Administracinė byla Nr. A-1374-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00004-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4).

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. vasario 11 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 15 būrio 2 brigadoje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui. Brigadoje gyveno iš viso 26 žmonės, trūko teisės aktais numatyto ploto, patalpose buvo tamsu, per mažas dirbtinis apšvietimas, prausykloje buvo tik šaltas vanduo, nes šildytuvas blogai veikė, nebuvo galimybės tinkamai išsiskalbti rūbus, nebuvo kur džiovinti išskalbtų rūbų. Galimybė pasinaudoti dušu suteikiama tik kartą į savaitę. Duše ir skalbykloje silpnai bėgo karštas vanduo, kurio temperatūra nesireguliavo. Duše, skalbykloje, tualete grindys buvo slidžios. Gyvenamose patalpose pilna tarakonų ir blakių, be to, buvo per mažai klozetų ir pisuarų. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasines kančias, nepatogumus, diskomfortą, buvo pažemintas jo orumas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą (b. l. 12–16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. vasario 11 d. atlikinėjo jam paskirtą bausmę Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje ir direktoriaus įsakymu buvo paskirtas gyventi į 15 būrį, 2 brigadą, kurios gyvenamųjų patalpų plotai 51,82 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius – 26. Tikslių duomenų, kiek asmenų gyveno gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, atsakovas pateikti negali, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir visą bausmės laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose. Pagal pataisos namų direktoriaus numatytą dienotvarkę jie gali dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbiniu apšvietimu (šviestuvais). Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas nepagrįstas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 384 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 44–48).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau  – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis nustatė, kad asmeniškai pareiškėjui teko 1,99 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – bendrabučio tipo patalpose  245 paras (pareiškėjui trūko 1,11 kv. m gyvenamojo ploto). Todėl buvo pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punktu. Pareiškėjas nurodė, kad buvo įrengta per mažai sanitarinių įrengimų – klozetų, pisuarų, praustuvių. Pagal 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama 10 asmenų, 1 klozetas arba unitazas – 12 asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Atsakovas 2016 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. 77-210 nurodė, kad 15–16 būrių sanitariniame mazge įrengti 6 klozetai, 4 pisuarai, 9 praustuvės ir 4 kojų plautuvės, tačiau nenurodė, kokiam asmenų skaičiui skirtas šis sanitarinių įrengimų kiekis. Byloje nustačius aplinkybę, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, pareiškėjo tvirtinimas, jog sanitariniame mazge įrengta per mažai klozetų, pisuarų ir prausyklų, liko nepaneigtas (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat vadovavosi HN 76:2010 60 punktu. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sudaryta sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 teismui nekėlė abejonių, jog Pravieniškių PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, blakių, laikyti nepagrįstais ir atmesti.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 64 ir 27 punktų nuostatomis. Šiuose higienos normų punktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Iš bylos duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK sudarytos sąlygos skalbti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, dušinėje karštas vanduo yra nuolat, o karšto vandens tiekimas į prausyklas teisės aktais nenumatytas, įstaiga, siekiant pagerinti nuteistųjų laikymo sąlygas, 15 būryje įrengė vandens šildytuvą. Nuosavus rūbus nuteistieji gali išsiskalbti ir išdžiovinti tiek savo būryje, tiek atskiroje patalpoje, kurioje įrengtos 7 skalbimo mašinos, vieta rūbams džiovinti. Teismas atsižvelgė į HN 76:2010 68 punkto normą. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę neneigia ir pats pareiškėjas, o teisės aktai nenumato pataisos įstaigos administracijai sudaryti sąlygas nuteistiesiems praustis duše dažniau nei 1 kartą per savaitę, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, slidžios grindų dangos sanitarinėse patalpose. Byloje nepateikta įrodymų – t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, slidžios grindų dangos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas vadovavosi ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų  buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusį apšvietimą nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, slidžios grindų dangos laikyti nepagrįstais ir atmesti (ABTĮ 57 str.). 

Byloje esančios Pravieniškių PN-AK 2016 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 77-210 duomenys patvirtino, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, į direktorių (administraciją) dėl netinkamų laikymo sąlygų 2 įstaigos sektoriuje nesikreipė. Spręsta, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikė nežmoniškomis ir kankinančiomis. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį – 245 paras, tačiau pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose. Nagrinėjamu atveju akcentuotos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose,  užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis – t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, nepakankamo sanitarinių įrengimų kiekio), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 384 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

Pareiškėjas D. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 54–55).

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo viso buvimo ir kančių, patirtų Pravieniškių PN-AK. Mano, kad už tokius pažeidimus už vieną parą turi būti skaičiuojama mažiausiai po 23 Eur. Tvirtina, kad 200 žmonių yra įrengta 6 klozetai, 4 pisuarai, 9 praustuvės ir 4 kojų plautuvai. Teigia, kad blakės nebuvo išnaikintos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 60–62).

Teigia, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, pažeidęs kokias nors teisės normas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. vasario 11 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – bendrabučio tipo patalpose  245 paras, be to, pareiškėjo tvirtinimas, jog sanitariniame mazge įrengta per mažai klozetų, pisuarų ir prausyklų, liko nepaneigtas; pareiškėjo teiginius dėl tarakonų, blakių, netinkamos apšvietos, slidžios grindų dangos, karšto vandens prausykloje, džiovinimo galimybės nebuvimo, galimybės praustis duše tik 1 kartą per savaitę laikė nepagrįstais ir atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį, taip pat tai, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 384 Eur, kuriuos priteisė iš atsakovo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl tarakonų, blakių pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus, nepaisant to, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad blakės nėra išnaikintos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 26–29), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN-AK patalpose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat patvirtino apie blakių naikinimo darbus, atliekamus Pravieniškių PN-AK. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN-AK aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teigdamas, kad jam turi būti priteista mažiausiai 23 Eur už kiekvieną dieną.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje asmenims, kuriems kalint pataisos namuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, yra tiek priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (pvz., 2016 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1910-520/2016), tiek ir apsiribojama pažeidimo pripažinimu (pvz., 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo sprendžiama individualiai. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgęs į individualių bylos aplinkybių visumą, t. y. įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, todėl jo nustatytas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 384 Eur – yra pagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad jo Pravieniškių PN-AK patirta skriauda buvo tokia, kad jai kompensuoti turėtų būti priteisiama suma, apskaičiuota po 23 Eur už kiekvieną Pravieniškių PN-AK praleistą dieną, kai kalinimo sąlygos teisės aktais nustatytų, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.