turėjo psichikos negalią,
buvo sutrikęs jos vystymasis, ji akivaizdžiai atsiliko nuo savo bendraamžių,
lankė vidurinę mokyklą, bet jos nebaigė. R. O. 2003 m.
gruodžio 22 d. gimė duktė E. O. Nei motina, nei tėvas H. B., kurio tėvystė nustatyta Jurbarko rajono apylinkės
teismo 2005 m. gegužės 16 d. sprendimu, nei ieškovė nesiėmė auginti kūdikio. Jurbarko
rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 7 d. sprendimu R. O. pripažinta
neveiksnia, teismo 2004 m. lapkričio 11 d. nutartimi ieškovė paskirta jos
globėja. LNK televizijos laidoje „Srovės“ 2004 m. sausio 27 d. papasakota apie
šį įvykį. Laidoje dalyvavo ieškovė, kuri žurnalistei paaiškino, kad ji dėl
amžiaus ir sveikatos būklės nesutinka auginti R. O. dukters
ir supranta, jog pati mergaitės motina dėl savo psichinės būklės nesugebės jos
auginti. Apie televizijos laidoje parodytą reportažą išspausdinta keletas
straipsnių Jurbarko rajone leidžiamame laikraštyje „Mūsų laikas“, kuris
priklauso atsakovui. R. O. savanoriškai atsisakė dukters. Ieškovai
nurodė, kad dėl paskleistų publikacijų jų gyvenamojoje vietoje susiformavo
neigiamas požiūris į jų šeimą, jie patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, pažemintas
jų autoritetas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio
7 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: 1) įpareigojo atsakovą UAB „Didelis
pliusas“ jo leidžiamame laikraštyje „Mūsų laikas“ išspausdinti tokio turinio
paneigimą: „Pareiškiame, kad 2004 m. sausio 30 d. laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 4
skaitytojų nuomonių apžvalgoje „... apie vaiko atėmimą iš motinos“ paskelbtas
teiginys „26 metų merginai iš (duomenys neskelbtini) pamotė uždraudė auginti ir
liepė palikti ligoninėje savo vaikelį“ neatitinka tikrovės bei žemina Z. ir A. O. garbę ir orumą; 2005 m. sausio 21 d. laikraščio „Mūsų
laikas“ Nr. 3 išspausdintos Z. B.– J.
publikacijos „Vienintelė tiesa: prieš metus (duomenys neskelbtini) šeimoje
gimė žmogus“ teiginys „R. nuo pat vaikystės nebuvo protiškai atsilikusi“
neatitinka tikrovės, o teiginys „dabar R. neturi jokių teisių, ji negali
norėti, ko nenori jos teismo paskirta globėja Z. O. Jeigu
iki šiol dar kažkas galėjo bandyti padėti jai kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo
R. dabar?“ neatitinka tikrovės bei žemina Z. ir A. O. garbę
ir orumą. Pripažįstame, kad 2006 m. sausio 13 d. laikraščio „Mūsų laikas“
Nr. 3 be globėjos Z. O. leidimo atspausdinę R. O. nuotrauką pažeidėme Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso reikalavimus. Atsiprašome Z. O., A.
O. ir R. O. už laikraštyje paskelbtus tikrovės
neatitinkančius, Z. ir A. O. garbę ir orumą žeminančius
duomenis bei pažeidžiant įstatymuose nustatytą tvarką išspausdintą R. O. nuotrauką“, 2) priteisė iš atsakovo UAB „Didelis
pliusas“ ieškovei Z. O. 4000 litų ir ieškovui A. O. 1000 litų neturtinei žalai atlyginti; kitą ieškininio
dalį atmetė; priteisė iš atsakovo UAB „Didelis pliusas“ 1230 Lt
bylinėjimosi išlaidų ieškovei Z. O. ir 133 Lt pašto
išlaidų į valstybės pajamas.
Laikraščio „Mūsų
laikas“ 2004 m. sausio 30 d. Nr. 4 išspausdinta skaitytojų nuomonių
apžvalga „(...) apie vaiko atėmimą iš motinos“, kuri pradedama J. pasirašiusio
asmens teiginiu: „ne tik eilinius žmones, bet ir visko mačiusias gimdymo namų
darbuotojas sukrėtė įvykis, kai 26 metų merginai iš (duomenys neskelbtini) pamotė
uždraudė auginti ir liepė palikti ligoninėje savo vaikelį“. Teismas atmetė
atsakovo argumentą, kad už šio teiginio, jeigu jis neatitinka tikrovės, paskelbimą
turi atsakyti tas, kuris pirmasis jį paskleidė – UAB „Laisvas ir
nepriklausomas kanalas“ ir televizijos laida „Srovės“, nes, kai žinios
paskelbtos per visuomenės informavimo priemones, atsakovu yra viešosios
informacijos rengėjas – UAB „Didelis pliusas“, kuriam pareikštas ieškinys dėl
publikacijų laikraštyje „Mūsų laikas“. Teismas nurodė, kad kai žinios
pakartojamos, atsakovu byloje taip pat gali būti pirminis informacijos
šaltinis, bet pasirinkti atsakovą yra ieškovų teisė. Šioje byloje ieškovai
atsakovu pasirinko UAB „Didelis pliusas“, bet ne UAB „Laisvas ir nepriklausomas
kanalas“, tiek televizijos laidą „Srovės“. Vertindamas teiginį „pamotė uždraudė
auginti ir liepė palikti ligoninėje savo vaikelį“, teismas sprendė, kad jis yra
tikrovės neatitinkanti žinia, nes atsakovas neįrodė, jog ieškovė uždraudė R. O. auginti dukterį ir liepė palikti ją ligoninėje. Teismas
padarė išvadą, kad R. O., žinodama tėvų poziciją dėl dukters,
galėjo savanoriškai palikti dukrą ligoninėje. Teismas pripažino, kad prieš
išspausdindamas publikacijas apie ieškovų privatų gyvenimą atsakovas turėjo
gauti ieškovų ir tuo metu dar veiksnios buvusios R. O. sutikimą,
nes ieškovai yra ne viešieji asmenys. Teismas padarė išvadą, kad paskelbus teiginį
„pamotė uždraudė auginti ir liepė palikti ligoninėje savo vaikelį“ pažeistos CK
2.23 straipsnio 1 dalis, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, taip pat
ieškovės teisė į privatų gyvenimą, nes ši informacija yra garbę ir orumą žeminančio
pobūdžio.
