Administracinė byla Nr. eA-777-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02731-2015-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. ir atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. S. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokato V. Š., 2015 m. gegužės 15 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. BRK-3547(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau –ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą pagal pareiškėjos 2014 m. lapkričio 17 d. mokėjimo prašymą išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 19 310,49 Eur.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Agentūra nepagrįstai konstatavo 19 310,49 Eur netinkamomis kompensuoti išlaidomis, nes ekspertizės metu buvo nustatytas tik mažareikšmis atliktų darbų ir įsigytų prekių kainų skirtumas. Paaiškino, kad mokėjimo prašyme nurodytų investicijų pirkimas buvo atliktas vadovaujantis Žemės ūkio ministro patvirtintomis taisyklėmis, pagal kurias asmeniui pasiūlyta mažiausia kaina turi būti laikoma atitinkančia ir rinkos kainą. Priešingu atveju, pasak pareiškėjos, iš asmens būtų reikalaujama neproporcingai didelių pastangų tam, kad būtų nustatyta absoliučiai mažiausia rinkos kaina.
3. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas, pareiškėjos nesupažindinus su užsakomojo patikrinimo metu nustatytais tariamais neatitikimais, t. y. Agentūra pareiškėjai nepateikė ekspertų ataskaitos Nr. C-69, o papildomiems paaiškinimams pateikti suteikė tik 2 darbo dienas. Be to, pasak pareiškėjos, ginčijamas sprendimas neatitiko individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi sprendime nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kaip konkrečios teisės normos buvo pažeistos, sprendime buvo naudojamos teisės normos, kurios visiškai nesiejamos su nagrinėjamos situacijos faktinėmis aplinkybėmis, todėl pareiškėja neturėjo galimybės suvokti kokį konkretų pažeidimą ji padarė ir kaip ji galėtų apginti savo interesus.
4. Nurodė, kad ekspertų ataskaita yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjos galimybe ginti savo teisėtus interesus, nes tik žinodama jos turinį pareiškėja galėtų žinoti, kokiais konkrečiais motyvais buvo priimtas ginčijamas sprendimas (koks kainų nustatymo būdas ir ekspertizės atlikimo metodas buvo naudotas, nurodant detalų investicijų vertės apskaičiavimą). Pažymėjo, kad Agentūra dėl investicijų įsigijimo procedūros jokių pažeidimų nenustatė, o ginčijamame sprendime nedetalizuodama nurodė, kad pareiškėja pažeidė „kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas“.
5. Pareiškėja skunde nurodė, kad pirkimas buvo vykdomas apklausos būdu, apklausiant ne mažiau kaip tris asmenis. Taigi, pareiškėja nebuvo įpareigota ieškoti absoliučiai mažiausios kainos, nes pareiškėjai pasiūlyta mažiausia kaina turi būti laikoma atitinkančia rinkos kainą. Pasak pareiškėjos, pačią mažiausią pirkimo kainą buvo galima rasti tik kreipiantis į visus prekių pardavėjus ir (ar) paslaugų teikėjus, tačiau tai pareikalautų neproporcingai didelių išlaidų, laiko ir pastangų sąnaudų vien tik tam, kad būtų surasta tik šiek tiek mažesnė pirkimo kaina.
6. Pasak pareiškėjos, paramos sutarties sudarymas patvirtino, kad paraiškoje nurodytos planuojamos išlaidos buvo tinkamos finansuoti, o ekspertų ataskaita turėjo būti vertinama tik kaip duomenų šaltinis, o ne kaip neginčijamas pagrindas priimti sprendimą dėl sankcijų taikymo. Pareiškėja nesutiko su Agentūros išvada, kad minėtos išlaidos nebuvo būtinos projektui vykdyti ar nebuvo susijusios su projektu ar remiama veikla. Be to, ši išvada buvo nurodyta tik cituojant teisės aktų nuostatas, tačiau jų niekaip nesusiejant su situacijos faktinėmis aplinkybėmis, t. y. Agentūra nenurodė, kodėl pareiškėjos patirtos išlaidos nebuvo būtinos (nors buvo pripažintos tinkamomis patvirtinus paraišką), kodėl Agentūra teigė, kad išlaidos nebuvo faktiškai patirtos, kodėl, anot Agentūros, išlaidos buvo nesusijusios su projektu ir remiama veikla.
7. Pareiškėja teigė, kad išlaidos buvo būtinos, nes buvo reikalingos tam, kad projektas būtų sėkmingai įgyvendintas, užtikrinant, kad būtų apsaugota gamta ir patenkinant visuomenės interesą ilsėtis ir leisti laisvalaikį gamtoje. Projekto sėkmingą įgyvendinimą patvirtino ir Agentūros užsakymu atlikta ekspertizė, kurios metu buvo nustatyta, kad buvo atlikti realūs darbai, kurie kaip numatyta ateityje atneš realią naudą tiek visuomenei, tiek gamtos apsaugai. Pareiškėja taip pat nurodė, kad išlaidos buvo faktiškai patirtos (pagrįstos buhalteriniais dokumentais), atlikus pirkimus pagal nustatytas taisykles, t. y. jų nepažeidžiant. Be to, patirtos išlaidos buvo neabejotinai susijusios su 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 ir kituose teisės aktuose nurodomomis pelno nesiekiančiomis investicijomis miškuose.
