Administracinė byla Nr. A-2651-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01060-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.1; 3.21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „SVP namai“ ir atsakovės Kauno rajono savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „SVP namai“ skundą atsakovei Kauno rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, akcinei bendrovei „SEB bankas“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltų žemės“, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, V. A. Š. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir RUAB) „SVP namai“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės Kauno rajono savivaldybės 1 063 834,29 Eur turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ patvirtino sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (toliau - ir Detalusis planas). Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 02-05-10693 ir Nr. 02-05-10694 „Dėl žemes sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ buvo nustatyti suformuotų žemės sklypų kadastriniai duomenys bei naudojimo būdai ir pobūdis. Kauno rajono savivaldybė 2006 m. gruodžio 27 d. išdavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Baltų žemės” statybos leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o 2007 m. birželio 11 d. - leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). UAB „Baltų žemės” statybos leidimai buvo išduoti vieno buto (110 ar 118 m2, 7 m aukščio) gyvenamųjų namų statybai.

UAB „Baltų žemės” 2007 m. balandžio 23 d. pardavė minėtus žemės sklypus UAB „Lokys” (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „SVP namai”, kuri šiuo metu yra restruktūrizuojama). Sutarties priede yra pažymima, kad pirkėjui perduodamas projektas su statybos leidimais dėl sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dėl kitų minėtų sklypų ((duomenys neskelbtini)) tokios nuorodos nėra.

Kauno rajono savivaldybė 2007 m. spalio 2 d. išdavė UAB „Lokys” statybos leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). UAB „Lokys” statybos leidimuose statybos objektas nurodomas penkių, šešių ar aštuonių butų (141–196 m2, 11,58-11,77 m aukščio) gyvenamasis namas.

Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2010 m. liepos 7 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, ginčydamas RUAB „SVP namai” nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų detalųjį planą bei jo pagrindu priimtus apskrities viršininko įsakymus, šių dokumentų pagrindu suformuotose sklypuose statybą leidžiančius dokumentus, remiantis tuo, kad, priimant ginčijamus administracinius sprendimus, nebuvo atsižvelgta į tai, kad teritorijoje yra Kultūros vertybių registre įregistruota nekilnojamoji kultūros vertybė - dvaro sodybos fragmentai.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu prokuroro prašymą patenkino konstatavęs, kad nei teritorijų planavimo procese, nei statybos procese nedalyvavo už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija, kaip buvo privaloma pagal teisės aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. sausio 9 d. nutartimi nusprendė Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. LVAT šioje nutartyje konstatavo, kad tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeistas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, bendrieji ir detalieji planai tvirtinami pagal teritorijų planavimą tvirtinančių institucijų lygmenis: savivaldybės lygmens - kai yra Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu planuojamoje teritorijoje yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus turi būti konsultuojamasi su  Kultūros paveldo departamento įgaliotu specialistu. Rengiant bei tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeisti minėti imperatyvūs įstatymo reikalavimai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti administracinio sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą ir naikinti dalį detaliojo plano. Detaliojo planavimo metu pažeidus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnį, nustatantį Kultūros paveldo departamento atstovo šiame procese dalyvavimą, kartu buvo pažeisti ir teisės aktai, įgyvendinantys Teritorijų planavimo įstatymą - Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 30 punktas bei Detaliųjų planų renginio taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 44.2 punktas. Pirmosios instancijos teismui panaikinus dalį detaliojo plano, pagrįstai buvo panaikinti ir išduoti statybos leidimai, leidžiantys statybą detaliuoju planu suformuotose žemės sklypuose.

Pažymėjo, kad RUAB „SVP namai” priklausančių žemės sklypų detalusis planas ir kiti išvestiniai dokumentai buvo panaikinti dėl to, jog Kauno rajono savivaldybė netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to RUAB „SVP namai” patyrė didelę žalą (teisioginius nuostolius) bei turto vertės sumažėjimą (netiesioginius nuostolius).

Iš LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutarties matyti, kad Kauno rajono savivaldybė, priimdama administracinius aktus, kuriuos teismas vėliau panaikino kaip neteisėtus, nesilaikė nei bendrųjų teisės principų, nei viešojo administravimo principų, akivaizdžiai pažeidė įstatymo viršenybės principą. RUAB „SVP namai” įsigijo žemės sklypus, kuriems buvo patvirtinti detalieji planai ir išduoti statybos leidimai. Teismams dėl neteisėtų Kauno rajono savivaldybės veiksmų panaikinus žemės sklypų detaliuosius planus ir statybos leidimus, RUAB „SVP namai” ir toliau liko žemės sklypų savininkė, tačiau šių sklypų teisinis statusas iš esmės pasikeitė (žemės sklypai tapo be detaliojo plano ir statybos leidimų), dėl to RUAB „SVP namai” patyrė tiesioginius nuostolius (išlaidos detaliųjų planų keitimui, namų projektavimui, bankui sumokėtos palūkanos) ir netiesioginius nuostolius (turto vertės sumažėjimą). Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, jog administracinių aktų panaikinimas dėl Kauno rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų, turėjo tiesioginę įtaką RUAB „SVP namai” teisėms, laisvėms ir interesams, t. y. sukėlė neigiamas teisines pasekmes. RUAB „SVP namai” dėl administracinių aktų panaikinimo iš viso patyrė 1 063 834,29 Eur nuostolių.

Pareiškėja už žemės sklypus sumokėjo jų rinkos kainą, kuri buvo nustatyta atsižvelgiant į tuo metu galiojusiais administraciniais aktais nustatytą žemės sklypų paskirtį (kitos paskirties) bei išduotus statybos leidimus. Paaiškėjus, kad žemės sklypai yra kultūros vertybės teritorija ir tuo pagrindu panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo nustatytas žemės sklypų naudojimo būdas ir žemės sklypai suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, Kultūros vertybių teritorijoje esančiuose žemės sklypuose jokia komercinė veikla tapo negalima. Taigi pareiškėja prarado galimybes žemės sklypus panaudoti gyvenamųjų namų statybai ir tokiu būdu prarado galimybę siekti steigimo dokumentuose numatyto tikslo - pelno gavimo. Pareiškėja patyrė 665 909,61 Eur tiesioginių nuostolių, susijusių su žemės sklypų įsigijimu, vystymu ir valdymu, kuriuos sudaro 459 593,05 Eur žemės sklypų įsigijimo kaštai, 1 148,98 Eur išlaidos notarui už pirkimo-pardavimo sandorių tvirtinimą, 111 503,07 Eur išlaidos už projektavimo darbus, 19 596,79 Eur palūkanos, sumokėtos AB Parex bankui, kuris finansavo žemės sklypų įsigijimą laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2008 m. sausio 4 d. ir 74 067,08 Eur palūkanos, sumokėtos AB SEB bankui, kuris refinansavo žemės sklypų įsigijimą.

