Administracinė byla Nr. eI-759-342/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00225-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 24.6; 41; 55.1.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 20 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,
dalyvaujant pareiškėjui B. B., jo atstovei advokatei Saulenai Gasiūnienei,
atsakovės atstovui Stasiui Žilinskui,
2017 m. balandžio 5 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl statinio techninės priežiūros patikrinimo akto panaikinimo,
n u s t a t ė:
pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Plungės rajono savivaldybės administracijos 2016-12-23 statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 32 reikalavimą pakeisti statinio paslaugų patalpų paskirtį į maitinimo paslaugų paskirtį bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, jog nuosavybės teisėmis valdo gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra įregistruotas kaip gyvenamasis namas su rūsyje esančiomis įrengtomis paslaugų paskirties patalpomis. Teigia, jog Plungės rajono savivaldybės administracijos Vietos ūkio ir turto skyriaus specialistas patikrino pareiškėjo gyvenamojo namo patalpas bei jų naudojimo pagal faktines aplinkybes faktą ir surašė 2016-11-02 Statinio patalpų naudojimo pagal paskirtį faktinių aplinkybių patikrinimo aktą Nr. 1. Pažymi, jog Akto 7.5 punkte nurodyta, kad pagal pateiktus duomenis verslo patalpų plotas naudojamas maisto tvarkymo ir maitinimo paslaugoms teikti; taip pat, kad vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį” ir statinio savininko pateikta medžiaga, nurodyta akto 7.5 punkte, verslo patalpos (149,02 kv. m.), esančios (duomenys neskelbtini), turėtų būti priskiriamos negyvenamųjų pastatų kategorijai, maitinimo paskirties pogrupiui. Akcentuoja, kad nesutikdamas su aukščiau nurodytomis specialisto išvadomis 2016-11-14 teikė motyvacinį raštą su savo nesutikimo argumentais.
Nurodo, jog 2016-12-23 Plungės rajono savivaldybės administracija atliko pakartotinį statinio patikrinimą ir surašė statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. 32, kuriuo reikalavo pakeisti statinio paslaugų patalpų paskirtį į maitinimo paslaugų paskirtį iki 2017-03-31, ir tokio reikalavimo pagrindą nurodė LR Statybos įstatymo 12 skirsnio 40 straipsnio 1 punktą.
Nesutinka su Plungės rajono savivaldybės administracijos 2016-12-23 statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 32 reikalavimu pakeisti statinio paslaugų patalpų paskirtį į maitinimo paslaugų paskirtį iki 2017-03-31. Argumentuoja, kad reikalavimas yra nepagrįstas, nemotyvuotos, nenurodytos nustatytos aplinkybės ir dėl kokių teisės normų pažeidimų ar nustatytų aplinkybių reikalaujama pakeisti paslaugų patalpų paskirtį. Mano, kad Akto reikalavimo įvykdymas sukels neigiamas teisines pasekmes ir sukurs priežiūrą vykdančiai institucijai teisę bausti pareiškėją, nes po paskirties pakeitimo patalpos taps naudojamos ne pagal paskirtį.
Nurodo, jog šiuo metu pagal VĮ Registrų centras duomenis, ginčo gyvenamasis namas ir jame esančios įregistruotos paslaugų paskirties patalpos naudojamos pagal paskirtį – paslaugoms teikti, išskirtas verslo plotas – 149,02 kv. m. Teigia, jog patalpų įregistravimas, projekto suderinimas vyko pritarus savivaldybės atstovams, pagal jų nurodymus patalpos buvo įregistruotos VĮ Registrų centras, gyvenamasis namas naudojamas pagal paskirtį – jame gyvenama, o paslaugų paskirties patalpos naudojamos paslaugoms teikti, t. y. asmenims suteikiama tam tikro ploto patalpa jų poreikiams – šventėms, susirinkimams, susibūrimams.