8. Agentūra ginčijamame sprendime nepaaiškino, kaip turėtų būti suprantamos „mažiausios projektui įgyvendinti reikalingos sumos“ ir „nepagrįstai didelės kainos“ sąvokos, taip pat nepaaiškino, kokias išlaidas Agentūra laiko „būtinomis“. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji laikėsi paraiškoje nurodyto projekto ir nekeitė išlaidų, kurios patvirtinus paraišką buvo pripažintos tinkamomis finansuoti. Skunde pareiškėja taip pat paaiškino, kad per Agentūros duotas 2 darbo dienas pareiškėja neturėjo galimybės nei savo sąskaita atlikti kitą patirtų išlaidų vertinimą (ekspertizę) (dėl pernelyg trumpo termino), nei pateikti savo vertinimus dėl ekspertų ataskaitos (dėl Agentūros atsisakymo pateikti ekspertų ataskaitą), todėl, pareiškėjos vertinimu, Agentūra savo pareigą likus tam tikrų neaiškumų pareikalauti papildomos informacijos, įgyvendino tik formaliai ir taip pažeidė pareiškėjos interesus.
9. Agentūra atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad, tikrindama mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, Agentūra užsakė išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Investicijų įrengimo darbų kainų ekspertizė buvo atlikta, siekiant nustatyti investicijų vertės atitiktį rinkos vertei (rangos sutarčių pasirašymo dieną). Ekspertai nustatė, kad kai kurių investicijų rinkos vertė buvo mažesnė, nei pareiškėjos patirtos už šias investicijas išlaidos, todėl ta suma, kuri viršijo rinkos vertę buvo pripažinta netinkamomis deklaruoti išlaidomis, o nekompensuojama buvo 90 proc. šių išlaidų (atsižvelgiant į 90 proc. paramos intensyvumą).
10. Nurodė, jog išlaidos turi atitikti skaidraus finansų valdymo, sąnaudų efektyvumo ir kaštų-naudos principus, todėl pareiškėja turėjo dėti visas pastangas, kad atlikto pirkimo kaina būtų maksimaliai mažiausia rinkoje. Investicijų įsigijimas už nepagrįstai dideles kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų-naudos principais.
11. Paaiškino, kad pareiškėjos išlaidų, patirtų įsigyjant investicijas už padidintą kainą dalis, kuri viršijo rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis projektui įgyvendinti, tokios išlaidos taip pat negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų, todėl gali būti finansuojama tik būtina ir mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma.
12. Agentūra atsiliepime paaiškino, kad, nustačius pirkimo kainas nepagrįstai dideles, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytos konkrečios investicijos didžiausios rinkos kainos. Pareiškėja tiek paraiškoje, tiek paramos sutartyje įsipareigojo, kad prašoma paramos suma butų mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma, t. y. investicijų išlaidos atitiks realiai rinkoje egzistuojančias (ne padidintas) kainas. Paaiškino, kad neturi pagrindo abejoti ekspertų išvadomis ir nustatytais rinkos kainų dydžiais. Ekspertinio tyrimo išvadose nustatytos faktinės aplinkybės buvo nurodytos ginčijamame sprendime, todėl minėtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Agentūros nuomone, pareiškėja turėjo pakankamai laiko pateikti papildomus paaiškinimus dėl atliktų investicijų tinkamumo ir išlaidų dydžio pagrįstumo, tačiau to nepadarė. Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamas sprendimas buvo neobjektyvus, nemotyvuotas ir neaiškus.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos D. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. BRK-3547(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“; įpareigojo Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjos D. S. 2014 m. lapkričio 27 d. pateiktą mokėjimo prašymą tiek, kiek tai susiję su pareiškėjos prašymu skirti paramą skulptūrų (11 vnt.), suolų (15 vnt.) ir stalų (5 vnt.) išlaidų kompensavimui ir priimti naują sprendimą dėl minėto mokėjimo prašymo įvertinimo.
14. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo Agentūra nurodė, kad pareiškėjai vietoje prašytos 38 707,72 Eur paramos sumos yra skiriama 19 397,23 Eur paramos suma, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Byloje teismas nustatė, kad pareiškėja Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Kauno paramos administravimo skyriui (toliau – Kauno skyrius) pateikė 2012 m. liepos 25 d. paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – paraiška), siekdama gauti paramą projektui „Miško parko poilsio aikštelės Raseinių raj.“ (toliau – projektas) įgyvendinti. Paraiškos II dalies 6 punkte pareiškėja nurodė, kad iš viso prašo 255 348,00 Lt (73 953,89 Eur) paramos. Paraiškos XII dalies 6 punkte pareiškėja patvirtino, kad ši suma yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma.
16. 2013 m. balandžio 11 d. pareiškėja su Agentūra sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį (toliau – paramos sutartis), pagal kurią pareiškėja iki 2014 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo įgyvendinti projektą, nepažeisdama paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos (toliau – ES) ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu, o Agentūra įsipareigojo teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis kompensuoti iki 90 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų (paramos sutarties 1.1 ir 2 punktai).
17. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 27 d. Kauno skyriui pateikė mokėjimo prašymą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – 3-iasis mokėjimo prašymas), kuriuo prašė išmokėti 133 650,00 Lt (38 707,72 Eur) paramą, t. y. lygiai tiek, kiek buvo nurodžiusi paraiškoje ir kuri (kaip maksimali) buvo numatyta pagal paramos sutarties 6.3 punktą. Ši suma sudarė 90 proc. visų paraiškoje deklaruotų tinkamų finansuoti išlaidų, nes Agentūra pagal paramos sutarties 2 punktą, kaip minėta, buvo įsipareigojusi teisės aktų nustatyta tvarka kompensuoti iki 90 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų. Kartu su mokėjimo prašymu, pareiškėja pridėjo išlaidas pagrindžiančius dokumentus, iš kurių buvo matyti, kad išlaidos atitinka išlaidas, numatytas paraiškoje bei paramos sutarties 6.3 punkte. Pareiškėja taip pat pateikė išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus.
18. Agentūros Kontrolės departamento Kauno patikrų vietoje skyrius 2014 m. gruodžio 11 d. atliko 3-iojo mokėjimo prašymo patikrą vietoje ir patikros ataskaitoje nurodė, kad 3-iajame mokėjimo prašyme nurodytos investicijos yra atliktos ir apmokėtos.
19. Teismas taip pat nustatė, kad Agentūra, siekdama nustatyti, ar ginčo investicijos atitinka rinkos vertę pareiškėjos ir M. B. sutarties sudarymo dieną (2014 m. liepos 25 d.), pateikė Bendrovei užsakymą dėl ekspertinės konsultacijos. Agentūra Bendrovei taip pat pateikė minėtą 2014 m. liepos 25 d. sutartį bei M. B. 2014 m. lapkričio 12 d. pareiškėjai išrašytą sąskaitą-faktūrą.
20. Bendrovė pateikė Agentūrai 2015 m. vasario 5 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitą, kurioje konstatuota, kad ginčo investicijoms patirtos išlaidos viršija rinkos vertę, o tam tikrais atvejais – vidutinę rinkos vertę. Iš viso rinkos kainų viršijimas sudarė 21 456,09 Eur (nuo 34 319,97 Eur sumos), t. y. 63 proc. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo argumentus susijusius su tuo, kad ekspertizės metu buvo nustatytas tik mažareikšmis atliktų darbų ir įsigytų prekių kainų skirtumas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
21. 2015 m. balandžio 13 d. Agentūra priėmė ginčijamą sprendimą. Agentūra ginčijamu sprendimu pripažino nekompensuotinomis tą ginčo investicijų išlaidų dalį, kuri viršijo rinkos vertę. Teismas sprendė, kad toks sprendimas priimtas tiesiogiai remiantis Agentūrai pateiktos ekspertinės konsultacijos (Ataskaitos) išvadomis.
22. Teismas pasisakė, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Agentūra išlaidų, nors ir patirtų laikantis Pirkimo taisyklių, tačiau viršijančių investicijų rinkos vertę, nelaikė būtinomis išlaidomis projektui vykdyti.
23. Teismas sutiko su Agentūros vertinimu, kad ginčo investicijos buvo būtinos projektui įvykdyti, tačiau netinkamomis finansuoti (nebūtinomis) pripažintinos tik ta ginčo investicijoms patirtų išlaidų dalis, kuri viršijo ginčo investicijų nustatytą rinkos vertę. Teismas sutiko su Agentūros atsiliepimo argumentu, kad investicijų įsigijimas už nepagrįstai dideles kainas (neatitinkančias rinkos kainų) yra nesuderinamas su paramos sutarties 4.2 punkte numatytais sąnaudų efektyvumo ir kaštų-naudos principais.
24. Teismas pasisakė, kad siekiant įvertinti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pagrįstai buvo pripažintos pareiškėjos 3-iąjame mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos, viršijančiomis ginčo investicijų rinkos vertę.
25. Kaip minėta, tokia ginčijamo sprendimo išvada iš esmės buvo pagrįsta Bendrovės Ataskaitos duomenimis, todėl šiuo aspektu taip pat svarbus Agentūrai pateiktas Bendrovės 2015 m. birželio 2 d. raštas prie Ataskaitos, kuriuo Bendrovė paaiškino apie ekspertinio konsultavimo metu naudojamą metodologiją investicijų rinkos kainai nustatyti.
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovė prie Ataskaitos pridėjo ginčo investicijų įrengimo lokalines sąmatas, kuriose buvo detalizuotas dalies ginčo investicijų (t. y. lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių (konteinerių) ir medinių atrakcionų) vidutinių rinkos kainų nustatymas. Teismas vertino lokalinės sąmatas sudariusio asmens kvalifikaciją, nustatė, kad A. V. 1994 m. Vilniaus technikos universitete įgijo aukštojo mokslo diplomą ir statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija A. V. 2010 m. gegužės 25 d. suteikė kvalifikacijos atestatą Nr. 25996, kuriuo suteikė teisę eiti ypatingo statinio projekto dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas (statinių grupės: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, kiti statiniai; projekto dalys: statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, ekonominė, sąnaudų kiekių žiniaraščiai). Minėtas atestatas galiojo iki 2015 m. gegužės 25 d. Lokalinių sąmatų parengimo data jose nėra nurodyta, tad atsižvelgiant į tai, kad Ataskaita buvo parengta 2015 m. vasario 5 d., darė išvadą, kad lokalinių sąmatų rengimo metu minėtas kvalifikacijos atestatas dar buvo galiojantis.