Pareiškėja skunde taip pat teigė, kad RUAB „SVP namai” dėl neteisėtų Kauno rajono savivaldybės veiksmų patyrė ir netiesioginių nuostolių, kurie pasireiškė turto rinkos vertės sumažėjimu. RUAB „SVP namai” įsigijo kitos paskirties žemės sklypus su patvirtintu detaliuoju planu ir statybos leidimais, suteikiančiais teisę statyti žemės sklypuose gyvenamuosius namus. Kauno apygardos administraciniam teismui ir LVAT panaikinus žemės sklypų detalųjį planą, statybos leidimus ir kitus išvestinius administracinius aktus, RUAB „SVP namai” turto, t. y. žemės sklypų, vertė akivaizdžiai ir ženkliai sumažėjo, nes žemės sklypų paskirties nustatymas pripažintas neteisėtu. Nors RUAB „SVP namai” ir toliau liko žemės sklypų savininkė, tačiau šių sklypų teisinis statusas iš esmės pasikeitė, dėl to sklypai prarado buvusią rinkos vertę. Realios turto rinkos vertės praradimą (netiesioginius nuostolius) pareiškėja vertina 397 924,68 Eur.

              Atsakovė Kauno rajono savivaldybė, atstovaujama Kauno rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Atsakovė nurodė, kad LVAT 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotos teismų praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinime atkreipiamas dėmesys į tai, jog administracinio akto panaikinimas pats savaime nereiškia, kad yra nustatyti neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 ar 6.271 straipsnių prasme, kas iš esmės reiškia, jog prejudicinis šiuo atveju yra tik pats faktas, kad administracinis aktas buvo panaikintas, tačiau tai nereiškia, kad jis yra neteisėtas CK prasme, nes ginče dėl akto panaikinimo jo teisėtumo klausimas yra sprendžiamas ne pagal CK, bet pagal viešosios (administracinės) teisės normas. Atsižvelgiant į tai, vien faktas, jog buvo panaikintas administracinis aktas, negali būti pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo veiksmus šioje byloje.

LVAT 2014 m. sausio  9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A602-923/2013, nei pareiškėjos skunde nėra nurodoma kokiu (-iais) teisės aktu (-ais) atsakovė buvo įpareigota tikrinti kultūros vertybių registrą, kai kultūros vertybė nėra registruota Nekilnojamojo turto registrų centro duomenų bazėje. Nei Kauno apygardos administracinis teismas sprendime, nei LVAT nutartyje nenurodė teisės aktų, kuriais vadovaujantis atsakovas privalėjo tikrinti kultūros vertybių registrą, kadangi išduodant planavimo sąlygų sąvadą ir priimant kitus administracinius aktus, susijusius su pareiškėjo žemės sklypais, viešajame registre nekilnojamojo turto kultūros vertybė nebuvo registruota. Pareiškėja neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos - atsakovės neteisėtų veiksmų, kadangi nenurodė teisės akto, kurį šis pažeidė priimdamas administracinius aktus dėl pareiškėjos žemės sklypų.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, negali būti priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Pareiškėja skunde nenurodė, kokiu būdu buvo paskaičiuota būtent 459 593,05 Eur suma už įsigytus žemės sklypus, kurių paskirtis - kita. Kaip matyti iš 2007 m. balandžio 23 d. notarinės pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2-4288 3 punkto, bendra viso turto kaina -  2 854 000 Lt. Analizuojant minėtos sutarties 2 punktą, matyti, kad pareiškėja sutartimi įsigijo tik vieną žemės sklypą, kurio paskirtis - žemės ūkio, ir už šį žemės sklypą sumokėjo 140 000 Lt, likusieji įsigyti žemės sklypai yra kitos paskirties, kurių bendra įsigijimo vertė sudaro 2 714 000 Lt.

Kauno apygardos administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-132-402/2012, panaikinus detalųjį planą dalyje, o kitoje dalyje palikus jį galioti, pareiškėja negalėtų reikalauti nuostolių už tą žemės sklypų dalį, kuriai sprendimu įtaka padaryta nebuvo. Tačiau iš pareiškėjos skundo reikalavimo neįmanoma identifikuoti būtent už kuriuos žemės sklypus, kurių paskirtis kita, pareiškėja prašo priteisti nuostolius ir, ar į šią sumą nepatenka žemės sklypai, kuriems teismo sprendimas įtakos neturėjo.

Pažymėjo, kad prie tiesioginių nuostolių pareiškėja priskiria ir palūkanas sumokėtas už suteiktus kreditus AB bankui Parex ir AB SEB bankui, bendroje sumoje 93 663,87 Eur. Su tokiais tiesioginiais nuostoliais atsakovė nesutinka, kadangi šios išlaidos yra priskirtinos pareiškėjos rizikai. Prie tiesioginių nuostolių pareiškėja priskiria ir patirtas išlaidas už projektavimo darbus. Tačiau iš aukščiau nurodytų ir prie pareiškėjos skundo pateiktų rašytinių įrodymų negalima suprasti ir įvertinti, ar visos pareiškėjos išlaidos, patirtos už projektavimo darbus, yra susijusios su žemės sklypais, kuriems įtaką turėjo LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis.

Netiesioginius nuostolius pareiškėja skunde grindžia turto vertės sumažėjimu. Reikalavimo priteisti netiesioginius nuostolius pagrindimui, pareiškėja prie skundo prideda Turto vertinimo ataskaitas, tačiau pareiškėja žemės sklypų nėra realizavusi (t. y. faktiškai pardavusi) dėl ko nėra galimybių įvertinti žemės sklypų vertės sumažėjimą. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypų turto vertės pasikeitimams nuo 2007 metų iki 2015 metų galėjo turėti įtaką ne tik LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis, tačiau ir kitos rinkos, socialinės sąlygos.

Pareiškėjos argumentą, kad šiose teritorijose nebegalima jokia komercinė veikla, vertino kaip nepagrįstą. Iš Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų matyti, kad tiek statyba, tiek žemės naudojimo būdo, užstatymo tankio, intensyvumo, pastatų tipo ir statinių paskirties keitimas yra galimas, tačiau tam reikalingas Kultūros paveldo departamento pritarimas ir kitos būtinos procedūros. Pareiškėja nėra pateikusi jokių įrodymų, kad po LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutarties priėmimo kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą bei iniciavo šios teritorijos tolesnio tvarkymo, naudojimo procedūras ar atliko kitus veiksmus, kurie rodytų, kad pareiškėja išnaudojo galimybes šioje teritorijoje toliau vystyti komercinę veiklą arba, kad tolimesnis komercinės veiklos vystymas toje teritorijoje nėra įmanomas.

Atsakovė taip pat prašo taikyti pareiškėjos reikalavimams senaties terminą, kadangi apie savo teisės pažeidimą pareiškėja vėliausiai sužinojo 2009 m. balandžio 29 d., kai viešajame Nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis Kultūros paveldo departamento 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu Nr. 04-99, buvo registruota, jog pareiškėjos žemės sklypai priklauso nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijai ir yra jų apsaugos zonoje. Taigi paskutinė diena reikalavimams dėl žalos atlyginimo teisme pareikšti buvo 2012 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus trims metams nuo viešajame Nekilnojamojo turto registre atliktos teisinės registracijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM pateiktame atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikinus dalį detaliojo plano ir jo pagrindu priimtų kitų administracinių aktų, pareiškėjos daiktinės teisės į žemės sklypus panaikintos nebuvo. Pareiškėjos patikslintame skunde nurodyta aplinkybė, kad dėl priimtų teismų sprendimų pareiškėja prarado galimybes žemės sklypus panaudoti gyvenamųjų namų statybai ir tokiu būdu prarado galimybę siekti pelno gavimo, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad žemės sklypų įsigijimo kaštai ir pirkimo pardavimo sutarties sudarymo išlaidos ginčo atveju gali būti laikomos žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Palūkanos pagal kredito sutartis pareiškėjai atsirado taip pat ne dėl atsakovės kaltės, nes pareiškėjai nepraradus nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus, prašymas priteisti žemės sklypų įsigijimo kaštus, išlaidas notarui, palūkanas yra nepagrįstas.

Pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikino detalųjį planą dalyje, o iš pareiškėjos pateiktos 665 909,61 Eur detalizacijos nėra aišku ar šios išlaidos apima tik tuos sklypus, kuriems turėjo įtaką minėtas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas. Be to, pareiškėja, teikdama nuostolių paskaičiavimus, nepagrįstai neįvertina aplinkybės, kad žemės sklypų rinkos kaina kinta ir dėl rinkos svyravimų bei nepateikia įrodymų iš Kultūros paveldo departamento, kurie pagrįstų, kad šioje teritorijoje nėra įmanoma jokia ūkinė veikla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamai administracinei bylai ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Sprendžiant valdžios institucijos veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma, kokios jos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pažymėjo, kad neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-548/2010 konstatavo, kad pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra - ją sudarančius elementus bei jos dydį, <...>, nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepimo į skundą nepateikė. Atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2007 m. gruodžio 22 d. tarp pareiškėjo ir AB SEB banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis, refinansuojant įsigytus ginčo sklypus. Suteikdamas kreditą, trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi 2007 m. spalio 10 d. turto vertinimu bei galiojančiais statybos leidimais, leidžiančiais tam tikro pobūdžio statybą ginčo sklypuose. Dėl minėtų statybos leidimų panaikinimo pareiškėja prarado galimybę vystyti ginčo sklypuose numatytą veiklą, dėl to patyrė turtinę žalą. Prašė skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė, atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo sklypų nuosavybės dokumentuose nebuvo įrašyta specialioji žemės sklypų naudojimo sąlyga pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą. Kultūros vertybių registras buvo įsteigtas 2007 metais, o Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai jame įregistruoti tik 2009 metais, kadangi ne visos kultūros vertybės buvo perkeliamos į naująjį registrą vienu metu. Pažymėjo, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai nėra valstybės saugomas objektas, o yra tik nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai taikoma pradinė apsauga, todėl savininkas nebuvo informuojamas apie tai, kad pasikeis jo turimo turto kultūrinė vertė, kaip numato Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 4 dalis. Prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Kauno rajono savivaldybės, atstovaujamos Kauno rajono savivaldybės administracijos, pareiškėjai RUAB „SVP namai“ iš viso 658 117,05 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra visos trys viešosios atsakomybės sąlygos. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skundą atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, UAB „SVP namai“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir AB SEB bankui dėl įsakymų dalyje, protokolinių sprendimų ir statybos leidimų panaikinimo, panaikino Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ 1 ir 3 punktus dalyje dėl žemės sklypų detaliajame plane pažymėtų Nr. 1, 2, 3 ,17 ir 37 suformavimo; 2 ir 4 punktus dalyje dėl žemės sklypų detaliajame plane pažymėtų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35 suformavimo sprendinių, Kauno apskrities viršininko 2006m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10693 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 2 punktą  dalyje dėl žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 17 ir 37, nurodytų 2-ame priede kadastrinių duomenų nustatymo ir 3-ame priede nurodyto sklypo Nr. 37 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10694 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 2 punktą dalyje dėl žemės sklypų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35 nurodytų 2-ame priede kadastrinių duomenų nustatymo ir 3-ame priede nurodyto sklypo Nr. 35 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo, Kauno rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. spalio 2 d. protokolinius sprendimus Nr. 1294, Nr. 1283, Nr. 1290, Nr. 1295, Nr. 1298, Nr. 1292, Nr. 1288, Nr. 1281, Nr. 1299, Nr. 1284, Nr. 1293, Nr. 1287, Nr. 1282, Nr. 1289, Nr. 1286, Nr. 1281, Nr. 1278, Nr. 1296, Nr. 1300, Nr. 1285 ir Kauno rajono savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 2 d. išduotus statybos leidimus Nr. GN-757, Nr. GN-748, Nr. GN-762, Nr. GN-756, Nr. GN-743, Nr. GN-751, Nr. GN-753, Nr. GN-761, Nr. GN-759, Nr. GN-744, Nr. GN-754, Nr. GN-754/1, Nr. GN-747, Nr. GN-758, Nr. GN-745, Nr. GN-742, Nr. GN-746, Nr. GN-752, Nr. GN-755, Nr. GN-749.

LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A602-923/2013), byloje pagal atsakovės Kauno rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „SVP namai“ apeliacinius skundus dėl minėto Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ginčijamų administracinių sprendimų priėmimo metu, t. y. 2006–2007 m., nekilnojamajai kultūros vertybei – dvaro sodybos fragmentams – pagal minėtus teisės aktus turėjo būti taikomi apsaugos reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tokių reikalavimų nebuvo laikomasi, t. y. vykdant teritorijos planavimą ir statybos procesą, šiame procese nedalyvavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, kurio dalyvavimas pagal teisės aktus buvo privalomas. Taigi tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeistas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktas, 22 straipsnio 10 dalis, Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 30 punktas bei Detaliųjų planų renginio taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 44.2 punktas. LVAT pažymėjo, kad rengiant bei tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeisti minėti imperatyvūs įstatymo reikalavimai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti administracinio sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą ir naikinti dalį detaliojo plano. Pirmosios instancijos teismui panaikinus dalį detaliojo plano, pagrįstai buvo panaikinti ir išduoti statybos leidimai, leidžiantys statybą detaliuoju planu suformuotose žemės sklypuose, kadangi statybos leidimų neteisėtumas, kaip ir apskrities viršininko įsakymų neteisėtumas, yra išvestinis iš detaliojo planavimo proceso neteisėtumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Taigi, tiek  pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tvirtinant detalųjį ginčo sklypų planą, atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir veikė neteisėtai. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčytų administracinių aktų, kuriais buvo suplanuota UAB „SVP namai“ priklausanti teritorija bei buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, panaikinimas, siekiant apginti viešąjį interesą, yra susijęs su šios įmonės ūkinės veiklos laisvės bei nuosavybės teisės ribojimu.

Teismas pažymėjo, kad Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje išdėstyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 ir šioje administracinėje byloje iš esmės dalyvauja tie patys asmenys, todėl viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėti valdžios institucijos veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos - atsakovo atžvilgiu iš naujo šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtinos, o tai patikslina ir ginčo nagrinėjimo ribas, sietinas tik su likusia viešosios atsakomybės sąlyga - žala.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių. Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda.

