Civilinė byla Nr. 2A-264-520/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.2; 11.9.7
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. vasario 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė
(pranešėja),
kolegijos teisėjai Romualda Janovičienė, Petras Jaržemskis,
sekretoriaujant
Monikai Stankevičienei,
teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ apeliacinį skundą dėl
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje
byloje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio
už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovui AB „Švenčionėlių keramika“,
n
u s t a t ė:
Ieškovas T.
G. 2010-02-02 kreipėsi
į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nukelti
atleidimo iš darbo terminą iki jo laikino nedarbingumo pabaigos ir nustatyti,
kad darbo sutartis su juo yra nutraukta nuo 2010-02-25, priteisti jam iš
atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo
atleidimo iš darbo dienos iki laikino nedarbingumo termino pabaigos, t. y. nuo
2009-12-24 iki 2010-01-25. Nurodė, kad pagal 2009-12-02 terminuotą darbo
sutartį, sudarytą su atsakovu AB „Švenčionėlių keramika“, jis nuo 2009-12-03
iki 2009-12-24 dirbo pas atsakovą molio masės paruošėju. Jis 2009-12-22 susirgo,
jam iki 2010-01-22 buvo nustatytas laikinas nedarbingumas, tačiau, jam esant
nedarbingam, atsakovas jį 2009-12-24 atleido iš darbo. Vėliau darbo sutartyje
buvo įrašyta, kad darbo sutartis nutraukta DK 126 str. pagrindu. Nors su juo
buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, tačiau jam turėjo būti taikomos DK 131
str., 132 str. 1 d. numatytos garantijos, todėl atsakovas neteisėtai jį atleido
iš darbo jo laikino nedarbingumo metu.
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino,
t. y., pripažino neteisėtu ieškovo T.
G. atleidimą iš darbo nuo 2009-12-24 pagal atsakovo AB „Švenčionėlių
keramika“ generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymą Nr. PS-728, pripažino,
kad ieškovas atleistas iš darbo AB „Švenčionėlių keramika“ pagal DK 126 str.
nuo 2010-01-25, priteisė iš atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ 689,89 Lt
vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas nustatė,
kad pagal tarp ieškovo T. G. ir
atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ sudarytą terminuotą darbo sutartį ieškovas nuo
2009-12-03 iki 2009-12-24 buvo priimtas dirbti keramikos ceche molio masės paruošėju
– pagalbiniu 3 kategorijos darbininku, ieškovas nuo 2009-12-22 iki 2010-01-25
sirgo. Atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ generalinio direktoriaus 2009-12-21
įsakymu Nr. PS-728 ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2009-12-24. Teismas,
vadovaudamasis DK 131, 132 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota
praktika, padarė išvadą, kad ieškovas negalėjo būti atleistas iš darbo ieškovo
laikino nedarbingumo metu. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog neatleidus
darbuotojo nustatytu terminu darbo sutartis būtų tapusi neterminuota, nes
atleidimo iš darbo datos nukėlimas dėl darbuotojo nedarbingumo nedaro
terminuotos darbo sutarties neterminuota, tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta
terminuota darbo sutartis yra paprasta terminuota darbo sutartis, todėl jai
netaikytinas Vyriausybės 2003-08-18 nutarimas Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo
sutarčių ypatumų patvirtinimo“. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino ieškovo
reikalavimus, priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už 19 darbo dienų po
36,31 Lt.
Atsakovas AB „Švenčionėlių keramika“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti
sprendimą, t. y. pripažinti teisėtu ieškovo atleidimą iš darbo atsakovo AB
„Švenčionėlių keramika“ generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymu Nr. PS-728,
panaikinti sprendimą dėl vidutinio darbo užmokesčio ieškovui priteisimo nuo
atleidimo iš darbo dienos iki laikino nedarbingumo termino pabaigos, t. y.
