Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-318/2022
Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00028-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.1.1; 2.4.6.4.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorams Sergejui Bekišui, Laimai Rokanskienei,
nuteistiesiems Š. G. ir V. K.,
gynėjams advokatams Raimondui Kivyliui ir Mindaugui Martinaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio ir nuteistojo Š. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. ir Š. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį, kiekvienam iš jų paskiriant po 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) dydžio baudą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
V. K. ir Š. G. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad Š. G., veikdamas kartu su V. K., siekdamas išvengti muitinės kontrolės, neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių bendra muitinė vertė su privalomais sumokėti mokesčiais sudaro 27 766,19 Eur, o būtent: Š. G. 2019 m. lapkritį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, iš anksto susitaręs, veikdamas bendrai su V. K., pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – Š. G. įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninio turto apyrašą rusų kalba be datos ir numerio, nenurodydamas visų gabenamų daiktų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkams. Remdamasis šiais duomenimis, bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininkas G. A. 2019 m. gruodžio 4 d. muitiniam tikrinimui ir įforminimui pateikė eksporto deklaraciją Nr. 19LTVC0100EK3CB6C9 dėl Š. G. įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninio turto gabenimo konteineryje Nr. OOCU7919715 iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Tą pačią dieną, t. y. 2019 m. gruodžio 4 d., adresu: (duomenys neskelbtini), V. K., iš anksto susitaręs su Š. G., dalyvaudamas pakraunant krovinį į K. P. įmonės (vežėjo) transporto priemonę: puspriekabę Nr. UP632, ir užpildydamas tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (CMR) Nr. KP 0021179 1–11 ir 21 skiltis, žinodamas, kokios prekės bus išgabentos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, siekdamas išvengti muitinės kontrolės, nepateikė muitiniam tikrinimui ir įforminimui duomenų apie visas gabenamas prekes, todėl Š. G. įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninis turtas išgabentas konteineryje Nr. OOCU7919715 iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2020 m. balandį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, Š. G., veikdamas kartu su V. K., žinodamas, kokios prekės bus gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininko atstovams pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis: Š. G. įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninio turto apyrašą rusų kalba be datos ir numerio, nenurodydamas visų gabenamų daiktų, dėl prekių gabenimo tame pačiame konteineryje Nr. OOCU7919715, kaip ir 2019 m. gruodžio 4 d. eksporto metu. Remiantis šiais duomenimis, 2019 m. gruodžio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininko atstovas V. B. NKTS sistemoje muitiniam tikrinimui ir įforminimui pateikė tranzito deklaraciją MRN 20LTLU90001724EFE7.
Taigi, nenurodęs visų gabenamų prekių tranzito deklaracijoje ir išvengdamas muitinės kontrolės, Š. G., veikdamas kartu su V. K., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Klaipėdos teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) įlankos jūrų uosto postą, esantį (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką gabeno nedeklaruotus daiktus, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 27 766,19 Eur: įrėmintus drugelius (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 44,08 Eur; įrėmintą skorpioną (1 vnt.), kurio vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 22,04 Eur; jūros žvaigždę (1 vnt.), kurios vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 27,49 Eur; jūrinės žuvies su spygliais iškamšą (1 vnt.), kurios vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 5,14 Eur; iš jūrinių kriauklių suklijuotą rutulį (1 vnt.), kurio vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 24,98 Eur; jūrines kriaukles (10 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 271,85 Eur; minkštasuolius, aptrauktus kailiu (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 881,7 Eur; dubens formos baldą, aptrauktą kailiu (1 vnt.), kurio vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 265 Eur; šachmatų žaidimo staliuką (1 vnt.), kurio vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 409,76 Eur; garso kolonėles (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 5 117,07 Eur; krėslą, dekoruotą ragais ir krokodilo oda (1 vnt.), kurio vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 662,57 Eur; įvairių dydžių ikonas (6 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 310,66 Eur; dekoratyvinį šviestuvą „Malonumų sodas“ (1 vnt.), kurio vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 324,18 Eur; dekoratyvinę skulptūrą „Sfinksas“ (1 vnt.) ir dekoratyvinį objektą „Šaltinis“ (1 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 2 386,92 Eur; paveikslus (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 51,34 Eur; išdirbtus natūralius kailius (7 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 512,72 Eur; įvairių matmenų kilimus (18 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 16 391,96 Eur; medinę dėžutę (1 vnt.), medinius pieštukus (9 vnt.), fotonuotraukas rėmeliuose (3 vnt.), laminuotas korteles su nuotraukomis (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 108,9 Eur (toliau – daiktai).
II. Apeliacinių skundų argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo V. K. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Gynėjas skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas, pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė išvadas neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Teismas, pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, neįvertino, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas dėl nuteistajam inkriminuotos veikos, nėra aiškus. Tokiu būdu buvo apribota ginamojo teisė į gynybą. V. K. niekada jokiais būdais ir priemonėmis neatliko veiksmų, kurie atitiktų BK 199 straipsnio 3 dalies dispoziciją.
Iš apskųstojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad V. K. yra nuteistas taip pat ir už 2 (dviejų) garso kolonėlių, kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais sudaro 5 117,07 Eur gabenimą, tačiau, remiantis bylos duomenimis, ne nuteistasis, o Š. G. rusų kalba įteikė daiktų sąrašą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkei K. M., kuriame buvo nurodytos ir minėtos kolonėlės (16 pozicija). Be to, teismas netinkamai nustatė tiek šių kolonėlių, tiek kitų gabentų daiktų vertę. Liudytoja byloje apklausta A. A. nurodė, kad ji daiktus vertino kaip naujus pagal internetinėje svetainėje nurodytą informaciją. Tuo tarpu, kitų daiktų vertė byloje nustatyta ne pagal turto vertintojų, o pagal kultūros ir meno vertybių žinovų pateiktą informaciją. Taigi, apskųstasis teismo nuosprendis, kuris surašytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.
Teismas, nuteisdamas V. K. bei Š. G. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, dirbtinai kriminalizavo jų atliktus veiksmus. V. K. BK 199 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo nepadarė. Kontrabandiniai daiktai buvo atvežti į Rusijos muitinės sandėlius, pralaikyti tam tikrą laiką ir vėliau, Š. G. nesumokėjus privalomų muito mokesčių, sugrąžinti į Lietuvą. Tai rodo, kad asmuo susigrąžino savo asmeninius daiktus, o ne kontrabandines prekes. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Š. G. visus asmeninės paskirties ir buičiai skirtus daiktus-baldus, interjero bei dekoracijų detales įsigijo teisėtai ir labai senai. Teisėtai turimų daiktų gabenimas per valstybės sieną vien tik dėl (ne)pakankamai tikslaus daiktų sąrašo, nesant komercinio pobūdžio prekių, savaime negali būti pripažintas nusikalstamu. Byloje nėra duomenų, kad Š. G., kaip daiktų savininkas ir gabentojas privalėjo žinoti apie pareigą sudaryti pakankamai tikslų daiktų sąrašą ir juos įvertinti. Š. G. naudojosi muitinės tarpininkų paslaugomis, todėl jie privalėjo viską sutikrinti, įvertinti bei pateikti muitinei išsamius duomenis. Be to, byloje liko nepaneigti Š. G. parodymai, kad jis tikėjosi, jog muitinės pareigūnas, atliekantis patikrinimą ir aptikęs netikslumus, leis jam tiesiogiai ar per tarpininką pašalinti visus netikslumus pateiktame dokumente.
V. K. fiziškai nieko neslėpė nuo muitinės pareigūnų ir jokių daiktų sąrašų nesudarinėjo, jų netikrino ir deklaracijų pareigūnams neteikė. Prekių deklaravimo, reikalaujamų sertifikatų ir leidimų taisykles gerai išmano tik muitų teisės specialistai. V. K. kreipėsi pagalbos į profesionalų krovinių vežėją UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl visų muitinės procedūrų sutvarkymo, sumokėjo pinigus už suteiktą paslaugą, manydamas, kad visas procedūras nuo pradžių iki galo atliks savo srities specialistai. Šiuos veiksmus atliko ne savo iniciatyva, bet seno pažįstamo Š. G. prašymu, kuris ir turėjo pateikti visus duomenis bei paaiškinimus logistikos specialistams bei muitines tarpininkams, ruošiant reikiamus dokumentus daiktams (prekėms) išvežti. Nuteistasis nieko neslėpė nuo muitinės tarpininkų, logistikos specialistų, muitinės ar pasienio pareigūno, nes visus susirašinėjimus dėl paslaugos užsakė iš savo elektroninio pašto, naudojosi savo asmeniniu telefono numeriu, pinigus už paslaugą sumokėjo iš savo sąskaitos, visą laiką atsakydavo į užklausas ir pan. Tai rodo, kad jis jokio sumanymo nusikalsti ar gabenti kontrabandinius daiktus per sieną neturėjo.
Teismas neatskleidė V. K. tiesioginės tyčios ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios nedeklaruoti vežamų daiktų. V. K., duodamas parodymus, nenurodė, kad jis pateikė krovinį muitinei. Liudytoja R. R. parodė, kad D. K. į Vilnių išgabeno krovinį, kurio turinį privalėjo įvertinti muitinės tarpininkas G. A.. 2020 m. spalio 26 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-328(20) pateikta tikimybinė išvada, kad tirti pateiktame tarptautinio krovinių transportavimo (CMR) važtaraštyje Nr. KP 0021179, 1–11 ir 21 skiltyse, rankraštinius įrašus padarė V. K.. Iš 2020 m. rugpjūčio 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad D. K. nurodė, kad iš atpažinti pateiktų penkių asmenų foto nuotraukų, iš bendrų veido bruožų atpažįsta nuotraukoje Nr. 4 esantį vyrą. Šis žmogus panašus į kontaktinį asmenį, apie kurį jis davė parodymus ir su kuriuo 2019 m. gruodžio 4 d. susitiko (duomenys neskelbtini) ir kuris dalyvavo pakraunant krovinį bei užpildė CMR važtaraštį. Be to, teismas neįvertino, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes nuteistajam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti šiame procesiniame veiksme tiesiogiai.
