Baudžiamoji byla Nr. 2K-25-628/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02950-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.6; 2.1.2.11; 2.1.7.5 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei, 

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajai R. P., jos gynėjui advokatui Žilvinui Kalinauskui,

nukentėjusiajam R. T., jo atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžio.

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu R. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį buvo išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžiu panaikintas Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendis ir R. P. nuteista pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš R. P. priteista nukentėjusiajam R. T. 47 218,61 Eur turtinei žalai atlyginti.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       R. P. nuteista už tai, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 2014 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, savo darbo vietoje, R. T. individualiai įmonei priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini), tyčia, išlaužus įmonės gamybinių patalpų stalviršyje užslėptą stalčių, pagrobė R. T. priklausančius 50 000 Eur.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad R. P. išteisinta nepagrįstai, nes pirmosios instancijos teismas, išteisinamąjį nuosprendį motyvavęs tuo, kad nukentėjusiojo R. T., liudytojų L. B., V. V., R. G. parodymai nenuoseklūs, visi šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių R. P. kaltę, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, neatliko išsamios visų bylos duomenų lyginamosios analizės, nevisapusiškai, atsietai vienus nuo kitų vertino bylos įrodymus, nevertino jų viseto.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistoji R. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendį be pakeitimų arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje ir BK 2 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, neatitinka byloje surinktų duomenų, byloje nebuvo išsamiai ir nuosekliai ištirtos visos aplinkybės, pašalintos abejonės, išanalizuoti ir atskleisti inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, neteisingai taikė BK 178 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad kasatorės veiksmuose yra šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, taip pat padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie laikytini esminiais.

3.2.                      Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą, teisingą ir motyvuotą nuosprendį, išteisindamas kasatorę pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikaltimą. Teismas nustatė akivaizdžius ir reikšmingus nukentėjusiojo R. T., liudytojos L. B. parodymų prieštaravimus, dėl kurių turėjo pagrindą jais abejoti ir vertinti kasatorės parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaip patikimus, duotus ne vien siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet ir padedančius nustatyti byloje objektyvią tiesą. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

3.3.                      Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. sausio 12 d. pagal R. T. pareiškimą, šiame pareiškime nurodyta, kad jis prieš trejus metus, t. y. 2014 m. rugsėjo 8 d., pasigedo įmonei priklausančių 50 000 Eur, kurie buvo paslėpti įmonės patalpose, po sunkiu stalviršiu, slaptame stalčiuje, o šių pinigų vagyste jis įtarė kasatorę R. P. Nors ikiteisminio tyrimo metu kasatorė buvo keletą kartų apklausta, davė išsamius ir nuoseklius parodymus, ikiteisminis tyrimas buvo keletą kartų sustabdytas, nenustačius asmenų, kurie galėjo padaryti nusikalstamą veiką, ir net keletą kartų nutrauktas, nesant nusikaltimo sudėties kasatorės veiksmuose, bet, net ir neatlikus kokių nors papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų, byla nepagrįstai vis tiek buvo perduota į teismą.

3.4.                      Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais, nenuosekliais ir net galimai melagingais nurodytų liudytojų L. B., V. V., R. G. ir nepagrįstai byloje nukentėjusiuoju pripažinto R. T. parodymais.

3.5.                      Pateikdamas pareiškimą dėl 50 000 Eur vagystės R. T. nurodė, kad pinigai priklausė R. T. individualiai įmonei. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Pagal R. T. pareiškimą, neva pavogti 50 000 Eur buvo įmonės turtas, bet ikiteisminio tyrimo metu R. T. nepagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kaip fizinis asmuo, galimai patyręs turtinės žalos. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino, ne tik nepagrįstai pripažindamas kasatorę kalta, bet ir neteisėtai ir nepagrįstai tenkindamas nukentėjusiuoju pripažinto R. T. ieškinį.