Remiasi Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 4 priedo 2.4 punkto nuostatomis, pagal kurias paslaugų paskirties patalpos skirtos paslaugų teikimui ir buitiniam aptarnavimui, o jų sąrašas nėra baigtinis, ir teigia, kad pareiškėjo veikla name nepažeidžia teisės normų, atitinka faktinį jų naudojimą. Nurodo, kad pareiškėjo sutuoktinė verčiasi veikla pagal verslo liudijimą (EVRK 56.21 klasė „Pagamintų valgių tiekimas renginiams”) ir patalpų nuoma/panauda; jos teikiama paslauga nesusijusi su konkrečiomis patalpomis, nes valgį gaminti ji gali tiek savo, tiek užsakovo virtuvėje; pagamintą maistą ji tiekia užsakovo nurodymu į jo pasirinktą vietą; užsakovas, užsakydamas jai duoda nurodymus dėl viso asortimento ir pagaminto rezultato pateikimo vietos, o K. B. gamina valgius ne iš savo, o iš užsakovų pateiktų produktų pagal užsakovų pageidavimus ir perduoda savo darbo rezultatą užsakovui; už atliktas paslaugas sumoka užsakovas, o ne atskiri asmenys; užsakovas pats sprendžia, kur neštis ar vežtis perduotą jam darbo rezultatą. Pažymi, kad K. B. verslo liudijime įrašyta veikla nėra siejama su konkrečiomis patalpomis, todėl jos nenaudojamos viešajam maitinimui teikti – kavinei, barui ar valgyklai. Daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjo vykdomos veiklos traktuoti kaip maitinimo veiklos, nes ginčo name yra vykdoma paslaugų veikla, o ne komercija (pirkimas – pardavimas) ir ne žmonių maitinimas.
Mano, kad ginčijamo akto reikalavimas pakeisti paskirtį iš paslaugų patalpų į maitinimo paslaugų paskirtį, neatitinka teisinio reglamentavimo ir maitinimo paslaugų patalpų sąvokos. Remiasi STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį” 8.5 punktu, STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas” 7.5. punktu bei pažymi, kad dėl to, jog pareiškėjo gyvenamajame name žmonių maitinimo paslaugą neteikiama, jame nėra valgyklos, kavinės, restorano, baro ar kitokios viešojo maitinimo įstaigos, jis neturiu pagrindo keisti gyvenamojo namo patalpų paskirties į negyvenamosios paskirties patalpas – maitinimo paslaugų paskirties patalpas. Argumentuoja, kad kavinė ar viešojo maitinimo įstaiga name neveikia, nors pagal 2009-04-30 Plungės rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 45, tokia paslauga galėtų būti teikiama (t. y. pagal šį dokumentą pareiškėjas galėtų teikti viešojo maitinimo paslaugas, bet dabar tokių planų nėra, atidaryti maitinimo įstaigos pareiškėjas nepageidauja). Mano, jog vien Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo turėjimas pats savaime nereiškia pačios maitinimo veiklos.
Nurodo ir tai, kad Plungės rajono savivaldybės administracija statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 32 reikalavimas grindžiamas negaliojančiu teisės aktu – Statybos įstatymo 12 skirsnio 40 straipsnio 1 dalimi, nors pats statinio priežiūros patikrinimo aktas buvo pradėtas rašyti 2016-12-23, tačiau vietos ūkio skyriaus specialistas jį baigė rašyti 2017-01-12 ir tą dieną jis įteiktas pareiškėjui. Teigia, jog Akto surašymo metu – 2017-01-12, nebegaliojo akto reikalavime nurodyta teisės norma. Mano, jog kadangi Statybos įstatymo (2017-01-01 redakcija) 40 straipsnis reglamentuoja statinio nugriovimą, bet ne paskirties keitimą, todėl pareiškėjas negali įvykdyti Plungės rajono savivaldybės administracijos specialisto surašyto Statinio techninės priežiūros patikrinimo akto reikalavimo.
Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu palaiko skundą jame išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.
Atsakovė Plungės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovė) atsiliepimu su skundu nesutinka.
Atkreipia dėmesį, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra konstatavęs, kad pareiškėjo pareiškimas šioje byloje laikytinas skundu (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalis).