Konkrečiu atveju Š. G. veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Jo veiksmai, susiję su prekių deklaravimu, turėtų būti vertinami Administracinių nusižengimų kodekso 213 straipsnio kontekste. Baudžiamoji atsakomybė už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 3 dalyje, padarymą galima tik tuo atveju, jei asmuo deklaraciją pildo asmeniškai ir žino galiojančią tvarką. Š. G. naudojosi muitinės tarpininkų paslaugomis. Taigi, teismas turėjo aiškinti ir tirti, kodėl muitinės deklarantai nepatikslino eksporto / tranzito deklaracijų, po to, kai dalis prekių buvo surastos atlikus deklaruotų prekių muitinį tikrinimą, ir, ar muitinės tarpininkai nepažeidė prekių deklaravimo tvarkos, numatytos 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas 15 straipsnio 2 dalies a punkte, 134 straipsnio 2 dalies ir 158 straipsnio 1 dalies nuostatuose ir 2015 m. liepos 28 d. Komisijos Deleguotojo Reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013 papildomas Ramiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, B-01 Priedo H antraštinės dalies 3 skyriaus 7 pastraipos nuostatose bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-362 Patvirtintų Elektroninės eksporto deklaracijos pateikimo, priėmimo ir kitos elektroninės informacijos, susijusios su importo procedūrų vykdymu, mainų taisyklių 4.1 punkte. Byloje nėra paneigiančių duomenų, kad būtent muitinės pareigūnai, veikdami aplaidžiai, tyčia netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas ir sudarė visas sąlygas, kad Š. G. bei V. K. būtų nuteisti už kontrabandą.
Apygardos teismas be pagrindo suabejojo, kad V. B. bei G. A., būdami muitinės tarpininko atstovais, puikiai žinodami savo pareigas deklaracijose nurodyti teisingus duomenis bei teisę patikrinti krovinį prieš deklaracijos (-ų) pateikimą, savo teise patikrinti krovinį prieš deklaracijų pildymą nepasinaudojo. Šie asmenys, nurodydami deklaracijose neteisingus duomenis, neabejotinai prisiėmė atsakomybę pagal Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio nuostatas.
Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad gabentų daiktų vertė yra didelė. Muitinės pareigūnai, remdamiesi kultūros vertybių žinovų pateikta informacija, gabentus daiktus įvertino bendra 27 766,19 Eur suma, tačiau tokia suma nepagrįsta faktiniais bylos duomenimis.
Apeliaciniame skunde nuteistasis Š. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas, pripažindamas Š. G. kaltu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, padarė esminius BPK pažeidimus, pažeidė nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principus, įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstas bei klaidingas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą.
5.2. Byloje surinkti duomenys, priešingai, negu konstatavo teismas, nepatvirtina, kad Š. G. buvo susitaręs su V. K. atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus. V. K. surado oficialiai ir teisėtai veikiančią bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)“, susitarė dėl paslaugų (daiktų pervežimo ir muitinio įforminimo) kainos, už paslaugas sumokėjo bankiniu pavedimu iš savo asmeninės sąskaitos, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais bendravo atvirai, teikė visus dokumentus ir informaciją, kurios prašė, bendraudamas neslėpė savo asmenybės: telefono abonento numerio, elektroninio pašto. Tokios aplinkybės rodo, kad Š. G. neturėjo jokios išankstinės tyčios vykdyti kontrabandą. Daiktai buvo pakrauti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasamdytą transporto priemonę. Taigi, nei Š. G., nei V. K. šios transporto įmonės neužsakė. Daiktai buvo pakrauti į jūrinį konteinerį Kauno rajone ((duomenys neskelbtini)). Š. G. kraunant daiktus nedalyvavo, jis tik buvo informuotas apie daiktų pakrovimą. Daiktai išvyko į muitinę-uostą, kuriame visais tolimesniais formalumais rūpinosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai.
5.3. Š. G. apskųstuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninio turto apyrašo neišsamumo (nepilno asmeninių daiktų sąrašo) ir jo pateikimo, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad sąrašas daiktų, kurie buvo pakrauti, atitinka tai, kas realiai ir buvo pakrauta, taip pat buvo įsitikinęs, kad, jei bus kokie nors neatitikimai, pervežėjas jį apie tai informuos ir bus sudaryta galimybė neatitikimus patikslinti. Muitinei pateikus deklaracijas, Š. G. asmeniniai daiktai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, kur buvo patalpinti į muitinės sandėlį. Daiktams atvykus į Rusijos Federaciją, Š. G. buvo Lietuvoje. Susisiekęs su darbdavio atstovais, prašė padėti nugabenti daiktus į Maskvą. Gavęs kontaktus muitinės tarpininko įmonės Rusijoje, susisiekė su atstovu ir susitarė dėl daiktų pervežimo. Buvo reikalingas notaro patvirtintas įgaliojimas su vertimu į rusų kalbą, kad Rusijoje esantys muitinės tarpininkai galėtų jį atstovauti muitinėje ir atlikti daiktų pervežimą. Š. G. nuvykopas notarą, pasirašė įgaliojimą, padarė jo vertimą ir išsiuntė į Rusijos Federaciją. Pagal Š. G. išduotą įgaliojimą turėjo būti atlikti muitinės formalumai Rusijos Federacijos muitinėje ir daiktai nugabenti į Maskvą, tačiau įmonė Rusijoje, į kurią buvo kreiptasi, pranešė, kad reikės sumokėti muito mokestį. Jis buvo paskaičiuotas per didelis. Buvo tikėtasi, kad asmeniui, keičiančiam įprastinę gyvenamąją vietą, gabenant asmeninius daiktus jokių mokesčių mokėti nereikės. Gavęs tokią informaciją, Š. G. priėmė sprendimą grąžinti savo daiktus atgal į Lietuvos Respubliką, t. y. neatlikti jokių išmuitinimo procedūrų Rusijoje, o tiesiog susigrąžinti daiktus atgal į Lietuvos Respubliką. Priėmus sprendimą grąžinti asmeninius daiktus į Lietuvos Respubliką, V. K. susisiekė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkais, kurie ir atliko Š. G. asmeninių daiktų grąžinimą. 2020 m. balandį, kai konteineris su Š. G. asmeniniais daiktais grįžo į Lietuvos Respubliką, jam paskambino iš muitinės ir paprašė atvykti į Klaipėdą. Atvykus į Klaipėdos muitinę, Š. G. sužinojo, kad buvo patikrintas konteineris su jo asmeniniais daiktais ir nustatyti tam tikri neatitikimai.
5.4. Teismas neįvertino, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, asmeninių daiktų gabenimo atveju nėra privaloma daiktus nurodyti tiksliai ir itin detaliai, jų sąrašas gali būti apytikslis. Tai teisme patvirtino ir liudytojais apklausti muitinės tarpininkai V. B. bei G. A.. Apygardos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad liudytojas V. B. teisme parodė, kad kolonėlės buvo deklaruotos, o jo parodymai šiuo klausimu neteisingai užrašyti, todėl teismas iš kaltinimo turėjo pašalinti aplinkybes, susijusias su 2 vnt. garso kolonėlių, kurių vertė su privalomais mokesčiais 5 117,07 Eur, gabenimu, tačiau to nepadarė.
5.5.Teismas be pagrindo suabejojo ir Š. G. pirminiame paaiškinime išdėstytomis daiktų gabenimo aplinkybėmis, kurios nėra paneigtos bylos faktiniais duomenimis. Tai rodo, kad teismas, vertindamas Š. G. parodymus, buvo šališkas.
5.6. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad Š. G. ir V. K. parodymai prieštaringi, nes V. K. parodymus neva paneigė liudytojas D. K.. Ikiteisminio tyrimo D. K. V. K. atpažino kaip galimai panašų asmenį į tą, kuris dalyvavo kraunant daiktus, tačiau vien tai, kad V. K. parodymai nesutampa su šio liudytojo parodymais, nepaneigia Š. G. nurodytų aplinkybių apie daiktų pakrovimą ir jų sąrašo sudarymą.
5.7. Apygardos teismas nepagrįstai vertino, kad pats neaprašytų daiktų pobūdis (ikonos, galimai kiti meninę vertę turintys daiktai ir gyvūninės kilmės daiktai) rodo, kad šie daiktai galimai sąmoningai nebuvo įtraukti į sąrašą. Darydamas tokią išvadą, teismas neatkreipė dėmesio į paminėtų daiktų kainą ir meninę dirbinių vertę. Muitinės pareigūnams ir teismui abejonių sukėlę daiktai nėra kultūros vertybės, jie nėra antikvariniai, o tik šiuolaikiniai tiražuoti dirbiniai.Apvalus minkštasuolis (1 vnt.), aptrauktas šokliosios gazelės kailiu, minkštasuolis (1 vnt.) aptrauktas zebro kailio imitacija, išdirbti gyvūnų kailiai (5 vnt.), nudažyti galvijų ir nenustatytų naminių gyvūnų kailiai (2 vnt.), nėra įtraukti į CITES sąrašus. Tarp gabentų daiktų draudžiamų, t. y. nei meno vertybių, nei CITES konvencijos sąraše nurodytų daiktų, nebuvo. Daiktų vertė siekia kelis ar kelis šimtus eurų.