Atsižvelgęs į
tai, kad R. O. neveiksnia pripažinta tik teismo 2004 m.
spalio 7 d. sprendimu ir iki šio laiko turėjo teisę priimti sprendimus bet
kuriais gyvenime iškylančiais klausimais, teismas padarė išvadą, kad ieškovų
reikalavimas įpareigoti atsakovą pripažinti, jog 2004 m. rugpjūčio 6 d.
laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 31 išspausdintos R. M. publikacijos
„Kūdikių globos namuose palikta mergaitė grįžta į šeimą“ teiginys „R. priėmė
kitokį sprendimą – paliko (duomenys neskelbtini) ir grįžo į (duomenys
neskelbtini)“ neatitinka tikrovės, yra nepagrįstas. Teismas taip pat netenkino
ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovą pripažinti, kad 2004 m. rugpjūčio
6 d. laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 31 išspausdintos R. M. publikacijos
„Kūdikių globos namuose palikta mergaitė grįžta į šeimą“ teiginiai „viską
sprendžia „aukščiau sėdintys“, „(duomenys neskelbtini) gūžčioja pečiais
nesuprasdami, kas dedasi kilmingų ponų kiemuose – nei sąžinės, nei padorumo“
neatitinka tikrovės bei žemina ieškovų garbę ir orumą, nes, įvertinęs byloje
esančią Žurnalistų etikos inspektoriaus R. G. išvadą, kad
nurodytu teiginiu reiškiama redakcijos nuomonė, laikė, jog byloje nėra jokių
duomenų, leidžiančių teigti, kad ši nuomonė pareikšta nesąžiningai.
Įvertinęs byloje
esančius įrodymus (ieškovų paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatytus
duomenis), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovams dėl
atsakovo laikraštyje „Mūsų laikas“ ieškovų privataus gyvenimo aplinkybių be jų
sutikimo paskleidimo, tikrovę neatitinkančių, ieškovų garbę ir orumą žeminančių
žinių išspausdinimo, R. O. atvaizdo be globėjos (ieškovės)
sutikimo atspausdinimo padaryta neturtinės žalos, bet ne tokio dydžio, kokį
nurodė ieškovai. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui priklausantis laikraštis
„Mūsų laikas“ platinamas tik Jurbarko rajone, jo tiražas nedidelis, neturtinės
žalos, padarytos ieškovei Z. O., dydį teismas įvertino
4000 Lt, o ieškovui A. O. – 1000 Lt suma. Kitą
ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė.
Paskirstydamas
bylinėjimosi išlaidas, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad patenkino dalį
ieškinio reikalavimų, nurodė, jog ieškovei Z. O. priteistina
iš atsakovo UAB „Didelis pliusas“ dalis jos turėtų bylinėjimosi išlaidų: 230 Lt
žyminio mokesčio ir 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų, viso – 1230 Lt.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. kovo 13 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą
ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą
paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos
teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, taip
pat ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos raštą, nepažeisdamas CPK
185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įrodymų įvertinimo taisyklių, tinkamai
aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teismo priimtas sprendimas
neprieštarauja CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principams. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teiginį „26
metų merginai iš (duomenys neskelbtini) pamotė uždraudė auginti ir liepė
palikti ligoninėje savo vaikelį“
pripažino tikrovės neatitinkančia žinia. Apeliacinės instancijos teismas sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šią žinią paskleidė atsakovas,
kuris yra viešosios informacijos rengėjas, o, kai žinios pakartojamos, ieškovai
turi teisę pasirinkti atsakovą ir pateikti reikalavimą tiek pirminiam
informacijos šaltiniui, tiek ir tam, kuris pakartojo žinias.
Spręsdamas dėl ieškovų
reikalavimo pripažinti, kad atsakovas, 2006 m. sausio 13 d. laikraštyje be
globėjos Z. O. leidimo atspausdinęs R. O.
nuotrauką, pažeidė CK reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nurodė,
jog atsakovas žinojo, kad R. O. buvo pripažinta neveiksnia
ir ieškovė paskirta jos globėja. Dėl to teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė
CK 2.22 straipsnio 1 dalies, 3.240 straipsnį, nes atspausdino R. O. atvaizdą be jos globėjos sutikimo. Teismas nurodė, kad pagal
CK 2.22 straipsnio 3 dalį ieškovė, gindama R. O. interesus,
turi teisę reikalauti, jog atsakovas atlygintų padarytą neturtinę žalą. Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai
pripažino, jog atsakovas pažeidė CK 2.22 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės
instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
teiginiai „R. nuo pat vaikystės nebuvo protiškai atsilikusi“ ir „dabar R.