Nurodo, jog pareiškėjas patikrinimo aktą Nr. 32 sieja su 2016-11-02 Statinio patalpų naudojimo pagal paskirtį faktinių aplinkybių patikrinimo aktu Nr. 1. Argumentuoja, kad šis patikrinimo aktas atsirado vykdant 2016-10-10 Seimo kontrolieriaus nurodymą Nr. 4D-2016-1288/3D-2771 tiriant pareiškėjo kaimyno J. M. skundus dėl Plungės rajono savivaldybės administracijos tarnautojų/pareigūnų veiksmų (neveikimo), sprendžiant klausimus, susijusius su namo (adresas (duomenys neskelbtini)) dalyje vykdoma galimai neteisėta komercine veikla. Pažymi, kad J. M. skunduose Seimo kontrolieriui teigė, kad dalyje pareiškėjo patalpų „Pokylių salė visoms progoms” vykdoma maitinimo paslauga, todėl šios patalpos ne pagal paskirtį naudojamos ne tik dieną, bet ir naktį; jog viešoji tvarka pažeidžiama ir patalpos ne pagal paskirtį naudojamos paprastai savaitgaliais, kai Savivaldybė nedirba; patalpas naudoti ne pagal paskirtį draudžia Statybos įstatymas bei atitinkami statybos techniniai reglamentai. Teigia, kad reaguodama į daugkartinius J. M. keliamus klausimus dėl galimai neteisėtai naudojamų pareiškėjo patalpų ir kitų reikalų, tyrimą pradėjo Klaipėdos apygardos prokuratūra (Viešojo intereso gynimo skyrius). Pažymi, kad iš Klaipėdos apygardos prokuratūros gavo pareiškėjo sutuoktinės K. B. pasirašytą aprašą pavadintą „Maisto tvarkymo aprašymas”, kuriame gana išsamiai išdėstyta kaip ir iš ko ginčo patalpose yra gaminamas maistas bei maitinami susirinkę asmenys. Akcentuoja, kad maisto gamyba ir žmonių maitinimas dalyje ginčo patalpų vykdomas pagal Plungės maisto ir veterinarijos tarnybos 2009-04-30 Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 45. Mano, kad pareiškėjas (jo sutuoktinė) gali tvarkyti ar gaminti tiktai užsakovo pateikiamus maisto produktus jo nurodytoje vietoje (patalpose), maisto gaminimui ir asmenų maitinimui jie turėtų savo name įsiregistruoti maitinimo paskirties patalpas. Nurodo, jog būtent dėl žmonių maitinimo ne maitinimo paskirties patalpose pareiškėjui surašytas 2016-12-23 statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 32 reikalavimas įregistruoti maitinimo paskirties patalpas.
Nurodo, jog reikalaudami iš pareiškėjo savo name įregistruoti maitinimo paskirties patalpas taip pat vadovavosi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Aplinkos ministerijos nuomone bei išaiškinimais.
Mano, kad negaliojanti Statybos įstatymo straipsnio redakcija laikytina spausdinimo klaida, nes dabartinės Statybos įstatymo redakcijos 47 straipsnis yra identiškas ankstesnės (iki 2017-01-01) įstatymo redakcijos 40 straipsniui.
Atkreipia dėmesį, jog K. ir B. B. verslo ir paslaugų patalpas valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2016-11- 18 tikrino kaip viešojo maitinimo įmonę, o ne kaip paslaugų ar verslo patalpas. Pabrėžia, kad patalpų pareiškėjas jau yra baustas administracine tvarka už patalpų naudojimą ne pagal paskirtį. Pažymi, kad tiktai po administracinės nuobaudos paskyrimo bei jos išnagrinėjimo teisminėse instancijose pareiškėjas 2013 m. savo gyvenamajame name įregistravo 149,02 kv. m. ploto paslaugų/verslo patalpas.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu prašo skundą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
byloje kilo ginčas dėl Plungės rajono savivaldybės administracijos 2016-12-23 statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 32 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso dalis pastato (gyvenamasis namas su paslaugų paskirties patalpomis), adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai) (Išrašo 2.1, 4.1, 4.3 punktai). Iš elektroninės bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad patikrinus pareiškėjui priklausančio statinio patalpų naudojimo pagal paskirtį faktines aplinkybes, Plungės rajono savivaldybės administracija 2016-11-02 Statinio patalpų naudojimo pagal paskirtį faktinių aplinkybių patikrinimo aktu Nr. 1 nustatė, kad aukščiau aptartos patalpos priskirtinos negyvenamųjų pastatų kategorijai, maitinimo paskirties pastatų pogrupiui, todėl pareiškėjas buvo įpareigotas inicijuoti patalpų kategorijos ir paskirties keitimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtomis specialisto išvadomis, 2016-11-14 motyvaciniu raštu „Dėl 2016-11-02 Statinio naudojimo pagal paskirtį faktinių aplinkybių patikrinimo akto Nr. 1” kreipėsi į atsakovę. Plungės rajono savivaldybės administracija ginčijamu 2016-12-23 „Statinio (- ių) priežiūros patikrinimo aktu Nr. 32” pareiškėjo pareikalavo pakeisti statinio paslaugų patalpų paskirtį į maitinimo paslaugų paskirtį iki 2017-03-31 LR Statybos įstatymo 12 skirsnio 40 straipsnio 1 punktu.
Dėl skundžiamo rašto (atsakymo) kaip individualaus administracinio akto
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad administracinis ginčas - asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai. VAĮ 2 straipsnio 11 dalyje reglamentuota, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes (žr., pvz., LVAT 2012-09-19 aprobuotas LVAT praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija 23, p. 542-877, II.4. skyrius).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamu administraciniu aktu pareiškėjas įpareigotas pakeisti statinio paslaugų patalpų paskirtį į maitinimo paslaugų paskirtį iki 2017-03-31. Tai reiškia, jog ginčijamame sprendime yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (įpareigojimas atlikti veiksmus) ir jis laikytinas administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjui. Teisėjų kolegija laiko, kad ginčijamas sprendimas pagal savo turinį bei formą laikytinas individualiu teisės aktu. Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikloje (taip pat ir priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir VAĮ nuostatomis.
Taigi, nagrinėjant bylą turi būti tikrinamas ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas, sprendžiama, ar viešojo administravimo subjektas kompetentingas atlikti reikalaujamus veiksmus, ar turi pareigą juos atlikti, o pareiškėjas reikalauti tokių veiksmų atlikimo.
Dėl skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo
Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atveju tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-12 nutarimu Nr. 1178, nustato gyvenamosios paskirties pastato (namo) ar jo patalpų ir negyvenamosios paskirties pastato ar jo patalpų naudojimo ne pagal paskirtį reikalavimus. Pagal Reglamento 7.2 punktą, statinių naudojimo priežiūrą dėl gyvenamųjų namų ir kitų statinių, išskyrus statinius, išvardytus reglamento 7.1 punkte, atlieka savivaldybių administracijos. Reglamento 10.3 punkte nurodyta, jog šio Reglamento 7.1 ir 7.2 punktuose nurodyti Subjektai konkretaus statinio (jo dalies) priežiūrą vietoje gali atlikti dažniau, nei nurodyta šio Reglamento 9 punkte, kai gautas skundas, prašymas ar pranešimas dėl statinių priežiūros, kuris nagrinėjamas VAĮ nustatyta tvarka ir terminais.
Taigi, šios bylos atveju teismas pirmiausia turi nustatyti, ar skundžiamas atsakovės administracinis aktas buvo priimtas pagal administracinei procedūrai keliamus reikalavimus, numatytus VAĮ.
Teismas iš ginčijamo dokumento turinio nustatė, kad jame nurodytas dokumento sudarytojo pavadinimas (Plungės rajono savivaldybės administracija), dokumento pavadinimas („Statinio (- ių) techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr. 32”), dokumento data (2016-12-23), dokumento tekstas, supažindinimo žyma bei dokumento rengėjo parašas su data (V. G., 2017-01-12). Nustatyta, kad iš dokumento turinio nėra aišku, kada dokumentas buvo priimtas, kadangi nurodyta dokumento data (2016-12-23) ir dokumento rengėjo nurodyta data pasirašant dokumentą (2017-01-12) nesutampa.
Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-07-04 įsakymu Nr. V-117 „Dėl dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių, kurios nustato valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, valstybės įgaliotų asmenų oficialių dokumentų įforminimo ir rengimo bendruosius reikalavimus, 23 punkte nurodyta, kad dokumento data rašoma po dokumento pavadinimu išilginiu centruotu būdu. Teismo posėdžio metu liudytojas V. G. (ginčijamo dokumento rengėjas) teigė, jog minėtame dokumente neteisingai nurodyta data po dokumento pavadinimu yra tik techninio pobūdžio klaida, nes pats dokumentas buvo parengtas 2016-12-23, tačiau liudytojui išėjus kasmetinių atostogų, jis buvo pasirašytas tik 2017-01-12. Vadovaujantis VAĮ 35 straipsniu, administracinės procedūros sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas, gavęs asmens, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ar kito suinteresuoto asmens motyvuotą pranešimą apie skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitas technines klaidas, imasi reikalingų priemonių klaidoms ištaisyti (1 dalis), klaidos turi būti ištaisytos administracinės procedūros sprendimo egzemplioriuje, kurį saugo administracinės procedūros sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas; asmeniui per 3 darbo dienas įteikiamas naujas arba pataisytas dokumentas (administracinės procedūros sprendimas) (3 dalis). Pažymėtina, jog nei atsakovės atstovas, nei liudytojas negalėjo nurodyti, kodėl minėta techninė klaida nebuvo ištaisyta laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismas konstatuoja, kad minėta klaida nebuvo ištaisyta pagal teisės aktuose nustatytą tvarką.
Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta administracinės procedūros samprata – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (1 dalis); administracinės procedūros dalyviai: asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, ir viešojo administravimo subjektas, kuris dėl gauto skundo pradėjo administracinę procedūrą (2 dalis). Minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinę procedūrą pradeda viešojo administravimo subjekto vadovas arba jo įgaliotas pareigūnas ar valstybės tarnautojas arba viešojo administravimo subjekto vadovo sudaryta komisija rašytiniu pavedimu (įsakymu, potvarkiu, rezoliucija) per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnis reguliuoja administracinės procedūros terminus: administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios, o kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų.
Šios bylos atveju pareiškėjas 2016-11-14 motyvaciniu raštu „Dėl 2016-11-02 Statinio naudojimo pagal paskirtį faktinių aplinkybių patikrinimo akto Nr. 1” kreipėsi į Plungės rajono savivaldybės administraciją dėl 2016-11-02 Statinio patalpų naudojimo pagal paskirtį faktinių aplinkybių patikrinimo akto Nr. 1, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pakeisti ginčo patalpų paskirtį. Minėta, jog iš elektroninės bylos medžiagos, atsakovės atstovo bei liudytojo paaiškinimų nustatyta, kad ginčijamas aktas buvo priimtas 2017-01-12, pareiškėjas su juo supažindintas tą pačią dieną. Byloje nėra duomenų, kad administracinė procedūra buvo pratęsta, atsakovas tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl darytina išvada, kad šios bylos atveju buvo pažeistas VAĮ nustatytas administracinės procedūros baigimo ir sprendimo priėmimo terminas (20 darbo dienų nuo administracinės procedūros pradžios).
VAĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu; asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka.
Pirmiausia, teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame akte nėra nurodyta akto apskundimo tvarka ir terminai. Įstatymo reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas. Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą.
Dar daugiau, iš skundžiamo akto turinio matyti, kad priimant administracinės procedūros sprendimą buvo vadovautasi sprendimo priėmimo metu negaliojančia teisės akto redakcija. Skundžiamame sprendime vadovaujantis Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 12 skirsnio 40 straipsnio 1 punktu, pareikalauta pareiškėjo pakeisti statinio paslaugų patalpų paskirtį. Remiantis Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 punkto redakcija, galiojančia nuo 2017-01-01, pastatytas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, nebaigtas statinys išardomas savininko ar statytojo (užsakovo) noru, o iki 2017-01-01 galiojusios redakcijos 40 straipsnio 1 dalis numatė, kad statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką.
Aukščiau minėta aplinkybė teisėjų kolegijai suponuoja tai, kad pareiškėjas pagrįstai nurodė, kad LR Statybos įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01, negalėjo būti taikoma priimant ginčijamą sprendimą, kadangi jos taikymas iš esmės pažeidžia tiek lex retro non agit, tiek teisėtų lūkesčių principus.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį taip pat atsispindi teisės principas lex retro non agit. Tai svarbus teisės principas, susijęs su teisės aktų galiojimu laike, pagal kurį įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Remiantis minėtu principu, įstatymai yra taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas, svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas l994-04-21 nutarime yra pripažinęs, kad retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises. Jis įsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas. Todėl atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepalankūs kitai. Ad hoc pabrėžia, kad teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.
Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi sprendimo priėmimo metu negaliojusia įstatymo redakcija, konstatuoja, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes tokiu atveju faktiškai buvo pažeista pareiškėjo teisė į visapusišką, objektyvų ir teisingą situacijos išnagrinėjimą.
Pažymėtina ir tai, kad liudytojas V. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad netinkama redakcija yra tik techninio pobūdžio klaida, kadangi turėjo būti nurodytas Statybos įstatymo aktualios redakcijos kitas straipsnis. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaip jau buvo minėta aukščiau, techninio pobūdžio klaidos turi būti taisomos vadovaujantis VAĮ 35 straipsniu. Iš elektroninėje bylos medžiagoje esančių įrodymų, liudytojo parodymų ir atsakovės atstovo paaiškinimų akivaizdu, kad šiuo atveju to padaryta nebuvo.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). LVAT ne kartą akcentavo, kad minėta nuostata iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2016-09-01 nutartį administracinėje byloje eA1922-662/2016, 2016-04-26 nutartį administracinėje byloje eA509-756/2016 ir kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Plungės rajono savivaldybės administracijos skundžiamas individualus administracinis aktas „Statinio ( - ių) techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr. 32” negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamai motyvuotu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, inter alia (tarp kitko, be kita ko) konstitucinių, teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Tai reiškia, jog atsakovas, rašte nutardamas, reikalauti iš pareiškėjo, kad jis pakeistų pastato paskirtį, privalo tokį savo sprendimą argumentuoti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Dar daugiau, skundžiamas aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, nes jame nėra nurodyta rašto apskundimo tvarka, padarytos techninės klaidos nurodant akto priėmimo datą, pažeistas administracinės procedūros terminas.
Vadovaujantis ABTĮ 91 straipsniu, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau ir įvertinusi skundžiamą aktą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, sprendžia, kad jis priimtas pažeidus pagrindines procedūras, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas. Panaikinus Plungės rajono savivaldybės administracijos aktą minėtu pagrindu, teismas netikrina ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės ir nesprendžia, ar teisėtai ir pagrįstai buvo taikytos materialinės teisės normos, kurių pagrindu atsakovas įpareigotas pakeisti patalpų paskirtį.
Dėl teismo išlaidų priteisimo
Pareiškėjas skundu prašo priteisti turėtas teismo išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas su skundu į elektroninę bylą pateikė 2017-02-10 Mokėjimo nurodymą, iš kurio turinio matyti, kad buvo sumokėtas 23,00 Eur dydžio žyminis mokestis Valstybinei mokesčių inspekcijai prie FM.
Teismas, vadovaudamasis 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bei įvertinęs į bylą pateiktą medžiagą, sprendžia, jog yra pagrindas pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti teismo išlaidas.
Pabrėžtina, jog CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas visa apimtimi, iš atsakovo priteisiamos visos pareiškėjo turėtos teismo išlaidos – 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo B. B. skundą tenkinti.
Panaikinti Plungės rajono savivaldybės administracijos 2016-12-23 Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. 32.
Priteisti iš atsakovės Plungės rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui B. B. 23,00 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Remigijus Arminas
Eglė Kiaurakytė
Aušrelė Mažrimienė