Civilinė byla Nr. e2A-1978-967/2024
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01883-2023-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.3.6; 3.3.1.19.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Geolimbas“ patikslintą ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo.
Teismas
nustatė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Geolimbas“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį teismo posėdžio metu patikslino, prašydama priteisti jai iš atsakovo A. M. (toliau – atsakovas) 707 Eur skolos, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Geolimbas“ yra juridinis asmuo, vykdantis geodezinių – kadastrinių matavimų, teritorijų planavimo veiklą. Atsakovo pavedimu, suderinus su atsakovu darbų apimtis ir kainą, ieškovė atliko atsakovui priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, parengė žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, kuri valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centro” Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimu pripažinta tinkama, kad būtų pakeisti žemės sklypo kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastre. Pagal ieškovės atliktus darbus atsakovui priklausančio žemės sklypo pakeisti kadastro duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Už atliktus darbus 2023 m. liepos 13 d. atsakovui buvo išrašyta ir pateikta PVM sąskaita faktūra (Serija GEO Nr.1592). Atsakovas, gavęs ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už atliktus darbus, raginamas ją apmokėti, nurodė, kad ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra bus apmokėta. Galiausiai, praėjus beveik mėnesiui nuo gautos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos už atliktus darbus, atsakovas nurodė nesutinkantis su atliktų darbų kaina. Ieškovė nurodė, kad ieškinio pareiškimo dieną atsakovas nėra nė iš dalies atsiskaitęs su ieškove.
3. Atsakovas A. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad ieškovė niekada nederino darbų kainos su atsakovu. Tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta jokia teisės aktų reikalaujama sudaryti sutartis. Ieškovės buvo paprašyta remiantis teisės aktų nustatyta tvarka ir reikalavimais atlikti atsakovui nuosavybės teise priklausančio 2,8 ha dydžio sklypo matavimus. Ieškovė šį darbą atlikti sutiko, tačiau nepateikė atsakovui jokios sutarties, be to, neinformavo apie būsimų darbų kainą. Atsakovas nurodė, jog visi, išskyrus vieną, ieškovo sklypo kaimynai buvo pasidarę jiems priklausantiems sklypams tiksliuosius matavimus. Vienintelis kaimynas, kuris nebuvo pasidaręs tiksliųjų matavimų, sutiko dalyvauti ir dalyvavo sklypo pamatavime bei pasirašė sutikimą su matavimais vietoje. Ši aplinkybė itin palengvino ieškovės darbą, kadangi jai nereikėjo siųsti kaimynams laiškų, o tik vieną kartą atvykti į vietą ir sukalti kuoliukus. Ieškovė nurodė atsakovui, kad jai kalti kuoliukus yra per sunku ir paprašė pasitelkti šiems veiksmams atlikti pagalbą. Dėl šios priežasties atsakovas pasitelkė šiam darbui atlikti kitus asmenis, kurie ir kalė kuoliukus ieškovės nurodytoje vietoje. Taigi ieškovė darbą atliko labai lengvai ir greitai, tačiau baigusi šį darbą nurodė atsakovui, kad darbą ji atliko greitai, todėl norėtų padvigubinti savo įprastą atlygį. Su tuo atsakovas nesutiko, nes tokia kaina neatitiko rinkos kainų, sugaišto laiko, įdėtų pastangų ir protingumo bei teisingumo kriterijų, tačiau ieškovė į jokias kalbas nesileido.