689,89 Lt, ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodo, kad sprendimas yra
neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas vadovavosi DK 131 str. 1 d., 133 str.,
nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl DK 111 str., nesivadovavo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr.3K-3-220/004, Vyriausybės
2003-08-19 nutarimu Nr.1043, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu
ieškovas sirgo ir pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą gavo
pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Teismas, nukeldamas
ieškovo atleidimo iš darbo datą iš 2009-12-24 į 2010-01-25, negali įpareigoti
jį už priverstinės pravaikštos laiką mokėti daugiau, negu jis būtų mokėjęs
nesant priverstinės pravaikštos, o ieškovui nebūnant darbe dėl laikino
nedarbingumo. Teismas neįvertino, kad vadovaujantis DK 112 str. valdybos
sprendimu nuo 2009-12-24 iki 2010-03-31 dėl nepalankių gamtinių sąlygų įmonėje
buvo sustabdyta gamyba žiemos laikotarpiu, ieškovas sudarydamas darbo sutartį
žinojo, kad darbo sutartis su juo bus nutraukta nuo 2009-12-24, ieškovui apie atleidimą
iš darbo buvo pranešta 2009-12-18. Ieškovas turėdamas nedarbingumą kelis kartus
buvo atvykęs į įmonę, bet sąmoningai atsisakė pasirašyti, kad susipažino su
ieškovui pateiktais atleidimo iš darbo dokumentais, todėl ieškovo vengimas
susipažinti su atleidimo iš darbo dokumentais, negali būti pagrindas
pripažinti, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai. Dėl to šiuo atveju
DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta garantija darbuotojui netaikytina. Be to,
Vyriausybės 2003-08-19 nutarime Nr.1043 yra numatyta, kad darbdavys, suėjus
terminui, nežiūrint į tai, kad darbuotojas turėjo laikino nedarbingumo
pažymėjimą, turi teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 126 str. 1 d. Jeigu
darbo sutarties terminas trumpesnis negu darbingumo laikotarpis, darbdaviui yra
būtina nutraukti darbo sutartį suėjus terminui, nes kitu atveju terminuota
darbo sutartis taptų neterminuota. Jis išmokėjo ieškovui nedarbingumo pašalpą
už 2 dienas, už likusias ieškovo nedarbingumo dienas iki 2009-12-29
įskaitytinai sumokėta iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, todėl jei
būtų perkelta ieškovo atleidimo iš darbo data iš 2009-12-24 į 2010-01-25, tai
ieškovui nedarbingumo pašalpa būtų mokama nuo 2009-12-30 iki 2010-01-22
įskaitytinai.
Ieškovas T. G. atsiliepimu
į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad sprendimas yra pagrįstas.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos
teismo sprendimas pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir
teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad
pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog atsakovas AB
„Švenčionėlių keramika“, atleisdamas iš darbo ieškovą T. G. pagal DK 126 str., turėjo laikytis DK 131
str. 1 d. 1 p. numatyto apribojimo, nes atleidimo iš darbo dieną ieškovas buvo
nedarbingas. Apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo pagrindo priteisti
ieškovui 689,89 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą ieškovo nurodytą priverstinės
pravaikštos laiką, iš esmės pripažintini pagrįstais ir dėl to pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteistas ieškovui vidutinis darbo
užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, panaikintina.
Byloje nustatyta, kad ieškovas T. G. ir atsakovas AB „Švenčionėlių keramika“ 2009-12-02
sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti
molio masės paruošėju, darbo sutarties terminas buvo numatytas nuo 2009-12-03
iki 2009-12-24. Ieškovas 2009-12-22 susirgo ir sirgo iki 2010-01-22. Atsakovo
generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymu Nr. PS-728 ieškovas buvo atleistas
iš darbo pagal DK 126 str. nuo 2009-12-24, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas
atleidimo iš darbo dieną sirgo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs
ieškovo ieškinį, kuriuo buvo ginčijamas šis atleidimas iš darbo, vadovaudamasis
DK 131 str. 1 d. 1 p., nustatė, kad atsakovas nepagrįstai ieškovą atleido iš
darbo tuo metu, kai jis sirgo, nes atsakovas ieškovo atleidimo iš darbo dieną
turėjo nukelti iki ieškovas pasveiks, ir pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą
iš darbo pagal minėtą atsakovo direktoriaus įsakymą, laikė, kad ieškovas
atleistas iš darbo pagal DK 126 str. nuo 2010-01-25. Atsakovas apeliaciniu
skundu nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad jis pagrįstai ir teisėtai
atleido ieškovą iš darbo suėjus darbo sutarties terminui, kad esant terminuotai
darbo sutarčiai netaikoma DK 131 str. 1 d. 1 p. numatyta garantija. Su atsakovo
argumentais nesutiktina, nes atsakovas neteisingai aiškina DK 126 str. ir DK
131 str. 1 d. 1 p. tarpusavio ryšį ir šių normų esmę.