27. Nepaisant to, kad Agentūros keliamo reikalavimo turėti ne mažesnę kaip 5 metų statybos ar rekonstravimo darbų patirtį (iš jų bent 3 metų vadovavimo statybos ar rekonstravimo darbams) atitikimą patvirtinančių dokumentų byloje nebuvo, teismas darė išvadą, kad A. V. kvalifikacija, rinkos verčių nustatymo metu buvo pakankama minėtoms išvadoms pateikti. Atkreipė dėmesį, kad byloje nebuvo jokių objektyvių (faktinių) duomenų, kuriais remiantis buvo nustatyta kitos dalies ginčo investicijų (t. y. stalų, suolų ir skulptūrų) vidutinė rinkos kaina.
28. Teismas pasisakė, kad Agentūra 2015 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio metu buvo įpareigota iki 2016 m. sausio 15 d. pateikti visą turimą medžiagą, kuria vadovavosi Bendrovė priimdama Ataskaitą ir pateikdama ekspertinę konsultaciją dėl ginčo investicijų vidutinės rinkos kainų, tačiau Agentūra šios informacijos tiek, kiek tai susiję su stalų, suolų ir skulptūrų vidutinės rinkos kainos nustatymu teismui nepateikė nei iki 2016 m. sausio 15 d., nei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nurodė, kad byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pagal Turto vertinimo metodiką atliktą vertinimą atliko turto vertintojo kvalifikaciją turintis asmuo. Teismas konstatavo, kad Ataskaitos pagrindu Agentūra ginčijamame sprendime nepagrįstai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų (susijusių su patirtomis išlaidomis stalams, skulptūroms ir suolams) netinkamomis. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas dėl išlaidų, susijusių su minėtomis investicijomis - nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), konstatavo, kad ginčijamas sprendimas toje dalyje yra neteisėtas. Siekdamas, kad ateityje nekiltų neaiškumų, teismas ginčijamą sprendimą panaikino visą ir Agentūrą įpareigojo pareiškėjos 3-iąjį mokėjimo prašymą tiek, kiek jis susijęs su prašymu kompensuoti išlaidas, patirtas dėl minėtų projekto investicijų (11 vnt. skulptūrų, 15 vnt. suolų ir 5 vnt. stalų) vertinti iš naujo ir priimti naują sprendimą dėl minėto mokėjimo prašymo įvertinimo (visa apimtimi).
29. Teismas sutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad Agentūra jai suteikė nepagrįstai trumpą terminą (2 darbo dienas) paaiškinimams pateikti, todėl, jeigu Agentūra, minėtoje dalyje iš naujo vertindama pareiškėjos 3 mokėjimo prašymą, manytų, kad mokėjimo prašyme pateiktos informacijos nepakanka, kad mokėjimo prašymas vertinamoje dalyje būtų patenkintas (paramos sutarties 19.6 punktas), ji pareiškėjai turėtų nurodyti, kokia teisės aktuose nurodyta informacija ar dokumentai nebuvo pateikti Agentūrai su 3 mokėjimo prašymu ir turėtų suteikti pareiškėjai protingumo kriterijų atitinkantį terminą trūkstamiems duomenims pateikti.

III.

30. Pareiškėja nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2016 m. vasario 23 d. sprendimą, įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos, pagal D. S. pateiktą 2014 m. lapkričio 17 d. mokėjimo prašymą, išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 19 310,49 Eur. Prašo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3295-142/2016 nagrinėti žodinio proceso tvarka ir paskirti teismo ekspertizę bei ją pavesti atlikti teismo ekspertui D. K., bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
31. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, pagal kurią pripažinta, jog dalies pareiškėjos atliktų investicijų (t. y. lauko tualetai, laužavietės, šiukšlių dėžės ir mediniai atrakcionai) įrengimo kaina viršijo rinkos vertę, o kitos investicijų dalies (t. y. suolų, stalų bei skulptūrų) rinkos vertė turi būti nustatyta iš naujo NMA, yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas bei neatsižvelgiant į visas bylai svarbias aplinkybes.
32. Pareiškėja nurodė, kad teismas nevertino jos prašymo dėl ekspertizės skyrimo, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas bei pareiškėjos interesus. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti pareiškėjos prašymą dėl ekspertizės, nepaisant to, kad pareiškėja (pareiškėjos interesus ginantis atstovas) neatvyko į bylos nagrinėjimą teismo posėdyje.