neturi jokių teisių, ji negali norėti, ko nenori jos teismo paskirta globėja Z. O. Jeigu iki šiol dar kažkas galėjo bandyti padėti jai
kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo R. dabar?“ yra tikrovės neatitinkančios
žinios apie ieškovus ir R. O. Teismas vadovavosi byloje
esančių teismo psichiatrijos ekspertizės aktų, taip pat medicininių dokumentų
duomenimis, pagal kuriuos R. O. yra protiškai atsilikusi
nuo pat vaikystės, jai diagnozuotas lengvas protinis sutrikimas, atsižvelgė į
tai, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog R. O. globėja Z. O. būdų pažeidinėjusi
globotinės teises, kai liudytojas V. V., (duomenys
neskelbtini) seniūnijos seniūnas, teismo posėdžio metu parodė, kad seniūnijoje
negauta skundų dėl ieškovų elgesio, kaip pažeidžiančio R. O. teises,
jie apibūdinami gerai, seniūno apsilankymo metu R. O. nesiskundė
dėl savo gyvenimo sąlygų.
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas
UAB „Didelis pliusas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 13 d. nutartį bei Jurbarko rajono
apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –
ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję
teismai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovai, pirmą kartą kreipdamiesi į
atsakovą – laikraščio „Mūsų laikas“ leidėją – tik 2005 m. liepos 12 d.,
t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo pirmosios publikacijos paskelbimo
(2004 m. sausio 30 d.) ir pusmečiui nuo paskutinės publikacijos paskelbimo (2005
m. sausio 21 d.), praleido Visuomenės informavimo įstatymo 45 straipsnio 2
dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą kreiptis dėl tikrovės neatitinkančios
bei garbę ir orumą žeminančios informacijos paneigimo, todėl nepasinaudojo
ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kuri būtina šios kategorijos civilinėse
bylose. Kadangi ieškovų kreipimosi į teismą dieną (2006 m. rugpjūčio 11 d.)
Visuomenės informavimo įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytas dviejų
mėnesių terminas buvo suėjęs, ieškovai negali pasinaudoti išankstine šio ginčo
sprendimo tvarka, todėl bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi CPK 293
straipsnio 2 punktu, turėjo nutraukti šią civilinę bylą. Be to, teismai,
skundžiamuose procesiniuose sprendimuose visiškai nepasisakydami dėl pirmiau
aptartos aplinkybės, pažeidė proceso teisės normose nustatytą pareigą tinkamai
motyvuoti savo sprendimą ir pasisakyti dėl kiekvieno šalių argumento, nukrypo
nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos.
2. Bylą nagrinėję
teismai, reikalaudami, kad atsakovas papildomai pateiktų akivaizdžių ir
neginčytinų įrodymų apie tai, jog ieškovė Z. O. uždraudė R. O. auginti dukterį ir liepė palikti ją ligoninėje, pažeidė
CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo
kasacinio teismo suformuotos įrodinėjimo šios kategorijos bylose specifikos,
todėl nepagrįstai pripažino, kad teiginys „26 metų merginai iš (duomenys
neskelbtini) pamotė uždraudė auginti ir liepė palikti ligoninėje savo vaikelį“ neatitinka
tikrovės. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai privalėjo vadovautis
įrodymų tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 19 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso
normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas) ir
laikyti, kad šio teiginio atitikties tikrovei faktas nustatytas byloje esančiu
televizijos laidos „Srovės“ įrašu bei byloje apklaustų liudytojų (ligoninės
darbuotojų) parodymais. Be to, atsakovas, išspausdindamas nurodytą teiginį, elgėsi
sąžiningai, nes taip siekė informuoti visuomenę apie R. O. ir
jos dukters situaciją, kai jauna mergina dėl ypatingų šeimyninių aplinkybių
(ieškovės noro) yra priversta atsisakyti vaiko.
3. Teismai,
vertindami teiginio „R. nuo pat vaikystės nebuvo protiškai atsilikusi
<...> dabar R. neturi jokių teisių, ji negali norėti, ko nenori jos
teismo paskirta globėja Z. O. Jeigu iki šiol dar kažkas
galėjo bandyti padėti jai kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo R. dabar?“ atitiktį
tikrovei ir jo, kaip žeminančio ieškovų garbę ir orumą, pobūdį, netinkamai
taikė CK 2.24 straipsnį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998
m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos informavimo
įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines
bylas“ 3 punkte išdėstytus nurodymus, todėl nepagrįstai visą nurodytą teiginį
laikė žinia ir dalį jo – „R. nuo pat vaikystės nebuvo protiškai atsilikusi“ –
pripažino neatitinkančia tikrovės, o kitą dalį – „dabar R. neturi jokių teisių,
ji negali norėti, ko nenori jos teismo paskirta globėja Z. O.
Jeigu iki šiol dar kažkas galėjo bandyti padėti jai kabintis į gyvenimą, tai
kuo tapo R. dabar?“ – neatitinkančia tikrovės ir žeminančia ieškovų garbę bei
orumą ir be pagrindo įpareigojo atsakovą paneigti šį teiginį.
Teiginys „R. nuo pat
vaikystės nebuvo protiškai atsilikusi“ tik neatitinka tikrovės, tačiau nežemina
ieškovų garbės ir orumo. Esant nustatytam tik teiginio neatitikties tikrovei
faktui ir nesant įrodytai aplinkybei, jog šis teiginys žemina asmens garbę ir
orumą, jis, vadovaujantis pirmiau minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimo nurodymais, negali būti paneigiamas ir asmeniui negali kilti
atsakomybė pagal CK 2.24 straipsnį.