3.6.                      Dar ikiteisminio tyrimo metu R. T. nurodė, kad tariamai jo įmonės patalpose paslėpti 50 000 Eur buvo neapskaityti įmonės pinigai. Kad galimai įmonės patalpose buvo laikomi ir dingo neapskaitytų R. T. individualios įmonės apie 50 000 Eur, užfiksuota ir prie bylos pridėtame 2016 m. spalio 19 d. teismo baudžiamajame įsakyme, kuriuo R. T. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už verslišką vertimąsi profesine veikla neturint licencijos ir apgaulingą R. T. individualios įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą bei įmonės veiklos organizavimą, nes į buhalterinę apskaitą neįtraukė ir neapskaitė 178 566,67 Eur pajamų ir nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. su oficialiu užmokesčiu kasatorei – (duomenys neskelbtini) R. P. (buvusios pavardės – J. ir M.) mokėjo ir į buhalterinę apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį – nuo 289,62 Eur iki 434,43 Eur per mėnesį. R. T. nuolat keitė versijas dėl pinigų, teigdamas, kad tai buvo neapskaityti R. T. individualios įmonės pinigai, kad jo asmeniniai, kad jo motinos, kad jo ir motinos pinigai, dar vėliau nurodė, kad tai galėjo būti jo asmeniniai ir individualios įmonės kartu laikomi pinigai. Taip pat R. T. iš pradžių nurodė, kad dėl tariamai pavogtų įmonės 50 000 Eur į policiją nesikreipė trejus metus, nes šie pinigai buvo neapskaityti. Vėliau R. T. sugalvojo versiją, kad dėl pinigų vagystės nesikreipė, kol nebuvo išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje priimtas minėtas 2016 m. spalio 19 d. teismo baudžiamasis įsakymas, kad tariamai nebūtų daromas spaudimas kasatorei, kaip pareiškėjai, pateikusiai Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai duomenis apie dvigubos buhalterijos tvarkymą. R. T. nuolat keitė versijas net apie keičiamų pinigų kiekį, kas, kiek ir kokiomis sumomis jam keitė litus į eurus. Be to, nors R. T. pareiškime nurodė vietą ir apibūdino pinigų slėptuvę, apkaltindamas kasatorę vagyste, pats suabejojo jos, kaip moters, fizinėmis galiomis, teigdamas, kad 1,5 m ilgio ir 30 cm storio stalviršis, kurį reikėjo nukelti, labai sunkus ir kasatorė to fiziškai negalėjo padaryti. Šiuos R. T. parodymus patvirtino ne tik kasatorė, bet ir liudytojas B. M., matęs šią slėptuvę. Taigi nepagrįstai byloje nukentėjusiuoju pripažinto R. T. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, juos patvirtinančių tiesioginių įrodymų nėra. R. T. akivaizdžiai suinteresuotas, nusiteikęs priešiškai ir bet kokiomis priemonėmis nori atkeršyti kasatorei, nes jis patyrė turtinių nuostolių: jam buvo skirta teismo bausmė, nors ir trečdaliu sumažinta, 60 MGL bauda, VMI apskaičiavo mokesčius valstybei už neapskaitytas įmonės pajamas. Apklausiamas bylos nagrinėjimo metu R. T. nurodė, kad dėl kasatorės veiksmų, t. y. pateiktų duomenų institucijoms, patyrė finansinių nuostolių, o jam palankus sprendimas šioje byloje, be abejonės, kompensuotų juos ir būtų ir moralinis atlygis už, jo nuomone, netinkamą kasatorės poelgį perduodant neoficialios buhalterijos duomenis valstybės institucijoms. Dėl to R. T. parodymai laikytini nepatikimais ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

3.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pinigus pasisavino būtent kasatorė, nes ji nurodė, kad slėptuvę dengiantis stalviršis buvo labai sunkus, būtų nepajėgusi jo pakelti, tai neva patvirtina, jog ji žinojo apie slėptuvę, jos konstrukciją. Tačiau iš bylos duomenų ir kasatorės nuoseklių parodymų viso bylos proceso metu matyti, kad ji apie slėptuvę nežinojo, kol, įtardamas ją, iš karto dingus pinigams, parodė pats R. T. Šią aplinkybę patvirtino ir R. T.