Pareiškėja, prašydama priteisti turtinę žalą, nurodė, kad pagrindinę nuostolių dalį sudaro tiesiogiai patirtos išlaidos, susijusios su ginčo žemės sklypų įsigijimu, t. y. įsigijimo kaštai pagal 2007 m. balandžio 23 d. notarinę pirkimo-pardavimo sutartį - 459 593,05 Eur, taip pat 1 148,98 Eur išlaidos notarui už žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių tvirtinimą, 111 503,71 Eur išlaidos už projektavimo darbus pagal projektavimo darbų sutartį Nr. 070517 bei 19 596,79 Eur palūkanos bankui AB Parex, kuris finansavo žemės sklypų įsigijimą laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2008 m. sausio 4 d., taip pat 74 067,08 Eur palūkanos AB SEB bankui, kuris refinansavo žemės sklypų įsigijimą 2008 m. sausio 3 d. Šių išlaidų atsiradimas, pareiškėjos teigimu, buvo nulemtas savivaldybės teisės aktų panaikinimo, atimant galimybę panaudoti žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai ir tokiu būdu siekti steigimo dokumentuose numatyto tikslo – pelno gavimo.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo priteisti 459 593,05 Eur ginčo žemės sklypų įsigijimo kaštų. Teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 23 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Baltų žemės“ buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėja įsigijo ginčo žemės sklypus ir sumokėjo sutartyje numatytą kainą. Pareiškėjos nuosavybės teisė į minėtus sklypus yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartimi paliktas sprendimas galioti) buvo panaikintas ginčo sklypų detalusis planas bei jo pagrindu priimti Kauno apskrities viršininko įsakymai ir statybą leidžiantys dokumentai. Dėl to pareiškėja patyrė ūkinės veiklos laisvės ir nuosavybės teisės apribojimus, tačiau nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus pareiškėjai nebuvo panaikinta. Pareiškėja tebėra ginčo žemės sklypų savininkė, todėl, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai ginčo žemės sklypų įsigijimo kaštus, kadangi dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėjai nebuvo panaikintos nuosavybės teisės į minėtus sklypus. Dėl to paties nėra pagrindo priteisti ir pareiškėjos nurodomas išlaidas notarui, patirtas tvirtinant pirkimo-pardavimo sandorius, kadangi šis reikalavimas neatsiejamai susijęs su reikalavimu priteisti žemės sklypų įsigijimo kaštus. Tuo tarpu pareiškėjos nurodomos palūkanos, sumokėtos AB Parex ir AB SEB bankams, priteistinos. Teismo vertinimu, priešingai, nei teigia atsakovė, šios išlaidos nėra priskirtinos pareiškėjos rizikai, kadangi ji žemės sklypus įsigijo ir kreditus paėmė jau esant patvirtintiems detaliesiems planams ir išduotiems statybos leidimams, o tai sukūrė pareiškėjai teisėtus lūkesčius, kad įsigytuose žemės sklypuose ji galės įvykdyti savo verslo sumanymus. Teismas tenkino ir pareiškėjos prašymą priteisti išlaidas už projektavimo darbus ginčo sklypuose, kadangi tiek kredito sutartys, tiek projektavimo darbų sutartys buvo sudarytos po teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo ir statybos leidimų išdavimo. Dėl šios priežasties, pareiškėjos veiksmai neturi būti vertinami kaip nepagrįsta ūkinės komercinės veiklos rizika. Priešingai, aplinkybė, kad pareiškėja, veikdama teisėtai, tikėdamasi atsakovės teisėto veikimo, turėjo pagrįstus lūkesčius dėl galimybės plėtoti numatytą veiklą, sumažina tokią riziką iki normalaus laipsnio. Teismas pareiškėjai priteisė 205 167,58 Eur tiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro išlaidos už projektavimo darbus bei palūkanos, sumokėtos AB Parex ir AB SEB bankams.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja prašė priteisti ir netiesioginius nuostolius, t. y. realios turto vertės praradimą dėl atsakovės kaltės. Pareiškėja pateikė įrodymus - UAB „STIVVF“ 2015 m. kovo 25 d. atliktas turto vertinimo ataskaitas, kuriose buvo įvertinti ginčo skypai. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota atlikti turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog UAB „STIVVF“ parengtos turto vertinimo ataskaitos būtų užginčytos bei paneigtos. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, UAB „STIVVF“ atliktas turto vertinimo ataskaitas vertino kaip įrodymą, pagrindžiantį pareiškėjos patirtos žalos dydį. Ataskaitose nurodyta turto rinkos vertė pripažintina kaip pareiškėjos objektyviai pagrįstas turto rinkos vertės sumažėjimas, vertintinas kaip patirti netiesioginiai nuostoliai CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Pagal minėtas UAB „STIVVF“ parengtas turto vertinimo ataskaitas, ginčo sklypų bendra vertė 2015 m. kovo 25 d. (t. y. po administracinių aktų, kuriais buvo suplanuota pareiškėjui priklausanti teritorija bei buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, panaikinimo) yra 6 367,10 Eur. Iš pareiškėjos pateiktos ginčo sklypų pirkimo-pardavimo sutarties ir mokėjimo nurodymų matyti, kad ginčo sklypų (unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini)) įsigijimo kaina, sudėjus kiekvieno sklypo kainą įsigijimo metu, yra 459 316,57 Eur (1 585 928,26 Lt). Byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog pareiškėja įsigijo ginčo žemės sklypus būtent už tokią sumą. Atsakovė nėra pateikusi įrodymų, paneigiančių ginčo žemės sklypų įsigijimo kainą, kurią pareiškėja sumokėjo pardavėjui, todėl teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjos pateiktos pirkimo-pardavimo sutarties ir mokėjimo nurodymų duomenimis.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos skundo ir prie jo pateiktų priedų matyti, jog pradinę ginčo sklypų vertę pareiškėja nurodo 1 070 435,59 Eur, t. y. sklypų rinkos vertę po jų įsigijimo, kuri buvo apskaičiuota UAB „Lituka“ ir Ko atlikto turto vertinimo metu 2007 m. spalio 10 d. Būtent nuo šios sumos pareiškėja skaičiuoja patirtus nuostolius dėl sklypų nuvertėjimo. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Teismo vertinimu, būtent pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta ginčo sklypų kaina yra pareiškėjos realiai sumokėta suma įsigijant žemės sklypus, kuriems nuvertėjus dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjos realiai patirtus nuostolius sudaro skirtumas tarp jos sumokėtos įsigijimo kainos ir sklypų vertės po nuvertėjimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjai priteisė 452 949,57 Eur netiesioginių nuostolių (459 316,57 Eur – 6 367,10 Eur = 452 949,47 Eur).

Dėl pareiškėjos prašomų priteisti netiesioginių nuostolių, patirtų dėl žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vertės praradimo, teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta šio žemės sklypo vertinimo ataskaita. Pareiškėja nėra pateikusi ir jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų minėto žemės sklypo vertės sumažėjimą. Todėl prašymą priteisti netiesioginius nuostolius dėl sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nuvertėjimo, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl atsakovės prašymo pareiškėjos reikalavimams taikyti senaties terminą teismas nurodė, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi teisinės pasekmės, susijusios su ginčo žemės sklypų teisinio statuso pasikeitimu, pareiškėjai kilo įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimui po to, kai LVAT, išnagrinėjęs apeliacinius skundus dėl minėto sprendimo, 2014 m. sausio 9 d. nutartimi paliko jį nepakeistą. Pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo Kauno apygardos administraciniame teisme gautas 2014 m. liepos 30 d., todėl konstatavo, kad pareiškėja nepraleido sutrumpinto ieškinio senaties termino.

