Civilinė byla Nr. e2-920-1012/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00904-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.6.8.4; 2.6.10.2.2; 2.6.10.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė,
sekretoriaujant Daivai Šuopienei,
dalyvaujant ieškovei A. V., jos atstovui advokatui Aleksandrui Kovalevskiui,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės valdos“ atstovui advokatui Andriui Bambalui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės valdos“ dėl avanso ir nuostolių priteisimo.
Teismas
nustatė:
1. Ieškovė A. V. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sostinės valdos“ ieškovės naudai: 1) 58 000 Eur; 2) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė:
1.1. Tarp šalių 2021 m. liepos 24 d. buvo sudaryta Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo –pardavimo sutartis Nr. A100A12 (toliau – Sutartis), kuria šalys susitarė ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 31 d. sudaryti pagrindinę 46,47 kv. m. dydžio buto ir parkavimo vietos, esančių statomame daugiabutyje, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčo buto ir parkavimo vietos kaina, nurodyta preliminariojoje sutartyje – 84 000 Eur. Pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas – 2022 m. gegužės 31 d.
1.2. Ieškovė, vykdydama Sutartį sumokėjo atsakovei 12 000 Eur dydžio avansą, tačiau atsakovė nurodyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti nesilaikė ir jį praleido dėl savo kaltės. Taip pat atsakovė neatliko Sutarties priede Nr. 3 nurodytų darbų bei neįvykdė kitų savo sutartinių įsipareigojimų, kurie yra nustatyti Sutarties bendrųjų sąlygų 3.1, 3.2, 3.5 ir 4.3 punktuose.
1.3. Neįvykdžiusi Sutarties ir joje nustatytų įsipareigojimų atsakovė pateikė ieškovei 2022 m. birželio 9 d. siūlymą (toliau – Siūlymas), kuriuo prašė per 10 dienų nuo laiško gavimo dienos informuoti, ar ieškovė sutinka su preliminarios sutarties pakeitimu, kuriame dėl force majeure aplinkybių bus pratęstas pagrindinės sutarties sudarymo terminas 3 mėnesiams ir buto kaina padidinta iki 100 000 Eur.
1.4. Ieškovė 2022 m. birželio 14 d. pateikė atsakovei atsakymą į Siūlymą, kuriame nurodė:
1.4.1. Atsakovė neįrodė visų būtinų sąlygų, tam, kad aplinkybės būtų pripažintos force majeure, o Siūlyme pateiktos aplinkybės (generalinio rangovo prievolių pagal sutartį nevykdymas, medžiagų bei darbo jėgos trūkumas ir pabrangimas), savaime nėra laikomos nenugalima jėga;
1.4.2. Pagrindinė sutartis ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 31 d. nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės ir sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, todėl atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovės sumokėtą 12 000 Eur dydžio avansą ir atlyginti ieškovės patirtus nuostolius dėl Sutarties nevykdymo;
1.4.3. Šalių sudaryta Sutartis ir joje nurodyta prievolė sudaryti pagrindinę sutartį yra laikoma pasibaigusia nuo 2022 m. birželio 1 d., o atsakovės Siūlymas dėl kainos pakeitimo ir pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimo pateiktas jau pasibaigus Sutarčiai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nei Sutartyje nurodyto pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimui, nei Sutartyje nurodytos kainos vienašališkam padidinimui;
1.4.4. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 ir 5.7 punktai, kuriais yra nesąžiningai ir nepagrįstai apribojama atsakovės, kaip verslininkės, atsakomybė, taip pat apribojamos vartotojo teisės verslininko atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus, o taip pat verslininkui suteikiama teisė negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumatoma vartotojo teisė gauti iš verslininko tokio pat dydžio sumas, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį ar jos neįvykdo, laikytinos nesąžiningomis ieškovės, kaip vartotojos, atžvilgiu.
1.5. 2022 m. birželio 25 d. ieškovė sudarė preliminarią turto pirkimo–pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu (toliau – Pakeičianti sutartis), kuria pakeitė su atsakove sudarytą ir dėl atsakovės kaltės neįvykdytą Sutartį. Kadangi Pakeičiančios sutarties kaina 130 000 Eur, o Sutarties – 84 000 Eur, atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovės patirtus 46 000 Eur nuostolius, kaip skirtumą tarp minėtų sutarčių.
1.6. Atsakovei paprašius pateikti įrodymus patvirtinančius nuostolių dydį, ieškovė tai pagrindžiančius duomenis jai pateikė ir pareikalavo grąžinti 12 000 Eur avansą, atlyginti 46 000 Eur patirtus nuostolius bei 600 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Atsakovei neatlikus jokių mokėjimų, ieškovė kreipiasi į teismą.
2. Atsakovė UAB „Sostinės valdos“ pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, prašydama ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Procesiniai dokumentai iš esmės grindžiami šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. Ieškovė Sutarties nenutraukė, todėl nėra visų būtinųjų pakeičiančios sutarties nuostolių atlyginimo sąlygų.
2.2. Pakeičiamoji sutartis neatitinka protingumo reikalavimų, kadangi i) ieškovė susitarė pirkti butą nebe priemiestyje, bet centrinėje miesto dalyje, ii) ir turtas, už kurį ieškovė prašo kompensacijos, 40 proc. brangesnis nei pagal Sutartį.
2.3. Ieškovė reikalauja atlyginti nuostolius, kurių ji nėra patyrusi, t. y. pagal Pakeičiančią sutartį ieškovė yra sumokėjusi tik 15 000 Eur, nors reikalauja iš atsakovės pagal šią sutartį sumokėti 46 000 Eur.
2.4. Ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes atsakovė neatsisakė ieškovei parduoti buto, tik nurodė, kad buto kainą privalo padidinti iki 100 000 Eur. Tuo tarpu ieškovė susitarė, kad įsigys turtą, kurio vertė 130 000 Eur.