3.8.                      Liudytoja L. B. ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą 2017 m. gruodžio 8 d., būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kategoriškai paneigė žinanti bet kokias aplinkybes apie iš R. T. individualios įmonės pavogtus pinigus, nurodė, kad kasatorė niekada pinigų jai nebuvo atnešusi ir nedovanojo. Tik vėliau, galbūt dėl jai taikyto poveikio, surašė neva atvirą prisipažinimą ir jau apklausiama apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką nurodė, kad kasatorė neva jai rodė pinigus, jų galėjo būti apie 15 000 Eur, o už tylėjimą davė 2000 Eur ir nupirko kavos aparatą bei kūno kremą. Tokie L. B. parodymai rodo, kad jos veiksmuose yra BK 189 straipsnyje nustatytos veikos požymių. Tačiau L. B. baudžiamojon atsakomybėn patraukta nebuvo, dėl jos nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas. Tai rodo galimą jos, kaip liudytojos, neobjektyvumą ir suinteresuotumą bei susirūpinimą dėl jai gresiančios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad L. B. parodymus neva patvirtino vėliau surinkti papildomi įrodymai, nes kavos aparatų pirkimo aplinkybės ir mokėjimo dokumentas su kaltinimu kasatorei nesusiję ir nepatvirtina, kas konkrečiai mokėjo už kavos aparatus. Teisme kasatorė kategoriškai nurodė, kad jos kartu su L. B. šios namuose iš L. B. priklausiančio kompiuterio internetinėje parduotuvėje užsakė du kavos aparatus ir kavos, arbatos. Šias prekes priėmė ir už jas sumokėjo L. B. Tik vėliau L. B. kasatorei perdavė kavos aparatą, o kasatorė jai sumokėjo pinigus už įsigytą vieną kavos aparatą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad L. B. parodymai sutampa su nukentėjusiojo R. T. parodymais, kad dingo 50 000 Eur suma, nors liudytoja L. B., proceso metu apklausta kelis kartus, tokios tariamai dingusios pinigų sumos neįvardijo, priešingai, nurodė savo spėliones, kad iš R. T. galėjo būti pavogti 15 000 Eur. Be to, pasisakydamas apie L. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismas interpretavo net pinigų ir jų kupiūrų apyvartoje dažnumą, o ne vertino byloje surinktus duomenis ir jų tarpusavio sąsajas bei kokią įrodomąją reikšmę jie turi kasatorei pareikštam kaltinimui įrodymų leistinumo ir sąsajumo prasme. Teismas konstatavo, kad kasatorės vardu išrašyta sąskaita už kavos aparatus patvirtina, jog, joje nurodyta kaip pirkėja, kasatorė neva mokėjo visą sąskaitoje nurodytą sumą, nors prekių gavėja nurodyta būtent L. (B.) ir jos kaip užsakovės telefono numeris.

3.9.                      Liudytojo V. V. parodymai neinformatyvūs ir išvestiniai.

3.10.                      Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje išvardijęs bylos duomenis apie kasatorės individualią veiklą, pinigų apyvartą sąskaitoje, keletą pirkinių, padarė tik prielaidomis pagrįstą išvadą, kad kasatorė iš karto dingus pinigams iš R. T. įmonės disponavo lėšomis, neatitinkančiomis jos gaunamų pajamų. Teismas nevertino kasatorės gautų pajamų nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., kai su oficialiu užmokesčiu R. T. individualioje įmonėje jai buvo mokamas ir neoficialus darbo užmokestis – nuo 289,62 Eur iki 434,43 Eur per mėnesį, neįtrauktas į R. T. individualios įmonės buhalterinę apskaitą, už tai R. T. nuteistas 2016 m. spalio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad nė vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, kad dingus R. T. įmonės pinigams kasatorė gyveno ne pagal pajamas ar kad jos finansinė padėtis buvo pagerėjusi. Tai nutraukdama ikiteisminį tyrimą buvo konstatavusi ir prokurorė.