5.8.Teismas neteisingai nustatė tranzito deklaracijos pateikimo laiką –,,2019 m. gruodžio 14 d.“, taip pat neteisingai apskaičiavo nedeklaruotų daiktų sumą, t. y nuosprendyje nurodė, kad nedeklaruotų daiktų „sumą sudaro 27 766,19 Eur“, tačiau daiktų su jų vertėmis aritmetinė suma yra ne teismo nurodyta 27 766,19 Eur, o 27 818,36 Eur, – 52,14 Eur daugiau.Be to, padarė prieštaringas išvadas dėl krovinio pakrovimo vietos.
5.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskavo Š. G. priklausančius asmeninius daiktus. Tokia priemonė šioje byloje yra neproporcinga. Byloje nėra duomenų, kad per valstybės sieną gabenti asmeniniai daiktai būtų neteisėtai įgyti, jog jis neturėjo galimybės bei teisės tokiais daiktais disponuoti, kad daiktai buvo gabenami turint tikslą juos panaudoti neteisėtai veiklai. Įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeniniai daiktai gali būti gabenami per Lietuvos Respublikos sieną ir jie nėra apmokestinami. Tai reiškia, kad valstybė dėl Š. G. padaryto teisės pažeidimo nepatyrė ir objektyviąja prasme negalėjo patirti jokios finansinės žalos. Š. G. anksčiau nebuvo teistas. Konfiskuoti asmeniniai daiktai yra reikšmingi nuteistajam.
5.10.Teismas neatskleidė nuteistojo tyčios, t. y. sąmoningo jo noro veikti savanaudiškai ir nusikalstamai. Taip pat neįvertino tikslo dėl daiktų išsiuntimo iš Lietuvos ir jų grąžinimo į Lietuvą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Š. G. su V. K. turėjo tikslą įvykdyti tęstinius veiksmus, t. y. išgabenti asmeninius daiktus ir juos sugražinti. Asmeniniai daiktai buvo grąžinti į Lietuvą, todėl daryti išvadą, kad tokiais veiksmais buvo pasikėsinta į kontrabandos nusikaltimo objektą – ekonomiką ir verslo tvarką, teismas neturėjo jokio pagrindo. Teismo nustatyti veiksmai objektyviai nesukėlė jokių padarinių.
5.11.Spręsdamas Š. G. kaltės klausimą, teismas neįvertino, kad jis, gabendamas savo asmeninius daiktus, nedalyvavo jokioje ekonominėje veikloje, nevykdė jokio verslo, neužsiėmė individualia veikla, t. y. gabeno asmeninius naudotus savo daiktus, o ne prekes, skirtas parduoti ir gauti pajamas. Š. G. nepagrįstai nuteistas už tai, kad jis gabendamas savo asmeninius daiktus iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją bei juos susigrąžindamas į Lietuvos Respubliką, galimai siekė išvengti mokesčių, kurie apskaičiuoti nuo jam priklausančių asmeninių ir panaudotų daiktų vertės.
5.12.Š. G. veiksmuose nėra BK 199 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties,todėl jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisintinas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o posėdyje dalyvavusi prokurorė – juos atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Nuteistojo V. K. gynėjo ir nuteistojo Š. G. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų, susijusių su kontrabandos būdugabentų 2 vnt. garso kolonėlių deklaravimu, neatitikimo bylos faktiniams duomenims(BPK 328 straipsnio 3 punktas).
Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nuteistojo V. K. gynėjas ir nuteistasis Š. G. skunduose nesutinka su teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, dėl abiejų apeliacinių skundų argumentų pasisako bendrai, tuo pačiu vertindama ir individualius konkretaus skundo argumentus.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir Š. G. bei V. K. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį
Teisėjų kolegija, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo dar kartą įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl Š. G. ir V. K. padarius BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Nors vertindamas bylos įrodymus apygardos teismas teisingainustatė ne visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau, Š. G. ir V. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
BK 199 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, <...> kitaip išvengė muitinės kontrolės<...>.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Š. G., veikdamas kartu su V. K., siekdamas išvengti muitinės kontrolės, t. y. pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens turtą, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių bendra muitinė vertė su privalomais sumokėti mokesčiais sudaro 27 766,19 Eur.
Skunduose V. K. gynėjas ir Š. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu, ginčija nustatytas faktines aplinkybes, kad nuteistieji suvokė, jog jie per Lietuvos valstybės sienągabena daiktus, privalomus pateikti muitinei, bei tvirtina, jog liko neįvertintos aplinkybės, kurios patvirtina jų nekaltumą dėl šio nusikaltimo padarymo. Tokie nuteistųjų argumentainepagrįsti.
Iš apskųstojo apygardos teismo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolų turinio matyti, kad nuteistųjųkaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą teismas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais faktiniais bylos duomenimis – iš dalies V. K. ir Š. G. paaiškinimais proceso metu, G. A., K. M., R. R., A. G., D. K., R. R., A. A. parodymais teisme, liudytojo V. B. parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, prekių sulaikymo, apžiūros protokolų duomenimis, tarnybiniais pranešimais, patikrinimo aktu, specialistų išvadomis bei kitais rašytiniais įrodymais, kuriuos įvertino tiek atskirai, tiek kaip visumą.Šių įrodymųpirmosios instancijos teismui pakako konstatuoti BK 199 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos buvimą V. K. ir Š. G. veiksmuose.
Kontrabanda yra neteisėtas daiktų, privalomų pateikti muitinei, gabenimas per Lietuvos valstybės sieną. Neteisėtu laikomas tokių daiktų gabenimas ne tik jų nepateikiant muitinės kontrolei, tačiau ir kitaip jos išvengiant. Kitoks išvengimas muitinės kontrolės suprantamas kaip neteisingų duomenų apie gabenamus daiktus, suklastotos muitinės deklaracijos, taip pat kitų suklastotų dokumentų, reikalingų muitinės procedūrai atlikti, pateikimas.
Skunde Š. G. neginčija, kad jis sudarė ketinamų eksportuoti asmeninių daiktų laisvos formos sąrašą, kurį pateikė muitinės tarpininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, tačiau laikosi pozicijos, jog jis, pateikdamas nepakankamai tikslų asmeninio turto apyrašą, jokio nusikaltimo nepadarė, nes iš Lietuvos išgabenant asmeninius daiktus nėra privaloma juos aprašyti tiksliai ir itin detaliai. Be to, jis naudojosi muitinės tarpininko paslaugomis, todėl muitinės tarpininkas viską privalėjo sutikrinti, įvertinti bei patikrintus ir įvertintus duomenis pateikti muitinei. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija atkreipia Š. G. dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atvejuapeliantas apskųstuoju teismo nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį nuteistas ne už tai, kad jis netiksliai ar ne pakankamai detaliai aprašė daiktus, kurie konteineryje Nr. OOCU7919715 iš Lietuvos 2019 m. gruodžio 15 d. laivu THETIS D (9372274) su jūriniu konosamentu (bill of lading) Nr. OOLU2631795860 buvo išgabenti į Rusijos Federaciją, o dėl to, jogprie 2019 m. gruodžio 4 d. eksporto deklaracijos Nr. 19LTVC0100EK3CB6C9 ir2020 m. balandžio 14 d. tranzito deklaracijos Nr. 20LTLU90001724EFE7 pridėtuose asmeninio turto apyrašuoserusų kalba be datos ir numerio sąmoningai nurodė neteisingus duomenis apie gabenamus daiktus, t. y. į aptariamą sąrašą neįtraukė net 71 vnt. daiktų. Kaip matyti iš 2020 m. balandžio 22 d. prekių sulaikymo protokolo Nr. 0LU9000520, Š. G. asmeninio turto apyrašą neįtraukė: įrėmintų drugelių (2 vnt.), įrėminto skorpiono (1 vnt.), jūrinės žvaigždės (1 vnt.), jūrinės žuvies su spygliais iškamšos (1 vnt.), iš jūrinių kriauklių suklijuotorutulio (1 vnt.), jūrinės kriauklės (10 vnt.), minkštasuolių, aptrauktų nenustatyto gyvūno kailiu (2 vnt.), krėslo, dekoruoto ragais ir krokodilo oda (1 vnt.), įvairių dydžių ikonų su šventųjų atvaizdais (6 vnt.), meninių autorinių darbų (2 vnt.), paveikslų (2 vnt.), išdirbtų nenustatytų gyvūnų natūralių kailių(7 vnt.), kilimų (18 vnt.), sfinkso skulptūrų (1 vnt.), garso kolonėlių „Bang&Olufsen“ (2 vnt.), medinės dėžutės su augalinės kilmės džiovintomis žolėmis (1 vnt.), medinių pieštukų (9 vnt.), fotonuotraukų rėmeliuose su V. R. ir S. R. (2 vnt.), laminuotų kortelių su V. R. ir S. R. nuotraukomis (2 vnt.), medinės lentos su šachmatais, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą(t. 1, b. l. 7, 9–11, 17–16, 107, 110–111, 117, 119, 134).Taigi, nedeklaruotų daiktų kiekis ir jų vertė, neleido pirmosios instancijos teismui daryti išvados, kad Š. G., sudarydamas į Rusijos Federacijos ketinamų išgabenti ir iš šios šalies pargabenamų asmeninių daiktų sąrašą, sąžiningai klydo ar buvo nepakankamai atidus ar rūpestingas.
Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju Š. G., ketindamas į Rusijos Federaciją eksportuoti asmeninius daiktus, naudojosi muitinės tarpininkų paslaugomis, tačiau tai savaime neįrodo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį tinkamu kontrabandos nusikaltimo subjektu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Galiojantis teisinis reguliavimasnumato du atstovavimo muitinėje būdus: tiesioginį ir netiesioginį. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje teikti atstovavimo muitinėje (muitinės tarpininko) paslaugas, nurodytas 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 952/2013), 18 straipsnyje, turi teisę Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsisteigęs asmuo, atitinkantis Reglamento (ES) Nr. 952/2013 39 straipsnio a ir d punktuose nustatytus kriterijus, kuris, atlikdamas muitinės formalumus, Lietuvos Respublikos teritorijoje gali veikti kito asmens vardu ir interesais arba savo vardu, tačiau kito asmens interesais. Reglamento (ES) Nr. 952/2013 18 straipsnio 1 dalyje nustatytos iš esmės analogiškos nuostatos, pagal kurias bet kuris asmuo gali pasirinkti atstovą muitinėje. Toks atstovavimas gali būti tiesioginis, kai atstovas muitinėje veikia kito asmens vardu ir to asmens interesais, arba netiesioginis, kai atstovas muitinėje veikia savo vardu, tačiau kito asmens interesais.