2.5. Atsakovė buvo priversta didinti buto kainą dėl to, kad rangovas jai nurodė, jog už sutartas kainas dėl statybinių medžiagų, darbo jėgos kaštų pabrangimo ir darbo jėgos prieinamumo sumažėjimo negali pastatyti buto.
2.6. Atsakovė yra grąžinusi ieškovei 12 000 Eur avansą.
2.7. Ieškinys yra parengtas perkeliant ankstesnių dokumentų, už kuriuos taip pat reikalaujama atlyginti, tekstą, todėl priteisus bylinėjimosi išlaidas visa prašoma apimtimi, susidarys teisiškai nepagrįsta situacija, kai atsakovė turėtų sumokėti už tai du kartus.
3. Ieškovė dubliku pripažino atsakovę patenkinus jos reikalavimą dėl 12 000 Eur avanso grąžinimo, todėl prašė tenkinti likusią ieškinio dalį. Be ieškinyje nurodytų aplinkybių teigė, kad:
3.1. Kadangi preliminarioji sutartis pasibaigė nuo 2022 m. birželio 1 d., o ieškovė dar ir papildomai 2022 m. birželio 14 d. raštu informavo atsakovę apie tai, kad neketina toliau tęsti teisinių santykių su atsakove pasibaigusios preliminarios sutarties pagrindu, tai nebuvo jokios būtinybės ieškovei papildomai jau tuo metu pasibaigusios preliminarios sutarties nutraukinėti.
3.2. Kainų skirtumas ir nuostoliai tarp sutarčių yra ne hipotetiniai, o visiškai aiškūs ir pilnai pagrįsti. Ieškovė pagal Pakeičiančią sutartį yra sumokėjusi 15 000 Eur, o likusią kainos dalį – 115 000 Eur – yra įsipareigojusi sumokėti pardavėjui iki 2022 m. rugsėjo 30 d.
3.3. Pakeičianti sutartis atitinka protingumo reikalavimą, nes: i) sudarytą per protingą 25 dienų laikotarpį po Sutarties su atsakove pasibaigimo; ii) sutarties atitinka rinkos kainą; iii) abu sutarčių objektai yra panašūs.
3.4. Atsakovės elgesys, kai atsakovė pasiūlė ženkliai didesne kaina įsigyti butą, kai preliminari sutartis jau buvo pasibaigusi, ieškovės atžvilgiu buvo visiškai nesąžiningas ir neprotingas.
3.5. Nuo atsakovės nesąžiningo elgesio nukentėjo ir daugiau asmenų, kurie su atsakove sudarė preliminarias sutartis dėl nekilnojamojo turto įsigijimo. Šias istorijas yra aprašiusi ir žiniasklaida.
4. Atsakovė tripliku su ieškovės dubliko argumentais nesutiko, toliau prašė ieškinį atmesti. Be atsiliepime pateiktų argumentų, papildomai nurodė, kad:
4.1. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė yra patyrusi nuostolius pilna apimtimi.
4.2. Kaip teigia ieškovė, Pakeičianti sutartis buvo sudaryta per 25 dienas. Šiuo atveju atsakovei kyla abejonių dėl tokių terminų, nes įvertinti rinkoje esančius objektus ir sudaryti dėl jų susitarimus, šis terminas nėra pakankamas. Toks terminas galėjo sąlygoti ir tai, kad nebuvo tinkamai įvertintas pakankamas nekilnojamojo turto objektų skaičius, kas lėmė sutarčių kainų skirtumus. Taip pat dublike akcentuojama atitiktis rinkos kainoms, tačiau nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje šis kriterijus nėra išskirtas kaip sudarantis protingumo sąlygos turinį.
4.3. Atsakovė negalėjo numatyti, kad ieškovė planuos įsigyti turtą Vilniaus centre, kai butas pagal sutartį su atsakove buvo Vilniaus priemiestyje, todėl iš atsakovės negali būti reikalaujama tokių neproporcingų nuostolių atlyginimo.
4.4. Ieškovė dublike patvirtina, kad buto iš atsakovės nusprendė neįsigyti ne dėl kokių nors objektyvių priežasčių, o kad jai buto kainos neženklus padidinimas buvo nepriimtinas. Byloje esanti Pakeičianti sutartis patvirtina, kad buto nusprendė įsigyti ne dėl finansinio negalėjimo, nes turtas įsigyjamas už ženkliai didesnę kainą, o išskirtinai dėl savo vidinių įsitikinimų ir nepriimtinumo. Tokia situacija neatitinka pakeičiančiosios sutarties instituto esmės.
5. Žodinio bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas paaiškino, kad nors buvo sudaryta Pakeičiančioji sutartis, tačiau šio buto (duomenys neskelbtini) ieškovė neįsigijo, bet įsigijo kitą butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
6. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė grąžino ieškovei 12 000 Eur avansą ir sumokėjo 8400 Eur sumą, atsakovės vertinamą kaip netesybos. Ieškovė patvirtino gavusi šias sumas, todėl laiko, kad iš dalies atsakovė įvykdė ieškinį – grąžino avansą ir atlygino dalį (8400 Eur) nuostolių.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Ieškinys tenkintinas iš dalies
7. Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimais ir surinktais rašytiniais įrodymais nustatytos šios faktinės aplinkybės:
7.1. Tarp šalių 2021 m. liepos 24 d. buvo sudaryta Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo –pardavimo sutartis Nr. A100A12, kuria šalys susitarė ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 31 d. sudaryti pagrindinę 46,47 kv. m. dydžio buto, esančio pastato 1 aukšte, ir parkavimo vietos, esančių statomame daugiabutyje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčo buto ir parkavimo vietos kaina, nurodyta preliminariojoje sutartyje – 84 000 Eur. Pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas – 2022 m. gegužės 31 d.