Teiginį „dabar R.
neturi jokių teisių, ji negali norėti, ko nenori jos teismo paskirta globėja Z. O. Jeigu iki šiol dar kažkas galėjo bandyti padėti jai
kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo R. dabar?“, kuris susideda iš dviejų dalių –
iš teiginio, jog R. O. nebeturi jokių teisių, ir iš
klausimo forma suformuluoto pasvarstymo apie jos ateitį ir tolimesnį gyvenimą,
teismai turėjo vertinti atsižvelgdami į jo konstrukciją. Kasatoriaus manymu,
tik pirmoji teiginio dalis galėtų būti prilyginama žiniai, tuo tarpu antroji,
kuria išreikštas subjektyvaus pobūdžio fakto vertinimas, išsakytas klausiamąja
forma, atitinka nuomonės, bet ne žinios sąvoką (Visuomenės informavimo įstatymo
2 straipsnio 18 dalis), kurią paskelbęs asmuo turėtų būti atleidžiamas nuo
civilinės atsakomybės Visuomenės informavimo įstatymo 55 straipsnio 1 dalies
7 punkto pagrindu.
Be to, kasatoriaus
įsitikinimu, teiginio dalis „dabar R. neturi jokių teisių, ji negali norėti, ko
nenori jos teismo paskirta globėja Z. O.“ atitinka
tikrovę, nes straipsnio, kuriame išdėstytas šis teiginys, išspausdinimo dieną,
t. y. 2005 m. sausio 21-ąją, R. O. jau buvo
pripažinta neveiksnia teismo 2004 m. spalio 7 d. sprendimu. Kasatoriaus manymu,
teiginį, kad neveiksnaus asmens valia yra įgyvendinama per jo globėjo valią,
vaizdingai išreiškęs teiginiu „neveiksnus asmuo negali norėti to, ko nenori jo
paskirtas globėjas“, jis paskelbė tikrovę atitinkančią informaciją.
4. Kasatoriaus
teigimu, atsakovu šiame ginče turi būti ne tik laikraščio „Mūsų laikas“
leidėjas UAB „Didelis pliusas“, bet ir kiti asmenys, kurie laikytini pirminiais
informacijos šaltiniais (CK 2.24 straipsnio 5 dalis, Visuomenės informavimo
įstatymo 55 straipsnio 2 dalis). Pavyzdžiui, teiginį „R. nuo pat vaikystės
nebuvo protiškai atsilikusi <...> dabar R. neturi jokių teisių, ji negali
norėti, ko nenori jos teismo paskirta globėja Z. O. Jeigu
iki šiol dar kažkas galėjo bandyti padėti jai kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo
R. dabar?“ laikraštyje „Mūsų laikas“ paskelbė ne atsakovas UAB „Didelis
pliusas“ ar jo darbuotojai, o trečiuoju asmeniu byloje dalyvavusi publikacijos
autorė Z. B.–J. Pirminis teiginio „26 metų merginai iš (duomenys neskelbtini) pamotė
uždraudė auginti ir liepė palikti ligoninėje savo vaikelį“ šaltinis buvo
2004 m. sausio 27 d. televizijos eteryje pasirodžiusi laida „Srovės“. Kasatoriaus
manymu, būtent šie asmenys, vadovaujantis CK 2.24 straipsnio 5 dalimi,
Visuomenės informavimo įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, ir turėtų
atlyginti ieškovams neturtinę žalą.
5. Teiginiai, kuriuos
bylą nagrinėję teismai pripažino neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais
ieškovų garbę ir orumą, visiškai nesusiję su ieškovu A. O.
Kadangi tarp atsakovo paskelbtų teiginių ir ieškovo A. O. tariamai
patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio, be to, ieškovai A.
O. patirtos neturtinės žalos neįrodinėjo, todėl, kad ieškovo A.
O. patirta neturtinė žala neįrodyta (CPK 178 straipsnis). Teismai,
priteisdami ieškovui 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai taikė
civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.247,
6.249 straipsnius).
6. Bylą
nagrinėję teismai, nepripažindami ieškovės Z. O.,
ginčijamų teiginių paskelbimo metu ėjusios Lietuvos žemės ūkio konsultavimo
tarnybos Jurbarko rajono konsultavimo biuro vadovės („A“ arba „B“ lygio
valdininkės) pareigas ir, be to, po dalyvavimo televizijos laidoje „Srovės“
įgijusios ir trumpalaikio („blic“) viešojo asmens statusą, viešuoju asmeniu, nukrypo
nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18
punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1373/2002). Šis pažeidimas lėmė netinkamą CK 2.23 straipsnio
3 dalies nuostatų taikymą. Kadangi ieškovė Z. O. ginčijamų
teiginių paskelbimo metu buvo viešasis asmuo, tai visuomenė turėjo pagrįstą teisę
žinoti ieškovės privataus gyvenimo detales, iš esmės atspindinčias jos
moralines nuostatas, apibūdinančias jos asmenį, o atsakovo paskleidimas
teiginių apie privatų ieškovės gyvenimą pateisintinas. Be to, kadangi
paskleisti duomenys susiję ne tiek su ieškovų asmeniniu gyvenimu, kiek su
visuomenei aktualiu ir rūpimu klausimu – naujagimio likimu ir jo gyvenimu be
motinos, tai egzistavo teisėtas visuomenės interesas žinoti tokios situacijos
susidarymo aplinkybes ir priežastis, atsakovo teisė sąžiningais tikslais
informuoti apie tai visuomenę. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovų
privataus gyvenimo apsaugos klausimą, privalėjo į šias aplinkybes atsižvelgti.
7. Bylą nagrinėjusių
teismų išvada, kad, atsakovui atspausdinus R. O. nuotrauką
be ieškovės Z. O. sutikimo, ieškovams padaryta neturtinės
žalos, teismų įvertintos 5000 Lt, prieštarauja kasacinio teismo
suformuotai praktikai dėl asmens privataus gyvenimo gynimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės
30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2001). Ginčo atveju paskelbta
neutrali (neatspindinti jokių asmeninio gyvenimo detalių) R.