33. Nurodo, jog ataskaitą Nr. C-69 sudariusio ir pasirašiusio D. V. kvalifikacija ir kompetencija apima ekonomikos, vadybos, informacinių technologijų bei projektų valdymo sritis, tačiau yra nesusijusi su statybos darbais bei objektų rinkos vertės nustatytu. Iš aukščiau nurodytų ir NMA pateiktų dokumentų (t. y. rašto prie ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-69, atmintinės dėl patikrų atlikimo tvarkos) matyti, jog D. V. taip pat sprendė, kokiais metodais ir būdais remiantis bus atliekamas pareiškėjos Mokėjimo prašyme nurodytų investicijų rinkos kainos nustatymas, nors, kaip minėta, į D. V. kompetenciją nepatenka statybos darbai, jų vertinimas ar objektų rinkos vertės nustatymas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja daro išvadą, jog NMA atliktas minėtų pareiškėjos investicijų rinkos kainos nustatymas negali būti vertinamas kaip patikimas bei patvirtinantis, jog pareiškėjos įrengtų lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir medinių atrakcionų kaina viršijo rinkos kainą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog minėtų pareiškėjos investicijų kaina viršija rinkos kainą.
34. Pareiškėja pirkimo procedūras dėl Mokėjimo prašyme nurodytų investicijų, atlikto laikydamasis projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėse, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150, numatytų reikalavimų. Už įsigytas investicijas pareiškėja apmokėjo pagal tiekėjų pateiktas sąskaitas-faktūras, pateikė NMA, tai patvirtinančius banko sąskaitų išrašus. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėja Mokėjimo prašyme nurodytas investicijų kainas laiko pagrįstomis ir atitinkančiomis rinkos vertę.
35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos įrengtų lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir medinių atrakcionų vertės, pasisakė ir vertino tik A. V. kvalifikaciją. Tuo tarpu dėl pačių A. V. sudarytų Lokalinių sąmatų turinio jokių argumentų nepateikė. Atsižvelgiant į tai pareiškėja daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas Lokalinėse sąmatose pateikiamų duomenų netyrė, o sprendimą, kad Mokėjimo prašyme nurodytų investicijų vertė neatitinka rinkos kainos, priėmė vien dėl to, jog yra sudarytos Lokalinės sąmatos.
36. Pirmosios instancijos teismas neištyrė NMA užsakymu parengtų Lokalinių sąmatų ir neanalizavo Lokalinėse sąmatose pateikiamų duomenų, t. y. nepasisakė, kodėl šie duomenys laikytini pagrįstais bei, neva, patvirtinančiais faktą, jog pareiškėjos investicijų vertė neatitinka rinkos vertės (išskyrus tai, kad A. V. kvalifikacija pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvo pakankama).
37. Pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog NMA tinkamai nustatė pareiškėjos įrengtų lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir medinių atrakcionų rinkos vertę, bei tai, kad šių investicijų Mokėjimo prašyme nurodyta vertė yra didesnė nei rinkos kaina.
38. Pareiškėja mano, kad byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes būtina nustatyti A. V., D. V. bei UAB „Civitta“ kvalifikaciją ir kompetenciją. Taip pat pageidauja, kad būtų skiriama ekspertizė, pateikė klausimus, į kuriuos ekspertas turėtų atsakyti.
39. Pareiškėja pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovo pateikti duomenys kartu su apeliaciniu skundu, kurie, neva, pagrindžia stalų, suolų bei medinių skulptūrų vertę, negali būti vertinami, be to juose esantys duomenys nesutampa su sprendime esančiais duomenimis.
40. Atsakovė teikdama apeliacinį skundą prašo panaikinti Teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3295-142/2016. Prijungti papildomus dokumentus ir juos įvertinti nagrinėjant administracinę bylą.
41. Nurodo, kad pareiškėja pasirašydama 2012 m. liepos 25 d. Agentūrai pateiktos paramos paraiškos deklaracijoje patvirtino, jog prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma.
42. Paramos sutarties 4 punkte nustatyti reikalavimai pareiškėjos investicijoms, kurios gali būti kompensuojamos išmokant paramos lėšas. Paramos sutarties 4.2 papunktyje numatyta, kad investicijos turi būti būtinos projektui įgyvendinti ir turi atitikti skaidraus finansų valdymo, sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principus, todėl pareiškėja turėjo dėti visas pastangas, kad atlikto pirkimo kaina būtų maksimaliai mažiausia rinkoje.
43. Pareiškėja jau paramos sutarties sudarymo metu ir pirkimų metu žinojo (turėjo žinoti), kad dėl taikytų padidintų kainų Agentūra turi teisę ir pareigą nustatyti netinkamų finansuoti išlaidų dydį. Todėl pagrindo teigti, kad Agentūrai priimant sprendimą atsisakyti kompensuoti rinkos vertę viršijančią investicijų sumą buvo pažeistas pareiškėjos teisėtų lūkesčių principas, atsakovo nuomone nėra.
44. Nurodo, jog ekspertinio tyrimo ataskaita yra skirta išimtinai Agentūrai kaip pagalbinė priemonė, padedanti priimti galutinį sprendimą (individualų administracinį aktą). Ekspertinio tyrimo išvadose nustatytos faktinės aplinkybės buvo nurodytos Agentūros sprendime, todėl sprendimas yra laikomas pagrįstu ir teisėtu.