Aptariamu atveju, priešingai, negu siekiama įtikinti apeliacinės instancijos teismą, bylos įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad Š. G., 2019 m. gruodžio 4 d. įgaliodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovauti jį muitinėje, šiuo įgaliojimu muitinės tarpininkui suteikė teisę asmeninį turtą deklaruoti muitinės tarpininko vardu, tačiau nuteistojo interesais (t. 1, b. l. 106). Iš įgaliojimo turinio matyti, kad apeliantas muitinės tarpininką įgaliojo veikti jo vardu ir jo interesais, t. y. nuteistąjį atstovauti muitinėje ir sutvarkyti dokumentus, susijusius su jo asmeninių daiktų eksporto procedūra iš Lietuvos į Rusijos Federaciją. Tam neprieštarauja ir 2019 m. gruodžio 4 d. eksporto deklaracijos Nr. 19LTVC0100EK3CB6C9 duomenys, kad deklarantas (atstovas) yra E. Z. firma „(duomenys neskelbtini)“, siuntėjas – Š. G. (duomenys neskelbtini), gavėjas – Š. G. (duomenys neskelbtini), deklaruotos prekės – įprastinę gyvenamąją vietą keičiančių fizinių asmenų asmeninis turtas (daiktai pagal apyrašą) (t. 1, b. l. 107, 110–111).
Reglamento (ES) Nr. 952/2013 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bet kuris asmuo, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvaujantis atliekant muitinės formalumus arba muitinį tikrinimą, muitinės prašymu per nustatytą terminą tinkama forma pateikia jai visus būtinus dokumentus bei informaciją ir suteikia visą tiems formalumams arba tikrinimui atlikti būtiną pagalbą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją ar pranešimą apie reeksportą arba prašymą išduoti leidimą ar priimti kitą sprendimą, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už: a) deklaracijoje, pranešime arba prašyme pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą; b) visų deklaraciją, pranešimą arba prašymą papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą; c) kai taikytina – visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą. Reglamento (ES) Nr. 952/2013 267 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamas prekes jų išvežimo vietoje muitinei pateikia vienas iš šių asmenų: a) iš Sąjungos muitų teritorijos prekes išvežantis asmuo; b) asmuo, kurio vardu ar kurio interesais veikia asmuo, išvežantis prekes iš Sąjungos muitų teritorijos; c) asmuo, prisiėmęs atsakomybę už prekių vežimą iki jų išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos.
Iš aptartų teisės normų sisteminės analizės akivaizdu, kad už duomenų, reikalingų tam tikroms muitinėms procedūroms atlikti, autentiškumą, tikslumą ir išsamumą, yra atsakingas arba siuntėjas (nagrinėjamu atveju Š. G.), arba pagal netiesioginio atstovavimo sutartį – muitinės tarpininkas. Tačiau, kaip minėta, konkrečiu atveju tarp Š. G. ir muitinės tarpininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ netiesioginio atstovavimo sutartis nebuvo sudaryta. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šioje byloje už muitinės tarpininkui pateiktų duomenų teisingumą buvo atsakingas nuteistasis Š. G., pagrįstai sprendė, jog muitinės tarpininkas, prieš pildydamas asmeninių daiktų eksporto deklaraciją ir ją pateikdamas muitinei, neturėjo pareigos įsitikinti Š. G. pateikiamų duomenų apie gabenamus daiktus teisingumu, t. y. įsitikinti, jog daiktų rūšis, kiekis, pavidalas, kilmė, vertė atitinka pateiktą informaciją, nurodytą įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninio turto apyraše. Reglamentas (ES) Nr. 952/2013 nenumato pareigos nei muitinės tarpininkui, nei muitinei fiziškai tikrinti kiekvieną krovinį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas muitinės tarpininko atstovas G. A. patvirtino, kad įprastai eksporto siuntos netikrinamos, nes iš Lietuvos Respublikos išvežamiems asmeniniams daiktams netaikomi jokie mokesčiai. Liudytojas netikrino, ar įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninio turto apyrašas, kurį pateikė Š. G., atitinka natūroje esančius daiktus, nes jam dėl jų abejonių nekilo. Todėl daryti išvadą, kad analizuojamoje situacijoje, kaip nurodo apeliantas, muitinės tarpininkas turėjo pareigą patikrinti krovinį irtik patikrinęs ir įvertinęs duomenis juospateikti muitinei, nėra jokių teisinių prielaidų, nes už sąrašo teisingumą pagal susitarimą su muitinės tarpininku buvo atsakingas pats Š. G..
Reglamento (ES) Nr. 952/2013 46 straipsnyje nustatyta, kad muitinė gali atlikti bet kokį muitinį tikrinimą, kuris, jos manymu, yra būtinas, tačiau paprastai muitinės tikrinimas atliekamas naudojant bendrą rizikos valdymo schemą, grindžiamą informacijos apie riziką ir rizikos analizės rezultatų mainais tarp muitinės administracijų bei bendrų rizikos kriterijų ir standartų, tikrinimo priemonių ir prioritetinių tikrinimo sričių nustatymu. Tai, šios bylos atveju, ir buvo padaryta. Nustačius, kad konteineris Nr. OOCU7919715 2019 m. gruodžio 15 d. išgabentas iš Lietuvos į Rusijos Federaciją su siuntėjo plomba Nr. EQJ73892020 m. balandžio 9 d. į Klaipėdą atgabentas su naujai ant konteinerio uždėta kita siuntėjo plomba – Nr. 83447 (t. 2, b. l. 11, 20, 21, 22, 23, 24–26), taip pat turint duomenų, jog konteineris Rusijoje 2020 m. kovo 13 d. buvo iškrautas, o paskui vėl pakrautas (ar papildomai pakrautas) (t. 2, b. l. 11, 23, 24–26), Lietuvoje 2020 m. balandžio 14 d. kroviniui pateikta tranzito deklaracija Nr. 20LTLU90001724EFE7 ir jis nukreiptas tikrinti. Muitinės tarpininko atstovas, V. B., 2020 m. balandžio 14 d. atlikęs prekių fizinį tikrinimą, be deklaruotų, rado ir pirmiau aptartas Š. G. nedeklaruotas prekes. Liudytojas V. B. teisme patvirtino, kad jis 2020 m. balandžio 14 d. pildė tranzito deklaraciją Nr. 20LTLU90001724EFE7 pagal jam pateiktą asmeninio turto apyrašą rusų kalba be datos ir numerio. Krovinyje buvo asmeniniai daiktai, kaip ir nurodyta eksporto deklaracijoje, tačiau pateiktame sąraše buvo nurodyti ne visi daiktai, rasti tikrinimo metu (t. 3, b.l. 12–13; t. 4, b. l. 189–199).
Taigi, esant išdėstytoms aplinkybės, konstatuotina, kad netgi pripažinus, jog šioje byloje muitinės tarpininkų pareigas vykdę G. A. ir V. B. nepasinaudojo jiems suteikta teise patikrinti krovinį, tokie jų veiksmai, nesant nusikalstamo susitarimo su Š. G. ir (ar) V. K. požymių, galėtų būti vertinami tik drausminės atsakomybės taikymo kontekste, irtik tuo atveju, jeigu būta akivaizdžių požymių apie būtinumą tikrinti krovinį. Tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Kaip minėta, G. A. parodė, kad jam jokių įtarimų dėl krovinio nekilo.
Skunde Š. G. teisingai pažymi, kad jis, gabendamas asmeninius daiktus, tiriamu atveju nedalyvavo jokioje ekonominėje veikloje, tačiau nepagrįstai mano, jog ši aplinkybė šalina jo baudžiamąją atsakomybę dėl nedeklaruotų prekių neteisėto gabenimo per Lietuvos valstybės sieną.
Pagrindinis kontrabandos nusikaltimo objektas yra Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarka, o papildomas – finansų sistema, nes kontrabandos būdu gabenant daiktus siekiama nesumokėti muito mokesčių, biudžetas negauna įplaukų ir taip daroma žala valstybės finansų sistemai. Kontrabandos dalyku laikomi visi materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus, privalomi pateikti muitinei tikrinti. Tai gali būti bet kokios Lietuvos ar kitų šalių prekės, mokslo, meno, istorinės vertybės, gryni pinigai ir kiti materialūs objektai, turintys piniginę išraišką. Objektyvioji kontrabandos pusė reiškiasi tik aktyviais veiksmais – neteisėtai gabenant privalomus pateikti muitinei daiktus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
Bylos duomenys rodo, kad Š. G. parodymus davė tik bylą nagrinėjant teisme. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodymus duoti atsisakė, teikė tik rašytinius paaiškinimus (t. 3, b. l. 122, 152). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia asmeniui tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 21 straipsnio 4 dalis, 80 straipsnio 1 punktas), tačiau konkrečiu atveju Š. G. vengimas atskleisti tikrąsias įvykio aplinkybes, nenuoseklumas teikiant rašytinius paaiškinimus apie analizuojamo įvykio aplinkybes kelia pagrįstas abejones dėl apelianto išvykimo į Rusijos Federaciją ir jo tikslo, išsivežamų daiktų sąrašo sudarymo ir daiktų pakrovimo. Kita vertus, nuteistojo nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs faktiniai bylos duomenys. Be to, jo nurodytos aplinkybės prieštarauja elementariai logikai ir protingumo principui.
Š. G. 2020 m. balandžio 20 d. pateiktuose rašytiniuosepaaiškinimuose nurodė, kad Rusijoje, t. y. Maskvoje, jis yra buvęs vieną kartą. Būdamas Rusijoje, kreipėsi dėl leidimo dirbti išdavimo. Rusijoje buvo 2020 m. sausio 16 d. (t. 1, b. l. 14). Pirmosios instancijos teisme jis taip pat tvirtino, kad į Rusijos Federaciją ketino vykti dirbti darbo reikalais, todėl nutarė su savimi pasiimti tam tikrus asmeninius daiktus, kurie nevisi buvo jam reikalingi(t. 5, b. l. 65–70). Tačiau šie Š. G. paaiškinimai nesutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su daiktų, kuriuos jis ketino išsivežti su savimi išvykdamas dirbti į Rusijos Federaciją, išgabenimo laikotarpiu, daiktų gavėju. Kaip nustatyta pirmiau, konteineris Nr. OOCU7919715su Š. G. asmeniniais daiktais iš Lietuvos išgabentas 2019 m. gruodžio 15 d. laivu THETIS D (9372274), jūrinio konosamento (bill of lading) Nr. OOLU2631795860 (t. 2, b. l. 12, 17), į Sankt Peterburgą atvyko 2019 m. gruodžio 25 d. ir vėliau, 2020 m. kovo 25 d., su nauju konosamentu (bill of lading) Nr. OOLU4049582570 išvyko iš Rusijos (t. 2, b. l. 11, 20, 21, 23, 24–26) ir į Klaipėdą atgabentas 2020 m. balandžio 9 d. (t. 2, b. l. 21). Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes Š. G. daiktus nutarė išgabenti iš Lietuvos į Rusijos Federaciją anksčiau, negu užsienio valstybėje išreiškė norą joje dirbti. Tokie apelianto veiksmai prieštarauja protingumo principams. Be to, kaip matyti iš 2020 m. balandžio 20 d. jo rašytinių paaiškinimų, nors nuo daiktų išgabenimo iš Lietuvos buvo praėję tik keli mėnesiai, Š. G., teikdamas paaiškinimus, tvirtino, kad jis neatsimena, kas sudarė į Rusiją ketinamų išgabenti daiktų sąrašą, ir kokie konkrečiai daiktai buvo eksportuoti, negalėjo pasakyti adreso, kuriuo konkrečiai jie buvo išgabenti (t. 1, b. l. 14, 15, 16). Tokia pirminė nuteistojo gynybos pozicija pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido abejoti tolesnių jo paaiškinimų patikimumu ir remtis tik ta paaiškinimų dalimi, kurią patvirtina kiti bylos objektyvūs duomenys. Nelogiška, kad asmuo, turėdamas sąžiningus tikslus persikelti gyventi ir dirbti į kitą valstybę, nesant duomenų apie sveikatos sutrikimus, pamirštų, kad jis pats pildė pervežamų daiktų sąrašą, kokius konkrečiai daiktus planavo gabentis ir adresą, kuriuo ketina apsigyventi. Tam neprieštarauja bylos duomenys, kad su ginčo krovinio gabenimu susijusiais reikalais konkrečiu atveju rūpinosi Š. G. pasitelktas V. K., kuris siuntėjų ir gavėjų kontaktus keitė jo prašymu bei kurio nurodymu ir buvo atliktos tam tikros jūrinio konosamento korekcijos, susijusios su gavėjo ir siuntėjo adreso keitimu (t. 2, b. l. 32, 94–105, 108–140).
Vėliau, Š. G., 2020 m. rugpjūčio 18 d. teikdamas rašytinius paaiškinimus, patvirtino, kad būtent jis sudarė gabenamų daiktų sąrašą ir apyraše nurodė neteisingą gabenamų daiktų kiekį, tačiau tvirtino, jog jokio siekio išvengti muitinės kontrolės neturėjo ir jokių muitinę klaidinančių veiksmų neatliko, į Lietuvą iš Rusijos Federacijos buvo grąžinti tie patys daiktai, kurie ir buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos (t. 3, b. l. 126). Tokie apelianto parodymai prieštarauja objektyviems bylos faktiniams duomenims.
Kaip jau nustatyta anksčiau, konteineris Nr. OOCU7919715 Rusijoje 2020 m. kovo 13 d. buvo iškrautas, o paskui vėl pakrautas (ar papildomai pakrautas) ir uždėjus naują plombą išgabentas atgal į Lietuvą (t. 2, b. l. 11, 23, 24–26). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad į Lietuvą nuteistieji gabeno tuos pačius daiktus, kurie buvo išgabenti į Rusijos Federaciją. Anot nuteistojo Š. G., kol jis Rusijoje tvarkėsi formalumus, susijusius su iš Lietuvos atgabentu konteineriu, krovinys su jo asmeniniais daiktais buvo saugomas Sankt Peterburgo muitinės sandėlyje, tačiau byloje nėra duomenų, kad jo asmeninio naudojimo daiktams buvo įforminta muitinės sandėliavimo ar panašaus pobūdžio procedūra. Aptartų apelianto teiginių nepatvirtina ir byloje esanti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, kurioje nurodyta, kad į Sankt Peterburgo uostą atgabentas konteineris Nr. OOCU7919715 su kroviniu – naudoti asmeninėms reikmėms skirtomis prekėmis, buvo paliktas AO „Pervyi konteinernyi terminal“ teritorijos muitinės kontrolės zonoje, iš kurios neišgabentas, prekėms neatliktos jokios muitinės procedūros (t. 5, b. l. 29). Aplinkybė, kad konteineriui Nr. OOCU7919715 uždėta nauja plomba, rodo, jog su kroviniu kažkokie veiksmai buvo atliekami, o tai neprieštarauja tam, kad Sankt Peterburgo uoste konteineris galėjo būti perkrautas, o tada grąžintas į Lietuvą. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negalėjo įvykti be nuteistųjų žinios, nes objektyvūs bylos duomenys tvirtina, kad muitinės procedūros nebuvo atliekamos.Kita vertus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacine tvarka nei V. K., nei Š. G. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nedeklaruoti daiktai priklausė Š. G. nuosavybės teise, nors tvirtino, jogjie yra Š. G.. Proceso metu Š. G. nurodė tik tai, kad į Rusiją konteineryje išgabenti daiktai buvo įsigyti seniai, todėl jų įsigijimą patvirtinančių dokumentų jis neišsaugojo ir pateikti neturi galimybės (t. 1, b. l. 14, 15, 16).
Bylą nagrinėjant instancine tvarka Š. G. taip pat nepateikėjokių duomenų, kad jis Maskvoje iš tiesų turėjo faktinę gyvenamąją vietą. To nepatvirtina byloje esanti paso su Rusijos Federacijos viza kopija, pažyma apie gyvenamosios vietos deklaravimą adresu Maskva, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 21, 22, 23). Iš krovinio važtaraščių matyti, kad iš pradžių buvo nurodyta, jog krovinio siuntėjas yra Š. G., adresas (duomenys neskelbtini), o gavėjas – Š. G., adresas Rusijos Federacijoje: (duomenys neskelbtini). Su šiuo jūriniu važtaraščiu krovinys ir buvo išgabentas į Rusiją (t. 2, b. l. 67). Vėliau, esant kroviniui paskirties uoste, esančiame Rusijoje, buvo gautas V. K. prašymas pakeisti ne tik gavėją, bet ir siuntėją, nurodant, kad siuntėjas: (duomenys neskelbtini) V. S., o gavėjas: (duomenys neskelbtini), M. P., (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 34, 141). Dar vėliau V. K. prašė nurodyti, kad gavėjas yra S. R., gyvenanti adresu: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 35, 107, 134, 138), o dar vėliau prašė pakeisti siuntėją iš (duomenys neskelbtini) A. E. (duomenys neskelbtini) V. S., į Š. G., gyvenantis adresu: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 36). Taigi, iš aptartų duomenų matyti, kad Š. G. kaip krovinio gavėjo adresas sutampa su vėliau nurodytos gavėjos S. R., kurios asmeninės ir šeimos nuotraukos krovinio patikrinimo metu buvo rastos tarp Š. G. nedeklaruotų daiktų, adresu.Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2020 m. liepos 15 d. rašto Nr. FM/03734/040/LT/20 „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad adresu: (duomenys neskelbtini), yra registruoti 4 asmenys, tačiau šiame rašte nenurodyta, kad tarp tų asmenų nurodytu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravęs ir apeliantas Š. G. (t. 2, b. l. 66). Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad S. R. yra buvusi V. R. sutuoktinė. V. R. iš Lietuvos išvyko 2013 m. vasario 15 d., jam nuo 2013 m. liepos 4 d. paskelbta paieška, nes jis yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo (t. 2, b. l. 158). Taigi, šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir leidžia atmesti nuteistųjų keliamas versijas, kad jie per Lietuvos valstybės sieną gabeno Š. G. asmeninius daiktus.
Skunde Š. G. teigia, kad jis daiktų krovime nedalyvavo, tik buvo informuotas apie pastarųjų pakrovimą. Antai, pirmosios instancijos Š. G. nurodė, kadjis dalyvavo kraunant daiktus, t. y. krovėjams atrakino išsinuomotą sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) g., Kaune, kuriame buvo laikomi jo asmeniniai daiktai, pateikė daiktų, kuriuos reikia pakrauti, sąrašą, sumokėjo pinigus ir išvažiavo, todėl tikėtina, kad krovėjai per klaidą sukrovė ir sąraše nenurodytus daiktus, nes sandėlyje, kurio savininką įvardyti nuteistasis atsisakė, daugiau jo asmeninių daiktų neliko (t. 5, b. l. 65–70). Šis Š. G. aiškinimas paneigia jo parodymus, kad jis nežinojo, jog per Lietuvos valstybės siena gabena ir nedeklaruotus daiktus. Viena vertus, jis pats pildė gabenamų daiktų sąrašą, todėl žinojo, ką rašo, o, kita vertus, nuteistasis patvirtino, kad daugiau daiktų sandėlyje nebeliko. Taigi, jei jis siekė išvežti ne visus daiktus, tai be jokios abejonės būtų matęs, kad pakrauta daiktų daugiau, nei deklaruota vežamų daiktų sąraše, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog jis ar V. K. apie tai būtų informavęs muitinės tarpininkus. Nedeklaruotų prekių skaičius ir jų apimtis neleidžia tvirtinti, kad Š. G., surašydamas ir su V. K. dalyvaudamas prekių pakrovime, galėjo to nepastebėti.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos duomenimis, Š. G. ir CMR važtaraštyje nurodytu adresu nėra jokio nekilnojamojo turto. Tokio adreso iš viso nėra (t. 2, b. l. 159, 161, 162, 163; t. 3, b. l. 48). Liudytoju apklaustas D. K., K. P. įmonės, kuri iš Kauno į Klaipėdą gabeno konteinerį su Š. G. daiktais, vairuotojas teisme nurodė, kad daiktai buvo kraunami nuosavų namų rajone. Jis daiktų krovime nedalyvavo, tačiau matė, kad daiktus nešė gal kokie 4 asmenys. Liudytojas kontaktą palaikė su asmeniu, kuris pasirašė CMR važtaraštį ir kuris jį pasitiko atvažiuojantį į daiktų pakrovimo vietą (t. 5, b. l. 55–59). Kaip matyti iš 2020 m. rugpjūčio 10 d. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, D. K. atpažino V. K., kaip asmenį panašų į tą, su kuriuo jis susitiko 2019 m. gruodžio 4 d. (duomenys neskelbtini), kuris dalyvavo kraunant krovinį ir užpildė CMR važtaraštį (t. 3, b. l. 40–42). Ikiteisminio tyrimo metu D. K. atpažinti tarp kitų buvo pateikta ir Š. G. nuotrauka, tačiau liudytojas jo neatpažino, kaip 2019 m. gruodžio 4 d. dalyvavusio kraunant krovinį (t. 3, b. l. 36–38). Tačiau tai nepaneigia Š. G. pripažinimo, kadir jis dalyvavo pakraunant daiktus, nes vairuotojas iš keturių asmenų atpažino tik tą asmenį, kuris betarpiškai su juo bendravo. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis Š. G. neįvardijo asmenų, kurie suteikė daiktų krovimo paslaugą, o apeliacinės instancijos teisme jis pasinaudojo baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise ir atsisakė duoti parodymus. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad jis nėra suinteresuotas atskleisti visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, jog palengvintų savo teisinę padėtį.
Skunde V. K. gynėjas tvirtina, kad šioje byloje nesuteikus galimybės nuteistajam tiesiogiai dalyvauti asmens atpažinime, buvo pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai. Tokie gynėjo teiginiai iš dalies pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK191 straipsnis). Pagal BPK192 straipsnio nuostatas asmens parodymas atpažinti yra atliekamas dviem būdais: 1) atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną (1 dalis); 2) atpažinimas daromas pagal nuotrauką, jeigu parodyti asmens negalima arba kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui užtikrinti (6 dalis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-92-511/2022). Byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, ikiteisminio tyrimo metu trukdžiusių nagrinėjamu atveju atlikti atpažinimą parodant ne nuotraukas, o asmenį, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad,prieš atliekant atpažinimą, D. K. tinkamai apklaustas apie atpažįstamojo žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti asmenį, kuris galimai dalyvavo daiktų pakrovime ir pasirašė krovinio CMR.Nors asmens atpažinimo procesinis veiksmas buvo atliktas atpažįstant asmenį iš foto nuotraukų, taip nesilaikant BPK 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto reikalavimo, esant galimybei,atpažinimui pateikti patį asmenį, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atpažįstant V. K. buvo padarytas esminis pažeidimas, sukliudęs byloje nustatyti tiesą.Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodyta, kad tikėtina, jog pateiktame tirti krovinių transportavimo važtaraštyje (CMR) Nr. KP 0021179 1-11 ir 21 skiltyse rankraštinius įrašus pasirašė ne kitas asmuo, o V. K. (t. 3, b. l. 48, 89–91), o tai sutampa su liudytojo D. K. parodymais, kad daiktų pakrovime dalyvavo ir pasirašė transporto važtaraštį V. K., kuris, pagal abiejų nuteistųjų parodymus, ir veikė su Š. G. išgabenant krovinį į Rusijos Federaciją.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartus objektyvius bylos faktinius duomenis, kurie vieni kitus papildo,pagrįstai nustatė, kad Š. G. ir V. K. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną be deklaruotų daiktųgabeno ir minėtose eksporto bei tranzito deklaracijose nenurodytus materialius, turinčius piniginę vertę,objektus, kuriuos siekė nuslėpti. Teisėtas gabenimas per valstybės sieną suponuoja būtinumą deklaruoti tai, ką privalu deklaruoti, o bandymas išvengti tokio deklaravimo kvalifikuotinas kaip kontrabanda. Š. G. ir V. K. nedeklaruoti daiktai sudaro kontrabandos nusikaltimo dalyką. Todėl, nuteistieji, gabendami per Lietuvos valstybės sieną daiktus, nenurodytus prie eksporto ir tranzito deklaracijų pridėtame asmeninio turto apyraše, realizavo kontrabandos nusikaltimo sudėtį. Tam neprieštarauja apeliacinės instancijos teismo posėdyje pagal liudytojo apklausos taisykles apklaustos L. M. pateikti paaiškinimai, kad iš Lietuvos išvežti daiktai netenka Sąjungos prekių muitinio statuso, todėl juos įvežant į Sąjungos muito teritoriją yra privalupateikti muitineijuos deklaruojant.
Skunde Š. G. akcentuoja, kad jis asmeninio turto sąrašą sudarė kaip įprastinę gyvenamąją vietą keičiantis asmuo, todėl neprivalėjo tiksliai ir itin detaliai aprašyti gabenamus daiktus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant, jog keičiantis įprastinę gyvenamąją vietą asmuo iš trečiosios šalies į Lietuvos Respubliką persikeliantis savo asmeninį turtąbūtų atleistas nuo importo mokesčio, jis, vadovaudamasis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1B-137 patvirtintomis Atleidimo nuo muitų taikymo taisyklėmis, turi pateikti šių taisyklių 9 punkte nurodytus duomenis, t. y. dokumentus, įrodančius asmens įsikūrimą įprastinėje gyvenamojoje vietoje Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje (būsto įsigijimo ar nuomos sutartis, gyvenamosios vietos deklaravimo dokumentai ar pan.); dokumentus, įrodančius, kad asmeninį turtą sudarančius daiktus įprastinę gyvenamąją vietą keičiantis asmuo turėjo arba naudojo buvusioje įprastinėje gyvenamojoje vietoje ne mažiau kaip 6 mėnesius iki minėtos vietos palikimo (prekių įsigijimo dokumentai, asmens laisvos formos patvirtinimas, kad įvežamus daiktus jis turėjo arba naudojo buvusioje įprastinėje gyvenamojoje vietoje ne mažiau kaip 6 mėnesius iki minėtos vietos palikimo, ar pan.); asmeninį turtą sudarančių daiktų laisvos formos sąrašą, kuriame daiktai aprašyti pakankamai tiksliai, kad būtų galima juos identifikuoti, nurodyti daiktų kiekį. Minėtą sąrašą patvirtina įprastinę gyvenamąją vietą keičiantis asmuo, nurodydamas savo vardą, pavardę ir pasirašydamas. Sąrašo pateikti nereikia, jeigu asmeninį turtą sudarantys daiktai deklaruojami muitinės deklaracijoje nurodant konkrečius Kombinuotosios nomenklatūros prekių kodus (nepriskiriami Kombinuotosios nomenklatūros 9905 subpozicijai). Byloje duomenų, kad Š. G. ar V. K. jo prašymu pagal aptartas taisykles būtų rašę prašymą pripažinti prekes grąžintinomis ir teikęs jose nurodytus dokumentus, nėra ir tokių duomenų negali būti, nes konkrečiu atveju apeliantas gyvenamosios vietos nepakeitė, t. y. tam tikrą laiką negyveno Rusijos Federacijoje ir negrįžo gyventi į Lietuvą. Priešingai, jis tariamais darbo reikalais tik galimai ketino išvykti iš Lietuvos į Rusiją. Aplinkybė, kad eksporto deklaracijoje buvo nurodyta, jog deklaruojamas įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens asmeninis turtas, savaime Š. G. nesuteikė įprastinę gyvenamąją vietą keičiančio fizinio asmens statuso, kuriam taikytinos minėtos taisyklės. Be to jis, pildydamas reikalingą pateikti muitinei gabenamų daiktų sąrašą, inkriminuotų daiktų iš viso neįrašė bei jų nedeklaravo ir taip, juos nuslėpdamas nuo muitinės kontrolės, neteisėtai gabeno per Lietuvos valstybės sieną iš Lietuvos į Rusijos Federaciją ir iš jos į Lietuvą.
Tai, kad Š. G. atlikti neteisėti veiksmai objektyviai nesukėlė jokių padarinių,nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pagrįstų bylos įrodymais. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali. Kontrabanda laikoma baigta nusikalstama veika nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei nepateikimo ar kitokio kontrolės išvengimo momento, nereikalaujant padarinių atsiradimo. Į aplinkybę, kad Š. G. veiksmais nebuvo sukelta realių padarinių, nagrinėjamu atveju atsižvelgta skiriant jam bausmę.