O. nuotrauka, daryta jai būnant viešoje vietoje (teismo patalpose), kuri,
vadovaujantis nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais,
nepriskirtina R. O. privataus gyvenimo sričiai. Kadangi
paskelbtas neprivatus atvaizdas, tai toks paskelbimas negalėjo pažeisti R. O. privataus gyvenimo, o ieškovai neturėjo pagrindo
reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Be to, ginčo atveju nebuvo
nustatinėjamas priežastinis ryšys tarp asmens atvaizdo viešo parodymo ir
kilusių neigiamų pasekmių. Kasatoriaus teigimu, teismai, pripažindami, kad dėl
tariamai neteisėto R. O. atvaizdo paskelbimo atsakovas
privalo kompensuoti ieškovams patirtą neturtinę žalą, netinkamai taikė CK 2.22,
6.247 straipsnių nuostatas.
8. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, įpareigodami atsakovą atsiprašyti už jo
paskleistus tariamai tikrovės neatitinkančius ir ieškovų garbę bei orumą
žeminančius teiginius, netinkamai taikė CK 2.24 straipsnio 1 dalį ir nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006 pateiktų
išaiškinimų, kad atsiprašymas nėra teisinės atsakomybės ar teisinės gynybos
būdas, o tik faktinė aplinkybė, į kurią atsižvelgdamas teismas gali sumažinti
priteistinos neturtinės žalos dydį. Dėl to teismai negalėjo įpareigoti
atsakovo, paskleidusio ginčijamus duomenis, atsiprašyti ieškovų ir R. O., kurios garbė bei orumas šiame ginče nebuvo ginami.
9. Bylą nagrinėjęs
pirmosios instancijos teismas, vietoj ieškovų prašytų 50 tūkst. Lt
neturtinei žalai atlyginti priteisęs 5000 Lt ir vietoj pareikštų penkių
neturtinio pobūdžio reikalavimų patenkinęs tris, priteisdamas ieškovei iš
atsakovo 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų ir 230 Lt
žyminio mokesčio, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškovų reikalavimų
santykį, neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir taip pažeidė CPK 93
straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
neištaisė šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovai Z. O. ir A. O. prašo
skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad kasacinio skundo argumentais keliami faktinių aplinkybių
nustatymo klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja. Atsiliepime
tvirtinama, kad ieškovai nepraleido termino pasinaudoti ikiteismine ginčo
sprendimo tvarka, nes publikacijų skelbimas laikraštyje buvo tęstinio pobūdžio
(nuo 2004 m. sausio 30 d. iki 2006 m. sausio 13 d.), R. O. globa
nustatyta tik 2004 m. lapkričio 11 d. ieškovai nurodo, kad laikraštyje „Mūsų
laikas“ paskelbtos tikrovės neatitinkančios žinios, bet ne nuomonė. Atsiliepime
teigiama, kad ieškovas A. O. patyrė neturtinės žalos, nes
yra ieškovės Z. O. ir R. O. šeimos
narys. Ieškovai pabrėžia, kad Z. O. nėra viešas asmuo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl ikiteisminės
ginčo sprendimo tvarkos
Ieškovų ginčijama
informacija paskleista, galiojant Visuomenės informavimo įstatymo 2004 m.
balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2176 redakcijai, kurio 45 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad reikalavimas paneigti informaciją turi būti pateiktas viešosios informacijos
rengėjui ar platintojui raštu ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo reikalaujamos paneigti
informacijos paskelbimo. Kasatoriaus manymu, ieškovai praleido šį terminą, nepasinaudojo
ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka nustatytu laiku, todėl byla turi būti
nutraukta. Nagrinėjamoje situacijoje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovų
ginčijami duomenys paskleisti galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Įsigaliojus
2000 m. CK, negali būti taikomos Visuomenės informavimo įstatymo normos,
neatitinkančios CK 2.24 straipsnio (CK 1.3 straipsnio 2 dalis). Šio kodekso
2.24 straipsnyje nenustatytas terminas, per kurį suinteresuotas asmuo turi
kreiptis į visuomenės informavimo priemonę dėl paskleistų duomenų paneigimo.
Toks teisinis reglamentavimas paaiškinamas tuo, kad pagal CK 1.134 straipsnio 1
punktą ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, kylantiems iš asmeninių
neturtinių teisių pažeidimų. CK 2.24 straipsnyje taip pat nenurodyta, kad
specialūs įstatymai galėtų nustatyti kitokią garbės ir orumo gynimo tvarką.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos televizija“ ir kt.; bylos Nr.
3K-3-423/2004, remdamasis CK 1.3 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad
Visuomenės informavimo įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytas dviejų
mėnesių terminas, įsigaliojus CK, netaikomas. Tokios pačios nuostatos laikytasi
ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (pvz., 2006 m. kovo 6 d.
nutartis civilinėje byloje J. K. v I. S. Ž. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-94/2006).
CK 2.24 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas reiškia, kad asmuo įgyja teisę
kreiptis į teismą su ieškiniu dėl garbės ir orumo gynimo, jei prieš tai
kreipėsi į visuomenės informavimo priemonę dėl paneigimo paskelbimo, o
visuomenės informavimo priemonė atsisakė tokį paneigimą paskelbti arba šito
nepadarė per dvi savaites. Ieškovai laikėsi nurodytos ikiteisminės ginčo
nagrinėjimo tvarkos .