3.11.                      Liudytojas R. G., kaip pats nurodė, geras R. T. draugas nuo vaikystės, bylos proceso metu buvo keletą kartą apklaustas apie pinigų keitimo iš litų į eurus aplinkybes. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje R. T. nurodė, kad jis pats pasikeitė 5000 Eur, 5000 Eur jam pakeitė R. P., 25 000 Eur – draugas R. G., o 10 000 Eur jis turėjo išsikeitęs anksčiau. Šiuos R. T. parodymus patvirtino ir apklaustas R. G., jis nurodė, kad R. T. iškeitė 25 000 Eur. Vėliau R. G. jau nurodė, kad R. T. neva iškeitė 35 000 Eur ir pateikė valiutos pardavimo liudijimą. Tokias aplinkybes apklausoje patvirtino ir R. T. Tai rodo, kad R. T. ir R. G. parodymai buvo derinami ir negali būti laikomi nuosekliais, objektyviais ir patikimais. Byloje nebuvo tirtos aplinkybės dėl R. G. asmeninių lėšų panaudojimo. Nesant duomenų, patvirtinančių, kada ir kur R. G. pakeitė kaip nuosavybę turimą ne mažesnę kaip 121 135 Lt (35 083,12 Eur) sumą, lieka nepašalinta abejonė, ar tikrai pagal R. G. išduotą 2014 m. liepos 4 d. valiutos pardavimo liudijimą Nr. 681561 buvo pakeistos R. T. ar jo įmonei priklausančios lėšos. R. T. nurodė, kad tik jis ir R. P. galėjo užeiti į gamybines patalpas, iš kurių dingo pinigai, ir žinojo apie įmonės patalpose saugomas į eurus iškeistas lėšas. Tačiau R. G. apklausos metu nurodė, kad ne kartą buvo R. T. individualios įmonės patalpose, taip pat ir gamybinėse, žinojo, kad jose R. T. laiko pinigus. Kasatorė taip pat patvirtino, kad R. T. individualios įmonės gamybinėse patalpose dažnai lankydavosi pašaliniai asmenys – R. T. draugai, šeimos nariai.

3.12.                      Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad R. T. kreipimasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą praėjus daug laiko nuo įvykio iš dalies pasunkino ikiteisminį tyrimą, buvo prarasta dalis reikšmingų duomenų (neapžiūrėta įvykio vieta ir pan.), jo paaiškinimą laikė argumentuotu, racionaliu, bet neįvertino, kad R. T. versijos keitėsi.

3.13.                      Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, kad R. T., L. B. ir V. V. parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų, juos patvirtina rašytiniai įrodymai, todėl jais rėmėsi kaip patikimais, spręsdamas dėl kaltinimų kasatorei pagrįstumo, ir atmetė kasatorės nuoseklius parodymus, kaip neva nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje surinktų įrodymų visumai. Kitų liudytojų B. M., A. V.-K., D. B., G. J. parodymus šis teismas vertino kaip neinformatyvius, nors jie kategoriškai patvirtino faktines aplinkybes, kaip ir kiti netiesioginiai byloje surinkti rašytiniai duomenys, kad kasatorė niekada negyveno ne pagal pajamas ir jos finansinė padėtis nebuvo pagerėjusi.