7.2. Ginčo preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu ieškovė sumokėjo atsakovei 12 000 Eur avansą;
7.3. Iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino (2022 m. gegužės 31 d.) pagrindinė ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
7.4. 2022 m. birželio 9 d. atsakovė raštu pasiūlė ieškovei pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir ginčo turto įsigijimo kainą padidinti iki 100 000 Eur.
7.5. 2022 m. birželio 14 d. ieškovė per atstovą raštu atsakė, kad su pateiktu atsakovės pasiūlymu nesutinka, paprašė grąžinti sumokėtą avansą ir nurodė, kad reikalauja nuostolių atlyginimo.
7.6. 2022 m. birželio 27 d. atsakovė raštu paprašė ieškovės pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus.
7.7. 2022 m. birželio 28 d. ieškovė raštu atsakovei nurodė, kad patyrė 46 000 Eur nuostolius, sudariusi Pakeičiančią sutartį.
7.8. 2022 m. birželio 25 d. ieškovė su byloje nedalyvaujančiu asmeniu sudarė preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė ketino įsigyti 43,08 kv. m butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1 pastato aukšte, už 130 000 Eur kainą. Pagrindinė sutartis pagal šią sutartį nebuvo sudaryta, nes pardavėjas (byloje nedalyvaujantis asmuo) nesugebėjo panaikinti butui taikomų areštų.
7.9. Bylos nagrinėjimo metu 2022 m. rugpjūčio 3 d. atsakovė grąžino ieškovei 12 000 Eur avansą.
7.10. 2022 m. rugsėjo 22 d. ieškovė sudarė kitą preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį dėl 47,35 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, įsigijimo už 165 000 Eur kainą. Pagal šią preliminarią sutartį ieškovė 2022 m. lapkričio 17 d. sudarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigijo šį butą.
7.11. 2023 m. sausio 17 d. atsakovė pervedė ieškovei 8 400 Eur sumą kaip netesybas, nors ginčo sutartis tokių netesybų nenustatė, tačiau atsakovė įvertino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos poziciją.
7.12. Ieškovė savo patirtus nuostolius skaičiuoja tokiu būdu: iš faktiškai (duomenys neskelbtini) įsigytos buto kainos atima ginčo turto kainą (165 000 – 84 000 = 81 000 Eur), iš gauto skirtumo atima 35 000 Eur, t. y. kainų skirtumas dėl butų lokacijos ir nepanašumo, kurio ir nereikalauja iš atsakovės, ir gautą sumą (46 000 Eur) laiko savo nuostoliais (81 000 – 35 000 = 46 000 Eur).
8. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl ieškovės patirtų nuostolių atsakovei iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties atlyginimo.
Dėl bylos dalies nutraukimo
9. Bylos nagrinėjimo metu: (i) 2022 m. rugpjūčio 3 d. atsakovė grąžino ieškovei 12 000 Eur avansą; (ii) 2023 m. sausio 17 d. atsakovė pervedė ieškovei 8 400 Eur sumą kaip netesybas, nors ginčo sutartis tokių netesybų nenustatė, tačiau atsakovė įvertino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos poziciją.
10. Atsižvelgiant į tai, ieškovės atstovas 2023 m. sausio 19 d. žodinio teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė atsisako reikalavimo dėl 12 000 Eur avanso ir 8 400 Eur nuostolių priteisimo, bei toliau palaiko savo ieškinio reikalavimą dėl 37 600 Eur nuostolių priteisimo. Ieškovė ir jos atstovas žodinio teismo posėdžio metu patvirtino, kad jiems yra žinomos ieškinio reikalavimų atsisakymo pasekmės.
11. CPK 140 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškovas gali bet kurioje proceso stadijoje raštu ar žodžiu atsisakyti ieškinio. Teismui žodžiu išsakytas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio dalies atsisakymo yra priimtinas. CPK 293 straipsnio 4 punktas nustato, kad byla nutraukiama ieškovui atsisakius ieškinio ir teismui atsisakymą priėmus, todėl šiuo atveju bylos dalis dėl ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovės 12 000 Eur avanso ir 8 400 Eur nuostolių, yra nutrauktina.
12. Ieškovei grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio už šią reikalavimų dalį, t. y. 344,25 Eur (CPK 87 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ginčo šalių 2021 m. liepos 24 d. buvo sudaryta Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo –pardavimo sutartis Nr. A100A12, kuria šalys susitarė ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 31 d. sudaryti pagrindinę 46,47 kv. m. dydžio buto, esančio 1 pastato aukšte, ir parkavimo vietos, esančių statomame daugiabutyje, adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, pirkimo–pardavimo sutartį už 84 000 Eur bendrą kainą. Ieškovė, vykdydama ginčo sutartį, laiku sumokėjo atsakovei 12 000 Eur dydžio avansą.
14. Ikisutartinius santykius reglamentuojančių CK 6.163 – 6.165 straipsnių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad, pradėjus derybas, šalis sieja specifiniai – pasitikėjimo teisiniai santykiai, kurie reikalauja abipusio sąžiningumo viena kitos atžvilgiu. Taigi derybose dėl sutarties sudarymo šalys, kaip ir vykdydamos sutartis, privalo elgtis sąžiningai, ir tai įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsniuose. Šios pareigos pažeidimas yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.
15. Kasacinio teismo praktikoje preliminariosios sutarties sudarymas apibūdinamas kaip baigiamasis, atspindintis toliausiai pažengusias derybas, ikisutartinių santykių etapas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Viena vertus, ja sukuriamas tvirtesnis teisinis santykis negu derybos, kurios nėra forminamos tokia sutartimi, kita vertus, jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, nes jos objektas yra pagrindinės sutarties sudarymas, todėl jos pažeidimo atveju taikomi gynybos būdai yra ribojami. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas).