Pagal DK
131 str. 1 d. 1 p. darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro pobūdžio
sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl DK 133 str. 1 d. nustatytų priežasčių –
sužalojimo darbe arba profesinės ligos), įtvirtinta garantija, draudžianti
darbdaviui tam tikrą laiką (DK 133 str. 2 d.) įspėti apie darbo sutarties
nutraukimą ir atleisti iš darbo tokį darbuotoją. Šis laikas prasideda nuo tos
dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad darbuotojas turi nedarbingumo
lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina šimto
dvidešimties kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK 133 str. 2 d.). Per šį
laikotarpį darbo sutartis gali būti nutraukta tik DK 136 str. 1 d. nustatytais
darbo sutarties pasibaigimo atvejais. DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtinto darbo
sutarties nutraukimo apribojimo esmė – apsaugoti darbuotojo, laikinai
nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir
pareigų tam tikrą laiką išsaugojimą (DK 133 str. 2 d.). Draudimas laikinojo
nedarbingumo metu įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą nustatytas
siekiant apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotoją nuo papildomų rūpesčių
ir psichologinių traumų. Dėl to, kol nesibaigia DK 133 str. nustatyti darbo
vietos išsaugojimo terminai, negalimas ne tik darbo sutarties darbdavio
iniciatyva nutraukimas, bet ir draudžiama imtis kokių nors su atleidimu iš
darbo susijusių procedūrų – įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, jeigu toks
darbdavio veiksmas pagal įstatymą yra būtinas darbo sutarčiai tuo konkrečiu
pagrindu nutraukti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad darbuotojų
teisė į DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtintą garantiją nesiejama su aplinkybe, ar,
nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš
darbo, dėl DK 131 str. 1 d. 1 p. nuostatų taikymo, nepriklausomai nuo to, ar
pagal atleidimo iš darbo vienu ar kitu pagrindu procedūrą įstatyme įtvirtintas
imperatyvus reikalavimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, darbdaviui
draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu
bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, taip pat ir dėl
to, kad suėjo darbo sutarties terminas, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis
pasibaigia DK 136 str. 1 d. nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-23 nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip
pat buvo konstatuota, kad DK 126 str. 1 d. nurodytas darbo sutarties nutraukimo
pagrindas patenka tarp tų pagrindų, pagal kuriuos DK 131 str. 1 d. 1 p.
nustatytu darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 str.)
darbdaviui draudžiama nutraukti su juo terminuotą darbo sutartį. Tuo atveju,
kai teminuota darbo sutartis baigiasi darbuotojo laikinojo nedarbingumo
laikotarpiu (DK 131 str. 1 d. 1 p., 133 str.), darbdavys neturi teisės
nutraukti darbo sutartį su tokiu darbuotoju pagal DK 126 str. 1 d., t. y. tuo
pagrindu, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.
Nagrinėjamoje
byloje esantys įrodymai tvirtina, kad atsakovas žinojo apie tai, jog ieškovas serga
ir yra laikinai nedarbingas, t. y. apie aplinkybę, reikšmingą DK 131 str. 1 d.
1 p. įtvirtintam draudimui taikyti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo
faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo,
pažeidė DK 131 str. 1 d. 1 p., ir taikyti ieškovo teisių gynimo būdą, t. y.
nukelti ieškovo atleidimo datą iki to laiko, kol pasibaigė nedarbingumo
laikotarpis. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje
nurodė, kad pripažįsta ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau iš
sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog
ieškovas iš darbo pagal DK 126 str. atleistas teisėtai, o tik neteisingai
parinkta atleidimo iš darbo diena. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų
galima teigti, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, todėl pagrįstai
darbo sutarties termino suėjimo data laikytina pirmoji ieškovo darbo po
laikinojo nedarbingumo diena ir atitinkamai buvo perkelta atleidimo iš darbo
diena į 2010-01-25. Atsižvelgiant į tai iš rezoliucinės dalies pašalintina dalis,
kuria pripažinta, kad ieškovas neteisėtai buvo atleistas iš darbo. Pirmosios
instancijos teismas, teisingai išsprendęs klausimą dėl ieškovo pažeistos
garantijos atkūrimo, nepagrįstai priteisė ieškovui jo prašomą darbo užmokestį.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį, nenurodė
jokio teisinio pagrindo. Ieškovas iš darbo yra atleistas esant teisėtam
pagrindui, ieškovas iki 2010-01-22 (įskaitytinai) nedirbo ir negalėjo dirbti bei
gauti darbo užmokesčio, nes sirgo, todėl nėra jokios priverstinės pravaikštos.
Už laikotarpį, kai darbuotojas serga, darbdavys nemoka darbo užmokesčio,
darbuotojui yra mokama ligos pašalpa už laikinąją nedarbingumą. Dėl to sprendimo
dalis, kuria ieškovui priteista 689,89 Lt vidutinio darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laiką, panaikintina, šis ieškovo reikalavimas
atmestinas.
Dėl aukščiau
nurodytų aplinkybių netenkintinas esminis atsakovo apeliacinio skundo
reikalavimas, susijęs su ieškovo atleidimo iš darbo data, tenkintinas išvestinis
reikalavimas, susijęs su vidutinio darbo užmokesčio priteisimu.
Pirmosios
instancijos teismas iš atsakovo valstybei priteisė 21 Lt žyminio mokesčio sumą,
kuri atsižvelgiant į patenkintą ieškovo reikalavimą yra per maža, todėl
priteista žyminio mokesčio suma padidintina. Pirmosios instancijos teismas
žyminį mokestį apskaičiavo tik už turtinį reikalavimą, tačiau buvo patenkintas ir
ieškovo pareikštas neturtinis reikalavimas. Pagal CPK 80 str. 1 d. 2 p. neturtiniuose
ginčuose žyminis mokestis yra 100 Lt. CPK 82 str. numato, kad ši 100 Lt suma
yra indeksuojama, atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis
didesnis negu 110. Atsižvelgiant į tai, kad patenkintas ieškovo pareikštas
neturtinio pobūdžio reikalavimas, iš atsakovo valstybei priteistina 129,80 Lt
žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo ieškovas buvo atleistas (ieškinio
padavimo dieną vartojimo kainų indeksas buvo 129,8). Pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalis, kuria valstybei iš atsakovo priteista 13,20 Lt pašto
išlaidų, paliktina galioti nepakeista, nes buvo patenkintas esminis ieškovo
ieškinio reikalavimas, dėl kurio buvo užvesta civilinė byla, vyko procesas ir
teismas turėjo pašto išlaidų. Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas turėjo 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Kadangi esminis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas netenkintas,
nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1
d. 3 p., 92, 96 str.).
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 325-331 str.,
n u t a r i a:
Švenčionių
rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti
sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu ieškovo T. G. atleidimas iš darbo pagal AB “Švenčionėlių
keramika” generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymą Nr. PS-728, priteista ieškovui T. G. iš atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ 689,89
Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, ieškovo
reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką
priteisimo atmesti.
Priteistą
valstybei iš atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ 21
Lt žyminio mokesčio sumą padidinti iki 129,80 Lt.
Kitą sprendimo
dalį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens
kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, AB
“Swedbank” įmokos kodas 5660) iš atsakovo
AB „Švenčionėlių keramika“
5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės
instancijos teisme.
Kolegijos
pirmininkė
Dalia Višinskienė
Teisėjai Romualda Janovičienė
Petras Jaržemskis