Nepagrįstas nuteistųjų Š. G. ir V. K. skundų argumentas, kad nagrinėjamu atveju jų veiksmai nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 3 dalyje, sudėties, t. y. neįrodyta jų tyčia veikti nusikalstamai, nes jie samdėsi muitinės tarpininką, kuris turėjo užtikrinti, kad deklaracija būtų užpildyta teisingai.
Kontrabandos nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori taip veikti.Skunde Š. G. V. K. neigia suvokę, kad Š. G. daiktus pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarką.Ikiteisminio bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu Š. G. ir V. K. neatskleidė savo nusikalstamos tyčios aplinkybių. Tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Kaltės forma, rūšis bei jos turinys nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
Apeliantų skundų argumentus dėl nuteistųjų tyčios turinio paneigia teismo nuosprendyje ir pirmiau šioje nutartyje aptarti faktiniai duomenys ir jais remiantis nustatytos bylos aplinkybės. Š. G. pats pildė gabenamų prekių sąrašą, matė, kad sandėlyje jo saugomų prekių daugiau neliko. Kad šiame sandėlyje be Š. G. būtų saugoję savo daiktus ir kiti asmenys, nuteistieji tokių aplinkybių nenurodė. V. K. pats dalyvavo pakraunant krovinį, turėjo gabenamų daiktų sąrašą, pasirašė daiktų gabenimo važtaraštyje. Taigi, šios aplinkybės, vertinant neteisėtai gabentų per Lietuvos valstybės sieną daiktų skaičių (71 vnt.), jų gabaritus ir individualius požymius, patvirtina, kad abu nuteistieji žinojo, jog gabenimui buvo pakrauta žymiai daugiau daiktų, negu buvo išvardyta sąraše, reikalingame deklaracijai užpildyti. Abu nuteistieji neneigia, kad gabeno visus jiems inkriminuotus daiktus, ir tvirtina, jog niekas kitas be jų žinios Rusijos Federacijoje konteinerio perkrauti negalėjo. Taigi, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistieji, pateikdami muitinės tarpininkui žinomai melagingus duomenis apie gabenamus daiktus, neturėjo pagrindo manyti, kad deklaracija bus užpildyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atitiks gabenamų per Lietuvos valstybės sieną daiktų skaičių ir jų apibūdinimą. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji puikiai suprato, jog jie veikia neteisėtai, nepateikdami didelės dalies gabenamų prekių muitinės tikrinimui ir norėjo taip veikti. Šiai išvadai neprieštarauja apygardos nuosprendyje aptarti įrodymai, kurie patvirtina teismo nustatytas aplinkybes, kad CMR važtaraštyje nurodyta daiktų pakrovimo vieta iš tiesų yra neaptvertas žemės sklypas be jokių gyvenamųjų namų, tame tarpe ir sandėlio. Nedeklaruoti buvoturintys piniginę vertę, individualiais požymiais pasižymintys daiktai. Be to, kroviniui esant paskirties uoste, kelis kartus nuteistieji keitė gavėją ir siuntėją, jų gyvenamąsias vietas, nurodydami jas net trečioje valstybėje. Tarp nedeklaruotų daiktų buvo rasti S. R. asmeninė ir šeimos nuotraukos bei jos ir buvusio sutuoktinio, kuriam paskelbta paieška,laminuotos kortelės su jų nuotraukomis bei kiti vardiniai daiktai, o Š. G. apie daiktų įsigijimą nieko įtikinamo paaiškinti negalėjo, daiktų priklausymo jam faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Kaip minėta,Š. G., kaip krovinio gavėjo, adresas sutapo su S. R. gyvenamąja vieta Rusijos Federacijoje, Š. G. iš Lietuvos nustatytus daiktus gabeno, nors realiai Rusijos Federacijoje nei darbo, nei gyvenamosios vietos neturėjo.
Taigi, visi ištirti faktiniai bylos duomenys, nustatytų aplinkybių kontekste, vieni kitus papildo ir paneigia Š. G. ir V. K. aiškinimą, kadjie nežinojo, jogvisus per Lietuvos valstybės sieną gabenamus, turinčius vertę daiktusbūtina deklaruoti muitinėje. Deklaruojamas Š. G. manymas, kad muitininkai, suradę netikslumus – nedeklaruotus daiktus, turi jam sudaryti sąlygas papildyti sąrašą ir tuo pačiu deklaraciją, nepaneigia jo tyčios dalies daiktų nedeklaruoti. Priešingai, toks jo išankstinis manymas rodo, kad jis suprato, jog turto apyraše nurodydamas ne visus daiktus, dalies jų nedeklaruos ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tam neprieštarauja faktiniai duomenys, kad tarp nedeklaruotų daiktų nebuvo pagal nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus draudžiamų gabenti daiktų.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti nuteistųjų Š. G., V. K., liudytojo D. K. ir kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, patvirtina apygardos teismo išvadą, kadkiekvienas iš nuteistųjų savo veiksmais dalyvavo kontrabandos nusikaltimo padaryme: Š. G. susitarė su V. K. dėl daiktų gabenimo per Lietuvos valstybės sieną, abu dalyvavo jų pakrovime pagal Š. G. sudarytą sąrašą, kuriame nebuvo įtraukti deklaruotini daiktai, o V. K. Š. G. vardu surašytą sąrašą su transporto dokumentais perdavė muitinės tarpininkams ir rūpinosi visais kilusiais klausimais, susijusiais su krovinio, įskaitant ir nedeklaruoto, gabenimu per Lietuvos valstybės sieną, kol nedeklaruotą krovinį aptiko ir sulaikė Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai. Visos byloje nustatytos pirmiau aptartos nusikaltimo padarymo aplinkybės rodo, kad abu nuteistieji veikė bendrais suderintais veiksmais ir kiekvienas iš jų, siekdamas bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo, realizavo kontrabandos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Šios teismo išvados nepaneigia nustatyta aplinkybė, kad V. K., bendraudamas su muitinės darbuotojais, neslėpė savo asmens tapatybės, kontaktinių duomenų ir pan.
Nepagrįstai Š. G. skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, turėjo įvertinti daiktų išsiuntimo iš Lietuvos ir jų grąžinimo į Lietuvą tikslą. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kadnei tikslas, nei motyvai kontrabandos nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmės neturi. Kaip minėta, kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar kitokio kontrolės išvengimo momento. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas kontrabandos nusikaltimo padarymo tikslo, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199 straipsnio 3 dalį atsiranda tik tada, kai gabenamų daiktų vertė viršija 250 MGL. Apelianto V. K. gynėjas skunde abejoja atliktu gabentų nedeklaruotų daiktų įvertinimu ir nurodo, kad jų nepagrindžia bylos faktiniai duomenys. Tokie gynėjo argumentai nepagrįsti.Šioje byloje,siekiant nustatyti neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų daiktų vertę, buvo atlikti keli specialių žinių reikalaujantys tyrimai ir nustatyta, kad sulaikytų prekių, nurodytų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išvadose ir Gamtos tyrimų centro atliktos ekspertizės akte, muitinė vertė sudaro 18 286,39 Eur, privalomi sumokėti mokesčiai: muito – 385 Eur, PVM – 3 921 Eur, iš viso, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 22 592,39 Eur: įrėmintų drugelių (2 vnt.) vertė 44,08 Eur, įrėminto skorpiono (1 vnt.) vertė 22,04 Eur, jūros žvaigždės (1 vnt.) vertė 27,49 Eur, jūrinės žuvies su spygliais iškamšos (1 vnt.) vertė 5,14 Eur, iš jūrinių kriauklių suklijuoto rutulio (1 vnt.) vertė 24,98 Eur, jūrinių kriauklių (10 vnt.) vertė 271,85 Eur; minkštasuolių, aptrauktų kailiu (2 vnt.) vertė 881,7 Eur, dubens formos baldo, aptraukto kailiu (1 vnt.) vertė 265 Eur, šachmatų žaidimo staliuko (1 vnt.) vertė 409,76 Eur, krėslo, dekoruoto ragais ir krokodilo oda (1 vnt.) vertė 662,57 Eur; įvairių dydžių ikonų (6 vnt.) vertė 310,66 Eur, dekoratyvinio šviestuvo „Malonumų sodas“ (1 vnt.) vertė 324,18 Eur, dekoratyvinės skulptūros „Sfinksas“ (1 vnt.) ir dekoratyvinį objekto „Šaltinis“ (1 vnt.) vertė 2 386,92 Eur, paveikslų (2 vnt.) vertė 51,34 Eur, išdirbtų natūralių kailių (7 vnt.) vertė 512,72 Eur, įvairių matmenų kilimų (18 vnt.) vertė 16 391,96 Eur (t. 2, b. l. 5–6, 9–10). Kitų daiktų vertės buvo nustatytos vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis. Iš prie Klaipėdos teritorinės muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus 2020 m. balandžio 30 d. tarnybinio pranešimo pridėto priedo matyti, kadgarso kolonėlių (2 vnt.) vertė su privalomais sumokėti mokesčiais yra 5 117,07 Eur, medinės dėžutės su augalinės kilmės džiovintomis žolelėmis (1 vnt.), medinių pieštukų (9 vnt.), fotonuotraukų rėmeliuose (3 vnt.), laminuotų kortelių su nuotraukomis (2 vnt.) bendra vertė su privalomais sumokėti mokesčiais –108,9 Eur, t. y. iš viso 5 255,97 Eur (t. 1, b. l. 113–114). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojomis apklaustos Klaipėdos teritorinės muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo skyriaus vyriausiosios inspektorės R. R. ir A. A. parodė, kad daiktų vertinimas buvo atliktas pagal Kombinuotosios prekių nomenklatūros kodus, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis. Liudytoja A. A. kiekvienam daiktui parinko kodus, o liudytoja R. R., remdamasi muitinės „Premi“ duomenų baze, pagal parinktus kombinuotosios nomenklatūros kodus, nustatė daiktų vertes. Ši liudytoja paaiškino, kad privalomi sumokėti mokesčiai buvo paskaičiuoti nuo nustatytos muitinės vertės (t. 5, b. l. 31–39, 55–59).
Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad kontrabandos būdu gabentų daiktų vertės šioje byloje nustatytos neteisingai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl vertinimą atlikusių specialistų kvalifikacijos, aptartų daiktų vertei nustatyti taikytų metodikų ir jų pagrįstumo.Bendra nedeklaruotų daiktų vertė sudaro 28 818,36 Eur. Tokia suma viršija 250 MGL (50 Eur x250 MGL=12 500 Eur). Todėl V. K. gynėjo skundo teiginiai, kad Š. G. veiksmai, susiję su daiktų deklaravimu, nesiekia baudžiamosios atsakomybės pavojingumo, atmetami kaip deklaratyvūs.
Tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl garso kolonėlių (2 vnt.) (ne)įtraukimo į Š. G. surašytą ir V. K. muitinės tarpininkams pateiktą turto apyrašą, kuriame išvardinti deklaruoti daiktai, kelia tam tikrų abejonių, kurių nėra galimybės pašalinti. Iš prie eksporto deklaracijos pridėto daiktų sąrašo matyti, kad jame buvo nurodyti 2 vnt., 10 kg svorio, garso kolonėlių, kokios jos – nekonkretizuota (t. 1, b. l. 110–111). Prie tranzito deklaracijos pridėto turto apyrašo matyti, kad jame taip pat buvo nurodyti 2 vnt., taip pat 10 kg svorio,akustinių kolonėlių (t. 1, b. l. 17, 18). Iš liudytojo V. B., kuris atliko sulaikytų daiktų patikrinimą, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis buvo dviprasmiškai nurodęs, kad garso kolonėlės ir buvo deklaruotos, ir nebuvo deklaruotos (t. 3, b. l. 12–13). Apklausiamas teisme jis savo parodymus patikslino ir patvirtino, kad garso kolonėlės buvo įtrauktos į daiktų sąrašą, o kodėl jos nurodytos kaip nedeklaruotos, liudytojas paaiškinti negalėjo (t. 4, b. l. 189–199). Iš 2020 m. gegužės 11 d. apžiūros protokolo matyti, kad tarp nedeklaruotų daiktų buvo garso kolonėlės „Bang&Olufsen“ (2 vnt.) (t. 1, b. l. 76–77, 96). Tačiau iš 2021 m. rugpjūčio 4 d. apžiūros protokolo matyti, kad tarp deklaruotų daiktų yra nurodytas „JVC“ muzikinis centras, kuriam priklauso stovas, trys aukštos ir dvi žemos kolonėlės. Šie daiktai nebuvo nurodyti nei prie eksporto, nei prie tranzito deklaracijų pateiktuose daiktų sąrašuose (t. 5, b. l. 72–73, 79). Todėl byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kurios gi garso kolonėlės buvo nedeklaruotos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, vadovaujantis visų neaiškumo vertinimo kaltinamojo naudai principu, iš nuosprendžio šalintina aplinkybė, kad Š. G., veikdamas kartu su V. K., į asmeninio turto apyrašą neįtraukė garso kolonėlių „Bang&Olufsen“ (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 5 117,07 Eur.Iš nuosprendžio pašalinus, kad buvo nedeklaruotos 5 117, 07 Eur vertės garso kolonėlės, nustatytina, kad nagrinėjamu atveju bendra nedeklaruotų daiktų vertė sudaro 23 701,29 Eur (28 818,36-5 117,07). Ši suma yra didesnė nei 250 MGL ir nedaro įtakos Š. G. ir V. K. veiksmų teisinei kvalifikacijai.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Š. G. ir V. K. padarytoje veikoje nustatyti visi būtini kontrabandos nusikaltimo sudėties požymiai. Kvalifikuodamas Š. G. ir V. K. nusikalstamus veiksmus pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismas šį baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs Š. G. ir V. K., nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl jų kaltės yra nepagrįstos.
Deklaratyviais teisėjų kolegija pripažįsta ir V. K. gynėjo skundo argumentus, kad baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamajame akte, kaip to reikalauja BPK 219 straipsnio nuostatos, aiškiai išdėstytos esminės V. K. inkriminuotos veikos aplinkybės, atitinkančios baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką, ir kitos svarbios aplinkybės). Kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės netrukdė bylą nagrinėti teisme. Taigi, V. K. negalėjo nesuprasti jam reiškiamo kaltinimo esmės, o tai, kad jis nesutinka su kaltinime nurodytos veikos esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, nereiškia, jog svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Proceso metu V. K. naudojosi profesionalaus teisininko pagalba, teisme davė parodymus pateikdamas savo poziciją dėl kaltinime išdėstytų aplinkybių. V. K. parodymų turinys nerodo, kad jo gynyba dėl pareikšto kaltinimo galėjo būti kitokia. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista V. K. nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojama teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis teisme.
Dėl bausmių paskyrimo Š. G. ir V. K.
Apeliaciniuose skunduose nenurodoma jokių prieštaravimų dėl nuteistiesiemspaskirtų bausmių – baudos – dydžio ar jų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas Š. G. ir V. K. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį paskyrė po 10 000 Eur (dešimties tūkstančio eurų) dydžio (200 MGL) baudą, t. y. nustatė baudos dydį artimą minimumui (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio).
Apygardos teismas, nustatydamas Š. G. ir V. K. skirtinų baudų dydžius, atsižvelgė, kad jie, veikdami tiesiogine tyčia, padarė vieną sunkų nusikaltimą, kuris konkretiems asmenims žalos nesukėlė. Byloje nėra jų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad Š. G. ir V. K. anksčiau bausti administracine tvarka, tačiau neteisti, dirbantys: Š. G. užsiima individualia veikla, o V. K. – yra kelių įmonių vadovas. Š. G. yra vedęs, turi nepilnamečių išlaikytinių. V. K. – sportininkas, priklauso Lietuvos Kudo rinktinei, atstovauja tarptautinėse varžybose, apibūdinamas teigiamai.
Taigi, apygardos teismas, įvertinęs visas Š. G. ir V. K. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 3 dalyje, padarymą jiems paskyrė teisingas, aiškiai ne per griežtas, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančias bausmes. Jas sumažinti dar labiau nėra pagrindo atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nutarta pašalinti aplinkybę, jog Š. G., veikęs kartu su V. K., į nedeklaruotų daiktų sąrašą nebuvo įtraukęs garso kolonėlių (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 5 117,07 Eur, nes dėl to nepasikeitė nuteistųjų padarytos veikos pavojingumas, todėl nuteistiesiems paliktinos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiupagal BK199 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės.
Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, nuteistiesiems motyvuodamas bausmės paskyrimą, nepagrįstai nurodė „kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje matyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dviejų iki dvylikos metų“. Šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nurodyto baudžiamojo įstatymo taikymo Š. G. ir V. K.. Todėl teisėjų kolegija iš nuosprendžio dalies „Bausmės skyrimo motyvai ir kiti klausimai“ pašalina teksto dalį „kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje matyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dviejų iki dvylikos metų“. Dėl šio akivaizdaus rašymo apsirikimo apeliantų teisė į apeliaciją nebuvo pažeista. Apskųstojo teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka, priimant šią nutartį.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Pirmosios instancijos teismas, kartu su bausme Š. G. paskirdamasbaudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, BK 42 straipsnio 6 dalyje ir 67 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų nepažeidė. Ši baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga Š. G. padaryto nusikaltimo pavojingumui, sunkumui ir jo teisių akivaizdžiai nevaržo daugiau, negu reikia tokia priemone siekiamam tikslui, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudinga, pasiekti.
Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad Š. G. nedeklaruoti ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti daiktai, yra kontrabandos nusikaltimo dalykas. Per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti, tačiau muitinės kontrolei nepateikti daiktai, priešingai, negu skunde Š. G. nurodo, yra apmokestinami ir jiems taikomi importo mokesčiai. Todėldaryti išvadą, kad apygardos teismas netinkamai taikė 72 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog Š. G. gabenti, tačiau nedeklaruoti, daiktai yra konfiskuotinas turtas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad konfiskuoti daiktai reikšmingi nuteistajam, nesudaro pagrindo apelianto savanaudiškų interesų iškelti aukščiau visuomenės interesų iš apyvartos išimti turtą, kuris buvo kontrabandos dalykas. Be to, kaip konstatuota pirmiau šioje nutartyje, Š. G. nagrinėjamu atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad konfiskuotinu turtu pripažinti daiktai gauti teisėtu būdu ir iš tiesų nuosavybės teise jam priklauso.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3punktu, 328 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį pakeisti:
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad Š. G., veikdamas kartu su V. K., į asmeninio turto apyrašą neįtraukė garso kolonėlių „Bang&Olufsen“ (2 vnt.), kurių vertė su privalomais sumokėti mokesčiais 5 117,07 Eur (penki tūkstančiai šimtas septyniolika Eur ir 7 ct), ir nustatyti, kad Š. G., veikdamas kartu su V. K., siekdamas išvengti muitinės kontrolės, neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių bendra muitinė vertė su privalomais sumokėti mokesčiais sudaro 23 701,29 Eur (dvidešimt tris tūkstančius septynis šimtus vieną eurą ir 29 ct).
Iš nuosprendžio dalies „Bausmės skyrimo motyvai ir kiti klausimai“ pašalinti teksto dalį „kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje matyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dviejų iki dvylikos metų“.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, garso kolonėles „Bang&Olufsen“ (2 vnt.) grąžinti Š. G..
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Albinas Bielskis
Nerijus Meilutis
Regina Pocienė