16. Nagrinėjamu atveju ginčo preliminarioji sutartis buvo sudaryta tarp verslu užsiimančios bendrovės (atsakovės) ir fizinio asmens, ketinančio įsigyti butą asmeninių (šeimos) poreikių tenkinimui, t. y. vartotojo (ieškovės). Ginčo sutarties tekstas buvo parengtas atsakovės, dėl kiekvienos iš sutartinių sąlygų atskirai nebuvo tariamasi ir deramasi, t. y. ieškovė prisijungė prie atsakovės parengtos sutarties. Ieškovė yra pakankamai jauno amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo, žodinio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandorių praeityje nėra sudariusi, t. y. yra pakankamai nepatyrusi šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad ginčo preliminarioji sutartis taip pat kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, o ieškovei yra taikoma vartotojo teisinė apsauga (CK 6.2281 straipsnis).
17. Vertinant nagrinėjamoje byloje sudarytą ginčo preliminariąją sutartį, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinės sutarties sudaryti šalys negalėjo, nes ginčo turtas (daugiabutis namas) dar nebuvo pastatytas. Ginčo sutarties tekstas patvirtina, kad sutartis yra sudaryta iš bendrųjų ir specialiųjų sąlygų, yra aiškiai įvardintas ir apibrėžtas ketinamas įsigyti turtas, nustatytos esminės pagrindinės sutarties sąlygos (kaina, dalykas), apibrėžtos šalių teisės ir pareigos, atsakomybė, pridėti būsimo turto brėžiniai, atliktinų darbų aprašymas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju ginčo šalių ikisutartinės derybos buvo pasiekusios aukščiausią derybų pažangos laipsnį, todėl ieškovė pagrįstai pasitikėjo ir buvo įsitikinusi, kad pagrindinė sutartis dėl ginčo turto tikrai bus sudaryta.
Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybių
18. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020)
19. Ieškovė teigia, kad atsakovė nesilaikė preliminariojoje sutartyje nurodyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti ir jį praleido. Taip pat atsakovė neatliko ginčo sutarties priede Nr. 3 nurodytų darbų bei neįvykdė kitų savo sutartinių įsipareigojimų, kurie yra nustatyti ginčo sutarties bendrųjų sąlygų 3.1, 3.2, 3.5 ir 4.3 punktuose, t. y. neužbaigė statybos darbų, kad ginčo butas būtų 85 proc. baigtumo, nepakvietė ieškovės apžiūrėti ginčo buto, sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl to šiuo atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad pagrindinės sutarties nesudarymas nustatytu laiku buvo pagrįstas.
20. Atsakovė nurodė, kad nespėjo laiku baigti statybos darbų dėl įtemptos geopolitinės situacijos (karo Ukrainoje), dėl ko sutriko žaliavų tiekimas, statybinės medžiagos ženkliai pabrango, atsakovės rangovas pakėlė darbų kainą. Šias priežastis atsakovė vertina kaip objektyvias, nuo atsakovės valios ir veiksmų nepriklausančias aplinkybes, todėl nėra atsakinga už termino sudaryti pagrindinę sutartį praleidimą.
21. Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tačiau tam tikrais atvejais pasikeitus esminėms aplinkybėms besąlygiškas reikalavimas vykdyti sutartį gali būti nepateisinamas, nes neatitiktų protingumo, sąžiningumo principų. CK normose nustatytas ne vienas institutas, kuriuo iš esmės pateisinama sąžiningumo principo viršenybė prieš sutarties privalomumo principą, pavyzdžiui, nenugalimos jėgos institutas (pranc. force majeure), sutarties vykdymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms institutas (lot. rebus sic stantibus).
22. CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms. Šioje teisės normoje įtvirtintos sutartinių įsipareigojimų vykdymo taisyklės gali būti taikomos tik tuo atveju, kai po sutarties sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Pagal CK 6.204 straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgdama į kitose CK 6.204 straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Taigi, taikant CK 6.204 straipsnyje nustatytą rebus sic stantibus institutą, siekiama inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo ir sutarties sąlygą (-as) pakeisti taip, kad toks pakeitimų rezultatas sugrąžintų šalims prarastą, sutarties sudarymo metu egzistavusią sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą. Tokiu būdu nustatoma sutarties šalims pareiga bendradarbiauti ir ieškoti kompromisinio problemos sprendimo būdo nesikreipiant į teismą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis).
23. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovės 2022 m. birželio 9 d. rašto ieškovei „Dėl 2021-07-24 preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. A100A12“ turinys patvirtina, kad atsakovė siekė inicijuoti derybas dėl preliminariosios sutarties esminių sąlygų (pagrindinės sutarties sudarymo termino ir ketinamo įsigyti turto kainos) pakeitimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į keletą aspektų. Pirma, toks siūlymas ieškovei buvo pateiktas jau pasibaigus ginčo preliminariojoje sutartyje nurodytam terminui; antra, siūlyme yra remiamasi nenugalimos jėgos institutu.
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad lyginamojoje sutarčių teisėje rebus sic stantibus ir force majeure institutai pagal savo prigimtį pripažįstami giminingais, ypač kai šiuolaikinėje doktrinoje force majeure yra suprantamas labai plačiai, t. y. ne tik kaip apimantis atvejus, kai sutarties vykdymas tampa nei fiziškai, nei teisiškai neįmanomas, bet ir atvejus, kai teoriškai sutarties vykdymas yra įmanomas, tačiau praktinis jo įgyvendinimas tampa sudėtingas ir ekonomiškai neefektyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, 34 punktas). Tačiau pažymėtina ir tai, kad šie giminingi institutai yra savarankiški teisių gynimo būdai, kurie gali būti teismo taikomi esant pareikštam šalies reikalavimui.
