Civilinė byla Nr. e2A-115-790/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00979-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.1.2.7; 2.1.5.3; 2.6.10.5.2.1; 2.6.16.12

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                   2026 m. balandžio 9 d.

  Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Aldonos Tilindienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RIMI LIETUVA“ ir trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RIMI LIETUVA“ dėl žalos atlyginimo ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, R. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,RIMI LIETUVA“ 36 267,20 Eur žalos atlyginimą, 438 538,12 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2000 m. gegužės 12 d. akcinė bendrovė (toliau – AB) „Vilniaus vaivorykštė“ ir atsakovė UAB ,,RIMI LIETUVA“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. PC/011/V, kurios pagrindu atsakovei išnuomotos mažmeninei prekybai skirtos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurių bendras naudingas plotas yra 803,13 kv. m, plane pažymėtos indeksais: rūsio patalpos R-24, nuo R-25 iki R-42 (imtinai); pirmojo aukšto patalpos nuo 1-12 iki 1-27 (imtinai). Naujoji pastato savininkė UAB „Serneta“ 2001 m. balandžio 5 d. su atsakove sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. PC/011/V pakeitimą Nr. 1. Pastato savininkė ir nuomotoja nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. tapo ieškovė. Ieškovė su atsakove 2010 m. rugsėjo 13 d. sudarė naują negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau – Nuomos sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovei išnuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais: I-24, nuo I-26 iki I-35, nuo I-37 iki I-48; iš viso 899,47 kv. m ploto. Nuomos sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti 63 103,40 Lt plius pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) nuomos mokestį per mėnesį.

3.       Nuomos sutarties vykdymo metu paaiškėjo, kad atsakovė faktiškai naudojasi didesnio ploto patalpomis nei aptarta Nuomos sutartyje, t. y. atsakovė, nesant tam teisinio pagrindo, be ieškovės sutikimo, neatlygintinai naudojasi ieškovei priklausančiomis patalpomis, pažymėtomis indeksais I-25 (7,41 kv. m ploto) ir I-36 (1,74 kv. m ploto), dėl to ieškovė kas mėnesį patiria nuostolius negautų pajamų forma. Ieškovės teigimu, įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2462-345/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-127/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3718-590/2015) pripažinta ieškovės teisė reikalauti nuomos mokesčio už atsakovės faktiškai naudojamas patalpas, nuomos dydį apskaičiuojant proporcingai Nuomos sutartyje apibrėžtam patalpų nuomos kainos dydžiui. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi atsakovė iškeldinta iš patalpų, pažymėtų indeksu I-36.

4.       Ieškovei iškėlus nemokumo (bankroto) bylą, nemokumo administratorius kreipėsi į buvusį ieškovės direktorių su prašymu paaiškinti, kokiu laikotarpiu atsakovė naudojosi indeksais I-25 ir I-36 pažymėtomis patalpomis, ar buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros už patalpų nuomą. R. B. paaiškino, kad patalpomis I-25 ir I-36 atsakovė naudojosi visą laiką ir jų ieškovei negrąžino. Patalpa I-36 turėjo būti grąžinta ieškovei, tačiau, nesant fizinių galimybių tą padaryti, atsakovė turėjo mokėti nuomos mokestį, bet to nepadarė. Kadangi atsakovė nuo 2012 m. neatlygintinai naudojasi patalpomis, ieškovei buvo padaryta 36 267,20 Eur žala. 

5.       Atsakovė, ieškovės teigimu, taip pat nevykdė Nuomos sutarties 6.3 papunktyje įtvirtintos pareigos mokėti indeksuotą nuomos mokestį. Šalys buvo susitarusios nuomos mokesčio dydį indeksuoti kiekvienų metų vasario mėnesį, pradedant indeksaciją taikyti nuo 2011 m., tačiau indeksacija taikoma nebuvo, Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu susidarė 438 538,12 Eur nuomos mokesčio nepriemoka, kurią ieškovė prašo priteisti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 4 920,52 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 920,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė atsakovei iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų 10 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovės nemokumo administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl padarinių, kilusių dėl įmonės praeityje sudarytų sutarčių netinkamo vykdymo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo to momento, kai apie kontrahentų netinkamą sutarčių vykdymą sužinojo ar turėjo sužinoti nemokumo administratorius. Teismas nustatė, kad, iškėlus ieškovei bankroto bylą, nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi bankrutuojančio juridinio asmens dokumentai, be to, yra žinoma, jog dalis bendrovės dokumentų buvo paimti pradėjus ikiteisminį tyrimą. Kaip nurodoma ieškinyje, apie teisės pažeidimą (neteisėtą neatlygintiną naudojimąsi patalpomis I-25 ir I-36 naudojimą) ieškovei tapo žinoma ne iš buvusio vadovo (ne)perduotų dokumentų, o iš teismų procesinių sprendimų civilinėse bylose Nr. 2-2462-354/2012, Nr. 2A-127/2014, Nr. 2‑3718-590/2-14 ir Nr. 2A-191-117/2015. Teismas pripažino, kad apie galimą ieškovės teisių pažeidimą (dėl neatlygintino ir neteisėto atsakovės naudojimosi patalpomis) ieškovei tapo žinoma (turėjo būti žinoma) anksčiausiai nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. (įsitesėjus nutarčiai iškelti ieškovei bankroto bylą), vėliausiai nuo 2022 m. kovo 2 d. (6 mėnesiai, per kuriuos nemokumo administratorius turi susipažinti su bendrovės dokumentais). Ieškinys teismui paduotas 2024 m. rugsėjo 3 d. Teismas konstatavo, kad trejų metų ieškinio senaties termino ieškovė nėra praleidusi.

8.       Teismas nurodė, kad dėl patalpos, pažymėtos indeksu I-36, kuri nebuvo atsakovei išnuomota Nuomos sutartimi, šalių ginčas išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-127/2014, kuria, be kita ko, nutarta iškeldinti atsakovę iš šios patalpos. Teismo vertinimu, tarp šalių kilęs ginčas susijęs su Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo vykdymu. Tai reiškia, kad, teismui apgynus ieškovės teisę į naudojimąsi jai nuosavybės teise priklausančia patalpa jos pačios pasirinktu būdu, ieškovei atsirado teisė į priverstinį teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 769 straipsnis). Tuo pačiu ieškovė prarado teisę reikalauti, kad atsakovė mokėtų už šią patalpą nuomos mokestį, t. y. reikšti kitą materialųjį reikalavimą.

9.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė į bylą nepateikė duomenų apie atliktus realius veiksmus, kuriais būtų siekiama Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarties įvykdymo. Priešingai, trečiasis asmuo (buvęs ieškovės vadovas) nurodė, kad patalpa, kurios indeksas I-36, atsižvelgiantį į jos dydį ir nepatogią vietą (patekti į patalpą galima tik per atsakovės nuomojamas kitas patalpas), nepanaudojama – ieškovė patalpos negali išnuomoti tretiesiems asmenims ir (ar) pati ją kitaip panaudoti. Tokia buvusio vadovo pozicija, teismo vertinimu, patvirtina, kad nebuvo dedamos pastangos patalpą atsiimti iš atsakovės ir, juolab, ieškovė nesiėmė CPK įtvirtintų priemonių, jog teismo sprendimas būtų įvykdytas priverstine tvarka.

10.       Teismas, įvertinęs antstolio Ginto Badikonio 2014 m. kovo 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 40/14/814, antstolio Mindaugo Dabkaus 2014 m. balandžio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 28-38-2014 ir antstolio Ginto Badikonio 2014 m. gegužės 12 d. protokolą Nr. 40/14/820, priėjo prie išvados, kad šie įrodymai yra tinkami ir pakankami pripažinti, kad atsakovė įdėjo maksimalias įmanomas pastangas, vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo įpareigojimą išsikelti iš patalpų I-36, atsižvelgiant į tai, jog iškeldinimo terminas teismo sprendimu nebuvo nustatytas. Ieškovei į bylą nepateikus duomenų, kurie pagrįstų argumentus apie pastangas atgauti iš atsakovės patalpas, apie objektyvias, nuo pačios ieškovės valios nepriklausančias, kliūtis patekti į patalpą, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti ieškovės teisės pažeidimo ir neteisėtų atsakovės veiksmų. Į bylą pateikta nuotrauka, kurioje matyti, kad durys į ginčo patalpą yra užstatytos metalinėmis spintelėmis, viena vertus, nepaneigia realios patekimo į ginčo patalpas galimybės su minimaliomis fizinėmis pastangomis ir (ar) neįrodo priverstinių teismo sprendimo vykdymo veiksmų neįmanomumo. Kita vertus, ši užfiksuota situacija rodo, kad ieškovei priklausančiomis patalpomis I-36 nesinaudoja niekas, taip pat ir atsakovė.

11.       Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė yra praradusi teisę į teisminę gynybą dėl žalos atlyginimo, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto ir neatlygintino naudojimosi patalpa I-36 per laikotarpį nuo 2014 m. kovo 18 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nutarties Nr. 2A-127/2014 įvykdymo data) iki 2024 m. rugsėjo 3 d. (ieškinio pateikimo teismui diena). Teismas pažymėjo, kad atsakovei nekyla pareiga atlyginti žalą ieškovei, kurią ji patyrė dėl savo neveikimo, neinicijuojant priverstinio teismo sprendimo įvykdymo proceso CPK nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį ir į ieškovės nenuoseklią poziciją dėl žalos fakto ir dydžio. Ieškovė žalą apskaičiuoja kaip negautas pajamas už patalpos I-36 nuomą, nuomos mokestį skaičiuoja proporcingai pagal Nuomos sutartyje įtvirtintą patalpų vieno kvadratinio metro nuomos mokestį, tačiau į bylą nepateikia duomenų apie realią galimybę (ketinimus) šią patalpą išnuomoti tretiesiems asmenims už patalpų nuomos kainą. Trečiasis asmuo taip pat paaiškino, kad patalpos I-36 susigrąžinimas iš atsakovės būtų buvęs neracionalus dėl ribotų tokios patalpos panaudojimo galimybių.

12.       Sprendime atskirai įvertintas laikotarpis nuo 2012 m. sausio 2 d. (nuomos mokestis už patalpą I-36 iki šio laiko priteistas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi) iki 2014 m. kovo 18 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nutarties įvykdymo arba kai atsakovė ėmėsi aktyvių Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymo veiksmų, ir, teismo vertinimu, patalpas ieškovei faktiškai perdavė, t. y. nustojo patalpa I-36 naudotis). Teismas nustatė, kad per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2014 m. kovo 18 d. patalpa I-36 buvo atsakovės naudojama, nesant tam teisėto pagrindo. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-127/2014, teismas nusprendė, jog už šį laikotarpį ieškovė turi teisę į proporcingo nuomos mokesčio priteisimą. Priteistas nuomos mokestis apskaičiuotas taip: (60 780 Lt : 899,47 kv. m x 26 mėn. x 1,74 kv. m) + (60 780 Lt : 899,47 kv. m : 30 d. x 1,74 kv. m x 16 d.) = 3 119,71 Lt (903,53 Eur).

13.       Spręsdamas dėl patalpų, pažymėtų indeksu I-25, teismas pažymėjo, kad naudojimosi šiomis patalpomis teisėtumas patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-191-117/2015, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3718-590/2014. Šioje byloje teismas, išnagrinėjęs ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę atkurti patalpos I-25 būklę į padėtį, buvusią Nuomos sutarties sudarymo metu, ir įpareigoti atsakovę atlaisvinti šią patalpą bei netrukdyti ieškovei naudotis minėta patalpa, konstatavo, kad ieškovės reikalavimo iškeldinti atsakovę iš patalpos I-25 vykdymas yra neįmanomas, nes patalpos I-25 ir I-26 rekonstrukcijos metu buvo sujungtos į vieną patalpą. Ieškovei, teigusiai, kad patalpos, kuri atsakovės teisėtai (sutarties 7.2.2 punkto pagrindu) buvo sujungta su patalpa I-26, naudojimas reiškia didesnio patalpų ploto naudojimą, nei tai nustatyta Nuomos sutarties 2 3.1 papunktyje, teismas pasiūlė ginti galimai pažeidžiamas teises kitu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnyje nustatytu būdu.

14.       Teismas nustatė, kad atsakovė 2014 m. balandžio 22 d. raštu, adresuotu ieškovei, inicijavo patalpos I-25 nuomos klausimo sprendimą, pasiūlydama į patalpų nuomos mokestį įtraukti papildomą 20,82 Eur / kv. m mokestį, su kuo ieškovė nesutiko. Pasiūlymą atsakovei pakartojus 2014 m. gegužės 20 d. raštu, ieškovė 2014 m. birželio 25 d. raštu pareikalavo atsakovės už ginčo patalpą (I-25) mokėti 2 028,99 Eur. Su tokiu siūlymu nesutiko atsakovė. Į bylą nepateikta duomenų, kad šalys būtų pasiekusios abi puses tenkinantį sprendimą ar ieškovė būtų ėmusis kitų teisėtų būdų ginti savo galimai pažeistas teises.

15.       Teismo vertinimu, nagrinėjamų aplinkybių kontekste pagrįsta laikytina atsakovės procesinė pozicija, kad šiuo atveju yra pagrindas remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015. Aptariamoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs tai, kad nuomininkas naudojosi didesniu, negu buvo išnuomotas, patalpų plotu, o nuomotojas dėl to neprieštaravo, padarė išvadą, jog tokia situacija vertintina, kaip patvirtinanti rašytinės nuomos sutarties šalių valią, susitarimą ir bendrus interesus neišnuomotų, bet nuomininko naudotų patalpų atžvilgiu. Kasacinis teismas konstatavo, kad tokiu atveju nuomininkas nuomos sutartyje nenurodyta patalpa naudojosi bendra su nuomotoju suderinta valia panaudos ar kitais teisėtais pagrindais. Atitinkamai, nenustatytas pagrindas pripažinti, kad nuomotojo veiksmai naudojantis papildoma patalpa yra neteisėti ir darantys žalą nuomotojui.

16.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais patvirtintas atsakovės naudojimosi patalpa I-25 teisėtumas, nesant suderintos šalių valios tuo pagrindu modifikuoti Nuomos sutartį, ieškovei nereiškiant dėl to atsakovei pretenzijų daugiau nei 10 metų, nusprendė, jog Nuomos sutarties šalys įtvirtino savo valią dėl atsakovės teisės naudotis patalpa I-25 neatlygintinai (CK 1.64 straipsnis). Nesant atsakovės neteisėtų veiksmų nuo 2015 m. balandžio 23 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties priėmimo) naudojantis šia patalpa, teismas nenustatė teisinio pagrindo priteisti ieškovei už patalpos I-25 nuomą negautas pajamas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d.

17.       Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-127/2014 ir 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-191-117/2015, teismas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. patalpa I‑25 buvo atsakovės naudojama nesant tam teisėto pagrindo. Už šį laikotarpį, teismo vertinimu, ieškovė turi teisę į proporcingo nuomos mokesčio priteisimą. Priteistinas nuomos mokestis apskaičiuotas taip: (60 780 Lt : 899,47 kv. m x 27 mėn. x 7,41 kv. m) + (60 780 Lt : 899,47 kv. m : 30 d. x 7,41 kv. m x 21 d.) = 13 869,68 Lt (4 016,99 Eur).

18.       Iš viso teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 4 920,52 Eur žalos atlyginimą (903,53 Eur + 4 016,99 Eur). Teismas pažymėjo, kad proporcingai apskaičiuojant už patalpas mokėtiną nuomos mokestį buvo imamas nuomos mokestis, sutarties šalių valia taikytas nuo 2011 metų.

19.       Teismas nustatė, kad dėl nuomos mokesčio dydžio ir jo apskaičiavimo tvarkos šalys susitarė raštu (Nuomos sutarties 6.3 papunktis), be kita ko, susitardamos, jog sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik dvišaliu raštišku susitarimu. Tačiau sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jei iš vienos ar abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog rašytinės sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas ir jas vykdė kitaip, negu nurodyta sutartyje.

20.       Teismas nustatė, kad nuomos mokestis pagal Nuomos sutarties 6.3 papunktį ieškovės buvo indeksuotas vieną kartą (2011 m. sausio mėnesį). Nuo 2011 m. iki ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovė atsakovei išrašinėjo PVM sąskaitas faktūras dėl neindeksuoto nuomos mokesčio.

21.       Teismas, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nesutiko su ieškovės pozicija, kad Nuomos sutarties 6.3 papunktyje įtvirtinta nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka yra skirta atsakovei, t. y. kad atsakovė privalėjo automatiškai nuomos mokestį indeksuoti, apskaičiuoti ir mokėti. Gauti nuomos mokestį yra akivaizdus nuomotojos (ieškovės) interesas ir lūkestis. Šis sutarties tikslas yra įtvirtintas Nuomos sutarties 6.4 papunktyje, pagal kurį nuomos mokestį apskaičiuoti ir dėl jo sąskaitą atsakovei pateikti pareiga tenka būtent ieškovei.

22.       Nors PVM sąskaitos faktūros negali būti laikomos šalių rašytiniu susitarimu pakeisti sutartį, tačiau tai nepaneigia iš byloje pateiktų įrodymų ir šalių argumentų padarytos išvados dėl šalių buvusio susitarimo bendradarbiauti kitokiomis, nei pačioje sutartyje buvo nurodyta, sąlygomis, be kita ko, atsižvelgiant tiek į be jokių prieštaravimų ieškovės išrašomose sąskaitose nurodomas mokėtinas sumas, tiek į tai, kad toks sutarties vykdymas tęsėsi daugelį metų (apie 15 metų). Teismo įsitikinimu, nėra pagrindo abejoti, kad išrašydama PVM sąskaitas faktūras ir pateikdama jas atsakovei apmokėti ieškovė deklaravo savo valią nesinaudoti Nuomos sutartyje įtvirtinta teise (ne pareiga, kaip teigia, ieškovė) indeksuoti nuomos mokestį.

23.       Trečiojo asmens nenuoseklūs ir logikos stokojantys paaiškinimai, kad buvo išrašinėjamos dvi PVM sąskaitos faktūros (viena dėl pagrindinės nuomos mokesčio dalies, kita dėl indeksuotos), tačiau atsakovė apmokėdavo tik pagrindinę nuomos mokesčio dalį, vėliau sekę paaiškinimai, kad buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros visai sumai (t. y. su indeksuota nuomos mokesčio dalimi), tačiau atsakovė jas grąžindavo be apmokėjimo, o ieškovė, siekdama gauti bent kokią nuomos mokesčio dalį, išrašydavo naujas PVM sąskaitas faktūras jau tik dėl pagrindinio nuomos mokesčio dydžio, teismo įvertinti kaip neįrodyti. Nors trečiasis asmuo siekė sumenkinti savo vaidmenį šios sutarties vykdyme, teigdamas, kad visus finansinius dokumentus tvarkė samdoma įmonė, kuri šiuo metu yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, tačiau juridinio asmens apskaitą organizuoja, taigi, už ją ir yra atsakingas, būtent subjekto vadovas. Todėl atsakovei, tinkamai ir laiku apmokėjusiai pagal Nuomos sutartį jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras, objektyviai negali kilti atsakomybė už ieškovės vadovo priimtus sprendimus, o ieškovė galbūt pažeistas savo teises dėl vadovo priimtų sprendimų gali ginti kitais būdais. 

24.       Ieškovė, reikalaudama iš atsakovės priteisti nuomos mokesčio nepriemoką, susidariusią šio mokesčio neindeksavus, remiasi, be kita ko, Nuomos sutarties 16.4 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad jei šalis griežtai nesilaikys kokios nors šios sutarties nuostatos, tai nebus laikoma teisės pagal sutartį atsisakymu ir dėl to tai šaliai nebus atimta teisė po to laikytis tos nuostatos ir reikalauti delspinigių, baudų ar nuostolių, atsiradusių dėl įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, atlyginimo. Teismo įsitikinimu, pažodinis šios nuostatos aiškinimas, kuriuo remiasi ieškovė, teigdama, kad ir 15 metų nereikalaudama iš atsakovės mokėti indeksuotą nuomos mokestį ji tokios teisės neprarado, prieštarauja pamatiniams teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, civilinių santykių stabilumo ir teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise principams. Teismas pažymėjo, kad tiek Nuomos sutarties 11.4 papunktyje, tiek CK 6.498 straipsnyje yra įtvirtinta nuomininko teisė laikantis įtvirtintos tvarkos sutartį nutraukti prieš terminą. Be to, informuota apie nuomos mokesčio pokyčius, atsakovė turi teisę inicijuoti sutarties pakeitimą tarpusavio derybų ir (arba) teismo keliu (CK 6.204 straipsnis).

25.       Teismas konstatavo, kad ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros su jos pačios nurodyto dydžio mokėtinomis sumomis, kurias atsakovė faktiškai apmokėjo (dėl to ginčo nekyla), daugiau nei 15 metų pretenzijų dėl nuomos mokesčio mokėjimo nereiškimas, iš esmės reiškia tai, jog šalys Nuomos sutarties sąlygą dėl nuomos mokesčio dydžio pakeitė konkliudentiniais veiksmais. Nenustačius atsakovės sutarties pažeidimo, ieškovės reikalavimas priteisti 438 537,12 Eur nuomos mokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. atmestas.

26.       Ieškovei iš atsakovės taip pat priteistos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

27.       Teismas, įvertinęs atsakovės patirtų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, taip pat išlaidų dydžius pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d.  nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), sumažino atsakovės prašomų priteisti išlaidų dydį iki 10 000 Eur ir priteisė jas iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

28.       Ieškovė BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus patenkinti, arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priimti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1.                      Iš įsiteisėjusių teismų sprendimų, turinčių prejudicinę galią šioje byloje, matyti, kad argumentai, jog ieškovė patalpos I-36 negali išnuomoti tretiesiems asmenims ir (ar) pati ją kaip nors naudoti, patalpos panaudojimo galimybės yra ribotos, į bylą nepateikta duomenų apie realią galimybę (ketinimus) šią patalpą išnuomoti tretiesiems asmenims, jau įvertintos teismų, tačiau ieškovei vis tiek buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas. Nurodytos aplinkybės privalėjo būti vertinamos identiškai ir nagrinėjamoje byloje.

28.2.                      Teismo sprendime netinkamai apskaičiuota žala. Iš įsiteisėjusių teismų sprendimų, turinčių prejudicinę galią šioje byloje, matyti, kad žala apskaičiuota pagal sutartinius įkainius, nustatytus Nuomos sutartyje, ir taikyta indeksacija. Šioje byloje priteisiant dalį žalos už tuos pačius pažeidimus atlyginimo, nors ir buvo taikomi įkainiai, nustatyti Nuomos sutartyje, tačiau jie nebuvo indeksuoti.

28.3.                      CK 6.535 straipsnio nuostatos turėtų būtų taikomos sprendžiant klausimą, ar I-36 patalpa realiai buvo perduota (grąžinta) ieškovei. Teismas minėta teisės norma nesivadovavo, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad patalpa grąžinta 2014 m. kovo 18 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė nėra perdavusi patalpos ieškovei, nėra sudaryta galimybė ieškovei toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, kadangi patekimas į šią patalpą priklauso tik nuo atsakovės valios. Teismas, nusprendęs priešingai, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o dėl dalies jų apskritai nepasisakė. Patalpomis atsakovė faktiškai naudojosi iki 2014 m. balandžio 4 d. Negautos pajamos už be teisinio pagrindo neatlygintinai naudotas patalpas turėjo būti priteistos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., tai sudaro 946,69 Eur.

28.4.                      Apskųstame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad naudojimosi patalpa I-25 teisėtumas buvo patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi. Tai, kad teismai konstatavo, jog atsakovė iš patalpos I-25 negali būti iškeldinta, kadangi ši patalpa kaip atskira patalpa nebeegzistuoja, nereiškia, jog atsakovė teisėtai naudojasi patalpos plotu. Teismai konstatavo, kad ieškovės pažeistos teisės gali būti apgintos kitais būdais, o ne iškeldinant atsakovę. Šioje byloje ieškovė prašo jos pažeistas teises apginti, priteisiant žalos atlyginimą už atitinkamą laikotarpį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, deryboms nutrūkus, situacija taip ir liko nepakitusi. Atsakovė toliau naudojasi I-25 indeksu pažymėta patalpa, tačiau nuomos mokesčio nemoka. Ši ieškinio dalis turėjo būti patenkinta, už ginčo patalpą priteisiant ne 4 016,99 Eur, o 24 282,85 Eur žalos atlyginimą.

28.5.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015 pateiktu išaiškinimu, nes skiriasi šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei kasacinio teismo byloje, ieškovė jau 2011 m. gruodžio 16 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti dėl neteisėtai užimamų patalpų padarytą žalą; po teismo sprendimo prašė spręsti klausimus, susijusius su nuostolių atlyginimu už visą laikotarpį; ieškinys šioje byloje pareikštas galiojant Nuomos sutarčiai. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nuomotojas nebuvo reiškęs jokių pretenzijų ar reikalavimų nuomininkui dėl užimamo ploto.

28.6.                      Teismas įvertino, kad nuomos mokestis nėra indeksuojamas automatiškai, pati Nuomos sutarties sąlyga nėra imperatyvaus pobūdžio, o indeksacija, teismo nuomone, taikoma tik ieškovei pasinaudojant teise indeksuoti nuomos mokestį ir pateikiant sąskaitą indeksuotam nuomos mokesčiui. Ši teismo pozicija prieštarauja tiek materialiosios teisės normoms, įtvirtinančioms privalomą sutarčių pobūdį (pacta sunt servanda), tiek aktualiai teismų praktikai. Pirma, teismų praktika patvirtina, kad nuomos mokestis indeksuojamas automatiškai ir tam nereikia papildomai išreikštos nuomotojo valios. Antra, Nuomos sutarties 6.3 papunktyje įtvirtinta nuostata yra imperatyvaus pobūdžio ir yra privaloma Nuomos sutarties šalims. Trečia, teismas nepagrįstai nuomos mokesčio indeksavimą susiejo išskirtinai su PVM sąskaitos faktūros pateikimo faktu. Ketvirta, priešingai nei nusprendė teismas, ieškovės valia dėl nuomos mokesčio indeksacijos visada egzistavo ir egzistuoja iki šiol. Penkta, teismas visą verslo riziką, tenkančią atsakovei, susijusią su nuomos mokesčio indeksacija, nepagrįstai perkėlė ieškovei.

28.7.                      Net ir tuo atveju, jeigu argumentai dėl šalių valios atitinkamu laikotarpiu netaikyti nuomos mokesčio indeksacijos būtų laikomi pagrįstais, teismas privalėjo vadovautis aktualia teismų praktika ir priteisti 65 887,42 Eur be PVM (79 723,78 Eur su PVM) nuomos mokesčio nepriemoką už 2024 metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

28.8.                      Byloje buvo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys tai, kad ieškovės valia dėl nuomos mokesčio indeksacijos visuomet egzistavo ir egzistuoja, tačiau teismas rašytinių įrodymų neprijungė prie civilinės bylos medžiagos. Ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė ir teismas turėjo pareigą veikti aktyviai, sudaryti visas įmanomas galimybes šalims pateikti įrodymus, tačiau teismas apribojo ieškovės galimybes įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes. Įrodymai buvo gauti reaguojant į atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir negalėjo būti pateikti anksčiau. Teismas taip pat nepagrįstai atsisakė priimti trečiojo asmens pateiktus įrodymus, kurių trečiasis asmuo negalėjo surinkti ir pateikti teismui per trumpą laiką. Nepriėmęs šių įrodymų, teismas pažeidė proceso teisės normas, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, o tai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismo priimti šiuos įrodymus.

29.       Atsakovė UAB ,,RIMI LIETUVA“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1.                      Teismas nepagrįstai koncentravosi tik į ieškovės, kaip bankrutuojančio subjekto, teisinį statusą ir nepagrįstai (suabsoliutindamas) vertino bankroto administratoriaus galimybę sužinoti apie atsakovės neva neteisėtai naudotas patalpas. Bylos faktinių aplinkybių visuma, vertinant jau išspręstą šalių ginčą bei po dešimties metų pareikštą naują ieškinį, pagrindžia, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Atsakovei pareiškus prašymą taikyti ieškinio senatį, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalėjo būti atmestas.

29.2.                      Jeigu būtų vertinama, kad atsakovės veiksmai turėjo tęstinumo pobūdį, privalu vadovautis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi. Tęstinio pažeidimo atveju turėtų būti laikoma, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas galimiems neteisėtiems veiksmams, atliktiems treji metai prieš ieškinio pareiškimą teismui.

29.3.                      Apskaičiuodamas žalos dydį už patalpos, pažymėtos indeksu I-25, naudojimą, teismas neatsižvelgė į faktinių aplinkybių kontekstą, kuris sudarė pagrindą iš dalies atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, taip pat nurodė netinkamą laikotarpį, už kurį priteisė žalą. Įvertinant tarp šalių vykusios komunikacijos turinį, akivaizdu, kad šalys dėl papildomo nuomos mokesčio nesusitarė išimtinai tik dėl ieškovės veiksmų. Ieškovė, aiškiai žinodama apie susiklosčiusią situaciją, daugiau nei dešimt metų nesiėmė jokių veiksmų situacijai spręsti. Ieškovės patirta žala galėtų būti skaičiuojama tik iki šalių vykdytos komunikacijos pabaigos (2014 m. birželio 25 d.). Nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. vertintina, kad ieškovė savo valia atmetė atsakovės pasiūlymą skaičiuoti patalpos nuomos mokestį pagal Nuomos sutartyje numatyto nuomos mokesčio dydį ir tokiu būdu atliko veiksmus, dėl kurių jai atsirado nuostoliai. Tai yra pagrindas atsakovę atleisti nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį.

29.4.                      Teismas, sumažindamas atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, neatsižvelgė į visus Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, juos netinkamai įvertino, nepagrįstai įvertino, kad kai kurios išlaidos buvo nebūtinos ar nepriteistinos, nes apima tas pačias atstovavimo paslaugas.

30.       Trečiasis asmuo R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1.                      Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje sprendžiami bankrutuojančio subjekto finansiniai klausimai, byloje egzistuoja viešasis interesas, o kartu tai turėjo lemti ir pirmosios instancijos teismo pareigą būti aktyviam.

30.2.                      Trečiasis asmuo, stokodamas teisinių žinių ir būdamas pasirengęs civilinėje byloje nurodyti jam, kaip liudytojui, žinomas aplinkybes, tik 2025 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio metu suprato savo procesinę padėtį ir būsimo teismo sprendimo galimus teisinius padarinius bei įtaką jo teisėms ir pareigoms, po to sudarė teisinių paslaugų sutartį. Per itin trumpą teismo suteiktą laiką nepavyko surasti duomenų, apimančių ilgus ginčo laikotarpius. Trečiasis asmuo 2025 m. lapkričio 5 d. pateikė papildomus įrodymus, reikšmingus ginčui, tačiau teismas 2025 m. lapkričio 6 d. protokoline nutartimi, nevertindamas įrodymų turinio ir sąsajumo su byla, formaliais pagrindais juos atsisakė priimti. Teismas užkirto kelią trečiajam asmeniui tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, atskleisti Nuomos sutartinių teisinių santykių šalių valią ir šių santykių vystymosi eigą, tai nulėmė, kad sprendimas priimtas neištyrus bylai reikšmingų aplinkybių.

30.3.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėdamas, kad trečiojo asmens teikti paaiškinimai neįrodyti, ignoravo tai, jog būtent paties teismo sukurta proceso situacija ir nesudarytos realios galimybės atskleisti bylos esmę nulėmė šią ydingą situaciją.

30.4.                      Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės pažeidimus, egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas prijungti rašytinius įrodymus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

31.       Ieškovė UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepime į atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o trečiojo asmens skundą patenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

31.1.                      Teismo pozicija ir išvada, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino, yra aiški, nuosekli ir pagrįsta tiek tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu, tiek teisės normomis, tiek aktualia teismų praktika.

31.2.                      Atsakovė argumentus, kad pažeidimas gali būti laikomas tęstiniu ir turėtų būti taikoma CK 1.127 straipsnio 5 dalis, nurodė tik apeliaciniame skunde, dėl to tokio pobūdžio argumentai negali būti vertinami bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Bet kuriuo atveju ieškinio senatis anksčiausiai galėjo prasidėti nuo bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

31.3.                      Nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais dėl patalpos, pažymėtos indeksu I-25. Atsakovė iki šiol naudojasi šia patalpa, todėl ieškovei turėjo būti priteista žala, patirta iki ieškinio pareiškimo dienos. Faktinės bylos aplinkybės pagrindžia, kad susitarimas dėl šių patalpų nebuvo pasiektas ne dėl ieškovės, o dėl atsakovės kaltės. Neegzistuoja atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai. Tokio pobūdžio argumentai, kad šalys nebuvo susitarusios dėl nuomos mokesčio už patalpą dydžio ir tai neva turėtų sudaryti pagrindą atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, jau buvo išnagrinėti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. 

31.4.                      Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei priteisimo klausimus, vadovavosi tiek CPK nuostatomis, tiek Rekomendacijomis.

31.5.                      Trečiojo asmens apeliaciniame skunde išsamiai nurodomi pagrįsti argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų, o susidariusi situacija privalo būti ištaisyta kartu su apeliaciniais skundais teikiamus įrodymus priimant ir įvertinant apeliacinės instancijos teisme arba bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32.       Atsakovė UAB ,,RIMI LIETUVA“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jo netekinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

32.1.                      Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad atlaisvintų patalpą I-36 ir perduotų ją ieškovei. Būtent ieškovės neveikimas (patalpos I-36 nepriėmimas) nulėmė aplinkybę, kad patalpa I-36 buvo vienašališkai perduota tik iš atsakovės pusės. 

32.2.                      Ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kad sprendimu turtinė žala už patalpos I-36 neatlygintinį naudojimą priteista iki 2012 m. kovo 18 d. Teismas priteisė žalą už patalpos I-36 naudojimą iki 2014 m. kovo 18 d.

32.3.                      Ieškovė, daugiau nei 10 metų nereikšdama jokių pretenzijų dėl mokėjimų už patalpos I‑25 naudojimą, prarado teisę reikalauti žalos atlyginimo. Teismas visapusiškai išanalizavo tarp šalių susiklosčiusią situaciją dėl patalpos I-25 naudojimo ir teisiškai teisingai šią situaciją kvalifikavo.

32.4.                      Teismas pagrįstai vadovavosi identiška Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015. Ieškovės nurodomi faktinių aplinkybių skirtumai yra mažareikšmiai ir nesudarantys pagrindo nesivadovauti kasacinio teismo nutartimi.  

32.5.                      Teismas teisingai suprato susiklosčiusių situacijų esminius faktinius skirtumus ir naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes, kurios nebuvo įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartyje. Teismas pagrįstai įvertino šalių vestas derybas ir ieškovės pretenzijų nereiškimą daugiau nei 10 metų. Kitokių faktinių aplinkybių įvertinimas lėmė kitokį bylos išsprendimo rezultatą.

32.6.                      Šalys tik vieną kartą koregavo Nuomos sutartyje įtvirtintą nuomos mokesčio dydį, t. y. padidino mokėtiną nuomos mokestį šiek tiek daugiau nei 2,4 proc., ir šio susitarimo laikėsi beveik 14 metų. Jeigu ieškovė, kuri kas mėnesį išrašydavo atsakovei sąskaitas už nuomą, būtų norėjusi indeksuoti nuomos mokestį, ji būtų šia teise pasinaudojusi. Atsakovė taip pat pagrindė, kad pastatas yra nenaujas, pakankamai nudėvėtas ir reikalaujantis remonto, o atsakovė ir taip moka didesnį nei rinkoje esantį nuomos mokestį, todėl susiklosčiusioje situacijoje nėra protinga, teisinga ir sąžininga nuomos mokestį papildomai indeksuoti Nuomos sutartyje numatyta tvarka. Teismas tinkamai įvertino Nuomos sutartyje įtvirtintą ir sistemiškai aiškintiną indeksavimo bei sąskaitų išrašymo mechanizmą bei pagrįstai priėjo prie išvados, jog nuomos mokestis nėra indeksuojamas automatiškai. Teismas taip pat pagrįstai priėjo prie išvados dėl ieškovei priklausiusios teisės, o ne pareigos, indeksuoti nuomos mokestį.

32.7.                      Ieškovė, laikydamasi pozicijos, kad jeigu sprendimo argumentai dėl šalių valios atitinkamu laikotarpiu netaikyti nuomos mokesčio indeksacijos egzistavimo būtų laikomi pagrįstais, jos naudai tuomet turėjo būti priteista 65 887,42 Eur be PVM nuomos mokesčio nepriemoka už 2024 metus, nenurodė, kaip buvo apskaičiuota ši suma. Ieškovės nurodoma teismų praktika taip pat nepatvirtina ieškovės pozicijos.

32.8.                      Atsakovės vertinimu, keldama ginčo patalpų naudojimo klausimą po daugiau nei 10 metų ir nuomos mokesčio indeksavimo klausimą po beveik 14 metų, ieškovė akivaizdžiai piktnaudžiauja jai priklausančia teise, elgiasi nesąžiningai ir stengiasi visomis priemonėmis paneigti savo pačios sukurtus teisėtus lūkesčius atsakovės atžvilgiu. Toks ieškovės elgesys nuomos teisinių santykių kontekste negali būti toleruojamas, saugomas ir (ar) ginamas – tai neatitiktų nei bendrosios, nei verslo logikos dėsnių, pažeistų bendruosius civilinės teisės teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

32.9.                      Ieškovės nesutinka, kad būtų prijungti ir vertinami kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateikti nauji rašytiniai įrodymai, nes pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti pagrįstai.

33.       Atsakovė UAB ,,RIMI LIETUVA“ atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo jo netekinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

33.1.                      Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde pateikia selektyvų ir fragmentišką faktinių aplinkybių įvertinimą – sąmoningai nutyli esmines bylos aplinkybes, o atskiras proceso veiksmų detales pateikia be konteksto. Teismas byloje veikė aktyviai, atsižvelgdamas į ieškovės, kaip bankrutuojančio asmens, statusą ir sudarė galimybes tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui teikti įrodymus byloje. Trečiajam asmeniui net tris kartus suteikta galimybė pateikti atsiliepimą į ieškinį ir turimus rašytinius įrodymus.

33.2.                      Tai, kad trečiasis asmuo jau po teismo nustatyto termino nusprendė teikti naujus įrodymus, o teismas tokio prašymo netenkino ir įrodymų nepriėmė, yra ne trečiojo asmens teisių pažeidimas, o nustatytų terminų nesilaikymo procesinė pasekmė.

33.3.                      Atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką ir akivaizdžiai nesąžiningą, piktnaudžiavimu grįstą trečiojo asmens elgesį, atsakovė nesutinka, kad būtų prijungti ir vertinami kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateikti nauji rašytiniai įrodymai, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai nepriimti.

34.       Trečiasis asmuo R. B. pateikė atsiliepimą į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, kuriuose prašo ieškovės apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Trečiojo asmens atsiliepimo argumentai iš esmės sutampa su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, todėl papildomai nekartojami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

36.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

37.       AB „Vilniaus vaivorykštė“ ir UAB ,,RIMI LIETUVA“ 2000 m. gegužės 12 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. PC/011/V, kurios pagrindu atsakovei išnuomotos mažmeninei prekybai skirtos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurių bendras naudingas plotas yra 803,13 kv. m, plane pažymėtos indeksais: rūsio patalpos R-24, nuo R-25 iki R-42 (imtinai); pirmojo aukšto patalpos nuo 1-12 iki 1-27 (imtinai). Naujoji pastato savininkė UAB „Serneta“ 2001 m. balandžio 5 d. su UAB ,,RIMI LIETUVA“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. PC/011/V pakeitimą Nr. 1.

38.       Pastato savininkė ir nuomotoja nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. tapo ieškovė. UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB ,,RIMI LIETUVA“ 2010 m. rugsėjo 13 d. sudarė naują negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu ieškovė atsakovei išnuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais: I-24, nuo I-26 iki I-35, nuo I-37 iki I-48; iš viso 899,47 kv. m plotą.

39.       Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovės UAB „RIMI LIETUVA“ 708 105,56 Lt nuostolių, 118 895,42 Lt palūkanų ir 975 672,07 Lt grąžintinų lėšų; 2) įpareigoti atsakovę atlaisvinti patalpas, plane pažymėtas indeksais I-25, I-36, esančias (duomenys neskelbtini), ir netrukdyti ieškovei jomis naudotis; 3) pakeisti Nuomos sutarties 6.3 papunkčio dalį dėl nuomos mokesčio dydžio; 4) priteisti 8,49 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2462-345/2012 ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ iš atsakovės UAB ,,RIMI LIETUVA“ 386 997,52 Lt nuostolių, 975 672,02 Lt grąžintinų lėšų ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas; likusioje dalyje ieškinį atmetė.

40.       Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-127/2014 Vilniaus apygardos teismo sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl iškeldinimo iš patalpų, pažymėtų indeksais I-25 ir I-36, bei nuompinigių už naudojimąsi šiomis patalpomis priteisimo, ir sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteista 975 672,02 Lt grąžintinų lėšų bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos; šioje dalyje priėmė naują sprendimą: iškeldino UAB „RIMI LIETUVA“ iš negyvenamosios patalpos, pažymėtos indeksu I-36, priteisė iš atsakovės ieškovei 27 309,81 Lt nuomos mokesčio, ieškovės reikalavimą dėl 975 672,02 Lt grąžintinų lėšų priteisimo atmetė, o bylos dalį dėl iškeldinimo iš negyvenamosios patalpos, pažymėtos indeksu I-25, grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, pripažinus, kad patalpos, pažymėtos indeksais I-25 ir I‑36, Nuomos sutartimi atsakovei nebuvo išnuomotos, tačiau atsakovė jomis faktiškai naudojasi, iš atsakovės priteistas nuomos mokestis kaip už bendras patalpas už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 8 d. iki 2012 m. sausio 2 d. Teismas iškeldino atsakovę iš patalpų, pažymėtų indeksu I-36, nes atsakovė naudojosi jomis be teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad siekiant išspręsti ginčą dėl iškeldinimo iš patalpos, pažymėtos indeksu I-25, būtina išsiaiškinti, ar patalpa egzistuoja ir, priklausomai nuo to, spręsti ginčą. 

41.       Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3718-590/2024 atmetė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį UAB ,,RIMI LIETUVA“ dėl įpareigojimo atkurti patalpų, pažymėtų indeksu I-25, būklę ir atlaisvinti šias patalpas.

42.       Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-191-117/2015 Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuota, kad atsakovė turėjo pagrindą pagrįstai tikėtis, kad ginčo patalpa I-25 jai buvo perduota kartu su likusiomis  patalpomis, o vadovaujantis Nuomos sutarties 7.2.2 papunkčiu atsakovė turėjo teisę atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, t. y. pertvarkyti nuomojamą patalpą I-26 ir ją padidinti patalpos I-25 plotu. Nuspręsta, kad atsakovė turėjo teisę pertvarkyti patalpą I-25, sujungiant ją su patalpa I-26, todėl nėra pagrindo patenkinti reikalavimo dėl įpareigojimo atkurti patalpų būklę. Kadangi patalpa I-25 iš esmės neegzistuoja, taip pat nėra pagrindo patenkinti reikalavimo dėl atsakovės iškeldinimo iš šios patalpos. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teises dėl šios patalpos gali ginti kitais CK 1.138 straipsnyje numatytais gynimo būdais.

43.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 21 d. UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 2 d.

44.       Ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,RIMI LIETUVA“ 36 267,20 Eur žalos atlyginimą už patalpų, pažymėtų indeksas I-25 ir I-36, neteisėtą naudojimą, 438 538,12 Eur skolą (dėl nuomos mokesčio neindeksavimo), 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.

45.       Ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo pateikė apeliacinius skundus, kuriuose keliami klausimai dėl teismo atliktų proceso teisės normų pažeidimo, ieškinio senaties termino taikymo, atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir nuomos mokesčio indeksavimo.

Dėl proceso teisės normų pažeidimų

46.       CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Tokie proceso teisės pažeidimai sukelia materialiuosius teisinius padarinius – neteisingą bylos išsprendimą. Todėl šiuo atveju teismas turi nustatyti ne tik proceso teisės pažeidimą, bet ir aplinkybę, ar toks pažeidimas turėjo įtakos priimto teismo sprendimo ar nutarties teisėtumui, t. y. būtina konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp proceso teisės pažeidimo ir sprendimo ar nutarties neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019).

47.       Ieškovė ir trečiasis asmuo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas, nepagrįstai atsisakęs priimti ieškovės ir trečiojo asmens įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, užkirto kelią trečiajam asmeniui tinkamai įgyvendinti procesines teises, atskleisti sutartinių teisinių santykių šalių valią ir santykių vystymosi eigą, o tai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą.

48.       Ieškovė ir trečiasis asmuo teisingai nurodo, kad bankroto bylose teismas yra aktyvus. Toks vaidmuo įrodinėjimo procese atsiskleidžia tuo aspektu, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, turi teisę (tam tikrais atvejais netgi pareigą) savo iniciatyva rinkti įrodymus. Visgi, viešojo intereso elemento egzistavimas nepaneigia pagrindinių civilinio proceso principų, be kita ko, rungtyniškumo, ir savaime nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrųjų įrodinėjimo taisyklių, kitaip paskirstyti įrodinėjimo naštą, nukrypti nuo proceso organizavimo teisme taisyklių ar netaikyti proceso įstatyme nustatytų pasekmių už šių taisyklių nesilaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

49.       Visa civilinio proceso normų sistema, nulemta civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (CPK 8 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), taip pat rungimosi ir dispozityvumo (CPK 12, 13 straipsniai) principų, sukurta taip, kad šalys privalo atskleisti savo pozicijas viena kitai ir teismui jau pirmosios instancijos teisme, o konkrečiai – parengiamojoje proceso stadijoje. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija yra viena iš svarbiausių. Nuo to, kaip bus pasirengta bylos teisminiam nagrinėjimui, galutinai suformuluoti ieškovo reikalavimai ir atsakovo atsikirtimai į pareikštą ieškinį, kada bus nurodyti ir pateikti teismui byloje tirtini įrodymai, tiesiogiai priklauso teismo galimybė bylą išnagrinėti jau per pirmąjį teismo posėdį. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui esmė – visų šalių reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nurodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant savo pareigą išaiškinti, ginčo esmės išsiaiškinimas, įtrauktinų dalyvauti byloje asmenų nustatymas, taip pat kitų veiksmų, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje, atlikimas (CPK 225 straipsnio 1 punktas, 230 straipsnio 1 dalis, 227 straipsnio 4 dalis). Vykstant bylos nagrinėjimui iš esmės įrodymai neberenkami, tik tiriami ir vertinami rengimosi bylos nagrinėjimui teisme stadijoje nurodyti ir pateikti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 28–29 punktai).

50.       Šalys, naudodamosi CPK įtvirtintais dispozityvumo ir rungimosi principais (CPK 12, 13 straipsniai), pačios nusprendžia, ar teikti į bylą įrodymus, kokius ir kiek jų teikti. CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų neužtenka, turi būti aiškinama nepaneigiant pirmiau aptartos taisyklės, kad įrodymai teikiami pasirengimo nagrinėjimui iš esmės stadijoje ir teismas neturi šalims nurodyti, kokius ir kiek įrodymų šalis turi pateikti.

51.       Kadangi visa bylos medžiaga suformuojama parengiamojoje stadijoje, kad bylą galima būtų išnagrinėti per vieną teismo posėdį, atitinkamai, CPK įtvirtintas ribojimas vėliau, jau paskyrus bylą į teismo posėdį, teikti naujus įrodymus. Vėliau pateiktus įrodymus teismas turi teisę atsisakyti priimti arba atmesti prašymą juos išreikalauti, jeigu vėlesnis įrodymų pateikimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (ar) įrodymai ar prašymas dėl jų išreikalavimo galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 181 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis).

52.       CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 50 punktas).

53.       Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teismui pateiktas 2024 m. rugsėjo 3 d., priimtas 2024 m. rugsėjo 4 d. Kartu su ieškiniu pateiktas 2024 m. gegužės 13 d. R. B. atsakymas į ieškovės nemokumo administratoriaus prašymą dėl informacijos pateikimo, kuriame pateikti paaiškinimai dėl ieškovę ir atsakovę siejusių sutartinių santykių.

54.       Gavęs atsakovės atsiliepimą į ieškinį, teismas 2024 m. spalio 25 d. nutartimi nusprendė pasirengimą bylos nagrinėjimui vykdyti paruošiamųjų dokumentų būdu. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame, be kita ko, pareiškė prašymą R. B. apklausti teismo posėdyje liudytoju. Gavus tripliką, teismas 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą šaukti liudytoju R. B. ir ta pačia nutartimi paskyrė teismo posėdį.

55.       Po šalių derybų ir bandymo susitarti taikiai, pirmasis teismo posėdis, į kurį R. B. kaip liudytojas neatvyko, įvyko 2025 m. liepos 23 d. Teismo posėdžio metu paskirta kita teismo posėdžio data – 2025 m. rugsėjo 24 d. Teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi R. B. įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir jam iki 2025 m. rugsėjo 1 d. pasiūlyta pateikti atsiliepimą į ieškinį. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

56.       Trečiasis asmuo atvyko į 2025 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdį (prisijungė prie nuotolinio teismo posėdžio). Teismo posėdžio metu trečiojo asmens buvo prašoma pateikti paaiškinimus dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo pareiškė prašymą suteikti galimybę pasiruošti – surasti įrodymus, pasitelkti atstovą, išdėstyti poziciją raštu. Teismas protokoline nutartimi patenkino trečiojo asmens prašymą, nustatė trečiajam asmeniui procesinį terminą pateikti turimus įrodymus iki 2025 m. spalio 20 d., o kitą teismo posėdį paskyrė 2025 m. lapkričio 6 d. Pirmosios instancijos teismas įspėjo trečiąjį asmenį, kad įrodymai, pateikti praleidus teismo nustatytą terminą, nebus priimti į bylą, o trečiojo asmens atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje nesudarys pagrindo teismo posėdį atidėti (teismo posėdžio garso įrašas 3.04–3.07 val.; 3.20–3.27 val.).

57.       R. B. 2025 m. spalio 20 d. pateikė prašymą dėl procesinio termino pratęsimo atsiliepimui pateikti iki 2025 m. spalio 24 d., nes tik prašymo pateikimo dieną jam pavyko susitarti dėl atstovavimo su advokatu. Bylą nagrinėjusios teisėjos 2025 m. spalio 20 d. rezoliucija prašymas patenkintas ir terminas pratęstas iki 2025 m. spalio 24 d. Trečiasis asmuo 2025 m. spalio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus su priedais: Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimu ir pranešimu iš teismo apie įtraukimą į bylą trečiuoju asmeniu, kurie priimti į bylą tą pačią dieną bylą nagrinėjusios teisėjos rezoliucija.

58.       Vakarą prieš paskirtą teismo posėdį (dokumentai teisme užregistruoti teismo posėdžio 2025 m. lapkričio 6 d. rytą) trečiasis asmuo pateikė prašymą priimti įrodymus: BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2019 m. gegužės 2 d. raštą atsakovei „Dėl VKI mokėjimo bei mokėjimo už patalpas I-25, I-36“ bei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2012 m. balandžio 19 d. pranešimą atsakovei dėl nuomos mokesčio indeksavimo.

59.       Ieškovė taip pat pateikė prašymą priimti įrodymus: 2025 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą; 2025 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą; 2025 m. rugsėjo 13 d. BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ raštą dėl nuomos teisinių santykių tęsimo; UAB „RIMI LIETUVA“ 2025 m. spalio 16 d. raštą dėl patalpų nuomos; 2025 m. lapkričio 4 d. UAB „RIMI LIETUVA“ pranešimą dėl pateiktos sąskaitos grąžinimo.

60.       Teismo posėdžio, vykusio 2025 m. lapkričio 6 d., metu protokoline nutartimi atsisakyta priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus, kaip neturinčius sąsajumo su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad ieškovės pateikti raštai ir PVM sąskaitos faktūros išrašytos jau po kreipimosi į teismą su ieškiniu, todėl neturi reikšmės ginčo laikotarpiui (2025 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 17–20 min).

61.       Teismas protokoline nutartimi taip pat atsisakė priimti trečiojo asmens pateiktus įrodymus CPK 181 straipsnio pagrindu, nurodęs, kad įrodymų priėmimas lemtų poreikį atidėti bylos nagrinėjimą. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo nepagrindė, kodėl įrodymų negalėjo pateikti teismo nustatytu terminu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo, kaip buvęs ieškovės vadovas, turėjo pareigą šiuos dokumentus perduoti nemokumo administratoriui dar iki bylos iškėlimo teisme. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu pareiškė prašymą suteikti galimybę surinkti papildomus įrodymus. Teismas netenkino šio prašymo, nurodęs, kad trečiasis asmuo negali konkrečiai pagrįsti, kokius įrodymus jis gali surasti, kodėl jų negalėjo pateikti teismui anksčiau. Pasisakydamas dėl trečiojo asmens argumentų, kad dokumentai gauti iš ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės, kuri yra likviduota ir veiklos nebevykdo, buvusios darbuotojos, teismas kritiškai įvertino dokumentų gavimo aplinkybes (2025 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 49–51 min).

62.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus įrodymus. Ieškovė teigia, kad pateikti įrodymai patvirtina ieškovės valią dėl nuomos mokesčio indeksavimo. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje ginčas, be kita ko, kilęs dėl nuomos mokesčio indeksavimo iki ieškinio pateikimo teismui dienos, o ieškovės pateikti įrodymai patvirtina šalių komunikaciją dėl nuomos mokesčio indeksavimo po bylos iškėlimo. Kadangi ieškovės teikiami įrodymai nėra susiję su byloje aktualiu ginčo laikotarpiu, jie nei patvirtina, nei paneigia aplinkybių, kurios yra reikšmingos civilinėje byloje, todėl neatitinka CPK 180 straipsnyje įtvirtinto sąsajumo reikalavimo.

63.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, trečiajam asmeniui, priešingai nei teigiama jo apeliaciniame skunde, buvo sudarytos visos procesinės galimybės laiku pateikti į bylą turimus įrodymus. Trečiajam asmeniui buvo nustatytas procesinis terminas įrodymams pateikti, jis buvo įspėtas apie šio termino praleidimo teisines pasekmes, be to, teismas, atsižvelgęs į trečiojo asmens prašymą, pratęsė šį terminą, priėmė trečiojo asmens rašytinius paaiškinimus ir su jais pateiktus įrodymus. Nežiūrint į tai, trečiasis asmuo įrodymus pateikė prieš pat teismo posėdį, t. y. praleidęs tiek pradinį, tiek pratęstą terminą.

64.       Pažymima, kad trečiasis asmuo, būdamas ieškovės vadovu, dar iki šios bylos nagrinėjimo teikė paaiškinimus nemokumo administratoriui, tačiau tuo metu nenurodė tų aplinkybių ir įrodymų, kuriais remiasi bylos nagrinėjimo metu. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad trečiasis asmuo apie bylos nagrinėjamą bylą žinojo iš anksto, buvo šaukiamas į teismo posėdį kaip liudytojas, todėl turėjo pakankamai laiko surinkti ir pateikti visus, jo manymu, reikšmingus įrodymus.

65.       Galiojantys proceso įstatymai ne tik suteikia trečiajam asmeniui proceso teises, bet kartu nustato ir pareigas sąžiningai naudotis bei nepiktnaudžiauti jam priklausančiomis teisėmis, veikti siekiant, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis, 47 straipsnio 2 dalis).

66.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į pateiktų įrodymų kilmę – jie gauti iš ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusio juridinio asmens, kuris yra likviduotas ir nebevykdo veiklos, buvusios darbuotojos. Tokiomis aplinkybėmis objektyviai apsunkinamos šių dokumentų gavimo aplinkybių patikrinimo galimybės, tai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo.

67.       Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą ir susiklosčiusią situaciją procese, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sudarė galimybes tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui įrodyti savo poziciją ir pateikti įrodymus. Atsisakymas priimti ieškovės pateiktus sąsajumo reikalavimo neatitinkančius įrodymus, trečiojo asmens pavėluotai pateiktus įrodymus, taip pat atsisakymas suteikti galimybę trečiajam asmeniui surinkti papildomus įrodymus nereiškia teismo aktyvumo pareigos pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso teisės normas, nepažeidė šalių teisių, lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų.

Dėl naujų įrodymų nepriėmimo apeliacinės instancijos teisme

68.       Kadangi visi šalių įrodymai turi būti nurodomi ir pateikiami pirmosios instancijos teisme parengiamojoje proceso stadijoje, o vėlesnis jų pateikimas yra draudžiamas, išskyrus CPK nustatytas išimtis, be to, atsižvelgiant į Lietuvoje įtvirtintą ribotą apeliacijos modelį, įstatymo leidėjui laikantis nuoseklios pozicijos, naujų įrodymų teikimas yra draudžiamas ir apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis. Naujų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme yra bendros ribojimo taisyklės išimtis, dėl to ji negali būti aiškinama per plačiai. Kasacinio teismo praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

69.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas). Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 51 punktas).

70.       Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti: 1) 2025 m. lapkričio 3 d. sąskaitą faktūrą; 2) 2025 m. rugsėjo 13 d. BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ raštą dėl nuomos teisinių santykių tęsimo; 3) UAB „RIMI LIETUVA“ 2025 m. spalio 16 d. raštą dėl patalpų nuomos; 4) 2025 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą; 5) 2025 m. lapkričio 4 d. UAB „RIMI LIETUVA“ pranešimą dėl pateiktos sąskaitos grąžinimo; 6) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2012 m. balandžio 19 d. pranešimą; 7) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2019 m. gegužės 2 d.  raštą „Dėl VKI mokėjimo bei mokėjimo už patalpas I-25, I-36“; 8) 2025 m. gruodžio 22 d. R. B. raštą „Dėl dokumentų pateikimo“; 9) D. V. 2025 m. lapkričio 13 d. raštą; 10) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2010 m. gruodžio 23 d. raštą; 11) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. sausio 4 d. raštą; 12) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. sausio 27 d. raštą; 13) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. lapkričio 17 d. raštą; 14) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2019 m. spalio 25 d. raštą.

71.       Trečiasis asmuo su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti: 1) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2012 m. balandžio 19 d. pranešimą; 2) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2019 m. gegužės 2 d. raštą „Dėl VKI mokėjimo bei mokėjimo už patalpas I-25, I-36“; 3) 2025 m. lapkričio 13 d. lydraštį dėl ieškovės siųstų raštų; 4) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2010 m. gruodžio 23 d. raštą; 5) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. sausio 4 d. raštą; 6) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. sausio 27 d. raštą; 7) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2011 m. lapkričio 17 d. raštą; 14) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2019 m. spalio 25 d. raštą.

72.       Teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės pateiktus įrodymus, nurodytus 70 punkto 1–5 papunkčiuose. Šioje nutartyje jau įvertinta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos priimti, nes jie nėra susiję su ginčo laikotarpiu (žr. šios nutarties 59–60, 62 punktus).

73.       Taip pat atsisakoma priimti ieškovės ir trečiojo asmens pateiktus įrodymus, nurodytus 70 punkto 6–7 papunkčiuose ir 71 punkto 1–2 papunkčiuose, pirmiau šioje nutartyje konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atsisakė priimti, atsižvelgęs į trečiojo asmens procesinį elgesį (žr. šios nutarties 58, 61, 63–66 punktus).

74.       Dėl ieškovės ir trečiojo asmens teikiamų įrodymų, nurodytų 70 punkto 8–14 papunkčiuose ir 71 punkto 3–14 papunkčiuose, pažymima, kad jie gauti iš ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės, kuri yra likviduota ir veiklos nebevykdo, buvusios darbuotojos. Teisėjų kolegija jau įvertino, kad dokumentų gavimo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Be to, įrodymai surinkti ir gauti po to, kai pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio metu atsisakė suteikti galimybę trečiajam asmeniui surinkti papildomus įrodymus, o teisėjų kolegija įvertino tokį pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą kaip teisėtą ir pagrįstą (žr. šios nutarties 63–67 punktus). Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, taip pat į šalių procesinį elgesį pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija naujai teikiamus įrodymus atsisako priimti.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo

75.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti atsakovei civilinę deliktinę atsakomybę ir priteisti 36 267,20 Eur žalos, kilusios atsakovei neteisėtai naudojantis patalpomis, pažymėtomis indeksais I-25 ir I-36, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki šio ieškinio pateikimo dienos (2024 m. rugsėjo 3 d.), atlyginimą. Atsakovė dėl šio reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

76.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apie galimą ieškovės teisių pažeidimą (neteisėtą ir neatlygintiną atsakovės naudojimąsi patalpomis) ieškovei tapo žinoma (turėjo būti žinoma) anksčiausiai nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. (nuo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo; tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 2 d., o ne 2021 m. rugsėjo 3 d.), o vėliausiai – nuo 2022 m. kovo 2 d. Ieškinys teismui paduotas 2024 m. rugsėjo 3 d. Teismas konstatavo, kad trejų metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, ieškovė nėra praleidusi.

77.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai koncentravosi tik į ieškovės, kaip bankrutuojančio subjekto, teisinį statusą. Atsakovės vertinimu, bankroto administratoriaus specifinis statusas ir jo galimybė sužinoti apie ieškovės pažeistas teises, įvertinus bylos faktines aplinkybes, negalėjo turėti įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. Jeigu būtų vertinama, kad atsakovės veiksmai turėjo tęstinumo pobūdį, privalu vadovautis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi. Tęstinio pažeidimo atveju turėtų būti laikoma, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas galimiems neteisėtiems veiksmams, atliktiems per trejus metus iki ieškinio pareiškimo teismui.

78.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018, 44 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

79.       Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017, 35 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

80.       CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

81.       Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

82.       CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

83.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista.

84.       Aptartos taisyklės išimtis numatyta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Tęstinio pažeidimo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), bet su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas).

85.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties pradžios momento, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 86 punktas). Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija skiriasi nuo kasacinio teismo byloje nagrinėtos. 

86.       Šiuo atveju ieškovė ginčija ne konkretų sandorį ar prašo žalos, patirtos dėl valdymo organų narių bei dalyvių veiksmų, atlyginimo, tačiau reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo civilinės deliktinės atsakomybės pagrindu dėl atsakovės neteisėto ir neatlygintinio naudojimosi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, t. y. dėl to, kad atsakovė faktiškai naudojosi patalpomis, kurios Nuomos sutartimi jai nebuvo išnuomotos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas (pagal ieškovės nurodytas aplinkybes) yra tęstinis – atsakovė kasdien atliko veiksmus, kurių, ieškovės teigimu, neturėjo teisės atlikti, nes neteisėtai ir neatlygintinai naudojosi ieškovei priklausančiomis patalpomis. Tęstinio pažeidimo pobūdis sudaro pagrindą ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymui taikyti specialiąją (CK 1.127 straipsnio 1 dalies požiūriu) teisės normą, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 5 dalyje, kuri ieškinio senaties pradžią sieja su objektyviuoju momentu – ieškinio senaties terminas byloje ieškovės pareikštiems reikalavimams prasidėjo tą kiekvieną konkrečią dieną, kai atsakovė neteisėtai ir neatlygintinai naudojosi patalpomis. Taigi, ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo už naudojimąsi patalpomis laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. (treji metai iki ieškinio teismui padavimo), o reikalavimui dėl žalos atlyginimo už naudojimąsi patalpomis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2021 m. rugsėjo 3 d. ieškinio senaties terminą praleido.  

87.       CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

88.       CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013).

89.       Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorius, iškėlus ieškovei bankroto bylą, faktiškai nežinojo apie atsakovės daromą pažeidimą. Buvęs ieškovės vadovas neperdavė nemokumo administratoriui bendrovės dokumentų ir turto, už tai jam Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nutartimi paskirta bauda. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad dalį bendrovės dokumentų kratos metu paėmė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ikiteisminiam tyrimui atlikti. Nors nemokumo administratorius turėjo galimybę susipažinti su ankstesniais teismų sprendimas, priimtais dėl ginčo patalpų, nemokumo administratorius apie tolimesnę ginčo eigą nežinojo. Bylos duomenys patvirtina, kad nemokumo administratorius faktiškai apie tęstinį daromą pažeidimą sužinojo 2024 m. gegužės 13 d., kuomet buvęs bendrovės vadovas, atsakydamas į nemokumo administratoriaus užklausą, paaiškino situaciją dėl ginčo patalpų ir nurodė jam žinomas aplinkybes.

90.       Taigi, laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. (nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo) iki 2024 m. gegužės 13 d., kuomet buvęs bendrovės vadovas paaiškino situaciją dėl ginčo patalpų nemokumo administratorius apie atsakovės vykdomą tęstinį pažeidimą objektyviai nežinojo, todėl negalėjo realizuoti teisės kreiptis į teismą. Nuo 2024 m. gegužės 13 d. dar buvo reikalingas papildomas laikas surinkti duomenis ir parengti ieškinį. Dėl to laikytina, kad nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. (kada ieškinys buvo faktiškai paduotas teismui) egzistavo nuo ieškovės (nemokumo administratoriaus) valios nepriklausiusios, objektyvios kliūtys įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, kurios kvalifikuojamos kaip svarbios priežastys CK 1.131 straipsnio 2  dalies prasme, sudarančios pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo už naudojimąsi patalpomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2021 m. rugsėjo 2 d. (treji metai, skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 2 d.) pareikšti.     

91.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo už naudojimąsi patalpomis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. nėra. Tiek šiuo laikotarpiu, tiek laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė turėjo vadovą, kuris žinojo (turėjo žinoti) apie galimą ieškovės teisių pažeidimą ir turėjo objektyvią galimybę ieškovės vardu realizuoti teisę į teisminę gynybą, tačiau to nepadarė. Nėra matyti, kad laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo egzistavo objektyvios kliūtys ieškovės vadovui kreiptis į teismą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovei 2021 m. rugsėjo 2 d. buvo iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino.  Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai ieškovei, kuri turėjo vadovą ir ilgą laiką (daugiau kaip 9 metus), nesant objektyvių kliūčių, nesiėmė veiksmų savo teisėms apginti, būtų pripažinta teisė į žalos atlyginimą tik dėl to, kad jai vėliau buvo iškelta bankroto byla, neatitiktų teisinio stabilumo ir apibrėžtumo principų bei ieškinio senaties termino instituto tikslo. Pažymima, kad tai, jog ieškovė, žinodama apie savo teisės pažeidimą, ilgą laiką nesikreipė į teismą, galėjo atsakovei sukurti pagrįstą lūkestį, jog ieškovė atsisako savo teisės.

92.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių kontekste aprašytas ieškinio senaties termino taikymas leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp ieškovės (jos kreditorių) bei atsakovės interesų. Viena vertus, jis sudaro realią galimybę apginti ieškovės pažeistas teises, atsižvelgiant į tai, jog jų įgyvendinimas dalį laikotarpio dėl šioje nutartyje aptartų aplinkybių nebuvo objektyviai įmanomas. Kita vertus, jis nepažeidžia civilinių teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo principų, taip pat atsakovės teisėtų lūkesčių, neproporcingai neišplėsdamas laikotarpio, už kurį ieškovei pripažįstama teisė reikalauti žalos atlyginimo.

93.       Pripažinus, kad ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d., atlyginimo, ieškovės reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. atmetama, kaip pareikšta praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl žalos atlyginimo už naudojimąsi patalpomis I-36

94.       Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis).

95.       Prievolė atlyginti turtinę žalą kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 35 punktas).

96.       Teismas apskųstame sprendime nurodė, kad įsitesėjusiu teismo procesiniu sprendimu apgynus ieškovės teisę į naudojimąsi jai nuosavybės teise priklausančia patalpa I-36 jos pačios pasirinktu būdu, t. y. iškeldinus atsakovę iš šios patalpos, ieškovei atsirado teisė į priverstinį tokio teismo sprendimo įvykdymą (CPK 769 straipsnis). Teismas konstatavo, kad ieškovė, pasirinkusi pažeistos teisės gynimo būdą – iškeldinti atsakovę iš patalpų – prarado teisę reikalauti, jog atsakovė mokėtų už šią patalpą nuomos mokestį, t. y. reikšti kitą materialųjį reikalavimą dėl atsakovės naudojimosi patalpomis laikotarpiu iki 2024 m. rugsėjo 3 d.

97.       Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybė, jog atsakovė be pagrindo naudojasi ginčo patalpomis, pripažinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, turinčiais prejudicinę galią šioje byloje.

98.       Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-127/2014 pripažinta, jog atsakovė neteisėtai naudojosi patalpomis, pažymėtomis indeksu I-36, nes dėl šių patalpų nuomos šalys nebuvo susitarusios Nuomos sutartyje. Visgi, tuo pačiu procesiniu sprendimu teismas nusprendė patenkinti ieškovės reikalavimą ir iškeldinti atsakovę iš I-36 patalpų.

99.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi buvo galutinai išspręstas šalių ginčas dėl naudojimosi ginčo patalpomis ir apgintos ieškovės teisės jos pačios pasirinktu būdu – iškeldinant atsakovę iš patalpų, pažymėtų indeksu I-36. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).

100.       Į byla pateiktame antstolio Ginto Badikonio 2014 m. kovo 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad UAB ,,RIMI LIETUVA“, vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį, 2014 m. kovo 14 d. raštu kreipėsi į UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl patalpos I-36 grąžinimo, tačiau UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ nereagavo. UAB ,,RIMI LIETUVA“ parengė 2014 m. kovo 17 d. patalpos perdavimo–priėmimo aktą, kurį pasirašė ir kurį su raktais nuo patalpos mėgino pateikti UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“. Vykdant faktinių aplinkybių konstatavimą, nuvykta UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ adresu, siekiant perduoti perdavimo–priėmimo aktą ir patalpos raktus, tačiau turimu adresu bendrovės patalpų nebuvo.

101.       Antstolio Ginto Badikonio 2014 m. gegužės 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad patalpos perdavimo–priėmimo aktą ir raktus mėginta perduoti UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ vadovo R. B. adresu, tačiau jo namuose nebuvo ir duris atidariusi moteris negalėjo atsakyti, kada bus.

102.       Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad ji neturėjo raktų nuo patalpų, į patalpas galima patekti tik per atsakovės tarnybines patalpas, patekimas į patalpas užtvertas spintelėmis, todėl ji negali perimti patalpos, atmetami kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad, siekdama įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų perduoti patalpas ieškovei, tačiau ieškovė ne tik nepriėmė patalpų ir raktų iš atsakovės, bet ir pati nesiėmė jokių priemonių sprendimui įvykdyti – nesikreipė į antstolį dėl priverstinio nutarties įvykdymo, neinicijavo patalpų perdavimo ar kitų vykdymo veiksmų. Be to, 2014 m. kovo 4 d. atsakovės rašte ieškovei, atsižvelgiant į tai, kad į patalpas galima patekti tik per nuomininkės parduotuvės tarnybines patalpas, prašoma informuoti ir iš anksto suderinti su nuomininke patekimo į patalpas laiką. Nors ieškovė reiškia argumentus dėl 2014 m. kovo 4 d. rašte netinkamai nurodyto ieškovės adreso, dėl ko esą ji šio dokumento negavo, iš rašto turinio matyti, kad jis buvo siųstas ir elektroniniu paštu, o pirmiau aptarti įrodymai patvirtina atsakovės pastangas perduoti patalpas ir raktus ieškovei kitais būdais.

103.       Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties įsiteisėjimo susiklosčiusi situacija negali būti vertinama kaip atsakovės neteisėtas naudojimasis patalpomis civilinės deliktinės atsakomybės prasme. Ieškovės patiriamos pasekmės yra susijusios ne su atsakovės neteisėtais veiksmais, o su pačios ieškovės pasirinktu pasyviu elgesiu neįgyvendinant jos įsitesėjusiu teismo procesiniu sprendimu apgintos teisės. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo taikyti jai deliktinės atsakomybės už naudojimąsi patalpomis, pažymėtomis indeksu I-36, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d.

104.       Šioje nutartyje konstatavus, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą daliai reikalavimo dėl žalos, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., atlyginimo pareikšti, pripažįstama, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 903,53 Eur žalos atlyginimą dėl naudojimosi patalpomis nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2014 m. kovo 18 d. Atmetus šią reikalavimo dalį, apeliaciniuose skunduose nurodomi argumentai dėl netinkamai apskaičiuoto žalos dydžio nevertinami.

Dėl žalos atlyginimo už naudojimąsi patalpomis I-25

105.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl atsakovės naudojimosi patalpomis I-25 teisėtumo, nesant suderintos šalių valios modifikuoti Nuomos sutartį, į mokėtiną nuomos mokestį įtraukiant papildomą mokestį už patalpų plotą, ieškovei nereiškiant dėl to atsakovei pretenzijų daugiau nei 10 metų, buvo įtvirtinta Nuomos sutarties šalių valia dėl atsakovės teisės naudotis patalpomis I-25 neatlygintinai (CK 1.64 straipsnis). Teismas nenustatė pagrindo priteisti žalos atlyginimą už naudojimąsi patalpomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d.

106.       Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovei patalpos I-25 nebuvo išnuomotos Nuomos sutartimi ir atsakovė jomis naudojosi neteisėtai, pripažinta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-127/2014. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-191-117/2015 nebuvo pripažinta, jog atsakovė patalpomis naudojasi teisėtai. Aptariamoje nutartyje, pasisakant dėl ieškovės reikalavimo iškeldinti atsakovę iš patalpų, pažymėtų indeksu I-25, nustatyta, kad patalpos I-25 iš esmės neegzistuoja. Antstolio Mindaugo Dabkaus 2014 m. balandžio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad patalpų, plane pažymėtų indeksu I-25, nėra, yra vientisa prekybos salė ir toje vietoje stovi kasos. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimo dėl atsakovės iškeldinimo iš patalpų, ir nurodė, jog ieškovė teises dėl šių patalpų gali ginti kitais CK 1.138 straipsnyje numatytais gynimo būdais. Būtent to ieškovė ir siekia, nagrinėjamoje byloje reikšdama reikalavimą dėl žalos atlyginimo už neteisėtą naudojimąsi šiomis patalpomis.

107.       Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad atsakovė 2014 m. balandžio 22 d. raštu inicijavo ginčo patalpų nuomos klausimo sprendimą, pasiūlydama į patalpų nuomos mokestį įtraukti papildomą 20,82 Eur už kv. m mokestį per mėnesį (tai sudarytų 154,32 Eur už 7,41 kv. m), tačiau su šiuo pasiūlymu ieškovė nesutiko. Pasiūlymą atsakovei pakartojus 2014 m. gegužės 20 d. raštu, ieškovė 2014 m. birželio 25 d. raštu pareikalavo už patalpas mokėti 2 028,99 Eur mokestį per mėnesį. Su tokiu pasiūlymu atsakovė nesutiko (2014 m. birželio 25 d. raštas). Derybos tarp šalių nutrūko, byloje nėra duomenų, kad šalys būtų pasiekusios abi puses tenkinantį susitarimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė patalpomis tebesinaudoja, nemokėdama papildomo nuomos mokesčio.

108.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių valios susitarti dėl patalpų naudojimosi neatlygintai, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015, kurioje kasacinis teismas, įvertinęs konkrečios bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog situacija, kai nuomininkas naudojosi didesniu, negu buvo išnuomotas, patalpų plotu, o nuomotojas dėl to neprieštarauja, vertinama, kaip patvirtinanti rašytinės nuomos sutarties šalių valią, susitarimą ir bendrus interesus neišnuomotų, bet nuomininko naudotų, patalpų atžvilgiu. Kasacinis teismas konstatavo, kad tokiu atveju nuomininkas nuomos sutartyje nenurodyta patalpa naudojosi bendra su nuomotoju suderinta valia panaudos ar kitais teisėtais pagrindais.

109.       Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad aptartos ir nagrinėjamos civilinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Kasacinio teismo nutartyje nustatyta, kad nuomotojas per visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį nereiškė prieštaravimų ir pretenzijų nuomininkui dėl naudojamų papildomų, sutartyje nenurodytų, patalpų, o dėl nuostolių atlyginimo priteisimo nuomininkas į teismą kreipėsi tik pasibaigus patalpų nuomos sutarčiai. Nagrinėjamu atveju iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, kad ieškovė gynė savo pažeistas teises teisme, reikšdama reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo iš patalpų, o teismui priėmus procesinį sprendimą, kuriame pripažintas reikalavimo įvykdymo neįmanomumas, nes patalpos atskirai nebeegzistuoja, vedė derybas dėl nuomos mokesčio dydžio. Aplinkybė, kad derybos nutrūko ir nebuvo pasiektas susitarimas tarp šalių, nereiškia, jog ieškovė išreiškė valią dėl atsakovės naudojimosi patalpomis neatlygintinai.

110.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį, taip pat nepagrįstai, neatsižvelgdamas į faktinių aplinkybių skirtumus, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015 išaiškinimais, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, jog šalys susitarė dėl atsakovės teisės naudotis patalpomis I-25 neatlygintinai.

111.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – nesant tam teisėto pagrindo naudojosi atsakovės patalpomis, nemokėdama nuomos mokesčio, dėl to ieškovė patyrė žalą negaudama pajamų už nuomą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą už atsakovės naudojimąsi patalpomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. (atnaujinto ieškinio senaties termino ribose). 

112.       Teisėjų kolegija sutinka su žalos apskaičiavimo būdu, žalos dydį apskaičiuojant proporcingai nuomos mokesčiui, nustatytam Nuomos sutartyje, ir patalpų plotui. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2020 m. gegužės 31 d. nuomos mokestis sudarė 18 716,23 Eur (Nuomos sutarties 6.1 papunktis), tačiau iš sutarties sąlygų matyti, jog atsakovė per padidintą nuomos mokestį įsipareigojo ieškovei kompensuoti patalpų rekonstrukcijos darbų kainos dalį. Nuo 2020 m. birželio 1 d. šalys susitarė dėl 17 817,42 Eur dydžio nuomos mokesčio (Nuomos sutarties 6.2 papunktis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra įvykdžiusi įsipareigojimą ieškovei kompensuoti šalių sutartą patalpų rekonstrukcijos darbų kainos dalį per padidintą nuomos mokestį, teisėjų kolegija žalos dydį apskaičiuoja pagal nuo 2020 m. birželio 1 d. mokamą nuomos mokestį. Žalos dydis apskaičiuojamas taip: (17 817,42 Eur  : 899,47 kv. m x 72 mėn. x 7,41 kv. m) + (17 817,42 Eur : 899,47 kv. m : 30 d. x 1 d. x 7,41 kv. m) = 10 568,39 Eur + 4,89 Eur = 10 573,28 Eur. Apskaičiuojant žalos dydį, nuomos mokestis neturi būti indeksuojamas, atsižvelgiant į šios nutarties 119–138 punktuose nurodytus argumentus.

113.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė įrodė atsakovės neteisėtus veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Atsakovės kaltė preziumuojama. Taigi, nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei taikyti (CK 2.246–6.249 straipsniai).

114.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad yra pagrindas atleisti ją nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes ieškovė atsisakė susitarti dėl mokėtino nuomos mokesčio dydžio už patalpas I-25.

115.       CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

116.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusio asmens elgesys gali būti pripažįstamas atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu tuo atveju, jei jis yra pakankamai intensyvus ir tiesiogiai nulėmė žalos atsiradimą ar padidėjimą. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio ieškovės veiksmų nenustatyta. Priešingai, žala kilo dėl tęstinio atsakovės neteisėto naudojimosi patalpomis, o ieškovė nebuvo įpareigota aktyviais veiksmais eliminuoti atsakovės daromą pažeidimą. Ieškovės veiksmai (atsisakymas derėtis ar nesutikimas su atsakovės pasiūlymu) negali būti vertinami kaip sutikimas su neteisėtu patalpų naudojimu ar kaip rizikos dėl galimos žalos prisiėmimas CK 6.253 straipsnio taikymo prasme. Byloje nustatyta, kad atsakovė naudojosi patalpomis nesant tam teisinio pagrindo, todėl pareiga atlyginti žalą kyla iš jos neteisėtų veiksmų.

117.       Aptartų motyvų pagrindu ieškovei iš atsakovės priteisiamas 10 573,28 Eur žalos atlyginimas už laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. atliktus atsakovės neteisėtus veiksmus – naudojimąsi patalpomis I-25 nesant tam teisinio pagrindo ir nemokant nuomos mokesčio.

118.       Šioje nutartyje konstatavus, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą daliai reikalavimo dėl žalos, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., atlyginimo pareikšti, pripažįstama, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 4 016,99 Eur žalos atlyginimą, atsakovei neteisėtai naudojantis patalpoms laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 23 d.

Dėl nuomos mokesčio indeksavimo

119.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą, nusprendė, kad šalys sutarties sąlygą dėl nuomos mokesčio indeksavimo pakeitė konkliudentiniais veiksmais, todėl atmetė ieškovės reikalavimą dėl 438 537,12 Eur nuomos mokesčio nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. (ieškinio pareiškimo pirmosios instancijos teismui dienos), priteisimo.

120.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ši teismo pozicija prieštarauja materialiosios teisės normoms, įtvirtinančioms privalomą sutarčių pobūdį, aktualiai teismų praktikai ir byloje esantiems įrodymams.

121.       Ieškiniu reikalaujama priteisti indeksuoto nuomos mokesčio nepriemoka kildinama iš ginčo šalių sudarytos Nuomos sutarties. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja sumokėti nuomos mokestį. CK 6.487 straipsnio 3 dalyje išvardyti nuomos mokesčio nustatymo būdai, tačiau nuomos mokesčio būdų sąrašas nėra baigtinis, nuomos sutarties šalys gali sulygti ir dėl kitokio nuomos mokesčio nustatymo ir mokėjimo būdo (CK 6.487 straipsnio 4 dalis). Be kita ko, šalys gali susitarti indeksuoti nuomos mokestį, atitinkamai, toks susitarimas indeksuoti pagal sutartį priklausančias mokėti periodines išmokas šalims tampa privalomas (CK 6.156 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis).

122.       Sutarties turinys nustatomas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 25 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

123.       Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal Nuomos sutarties 6.1 papunktį, atsižvelgiant į tai, jog pagal 2000 m. gegužės 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. PC/011/V nuomotoja įsipareigojo kompensuoti nuomininkei patalpų rekonstrukcijos darbų sumą, nuo sutarties pasirašymo dienos iki 2020 m. gegužės 31 d., šalys susitarė dėl 63 103,40 Lt dydžio nuomos mokesčio (6.1 papunktis). Laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d. šalys susitarė dėl 60 000 Lt dydžio nuomos mokesčio per mėnesį (Nuomos sutarties 6.2 papunktis). Pagal Nuomos sutarties 6.3 papunktį, sutarties 6.1 papunktyje nurodyto patalpų nuomos mokesčio dalis, kuri lygi 60 000 Lt, ir sutarties 6.2 punkte nurodytas patalpų nuomos mokestis dėl infliacijos ar defliacijos perskaičiuojamas kiekvienais metais, pradedant nuo 2011 metų, patalpų nuomos mokestį už einamąjį laikotarpį nuo vasario 1 d. indeksuojant Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apskaičiuotu metiniu vartotojų kainų pokyčiu (toliau– VKI), lyginant praėjusių ir užpraėjusių patalpų nuomos metu VKI (2011 metais perskaičiuojant patalpų nuomos mokestį, lyginant 2009 metų gruodžio mėnesio ir 2010 m. gruodžio mėnesio VKI), tačiau visais atvejais patalpų nuomos mokestis nuomininkui indeksuojamas (didinamas) tik 2/3 padidėjusio VKI daliai.

124.       Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir sąskaitų suvestinių matyti, kad nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovė pagal ieškovės išrašomas sąskaitas mokėjo 63 103,40 Lt nuomos mokestį. Nuo 2011 m. sausio mėn. ieškovė perskaičiavo nuomos mokestį, taikydama 2,41 proc. dydžio indeksavimą. Nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2020 m. birželio 1 d. atsakovė pagal ieškovės išrašomas sąskaitas mokėjo 64 616,93 Lt (18 716,23 Eur) nuomos mokestį per mėnesį. Nuo 2020 m. birželio 1 d. ieškovė perskaičiavo nuomos mokestį pagal Nuomos sutarties 6.2 papunktį. Nuo 2020 m. birželio 1 d. iki pat ieškinio pareiškimo teismui dienos atsakovė pagal ieškovės išrašomas sąskaitas mokėjo 17 817,42 Eur dydžio nuomos mokestį per mėnesį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė visas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras už patalpų nuomą yra apmokėjusi.

125.       Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kuriais pagrįstų, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d.) ji būtų perskaičiavusi nuomos mokestį pagal vidutinį metinį VKI, apie indeksuotą nuomos mokesčio nepriemoką informavusi atsakovę ar pareikalavusi atsakovės sumokėti indeksuotą nuomos mokesčio dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė iš atsakovės kas mėnesį reikalaujamo sumokėti nuomos mokesčio nepakoregavo ne tik einamaisiais metais proporcingai padidėjus vidutiniam metiniam VKI, tačiau ir esant vidutinio metinio VKI sumažėjimo atvejams.

126.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad Nuomos sutartyje įtvirtintas automatinis nuomos mokesčio indeksavimas nesiejamas su jokiomis nuomotojos pareigomis. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑311/2013, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad naudojant indeksavimą išmokant įvairias pajamas, sutartys automatiškai koreguojamos, kainų indeksui pasikeitus. 

127.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės cituojamoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl vartojimo kainų indekso apskaičiavimo, šalims susitarus indeksuoti nuompinigių dydį. Pažymima, kad ieškovė cituoja bendro pobūdžio argumentus apie indeksavimo paskirtį ir ekonominę reikšmę, kurie nėra susieti su konkrečios sutarties vykdymo aplinkybėmis. Vien kasacinio teismo nurodymas, kad sutartys automatiškai koreguojamos, kainų indeksui pasikeitus, savaime nereiškia, jog nuomininkui atsiranda pareiga mokėti didesnį nuomos mokestį nepriklausomai nuo nuomotojo valios išraiškos ir faktiškai mokamo mokesčio. Sutartyje įtvirtintos nuostatos dėl nuomos mokesčio indeksavimo yra nuomos mokesčio apskaičiavimo mechanizmas, tačiau jo taikymas praktikoje suponuoja aktyvius veiksmus – nuomos mokesčio perskaičiavimo inicijavimą, perskaičiuoto dydžio nustatymą ir jo pateikimą nuomininkui (pvz., išrašant PVM sąskaitas faktūras, pateikiant pranešimus).

128.       Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat remiasi Vilniaus apygardos teismo, Šiaulių apygardos teismo ir Kauno apygardos teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, tačiau pažymima, jog horizontaliojo precedento taisyklės nėra aktualios aukštesniam teismui ta dalimi, kiek precedentai suformuoti žemesnės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016, 31 punktas).

129.       Šiuo atveju Nuomos sutarties 6.3 papunktyje yra įtvirtinta, kad nuomos mokestis dėl infliacijos ar defliacijos perskaičiuojamas. Nuomos sutarties 6.4 papunktyje numatyta, kad nuomos mokestis mokamas pagal nuomotojos pateiktą sąskaitą. Nagrinėjamu atveju ieškovė visą ginčo laikotarpį (daugiau nei 13 metų) teikė PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodomas neindeksuotas nuomos mokesčio dydis, o atsakovė šias sąskaitas apmokėjo. Tokia nuosekli šalių sutarties vykdymo praktika patvirtina, kad indeksavimo mechanizmas faktiškai nebuvo taikomas.

130.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės valią indeksuoti nuomos mokestį patvirtina tai, kad 2011 m. ieškovė indeksavo nuomos mokestį, o ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2‑2462‑345/2012, be kita ko, prašė pakeisti Nuomos sutarties 6.3 papunktį, nustatant, jog indeksacija būtų taikoma nuo Nuomos sutarties sudarymo datos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši aplinkybė patvirtina tik tai, kad tarp šalių nebuvo taikoma praktika automatiškai indeksuoti nuomos mokesčio sumas. Ieškovė savo valią indeksuoti nuomos mokestį 2011 m. išreiškė išrašydama PVM sąskaitą faktūrą didesniam nuomos mokesčiui, tačiau ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d.) ieškovė nuomos mokesčio neindeksavo, pretenzijų dėl atsakovės mokamo nuomos mokesčio dydžio ar šalių taikytos nuomos mokesčio sumokėjimo praktikos (nuomos mokesčio dydžio neindeksuojant) nepareiškė. Priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas, kaip ir pažymėta apskųstame sprendime, savaime nesusiejo PVM sąskaitos faktūros išrašymo ir pateikimo atsakovei su ieškovės valia dėl nuomos mokesčio indeksavimo. Teismas apie ieškovės valią neindeksuoti nuomos mokesčio nusprendė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir šalių praktiką sutarties vykdymo metu.

131.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ir trečiojo asmens paaiškinimais, įvertinęs juos kaip nenuoseklius ir stokojančius logikos. Trečiasis asmuo paaiškino, kad atsakovei buvo išrašinėjamos dvi PVM sąskaitos faktūros (viena dėl pagrindinės nuomos mokesčio dalies, kita dėl indeksuotos nuomos mokesčio dalies), tačiau atsakovė apmokėdavo tik pagrindinę nuomos mokesčio dalį. Vėliau trečiasis asmuo teigė, kad buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros visai sumai (t. y. su indeksuota nuomos mokesčio dalimi), tačiau atsakovė jas grąžindavo be apmokėjimo, o ieškovė, siekdama gauti bent kokią nuomos mokesčio dalį, išrašydavo naujas PVM sąskaitas faktūras jau tik dėl pagrindinio nuomos mokesčio dydžio. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, trečiojo asmens paaiškinimų nepagrindžia byloje esantys įrodymai. 

132.       Nurodytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad ginčo šalys neturėjo ketinimo nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. vykdyti Nuomos sutarties 6.3 papunktį ta apimtimi, kuria įtvirtintas nuomos mokesčio indeksavimas.

133.       Ieškovė teigia, kad Nuomos sutarties 6.3 papunktyje įtvirtinta nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, galiojanti ir nenuginčyta, o šalys nėra sudariusios jokio susitarimo dėl Nuomos sutarties 6.3 papunkčio pakeitimo, todėl jos taikymas nepriklauso nuo šalių valios.

134.       Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti galima tik raštu, negali būti pakeista kitokiu būdu. Tačiau pagal to paties straipsnio 2 dalį, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis rašytinės sutarties pakeitimo išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Net ir tuo atveju, kai šalys į sutartį yra įtraukusios sutarties pakeitimą ribojančią išlygą, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑68‑611/2016).

135.       Teisėjų kolegija nustatė, kad Nuomos sutartimi šalys įtvirtino rašytinės sutarties pakeitimo išlygą, t. y. Nuomos sutarties 16.7 papunktyje šalys susitarė, kad sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik dvišaliu raštišku susitarimu, kuris tampa neatskiriama sutarties dalimi. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismo nustatytos ir aukščiau apeliacinės instancijos teismo įvertintos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė suderinta valia ir savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) pakeitė rašytiniu šalių susitarimu suderintas Nuomos sutarties sąlygas, netaikydamos nuomos mokesčio indeksavimo tvarkos nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. Todėl atskiras rašytinis susitarimas dėl Nuomos sutarties pakeitimo (nuomos mokesčio indekso netaikymo ginčo laikotarpiu) nebuvo reikalingas. Papildomai pažymima, kad CK nėra įtvirtinta nuostatų, pagal kurias negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (jos pakeitimai), nesant tokio susitarimo rašytinės formos, negalioja, todėl nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad šalys suderino valią nuomos mokesčio indeksavimo tvarkos ginčo laikotarpiu netaikyti.

136.       Priešingas Nuomos sutarties nuostatų aiškinimas nagrinėjamu atveju neatitiktų ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Pažymima, kad ieškovę, t. y. juridinį asmenį, kuriam keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, daugiau nei keturiolika metų su atsakove sieja nuomos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė daugiau nei trylika metų priėmė atsakovės kas mėnesį atliekamus nuomos mokesčio mokėjimus, netaikant nuomos mokesčio indeksavimo, reikalavimų dėl nesumokėtos nuomos mokesčio dalies atsakovės atžvilgiu nereiškė, o savo elgesiu abi šalys patvirtino, kad tokia nuomos mokesčio sumokėjimo tvarka joms yra tinkama. Atsakovė neatliko indeksuoto nuomos mokesčio mokėjimų ieškovei, visgi ieškovė tokio atsakovės elgesio Nuomos sutarties vykdymo metu iki 2024 m. rugsėjo 3 d. nereikalavo, todėl ieškovė prarado teisę remtis sutarties pakeitimą ribojančia išlyga ir vien šiuo pagrindu reikalauti indeksuotos nuomos mokesčio dalies priteisimo. Tokios pozicijos laikomasi ir ankstesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-195-553/2022; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-503-790/2023).

137.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo pagal ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus priteisti ieškovei nuomos mokesčio nepriemoką už 2024 m., nes ginčo laikotarpiu ieškovė nebuvo išreiškusi valios dėl nuomos mokesčio indeksavimo. Ieškovė apeliaciniame skunde neteisingai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A‑503‑790/2023, nes aptariamoje nutartyje teismas nepriteisė neindeksuotos nuomos mokesčio dalies už einamuosius metus. Lietuvos apeliacinio teismui pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista nuomos mokesčio dalis už einamuosius namus, apskųsta nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies pagrindo pasisakyti neturėjo.

138.       Apibendrinusi aptartus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 438 537,12 Eur nuomos mokesčio nepriemokos priteisimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

139.       Apibendrindama šiame procesiniame sprendime nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepažeidė ieškovės ir trečiojo asmens apeliaciniuose skunduose nurodytų proceso teisės normų, vykdė aktyvumo pareigą, vadovavosi lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuomos mokesčio indeksavimo, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus bei remdamasis aktualia teismų praktika, priėjo prie pagrįstos išvados dėl šalių suderintos valios neindeksuoti nuomos mokesčio ginčo laikotarpiu, todėl ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrįstai atmetė.

140.       Tačiau teismas apskųstame sprendime, neatsižvelgęs į ieškinio senaties termino instituto tikslą ir neįvertinęs, jog atsakovės pažeidimas yra tęstinis, rėmėsi netinkama ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisykle bei priėjo prie nepagrįstos išvados, jog atsakovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimo daliai dėl žalos, kilusios nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., pareikšti. Teismas, teisingai įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir pritaikęs aktualų teisinį reguliavimą, pagrįstai nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų dėl naudojimosi patalpomis I-36 laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d., šią reikalavimo dėl žalos atlyginimo dalį atmetė. Tačiau netinkamas ieškinio senaties termino taikymas nulėmė tai, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 903,53 Eur žalos atlyginimą dėl atsakovės naudojimosi patalpoms nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2014 m. kovo 18 d. Teismas, neteisingai aiškindamas įsiteisėjusių teismo sprendimų teisinę reikšmę ir netinkamai pasirėmęs kasacinio teismo praktika, nepagrįstai nenustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir nepriteisė žalos atlyginimo už naudojimąsi patalpomis I-25 nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. Netinkamas ieškinio senaties termino taikymas taip pat lėmė tai, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei 4 016 Eur žalos atlyginimą dėl atsakovės naudojimosi patalpoms I-25 laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2014 m. kovo 18 d.

141.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nurodytų priežasčių pakeičiamas – atnaujinamas ieškovės praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos, kilusios laikotarpiu nuo  2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2021 m. rugsėjo 3 d., atlyginimo pareikšti; iš atsakovės ieškovei priteistos žalos dydis padidinamas iki 10 573,28 Eur, taip pat pakeičiama suma, už kurią skaičiuojamos pirmosios instancijos teismo priteistos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

142.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

143.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis).

144.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 2,23 proc., atmestų reikalavimų dalis – 97,77 proc.

145.       Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl 28 883 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kurias sudaro: 144 Eur už prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos suteikimo ir prašymo dėl procesinio termino pratęsimą parengimą bei 12 883 už atsiliepimo į ieškinį parengimą (už paslaugas atsiskaityta 2024 m. lapkričio 22 d.); 7 964 Eur už tripliko parengimą (už paslaugą atsiskaityta 2024 m. gruodžio 27 d.); 110 Eur už prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo parengimą, 223,79 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą ir 1 672,21 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą 2025 m. liepos 23 d. teismo posėdyje (už paslaugas atsiskaityta 2025 m. sausio 21 d.); 144 Eur už pranešimo dėl taikos sutarties nesudarymo ir prašymo įtraukti bylą trečiąjį asmenį parengimą, 144 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą ir 1 494 Eur už pasiruošimą ir dalyvavimą 2025 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje (už paslaugas atsiskaityta avansu 2025 m. rugpjūčio 21 d.); 1 760 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą 2025 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje (už paslaugą avansu sumokėta 2025 m. spalio 10 d.); 2 220 Eur už 2025 m. rugsėjo 29 d. rašytinių paaiškinimų parengimą ir 144 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą (už paslaugas atsiskaityta 2025 m. lapkričio mėn.).

146.       Pirmosios instancijos teismas sumažino atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki Rekomendacijose nustatytų, išlaidų atlyginimo už atitinkamas paslaugas nepriteisė. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sumažintu bylinėjimosi išlaidų dydžiu.

147.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98  straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020, 38 punktas).

148.       Atsakovė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo. Bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisine? pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės argumentų, susijusių su ginčo sudėtingumu, pažymi, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas pagrindas viršyti Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas savo esme nėra išskirtinai sudėtingas, byloje nebuvo sprendžiama dėl naujų, anksčiau teismų nenagrinėtų, teisinių klausimų. Aplinkybė, kad šalys kėlė ginčą dėl iš esmės visų bylai svarbių aspektų, nėra laikytina objektyviu bylos išskirtinį sudėtingumą patvirtinančiu požymiu. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priteisti Rekomendacijose nustatytus dydžius viršijančias bylinėjimosi išlaidas.

149.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriteisiamos atlyginti išlaidos už tokias paslaugas kaip prašymo pratęsti terminą procesiniam dokumentui pateikti, prašymo atšaukti teismo posėdį parengimas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas, kai poreikis rengti šiuos dokumentus kilo dėl nuo pačios šalies (jos atstovo) priklausančių aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vienai iš šalių neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas, nulemtas pačios kitos šalies (jos atstovo) veiksmų, našta. Pagrindą netenkinti šalies prašymo atlyginti už minėtų dokumentų parengimą patirtas išlaidas sudaro ir tai, kad nurodyti dokumentai yra daugiau techninio pobūdžio, o jų parengimas iš jos atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 64 punktas). Atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskirai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už prašymų dėl prieigos prie elektroninės bylos suteikimo, dėl procesinio termino pratęsimo, dėl posėdžio atidėjimo, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą.

150.       Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai nusprendė nepriteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų, patirtų už pranešimo dėl taikos sutarties nesudarymo ir prašymo įtraukti į bylą trečiąjį asmenį parengimą bei 2025 m. rugsėjo 29 d. rašytinių paaiškinimų parengimą. Prašyme buvo išdėstyti faktiniai ir teisiniai argumentai dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą būtinybės, o rašytiniuose paaiškinimuose atsikirtimai į trečiojo asmens pateiktus rašytinius paaiškinimus, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl aptartų atstovavimo paslaugų, atlyginimą.

151.       Pirmosios instancijos teismas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose apskaičiavo pagal teismo posėdžių laiką. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atskirai turi būti įvertintas ir pasiruošimo teismo posėdžiams laikams, tačiau pati nepateikė duomenų, kiek užtruko pasiruošimas teismo posėdžiams, kiek konkrečiai išlaidų patirta dėl pasiruošimo jiems, todėl teismas neturi objektyvios galimybės šių išlaidų įvertinti ir priteisti.

152.       Pagal Rekomendacijas maksimalus atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis, atsižvelgiant į sąskaitų apmokėjimo datas, už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 5 491 Eur (Rekomendacijų 8.2 papunktis); už tripliko parengimą – 3 294,60 Eur (Rekomendacijų 8.3 papunktis); už rašytinių paaiškinimų parengimą – 954,80 Eur (Rekomendacijų 8.16 papunktis); už dalyvavimą 2025 m. liepos 23 d. teismo posėdyje (3 val.) – 671,37 Eur; už dalyvavimą 2025 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje (5 val.) – 1 168,85 Eur; už dalyvavimą 2025 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje (5 val.) – 1 193,50 Eur (Rekomendacijų 8.19 papunktis). Atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už aptartas teisines paslaugas sumažinamos iki Rekomendacijose nustatytų. Už pranešimo dėl taikos sutarties nesudarymo ir prašymo įtraukti į bylą trečiąjį asmenį parengimą patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių (144 Eur). Iš viso atsakovė įgijo teisę į 12 918,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

153.       Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 9 389,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių.

154.       Pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, ieškovė įgijo teisę į 209,39 Eur (9 389,60 Eur x 0,0223), o atsakovė – į 12 630,08 Eur (12 918,12 Eur x 0,9777) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atlikus įskaitymą, iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei turėtų būti priteisiama 12 420,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. 

155.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą. Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, be kita ko, įvertindamas taisykle „pralaimėjęs moka“ nustatyto teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslą ir proporcingumą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo rezultatą ir jo poveikį ginčo šalims, taip pat atsižvelgdamas aplinkybę, ar atsakovas patyrė papildomų išlaidų dėl pareikšto didesnio reikalavimo, ir kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas; 2023 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑7‑75‑916/2023, 36 punktas).

156.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje vertina ir paties asmens elgesį, jo prisidėjimą prie konkretaus dydžio bylinėjimosi išlaidų (pvz., ar buvo reikšti akivaizdžiai nepagrįsti reikalavimai, klausimai). EŽTT praktika atskleidžia, kad jeigu ir būtų nustatyta, jog asmens elgesys turėjo reikšmės bylinėjimosi išlaidų dydžiui, labai svarbu, kad išlaidų paskirstymo efektas nebūtų uždedantis asmeniui neproporcingą naštą, pavyzdžiui, „absorbuotų“ ar sumažintų priteistą kompensaciją iš esmės (EŽTT 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Perdigao prieš Portugaliją, peticijos Nr. 24768/06, 61 punktas; 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Kasacinis teismas, remdamasis EŽTT praktika, taip yra išaiškinęs, kad teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022, 39 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023, 51 punktas).

157.       Nagrinėjamu atveju patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis apskaičiavus pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles, ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro tik 2,23 proc. Pažymima, kad tai nulėmė didelė atmesto reikalavimo dėl nuomos mokesčio nepriemokos priteisimo suma. Nors ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas tik iš dalies, ieškovė iš dalies pasiekė savo kreipimosi į teismą tikslą – jos pažeistos teisės dėl patalpų I-25 buvo apgintos, o teismo procesiniame sprendime konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai dėl neatlygintinio naudojimosi patalpomis I-25 ir ieškovei priteistas žalos atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis lemtų nesąžiningą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes ieškovei priteistos žalos atlyginimas būtų atimtas dėl atsakomybės už bylinėjimosi išlaidas, t. y. pastarosios būtų didesnės už priteistą žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, nenustačiusi šalių netinkamo procesinio elgesio bylos nagrinėjimo metu, siekdama užtikrinti tiek ieškovės teisę į priteistą žalos atlyginimą, tiek atsakovės teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nusprendžia sumažinti atsakovei priklausančių 12 420,69 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį per pusę ir iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei priteisti 6 210,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

158.       Nors dalis ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų pripažinti pagrįstais, pagal apeliacinių skundų reikalavimus ieškovės apeliacinis skundas iš esmės atmestas  (patenkinta dalis tik apie 1,20 proc.), atsakovės apeliacinis skundas laikomas atmestu visiškai. Trečiojo asmens apeliacinis skundas taip pat atmestas visiškai. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šalių patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepasiskirstomos ir lieka joms pačioms.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Atnaujinti ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,RIMI LIETUVA“ dėl žalos, kilusios laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2021 m. rugsėjo 3 d., atlyginimo pareikšti.

Ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,RIMI LIETUVA“ patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“, juridinio asmens kodas 300145575, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RIMI LIETUVA“, juridinio asmens kodas 123715317, 10 573,28 Eur (dešimt tūkstančių penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus 28 ct) žalos atlyginimą ir 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (10 573,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RIMI LIETUVA“, juridinio asmens kodas 123715317, iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, juridinio asmens kodas 300145575, bankroto administravimui skirtų lėšų 6 210,25 Eur  (šešis tūkstančius du šimtus dešimt eurų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.“

Teisėjai                                           Marius Bajoras

        Jadvyga Mardosevič

   Aldona Tilindienė