Civilinė byla Nr. e2A-132-430/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13816-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14;
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės ir Rositos Patackienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybės įmonės „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei Valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šilutės vandenys“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Valstybės įmonės (toliau – VĮ) 14811,64 Eur skolą, 510,80 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad ieškovė šalina paviršines nuotekas nuo atsakovės turto – patikėjimo teise valdomų Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatvių) (toliau - ginčo gatvės). Tiek valstybinės reikšmės keliai, tiek jiems priskirta žemė, išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, ją patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja atsakovė. Nors šalys nėra pasirašiusios paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties, paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. Ieškovės nuomone, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu yra nustatytas prejudicinis faktas, kad atsakovė yra abonentas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos į ieškovės valdomas lietaus. Nepaisydama to, atsakovė toliau nemoka už paviršinių nuotekų tvarkymą. Už paviršinių nuotekų tvarkymą nuo ginčo gatvių važiuojamosios dalies nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. atsakovė yra skolinga ieškovei 14 811,64 Eur.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai.
4. Atsakovė pateikė prieštaravimus, prašydama sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, panaikinti preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Nurodė, kad ieškinys, kurio pagrindu atsakovė yra verčiama sumokėti už taršos neutralizavimą, nors nėra teršėja, privalo būti atmestas kaip nesuderinamas su aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“. Teigia, kad už Šilutės rajono savivaldybės gyventojų, kitų transporto priemonių valdytojų ir kitų greta atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo naudotojų sukeltą taršą privalo mokėti Šilutės rajono savivaldybė. Kadangi šiuo metu aiškaus teisinio reglamentavimo, kas ir iš kokių lėšų turėtų apmokėti paviršinių nuotekų tvarkymą/valymą (taršos neutralizavimą) ginčui aktualiu atveju, nėra, todėl atsakovės nuomone, tai laikytina legislatyvine omisija, dėl kurios pašalinimo principų galimai reikia Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Atsakovės nuomone, ieškinys taip pat turėjo būti atmestas, kadangi atsakovė nevykdo ūkinės komercinės veiklos ir nėra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, ieškovė tinkamai neįrodė ir nepagrindė skolos egzistavimo. Ieškovė nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kas yra taršos šaltinis, kuris teršia ieškovės išvalytas nuotekas, už kurių išvalymą ieškovė reikalauja priteisti tariamą skolą, taip pat nepateikė suteiktų paslaugų priėmimo-perdavimo aktų, patvirtinimų apie paslaugų suteikimą, nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenų. Nesutinka, kad yra nustatytas prejudicinis faktas, kadangi šioje civilinėje byloje išdėstyti kiti argumentai ir faktai, kurie skiriasi nuo tų, kurie buvo nagrinėjami civilinėse bylose Nr. e2-13845- 918/2018, Nr. e2A-1942-864/2020, Nr. e3K-3-238-701/2020 ir jose nebuvo analizuota principo „teršėjas moka“ reikšmė ir jo taikymas ieškovės ir atsakovės santykiams. Ieškovė skaičiuodama prašomos priteisti skolos dydį, netinkamai remiasi Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-04-02 įsakymu Nr. D1-193 „Dėl Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 8 punkto nustatyta paviršinių nuotekų kiekio skaičiavimo metodika.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 preliminarų sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-18961-862/2021, kuriuo nuspręsta: „ieškinį patenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovės 14 811,64 Eur skolą, 510,80 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 15322,44 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 20 d.) iki teismo preliminaraus sprendimo visiško įvykdymo bei 2834 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ naudai.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu dėl viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo bei paviršinių nuotekų tvarkytojo paskyrimo Nr. T1-42 ieškovė paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju bei paviršinių nuotekų tvarkytoju Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Šilutės rajono savivaldybės ir ieškovės 2013 m. vasario 20 d. sudarytos Turto patikėjimo sutarties Nr. R5-(8.1.11.)-72 pagrindu Šilutės rajono savivaldybė perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti savivaldybei nuosavybės teises priklausančius Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius, įskaitant visus savivaldybei nuosavybės teise priklausančius Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius, paviršinių nuotekų tvarkymo veiklai vykdyti.
8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prejudicinę reikšmę turintis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018 yra įsiteisėjęs, bei yra nustatytos aplinkybės, kad ginčo gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos bei atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, pažymėjo, kad teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su atsakove, jog atsakovė nėra abonentas ir ji neturi pareigos mokėti ieškovei už paviršinių nuotekų tvarkymą.
9. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus dėl skolos apskaičiavimo, kadangi ieškovė, neturėdama įrengtų paviršinių nuotekų apskaitos prietaisų, nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. paviršinių nuotekų kiekį apskaičiavo pagal reglamento 8 punkte suformuotą formulę, kurios skaičiavimams reikalingi duomenys – duomenys per ataskaitinius mėnesius iškritusį kritulių kiekį, o nuo 2019 m. sausio 1 d. – duomenys apie vidutinį daugiametį kritulių kiekį. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė teikė paslaugas atsakovei, o atsakovė jomis naudojosi, tačiau už teikiamas ieškovės paslaugas neatsiskaitė, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė laikoma pažeidusi prievolę (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir iš jos pagrįstai preliminariu sprendimu priteista 14 811,64 Eur skola už ieškovės teiktas paviršinio nuotekų tvarkymo paslaugas. Vadovaudamasis CK 6.256 straipsnio 2 dalimi bei 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 71 punktu, teismas taip pat iš atsakovės priteisė 510,88 Eur delspinigius.
10. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismas neįžvelgė pagrindo suabejoti nei GVTNTĮ, nei kitų nuotekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų teisėtumu, nors visi minėti teisės aktai bylos nagrinėjimo metu buvo analizuoti. Teismo vertinimu, atsakovė siekia kreiptis į Konstitucinį Teismą ne dėl GVTNTĮ ir kitų nuotekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos 53-54 straipsniuose nustatytam reguliavimui, Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo bei Konstitucinio Teismo doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo, o dėl piniginių lėšų, reikalingų šioms išlaidoms padengti, skyrimo atsakovei, kas nagrinėjamu atveju nėra ieškinio dalykas. Todėl prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą atmetė.
11. Atsakovės prašymą išreikalauti įrodymus, pirmosios instancijos teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė siūlė bei ragino atsakovę sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, tačiau atsakovė jos nesudarė, todėl ieškovė skolą paskaičiavo vadovaudamasi teisės aktais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė VĮ „Automobilių kelių direkcija“ apeliaciniu skundu prašė iš ieškovės išreikalauti įrodymus: (a) dokumentus, pagal kuriuos buvo apskaičiuotas konkretus nuotekų kiekis, kurios ant atsakovės valdomų kelių nutekėjo nuo Šilutės rajono savivaldybės, paties ieškovo ir kitų asmenų, valdančių nekilnojamojo turto objektus, besiribojančius su atsakovo valdomais keliais, infrastruktūros ir kitų nekilnojamojo turto objektų. Dokumentus, kad šis ne iš atsakovės valdomų kelių susidarantis nuotekų kiekis buvo atimtas iš to nuotekų kiekio, už kurį apmokėjimo ieškovė siekia iš atsakovės šioje byloje; (b) dokumentus patvirtinančius, kad už a punkte nurodytą nuotekų kiekį apmokėjo atitinkamai Šilutės rajono savivaldybė, pati ieškovė arba kiti asmenys, kurie valdo nekilnojamojo turto objektus, besiribojančius su atsakovės valdomais keliais; (c) dokumentus, parodančius, kaip buvo atskirta ir apmokestinta tarša, už kurios sutvarkymą ieškovė prašo priteisti apmokėjimą iš atsakovės, bet kurią sukėlė ne atsakovė (t. y. keliais važiuojančių transporto priemonių valdytojai, greta atsakovės valdomų kelių esančių objektų valdytojai, praeiviai ir kiti asmenys); tenkinti atsakovės prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; panaikinti skundžiamą sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1 Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai laikė kitose civilinėse bylose nustatytus faktus prejudiciniais (teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 182 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos). Šioje civilinėje byloje Nr. e2-23255-862/2021 teismo vertinti argumentai ir faktai iš esmės skiriasi nuo tų, kurie buvo nagrinėjami civilinėse bylose Nr. e2-13845-918/2018, Nr. e2A-1942-864/2020, Nr. e3K-3-238-701/2020.
12.2 Skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su pamatiniu principu „teršėjas moka“. Tačiau teismas, netyrė ir neanalizavo klausimo, kas sukelia paviršinių nuotekų (vandens), patenkančio į ieškovo nuotekų valymo įrenginius, taršą. Apeliantės vertinimu, teršėjai yra automobilių valdytojai, kurie važinėja ginčo keliais, bei Šilutės rajono savivaldybės gyventojai ir kiti greta atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojai, o ne atsakovė. Atsakovė nėra teršėja, todėl negali būti įpareigojama mokėti už kitų asmenų sukeliamą taršą.
12.3 Teismas ignoravo aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Ši teisės spraga galimai šalintina kreipiantis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimų, ar GVTNTĮ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai dėl minėtos legislatyvinės omisijos. Įstatymai turi aiškiai numatyti ne tik tai, kad kenksmingos nuotekos yra tvarkomos, bet ir numatyti, kas už šių nuotekų tvarkymą/valymą moka ir aiškų finansavimą. Apeliantės vertinimu, už tokią taršą privalo mokėti Šilutės rajono savivaldybė, kadangi Kelių priežiūros aprašas ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktą būtent savivaldybei priskiria pareigą užtikrinti poveikį aplinkai mažinančių priemonių įgyvendinimą (tik tokiu būdu būtų tinkamai įgyvendinamas principas „teršėjas moka“). Ir pagal Vietos savivaldos įstatymo savivaldybėms priskirtas funkcijas matoma, kad būtent savivaldybė turi prisiimti finansinę naštą už jos teritorijoje susidarančių taršių nuotekų išvalymą/tvarkymą, kai nėra galimybės apmokestinti patį teršėją ar jo tiksliai identifikuoti. Tokia išvada darytina ir remiantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsniu, reglamentuojančiu baigtinį kelių fondo lėšų panaudojimo galimybių sąrašą, kuris nenustato, jog iš šių lėšų atsakovė gali mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu atsakovė buvo biudžetinė įstaiga, tik lėšų skirstytoja, t. y. neturėjo jokio savarankiško biudžeto (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnis 1 dalis,10 straipsnio 2 dalis). Todėl akivaizdu, kad atsakovė negali būti mokėtoja už taršą.
12.4 Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalis – nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra subjektas, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, ir gali būti abonentu GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Tam, jog asmuo būtų laikomas abonentu GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, asmuo privalo vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Atsakovė vykdydama jai įstatymų pavestas funkcijas, t. y. prižiūrėdama kelius bei užtikrindama juose saugų eismą, nesiekia jokio pelno ar ekonominės naudos, taigi nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos. Atsakovė neveikia savo rizika, ji tenka valstybei.
12.5 Skundžiamu sprendimu teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles – nepagrįstai nusprendė neva ieškovė įrodė skolos egzistavimo faktą. Ieškovė ieškinyje neįrodinėjo ir nepateikė jokių paaiškinimų, kad būtent atsakovė yra atsakinga už taršių nuotekų susidarymą, kaip ieškovė paskaičiavo, kad būtent toks nuotekų kiekis, už kurį ieškovė išrašė ginčo sąskaitas, į ieškovės valymo įrenginius nutekėjo būtent nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių ir kaip susidaro tarša, kurią ieškovė neutralizuoja. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad sąskaitose aprašytos paslaugos tikrai buvo suteiktos, paslaugų priėmimo-perdavimo aktų, patvirtinimų apie paslaugų suteikimą, nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenų ar kt. Ieškovė sąskaitose nedetalizuoja suteiktų paslaugų, nepateikia jų aprašymų. Ieškovė, skaičiuodama tariamos skolos dydį, ydingai remiasi Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 p. nustatyta paviršinių nuotekų kiekio skaičiavimo metodika. Remiantis šia metodika nėra aišku kaip iš nuotekų, kurios į ieškovės nuotekų valymo įrenginius patenka nuo atsakovės valdomų kelių, turėtų būti atskiriamos (išminusuojamos) nuotekos, kurios susidaro nuo aplinkinių objektų – statinių, pastatų, laukų ir pan., už kurių veiklą atsakovė nėra atsakinga.
12.6 Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodydamas jokių motyvų, teigdamas, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas yra aiškus, atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgiant į tai, apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį teismą.
12.7 Apeliantė taip pat prašo išreikalauti iš atsakovės įrodymus, kadangi pirmosios instancijos teismas nenurodydamas jokių motyvų, atmetė šį atsakovės prašymą. Tik išreikalavus aukščiau nurodomus dokumentus, bus galima tinkamai ir visapusiškai įvertinti ieškovės išrašytų sąskaitų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas priteisė tariamą skolą iš atsakovės, pagrįstumą.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Šilutės vandenys“ prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1 Apeliantė neteisingai supranta CPK 182 straipsnio 2 punktą ir kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus taikant ir aiškinant šią nuostatą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. civilinės bylos Nr. e2-13845-918/2018, kurios sprendimas vėliau buvo paliktas nepakeistas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo, nagrinėjimo dalyką sudarė ieškovę ir apeliantę siejantys prievoliniai teisiniai santykiai, iš kurių kyla apeliantės prievolė mokėti ieškovei už paviršinių nuotekų tvarkymą pagal pateiktas sąskaitas – faktūros. Šios bylos atveju apeliantė kaip ir prejudicinėje byloje taip pat neigia savo prievolę kiek išplėstais, bet pagal tikslą analogiškais motyvais.
13.2 Apeliantė, nepaisydama įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendime nustatytų prejudicinių faktų, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. e2-13845-918/2018 buvo konstatuota, kad apeliantė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos į ieškovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas. Minėtoje byloje konstatuotos aplinkybės reikšmingos abejose bylose, todėl laikytina, kad ieškovei šioje byloje nereikia iš naujo įrodinėti, jog paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis tarp šalių laikoma sudaryta pagal GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalį.
13.3 Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu taip pat buvo išaiškinta principo „teršėjas moka“ reikšmė nagrinėjamos bylos kontekste. Aktualių ginčui teisės normų analizė sudaro pagrindą spręsti, kad buvimas paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties šalimi – abonentu siejamas su urbanizuotos teritorijos, ant kurios susidaro paviršinės nuotekos, turėjimu nuosavybės teise arba valdymu ir (arba) naudojimu kitais teisiniais pagrindais. Tiek prejudicinėje byloje nagrinėtu laikotarpiu, tiek šioje byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu ginčo gatves ir joms priskirtą žemę apeliantė valdo patikėjimo teise. Nagrinėjamu laikotarpiu tebegaliojo paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis, kurios sudarymas tarp šalių konstatuotas prejudicinėje byloje. Prejudicinę reikšmę turinčioje byloje taip pat konstatuota, jog vien tai, kad KPPPFĮ nėra atskirai aptarti klausimai, susiję su apmokėjimu už paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkymą, savaime nepaneigia apeliantės pareigos atlyginti už tokių paslaugų teikimą, jai prižiūrint valstybinės reikšmės kelius ir gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Taip pat nurodyta, kad apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas nėra pagrindu eliminuoti apeliantės pareigos atlyginti ieškovei už teiktas paslaugas. Taigi, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teisinės spragos tariamo egzistavimo ir jos įtakos nagrinėjamai bylai, laikytini nepagrįstais ir atmestinais.
13.4 Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas neva ieškovei nepateikus nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenų, nėra aišku, ar sąskaitose aprašytos paslaugos buvo suteiktos. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente numatyta, kad gali nebūti įrengtų paviršinių nuotekų kiekio apskaitos prietaisų, tokiu atveju paviršinių nuotekų kiekiui apskaičiuoti naudojama paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente numatyta formulė, kuri ir buvo taikyta. Apeliantės argumentai susiję su paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatytos paviršinių nuotekų skaičiavimo tvarkos kvestionavimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Skaičiavimams reikalingus duomenis ieškovei privalėjo pateikti atsakovė, remiantis Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 61.2 punktu. Atsakovei neįvykdžius šios pareigos, ieškovė ginčo gatvių plotus nustatė naudodamasi portalo www.regia.lt žemėlapiais ir įrankiais plotui apskaičiuoti. Nei prejudicinėje byloje, nei šioje byloje prieštaravimų dėl apskaičiuotų ginčo gatvių plotų atsakovė nepareiškė, duomenų apie kitokius ginčo gatvių plotus nepateikė. Priešingai nei teigia apeliantė, sąskaitose nėra apsiribota abstrakčia fraze „papildomos paslaugos“, o yra aiškiai įvardintos paslaugos bei pateikta jų kiekio apskaičiavimo formulė, gaunamas kiekis (m3), tarifas (Eur/m3), suma (Eur), kiti sąskaitos rekvizitai.
13.5 Priešingai nei yra nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo sprendimą atsisakyti tenkinti apeliantės prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliantė neteisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atmetė jos prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, neva nenurodydamas jokių motyvų. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas prašymą pagrįstai atsižvelgė į tai kaip paskaičiuota ieškovės prašoma priteisti skolą. Taigi, šioje byloje esančių įrodymų visiškai pakanka faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo dalyko kvalifikavimui, nustatyti. Prašomi išreikalauti dokumentai būtų pertekliniai bei nepatvirtintų kokybiškai naujų faktinių duomenų, kurie galėtų turėti įtakos šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. galutinis sprendimas.
17. Bylos medžiaga nustatyta, kad Šilutės rajono savivaldybė perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti savivaldybei nuosavybės teises priklausančius Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius, įskaitant visus savivaldybei nuosavybės teise priklausančius Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius, paviršinių nuotekų tvarkymo veiklai vykdyti. Ieškovės teigimu, atsakovė kaip valstybinės reikšmės kelių ir jiems priskirtinos žemės valdytoja ir naudotoja patikėjimo teise yra skolinga ieškovei 14 811,64 EUR už suteiktas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas suteiktas šalinant nuotekas nuo ginčo gatvių laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu galutiniu sprendimu paliko nepakeistą preliminarų sprendimą, kuriuo buvo tenkintas ieškovės ieškinys dėl 14 811,64 Eur skolos priteisimo iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018 yra įsiteisėjęs, bei jame yra nustatytos aplinkybės, kad ginčo gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos bei atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, įvertinęs, kad ieškovė įrodė ir pagrindė skolos apskaičiavimą, konstatavo, kad ieškovės ieškinys tenkintinas vadovaujantis CK 6.38, 6.59, 6.205 straipsniais.
19. Apeliantė nesutinka su skundžiamu sprendimu, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, nevertino ieškovės reikalavimų atitikties ir suderinamumo su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“, nepasisakė dėl teisės spragos – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimo, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė neįrodė atsakovės skolos egzistavimo fakto.
Dėl prejudicijos
20. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusiam teismo sprendimui būdingos trys savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Teismo sprendimo prejudicialumas yra teismo sprendimo res judicata galios išraiška. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019). Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).
21. Byloje nustatyta, kad tarp tų pačių šalių nagrinėtoje civilinėje byloje, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, 2018 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės skolą. Minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė reikalavimus minėtoje byloje buvo pareiškusi analogišku pagrindu, t.y. atsiskaityti už suteiktas nuotekų šalinimo paslaugas nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų regioninių kelių gatvių. Apeliantė minėtoje byloje siekdama paneigti prievolę atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas įrodinėjo, kad ne ji, o savivaldybė yra atsakinga už nuotekų išleidimą, kad ji nėra abonentas GVTNTĮ prasme. Byloje be kita ko buvo pasisakyta dėl principo „teršėjas moka“ reikšmės kilusiam ginčui ir konstatuota atsakovės pareigą atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės procesinių dokumentų turinį šioje byloje, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesutikimą su ieškiniu ieškovė grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, kurioje buvo kilęs analogiškas ginčas tarp tų pačių šalių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad procesiniai sprendimai priimti minėtoje civilinėje byloje atitinka visas prejudicialumo sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jame konstatuotomis aplinkybėmis ir išaiškinimais. Aplinkybė, kad apeliantė šioje byloje kelia papildomus klausimus dėl teisinio reglamentavimo susijusio su lėšomis, iš kurių turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nesudaro pagrindo nesivadovauti minėtoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, kuriais konstatuota, kad tokią prievolę atsakovė turi.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
23. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas tuo pagrindu, kad nebuvo įvertinta ieškovės reikalavimų atitiktis pamatiniam aplinkosaugos teisės principui „teršėjas moka“ bei tai, kad egzistuoja teisės spraga nesant aiškaus reglamentavimo iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nepagrįstai konstatuota, kad atsakovė yra „abonentas“ GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, netirtas klausimas, kas sukelia paviršinių nuotekų (vandens), patenkančio į ieškovo nuotekų valymo įrenginius, taršą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
24. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės argumentus įvertino ir pažymėjo, kad prejudicinę reikšmę šiai bylai turinčiuose procesiniuose sprendimuose buvo išaiškinta ir šios bylos kontekste įvertinta principo „teršėjas moka“ esmė, taip pat konstatuota, kad atsakovė yra „abonentas“ GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas be kita ko konstatavo, kad piniginių lėšų, reikalingų šioms išlaidoms padengti, skyrimo atsakovei klausimas nėra šios bylos dalykas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais.
25. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas iš naujo išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą ir įvertinęs 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. Nr. e2-13845-918/2018 pagrįstumą 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatavo tokias aplinkybes: 1) atsakovė turto patikėjimo teise valdo Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno) gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos; 2) teisės aktų analizė patvirtina, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas; 3) atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme; 4) apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas, vadovaujantis KPPPFĮ, nėra pagrindu eliminuoti atsakovės pareigos atlyginti ieškovei už teiktas paslaugas; 5) savivaldybė yra perdavusi ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visus savivaldybei nuosavybės teises priklausančius Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog būtent atsakovė turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos.
26. Taigi, pažymėtina, jog tiek prejudicinę reikšmę turinčioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tiek šioje byloje skundžiamu sprendimu buvo konstatuota atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove už suteiktas paviršinių nuotekų, išleidžiamų nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, kurios yra atsakovės žinioje, tvarkymo paslaugas. Byloje taip pat pasisakyta dėl pricipo „teršėjas moka“ turinio nagrinėjamos bylos kontekste, dėl atsakovės kaip abonento GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme statuso bei atsakovės keliamo klausimo iš kokių lėšų atsakovė turėtų už šias paslaugas atsiskaityti nereiškmingumo, ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė pakartotinai kelia vis tuos pačius klausimus ir analogiškais argumentais siekia paneigti savo prievolę ieškovei, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas nei įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą
27. Teisėjų kolegija atmeta kaip nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantės argumentus, kuriais ji įrodinėja egzistuojant teisės spragą, t.y. aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Apeliantė remdamasi šiuo argumentu ne tik prašo ieškinį atmesti, tačiau ir pakartotinai apeliacinės instancijos teismui formuluoja prašymą kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti: ar GVTNTĮ ir kiti nuotekų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai ta apimtimi, kiek jie nenustato aiškaus teisinio reglamentavimo, kas už nuotekų tvarkymą/valymą moka – nenustato konkretaus mokėtojo (subjekto) bei nenustato pakankamo, aiškaus finansavimo (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas/valymas) (egzistuojanti legislatyvinė omisija) – neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei KT oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo bei KT oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?
28. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007). Taigi teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).
29. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą pagrįstai atkreipė dėmesį, jog pirmą kartą nagrinėjant analogišką ginčą tarp ieškovės ir atsakovės, byla buvo nagrinėjama visų instancijų teismuose ir nė vienam iš jų nekilo pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų įstatymų konstitucingumo. Esminis argumentas, kuriuo apeliantė grindžia poreikį kreiptis į Konstitucinį teismą yra šioje byloje konstatuotos prievolės ieškovei finansavimo klausimas. Tačiau sutiktina tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su prejudicinę bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad aplinkybė, jog atsakovei kyla klausimų dėl to, kokiomis lėšomis turi būti dengiama priteista skola ieškovei, neturi įtakos ieškovės reikalavimų priteisti skolą už suteiktas paslaugas pagrįstumui ir niekaip neeliminuoja atsakovės prievolės atsiskaityti už šias paslaugas. T.y. nagrinėjamoje byloje nekeliami klausimai ir nėra poreikio teisės aktų, reglamentuojančių viešojo biudžeto tvarkymą taikymui. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija atmeta pakartotinai formuluojamą apeliantės prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą.
Dėl įrodymų vertinimo
30. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles – nepagrįstai nusprendė neva ieškovė įrodė skolos egzistavimo faktą.
31. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumas įvertintas ir sprendimas paremtas visapusiška ir išsamia byloje pateiktų įrodymų, faktinių aplinkybių, prejudicinių faktų visumos analize. Apeliantė teigdama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, iš esmės nenurodo, kokie įrodymai teismo buvo įvertinti pažeidžiant jų vertinimo taisykles ir kuo pasireiškė toks pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), kokiais konkrečiais įrodymais teismas nepagrįstai rėmėsi. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui PVM sąskaitas-faktūras, kuriose detalizuota pagal kokią formulę yra apskaičiuota skola; tarp šalių vykusį elektroninį susirašinėjimą dėl atsakovės atsisakymo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį; Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Šilutės hidrometeorologijos stoties ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos stebėjimų skyriaus meteorologinių stebėjimo poskyrio pažymas apie kritulių kiekį laikotarpiu, už kurį reikalaujama priteisti skolą. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvardytų įrodymų visuma buvo pakankama pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog ieškovė įrodė reikalaujamos priteisti skolos dydį. Pažymėtina, jog atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų paneigiančių ieškovės skaičiavimų pagrįstumą. Taip pat neįrodė, kad ieškovės skaičiavimai neatitinka GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalies ir Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007-04-02 įsakymu Nr. D1-193 8 punkto. Vien apeliaciniame skunde dėstoma subjektyvi apeliantės nuomonė, kad Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente 8 punkte nustatyta paviršinių nuotekų kiekio skaičiavimo metodika nėra aiški, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė netinkamai ją pritaikė.
Dėl įrodymų išreikalavimo
33. Remdamasi analogiškais argumentais dėl įrodymų pagrindžiančių skolos dydį nepakankamumo nagrinėjamoje byloje apeliantė pakarotinai prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš ieškovės įrodymus pagrindžiančius, kaip ieškovė paskaičiavo nuotekų kiekį, už kurį ieškovė išrašė ginčo sąskaitas, ar sąskaitose aprašytos paslaugos tikrai buvo suteiktos, dokumentus, parodančius, kaip buvo atskirta ir apmokestinta tarša ir kt.
34. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Apeliantė šiuo atveju nenurodo, kokie dar be byloje esančių, konkretūs dokumentai ar duomenys išreikalautini, kokias konkrečias aplinkybes reikšmingas bylai šie duomenys gali patvirtinti ir / ar paneigti. Taip pat neįrodė, kad ieškovė tokius įrodymus, kuriuos prašoma išreikalauti turi. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovės pateiktų įrodymų pagrįsti skolos dydžiui pakanka, kadangi atsakovei atsisakius sudaryti sutartį su ieškove ir ieškovei neturint įrengtų paviršinių nuotekų apskaitos prietaisų, paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuotas pagal reglamento 8 punkte suformuotą formulę, kurios skaičiavimams reikalingi duomenys – duomenys per ataskaitinius mėnesius iškritusį kritulių kiekį, o nuo 2019 m. sausio 1 d. – duomenys apie vidutinį daugiametį kritulių kiekį. Pažymėtina, kad apeliantė nenurodė naujų argumentų, dėl kurių prašymas išreikalauti įrodymus turėtų būti tenkinamas apeliacinės instancijos teisme, todėl šis prašymas atmestinas.
35. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
37. Ieškovė prašo priteisti 1936 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės. Ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, iš kurių matyti, kad ieškovei buvo suteikta teisinė pagalba teikiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, jos neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš apeliantės.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Atsakovės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos (į.k. 188710638) 1936 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ (į.k. 177059215) naudai.
Teisėjai Loreta Braždienė
Rūta Burdulienė
Rosita Patackienė