Baudžiamoji byla Nr. 2K-6-677/2016
Proceso Nr. 1-20-9-00227-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija
(S)
1.2.17.11.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria J. P. buvo išteisinta neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 207 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda.
Kita nuosprendžio dalis dėl J. P. nepakeista.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžiu pakeistos Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalys ir dėl nuteistųjų N. K. (iki santuokos – K.) ir I. B. (iki santuokos – B.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepateikta.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu J. P. išteisinta neįrodžius, kad ji padarė nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl J. P. nuteisimo panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 207 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteista dėl to, kad, veikdama su N. K., apgaule gavo kreditą, t. y. ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, įkalbėta N. K. pateikti žinomai neteisingus dokumentus apie savo pajamas ir sudaryti su AB „Swedbank“ 50 000 Lt dydžio asmeninės kredito linijos sutartį, šią gavus perduoti jai, žadėdama, kad pagal sudarytos vartojimo sutarties sąlygas vykdys įsipareigojimus – mokės mėnesio mokėjimo sumas bei palūkanas už J. P., 2011 m. balandžio 28 d. AB „Swedbank“, Alytuje, pateikė žinomai neteisingus dokumentus apie savo pajamas ir pasirašė 50 000 Lt dydžio asmeninio kredito linijos sutartį Nr. 11-019122-CL, taip suklaidino banką ir apgaule savo ir N. K. naudai gavo iš AB „Swedbank“ 50 000 Lt dydžio kreditą.
Taip pat J. P. buvo išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdama su N. K. ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pagamino žinomai netikrus dokumentus, juos laikė ir panaudojo, t. y. ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui N. K. nurodė pagaminti žinomai netikrus dokumentus. Ji (J. P. ) pagamintus laikė ir panaudojo ne vėliau kaip iki 2011 m. lapkričio 28 d. kartu su N. K. pateikdama AB „Swedbank“, Alytuje, Pietų Lietuvos filialo Dainavos klientų aptarnavimo centro vyresniajai klientų aptarnavimo specialistei D. M. , turėdama tikslą savo vardu sudaryti asmeninės kredito linijos sutartį ir gauti kreditą.
Kasaciniu skundu nuteistoji J. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė neteisingas išvadas, jas grindė nepatikimais ir prieštaringais įrodymais – pripažino ją kalta, nesant jos veiksmuose BK 207 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos sudėties. Kasatorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. K. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo jos vardu sudarant asmeninės kredito linijos sutartį ir apgaule gaunant kreditą, taip pat, kad N. K. pateikė žinomai netikrus dokumentus ir, jai (J. P.) pasirašius 50 000 Lt asmeninio kredito sutartį Nr. 11-019122-CL, suklaidino banką ir apgaule savo naudai gavo iš banko 50 000 Lt dydžio kreditą. Skunde nurodyta, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog visus dokumentus, susijusius su paskolos išdavimu J. P., bankui pateikė N. K. , taip pat, kad iš byloje esančių dokumentų, kurie buvo pateikti bankui siekiant gauti kreditą J. P. vardu, matyti, kad ant autorinių sutarčių, priėmimo–perdavimo aktų, kasos išlaidų orderių yra akivaizdžiai ne J. P. parašai. Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Kasatorė pažymi, kad visiškai logiškai ir teisiškai nesuvokiamas apeliacinio teismo argumentas, jog nagrinėjamu atveju kredito gavėjas buvo ji (J. P. ), kuri pagal gaunamas realias pajamas tokio dydžio kredito nebūtų gavusi. Pasak nuteistosios, tokių aplinkybių byloje nenustatyta, t. y. kad jai pagal realiai gaunamas pajamas bankas nebūtų suteikęs kredito. Kasatorė sutinka su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, kuriuo, pasak jos, ji pagrįstai išteisinta pagal BK 207 straipsnio 1 dalį konstatavus, kad nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, jog ji padarė šią nusikalstamą veiką. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ją kalta, apsiribojo tik įrodymų išvardijimu ir prielaida, iškraipydamas ir abstrakčiai išdėstydamas išvadas, neanalizuodamas, kaip konkrečiai pasireiškė jos nusikalstama veika. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados yra bendro pobūdžio, tik formaliai konstatuojant teisės aktų pažeidimą. Skunde pažymėta, kad visų byloje esančių įrodymų tarpusavio liečiamumas bei jų įvertinimas bendrame bylos kontekste paliko akivaizdžias ir neginčijamas abejones dėl J. P. kaltės.
Kasatorė atkreipia dėmesį į esmines aplinkybes, dėl kurių, pasak jos, jos veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, būtent: pirma, byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad ji jokių nusikalstamų veiksmų, kuriais yra kaltinama, neatliko (dokumentų neklastojo, nepasirašė); antra, jos veiksmai (neveikimas) negali būti vertinami kaip pavojingi ir nusikalstami (ji nepateikė dokumentų bankui); trečia, apeliacinės instancijos teismo išvados vertintinos, kaip neatitinkančios tikrovės ir nustatytų bylos aplinkybių. Skunde nurodyta, kad byloje nustatytos aplinkybės aiškiai įrodo, jog kasatorė neįvykdė jokios nusikalstamos veikos, o buvo šio sumanymo auka, t. y. ji nukentėjo nuo N. K. bei jos iš anksto suplanuotų sumanymų – apgaulės, o šiuo atveju valstybinio kaltintojo pasirinkta pozicija savaime šių santykių nekriminalizuoja ir kasatorės veiksmų nedaro nusikalstamais. Nuteistoji J. P. teigia, kad N. K. tikslas apgaule gauti kreditą ir jo negrąžinti, taip padarant žalą bankui ir jai, turėjo turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį, kuriame įtvirtinto nusikaltimo tiesioginis objektas ir yra nuosavybė. Tuo tarpu BK 207 straipsnio numatyto nusikaltimo rūšiniu objektu laikoma normali teisės aktais sureguliuota ekonomikos ir verslo tvarka, o tiesioginiu objektu – finansų ir kredito sistema, todėl sprendžiant dėl N. K. veikos pavojingumo buvo svarbu įvertinti, kokią žalą savo veiksmais ji padarė būtent šiam baudžiamuoju įstatymu ginamam teisiniam gėriui. Kasatorė tvirtina, kad ji neprisidėjo prie netikrų dokumentų pagaminimo (nei darė įrašus, nei pasirašė), jokių netikrų dokumentų nepateikė bankui. Neva ji nesuprato ir nieko nežinojo, kad be kažkokių dokumentų bankas neduos kredito, nes būtent pati N. K. viską tvarkė ir reikalingus dokumentus pati pateikė savo pažįstamai bankininkei, teigdama, jog ji viską skubiai sutvarkys. Pasak nuteistosios, būtent N. K. gerai suprato, kad, be dokumentų, kuriuose būtų įtvirtinta informacija, pagal kurią banko darbuotojai nustatyta tvarka įvertintų J. P. , kaip patikimą ir pajėgę įvykdyti įsipareigojimus, ji (N. K. ) reikalingos vartojimo paskolos negaus. Skunde nurodyta, kad pirmiau aptartos ir byloje esančios aplinkybės patikimai įrodo, jog N. K. savo nusikalstamais veiksmais – paraiškoje AB ,,Swedbank“ dėl 50 000 Lt kredito gavimo per kasatorę, savo parašais patvirtino įrašytus žinomai neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą kasatorės darbą, pajamas, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikdama AB ,,Swedbank“ per savo pažįstamą bankininkę D. M. , siekė pagreitinti paskolos išdavimo procesą, ir teisinėje apyvartoje įtvirtindama tikrovės neatitinkančius duomenis siekė neteisėtu būdu apeiti finansų – kredito sistemos stabilumą ir patikimumą užtikrinančios tvarkos reikalavimus. Bankininkė D. M. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino teisme, kad kasatorė J. P. nesidomėjo dėl kredito gavimo pateiktais dokumentais, jog visus dokumentus pateikė N. K. Nuteistoji J. P. pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas jos pačios pareiškimu, sužinojus apie netikrus dokumentus, kurie buvo pateikti bankui, o tai įrodo, jog siekė nustatyti tiesą ir surasti kaltus asmenis, kurie ja pasinaudojo ir apgavo, įtraukė ją į nusikalstamą veiką, pačiai to nežinant.
Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė pagrįstų ir išsamių motyvų, kodėl kasatorės veiksmai, o tiksliau neveikimas buvo kvalifikuotas, kaip nusikalstama veika, numatyta BK 207 straipsnio 1 dalyje, ir dėl to buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų nuostatos. Nuteistoji tvirtina, kad atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, jos veiksmai negali būti laikomi pavojinga ir teisei priešinga bei baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, todėl ji yra nuteista nepagrįstai. Teigia, kad jos veiksmuose nesant pačios veikos (nusikalstamo įvykio), nėra baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Tuo tarpu nesant šios sudėties, nėra ir pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Todėl, kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismo išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių buvimo jos veiksmuose neatitinka bylos aplinkybių, nes teismas, priimdamas procesinį sprendimą, neatsižvelgė į jos bei liudytojų parodymus ir objektyvius įrodymus, dėl to apeliacinės instancijos teismo išvadose atsirado esminių prieštaravimų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir jos (J. P. ) kaltumo ar nekaltumo klausimo išsprendimo. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje privalėjo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir objektyviai vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, tačiau tai nebuvo padaryta ir tuo buvo pažeistos BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 326 straipsnio nuostatos. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dirbtinai siejamos su šios bylos aplinkybėmis ir tariamu jos kaltės buvimu, nes bylos duomenų įrodomojo turinio kritika paremta teismo gynybine pozicija dirbtinai palaikant valstybinį kaltinimą. Kartu pažymėtina, kad tokia teismo išvada, taip pat prieštarauja kitiems surinktiems rašytiniams įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pasak nuteistosios, visus parodymus buvo būtina palyginti tarpusavyje, taip pat ir su kitais bylos įrodymais bei išsiaiškinti prieštaravimus, o įrodymus įvertinus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias vienokį ar kitokį sprendimą, tačiau to nepadaręs apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti teisingo procesinio sprendimo. Skunde pažymėta, kad motyvai teismo nuosprendyje dėl įrodymų turėjo būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Šiuo atveju motyvai dėl įrodymų buvo surašyti pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Todėl, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė arba tendencingai, jos nenaudai vertino kitus įrodymus, kurie akivaizdžiai įrodo jos kaltės nebuvimą. Nuteistoji tvirtina, kad teismo konstatuotos išvados yra deklaratyvios, neatitinka byloje nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių ir prieštarauja teisingumo bei teisėtumo principams. Taip pat pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes bylos aplinkybes vertino ir aiškino išimtinai ne kasatorės, o valstybinio kaltintojo naudai, akivaizdžiai iškraipė objektyvius įrodymus, faktines bylos aplinkybes. Kasatorė teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti proceso metu turėjo būti traktuojamos kaltinamojo naudai.
Nuteistosios J. P. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 207 straipsnio1 dalies taikymo
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, kurioje J. P. buvo kaltinama pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus, remdamiesi tais pačiais baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gautais ir ištirtais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas J. P. išteisino neįrodžius, kad ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 207 straipsnio 1 dalyje, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino ją kalta dėl šios veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai pirmosios instancijos teismui, nustatė, kad J. P., veikdama bendrai su N. K., apgaule gavo kreditą, t. y. ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, įkalbėta N. K. pateikti žinomai neteisingus dokumentus apie savo pajamas ir sudaryti su AB „Swedbank“ 50 000 Lt asmeninės kredito linijos sutartį, šią gavus perduoti jai, žadėdama, kad pagal sudarytos vartojimo sutarties sąlygas vykdys įsipareigojimus – mokės mėnesio mokėjimo sumas bei palūkanas už J. P. , 2011 m. balandžio 28 d. AB „Swedbank“, Alytuje, (duomenys neskelbtini), savo parašu patvirtino žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas paraiškoje kreditui gauti ir pasirašė 50 000 Lt asmeninės kredito linijos sutartį Nr. 11-019122-CL, taip suklaidino banką ir apgaule savo ir N. K. naudai gavo iš AB „Swedbank“ 50 000 Lt dydžio kreditą.
BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Apgaulė pagal šį straipsnį dažniausiai pasireiškia tikrovės neatitinkančių duomenų, taip pat ir dėl kredito gavėjo turtinės padėties, pateikimu. Tačiau tikrovę neatitinkantys duomenys pripažintini apgaule tik tuo atveju, kai jie turėjo lemiamą reikšmę suklaidinant kreditorių ar kreditoriaus sprendimui suteikti kreditą, paskolą ir pan. BK 207 straipsnio objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą ir kt. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad apgaule gauna kreditą, paskolą ir pan., ir to siekia. Be to, pažymėtina ir tai, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas kredito (paskolos) gavimo faktas nepriklausomai nuo jo panaudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-339/2013).
Byloje nustatyta, kad kreditas, kurį gavo J. P. , iš esmės buvo reikalingas N. K. (N. K. , žinodama, kad jau yra paėmusi iš banko paskolą ir antrosios negaus, siekdama gauti apyvartinių lėšų savo verslui, J. P. pasiūlė iš banko paimti kreditą ir jai perskolinti; tai ir buvo padaryta – N. K. buvo perskolinta dalis J. P. suteikto kredito lėšų). Tuo tikslu N. K. pagamino netikrus dokumentus (pažymą apie J. P. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, autorinę sutartį, priėmimo–perdavimo aktus, kasos išlaidų orderius), kuriuose buvo įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija apie J. P. darbovietę UAB SDG, kurioje ji nedirbo, sutartinius įsipareigojimus, atliktus darbus ir gautus pinigus, ir juos panaudojo, pateikdama AB banko „Swedbank“ klientų aptarnavimo specialistei – liudytojai D. M. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu tai, jog abiejų instancijų teismai pripažino, kad byloje nėra duomenų, jog J. P. būtų klastojusi prieš tai minėtus dokumentus ar juos pateikusi bankui, taip siekdama apgaule gauti kreditą, ir ją pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino. Pažymėtina ir tai, kad J. P. į banką buvo pakviesta (per N. K. ) pasirašyti asmeninės kredito linijos sutartį tik po to, kai N. K. pateiktų netikrų dokumentų pagrindu jau buvo priimtas banko sprendimas suteikti jai kreditą. Asmeninės kredito linijos sutartį ji pasirašė, dokumentais, kuriuos N. K. buvo pateikusi bankui šiam kreditui gauti, pagal liudytojos D. M. parodymus, nesidomėjo. Todėl J. P. parodymai, kad apie suklastotus ir bankui pateiktus dokumentus ji sužinojo praėjus vieneriems metams po kredito gavimo ir dėl to kreipėsi į policiją, bylos duomenimis nepaneigti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip pažymėjo AB banko „Swedbank“ klientų aptarnavimo specialistė – liudytoja D. M. , J. P. sutartinių įsipareigojimų vykdymo nevengė, sutarties sąlygų nepažeidė ir gautą kreditą grąžino.
Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą dėl J. P. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir dėl to panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pats pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, esmingai pažeisdamas procesą šis teismas peržengė J. P. pateikto kaltinimo ribas, konstatuodamas, kad ji paraiškoje kreditui gauti savo parašu patvirtino neteisingus duomenis apie savo pajamas, o tai reikštų tikro dokumento (paraiškos kreditui gauti) suklastojimą. Tačiau, viena vertus, dėl to J. P. nebuvo kaltinama, kita vertus, tokia aplinkybė byloje ir nėra nustatyta – J. P. parodymai, kad ji banko darbuotojai D. M. pateikė tik savo asmens pasą ir pasirašė jau parengtą asmeninės kredito linijos sutartį, bylos įrodymais nebuvo paneigti.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nenustatyta, jog J. P. , norėdama gauti teigiamą banko sprendimą dėl kredito gavimo, naudojo apgaulę, kaip ir tai, kad ji suvokė, jog šį kreditą gauna apgaule ir to siekia. Tuo tarpu, kaip prieš tai buvo minėta, šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria J. P. nuteista pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, naikintina, paliekant galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendį su pakeitimu: t. y. nustatant, kad J. P. pagal BK 207 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 383 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį, kuria J. P. nuteista pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendį su pakeitimu: nustatyti, kad J. P. išteisinta pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kitas Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Rima Ažubalytė
Viktoras Aidukas