25. Nenugalimos jėgos atveju pirmiausia siekiama išvengti sutartinės atsakomybės dėl pateisinančių aplinkybių. Už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Tačiau šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui (CK 6.212 straipsnio 1 dalis).
26. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl nenugalimos jėgos ar sutarties vykdymo esminio suvaržymo institutų taikymo, būtina atsižvelgti ne tik į patį neįmanomumo vykdyti sutartinius įsipareigojimus laipsnį, bet ir į nukentėjusios šalies pasirinktą teisių gynimo būdą, taip pat ir į kitos šalies interesus. Pabrėžtina, kad šiais teisių gynimo būdais turi būti naudojamasi sąžiningai, siekiant eliminuoti sutarties vykdymo suvaržymo naštą, juos taikant neturi būti pažeista sutarties šalių tarpusavio interesų pusiausvyra. Juo labiau nenugalima jėga negali būti naudojama kaip pretekstas nepagrįstai sustabdyti sutarties vykdymą ar būti atleistam nuo sutartinės atsakomybės. Dėl to teismai, vertindami šių teisių gynimo būdų taikymo pagrįstumą, turi atsižvelgti į minėtas aplinkybes ir konkrečioje situacijoje įvertinti, kurio iš šių būdų taikymas yra adekvatus kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022 41 punktą).
27. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, nors ir bandė remtis ją nuo civilinės atsakomybės atleidžiančiais institutais, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nurodomas aplinkybes, dėl kurių nebuvo laiku pastatytas daugiabutis ir atitinkamai laiku sudaryta pagrindinė sutartis. Teismo vertinimu, atsakovė įrodinėjimo procese šiuo aspektu buvo pakankamai pasyvi ir vangi, nors būtent ji yra suinteresuota šių aplinkybių įrodymu. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015).
28. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad po ginčo preliminariojoje sutartyje nurodyto termino pabaigos (po 2022 m. gegužės 31 d.) atsakovės ieškovei teikti pasiūlymai pratęsti terminą ir parduoti ginčo turtą už didesnę kainą vertintini ne kaip atsakovės pastangų dėjimas išsaugoti ikisutartinius santykius ir pasinaudoti rebus sic stantibus institutu, kaip teigia atsakovė, bet kaip naujas pasiūlymas ieškovei sukurti kito turinio ikisutartinius santykius (nauja oferta). Teismas taip pat konstatuoja, kad atsakovė neįrodė force majeure aplinkybių (CPK 178 straipsnis), todėl negali būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė (vengė) sudaryti pagrindinę sutartį, taigi yra kalta dėl jos nesudarymo.
29. Nustačius, kad atsakovė yra kalta dėl atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovei jos sumokėtą 12 000 Eur avansą (ginčo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3 punktas). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė 2022 m. rugpjūčio 3 d. grąžino ieškovei avansą, todėl teismas laiko, kad atsakovė šią ieškinio dalį pripažino ir geranoriškai įvykdė, dėl to papildomai dėl avanso grąžinimo pagrįstumo nepasisako (CPK 268 straipsnio 5 dalis).
Dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų
30. Šiuo sprendimu nustatyta, kad atsakovė (pardavėja) nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi byloje nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai kaip viena iš ikisutartinės civilinės atsakomybės sąlygų. Tai lemia atsakovės kaltę dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo ir sudaro pagrindą spręsti dėl nukentėjusios šalies (ieškovės) patirtų nuostolių atlyginimo (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
31. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra nurodęs, kad teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 33–34 punktai). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 35 punktas).
32. Aukštas šalių tarpusavio pasitikėjimo lygis yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudarius pagrindinę sutartį. Taigi teisinės apsaugos apimtį ikisutartiniuose santykiuose lemia pati šių civilinių teisinių santykių prigimtis ir tai, kad tam tikrame derybų etape yra sukuriamas šalių tarpusavio pagrįstas pasitikėjimas, todėl, nesąžiningai šaliai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, nukentėjusiai sutarties šaliai turi būti atlyginami nuostoliai už šalių tarpusavio pagrįsto pasitikėjimo, kuris gali prilygti tinkamą sutarties įvykdymą saugančiam lūkesčio interesui, sužlugdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 40 punktas). Šiuo atveju, minėta, kad ginčo šalių ikisutartinės derybos buvo pasiekusios aukščiausią pasitikėjimo lygį, nes buvo sudaryta detali preliminarioji sutartis, todėl ieškovė turi teisę reikalauti tokio nuostolių atlyginimo, kuris prilygtų tinkamą sutarties įvykdymą saugančiam lūkesčio interesui. Tačiau teismas pabrėžia, kad savaime itin aukštas šalių pasitikėjimas ikisutartiniuose santykiuose nelemia nuostolių atlyginimo visais atvejais, nes nukentėjusi šalis (ieškovė) turi įrodyti, kad tokius nuostolius ji faktiškai patyrė ir neprisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo.
33. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 4 dalį, yra nurodęs, kad ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju taip pat galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, jog nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo (realiai) turėtos išlaidos, bet ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 konstatuota, kad prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo. Sąžininga preliminariosios sutarties šalis, besiremianti šiuo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu sau blogesnėmis sąlygomis. Kainų skirtumas (t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) nustatomas palyginus kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jeigu nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2011; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013). Toliau plėtojant teismų praktiką, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme prarastos galimybės atveju atsiradusių nuostolių atlyginimas taikant kainų skirtumo principą visų pirma siejamas su situacija, kai nukentėjusi šalis vietoje nutrauktos sutarties per protingą terminą sudaro kitą, nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Nurodytą teisinį reguliavimą preliminariosios sutarties pažeidimo (vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju iš esmės atitinka situacija, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis po to, kai su ja nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, per protingą terminą sudaro nesudarytą pagal preliminariąją sutartį pagrindinę sutartį pakeičiančią sutartį. Tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiame kontekste kasacinis teismas pažymėjo, kad kainų skirtumo principas yra tik vienas, bet ne vienintelis iš galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų. Prarasta galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais, pvz., palūkanų netekimu ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2011; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013).
