Civilinė byla Nr. e2A-539-567/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01605-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.1.17.3; 3.3.1.18.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Abastas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ prašydama pripažinti negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu UAB „Abastas“ ir UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ 2017 m. gruodžio 22 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties (reg. Nr. 2-12665) 4.1 punktą, kurio pagrindu buvo atliktas 336 145,85 Eur sumos įskaitymas; taikyti restituciją – priteisti ieškovei LUAB „Abastas“ iš atsakovės UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ 336 145,85 Eur sumą; priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2389-560/2020 iškėlė bankroto bylą UAB „Abastas“, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-825-450/2020 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 64 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikšti nėra praleistas, kadangi buvęs įmonės direktorius L. J. piktnaudžiauja teise, nebendradarbiauja su ieškove (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2208-560/2020 jam paskirta bauda už teismo įpareigojimų nevykdymą) bei nepateikia visų įmonės dokumentų. Apie ginčijamą sandorį ieškovė sužinojo tik 2020 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, kuomet sužinojo apie Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-1567-614/2020, iškeltą pagal ieškovų E. M. ir E. M. ieškinį atsakovams UAB „Abastas“ ir UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ dėl sandorio – UAB „Abastas“ ir UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ 2017 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties – pripažinimo negaliojančiu dalyje dėl nekilnojamojo daikto – buto, (duomenys neskelbtini), pardavimo ir restitucijos taikymo.
3. Susipažinus su minėta 2017 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, nemokumo administratorei tapo žinoma, kad UAB „Abastas“ perleido UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“, kurios vadovas yra L. J., vienintelį savo vertingą turtą – šešis nekilnojamojo turto objektus: keturis butus ir du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau iš to realiai negavo jokios finansinės naudos. Sutarties 4.1 punktu šalys atliko 336 145,85 Eur sumos įskaitymą (toliau – ginčijamas sandoris), tokiu būdu padengiant dalį sutartyje nurodytos parduodamo nekilnojamojo turto kainos. Ieškovei kyla pagrįstų abejonių, ar sutarties 4.1 punkte nurodomas ginčijamas sandoris galėjo būti atliktas, t. y., ar atsakovė realiai turėjo reikalavimo teisę į ieškovę 336 145,85 Eur sumai ir kokia yra tokio reikalavimo kilmė, nes iš esmės visą atsakovės finansinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje sumą sudaro abejotinos sumos, netesybos, palūkanos, kurias tuometinis abiejų įmonių vadovas L. J. skaičiavo ieškovei pagal abejotinus sandorius.
4. Sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo įsiskolinimų – pradelstų mokestinių prievolių Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), nes pridėtinės vertės mokesčio mokestinė įmonės nepriemoka yra susidariusi dar nuo 2015 m. balandžio 27 d.; ginčijamo sandorio sudarymo metu (2017 m. gruodžio 22 d.) ieškovė turėjo neįvykdytą mokestinę prievolę VMI ne mažesnei kaip 87 805,28 Eur sumai.
5. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsiskaitymas įvyko tokiu būdu: buvo atliktas 336 145,85 Eur dydžio įskaitymas (ieškovės ginčijamas sandoris) pagal tariamą ieškovės įsiskolinimą atsakovei, o likusi parduodamo turto kaina (412 945 Eur) turėjo būti pervesta į ieškovės sąskaitą (t. y. 304 574,83 Eur suma pervesta kreditui pagal 2016 m. kredito sutartį padengti; 108 370,17 Eur suma turėjo būti pervesta ieškovei su sąlyga, kad įmonei pervedama suma gali sumažėti dėl didesnės apimties įsipareigojimų padengimo kreditorei akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“). Turto įsigijimui buvo panaudotos UAB „Kredito garantas“ paskolintos piniginės lėšos. Realiai buvo refinansuota turima paskola ir gautas naujas kreditas didesnei sumai, todėl ieškovė jokios finansinės naudos iš šio sandorio negavo.
6. 2017 m. gruodžio 22 d. parduodama nekilnojamąjį turtą ieškovė siekė paslėpti vienintelį likvidų vertingą turtą, perleisdama jį susijusiai įmonei; toks turto perleidimas iš esmės nulėmė ir ieškovės nemokumą (įskaitant ir tyčinį įmonės bankrotą, pripažintą 2020 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4205-560/2020). Ieškovė po sutarties sudarymo tapo nemokia, neturinčia iš esmės jokio materialaus likvidaus turto ir pajamų, iš kurio kreditoriai turėtų galimybę išieškoti įsiskolinimus.