45. Atsakovas teigia, kad 2015 m. vasario 5 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-69 jokiu būdu negali būti laikoma turto vertinimo ataskaita, nes jai nėra taikomi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo įstatymo reikalavimai. Priešingai, paaiškina, kad ekspertas neturėjo užduoties įvertinti konkretaus pareiškėjos turto, o turėjo suteikti ekspertinio konsultavimo paslaugą. Eksperto užduotis buvo apskaičiuoti, kiek rinkoje kainuotų įsigyti analogiškus objektus ir savo skaičiavimus pateikė minėtoje atskaitoje bei išdėstė paaiškinimą, kaip buvo paskaičiuota vidutinė rinkos kaina dėl skulptūrų, suolų ir stalų 2015 m. birželio 2 d. rašte. Šiame rašte pakartotinai detalizuota ir paaiškinta, kaip buvo apskaičiuojama pareiškėjos atliktų investicijų vidutinė rinkos vertė.
46. Nurodo, jog paaiškinimas, kaip buvo nustatyta skulptūrų, suolų ir stalų vidutinė rinkos kaina, yra išdėstytas ir UAB „Civitta“ 2015 m. birželio 2 d. rašte, o iš papildomai pateiktų dokumentų matyti, kad nurodytu apklausos vykdymo laikotarpiu buvo apklausiami tiekėjai, jų pasiūlytos kainos nurodomos apklausos pažymose (pateiktos elektroninio susirašinėjimo kopijos, kuriose aiškiai matyti, kad komerciniai pasiūlymai buvo gauti 2014 m. liepos 1-9 d., ir kokios kainos buvo nurodytos), o kainos pateiktos atsižvelgiant į investicijų požymius ir investicijoms taikytinus reikalavimus. Apklausiant tiekėjus, visi duomenys dėl skulptūrų, stalų ir suolų, buvo pateikti būtent tokie, kokius nurodė pareiškėja savo pirkimo dokumentuose, teiktuose su trečiuoju mokėjimo prašymu.
47. Pažymi, kad ankščiau šie duomenys, kuriuos surinko ekspertai, Agentūrai nebuvo pateikti, nes paprastai ekspertinio konsultavimo ataskaitoms nėra reikalavimo, kad ataskaitų prieduose būtų teikiami ir komerciniai pasiūlymai, užklausos tiekėjams bei kiti dokumentai, kadangi jau byloje esančiame 2015 m. birželio 2 d. rašte buvo išdėstyta, kaip buvo atliekamas rinkos kainos nustatymas dėl skulptūrų, suolų ir stalų. Tačiau, atsižvelgdami į tai, kad šie duomenys gali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant šią bylą, prašo prijungti ir vertinti šiuos dokumentus, nes atlikus šių dokumentų analizę akivaizdu, kad nustatant rinkos vertę dėl suolų, stalų ir skulptūrų, buvo įdėtos maksimalios pastangos tam, kad būtų nustatyta reali vidutinė rinkos vertė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

48. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjos ir atsakovės apeliaciniai skundai išnagrinėti vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
49. Nagrinėdama apeliacinius skundus teisėjų kolegija vadovaujasi ABTĮ 136 straipsniu.
50. Tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje (Įgyvendinimo taisyklių 21.1 p.). Įgyvendinimo taisyklių 110 punktas nustato, kad paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas. Įgyvendinimo taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad paramos sumažinimas taikomas, jei paramos gavėjas pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas. Administravimo taisyklių 197.1 punkte nustatyta, kad paramos sumažinimas taikomas: 0,2 proc. paramos sumos, jeigu paramos gavėjas projekto kontrolės metu pagal Agentūros patvirtintą tvarką neatitinka paramos gavėjo paramos paraiškoje nurodytų nustatytų privalomų projekto įgyvendinimo rodiklių reikšmių (197.1.7 p.); jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio (197.1.8 p.).
51. Pareiškėja Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Kauno paramos administravimo skyriui pateikė 2012 m. liepos 25 d. paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, siekdama gauti paramą projektui „Miško parko poilsio aikštelės (duomenys neskelbtini).“ įgyvendinti. Paraiškos II dalies 6 punkte pareiškėja nurodė, kad iš viso prašo 255 348,00 Lt (73 953,89 Eur) paramos. Paraiškos XII dalies 6 punkte pareiškėja patvirtino, kad ši suma yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma.
52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, prisiėmęs įsipareigojimus atlikti pirkimus už mažiausią kainą, turi siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos, o Agentūra, kai jai kyla įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlieka ekspertizę, ir vadovaudamasi jos rezultatais priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (žr. 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).
53. Administravimo taisyklių 5.10 punktas nustato, jog, siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus).
54. Byloje yra ginčijamas atsakovo vertinimų dėl pareiškėjo Mokėjimo prašyme deklaruotų kainų pripažinimo netinkamomis finansuoti išlaidomis pagrįstumas, akcentuojant tą vertinimų dalį, kuri grindžiama ekspertinio konsultavimo ataskaitos duomenimis.
55. Vadovaudamasi Nutarties 49 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, įvertinant ekspertinio tyrimo tikslus ir teisinius padarinius, kylančius taikant paramos sumažinimo sankciją, vienintelio įrodymų šaltinio – ekspertizės pagrindu, taip pat ir tai, kad tokių išvadų pagrindu priimti sprendimai yra ginčo dalykas teismuose, kur, taikant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str. 4 d.), teisėjų kolegija pasisako dėl ekspertinio tyrimo procedūrai keliamų reikalavimų. Tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, reikia atsižvelgti į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįsta teisė atlikti ekspertinį tyrimą, deranti su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principas). Antra, daromų išvadų pagrįstumas: išvadų pagrindimas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimas (profesinių sprendimų skaidrumo principas). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti. Teisėjų kolegija šioje nutartyje nesiekia pateikti galutinio ekspertiniam tyrimui keliamų reikalavimų, kylančių iš teisės principų ir tiesiogiai teisės aktuose įtvirtintų taisyklių taikymo, sąrašo bei jų aprašymo. Tai tik ad hoc (tik šiuo atveju) vertinimai tiek, kiek tai yra reikšminga šios bylos nagrinėjimui, tačiau plėtotini teismų precedentų.
56. Šiuo atveju Agentūra ginčijamą sprendimą priėmė remdamasi UAB „Civitta“ atlikta ekspertinio konsultavimo ataskaita. Ataskaitoje ir jos priede (lokalinėje sąmatoje), o taip pat 2015 m. birželio 2 d. rašte prie ataskaitos yra nurodyta, koks rinkos vertės nustatymo metodas yra taikytas, taip pat nurodoma, kad vadovaujamasi 2014 m. spalio mėn. statybų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis, pateikti rinkos vertės skaičiavimai, tačiau neįvardijama, kaip kvalifikuojama tiriamoji situacija Nutarties 53 punkte nurodytų taisyklių taikymo aspektu, jei yra teisinis pagrindas taikyti darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvus bei skaičiuojamąsias išteklių kainas, nenurodyta, kokia atestuota ekspertizės įmonė jas parengė, nepateikiamas aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimas, o tai neatitinka profesinių sprendimų skaidrumo principo.
57. Taigi taikydama Nutarties 55 punkte nurodytus reikalavimus ekspertiniam tyrimui, pateiktam šioje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji neatitinka ekspertinio tyrimo objektyvumui (patikimumui) keliamų reikalavimų dėl padarytų išvadų pagrįstumo (antrasis vertinimo aspektas).
58. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).
59. Vertinant šioje byloje ginčijamo atsakovo sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).
60. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčijamas sprendimas yra priimtas Ataskaitos, neatitinkančios Nutarties 55 ir 56 punktuose nurodytų reikalavimų pagrindu, o vėlesni jos paaiškinimai nėra teisės aktų įtvirtinta individualaus administracinio akto trūkumų šalinimo procedūrinė forma, konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
61. Vien šių, nevertindama kitų apeliacinių skundų argumentų, kaip neturėsiančių reikšmės procesinei bylos baigčiai, teisinių argumentų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia - įpareigoja Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo atlikti viešojo administravimo procedūrą dėl visų D. S. netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų vertinimo ir priimti naują individualų administracinį aktą (ABTĮ 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 3 p., 140 str., 1 d. 3 p.).
62. Nepaisant to, kad Nutarties 61 punkte jau nurodyta procesinė bylos baigtis, teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kuriais keliamas procesinis klausimas dėl šalių prašymų byloje išsprendimo tvarkos ir ekspertizės skyrimo tokioje teisinėje situacijoje, kokia susiklosčiusi šioje byloje (ABTĮ 13 straipsnis).
63. Teismas turi teisę kviesti specialistus arba ekspertus (ABTĮ 61, 62 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas kiekvienu atveju šalių pateiktus prašymus turi apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d., 82 str. 5 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-249-13; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1907-12).
64. Pareiškėjos apeliaciniame skunde tiksliai nurodytos aplinkybės, apibūdinančios procesinius pirmosios instancijos teismo  veiksmus dėl jos prašymo skirti byloje ekspertizę (e. bylos III tomas, bylos lapas 97, apeliacinio skundo 6 ir 7 punktai).
65. Tokią procesinę teisinę situaciją teisėjų kolegija vertina kaip akivaizdų ABTĮ 53 straipsnio 2 dalies, 82 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies pažeidimą. Pažymėtina, kad ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai, taikytina ir toms procesinėms teisinėms situacijoms, kai ankstesnėse proceso stadijose pateikti proceso dalyvių prašymai neišspręsti dėl procesinį teisinį pagrindą turinčių priežasčių, pvz., kaip yra šioje byloje, teisėjų kolegijai priėjus prie išvados, kad reikia byloje rinkti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios bylos kontekste pripažįsta atitinkančiais bendruosius procesų įstatymų principus (ekonomiškumo, koncentracijos) tokius pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos procesinius veiksmus, kai nutarta pareiškėjos prašymo dėl ekspertizės skyrimo byloje nagrinėjimą svarstyti surinkus byloje įrodymus, tačiau tai, kad šis prašymas nebuvo išspręstas iš esmės prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, vertintina, kaip ABTĮ 82 straipsnio 6 dalies pažeidimas.