III.

Pareiškėja RUAB „SVP namai“ padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjos reikalavimas priteisti 405 717,24 Eur žalos atlyginimą atmestas, ir skundą šioje dalyje tenkinti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti 405 717,24 Eur žalos dalį, kadangi pareiškėja dėl administracinių aktų panaikinimo patyrė būtent 1 063 834,29 Eur nuostolių. Nuostoliai susidaro vertinant žemės sklypų verčių skirtumą tarp rinkos kainos, nustatytos 2007 m. spalio 10 d. vertinimu, t. y. tuo momentu, kaip buvo gauti visi statybos leidimai ir žemės sklypų vertinimas buvo vykdomas su tikslu įkeisti juos AB SEB bankui, prisiimant prievoles prieš trečiuosius asmenis, ir žemės sklypų rinkos kainos, kuri liko po teismų sprendimų įsiteisėjimo. Pareiškėja patyrė tiesioginius nuostolius, kuriuos patvirtina byloje pateikti įrodymai. Pareiškėja dėl neteisėtų atsakovės veiksmų prarado galimybes žemės sklypus panaudoti gyvenamųjų namų statybai ir tokiu būdu prarado galimybę siekti steigimo dokumentuose numatyto tikslo – pelno gavimo.

Pareiškėja pažymėjo, kad patyrė 665 909,61 Eur tiesioginių nuostolių, susijusių su žemės sklypų įsigijimu, vystymu ir valdymu. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad dėl atsakovės veiksmų patyrė ir netiesioginių nuostolių, kurie pasireiškė turto rinkos vertės sumažėjimu, kuriuos turi atlyginti atsakovė. Bendrai pareiškėja patyrė 1 063 834,29 Eur, teismas priteisė 665 909,61 Eur, todėl iš atsakovo turėtų būti priteista papildomai 405 717,24 Eur.

Atsakovė Kauno rajono savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas remdamasis ankstesnės administracinės bylos duomenimis, t. y. faktine aplinkybe, jog buvo panaikinti administraciniai aktai, kuriais buvo suformuoti ginčo žemės sklypai, visiškai nevertino būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kadangi laikė, jog jos įrodytos ankstesnėje administracinėje byloje ir šioje byloje belieka išspręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Tačiau su tokia išvada atsakovė nesutinka. Teismas, o tuo pačiu ir pareiškėja, privalėjo įrodyti ir sprendime nurodyti kokie konkrečiai neteisėti atsakovės veiksmai buvo atlikti ir kaip šie neteisėti veiksmai sąlygojo žalos atsiradimo faktą. Remdamasi LVAT praktika atsakovė teigia, kad vien tas faktas, jog buvo panaikintas administracinis aktas, negali būti pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovės veiksmus šioje byloje. Teismas LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A602-923/2013, nenurodė, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus civilinės teisės prasme ir jai kyla pareiga atlyginti žalą. Teismas priimdamas sprendimą turėjo vertinti ir nurodyti kokiu (-iais) teisės aktu (-ais) atsakovė buvo įpareigota tikrinti kultūros vertybių registrą, kai kultūros vertybė nėra registruota nekilnojamojo turto registrų centro duomenų bazėje, kad būtų įrodyti atsakovės neteisėti ir nerūpestingi veiksmai. Pažymėjo, kad išduodant planavimo sąlygų sąvadą ir priimant kitus administracinius aktus, susijusius su pareiškėjos žemės sklypais, viešajame registre nekilnojamojo turto kultūros vertybė nebuvo registruota. Teismui nenurodžius teisinio pagrindo (teisės akto), kuriuo aukščiau minėtus veiksmus atsakovė privalėjo įvykdyti, teismas vien remdamasis teismo sprendimu, kuriuo buvo panaikinti administraciniai aktai, neturėjo teisės konstatuoti, kad atsakovės neteisėti veiksmai yra įrodyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pakartotinai neįrodinėjami. Atsakovės teigimu, nėra aiški ir teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta, kad yra įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir žalos atsiradimo fakto.

Akcentavo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog priežastinis ryšys tarp teismo nurodomų atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto nėra įrodytas, kadangi yra eilė kitų aplinkybių rodančių, kad ginčo žemės sklypuose žala, kurią nurodo pareiškėja, kilo dėl nuo atsakovės nepriklausiusių aplinkybių. Kultūros paveldo departamentas 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu informavo VĮ Registrų centrą ir nuo to momento buvo įregistruotas juridinis faktas, kuris tapo žinomas ir pareiškėjai, kad nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų vertybių teritorijoje, tokiu būdu nuo 2009 metų viešai tapo žinoma, kad ginčo teritorijoje galioja teisinis žemės naudojimo rėžimas - konservacinės teritorijos. Būtent šio juridinio fakto išviešinimas buvo priežastinis ryšys pareiškėjos nurodomai žalai susiformuoti, o šio juridinio fakto neįregistravimas įstatymų nustatytais terminais ir tvarka lėmė tai, kad pareiškėja įsigijo žemės sklypus už žymiai didesnę kainą, nei jie tuo metu buvo verti. Faktiškai konservacinė žemės naudojimo paskirtis ginčo teritorijoje galiojo nuo 1991 m. gruodžio 23 d., kai ši teritorija buvo priskirta prie kultūros vertybių teritorijų. Tokią išvadą daro dėl to, kad pareiškėjos užsakymu UAB „STIVVF“ atliktos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos žemės sklypų vertinimas atliktas darant prielaidą, kad šioms teritorijoms yra nustatyta konservacinė paskirtis. Taigi pareiškėjai jau įsigyjant ginčo žemės sklypus juose galiojo konservacinės paskirties žemės sklypo teisinis rėžimas, kuris galioja ir šiuo metu. Galimai pareiškėjai įsigyjant žemės sklypus nebuvo žinoma, kad šie žemės sklypai buvo priskirti konservacinėms teritorijoms, tačiau nuo 2009 metų tapo žinoma įregistravus juridinį faktą. Dėl šių priežasčių priežastinis ryšys nustatytinas ne tiek dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar panaikintų detaliųjų planų, tačiau taip įregistruotų apribojimų ginčo žemės sklypams numatant konservacines teritorijas. Iš esmės žala, kurią nurodo teismas kaip turto netekimas (sumažėjimas), kilo visai ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, tačiau dėl to, kad ginčo žemės sklypams taikomas konservacinis rėžimas, kas iš esmės neleidžia šiuo metu pareiškėjai vykdyti veiklos, nes priešingu atveju pareiškėja galėtų rengti naujus detaliuosius planus teritorijoje, tačiau šiuo metu jų rengti negali, nes teritorijoje nustatytas konservacinių teritorijų rėžimas.

Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą. Nesant vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės žalos atlyginimą negalima.