Dėl ieškovų
pripažinimo viešaisiais asmenimis
Kadangi viešųjų
asmenų privataus gyvenimo ribos saugomos skirtinga apimtimi negu privačiųjų
asmenų, ir viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip
privatusis asmuo, nagrinėjant šios kategorijos bylas būtina nustatyti, ar
asmenys, apie kuriuos paskleista ginčijama informacija, yra viešieji. Viešuoju
asmeniu ex officio paprastai laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų,
veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir
pagrįstai ją dominantys. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje
(2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1487 redakcija, galiojusi informacijos
apie ieškovus paskleidimo metu) prie viešųjų asmenų buvo priskirti valstybės politikai,
valstybės tarnautojai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai ir
kiti visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujantys asmenys. Ieškovė nedalyvavo
politinėje ir visuomeninėje veikloje, pagal savo užimamas pareigas (viešosios
įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko rajono konsultavimo
biuro augalininkystės konsultantė ir vadovė) taip pat nepriskirtina viešiesiems
asmenims, nes ji neturi teisės duoti privalomus nurodymus atskiriems visuomenės
nariams ar kitaip daryti įtaką jų gyvenimui, jos veikla nereikšminga didelei
visuomenės daliai ir nekelia jokio pagrįsto visuomenės intereso ja domėtis.
Siužeto apie ieškovų šeimą parodymas per televiziją nesudaro pagrindo
pripažinti, kad jie tapo trumpalaikiais viešaisiais asmenimis. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai pagrįstai pripažino, kad ieškovai žinių apie
juos paskleidimo metu nebuvo viešieji asmenys.
Dėl teisės į atvaizdą
pažeidimo
CK 2.22 straipsnio 1
dalyje draudžiama fotografuoti asmenį be jo sutikimo, taip pat be šio asmens
sutikimo atvaizdą atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti. Konstitucijos
18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Įstatymuose
nesiejami veiksnumo apribojimas ir teisnumo apimties sumažėjimas bei garantuojama
teisės apsauga vienoda apimtimi bet kuriam asmeniui nepriklausomai nuo jo
psichinės sveikatos ar kitų faktorių. Už neveiksnų asmenį CK 2.22 straipsnyje
nustatytą sutikimą gali duoti jo globėjas (CK 2.10 straipsnio 2 dalis, 3.240
straipsnio 1 dalis), o neveiksnaus asmens fotografavimas ir jo atvaizdo
panaudojimas prieš tai išvardytais būdais be globėjo sutikimo draudžiamas. Atsakovo
argumentas, kad fotografuota esant R. O. sutikimui, šiai
dar esant veiksniai, nereikšmingas, nes nuotraukai publikuoti reikia atskiro
sutikimo, o publikavimo metu R. O. jau buvo pripažinta
neveiksnia.
Asmens teisė į
atvaizdą yra asmeninė neturtinė teisė (CK 1.114 straipsnis), todėl pažeidus pirmiau
nurodytą draudimą pažeidžiamos to asmens, kuris fotografuojamas ir kurio nuotrauka
publikuojama, teisės. Nagrinėjamu atveju pažeistos būtent R.
O. teisės į atvaizdą. Būdama R. O. globėja, ieškovė gali
ginti pažeistas globotinės teises (CK 3.240 straipsnio 1 dalis), bet tokiu atveju
šiuo pažeidimu padarytai žalai atlyginti gautos pajamos turi būti naudojamos
išimtinai neveiksnios globotinės interesais (CK 3.244 straipsnio 1 dalis).
Teisė į atvaizdą
ginama būdais, nustatytais CK 2.22 straipsnio 3 dalyje, kurioje neįtvirtinta tokia
pažeistos teisės gynimo forma kaip paskelbimas apie įvykusį pažeidimą. Pakankama
satisfakcija šiuo atveju yra pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu. Teismų
sprendimų dalys, kuriomis atsakovas įpareigotas visuomenės informavimo
priemonėje paskelbti, kad R. O. nuotrauka išspausdinta be
globėjos Z. O. sutikimo, naikintinos ir šis reikalavimas
atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl žinių
paneigimo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas,
pripažindamas, jog teiginys „26 metų merginai iš (duomenys neskelbtini) pamotė
uždraudė auginti ir liepė palikti ligoninėje savo vaikelį“ neatitinka tikrovės,
pažeidė įrodinėjimo taisykles.
Pagal CPK 185 straipsnį dėl to,
ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba
neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu.
Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė
tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta
tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą
ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą,
leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis
etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti,
ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims
paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku,
ar jie leistini, patikimi, ar nepateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos
pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat
reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Sprendimo motyvuojamojoje
dalyje glausta forma turi būti išdėstomos nustatytos faktinės bylos aplinkybės,
argumentai, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, įrodymų,
kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir teisinis sprendimo
pagrindimas (CPK 270 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nėra
pagrindo sutikti su kasatorių argumentu, kad teismai netinkamai vertino
įrodymus. Teismai juos tyrė, pasisakė dėl jų, taip pat vertino pagal savo
vidinį įsitikinimą. Pareiga įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę,
tenka atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius
įrodymus ir pripažinęs, kad jie nepatvirtina paskleistos žinios tikrumo,
pagrįstai konstatavo, kad atsakovas šios aplinkybės neįrodė. Tokia išvada
nereiškia, kad iš kasatoriaus reikalauta neegzistuojančių įrodymų.