66. Prašymą skirti ekspertizę byloje pareiškėja pareiškė ir apeliacinės instancijos teisme. Šis prašymas teisėjų kolegijos atmetamas (ABTĮ 82 str. 5 d., 133 str.). Teismo ekspertizės  tikslas – gauti atsakymus į bylai svarbius klausimus, kuriems išsiaiškinti reikalingos specialios (mokslo, medicinos, meno, technikos ir kt.) žinios (ABTĮ 62 str. 1 d.). Pareiškėjos prašymo skirti ekspertizę byloje teisinis pagrįstumas galėtų būti nagrinėjamas iš esmės tik tuo atveju, jeigu teisėjų kolegija nekonstatuotų atsakovo priimto byloje ginčijamo individualaus administracinio akto ydingumo vadovaujantis VAĮ 8 straipsniu. Jeigu UAB „Civitta“ atlikta ekspertinio konsultavimo ataskaita, kurios pagrindu Agentūra priėmė ginčijamą sprendimą, neturėtų turinio trūkumų (Nutarties 56 p.) ir būtų pagrįstų abejonių, ar tinkamai (įvairiais aspektais – pradedant taikoma metodika ir baigiant sumine kainos išraiška) apskaičiuotos mažiausios rinkos kainos, teismas turėtų teisinį pagrindą nuspręsti dėl byloje pateikto prašymo skirti ekspertizę patenkinimo. Šioje teisinėje situacijoje toks prašymas atmetamas dėl ginčijamo sprendimo nepagrįstumo, nes jį priimant remtasi, kaip jau minėta, esminių turinio trūkumų turinčia Ataskaita, taigi atlikti teismo ekspertizę dėl tokio įrodymo vertinimo pagrindo nėra.
67. ABTĮ 13 straipsnio taikymo aspektu pasisakytina ir dėl protingo termino paaiškinimams pateikti. Šioje byloje Agentūra (Mokėjimo prašymo skyriaus vyriausiojo specialisto D. K. 2015 m. vasario 10 d. elektroniniu laišku) pareiškėjai suteikė 2 darbo dienų terminą paaiškinimams dėl Mokėjimų pranešime nurodytų investicijų vertės pateikti nepateikdama pareiškėjai Ataskaitos C-69.
68. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Pasak teismo, kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pavyzdžiui, 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (šiuo aspektu žr. 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). 4. Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas 465 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).
69. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektas yra saistoma inter alia (be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015).
70. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr. 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010).
71. Be to, Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sprendimai, kuriuos valstybių narių institucijos priima reglamentų pagrindu, patenka į Europos Sąjungos teisės, įskaitant ir Chartiją, taikymo apimtį. Europos Sąjungos teismų praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis (šiuo aspektu žr. 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014 ir joje nurodytą ESTT praktiką).
72. Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintos asmenų, dėl kurių yra pradėta administracinė procedūra, teisės, be kita ko, suponuoja ir vieną iš fundamentaliausių imperatyvų administracinėje procedūroje, tai yra asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teisę būti išklausytam prieš priimant administracinės procedūros sprendimą.
73. Atsakovas, atlikdamas Administravimo taisyklių 5.9, 5.10 punktuose nurodytas viešojo administravimo funkcijas, privalo laikytis gero administravimo principo - įgyvendinant kiekvieno asmens teisę būti išklausytam, sudaryti realią galimybę.
74. Šios pareigos vykdymas, inter alia (be kita ko), reiškia protingo termino paaiškinimams pateikti nustatymą. Protingas terminas yra įmanomai trumpiausias terminas, per kurį atidus ir rūpestingas asmuo turi realią galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę paaiškinti.
75. Šios bylos kontekste vertinant pareiškėjos galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę teikti paaiškinimą per 2 darbo dienų terminą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tokios trukmės terminas yra pernelyg trumpas, t. y. neatitinka protingo termino teisinės kategorijos.
76. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad atliekant viešojo administravimo veiksmus iš naujo pareiškėjai turi būti suteikta teisė per protingą terminą teikti paaiškinimus.
77. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šalys apeliaciniais skundais prašo prijungti naujus įrodymus ir juos tirti, tačiau nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Taip pat nepateikia argumentų, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
78. Apeliacinės instancijos teismas tokioje procesinėje situacijoje, kai šalys yra pasyvios įgyvendindamas savo procesines teises, apskritai neturi teisinio pagrindo vertinti priežasčių, kodėl nauji apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, ir aplinkybių, ar naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl konstatuotina, kad naujų įrodymų tyrimui apeliacinės instancijos teisme nėra teisinių pagrindų.
79. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Vadovaujantis ABTĮ 137 straipsnio 1 dalimi apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
80. Įvertinusi faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti iš esmės, o taip pat Nutarties 60, 61 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

                            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą pakeisti.

Įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo atlikti viešojo administravimo procedūrą dėl visų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimu panaikintu Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. BRK-3547(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ D. S. netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų vertinimo ir priimti naują individualų administracinį aktą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Gintaras Kryževičius

              Ramutė Ruškytė