7. Sandorio šalys žinojo veikiančios nesąžiningai. Joms buvo žinoma apie ieškovės kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo metu, kad ginčijamu sandoriu (kaip ir pačia sutartimi) ieškovė negaus jokios finansinės naudos ir neturės galimybės įvykdyti savo turimų pradelstų piniginių prievolių. Ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas, kadangi L. J. sandorio sudarymo metu buvo abiejų įmonių vadovas (ieškovės direktoriumi buvo iki pat bankroto bylos jai iškėlimo ir tebėra atsakovės direktorius iki šiol), be to, atsakovės akcininkė yra K. G., kuri Gyventojų registro centro duomenimis yra L. J. sesuo.
8. Ieškovė daugiau jokio kito realaus vertingo turto neįgijo iki pat teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Įmonės finansinė būklė po sutarties (įskaitant ginčijamą įskaitymo sandorį) sudarymo stabiliai ėmė prastėti ir vėliau sistemingai nuolat tik blogėjo, o taip pat ėmė atsirasti ir daugiau kreditorių.
9. Ginčijamo sandorio šalių sąmoningais nesąžiningais veiksmais buvo pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai, kadangi sumažinus įmonės turto vertę buvo apribota galimybė patenkinti finansinius reikalavimus iškėlus bankroto bylą. Ieškovė, žinodama, jog reikės likviduoti įsiskolinimą kreditoriams, turėjo būti sąžininga prieš kreditorius, tačiau sudarė ginčijamą sandorį su atsakove, pažeidžiantį kreditorių interesus, nes sudarius sutartį (ginčijamas įskaitymo sandoris yra sutarties dalis) likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; pripažino negaliojančiu actio Pauliana pagrindu UAB „Abastas“ ir UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ 2017 m. gruodžio 22 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties (reg. Nr. 2-12665) 4.1 punktą, kurio pagrindu buvo atliktas 336 145,85 Eur įskaitymas, taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 336 145,85 Eur ir 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Teismas nustatė, kad sutartį, kurios 4.1. punktas ginčijamas byloje, sudarė juridiniai asmenys, kurių abiejų direktorius sandorio sudarymo metu buvo L. J.. Teismas konstatavo, kad L. J. de facto (faktiškai) sudarė sutartį pats su savimi. Be to, abiejų įmonių akcininkė sandorio sudarymo metu buvo K. G., kuri yra L. J. sesuo. Po ginčijamo sandorio sudarymo – nuo 2018 m. balandžio 30 d. ieškovės akcininku tapo L. J.. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 7 punktą.
12. Ieškovė nėra praleidusi termino kreiptis į teismą, ginčijant įskaitymo sandorį actio Pauliana pagrindu. Įskaitymo atlikimo metu VMI turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsiskaitymas su vienu kreditoriumi, išskyrus atvejus, kai įmonė tokį sandorį sudaryti privalėjo, negali būti vykdomas, jog būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vienam kreditoriui, sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. LUAB „Abastas“ tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai nustatė priežastinį ryšį tarp ginčijamo sandorio, kuriuo buvo suteiktas pranašumas atsakovei, ir esminio įmonės turtinės padėties pabloginimo.
13. Teismas padarė išvadą, kad šalių atliktas 336 145,85 Eur įskaitymas pažeidė sandorio sudarymo metu buvusios kreditorės, o ir kitų kreditorių teisę, jog ieškovei realiai gavus šias lėšas, būtų atsiskaityta su visais kreditoriais, neišskiriant vieno susijusio asmens. Teismas nustatė visas actio Pauliana sąlygas, kuriomis sutarties ginčijamame 4.1. punkte šalių suderėtas susitarimas dėl įskaitymo pripažintinas negaliojančiu, taikant restituciją, priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 336 145,85 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį arba gražinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priimti naujus įrodymus, kadangi dėl L. J. negalėjimo dalyvauti ir netinkamo atstovavimo, L. J. valios neįgyvendinimo, buvo užkirstas kelias pateikti įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
14.1. 2017 m. gruodžio 22 d. sutartimi apeliantė turtą įsigijo didesne nei rinkos kaina. Teismas padarė neteisingas išvadas ir neatsižvelgė į faktus ir aplinkybes, kurie nepaisant Vilniaus apygardos teismo sprendimo dėl tyčinio bankroto, rodo, kad sandoris vyko skaidriai, naudojant paskolą ir atliekant realius mokėjimus ir įskaitymą už realius darbus. Ieškovės skola egzistavo ir buvo visos aplinkybės įskaitymui. Teismo išvados dėl actio Pauliano sąlygų egzistavimo paremtos ieškovės deklaratyviais paaiškinimais, pasinaudojus atsakovei netinkamai atstovavusiu advokatu.