Kasacinis teismas neanalizuoja
faktų, teisėjų kolegija tik vertina ir pasisako, ar procese nepažeistos
įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos. Atsižvelgiant į
išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami
įrodymus ir nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą
reglamentuojančias CPK normas ir padarė argumentuotas išvadas, remdamiesi
nustatytomis aplinkybėmis. Tas pats pasakytina ir apie kasatorių argumentą, kad
dėl netinkamo įrodymų vertinimo teismai nepagrįstai pripažino neatitinkančia
tikrovės paskleistą informaciją „dabar R. neturi jokių teisių, ji negali
norėti, ko nenori jos teismo paskirta globėja Z. O. Jeigu
iki šiol dar kažkas galėjo bandyti padėti jai kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo
R. dabar?“.
Teismas nustatė, kad teiginys „R.
nuo pat vaikystės nebuvo protiškai atsilikusi“ neatitinka tikrovės ir
įpareigojo atsakovą paneigti šią žinią. Garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį
ginami nustačius šių faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad
žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4)
faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Teismas nenustatė, kad
cituotas teiginys būtų žeminančio pobūdžio, todėl šiuo atveju nėra faktų
visumos, leidžiančios taikyti CK 2.24 straipsnyje numatytus garbės ir orumo
gynimo būdus (paneigti duomenis, atlyginti žalą). Atsižvelgiant į
išdėstytus argumentus teismų sprendimų dalys, kuriomis atsakovas įpareigotas
paneigti šią žinią, naikintinos ir šis reikalavimas atmestinas (CPK 270
straipsnio 4 dalis).
Atsakovo manymu, teksto „dabar R.
neturi jokių teisių, ji negali norėti, ko nenori jos teismo paskirta globėja Z. O. Jeigu iki šiol dar kažkas galėjo bandyti padėti jai
kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo R. dabar?“ dalis „Jeigu iki šiol dar kažkas
galėjo bandyti padėti jai kabintis į gyvenimą, tai kuo tapo R. dabar?“ yra ne
žinia, bet nuomonė. Teismai visą cituotą tekstą pripažino žinia.
Pagal Visuomenės
informavimo įstatymą žinia laikomi visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai
ar tiesa pagrįsti duomenys (2 straipsnio 41 dalis), o nuomone – visuomenės
informavimo priemonėse skelbiami požiūriai, mintys, vertinimai bei pastabos
apie reiškinius ar įvykius (2 straipsnio 18 dalis). Žiniai skirtingai negu
nuomonei taikomas tiesos kriterijus. Teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės,
turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes,
sakinio konstrukciją ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22
d. nutartis civilinėje byloje A. S. ir kt. v A. J. ir kt.; bylos Nr.
3K-3-142/2006 ). Atribojant žinią nuo nuomonės dažnai svarbus ne tik
konkretus aptariamas sakinys, bet ir kontekstas, ryšys su kita pateikta
informacija.
Nors ginčijamas sakinys išdėstytas retorinio klausimo
forma, tačiau retoriniu klausimu paprastai pasakomas netiesioginis tvirtinimas
arba neigimas. Nagrinėjamu atveju abiem sakiniais reiškiama viena mintis – kad R. O., pripažinus ją neveiksnia, prarado savarankiškumą, tapo
beteise, visiškai priklausoma nuo globėjos, todėl nėra pagrindo dalį jo
pripažinti žinia, o dalį – nuomone. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė
kriterijus, pagal kuriuos žinia atribojama nuo nuomonės, ir pagrįstai visus prieš
tai nurodytus duomenis pripažino žinia.
Kasaciniame skunde
reiškiama abejonė, ar aptariami sakiniai yra garbę ir orumą žeminančio
pobūdžio. Ši abejonė nepagrįsta, nes tvirtinimas, kad ieškovė tinkamai neatlieka globėjos pareigų,
neatsižvelgia į globotinės norus, bendražmogiškos moralės požiūriu, protingo ir
moralaus žmogaus supratimu vertintina kaip galinti pažeminti asmenį visuomenės
akyse (garbė) arba sumažinti asmens paties savęs vertinimą (orumas).
Dėl galimybės
atleisti nuo atsakomybės
Kasatoriaus manymu,
civilinė atsakomybė, remiantis CK 2.24 straipsnio 5 dalimi, Visuomenės informavimo
įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, už žinių, žeminančių garbę ir orumą,
paskleidimą turėtų būti taikoma pirminiams informacijos šaltiniams – UAB
„Laisvas nepriklausomas kanalas“ ir Z. B. – J.
Jeigu
žinios yra paskleistos visuomenės informavimo priemonėse, tai už jų tikrumą
pagal bendrąją taisyklę atsako viešosios informacijos rengėjas (Visuomenės
informavimo įstatymo 45, 54 straipsniai). Šios taisyklės išimtys nustatytos nurodyto
įstatymo 55 straipsnyje, kurio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad viešosios
informacijos rengėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos
paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji anksčiau paskelbta
kitose visuomenės informavimo priemonėse, jeigu ši informacija nepaneigta ją
paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta
taisyklė, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės
neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią
informaciją. Tokiu reglamentavimu nustatyta pirminio žinių paskleidėjo
atsakomybė ir galimybė atleisti nuo atsakomybės šias žinias pakartojusį asmenį.
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinė byloje UAB
„Klevo lapas“ v. UAB „Respublikos leidiniai“, byla Nr. 3K-3-807/2001).
Jeigu žinios
anksčiau buvo paskleistos kitose visuomenės informavimo priemonėse ir nebuvo
paneigtos jas paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse, viešosios
informacijos rengėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad
nežinojo ir negalėjo žinoti, jog kartoja asmens garbę ir orumą žeminančias ir
tikrovės neatitinkančias žinias. Tais atvejais, kai nustatoma žinias pakartojusio
viešosios informacijos rengėjo kaltė, už žinių paskleidimą atsakingi abu
skleidėjai (ieškovo teisė reikšti reikalavimus vienam iš jų nepaneigiama).