3.14.                      Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti procesiniai veiksmai, kurie būtų galėję paneigti kasatorei pareikštą kaltinimą. Įvykio vieta – R. T. individualios įmonės gamybinės patalpos nebuvo apžiūrėtos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorės parodymų niekas nepatvirtina, bet slėptuvės, kurią jai parodė pats R. T., kai pasigedo pinigų, stalviršio kasatorė viena fiziškai negalėtų pakelti, tai, kaip minėta, patvirtino ir R. T., liudytojas B. M. Kaltinime kasatorei nebuvo inkriminuotas bendrininkavimas, t. y. nebuvo nustatyta, kad ji galėjo veikti su kitais asmenimis, kurie būtų galėję padėti atidaryti slėptuvę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys, kad neatmeta prielaidos, jog pinigus iš R. T. individualios įmonės kasatorė R. P. galėjo pagrobti ir ne viena, bet, nesant pakankamai įrodymų dėl bendrininkavimo, kaltinimas reiškiamas pagal surinktus įrodymus ir tai nėra kliūtis traukti baudžiamojon atsakomybėn tą asmenį, kurio kaltė pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, yra neteisėtos ir nepagrįstos spėlionės. Baudžiamasis procesas nustato priemones, įskaitant ir eksperimentą, kurios leistų patikrinti šiuos kasatorės bei R. T. parodymus, bet bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nebuvo imtasi jokių procesinių priemonių tokioms abejonėms pašalinti.

3.15.                      Taigi iš bylos duomenų visumos matyti, kad kasatorė R. P. nepadarė BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, už kurią nepagrįstai nuteisė apeliacinės instancijos teismas, todėl, nesant jos veiksmuose būtinų bendrininkavimo, nei kaip vykdytojos, nei kaip padėjėjos, požymių, taip pat ir jokių inkriminuotos veikos požymių, ji turi būti išteisintina, o pareikštas nepagrįstas civilinis ieškinys atmestinas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistosios R. P. kasacinis skundas tenkintinas.

 Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir in dubio pro reo principo taikymo

5.       Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs jos veiksmuose BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas nukentėjusiojo R. T., liudytojų L. B., V. V., R. G. parodymais, padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, neatitinka byloje surinktų duomenų, byloje nebuvo išsamiai ir nuosekliai ištirtos visos aplinkybės bei pašalintos abejonės, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, teisingą ir motyvuotą išteisinamąjį nuosprendį.

6.       Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus: nukentėjusiojo R. T., liudytojų L. B., R. G. ir V. V. parodymus apie R. T. įmonės gamybinėse patalpose slėptuvėje buvusius pinigus, jų kilmę, konkrečią sumą, keitimo iš litų į eurus aplinkybes, slėptuvės įmonės gamybinėse patalpose vietą, kaltinamosios galimybes pakelti pinigų slėptuvę dengiantį stalviršį, taip pat rašytinius bylos dokumentus jų patikimumo ir leistinumo aspektu, teismas padarė išvadą, kad duomenų, jog R. P. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepakanka. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusiojo R. T., liudytojos L. B. parodymuose yra prieštaravimų. Motyvuodamas duomenų nepakankamumą pripažinti R. P. kalta padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad dėl vagystės į policiją nukentėjusysis kreipėsi tik 2017 m. sausio 11 d., t. y. po beveik pustrečių metų nuo 2014 m. rugsėjo 8 d., kai pasigedo pinigų, ir ši aplinkybė pasunkino ikiteisminį tyrimą.

7.       Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo atstovo ir prokuroro apeliacinius skundus, šis teismas padarė išvadą, kad R. P. išteisinta nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo visumos byloje surinktų įrodymų, nevertino jų patikimumo, tik iškėlė daugybę hipotetinių klausimų, į šiuos klausimus atsakymo nepateikė ir nusprendė, kad tai yra abejonės, kurių teismui nepavyko pašalinti. Grįsdamas nuosprendyje padarytą išvadą dėl R. P. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo R. T., liudytojų L. B., V. V., R. G. parodymais.

8.       Taigi apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, įvertino byloje įrodymais pripažintų duomenų patikimumą ir pakankamumą. Tokiu atveju kasacinės instancijos teismo užduotis – patikrinti, ar priimdami skirtingus sprendimus, remdamiesi tais pačiais pirmiau nurodytais įrodymais, abiejų instancijų teismai juos įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo.

9.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

10.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptarta, kad, aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

11.       Teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra kaltinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-175-696/2017, 2K-99-895/2019).

12.        Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas.

13.        Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėtinos bylos kontekste, kai kaltinimas iš esmės yra grindžiamas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nesant kitų objektyvių duomenų apie vagystės objektą ir jos įvykdymo aplinkybes, liudytojų parodymai jų patikimumo aspektu turi būti įvertinami preciziškai tiksliai.

14.       Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, pripažindamas R. P. kalta padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, be nukentėjusiojo R. T. parodymų, apeliacinės instancijos teismas daugiausia rėmėsi ir liudytojos L. B. parodymais, ši, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tiesiogiai nurodė, kad R. P. yra prisipažinusi jai, jog pavogė pinigus iš R. T.; yra mačiusi „pundelį“ pinigų po 500 Eur kupiūromis pas R. P. Apeliacinės instancijos teismas laikė liudytojos L. B. parodymus patikimais.

15.       Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu (2017 m. gruodžio 8 d.) apklausta liudytoja L. B. nurodė, kad R. P. jokių daiktų ar pinigų neatsinešė ir neprašė pasaugoti, jai (L. B.) pinigų nedovanojo. Toliau byloje yra L. B. 2017 m. gruodžio 11 d. nuoširdus prisipažinimas, kuriame ji nurodo, jog 2017 m. gruodžio 8 d. apklausoje nurodė ne viską ir nori viską prisipažinti. Šiame prisipažinime liudytoja jau nurodo aplinkybes, kuriomis paremtas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kad R. P. 2014 m. rugsėjo ar spalio mėnesį vizito pas ją metu turėjo pinigų, kurie buvo apvynioti gumute, maišelyje. Paklausus, iš kur tie pinigai, R. P. liudytojai atsakiusi, jog pavogė juos iš R. T. R. P. ištraukusi 4 banknotus po 500 Eur ir atidavusi jai (L. B.). 2017 m. gruodžio 12 d. apklausos protokole liudytoja L. B. išsamiau nurodo minėtas aplinkybes, t. y. kad R. P. jai pasakė, jog pinigus ji pavogė iš R. T., ištraukė 4 kupiūras po 500 Eur, padavė šiuos pinigus už tylėjimą, šiuos pinigus liudytoja vėliau išleido, taip pat iš R. P. gavo kavos aparatą (R. P. pasakė, kad tai dovana). Dar kartą, kad pinigus pavogė iš R. T., R. P. prisipažino, kai įsėdo į jos (L. B.) sugyventinio V. V. automobilį.

16.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiais liudytojos L. B. parodymais, konstatavo, kad jos parodymai sutampa su nukentėjusiojo R. T. parodymais, jog dingo 50 000 Eur suma, tai yra 100 kupiūrų, kurios buvo 500 Eur nominalo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada nėra tiksli, nes, kaip nustatyta iš L. B. parodymų, ji akivaizdžiai matė ir galėjo tiksliai nurodyti, kad jai buvo duotos keturios kupiūros po 500 Eur (2000 Eur), bet kad R. P. būtų rodžiusi jai tokią didelę pinigų sumą, t. y. 50 000 Eur, liudytoja L. B. nėra parodžiusi. Kaip nurodė L. B., pagal pamatytą krūvelę ji daro prielaidą, kad R. P. galėjo pavogti 15 000 Eur. Taigi, pirmiau minėta apeliacinės instancijos teismo išvada netiksli.

17.       Kasacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nors byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis, jo draugas R. G. ir R. P. įvairiuose bankuose iš litų į eurus yra pakeitę nurodomą 50 000 Eur sumą, bet, be paties nukentėjusiojo tvirtinimo, jokių kitų duomenų, kiek ir kokiomis kupiūromis tiksliai pinigų buvo stalviršio slėptuvėje jų galimo dingimo metu, nėra. Pirmosios instancijos teismas, taip pat išsamiai įvertinęs R. T. ir R. G. parodymus, pagrįstai pažymėjo, kad R. T., apklausiamas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai tvirtino, jog į gamybines patalpas galėjo užeiti tik R. P. ir jis pats – jokių pašalinių asmenų šiose patalpose nebūdavo ir tokios galimybės jie neturėjo. Kartu R. T. nurodė, kad apie įmonės gamybinėse patalpose saugomas lėšas, kurios buvo iškeistos į eurus, žinojo tik jis ir R. P. Tačiau apklausiamas teisme liudytojas R. G. nurodė, kad yra ne kartą buvęs R. T. individualios įmonės patalpose, taip pat ir gamybinėse patalpose. R. G. nurodė žinojęs, kad R. T. lėšas laiko įmonės patalpose, tik nežinojo konkrečios vietos. Beje, kaltinamoji R. P. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu ne kartą nurodė, kad R. T. individualios įmonės gamybinėse patalpose dažnai lankydavosi ir pašaliniai asmenys – R. T. draugai, jo šeimos nariai. Tokiu būdu R. T. ir R. G. parodymai apie galimybes gamybinėse patalpose lankytis kitiems nei R. P. asmenims yra prieštaringi.

18.       Vertindamas liudytojo R. G. parodymus dėl R. T. jam duotos 121 135 Lt (35 083,12 Eur) sumos iškeitimo į eurus jų patikimumo aspektu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių patikrinti, ar 2014 m. liepos 4 d. (valiutos pardavimo liudijimas Nr. 681561) buvo pakeistos tikrai R. T. ar jo įmonei priklausančios, o ne R. G. asmeninės lėšos.

19.       Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas ne iki galo ir neišsamiai. Nors nukentėjusiojo R. T. pareiškimas ir gautas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio (nukentėjusysis į policiją dėl vagystės kreipėsi tik 2017 m. sausio 11 d., o pinigų pasigedo 2014 m. rugsėjo 8 d.), ši aplinkybė nepašalina BPK 2 straipsnyje nustatytos prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigos atskleisti nusikalstamą veiką. Pagal šio straipsnio nuostatas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekami objektų tyrimai (BPK 205 straipsnis). Turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šiame BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar specialistas (BPK 207 straipsnio 1 dalis); dėl apžiūros surašomas protokolas. Apžiūros protokole smulkiai aprašomi apžiūrėti objektai, nurodomi jų požymiai, turintys reikšmės tam, kad būtų nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Apžiūrimi daiktai, kiek galima, nufotografuojami arba nufilmuojami (BPK 207 straipsnio 2 dalis). 

20.       Nagrinėjamoje byloje konkreti kaltinime nurodyta vieta, kur buvo laikomi pinigai (50 000 Eur), t. y. įmonės gamybinės patalpos, konkretus stalviršyje užslėptas stalčius, neapžiūrėta. Teismai apie šias nusikalstamos veikos aplinkybes sprendė ir jas nustatė remdamiesi kaltinamosios, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Tačiau kaltinamosios ir nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai dėl kaltinamosios R. P. galimybės pakelti stalviršį nepašalinti.

21.       Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. P. parodymus patvirtina liudytojo V. V. parodymai, tiksli tik iš dalies. Liudytojas V. V. parodė, kad R. P. jo akivaizdoje patvirtino, jog yra pavogusi pinigus iš R. T. Tačiau šio liudytojo parodymai nepatvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir būdu, t. y. 2014 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, išlaužus gamybinių patalpų stalviršyje užslėptą stalčių, R. P. pavogė būtent 50 000 Eur.

22.       Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl R. P. kaltumo grindė ir aplinkybėmis, kad iš karto po pinigų dingimo iš R. T. įmonės R. P. disponavo lėšomis, akivaizdžiai neatitinkančiomis jos gaunamų pajamų. Dėl šios dalies pažymėtina, kad kasaciniame skunde kasatorė R. P. nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje išvardijęs bylos duomenis apie jos individualią veiklą, pinigų apyvartą sąskaitoje, keletą pirkinių, padarė tik prielaidomis pagrįstą išvadą, kad ji iš karto dingus pinigams iš R. T. įmonės disponavo lėšomis, neatitinkančiomis jos gaunamų pajamų. Teismas, anot kasatorės, nevertino jos gautų pajamų nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., kai su oficialiu užmokesčiu R. T. individualioje įmonėje jai buvo mokamas ir neoficialus darbo užmokestis – nuo 289,62 Eur iki 434,43 Eur per mėnesį, neįtrauktas į R. T. individualios įmonės buhalterinę apskaitą. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad nė vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, kad dingus R. T. įmonės pinigams ji gyveno ne pagal pajamas ar kad jos finansinė padėtis buvo pagerėjusi.

23.       Su šiais kasatorės teiginiais sutiktina. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, išvada, kad iš karto po pinigų dingimo iš R. T. įmonės R. P. disponavo lėšomis, akivaizdžiai neatitinkančiomis jos gaunamų pajamų, padaryta remiantis šiais duomenimis: nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. pabaigos R. P. į savo banko sąskaitą banke (duomenys neskelbtini) įnešė daugiau kaip 13 300 Lt (3851,95 Eur), 2014 m. rugsėjo 15 d. sumokėjo bendrovei (duomenys neskelbtini) 1400 Lt (405,47 Eur) dydžio įmokas už gyvybės draudimą, 2014 m. rugpjūčio 28 d. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 854 Lt (247,34 Eur) už paslaugas, 2014 m. rugsėjo 25 d. pervedė D. B. 3444,50 Lt (997,60 Eur) kaip „skolą“, sumokėjo 998 Lt (289,04 Eur) už bilietus į (duomenys neskelbtini) koncertą, atliko kitų pinigų pavedimų į savo sąskaitą. (Duomenys neskelbtini) išrašas iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. birželio 1 d. debeto apyvarta yra 23 450,64 Lt (6791,77 Eur) ir kredito apyvarta yra 23 428,08 Lt (6785,45 Eur).

24.       Vertinant šių apeliacinės instancijos teismo argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad aplinkybės, jog R. P., iš karto dingus pinigams iš R. T. įmonės, disponavo lėšomis, akivaizdžiai neatitinkančiomis jos gaunamų pajamų, turi būti nustatytos neginčijamai. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, įvertinus byloje surinktus duomenis, nepavyko neginčijamai nustatyti, jog R. P. išlaidos akivaizdžiai viršijo jos gaunamas pajamas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus dėl šių aplinkybių, pagrįstai atsižvelgė į duomenis, kad per visą savo darbinės veiklos periodą R. T. individualioje įmonėje R. P. gaudavo ne tik oficialų, bet ir neapskaitytą darbo užmokestį. (Duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1-184-670/2016 nustatyta, kad visą šį laikotarpį R. P. buvo mokamas ir neoficialus darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas, atkreipdamas dėmesį, kad byloje nepateikta duomenų apie konkrečių kaltinamosios pajamų (įskaitant oficialiai ir neoficialiai iš R. T. gautas darbo užmokesčio pajamas, darbo užmokesčio pajamas ir kitas pajamas laikotarpiu, kai kaltinamoji nedirbo pas R. T., iš tėvų ir kitų artimųjų gautus pinigus) ir turėtų išlaidų skaičiavimų, nustatant, kokios R. P. gaunamų pinigų sumos yra vertinamos kaip išlaidos, akivaizdžiai neproporcingai pranokstančios jos gautas pajamas, padarė išvadą, kad abstraktus konstatavimas, jog kaltinamosios pajamos aiškiai mažesnės nei išlaidos, vertinamas kaip prielaida, spėliojimas. 

25.       Taigi dar kartą pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

26.       Patikrinusi teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo, vertino bylos įrodymus nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, taip pat nesilaikė bendrojo baudžiamosios teisės in dubio pro reo principo. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjos                                                                 Audronė Kartanienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Sigita Jokimaitė