14.2. Ieškovei atstovavusios nemokumo administratorės įgaliotas asmuo suinteresuotas ginčo baigtimi, atstovavo formaliai prisidengdamas kreditorių interesų gynimu, jo paaiškinimai subjektyvūs, o tikrasis tikslas pasipelnyti iš bankrutavusios ieškovės vienintelio akcininko ir direktoriaus. Teismas netyrė garso įrašo, patvirtinančio kyšio reikalavimą, tokiu būdu neatskleidė tikrųjų ieškovės atstovų tikslų.
14.3. Notarinės sutarties, sudarytos 2017 m. gruodžio 22 d., teisėtumą ir sąžiningumą įrodo atsakovės mokėjimo pavedimai iš banko, atliktų darbų aktai, vykdyti darbai, subrangos sutartys, išlaidos, kuriomis ir buvo sukurta parduodamo turto vertė, kai atsakovė dirbo kaip rangovas ieškovės vystomame statybos objekte. Net ir VMI nenustatė jokių trūkumų, pripažino visus darbų aktus ir sąskaitas. Ieškovė neįrodė, jog atsakovė pažeidžia kreditorių interesus ir sandoris lėmė neatsikaitymą su kreditoriais.
14.4. Dėl ginčijamo sandorio nėra galimybės taikyti actio Pauliana, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bei pažeidė teisingumo principą, kuris turi užtikrinti teisingą sprendimą.
14.5. Teismas, neatidėdamas pagal atsakovės prašymą teismo posėdžio, užkirto kelią realizuoti atsakovei, atstovaujamai direktoriaus L. J., procesines teises, teikti paaiškinimus ir įrodymus, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Atsakovės direktorius bylos nagrinėjimo metu buvo pakeliui iš Šiaulių apygardos teismo kitos civilinės bylos, kurioje jo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu.
15. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Dėl ginčijamo sandorio LUAB „Abastas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nes yra nesąžiningas sandoris, lėmęs ieškovės tyčinį bankrotą.
15.2. Sutarties kaina ir mokėjimo pavedimai nėra ginčo dalykas ir pagrindas, dėl kurio teismas dalį sutarties pripažino negaliojančia. Sandorio dalis pripažinta negaliojančia pagrįstai, nes atitinka visas actio Pauliana sąlygas: sudarytas sandoris pažeidžia kreditorių teises, trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, dėl sandorio skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, nebuvo nei įstatyminio, nei sutartinio pagrindo sudaryti ginčijamą sandorį.
15.3. Atsakovė piktnaudžiauja teise ir elgiasi nesąžiningai, nes byloje nuolat reiškia žinomai nepagrįstus reikalavimus ir vilkina procesą.
16. Ieškovės nemokumo administratorė UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą patvirtinti 2022 m. liepos 22 d. tarp šalių sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:
„1. TAIKOS SUTARTIES OBJEKTAS
1.1. Ieškovė ir atsakovė susitaria civilinę bylą Nr. e2-1494-854/2021, nagrinėjamą Vilniaus apygardos teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme Nr. e2A-539-567/2022 užbaigti taikos sutartimi.
2. TAIKOS SUTARTIES DALYKAS
2.1. Ieškovė šia taikos sutartimi galutinai ir neginčytinai atsisako visų savo reikalavimų atsakovei pagal ieškinį Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-1494-854/2021, t. y. prašymus:
1) pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo (atlikimo) momento (ab initio) UAB „Abastas“ ir UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ 2017 m. gruodžio 22 d. sudarytos Pirkimo – pardavimo sutarties (reg. Nr. 2-12665) 4.1 p., kurio pagrindu buvo atliktas 336 145,85 Eur įskaitymas;
2) Tenkinus aukščiau nurodytą reikalavimą, taikyti restituciją – priteisti ieškovės LUAB „Abastas“ naudai iš atsakovės UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ 336 145,85 Eur (t. y. sumą, kuri 2017 m. gruodžio 22 d. sudarytos Pirkimo – pardavimo sutarties (reg. Nr. 2-12665) 4.1 p. nuostatų pagrindu buvo įskaityta atsakovės UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ naudai;
3) Priteisti iš atsakovo UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ bylinėjimosi išlaidas ieškovės LUAB „Abastas“ naudai pagal bylos medžiagoje esančius dokumentus.
2.2. Ieškovė, susipažinusi su atsakovės apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. e2A-539-567/2022, sutinka su pateiktais motyvais ir nepalaiko buvusio administratoriaus UAB „Bankroto vizija“ atsiliepimo.