CK 2.24 straipsnio 5
dalyje nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens
reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti
asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar
turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos
duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskelbti anonimiškai, o
visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį
asmenį. Šioje byloje sprendžiant dėl galimybės atsakovą atleisti nuo civilinės
atsakomybės svarbu nustatyti, ar jis žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti
duomenys neatitinka tikrovės. Visuomenės
informavimo priemonei neatsiranda pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą
aptariamuoju pagrindu, jeigu ji padarė viską, ką konkrečioje situacijoje buvo
įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje K. J. v. uždaroji akcinė bendrovė „Pūkas“, byla Nr.
3K-3-205/2005).
Nors apeliacinės
instancijos teismas savo pozicijos išsamiai neargumentavo, bet nurodė, kad nėra
įstatyminio pagrindo ieškovo pasirinktą atsakovą atleisti nuo civilinės
atsakomybės, nes nenustatyta, kad šis neturėjo galimybės patikrinti
skleidžiamos informacijos tikrumo. Ši teismo išvada pagrįsta. Vien išsamių
motyvų neišdėstymas, esant teisingai išvadai, nėra pakankamas pagrindas
naikinti teismo sprendimą.
Dėl įpareigojimo
atsiprašyti
Pagal CK 2.24
straipsnį asmens garbė ir orumas teismine tvarka gali būti ginami taikant
įvairius gynimo būdus: ieškovas gali reikalauti, kad teismas įpareigotų
atsakovą paneigti paskleistus duomenis, atlyginti turtinę bei neturtinę žalą.
Tačiau už garbės ir orumo pažeidimą taikomos teisinės sankcijos neapima
įpareigojimo atsiprašyti. Dėl tokio įpareigojimo negalimumo yra pasisakyta ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje UAB „Simon Louwerse International Transport“ v. UAB „Dinaka“, byla
Nr. 3K-3-169/2006. Šioje nutartyje nurodyta, kad atsiprašymas nėra nei
teisinės atsakomybės, nei teisinės gynybos būdas, bet yra asmens, paskleidusio
duomenis, ir asmens, apie kurį paskleisti žeminantys jo dalykinę reputaciją duomenys,
tarpusavio santykių aspektas, faktinė aplinkybė, į kurią atsižvelgdamas teismas
gali sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2
dalis). Dėl to kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai,
įpareigodami atsakovą atsiprašyti, pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 dalies
nuostatas. Dėl netinkamo nurodytos teisės normos taikymo teismų procesinių sprendimų
dalys, kuriomis atsakovas įpareigotas atsiprašyti ieškovų ir R.
O., naikintinos bei šis reikalavimas atmestinas.
Dėl
neturtinės žalos dydžio
Šios kategorijos
bylose gali būti reiškiamas vienas reikalavimas dėl žalos, padarytos įvairiais
deliktais, atlyginimo. Jos dydį pinigais įvertina teismas, išsiaiškinęs ir
nustatęs reikšmingas aplinkybes. Kasacinės instancijos teismui pripažinus, kad
tam tikri pažeidimai, kuriuos konstatavo bylą nagrinėję teismai, nepadaryti, atlygintinos
žalos dydis mažintinas. Bylą nagrinėję teismai nurodė kriterijus ir aplinkybes,
į kuriuos atsižvelgė nustatydami priteistinos žalos dydį. Vadovaudamasis jais
kasacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovei Z. O. pakankama
suma neturtinės žalos atlyginimui yra 3000 Lt, o A. O. –
500 Lt.
Pirmosios
instancijos teismas iš atsakovo ieškovei Z. O. priteisė
1230 Lt bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinės instancijos teismas – 1200 Lt
išlaidų advokato pagalbai šioje instancijoje apmokėti. Iš viso ieškovei
priteista 2430 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi teismų sprendimai keičiami,
keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 2 dalis), priteistą
sumą mažinant iki 1400 Lt.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo
2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d.
nutarties dalis, kuriomis atsakovas UAB „Didelis pliusas“ jo leidžiamame
laikraštyje „Mūsų laikas“ įpareigotas išspausdinti: 1) paneigimą, kad 2005 m.
sausio 21 d. laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 3 išspausdintos Z.
B. – J. publikacijos „Vienintelė tiesa: prieš metus (duomenys
neskelbtini) šeimoje gimė žmogus“ teiginys „R. nuo pat vaikystės nebuvo
protiškai atsilikusi“ neatitinka tikrovės; 2) pripažinimą, kad 2006 m. sausio
13 d. laikraščio „Mūsų laikas“ Nr. 3 be globėjos Z. O. leidimo
atspausdinę R. O. nuotrauką pažeidė Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso reikalavimus; 3) atsiprašymą už laikraštyje paskelbtus
tikrovės neatitinkančius, Z. ir A. O. garbę ir orumą
žeminančius duomenis bei pažeidžiant įstatymuose nustatytą tvarką išspausdintą R. O. nuotrauką. Dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą
– juos atmesti.
Pakeisti Jurbarko rajono
apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo
2008 m. kovo 13 d. nutarties dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo: Z. O. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Didelis
pliusas“ priteistą 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 3000 Lt; A. O. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Didelis
pliusas“ priteistą 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 500 Lt.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m.
lapkričio 7 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartimi
Z. O. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Didelis
pliusas“ priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1400 Lt.
Kitas Jurbarko rajono apylinkės
teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo
13 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas
Marčiulionis
Birutė
Janavičiūtė
Janina
Januškienė