Pareiškėja prašo priteisti žalą dėl to, kad buvo iš dalies panaikintas atsakovės administracinis aktas (įsakymas), kuriuo buvo patvirtinti detalieji planai. Tačiau, nagrinėjamu atveju, vien priimto teismo sprendimo nepakanka, kad būtų nustatytas ir tinkamai įvertintas realiai pareiškėjai padarytas žalos dydis, kadangi šis sprendimas dar turi būti įvykdytas. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Kauno apygardos administracinis teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu, kurį vėliau patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine nutartimi, panaikinta detaliojo plano dalis su 22 žemės sklypų ribomis (kontūrais), plotu ir žemės naudojimo būdu ir pobūdžiu, nėra išregistruoti, todėl daro išvadą, kad teismo sprendimas nėra įvykdytas. Pažymi, kad vykdant minėtą Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą, buvo kreiptasi į VĮ Registrų centras dėl sprendimo įvykdymo ir detaliuoju planu suformuotų žemės sklypų išregistravimo, tačiau Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2014 m. spalio 23 d. sprendimu atsisakė vykdyti prašymą įvykdyti teismo sprendimą ir nurodė, kad registratorius šį sprendimą įvykdė tinkamai nurodydamas, jog prie kiekvieno iš neteisėtai suformuotų sklypų registre įrašė žymą apie tai, kad yra įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, turintis įtakos šio nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Mano, kad toks teismo sprendimo įvykdymo būdas nėra tinkamas, kadangi Kauno apygardos administracinis teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikinus Kauno apskrities viršininko įsakymus, pasinaikino nustatytas žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis, žemės sklypų kadastriniai duomenys, nors šie duomenys iki šiol nėra pakeisti Nekilnojamojo turto registre. Tuo pačiu Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikinus Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus dėl detaliųjų planų patvirtinimo, pasinaikino detaliuoju planu suformuotų žemės sklypų ribos, naudojimo reglamentai, sprendiniai ir pan., tačiau šie duomenys Nekilnojamojo turto registre nėra pakeisti. Nesant išregistruotų juridinių faktų, t. y. tik iš dalies įvykdžius teismo sprendimą (padarius žymą Nekilnojamojo turto registre apie priimtą sprendimą), negali būti nustatoma konkreti (reali) patirta žala, nes nėra žinomas ginčo žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis, sklypų ribos (kontūrai), nėra žinoma koks teritorijų planavimo dokumentas galioja ginčo teritorijoje panaikinus dalį detaliojo plano.

Teismas sprendimu nusprendė, kad pareiškėjai padaryta žala yra apskaičiuojama iš ginčo žemės sklypų įsigijimo (pagal 2007 m. balandžio 23 d. notarinę pirkimo-pardavimo sutartį) kainos atimant ginčo žemės sklypų vertę 2015 m. kovo 25 d. pagal UAB „STIVVF“ turto vertinimo ataskaitas (toliau – ir Turto vertinimo ataskaitos), tačiau iš šios ataskaitos nėra aišku, kuo remiantis turto vertintojas, atlikdamas vertinimą ir formuluodamas klausimą Turto vertinimo tarnybai, nurodė, kad prieš tai buvusi žemė - žemės ūkio paskirties. Teisingumo ministerijos pateikta nuomone, reikėtų vadovautis teismo sprendimu, todėl atsižvelgiant į tai, kad Turto vertinimo ataskaita buvo rengiama remiantis ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos išaiškinimu, mano, kad turto vertinimas buvo atliekamas žemę vertinant kaip žemės ūkio paskirties, nors toks vertinimas niekaip nepagrįstas ir neteisėtas, nes po Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo priėmimo žemės sklypų paskirtis netapo žemės ūkio paskirties. Todėl šioje dalyje Turto vertinimo ataskaitos kritikuotinos, kaip neatitinkančios realių duomenų.

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių realią pareiškėjos patirtą žalą. Šiais įrodymais galėtų būti nuosavybės teisių praradimas į žemės sklypus, tokiu būdu konstatuojant, kad yra prarastas turtas ir dėl to patirta reali žala arba žemės sklypų pardavimo sandoriai už ženkliai mažesnę kainą, kas lemtų vertės netekimą kaip žalą, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad nebandė parduoti žemės sklypų kitiems asmenims. Apie tai, kad objektyviai nėra galimybės nustatyti galimos žalos dydį, rodo ir pareiškėjos pateikta 2015 m. lapkričio 18 d. 23-ojo Kauno miesto notaro biuro pažyma Nr. 46, kurioje nurodoma, kad notarė negali įforminti sandorio dėl žemės sklypui įregistruoto juridinio fakto - įsiteisėjusio teismo sprendimo, tuo pačiu patvirtinama ir kita aplinkybė, kad teismo sprendimas nėra įvykdytas, nes tolimesnis žemės sklypų realizavimas yra negalimas, kol teismo sprendimas nebus visiškai įvykdytas.

Pareiškėjai priteistos AB Parex ir AB SEB bankams sumokėtos palūkanos turėtų būti priskirtos pareiškėjos rizikai ir kildinamos iš kreditavimo sutarčių sąlygų, kurias sudarė pareiškėja su bankais. Pareiškėja veikė savo rizika tardamasi su bankais dėl kreditavimo sąlygų, būtent bankas ir pareiškėja individualiai susitarė dėl kredito grąžinimo sąlygų, palūkanų dydžio ir kitų sąlygų, o šios sąlygos yra verslo rizika, kurią turėtų prisiimti pareiškėja.

Minėtais teismų sprendimais buvo panaikinti dviejų institucijų - Kauno rajono savivaldybės administracijos ir Kauno apskrities viršininko – priimti  administraciniai aktai. Atsakovės atstovai atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme, o taip pat teismo posėdžio metu reiškė prašymus, kad bendraatsakovu į bylą būtų įtraukta valstybę atstovaujanti institucija - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, tačiau teismas į šiuos prašymus neįsigilino ir juos atmetė, o patys pareiškėjai savo iniciatyva minėto atsakovo neįtraukė, nors akivaizdu, kad teismui panaikinus Kauno apskrities viršininko įsakymus, buvo pripažinti valstybės kalti (neteisėti) veiksmai. Teismo sprendimu nustatyta, jog Kauno apskrities viršininkas įsakymais nustatydamas žemės sklypų kadastrinius duomenis ir šių žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį, veikė neteisėtai, kas galimai lemia ir žalos atsiradimą pareiškėjai. Todėl teismas nepagrįstai atsisakė į bylą solidariosios atsakomybės pagrindais įtraukti ir valstybę atstovaujančią instituciją - Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, todėl sprendimas naikintinas.