34. Taigi Lietuvos nacionalinėje teisėje prarastos galimybės piniginė vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais, tarp kurių vienas yra kainų skirtumo principas taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalį, kai nukentėjusi šalis vietoje nutrauktos (nesudarytos) sutarties per protingą terminą sudaro kitą, nutrauktą (nesudarytą) sutartį pakeičiančią sutartį. Šiuo atveju ginčo preliminarioji sutartis pasibaigė, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl ieškovė sudarė kitas preliminarąsias sutartis ir galiausiai įsigijo butą, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ir šią sutartį laiko pakeičiančiąja sutartimi CK 6.258 straipsnio 5 dalies prasme.
Dėl ieškovės prašomų priteisti nuostolių (ne)pagrįstumo
35. Nagrinėjamu atveju ieškovės pusė, galutinai patikslinus ieškinio reikalavimus 2023 m. sausio 19 d. žodinio teismo posėdžio metu, prašo priteisti iš atsakovės 37 600 Eur nuostolių, kaip prarastos galimybės vertę, apskaičiuotą pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Ieškovė savo patirtus nuostolius skaičiuoja taip: iš faktiškai (duomenys neskelbtini) įsigyto buto kainos (165 000 Eur) atima ginčo turto kainą (84 000 Eur), iš gauto skirtumo (81 000 Eur) atima 35 000 Eur, kuriuos laiko kainų skirtumu dėl butų lokacijos ir nepanašumo, kurio ir nereikalauja iš atsakovės, tada iš gauto skirtumo (46 000 Eur) atima atsakovės padengtą nuostolių dalį (8 400 Eur) (165 000 – 84 000 = 81 000 – 35 000 = 46 000 – 8 400 = 37 600 Eur).
36. Minėta, kad byloje nustatyta, jog 2022 m. birželio 25 d. ieškovė su byloje nedalyvaujančiu asmeniu sudarė preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė ketino įsigyti 43,08 kv. m butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 1 pastato aukšte, už 130 000 Eur kainą. Pagrindinė sutartis pagal šią sutartį nebuvo sudaryta, nes pardavėjas (byloje nedalyvaujantis asmuo) nesugebėjo panaikinti butui taikomų areštų. Dėl to 2022 m. rugsėjo 22 d. ieškovė sudarė kitą preliminariąją turto pirkimo-pardavimo sutartį dėl 47,35 kv. m buto, esančio (duomens neskelbtini) Vilniuje, įsigijimo už 165 000 Eur kainą. Pagal šią preliminarią sutartį ieškovė 2022 m. lapkričio 17 d. sudarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigijo šį butą.
37. Atsakovė teigia, kad ieškovė reikalauja atlyginti nuostolius, kurių ji nėra patyrusi. Atsakovės teigimu, ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes atsakovė siūlė ginčo butą naujomis sąlygomis įsigyti už 100 000 Eur, kai tuo tarpu ieškovė iš pradžių ketino pirkti kitą butą už 130 000 Eur, o po to faktiškai įsigijo už 165 000 Eur. Šios ieškovės sudarytos sutartys su kitais asmenimis negali būti laikomos pakeičiančiosiomis sutartimis, nes ieškovė pasirinko butus miesto centrinėje dalyje, jau pastatytus ir įrengtus, kai pagal ginčo sutartį iš atsakovės ketino įsigyti butą priemiestyje su daline apdaila.
38. Nagrinėjamu atveju ieškovė, grįsdama savo reikalaujamus 37 600 Eur nuostolius, pateikė rašytinius įrodymus (preliminarias sutartis, pagrindinę sutartį, butų vertinimus, atsakovo parduodamų butų skelbimus, (duomenys neskelbtini) parduodamų butų skelbimus) bei teikė žodinius paaiškinimus. Ieškovė nurodė, kad renkantis butą jai svarbu buvo, kad: (i) butas būtų pirmame aukšte, nes ji laiko katinus, kuriuos per balkoną išleidžia į lauką; (ii) būtų 2 kambariai bute, 30 – 55 kv. m ploto butas; (iii) butas būtų Vilniaus mikrorajone, kuriame ieškovė turi draugų ar giminaičių. Tokiu būdu ieškovė pasirinko ginčo butą iš atsakovės, tokiu pačiu principu vadovavosi ieškodama pakeičiančio buto, nes (duomenys neskelbtini) ji turi draugų, butas buvo taip pat pirmame aukšte, o (duomenys neskelbtini) butas buvo netoli ieškovės mamos gyvenamosios vietos, taip pat buvo pirmame aukšte.
39. Atsakovė nurodė, kad ieškovės pasirinkti buto įsigijimo kriterijai yra labai subjektyvūs. Atsakovė siūlė ieškovei įsigyti už 100 000 Eur, t. y. 16 000 Eur brangiau. Atsakovė pateikė 2022 m. gruodžio 6 d. už 99 500 Eur parduoto buto gretimame name (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kuris taip pat yra pirmame aukšte, 48,80 kv. m bendro ploto su daline apdaila, pirkimo-pardavimo sutartį. Šiuo įrodymu atsakovė įrodinėja, kad ieškovės pasirinkti kiti butai yra per brangūs ir negali būti laikomi pakeičiančiais.
40. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tačiau šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai nelieka. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
41. Sprendžiant klausimą dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimus padarinius, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Nustačius, kad ši šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo. Be to, dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., nekilnojamojo turto rinkoje vykstanti kainų kaita, kurią gali lemti tiek šalies vidiniai, tiek regioniniai ar net pasauliniu mastu vykstantys procesai, kaip antai ekonominė krizė ir pan.). Teisinės preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmės (tarp jų ir prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas) visada priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010).
42. Vertinant, ar ieškovės patirtų nuostolių atsiradimą lėmė būtent atsakovės veiksmai/neveikimas, ir, ar nuostoliai iš tikrųjų yra patirti, yra realūs bei neišvengiami, o ne tikėtini, nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad ginčo sutarties objektas buvo statomas nekilnojamasis turtas. Pažymėtina, kad nekilnojamasis turtas yra specifinė turto rūšis, o nekilnojamojo turto rinka yra išskirtinė sritis, kurioje vykstantys ekonominiai pokyčiai sunkiai prognozuojami ir nepriklausantys nuo šalių valios. Lietuvos teismų praktikoje pabrėžiama, kad nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas visuomet yra susijęs su tam tikra finansine rizika: pirkėjas rizikuoja tuo, kad kritus/padidėjus kainoms jis tą patį turtą galėtų įsigyti mažesne/didesne kaina, pardavėjai – kad kitu metu turtą jie būtų pardavę brangiau ir daugiau išlošę/pigiau ir patyrę nuostolių (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-87/2014). Akcentuotina, kad Lietuvoje ekonomikos krizės požymiai visuotinai pripažįstami nuo 2008 m. pabaigos. Tuo tarpu šiuo metu visuotinai žinoma aplinkybė dėl nekilnojamojo turto rinkos paklausos bei atitinkamai kainų ženklaus didėjimo, kuris prasidėjo popandeminiu periodu. Pažymėtina ir tai, kad kainų kilimui nekilnojamojo turto rinkoje šiuo metu neabejotinai įtakos turi ir geopolitiniai įvykiai dėl karo Ukrainoje ir jų nulemti tiekimo grandinių trikdžiai (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1840-864/2022).
43. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad atsakovei laiku nesudarius pagrindinės sutarties, ieškovė iš pradžių sudarė preliminariąją sutartį dėl buto įsigijimo (duomenys neskelbtini), tačiau pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo kaltės, bet todėl, kad šiam butui nebuvo panaikinti taikomi areštai. Tik po to ieškovė sudarė preliminarią sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovės pasirinkti „pakeičiantieji“ butai yra iš esmės skirtingi nuo ginčo turto: ginčo turtas buvo statomas naujai turtas, planuotas įsigyti tik su daline apdaila, esantis Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) rajone, kuris nėra laikomas miesto centrine dalimi, o „pakeičiantieji“ butai yra senos statybos, įrengti, esantys Vilniaus miesto centrinėje dalyje ((duomenys neskelbtini)). Atsižvelgtina ir tai, kad nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje yra dinamiška, kainų pokyčiai gali būti pakankamai ženklūs ir greiti, todėl vertinant „pakeičiančio“ turto kainą, ieškovė taip pat turėjo atsižvelgti į objektyvias aplinkybes, galimai lėmusias kainų didėjimą, tačiau jokių argumentų ir įrodymų šiuo aspektu nepateikė. Nors ieškovė nurodė, kad 35 000 Eur yra skirtumas dėl butų nepanašumo, kurio ji nereikalauja iš atsakovės, tačiau šios aplinkybės nepagrindė jokiais įrodymais, todėl teismas sprendžia, kad toks kainų skirtumas nėra įrodytas (CPK 178 straipsnis).
44. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tą patį ginčo butą atsakovė siūlė ieškovei įsigyti už 100 000 Eur, t. y. 16 000 Eur brangiau. Atsakovė taip pat į bylą pateikė įrodymus, kad labai panašų butą faktiškai pardavė beveik už 100 000 Eur. Sudarydama ginčo sutartį atsakovė prisiėmė riziką, kad ginčo turtas gali pabrangti iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos, todėl yra teisiškai atsakinga už tokį kainų skirtumą. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad ieškovės patirti nuostoliai skaičiuotini kaip naujai pasiūlytos ir sutartos ginčo buto kainų skirtumas (100 000 – 84 000) ir sudaro 16 000 Eur. Tokia nuostolių suma šiuo atveju vertintina kaip pagrįsta ir priteistina ieškovei iš atsakovės.
Dėl netesybų pagal ginčo sutartį
45. Nagrinėjamos bylos atveju šalys preliminariosios sutarties įvykdymą užtikrino netesybomis (10 proc. nuo turto kainos bauda), tačiau bauda nustatyta tik atsakovės naudai ieškovei pažeidus ginčo sutartį (bendrųjų sąlygų 5.4 punktas), taip pat susitarė, kad, atsakovės atsakomybė yra ribojama tik tiesioginių nuostolių dydžiu, kurie negali viršyti 5 proc. turto kainos (bendrųjų sąlygų 5.7 punktas).
46. 2023 m. sausio 17 d. atsakovė pervedė ieškovei 8 400 Eur sumą kaip netesybas, nors ginčo sutartis tokių netesybų nenustatė, tačiau atsakovė įvertino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos poziciją. Atsakovė nurodė, kad ji vykdo visus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išaiškinimus ir nutarimus ar rekomendacijas, ir atsižvelgdama į tarnybos 2022 m. spalio 7 d. raštą „Dėl UAB „Sostinės valdos“ dėl 2021 m. liepos 24 d. Preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. A100A12 sąlygų“, sumokėjo ieškovei baudą (netesybas), kurios dydis atitinka ginčo sutartyje nurodytoms netesyboms.