2.3. Atsakovė šia taikos sutartimi atsisako savo reikalavimo ieškovei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.3. Įvykdžius visus sutarties įsipareigojimus, Ieškovas įsipareigoja ateityje jokia forma ir apimtimi nei Lietuvos Respublikoje, nei bet kurioje kitoje valstybėje nacionaliniuose ir (ar) tarptautiniuose teismuose ar kitose ginčų sprendimo institucijose (įskaitant, bet neapsiribojant arbitražais ar trečiųjų teismais) nereikšti jokių reikalavimų atsakovei tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko kaip civilinėje byloje Nr. e2-1494-854/2021 Vilniaus apygardos teisme pagal ieškovės ieškinį atsakovei.
2.4. Šalys susitaria, kad išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, padengia atsakovė.
3. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
3.1. Šalys susitaria, kad ši taikos sutartis kartu yra ir sutikimas dėl taikos sutarties tvirtinimo teisme, todėl taikos sutartis gali būti tvirtinama teisme pagal bet kurios iš šalių atskirą prašymą.
3.2. Šalys konstatuoja, kad turi visus įgaliojimus, reikalingus šiai taikos sutarčiai pasirašyti bei patvirtinti, ir kad šioje taikos sutartyje nurodyta informacija atitinka tikrovę.
3.3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 140 str., 293 str. 5 p., 294 str., 584 str. turinys šalims yra žinomas.
3.4. Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir turi įstatymo galią šalims.
3.5. Šalys susitaria, kad taikos sutartis yra pagrindas panaikinti šioje byloje ieškovo prašymu 2021 m. sausio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovė sutinka, kad teismas, patvirtindamas taikos sutartį, skubiai panaikintų šioje byloje 2021 m. sausio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pritaikytas visas laikinąsias apsaugos priemones.
3.6. Ši taikos sutartis yra sudaroma trimis egzemplioriais, kurių po vieną lieka šalims, o trečias
egzempliorius pateikiamas į civilinę bylą.
3.7. Įvykdžius visus taikos sutarties įsipareigojimus, šalys jokių pretenzijų viena kitai nebeturės.
3.8. Šalys pareiškia, kad ši taikos sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Taikos sutartis yra sudaryta be apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Šalys atskleidė viena kitai visas šios taikos sutartis sudarymo aplinkybes.
3.7. Sutartis surašyta 3 (trimis) egzemplioriais, po vieną kiekvienai šaliai ir viena teismui.“
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymo patvirtinti taikos sutartį
17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, viena iš civilinio proceso šalių – ieškovo ir atsakovo – teisių yra teisė užbaigti bylą taikos sutartimi. Šalys gali baigti bylą taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 straipsnio 3 dalis). CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.
18. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
19. Taigi, civilinės bylos užbaigimas taikos sutartimi atitinka civilinio proceso tikslus, dispozityvumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 2, 7, 13 straipsniai) ir yra teismo skatintina pozityvi siekiamybė. Kita vertus, dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Ši teisės norma reiškia civilinių santykių dalyvių elgesio dispozityvumo ribojimą tiek materialiniuose, tiek procesiniuose teisiniuose santykiuose ir atitinkamą teismo pareigą užtikrinti, kad jo priimamais procesiniais sprendimais, kuriais patvirtinama proceso dalyvių valia, nebūtų įtvirtintas neteisėtumas. Taigi šalių pasiektos taikos sutarties sąlygas bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti jų atitikties imperatyviam įstatyme įtvirtintam reglamentavimui ir viešajam interesui požiūriu. Be to, teismas privalo patikrinti tikruosius šalių ketinimus dėl taikos sutarties sudarymo, t. y. ta prasme, ar taikos sutartis galios, ir jos nepatvirtinus teisme, taip pat, ar šalių pateikta taikos sutartis sudaryta laisva valia, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi aiškinti, ar taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Pažeidžiant kitų asmenų teises, pažeidžiama ir nustatyta teisės tvarka. Nustatytos teisės tvarkos pažeidimai valstybėje netoleruojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2006; 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019).
20. Be to, kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl byloje pateiktos tvirtinti taikos sutarties atitikties viešajam interesui, nurodė, kad vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgtina į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2014).
21. Nagrinėjamoje byloje ieškovės nemokumo administratorė, gindama likviduojamos dėl bankroto ieškovės, o kartu ir jos kreditorių interesus, pareiškė actio Pauliana ieškinį. Ginčas tarp šalių kilo dėl dalies atsiskaitymo būdo už atsakovės iš ieškovės pirktą nekilnojamąjį turtą – įskaitymo teisėtumo, ieškovei teigiant nebuvus pagrindo įskaitymo atlikimui, nes įskaitymu pažeisti tiek pačios ieškovės, tiek ir jos kreditorių interesai. Pirmosios instancijos teismas atsakovės skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino.
22. Pagal pateiktą šalių taikos sutartį ieškovė galutinai ir neginčytinai atsisako visų savo reikalavimų atsakovei pagal šioje byloje pareikštą ieškinį, nebepalaiko buvusios nemokumo administratorės atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą, o atsakovė atsisako savo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kaip minėta, taikos sutartimi šalys abipusių nuolaidų būdu išsprendžia kilusį ginčą, tačiau nagrinėjamu atveju taikos sutarties turinys rodo, kad atsakovė jokių įsipareigojimų neprisiėmė ir iš esmės jokių nuolaidų nepadarė (tik atsisakė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo). Nors šalys laisvos susitarti dėl konkrečių taikos sutarties sąlygų, tačiau atsižvelgusi į nagrinėjamą ginčą, šalių pateiktus įrodymus, taip pat ir į ieškovės teisinį statusą (likviduojama dėl bankroto, todėl šiuo atveju aktualūs ir bankroto procese vyraujantys tikslai bei principai – greitai ir operatyviai atlikti (užbaigti) nemokaus juridinio asmens likvidavimo procedūras, tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus juridinio asmens turtu), įvertinusi byloje pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, pateiktos tvirtinti taikos sutarties sąlygas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pateikta taikos sutartis pažeidžia viešąjį interesą – likviduojamos dėl bankroto bendrovės kreditorių interesą gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą ieškovės bankroto byloje.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartimi LUAB „Abastas“ bankroto byloje Nr. eB2-337-560/2022 yra patvirtinti kreditorių 208 447,47 Eur finansiniai reikalavimai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Svarbi aplinkybė, kad nėra pateikta duomenų, jog likviduojamos dėl bankroto bendrovės kreditoriai pritarė taikos sutarčiai, atitinkančiai ieškinio atsisakymą. Būtinybė informuoti kreditorius apie ieškinio atsisakymą (būtent ieškinio atsisakymas buvo įformintas taikos sutartimi) yra pripažįstama ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2542/2011).
24. Taikos sutartimi neatlygintinai susitarta dėl pareikšto ieškinio atsisakymo, o tai yra visiškai neproporcinga ir neperspektyvu, bei pažeidžia viešąjį interesą – kreditorių teisėtą interesą gauti kuo didesnį finansinių reikalavimų patenkinimą. Atsakovė taikos sutartimi jokių įsipareigojimų neprisiėmė, todėl ieškovė LUAB „Abastas“ ir jos kreditoriai negavo jokios naudos, kuri galėtų kompensuoti ieškovės padarytas nuolaidas, atsisakant visų ieškinio reikalavimų.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto procesas susijęs su viešuoju interesu ir turi jo elementų, todėl teismas turi pareigą imtis priemonių, kad būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios likviduojamos dėl bankroto įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).
26. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija netvirtina šalių 2022 m. liepos 22 d. sudarytos taikos sutarties.
27. Apeliacinės instancijos teismui atsisakius tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, ji neįgyja teisinės galios, o tokiu atveju teismas turi tęsti ginčo nagrinėjimą CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-403/2020, 57 punktas).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
28. Apeliantė (atsakovė) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 1) VMI mokestinį tyrimą su priedais; 2) Taikos sutartį, kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 2; 3) garso įrašus; 4) Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1142-1120/2021. Atsakovės teigimu, dėl jos vadovo negalėjimo dalyvauti ir netinkamo atstovavimo buvo užkirstas kelias pateikti įrodymus.
29. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).
30. Nors atsakovė teigia, kad papildomų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes jos vadovas nedalyvavo teismo posėdyje, tačiau bylos duomenys rodo, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 straipsnis). Atsakovė teikė tiek atsiliepimą į ieškinį, tiek tripliką, papildomus įrodymus, vyko ne vienas teismo posėdis, ieškovės pozicija byloje buvo nuosekli ir aiški. Taigi, visus ginčui reikšmingus įrodymus atsakovė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. 2018 m. spalio 23 d. VMI mokestinį tyrimą su priedais ir garso įrašus atsakovė turėjo procesinę galimybę laiku pateikti pirmosios instancijos teismui. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad VMI mokestinis tyrimas su priedais ir garso įrašai neturi įtakos apeliacijos objektui, todėl nėra priimami. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal apeliantės apeliacinį skundą išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės pateiktus VMI mokestinį tyrimą su priedais ir garso įrašus atsisakoma priimti, nes jais grindžiamos aplinkybės ir motyvai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).
31. Tai, kad pagal sudarymo datas LUAB „Abastas“ 2021 m. gruodžio 15 d. kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 2 ir 2021 m. gruodžio 30 d. taikos sutartis buvo sudaryti po skundžiamo sprendimo priėmimo, savaime nereiškia būtinumo juos priimti, nes šie nauji įrodymai neturi sąsajumo su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė turėjo galimybę dalį naujai teikiamų įrodymų teikti pirmosios instancijos teismui, tačiau laiku ja nepasinaudojo, o vėliau po skundžiamo sprendimo priėmimo sudaryti įrodymai (kreditorių susirinkimo protokolas, pateikta taikos sutartis bankroto byloje) neatitinka sąsajumo su nagrinėjamo ginčo esme kriterijaus. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė sąlygų išimties taikymui iš CPK 314 straipsnyje numatytos bendrosios taisyklės, todėl atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pridedamų įrodymų nepriima ir nevertina. Teisėjų kolegija pažymi, kad su kitose bylose priimtomis teismo nutartimis bei bylų informacija esant poreikiui gali susipažinti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
32. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
33. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės LUAB „Abastas“ ieškinį ir pripažino negaliojančiu actio Pauliana pagrindu UAB „Abastas“ ir UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ 2017 m. gruodžio 22 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties (reg. Nr. 2-12665) 4.1 punktą, kurio pagrindu buvo atliktas 336 145,85 Eur sumos įskaitymas bei taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 336 145,85 Eur sumą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
34. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018).
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020; kt.).
36. Skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, nes nustatė, jog egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos. Apeliantė nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, kvestionuoja ginčo sandorio sudarymo būtinumo sąlygą, teigia, kad neatskleisti tikrieji ieškovės atstovų ketinimai inicijuojant bylą, ieškovė neįrodė, jog apeliantė pažeidė kreditorių interesus ir sandoris lėmė neatsiskaitymą su kreditoriais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nepritaria apeliantei, įvertindama būtent tas sąlygas, kurių netinkamu nustatymu yra grindžiamas apeliacinis skundas (CPK 320 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kad ginčo įskaitymo atlikimo metu VMI turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę apeliaciniu skundu nėra skundžiamos, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako, laikydama, kad jos nustatytos tinkamai (CPK 320 straipsnis).
37. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2017 m. gruodžio 22 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė atsakovei 6 nekilnojamojo turto objektus už bendrą 749 090,85 Eur kainą. Sutarties 4.1 punktu buvo atliktas 336 145,85 Eur įskaitymas pirkėjos UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ naudai, sutartyje nurodyta, jog analogišką sumą UAB „Abastas“ skolinga UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ už pagal 2017 m. sausio 5 d. statybos rangos sutartį Nr. MITA-ARBA-2017-01-05-T32 atliktus darbus.
38. Apeliantės teigimu, sandoris vyko skaidriai, naudojant paskolą ir atliekant realius mokėjimus ir įskaitymą už realius darbus. Tuo metu egzistavo ieškovės skola atsakovei, kuri buvo didesnė nei ieškovės skola VMI, turtas parduotas už didesnę nei rinkos kaina, ieškovė turėjo sugrąžinti paskolą, todėl privalėjo sudaryti notarinę sutartį, tačiau teismas nesudarė sąlygų atsakovės atstovui dalyvauti teismo posėdyje ir šių aplinkybių nesiaiškino. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai dėl 2017 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo poreikio, turto pardavimo kainos, paskolos bankui grąžinimo, nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, kadangi ginčo objektu yra ne pati pirkimo–pardavimo sutartis, o jos 4.1 punktu atliktas įskaitymas.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė visa apimtimi nedisponuoja įmonės dokumentais, tarp jų ir reikšmingais nagrinėjamam ginčui. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad buvęs jos direktorius neteikė nemokumo administratorei įmonės dokumentų pilna apimtimi (už ką Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartimi jam paskirta bauda) bei apie 2017 m. gruodžio 22 d. sandorį ir ginčijamą jo sąlygą sužinojo tik E. M. ir E. M. inicijavus bylą dėl minėtos sutarties kitos dalies pripažinimo negaliojančia. Apeliantė šių aplinkybių neginčijo, tačiau įrodymų, pagrindžiančių ieškovės įsiskolinimą 336 145,85 Eur sumai, į bylą neteikė. Kita vertus, net ir ieškovės įsiskolinimo apeliantei buvimas neteikia pagrindo abejoti skundžiamo sprendimo teisingumu, kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių atliktas 336 145,85 Eur sumos įskaitymas pažeidė sandorio sudarymo metu buvusios kreditorės (VMI), bet ir kitų potencialių kreditorių teises, jog ieškovei realiai gavus šią sumą ja būtų atsiskaityta su visais kreditoriais, neišskiriant vieno susijusio asmens.
40. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
41. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumo faktą (kad dėl jo sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba faktą, kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019, 20 punktas).
42. Nemokumas, kaip teisinė sąlyga, actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020, 24–26 punktai).
43. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi UAB „Abastas“ iškelta bankroto byla, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį nepakeistą. Teismai konstatavo, kad pradelsti UAB „Abastas“ įsipareigojimai sudaro 585 875 Eur, bendrovės turtas sudaro 393,07 Eur (neįtraukiant debitorinių reikalavimų, kurie sudaro 442 313,93 Eur, tačiau yra susidarę 2016–2017 m., iki šiol nėra išieškoti ir jų atgavimo tikimybė menka). Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. eB2-4205-560/2020) UAB „Abastas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2-276-798/2021) pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.
44. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos pagrįstai ir teisingai nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šiuo atveju svarbu tai, kad LUAB „Abastas“ tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai nustatė priežastinį ryšį tarp ginčijamo sandorio, kuriuo buvo suteiktas pranašumas atsakovei, ir esminio įmonės turtinės padėties pabloginimo. Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartyje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1911-638/2018 UAB „Abastas“ buvo atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą, nustačius, jog įmonės finansiniai sunkumai yra ilgalaikiai, vykdoma veikla – nuostolinga, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, jau 2018 m. birželio 14 d. (praėjus pusmečiui nuo pirkimo–-pardavimo sandorio sudarymo) teismas iš esmės nustatė, jog UAB „Abastas“ atitinka įmonės, kuriai keltina bankroto byla, statusą, tačiau įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, toks įmonės vadovo elgesys, kai nebuvo laikomasi eiliškumo atsiskaitant su kreditoriais, nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą spręsti, jog yra pagrindas UAB „Abastas“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
45. Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėdamas ir palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria BUAB „Abastas“ bankrotas pripintas tyčiniu, konstatavo, kad sutarties sudarymo metu (2017 m. gruodžio 22 d.) UAB „Abastas“ turėjo kreditorinį įsiskolinimą – neįvykdytą mokestinę prievolę VMI ne mažesnei kaip 87 805,28 Eur sumai, iš kurios 81 359,49 Eur PVM, bauda ir delspinigiai, taip pat nurodė, jog nuo 2015 m. balandžio 27 d. bendrovė turėjo kreditorių (VMI), kuriam prievolės įvykdymo terminas buvo suėjęs. Lietuvos apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sudariusi 2017 m. gruodžio 22 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį, BUAB „Abastas“ išskyrė iš kitų kreditorių UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“, kuriai nusprendė grąžinti visą įsiskolinimą, nors tuo metu turėjo ir kitų kreditorių ir taip pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei sąmoningai pablogino įmonės finansinę būklę, kadangi vėliau nepriemoka valstybės biudžetui tik didėjo, buvo nustatyta priverstinė hipoteka įmonės transporto priemonėms. Be to, bendrovės vadovas, atsiskaitydamas su kita jo vadovaujama bendrove, nors įmonė jau turėjo kreditorių, pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei sąmoningai pablogino įmonės finansinę būklę.
46. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
47. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad apeliantė neįrodė, jog prioritetinis atsiskaitymas ginčijamu įskaitymu su susijusiu kreditoriumi, būtų davęs įmonei kokios nors naudos, priešingai, įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriais ieškovei iškelta bankroto byla ir jos bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, jog po šio sandorio sudarymo įmonės ekonominė būklė toliau tik blogėjo.
48. Apeliantė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas tyčinio bankroto klausimą, neturėjo tokių duomenų, kurie tapo žinomi tik vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys rodo (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad pareiškėjas L. J. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. eB2-4205-560/2020, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartimi UAB „Abastas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi šio pareiškėjo prašymo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs L. J. atskirąjį skundą, 2021 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-740-881/2021 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, nes konstatavo, kad apelianto nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nevertinamos kaip sudarančios pagrindą procesui atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.
49. Taigi, nurodytų aplinkybių visumos pagrindu ginčijamo įskaitymo atlikimas vertintinas kaip pažeidžiantis nemokaus subjekto (ieškovės) kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tai atitinka teisines actio Pauliana taikymo nuostatas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo.
50. Pasisakant dėl privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį, kaip actio Pauliana sąlygos, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši sąlyga paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių faktinių aplinkybių tam, kad 2017 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ieškovei mokėtina 336 145,85 Eur suma būtų įskaityta atsakovės. Apeliantė savo skunde teikia argumentus dėl 2017 m. gruodžio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo būtinumo, tačiau, kaip jau minėta, ginčo objektu yra šio sandorio dalis dėl įskaitymo, o ne pats pirkimo–pardavimo sandoris. Taigi, neturi teisinės reikšmės argumentai dėl to, kad ieškovė turėjo grąžinti paskolą ir buvo pasiūlyta didesnė nei rinkos kaina už turtą, jog šios aplinkybės sudarė pagrindą priimti atsakovės pasiūlymą ir sudaryti įskaitymą.
52. Pažymėtina ir tai, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditorių interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas pareigą sudaryti sandorį, skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo realizavimo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis neapsunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų.
53. Egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009, 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Apeliantė nepaneigė, kad ginčo sandoriu nebuvo siekta naudos ieškovei ir atsiskaitymo su visais ieškovės kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka, kaip nustatyta, įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriais ieškovei iškelta bankroto byla ir jos bankrotas pripažintas tyčiniu, jog po šio sandorio sudarymo įmonės ekonominė būklė toliau tik blogėjo. Taigi, sudarius ginčijamą sandorį buvo patenkintas tik atsakovės finansinis reikalavimas, tokiu būdu pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvados ir argumentai atitinka sandorio sudarymo nebūtinumo nuostatas actio Pauliana taikymo kontekste.
54. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė neginčija teismo konstatuoto šalių nesąžiningumo, nes dėl ginčijamo įskaitymo susitarė juridiniai asmenys, kurių abiejų direktorius sandorio sudarymo metu buvo L. J., žinojęs ieškovės turtinę padėtį, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, plačiau nepasisako.
55. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad ginčas inicijuotas, siekiant gauti kyšį, kadangi, visų pirma, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, teismas vertina actio Pauliana sąlygų buvimą ar nebuvimą pagrindžiančias aplinkybes, o ne tai, kokių tikslų siekė ieškovės nemokumo administratorė, kreipdamasi į teismą. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis; CK 1.137 straipsnio 1 dalis), pasirinkdamas CK 1.138 straipsnyje ar kituose įstatymuose numatytus jų gynimo būdus. Kita vertus, tuo atveju, jei atsakovė mano, kad galimai buvo atlikti nusikalstami veiksmai, ji turi teisę pati savarankiškai kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka būtų įvertintos atsakovės nurodomos aplinkybės, nes teismas, nagrinėdamas civilines bylas, neatlieka baudžiamojo persekiojimo funkcijų.
56. Teisėjų kolegija deklaratyviais laiko apeliantės argumentus dėl netinkamo atstovavimo dėl to, kad jos vadovas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Kaip jau minėta šioje nutartyje, pasiruošimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 straipsnis), atsakovė teikė tiek atsiliepimą į ieškinį, tiek tripliką, papildomus įrodymus, nagrinėjant bylą vyko ne vienas teismo posėdis, kuriame apeliantės interesus atstovavo jos pasirinkti advokatai bei ir pats jos vadovas L. J.. Kaip minėta, ieškovės pozicija byloje buvo nuosekli ir aiški, grindžiama pateiktais rašytiniais įrodymais, taigi visus, jos vertinimu, ginčui reikšmingus įrodymus, atsikirsdama į ieškovės argumentus, atsakovė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliantė nedetalizuoja, kokie jos vadovo paaiškinimai turėtų reikšmingą įtaką skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, galėtų lemti kitokį sprendimą. Skundžiamo sprendimo turinys neteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos šalių paaiškinimų (ar išimtinai ieškovės atstovo) pagrindu.
57. Apeliantei teigiant, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
58. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016, 18 punktas).
59. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 38 punktas).
60. Nors apeliantė nesutikimą su sprendimu argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, kad teismas formaliai vertino bylos įrodymus ir rėmėsi ieškovės paaiškinimais, tačiau pati apeliantė nepagrindžia apeliaciniame skunde nurodomų teismo tariamai padarytų proceso teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantė iš esmės pateikia savo nuomonę dėl ieškovės siekto tikslo inicijuojant nagrinėjamą bylą, kuris, kaip jau minėta, neturi reikšmės, sprendžiant dėl sąlygų actio Pauliana instituto taikymui buvimo.
61. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrindė savo teiginių, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos, todėl teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).
62. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
63. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino reikšmingas bylos faktines aplinkybes bei įrodymus ir tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.
64. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
65. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
66. Taigi, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teismui nepateikus tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, atsakovė neįgijo pareigos jas atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalimi, 302 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Atsisakyti tvirtinti 2022 m. liepos 22 d. ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ (juridinio asmens kodas 303163938) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ (juridinio asmens kodas 303252529) sudarytą taikos sutartį.
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Marius Bajoras
Neringa Švedienė
Vigintas Višinskis