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo argumentu, jog šiuo atveju pareiškėja nepraleido senaties termino, kadangi toks teismo vertinimas neatitinka administracinėse bylose formuojamos praktikos. Apie savo teisės pažeidimą pareiškėja vėliausiai sužinojo 2009 m. balandžio 29 d., kai viešajame nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis Kultūros paveldo departamento 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu Nr. 04-99, buvo registruota, kad pareiškėjos žemės sklypai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), priklauso nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijai ir yra jų apsaugos zonoje. Būtent nuo aukščiau nurodyto fakto atsiradimo dienos pareiškėjai turėjo būti žinomos teisinės pasekmės dėl teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo pasikeitimo ir nuo šios dienos pareiškėja įgijo teisę pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Pareiškėja savo skundo reikalavimus atlyginti turtinę žalą grindžia tuo, kad esant teritorijai, įtrauktai į kultūros paveldo vertybių registrą, ši teritorija netinkama ūkinei komercinei veiklai vystyti ir dėl to tapo bevertė. Todėl būtent nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Net jeigu ir nebūtų pripažinta aukščiau minėta diena, kaip senaties termino skaičiavimo pradžios diena, tokiu atveju ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios diena turėtų būti laikoma diena, kai Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2010 m. liepos 7 d. kreipėsi Kauno apygardos administracinį teismą ir pareiškėja sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl per tris metus nuo šios dienos privalėjo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, nepriklausomai nuo to, kad dar nebuvo priimti teismo sprendimai panaikinti administracinius aktus.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 14 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos III vertinimo tarybos posėdyje buvo nutarta patikslinti buvusio dvaro sodybos fragmentų duomenis kultūros vertybių registre, ir apibrėžti kultūros paveldo objekto teritoriją. Pareiškėjos žemės sklypai buvo pašalinti iš kultūros paveldo objekto (buvusio Noreikiškių dvaro sodybos fragmentai) teritorijos bei jiems nebėra taikomi jokie apribojimai ir/ar draudimai, todėl ir jokios žalos pareiškėja nėra patyrusi.

Teismas sprendime nusprendė, kad pareiškėjai padaryta žala yra apskaičiuojama iš ginčo žemės sklypų įsigijimo (pagal 2007 m. balandžio 23 d. notarinę pirkimo-pardavimo sutartį) kainos atimant ginčo žemės sklypų vertę 2015 m. kovo 25 d. pagal UAB „STIVVF“ turto vertinimo ataskaitas. Turto vertinimo ataskaitose nurodoma, kokia pareiškėjos žemės sklypų kainą būtų, jei jų paskirtis būtų ne mažaaukščiai gyvenamųjų namų statybai ir gyvenamajai teritorijai, o prieš tai buvusi - žemės ūkio paskirties žemė. Pareiškėjos žemės sklypai nebepatenka į kultūros paveldo objekto teritoriją bei veiklai juose nėra taikomi jokie apribojimai ir/ar draudimai, tai reiškia, kad pareiškėjos žemės sklypų paskirtis gali būti lengvai keičiama į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir gyvenamąsias teritorijas. Todėl akivaizdu, kad jokios realios žalos dėl atsakovės priimtų teisės aktų panaikinimo pareiškėja nėra patyrusi. Priešingai, palikus galioti pirmos instancijos teismo sprendimą susidarytų tokia situacija, kai pareiškėja gautų žalos atlyginimą už jai priklausančių žemės sklypų vertės sumažėjimą, o vėliau juos realia ir visai nesumažinta kaina galėtų parduoti tretiesiems asmenis arba vystyti tolesnę veiklą šiuose žemės sklypuose - statyti gyvenamuosius namus. Tokia situacija prieštarautų bet kokiems sąžiningumo ir teisingumo principams.

Atsakovė pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos pateikti paskaičiavimai dėl 405 717,24 Eur yra hipotetiniai ir realiai pareiškėjos šie nuostoliai nebuvo patirti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio pareiškėjos reikalavimo netenkino. Negautos pajamos ar turtiniai praradimai dėl institucijos neteisėtų veiksmų galėtų būti priteisiami, jeigu dėl tokių institucijos ar darbuotojų neteisėtų veiksmų nebūtų įvykdyti sandoriai, kurių pagrindu pareiškėja turėjo gauti pajamas, tačiau jų negavo. Šiuo atveju pareiškėja byloje nepateikė įrodymų, kad UAB „Lituka“ ir Ko turto vertinimo ataskaitoje nurodytą sumą (pajamas) pareiškėja tikėtinai būtų gavusi ir jos negavo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas pagrįstai sprendime vadovavosi Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bei ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kadangi teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovė nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir veikė neteisėtai. Pareiškėja šiuo atveju įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, nepagrįsti. Taip pat nepagrįstais vertina ir atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad teismai sprendimuose nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų civilinės teisės prasme, kadangi to ir neprivalėjo nustatinėti, nes tai nebuvo ginčo bylos dalykas. Teismai sprendimuose nurodė, kaip pasireiškė atsakovės neteisėti veiksmai.

Pareiškėjos teigimu, atsakovė, nurodydama, kad pareiškėjos žala kilo ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o dėl to, kad ginčo žemės sklypams taikomas konservacinis režimas, iš esmės pripažįsta faktą, kad pareiškėja juose negali vykdyti veiklos, rengti detaliųjų planų, t. y., kad pareiškėja patyrė žalą.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad šiuo atveju žalos atlyginimui neturi reikšmės tai, ar pareiškėja yra pasinaudojusi galimybe atkurti prarastą turto vertę ar ne. Pareiškėja nesutinka ir su skundo teiginiais, kad pateiktos turto vertinimo ataskaitos kritikuotinos, pagal jas priteista menama suma, o ne faktiškai patirta žala. Remdamasi teismų praktika teigia, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų tiksliai ir neįrodžiusi patirtos žalos dydžio, teismas turėjo diskrecijos teisę nustatyti žalos dydį. Pareiškėja įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrindė patirtą žalą, kurių atsakovė nepaneigė.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nesutinka su atsakovės argumentais, kad yra praleistas senaties terminas. Pareiškėja žemės sklypus įsigijo jau su patvirtintais detaliaisiais planais ir išduotais statybos leidimais, kurie teismo buvo panaikinti ir sprendimas įsiteisėjo tik 2014 m. sausio 9 d., todėl tik po šio sprendimo pareiškėjai kilo pasekmės.

Nagrinėjamu atveju nekeičia ginčo esmės ir aplinkybė, jeigu sklypai būtų pašalinti iš kultūros objektų teritorijos ir jiems netaikomi jokie apribojimai ir/ar draudimai, kadangi detalusis planas ir statybos leidimai yra panaikinti kaip neteisėti, dėl to pareiškėja patyrė žalą, kurią turi atlyginti atsakovė. Taip pat Nekilnojamojo turto registruose bet kokiu atveju išlieka įrašas apie priimtus teismo sprendimus, dėl to pareiškėja sklypų negali parduoti. Net jeigu ir būtų tenkintos minėtos sąlygos, dabartinis sklypų teisinis statusas neatstatytų pareiškėjos į pradinę padėtį, kadangi turėtų būti rengiamas daug išlaidų reikalaujantis detalusis planas, kadangi dėl neteisėto detalaus plano ir statybų leidimo panaikinimo pareiškėja susidūrė su finansiniais sunkumais, šiuo metu yra restruktūrizuojama ir lėšų tam neturi.

Pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat nėra jokių duomenų, jog pareiškėja veikė priešingai teisei, todėl perkelti jai kaltę ir nepriteisti patirtos žalos nėra jokio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM pateiktame atsiliepime į apeliacinius skundus su jai nesutiko ir prašė juos atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikinus dalį detaliojo plano ir jo pagrindu priimtų kitų administracinių aktų pareiškėjo daiktinės teisės į žemės sklypus panaikintos nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja tebėra ginčo žemės sklypų savininkė, teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjai ginčo žemės sklypų įsigijimo kaštų bei išlaidų notarui, patirtų tvirtinant pirkimo-pardavimo sandorius. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė 665 909,61 Eur tiesioginių išlaidų atlyginimo pagrįstumo, todėl ir skaičiavimas dėl 397 924,68 Eur vertės netiesioginių nuostolių atlyginimo taip pat yra nepagrįstas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimĄ.

NŽT prie ŽŪM atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja atsakove nurodė Kauno rajono savivaldybę, kadangi nurodytą žalą kildino iš savivaldybės valdžios institucijų priimtų aktų, t. y. sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo, o ne iš valstybės valdžios neteisėtų aktų, kurie buvo panaikinti kaip išvestiniai, nes buvo priimti įgyvendinant neteisėtą savivaldybės valdžios institucijos administracinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateiktame atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad nesutinka su atsakovės argumentais dėl Inspekcijos, kaip valstybės atstovės, neįtraukimo į bylą atsakovu solidariosios atsakomybės pagrindais. Remiantis CK normomis, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pareiškėja skundą pateikė CK 6.271 straipsnyje nustatytais teisiniais pagrindais, teigdama, kad žala jai buvo padaryta neteisėtais atsakovės priimtais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja viešosios atsakomybės sąlygų visuma, būtina valstybės viešajai atsakomybei kilti. Pareiškėja neprašė atlyginti žalos iš valstybės valdžios institucijų, prašė žalos konkrečiai iš atsakovės, todėl šiuo atveju keisti ginčo ribas nėra jokio pagrindo ir analizuoti valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą. Jeigu teismas visgi nuspręstų sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl valstybės kaip atsakovės įtraukimo į bylą, prašo vadovautis LVAT suformuota praktika dėl teritorijų dokumento tikrinimo, kurioje nurodyta, kad teigiama patikrinimo akto išvada detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra tik patariamojo, o ne privalomojo pobūdžio. Įgaliota valstybės institucija turi kompetenciją spręsti tvirtinti ar ne detalųjį planą, todėl tik jos sprendimas gali sukelti pareiškėjai žalą.

Pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime ir LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamai administracinei bylai ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies pagrindu. Jeigu teismas sutiktų su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl valstybės įtraukimo į bylą atsakove, prašo įvertinti ir Kultūros paveldo departamento neveikimą.

Dėl solidariosios atsakomybės taikymo nurodo, kad jeigu teismas visgi pripažintų valstybės kaltę ir spręstų žalos atlyginimo klausimą pareiškėjai, atsakomybė atsakovams turėtų būti taikoma dalinė, kaip yra suformuota LVAT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų prašė spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė Kauno rajono savivaldybė, be kita ko, pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau į šį prašymą teismui atsižvelgti neprivaloma.

Atsakovė teismui 2016 m. spalio 24 d. pateiktame prašyme prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi yra įsitikinusi, jog visų faktinių aplinkybių ir situacijos išaiškinimui bei ištyrimui bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kitų argumentų, pagrindžiančių prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, atsakovė nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, šalys dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl šis prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, t. y. pareiškėja skunde prašė priteisti jai iš atsakovės Kauno rajono savivaldybės 1 063 834,29 Eur turtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl Kauno rajono savivaldybės netinkamai atliktų pareigų tvirtinant žemės sklypo Detalųjį planą bei išduodant statybos leidimus gyvenamųjų namų statybai, kurie vėliau teismo sprendimu buvo panaikinti kaip neteisėti, dėl to pareiškėja patyrė tiesioginius nuostolius bei turto vertės sumažėjimą (netiesioginius nuostolius).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos prašomą priteisti turtinę žalą sudaro, kaip nurodyta skunde bei patvirtino pareiškėjos atstovai teismo posėdyje, patirti tiesioginiai nuostoliai (žemės sklypų įsigijimo kaštai – 459 593,05 Eur, išlaidos notarui už žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių patvirtinimą – 1 148,98 Eur, išlaidos už projektavimo darbus – 111 503,71 Eur bei AB Parex bankui sumokėtos 19 596,79 Eur ir AB SEB bankui sumokėtos 74 067,08 Eur palūkanos) iš viso – 665 909,61 Eur, ir netiesioginiai nuostoliai (realios turto rinkos vertės praradimas), kurie sudaro 397 924,68 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra visos trys viešajai atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, todėl dalyje tenkindamas pareiškėjos skundą, priteisė RUAB „SVP namai“ iš atsakovės 205 167,58 Eur tiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro išlaidos už projektavimo darbus bei palūkanos, sumokėtos AB Parex ir AB SEB bankams, nepriteisė pareiškėjai 459 593,05 Eur žemės sklypų įsigijimo kaštų, 1 148,98 Eur išlaidų notarui už žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių tvirtinimą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai turto rinkos vertės sumažėjimą, kaip patirtus netiesioginius nuostolius, kuriuos apskaičiavo nuo žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos realiai pareiškėjos sumokėtos kainos už žemės sklypus, kuriems, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, nuvertėjus dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, realiai patirtus nuostolius sudaro skirtumas tarp sumokėtos įsigijimo kainos ir sklypų vertės po nuvertėjimo, - 452 949,57 Eur.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Taigi dispozityvumo principas lemia, kad bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktai). Be to, pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš dalies lemia ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Minėta, kad pareiškėja skunde formuluodama reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo nurodė, kad prašomą priteisti turtinę žalą sudaro tiesioginiai nuostoliai – 665 909,61 Eur ir netiesioginiai nuostoliai – 397 924,68 Eur.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos reikalavimą priteisti netiesioginius nuostolius, konstatavo, jog pareiškėja patyrė 452 949,57 Eur netiesioginių nuostolių, o ne tiek, kiek skunde nurodė pareiškėja - 397 924,68 Eur, t. y. pirmosios instancijos teismas iš esmės priteisė žymiai didesnę netiesioginių nuostolių sumą nei skunde prašė pareiškėja ir tokio sprendimo neargumentavo. Byloje duomenų, kad pareiškėja būtų tikslinusi skundo reikalavimus ir prašiusi priteisti didesnę nei 397 924,68 Eur netiesioginių nuostolių sumą, nėra. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nagrinėjamos administracinės bylos ribas ir jas peržengė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja patirtus nuostolius skaičiuoja nuo UAB „Lituka” ir Ko atlikto turto vertinimo ataskaitoje nurodytos sumos, su kuria atsakovė, kaip matyti iš teismui pateikto atsiliepimo turinio bei teismo posėdyje išdėstytų argumentų, nesutinka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, jog siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.). Remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 strapsnio 2 dalis). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, pirmosios instancijos teismas turėtų siūlyti šalims svarstyti galimybę dėl ekspertizės byloje skyrimo ginčo sklypų vertei nustatyti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė pareiškėjos reikalavimui prašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, taip pat turėtų siūlyti pareiškėjai konkrečiai nurodyti, su kokiais atsakovės ar galimai kitų subjektų veiksmais (neveikimu) siejama prašoma priteisti žala, kada pareiškėjai tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą, galimai atsiradusią žalą ir pan.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje teismo nutartyje konstatuoti procesiniai pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis), kad teismas išnagrinėtų administracinę bylą būtent atsižvelgus į pateikto skundo dalyką. Todėl teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinių skundų motyvų, susijusių su materialiniais ginčo teisiniais santykiais, nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos RUAB „SVP namai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atsakovės Kauno rajono savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

  Virginija Volskienė