47. Kaip 2022 m. spalio 7 d. rašte pažymėjo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ginčo sutartimi paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nevykdyti sutarties ir nenumatoma vartotojo teisė gauti iš verslininko tokio pat dydžio sumas (Sutarties Bendrosios dalies 5.7 punktu bendrovės atsakomybė yra ribojama tik tiesioginių nuostolių dydžiu, kurie negali viršyti 5 % nuo nurodytos bendrosios turto kainos), kai šis vienašališkai nutraukia sutartį, tokiu būdu pažeidžiant šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ginčo sutartis įtvirtina atsakovės civilinės atsakomybės apribojimą. Sutarties Bendrosios dalies 5.3 punkto sąlygoje yra nustatyta, jog vartotojui nutraukus ginčo sutartį dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo, t. y. dėl UAB „Sostinės valdos“ kaltės, tokiu atveju bendrovė vartotojui įsipareigoja tik grąžinti sumokėtą avansinį mokestį. Sutarties Bendrosios dalies 5.7 punkte yra įtvirtinama atsakovės civilinės atsakomybės riba, t. y. UAB „Sostinės valdos“ atsakomybė yra ribojama tik tiesioginių nuostolių dydžiu, neviršijančių 5 % nuo nurodytos bendrosios nekilnojamojo turto kainos (t. y. vertinamu atveju neviršijančius 4 200 Eur). Pastebėtina, kad vartotojui, remiantis jam taikomos civilinėse atsakomybės už ginčo sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą nuostatomis, ginčo sutartyje nustatyta gerokai didesnė civilinė atsakomybė nei atsakovei, tokiu būdu įtvirtinama pardavėjui palankesnės padėtis lyginant su vartotoju. Tarnyba padarė išvadą, kad atsakovei UAB „Sostinės valdos“ neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus bei dėl to vartotojui (ieškovei) nutraukus su bendrove sudarytą sutartį, atsakovei kyla pareiga ne tik taikyti restituciją, t. y. grąžinti vartotojo sumokėtą avansinį mokestį, bet ir atlyginti vartotojo patirtus nuostolius ir sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
48. Teismas neturi pagrindo nesutikti su išvada, kad ginčo sutarties Bendrosios dalies 5.3 bei 5.7 punktuose įtvirtintos sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.2284 straipsnio 2 dalies 2 punkto vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. netinkamai panaikina arba apriboja vartotojo teises verslininko ar kitos šalies atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo, ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus. Dėl to teismas konstatuoja, kad šios bylos nagrinėjimo metu atsakovės ieškovei sumokėta 8 400 Eur suma laikytina netesybomis ir pagrįstai sumokėta ieškovei.
49. CK 6.73 straipsnyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Dėl to šiuo sprendimu ieškovei iš atsakovės priteistinas nuostolių dydis mažinamas faktiškai sumokėta bauda (16 000 – 8 400) ir po įskaitymo priteistina 7 600 Eur nuostolių.
Dėl procesinių palūkanų
50. Procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014).
51. Ieškovė pagrįstai prašo teismo priteisti iš atsakovės 5 proc. procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl šios iš atsakovo yra priteistinos (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
52. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis).
53. CPK 94 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis juos patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu vienai šaliai pareiškus reikalavimą, nuo kurio gindamasi kita šalis patyrė bylinėjimosi išlaidų, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu kitos šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014; 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016).
54. Šiuo atveju ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų (12 000 Eur avanso ir 8 400 Eur nuostolių priteisimo) todėl, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu geranoriškai sumokėjo šias sumas. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, galima laikyti, jog dėl nutrauktos bylos dalies yra priimtas ieškovei palankus sprendimas. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjamu atveju laiko, kad yra patenkinta 48 proc. ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga tenkintam reikalavimui, o atsakovei priteistina iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga atmestam reikalavimo dydžiui, t. y. 52 proc.
55. Ieškovė prašo priteisti 4092,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikė išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsakovė prašo priteisti 3956,70 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikė išlaidas patvirtinančius įrodymus.
56. CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
57. Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ginčo sumos dydį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
58. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, apimtį, sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų kiekį, teismas konstatuoja, kad ginčo šalių prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra protingo dydžio.
59. Ieškovei iš atsakovės priteistina 1964,16 Eur (4092,00 * 48 proc.) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai ir 114,75 Eur (459 * 25 proc.) žyminio mokesčio, iš viso 2078,91 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei iš ieškovės priteistina 2057,48 Eur (3956,70 * 52 proc.) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai.
60. Atlikus priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą (2078,91 – 2057,48) ieškovei iš atsakovės priteistina 21,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.
61. Pašto išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija minimalaus dydžio, todėl iš šalių nepriteistinos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 263, 270, 282, 307 straipsniais teismas
n u s p r e n d ž i a:
priimti ieškovės A. V., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškinio dalies dėl ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės valdos“, j. a. k. 304142434, 12 000 Eur avanso ir 8 400 Eur nuostolių, atsisakymą ir civilinės bylos Nr. e2-920-1012/2023 dalį dėl šių ieškovės reikalavimų nutraukti.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei A. V., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės valdos“, j. a. k. 304142434, 7 600,00 Eur (septynis tūkstančius šešis šimtus eurų ir 0 ct.) nuostolių, 5 (penkis) proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (7 600 Eur) nuo ieškinio priėmimo dienos (2022 m. liepos 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir 21,43 Eur (dvidešimt vieną eurą ir 43 ct.) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Grąžinti ieškovei A. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 344,25 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 25 ct.) žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. liepos 13 ir 18 d. (Teismų informacinėje sistemoje Liteko įmokos kodas ZK81994). Išaiškinti ieškovei, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi teismo sprendimu (nutartimi).
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį apygardos teismą.
Teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė