Administracinė byla Nr. eAS-184-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06163-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 49

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas), kuris yra Indijos Respublikos pilietis, kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 24S235677 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760295528, galiojantis iki 2025 m. spalio 6 d. (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: motyvuojamojoje dalyje – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą; baigiamojoje dalyje – neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, ir laikyti Leidimą galiojančiu iki teismas priims galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad dėl Sprendimo jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos, t. y. ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokiu atveju komplikuotųsi susiklostę bet kokie jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, tuo labiau kad pareiškėjas sunkiai komunikuoja lietuvių ar rusų kalba. Pareiškėją atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos, bus ypatingai pažeistos jo teisės. Pareiškėjas tikisi, jog jis greitu metu pateiks prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi ir šis leidimas jam bus išduotas laiku, todėl jis galės teisėtai likti Lietuvoje. Be to, pareiškėjas teigė, kad atsakovo nurodyta neva jo keliama grėsmė valstybės saugumui, atsižvelgiant į Sprendime išdėstytas šios grėsmės faktines aplinkybes, tikėtina, nėra kelianti didelį pavojų. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, dėl ko pareiškėjas neteks darbo, praras nuomojamą būstą. Nors Sprendimas savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos, bet, galiojant Sprendimui, pareiškėjas nebegali nei teisėtai likti Lietuvoje, nei prašyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas jau seniai išvyko iš Indijos, nutraukė visus ryšius, kilmės valstybėje neturi giminių, todėl, grįžęs į Indiją, jis geriausiu atveju turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros ir paramos teikimo, kas tikrai nėra laikoma oriu asmens gyvenimu, ir / ar tapti benamiu. Pareiškėjas, grįžęs į Indiją, taip pat neturėtų galimybės duoti teismui savo paaiškinimus.

Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi, be kita ko, priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslintą skundą bei pasiūlė pareiškėjui papildomai pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo nurodytas aplinkybes (pvz., kad jo sutuoktinė turi sveikatos problemų).

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjo S. M. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymėjo, kad atsakovas Sprendimu neįpareigojo pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos ir dėl to jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nelaikytinas pagrįstu.

Teismas atkreipė dėmesį į patikslintame skunde nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas skubiai išvyko iš Lietuvos, nes jo sutuoktinė patyrė kojos traumą. Pareiškėjas prie patikslinto skundo pridėjo gydytojo raštą, kuris, jo teigimu, patvirtina jo sutuoktinės sveikatos būklės problemas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas savo noru išvyko iš Lietuvos, paneigia jo teiginius, kad išsiuntimas sukeltų jam didelę žalą, nes komplikuotųsi jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, jį atskiriant nuo gyvenamosios aplinkos. Kaip matyti, pareiškėjo socialiniai ryšiai yra susiklostę ne tik Lietuvoje.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas teigė, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis neteks darbo, praras nuomojamą būstą, bei kad jis artimiausiu metu pateiks prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, pavyzdžiui, naujos darbo sutarties, nuomos sutarties, įrodymų apie kreipimąsi dėl naujo leidimo. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, ar jis tebėra išvykęs iš Lietuvos, ar jis ketina grįžti į Lietuvą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas yra iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais dėl galimų ateityje sprendimų, galinčios atsirasti žalos ir nepatogumų. Taigi, pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės ne siekia teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o prašo teismo prevenciškai ginti jo teises. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė ir teismas nenustatė, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymas arba būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl jo prašymas netenkintinas

III.

Pareiškėjas S. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, ir laikyti Leidimą galiojančiu iki teismas priims galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde (patikslintame skunde) išdėstytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be kita ko, kad jis jau seniai išvyko iš Indijos, nutraukė visus ryšius, joje neturi giminių, todėl, grįžus į kilmės valstybę, jis geriausiu atveju turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo ir / arba tapti benamiu, taip pat jis negalėtų teikti paaiškinimų teismui. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo prašymą ir padarė nepagrįstas išvadas, nes šioje byloje buvo pateikti visi įrodymai, taip pat yra akivaizdu, jog pareiškėjo. Nurodytos Sprendimo vykdymo pasekmės yra realios. Pareiškėjas apžvelgia teisinį reguliavimą, susijusį su įrodymų vertinimu, Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, keliančių grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, neįleidimu arba uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir kt. Pareiškėjas tvirtina, kad jis nepadarė pažeidimų, sudarančių pagrindą vertinti, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, jis nesislėpė nuo pareigūnų, o atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise, siekdamas neįleisti pareiškėjo į Lietuvos teritoriją ar kitą Europos Sąjungos valstybę, tiksliai nenurodydamas to pagrindo. Pareiškėjas labai aktyviai bendradarbiauja ir atsako į visus atsakovo skambučius ir klausimus. Be to, pareiškėjo nuomone, jis bendrai byloje nebuvo išklausytas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo prašymas neatitinka sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais faktais. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai apie jo ilgalaikius ryšius su Lietuva yra nepagrįsti, nes, pavyzdžiui, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėją su Lietuva sieja ekonominiai ryšiai (darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, nėra duomenų apie jo gaunamas pajamas iš individualios veiklos), nuomojamas būstas nėra pareiškėjo nuosavybė, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus leidimus gyventi Lietuvoje. Priešingai, pareiškėjo paaiškinimai apie jo sutuoktinei įvykusį nelaimingą atsitikimą, dėl kurio jam teko skubiai išvykti iš Lietuvos, patvirtina, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai yra susiję su kita valstybe. Be to, atsakovas tvirtina, jog jis nevertino pareiškėjo keliamos grėsmės saugumui, todėl pareiškėjo teiginys apie keliamą grėsmę yra melagingas. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo išvardytos priežastys yra asmeninio pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra suformuluotas painiai, netinkamai. Pareiškėjas skundo (patikslinto skundo) baigiamojoje dalyje, dėstydamas savo reikalavimus, nurodė, jog jis prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal Sprendimą ir neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, ir laikyti Leidimą galiojančiu iki teismas priims galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nevykdo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūros (vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 127 str. 5 d., sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio įstatymo 126 str. 1 d. 1, 2 ir 3 p. nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio įstatymo 126 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) ir nepriima administracinių sprendimų, susijusių su leidimais gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pagal pareiškėjo skundo (patikslinto skundo) baigiamojoje dalyje pateiktą prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones formuluotę negalima suprasti, kokius veiksmus, priskirtinus administracinio teismo kompetencijai, pareiškėjas prašo atlikti. Kita vertus, pareiškėjas skundo (patikslinto skundo) motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog jis teikia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą, ir šį prašymą grindžia UTPĮ 139 straipsnio 2 dalies nuostatomis, o atskirajame skunde pakartojo šiuos teiginius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 
70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio
14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS858?602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjas, iš esmės prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą (t. y. uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas), turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

UTPĮ 139 straipsnyje yra reglamentuojamas apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymas. Pareiškėjo inicijuotas ginčas dėl Sprendimo panaikinimo nepatenka į UTPĮ 139 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąrašą atvejų, kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, todėl šioje byloje yra aktuali UTPĮ 139 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. spalio 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760295528, galiojantis iki 2025 m. spalio 6 d. Atsakovas ginčijamu Sprendimu, priimtu 2024 m. spalio 22 d., panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu, nustatęs, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2024 m. birželio 17 d., pareiškėjas nedirba jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse. Sprendime nėra padarytos jokios kitos išvados dėl pareiškėjo, pavyzdžiui, dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, netenkinus šio prašymo, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos Respublika yra jo ilgalaikė nuolatinė gyvenamoji vieta ir kad, išsiuntimo atveju, komplikuotųsi susiklostę jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino savo teiginių, kad jis sunkiai komunikuoja, taip pat kad kilmės valstybėje jam tektų kreiptis dėl labdaros ar paramos ir / arba tapti benamiu. Pareiškėjo pateikti duomenys apie tai, kad jis turi sutuoktinę (Indijos Respublikos pilietė), kuri 2024 m. birželio–liepos mėn. gydėsi patirtus sužeidimus ligoninėje „Jubilee Mission Hospital“, o ligoninė „Jubilee Mission Medical College Hospital and Research Institute“ yra įsikūrusi (duomenys neskelbtini) valstijoje, Indijos Respublikoje, (t. y. toje pačioje valstijoje, kurioje, remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais, pareiškėjas gimė, turėjo registruotą gyvenamąją vietą ir sudarė santuoką), bei paaiškinimai, kad dėl sutuoktinės patirtos traumos pareiškėjas skubiai buvo išvykęs iš Lietuvos, yra nesuderinami su pareiškėjo argumentais, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad pareiškėjas Indijoje neturi jokių ryšių. Pareiškėjas skunde jam galinčią kilti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą iš esmės siejo su tuo, kad jis neteks darbo ir nuomojamo būsto, bet šie pareiškėjo argumentai taip pat nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad, grąžinus jį į Indiją, jis neturėtų galimybės duoti paaiškinimus teisme (pastebėtina, kad šioje byloje pareiškėjui atstovauja atstovai – profesionalūs teisininkai (advokatas ir advokato padėjėjas), pareiškėjas tiesiogiai sudarė atstovavimo sutartį, pareiškėjas nenurodė jokių kliūčių teismo posėdyje dalyvauti nuotoliniu būdu).

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus, jog jis nebuvo išklausytas, akcentuoja, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnio 4 dalį, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per tris darbo dienas po jo gavimo, atsakovui ir kitiems proceso dalyviams apie tai nepranešama. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu, pareiškimu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip per tris darbo dienas po skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Kai teismas arba teisėjas mano, kad dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra būtina gauti atsakovo ir (ar) kitų proceso dalyvių nuomonę, toks prašymas turi būti išnagrinėtas per dešimt darbo dienų nuo jo gavimo ar skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Šiuo atveju apie prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui ir (ar) kitiems proceso dalyviams ir nurodomas terminas, per kurį atsakovas ir (ar) kiti proceso dalyviai turi pateikti nuomonę. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ įtvirtintą prašymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimo tvarką, sprendžia, kad teisės aktai neįtvirtina administracinio teismo pareigos tokio pobūdžio prašymus nagrinėti žodinio proceso tvarka, be to, pareiškėjas nenurodė argumentų, kodėl šiuo individualiu atveju jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negalėjo būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Taigi, pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu yra atmestinos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo argumentai (dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių statuso Lietuvos Respublikoje, atsisakymo įleisti užsieniečius į Lietuvos Respubliką ar draudimo jiems atvykti pagrindų ir kt.) nėra susiję su atskirojo skundo dalyku ir nekeičia teisėjų kolegijos išvadų dėl tikrinamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šie argumentai nenagrinėtini.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Iveta Pelienė

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Ernestas Spruogis