5. Ieškovė teismui pateikė dubliką, kuriame papildomai nurodė, kad atsakovas neginčija, jog, nepaisant to, jog rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, darbai ieškovės buvo atlikti ir pasiektas darbų rezultatas – VĮ „Registro centro” Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimu atlikti darbai pripažinti tinkamais, kad būtų pakeisti žemės sklypo kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastre. Ieškovės teigimu, atsakovo pasirinktas susiklosčiusio santykio aiškinimas – neigiant šalių suderintą darbų kainą, tėra gynybinė pozicija siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo. Jei kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja - atitinkančią protingumo kriterijus kainą. Vidutinė žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos parengimo kaina rinkoje yra apie 700 Eur. Nagrinėjamu atveju su atsakovu buvo suderinta 700 Eur dydžio darbų kaina, kuri yra vidutinė pagal galiojančias darbų kainas. Aplinkybė, kad atsakovui buvo žinoma užsakomų darbų kaina, patvirtina ir paties atsakovo elgesys, o tiksliau - šalių vykdytas susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis, kuriame matyti, kad atsakovas, gavęs ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už atliktus darbus, raginamas ją apmokėti, nurodė, kad ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra bus apmokėta. Ieškovė pažymėjo, kad, priešingai nei nurodė atsakovas, trečiųjų asmenų pagalba buvo reikalinga pačiam atsakovui, nes, vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintomis Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklėmis, matomumą tarp įtvirtintų riboženklių privalo užtikrinti paženklinto žemės sklypo savininkas, valstybinės žemės sklypo patikėtinis arba kitas valstybinės žemės sklypo naudotojas, atliekant ribinių linijų prakirtimą. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo savininkui tenka pareiga atlikti ribinių linijų prakirtimus, atsakovo pasitelkta trečiųjų asmenų pagalba žemės sklypo ribų ženklinimui atlikti yra žemės sklypo savininko pareigos vykdymas.
6. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame papildomai nurodė, kad ieškovė dėl paslaugų suteikimo su atsakovu nesudarė sutarties, be to, nei elektroniniu paštu, nei telefonu, nei SMS žinute ar kitaip neinformavo atsakovo apie jos paslaugų kainą, kuri nėra nežymi ar mažareikšmė. Nėra ginčo, kad bet koks darbas ar suteikta paslauga privalo būti apmokėta. Ginčą sprendžiant derybų būdu ar ieškant kompromiso ir nesant byloje kitų įrodymų, šalys galėtų remtis rinkos kaina už panašios paslaugos suteikimą. Rinkoje panašios paslaugos suteikimas galėtų kainuoti 300 Eur, o ne 650 Eur ar 750 Eur, kaip teigia ieškovė. Pati ieškovė viešai internete skelbia, kad žemės sklypų matavimų ir geodezinių matavimų atlikimas jos įmonėje kainuoja fiksuotą 50 eurų kainą už hektarą. Atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovės viešoje internetinėje erdvėje teikiamą viešą reklamą ir ofertą: „kokybiškai ir laiku teikiame žemės sklypų matavimų ir geodezinių matavimų paslaugas. Fiksuota kaina: 50.00/ha“, atliko mokėjimą į ieškovės sąskaitą už 2,8 ha žemės sklypo tiksliųjų matavimų atlikimą, lygų 140 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2024 m. birželio 5 d. sprendimu patikslintus ieškinio reikalavimus tenkino ir priteisė ieškovei UAB „Geolimbas” iš atsakovo A. M. 707 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (707 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 772 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas pažymėjo, kad įstatymas nenumato imperatyvo, jog atlygintinų paslaugų sutarčiai sudaryti būtų privaloma rašytinė forma. Be to, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 1 dalis). Sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl suderinta šalių valios išraiška – pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, valios išraiškos formai nesuteikiama lemiama reikšmė.
9. Teismas vertino, kad ieškovė UAB „Geolimbas“ ir atsakovas A. M. susitarė dėl atsakovui priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo. Taigi, nors šalys rašytinės paslaugų teikimo sutarties nesudarė, tarp jų, teismo vertinimu, susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).
10. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju šalims susitarus dėl paslaugų teikimo – kadastrinių matavimų atlikimo (sutarties dalyko), už kuriuos ieškovė po paslaugų suteikimo išrašė PVM sąskaitą faktūrą 847 Eur dydžio sumai, toks susitarimas neprivalėjo būti rašytinės formos. Atsakovas pripažino, kad prašė ieškovės atlikti atsakovui priklausančio sklypo matavimus ir ieškovė šį darbą atlikti sutiko. Iš į bylą pateiktų šalių susirašinėjimų matyti, kad atsakovas ir ieškovė tarėsi dėl darbų atlikimo, terminų. Teismas pažymėjo, kad šalys, sudarydamos atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, paprastai susitaria dėl kainos, kurią klientas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas, tačiau CK 6.720 straipsnio 1 dalis nenustato imperatyvo nustatyti kainos paslaugų sutartyje (šiuo atveju žodžiu susitariant dėl paslaugų atlikimo). Įstatymų leidėjas tiesiog nurodo, kad ji gali būti nustatoma šalių susitarimu. Nors, bylos duomenimis, prieš paslaugų suteikimą šalys nesusitarė dėl konkrečios kainos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos susitarė dėl sutarties dalyko, terminų, laikytina, kad šalys susitarė dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad ieškovė bei atsakovas sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 2 dalis).
11. Teismas pažymėjo, kad šalys, sudarydamos paslaugų teikimo sutartį, susitaria dėl paslaugų teikimo kainos, tačiau gali susiklostyti situacija, kad šalys iš anksto nesusitarė dėl paslaugų atlikimo kainos, o paslaugos buvo suteiktos. Tokiu atveju turėtų būti taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos pagal CK 6.198 straipsnio 1 dalį, t. y. už atliktas paslaugas mokama ta kaina, kuri sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta už tokį pat paslaugų atlikimą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu tokia kaina neegzistuoja, mokama ta kaina, kuri atitinka protingumo kriterijus.
12. Vertindamas byloje esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad UAB „Geolimbas“ 2023 m. liepos 13 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą A. M. 847 Eur dydžio sumai už žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos parengimą. Bylos duomenimis, ieškovė paslaugas suteikė tinkamai, atsakovas dėl paslaugų teikimo kokybės pretenzijų nereiškė. PVM sąskaitą faktūrą atsakovas turėjo apmokėti iki 2023 m. liepos 14 d. Iš byloje esančių šalių susirašinėjimų trumposiomis SMS žinutėmis matyti, jog atsakovas gavo ir priėmė minėtą PVM sąskaitą faktūrą. Tai pagrindžia atsakovo ieškovės atstovui siųsta žinutė liepos 19 d., kurioje nurodoma, kad sąskaitą apmokės; taip pat atsakovo liepos 20 d. žinutė, kurioje ieškovei nurodoma, kad palauktų ir bus apmokėta; taip pat atsakovo liepos 26 d. žinutė, kurioje nurodoma, kad apmokėjimas laukia eilėje. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog minėtas ieškovės susirašinėjimas tikrai vyko su atsakovu. Atsakovas tik 2023 m. rugpjūčio 9 d. nurodė, kad nesutinka su sąskaitoje įrašyta suma, nes ji neatitinka paslaugų rinkos kainos, prašė išrašyti sąskaitą ne didesnei kaip 400 Eur dydžio sumai su mokesčiais.
13. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, išskyrus direktoriaus paaiškinimus, patvirtinančių ieškovės nurodytą aplinkybę, jog vieno susitikimo metu su atsakovu buvo susitarta dėl paslaugų atlikimo kainos – 700 Eur (plius PVM) ir kad atsakovas su šia kaina sutiko, remiantis atsakovo veiksmais, gavus PVM sąskaitą faktūrą, t. y. jis daugiau nei tris savaites žadėjo ją apmokėti, labiau tikėtina, kad susitarimas tarp šalių dėl minėtos kainos egzistavo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo atstovo argumentas, kad ieškovė yra verslininkė ir jai turėtų būti taikomi aukštesni reikalavimai nei atsakovui kaip vartotojui, nepaneigia fakto, jog atsakovas taip pat turėjo pareigą domėtis paslaugų kaina.
14. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat pažymėta, kad nors atsakovas nurodė, jog ieškovė jo neinformavo apie kainą, taip pažeisdama jo, kaip vartotojo, teises bei matininko verslą reglamentuojančias teisės normas, atsakovas pagal profesiją yra teisininkas, praktikuojantis advokatas, taigi jam turėtų būti žinomos bendrosios sutarčių sudarymo nuostatos. Teismas įvertino ir aplinkybę, kad nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovas manė, kad su ieškove susitarė dėl 400 Eur dydžio atlygio, taip pat tokią sumą atsakovas nurodė ir susirašinėjimuose su ieškove, atsakovas ieškovei galiausiai sumokėjo 140 Eur, atsižvelgęs į internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) pamatytą reklamą su nurodyta kaina už tokias paslaugas. Toks atsakovo elgesys (iš pradžių žadant apmokėti ieškovei jos išrašytą 847 Eur sąskaitą, vėliau nurodant, kad apmokės 400 Eur ir, galiausiai, sumokant 140 Eur), teismo vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo atstovo teismo posėdžio metu nurodytų argumentų, jog atsakovas susitarė su ieškove dėl 400 Eur dydžio atlygio (CPK 185 straipsnis).
15. Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas pateikė į bylą duomenis apie rinkoje vyraujančią paslaugų, kurias suteikė ieškovė atsakovui, kainą. Ieškovės pateikti duomenys rodo, kad tokių paslaugų atlikimo vyraujanti vertė rinkoje apytiksliai 650 Eur (plius PVM) – 750 Eur. Pagal atsakovo pateiktus duomenis – 300 Eur (plius PVM). Taigi bendras šių sumų vidurkis sudarytų apie 570 Eur (plius PVM). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta kaina už suteiktas paslaugas nėra pernelyg nutolusi nuo rinkoje vyraujančių kainų (CPK 185 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovas A. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2- 1634-1115/2024 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniu skundu atsakovas taip pat prašo priimti naujus įrodymus –2024 m. liepos 2 d. atsakovo atstovo G. V. raštą mažajai bendrijai (toliau – MB) „Bovem“ bei MB „Bovem“ 2024 m. liepos 3 d. atsakymą dėl ieškovės UAB „Geolimbas“ reklaminio skelbimo (duomenys neskelbtini) portale. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Ieškovė neįrodė reikalavimo pagrįstumo, o teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), ieškovė turėjo įrodyti atlygintinų paslaugų, kurias suteikė ieškovė, dydį, ir kad būtent dėl tokio atlygintinių paslaugų dydžio šalys susitarė.
16.2. Ieškovė nepateikė savo suteiktų paslaugų detalizacijos, taip pat nepateikė įrodymų apie savo veikloje sudarytas paslaugų sutartis su kitais trečiaisiais asmenimis. Ieškovė yra verslininkė, besiverčianti matininko veikla, todėl tikėtina, kad matininkas panašaus pobūdžio ir apimties sutarčių yra įvykdęs ne vieną. Tokios atlygintinų paslaugų sutartys būtų leidę nustatyti ieškovės veikloje įprastai taikomus įkainius už panašaus pobūdžio darbus.
16.3. Ieškovė savo poziciją įrodinėjo rinkos apklausos duomenimis. Kaip nurodoma teismo sprendime, ieškovė iš trečiųjų asmenų gavo pasiūlymus, kurių paslaugų kaina vyrauja apytiksliai nuo 650 Eur iki 750 Eur. Šie įrodymai nepagrindžia, kad būtent tokio dydžio įkainius taiko ir ieškovė.
16.4. Teismas skundžiamame spendime (24 punktas) pripažino, kad iš atsakovo pateiktų ekrano atvaizdavimų matyti, jog internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) UAB „Geolimbas“ kadastrinių matavimų nurodyta fiksuota kaina – 50 Eur/ha. Ši aplinkybė teismo sprendime taip pat privalėjo būti įvertinta. Teismo posėdyje dalyvavęs UAB „Geolimbas“ direktorius bandė neigti, kad ši reklama (t. y. viešoji oferta) buvo patalpinta būtent bendrovės iniciatyva, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiam savo teiginiui patvirtinti. Prieš rašant apeliacinį skundą atsakovo atstovas užklausė internetinį puslapį (duomenys neskelbtini) administruojančią įmonę dėl minėto skelbimo patalpinimo, tačiau įmonės direktorius atsisakė pateikti duomenis apie klientus (paklausimas ir el. laiškas su atsakymu pridedami prie skundo). Atsakovui negalint gauti šių svarbių bylai duomenų, teikiamas prašymas apeliacinės instancijos teismui, esant pagrįstam teismo manymui apie šios informacijos reikšmingumą ginčo išsprendimui, išreikalauti rašytinius įrodymus iš portalą (duomenys neskelbtini) administruojančios įmonės MB „Bovem“ (CPK 199 straipsnis). Šios aplinkybės itin reikšmingos, sprendžiant apie tai, kad pati ieškovė ne tik elgiasi nesąžiningai, nepripažindama savo pačios viešai reklamuojamų paslaugų kainos, bet ir sąmoningai nutyli tikrąsias savo teikiamų paslaugų kainas, reikalaudama iš atsakovo daugiau nei 5 kartus didesnio apmokėjimo už suteiktas analogiškas paslaugas.
16.5. Ginčo teisiniame santykyje atsakovas yra vartotojas, kuris iš verslininkės (ieškovės) užsakė atlygintinas paslaugas. Konkliudentiniais veiksmais tarp šalių sudaryta sutartis turi vartojimo sutarties požymių. Nors pats teismas iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatė, kad ginčo paslaugų kaina galėtų būti apie 570 Eur, vis tik priteisė ieškovei didesnę sumą nei teismo įvertintas rinkos vidurkis. Tokiu būdu teismas visą nuokrypį nuo rinkos vidurkio (neigiamas pasekmes), nepaisant to, kad ieškovė nevykdė pareigų, nustatytų CK 6.2286 straipsnyje, perkėlė vartotojui – atsakovui, ir dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingą sprendimą.
16.6. Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad panašaus pobūdžio darbas rinkoje galėtų kainuoti ir 300 Eur, ir 750 Eur. Teismas tokius ženklius kainų skirtumus turėjo pastebėti ir, negalėdamas prieštaravimų pašalinti pats, remdamasis CPK 179 straipsnio 1 dalimi, turėjo pareigą pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, arba, remdamasis CPK 212 straipsnio 1 dalimi, pasiūlyti skirti teismo ekspertizę paslaugų kainai nustatyti.
16.7. Pirmosios instancijos teismas galimai buvo šališkas, ne tik neįvertinęs esminio byloje esančio įrodymo – UAB Geolimbas“ viešosios ofertos, kuria remdamasis atsakovas sumokėjo už jam suteiktas paslaugas, bet ir pats savo iniciatyva pasiūlydamas ieškovei patikslinti ieškinio dalyką, nors pati ieškovė to iki teismo pasiūlymo nedarė. Nagrinėjama byla nepriskiriama toms bylų kategorijoms, kuriose teismo vaidmuo yra aktyvus.
17. Ieškovė UAB „Geolimbas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Ieškovė atliko atsakovui priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, parengė žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, kuri Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimu pripažinta tinkama, kad būtų pakeisti žemės sklypo kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastre (žemės sklypo kadastro duomenys, planas ir Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimas pateikti kartu su ieškiniu). Pagal ieškovės atliktus darbus atsakovui priklausančio žemės sklypo pakeisti kadastro duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Už atliktus darbus 2023 m. liepos 13 d. atsakovui išrašyta ir pateikta PVM sąskaita faktūra Serija GEO Nr.1592. Atsakovas, gavęs ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už atliktus darbus, klausiamas ir nuolat raginamas ją apmokėti, nurodė, kad ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra bus apmokėta (2023 m. liepos 19 d., 2023 m. liepos 20 d., 2023 m. liepos 26 d. trumposios žinutės). Praėjus beveik mėnesiui nuo gautos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos už atliktus darbus, atsakovas nurodė nesutinkantis su atliktų darbų kaina (2023 m. rugpjūčio 9 d. trumpoji žinutė).
17.2. Ginčo, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai, šioje byloje nėra. Taip pat nėra ginčo, kad ieškovės atlikti darbai buvo tinkami, Atsakovas darbų rezultatą priėmė, pretenzijų dėl atliktų darbų neturėjo. Ginčo dalyką šioje byloje sudaro atlyginimo dydis, mokėtinas ieškovei už jos atliktus darbus.
17.3. Bylos eigoje atsakovo pozicija dėl šalių sutarto ar nesutarto atlygio dydžio nuolat kito. Atsiliepimu į pareikštą ieškinį atsakovas nurodė, kad ieškovė darbą atliko labai lengvai ir greitai, tačiau baigusi šį darbą nurodė atsakovui, kad dėl greitai atlikto darbo norėtų padvigubinti savo įprastą atlygį. Triplike atsakovas teigia, kad ieškovė atsakovui yra nurodžiusi, kad dėl tariamai labai greito paslaugų suteikimo ji norėtų gauti gerokai didesnę ar net dvigubą ar trigubą kainą už paslaugų suteikimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad šalys buvo aptarusios paslaugų kainą, nes atsakovas procesiniuose dokumentuose jam vienam žinomą kainą didina dvigubai (atsiliepime), trigubai (triplike) ar įvardija esant net penkis kartus didesne (apeliaciniame skunde) ir galiausiai sumoka ieškovei, atsakovo nuomone, teisingą atlygį – 140 Eur sumą, kuri sudaro vos 1/6 dalį pateiktos PVM sąskaitos faktūros sumos ir yra net mažesnė nei pridėtinės vertės mokestis. Taigi šalys buvo suderinusios atlygintinų paslaugų kainą ir šią išvadą patvirtina atsakovo elgesys, o tiksliau toji faktinė aplinkybė, kad gavęs PVM sąskaitą faktūrą už atliktus darbus atsakovas ilgą laiką klausiamas ir nuolatinai raginamas ją apmokėti, nurodė, kad ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra bus apmokėta.
17.4. Atsakovo atsisakymas apmokėti už ieškovės atliktus darbus, pareiškus nesutinkant su atliktų darbų kaina ir tokią poziciją išreiškiant beveik po mėnesio, yra atsakovo pasirinktas būdas išvengti prievolės atsiskaityti už ieškovės atliktus darbus. Kaip ir atsakovo siekis sumenkinti ieškovės atliktą darbą, nurodant, kad ieškovei reikėjo tik vieną kartą atvykti į vietą ir sukalti kuoliukus, ar ieškovės tariamai prašyta pagalba pasitelkti kitus asmenis sukalti kuoliukus žemės sklypo ženklinimo vietose, nutylint, kad sutinkamai su Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklėmis, matomumą tarp įtvirtintų riboženklių privalo užtikrinti paženklinto žemės sklypo savininkas atliekant ribinių linijų prakirtimą. Atsakovo nuolat kintanti pozicija, nenuoseklūs ir prieštaringi paaiškinimai dėl šalių susitarimo liudija, kad atsakovas vengia prievolių vykdymo ir yra nesąžiningas.
Teismas
konstatuoja :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
20. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 5 d. sprendimo, kuriuo patikslintas ieškinys buvo patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų
21. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2024 m. liepos 2 d. atsakovo atstovo advokato padėjėjo G. V. raštą MB „Bovem“ bei MB „Bovem“ 2024 m. liepos 3 d. atsakymą dėl ieškovės UAB „Geolimbas“ reklaminio skelbimo (duomenys neskelbtini) portale.
22. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Bendroji CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys įprastai neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Taigi, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus.
23. CPK 314 straipsnyje taip pat yra įtvirtintos apribojimo apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus išimtys – nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimti tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
24. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui – byloje nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus apeliaciniame skunde išdėstytą apelianto nuomonę, kad apelianto pateikiami duomenys negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Be to, šiuo atveju nenustatyta ir tai, kad apelianto naujai pateikti įrodymai turėtų įtaką tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui, kadangi juose nėra jokios papildomos informacijos apie ginčo šalių susitarimą dėl paslaugų kainos. Aplinkybe, kad ieškovė atsakovo nurodytoje interneto svetainėje buvo įdėjusi skelbimą apie teikiamas paslaugas ir kainą, atsakovas rėmėsi dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas apelianto pateikiamų naujų įrodymų nepriima ir dėl jų nepasisako.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
25. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovo prašymu atliko atsakovui priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, parengė atsakovo žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, ieškovės atliktų darbų pagrindu buvo atlikti atsakovo žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimai, pakeisti duomenys įregistruoti VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.
26. Už atliktus darbus ieškovė atsakovui išrašė 2023 m. liepos 13 d. PVM sąskaitą faktūrą (Serija GEO Nr. 1592) 847 Eur sumai (šią sumą sudaro 700 Eur už žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos parengimą ir 147 Eur PVM mokestis). Nurodytas apmokėjimo terminas – 2023 m. liepos 14 d.
27. Atsakovas, gavęs paminėtą sąskaitą faktūrą, pretenzijų nereiškė. Kaip matyti iš byloje pateiko ginčo šalių susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis, 2023 m. liepos 19 d. atsakovas ieškovei nurodė, kad sąskaitą apmokės („bukit ramus“), 2023 m. liepos 20 d. atsakovas vėl patikino ieškovę, kad sąskaita bus apmokėta, o 2023 m. liepos 26 d. nurodė, kad apmokėjimas „laukia eilėje“. 2023 m. rugpjūčio 9 d., pakartotinai gavęs ieškovės prašymą apmokėti sąskaitą, atsakovas nurodė, kad sąskaitoje nurodyta suma neatitinka paslaugų rinkos kainų, ir paprašė išrašyti sąskaitą, kuri būtų ne didesnė nei 400 Eur su mokesčiais.
28. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 2023 m. liepos 13 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą atsakovo neapmokėtą 847 Eur sumą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
29. 2024 m. vasario 26 d., jau po ieškovės ieškinio priėmimo teisme dienos, atsakovas už atliktus darbus sumokėjo ieškovei 140 Eur ir šia suma teismo posėdžio metu atitinkamai buvo sumažintas ieškinio reikalavimas (patikslinusi ieškinio reikalavimus, ieškovė prašė priteisti 707 Eur).
30. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 5 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 707 Eur likusią neapmokėtą sumą pagal paminėtą PVM sąskaitą faktūrą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 772 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
31. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškovei palankų sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. nepagrįstai nustatė, kad ieškovė įrodė ginčo šalių sutartą ieškovės suteiktų paslaugų kainą, nepagrįstai neatsižvelgė į tarp ginčo šalių susiklosčiusius vartojimo teisinius santykius ir atitinkamai nepagrįstai iš to kylančias neigiamas pasekmes perkėlė vartotojui – atsakovui.
32. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių kvalifikavimo, ieškovės atsakovui suteiktų matavimo paslaugų suteikimo fakto ir šių paslaugų kokybės. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovės suteiktų paslaugų kainos – ieškovė teigia, kad ginčo šalys vieno iš susitikimų metu buvo žodžiu aptarusios paslaugų kainą, kuri buvo 700 Eur ir atsispindi ieškovės atsakovui pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje, o atsakovas laikosi pozicijos, kad ieškovė neinformavo atsakovo apie jos paslaugų kainą, tarp šalių nebuvo sudaryta jokia rašytinė sutartis, todėl jis už ieškovės suteiktas paslaugas turėtų sumokėti rinkos kainą, kuri, atsakovo teigimu, turėtų būti ženkliai mažesnė nei ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje (kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir 2024 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio metu duotų atsakovo atstovo paaiškinimų, atsakovas, remdamasis internete rasta informacija apie, jo teigimu, ieškovės skelbiamą atitinkamų paslaugų kainą, sumokėjo ieškovei 140 Eur sumą už suteiktas paslaugas).
33. CK 6.198 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).
35. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).
36. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
37. Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių pareigą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).
38. Taigi vadovaujantis CK 6.198 straipsnio 1 dalimi ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis CPK nuostatomis, ieškovė, siekdama pagrįsti ieškinį, šiuo atveju turėjo įrodyti, kad ginčo šalys susitarė dėl atitinkamos paslaugų kainos arba kad paslaugų suteikimo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti ieškovės nurodyto dydžio kainą už tokį pat paslaugų suteikimą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu tokia kaina neegzistuoja – pagrįsti, kad prašoma sumokėti kaina atitinka protingumo kriterijus.
39. Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų ir teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, ieškovė šioje byloje siekė pagrįsti, kad ginčo šalys žodžiu buvo sutarusios dėl ieškovės nurodytos 700 Eur kainos už darbus (pridedant PVM mokestį), taip pat pateikė argumentus dėl jos nurodytos kainos atitikimo ginčui aktualiu laikotarpiu taikomoms rinkos kainoms už kitų asmenų teikiamas tokias pat paslaugas. Kaip matyti iš rašytinės bylos medžiagos, ieškovė, grįsdama ieškinio reikalavimus, rėmėsi šiais įrodymais: atsakovui pateikta 2023 m. liepos 13 d. PVM sąskaita faktūra Serija Geo Nr. 1592, kurioje nurodyta bendra 847 Eur mokėtina suma (700 Eur ir PVM); atsakovo ir ieškovės susirašinėjimu trumposiomis žinutėmis, iš kurio matyti, kad atsakovas, gavęs ieškovės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, jokių prieštaravimų ieškovei iš pradžių nereiškė ir tikino ieškovę, kad sąskaitą apmokės, tik praėjus kelioms savaitėms (2023 m. rugpjūčio 9 d.) ieškovei nurodė, kad kaina yra per didelė ir kad jis sutiktų apmokėti bendrą 400 Eur sumą (su mokesčiais); duomenimis apie atliktus darbus (žemės sklypo duomenimis, kadastro tvarkytojo sprendimu, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro ir Gyventojų registro išrašais); susirašinėjimu su analogiškas paslaugas teikiančia MB „Margai“, iš kurio matyti, kad paminėtos paslaugos šioje bendrijoje kainuotų 650 Eur (plius PVM); susirašinėjimu su tokias pat paslaugas teikiančia MB „Kartografas“, iš kurio matyti, kad preliminari atitinkamų paslaugų kaina šioje bendrijoje būtų apie 750 Eur.
40. Atsakovas, tvirtindamas, kad šalys dėl kainos susitarusios iš viso nebuvo, ir siekdamas pagrįsti, jog ieškovės nustatyta kaina buvo ženkliai didesnė nei rinkoje vyraujančios atitinkamų paslaugų suteikimo kainos, pateikė įrodymus apie, jo manymu, vyraujančias rinkos kainas, taikomas už atitinkamų paslaugų suteikimą: ekrano nuotraukas apie internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) UAB „Geolimbas“ nurodytą kadastrinių matavimų kainą (50 Eur/ha); atsakovo susirašinėjimo su UAB „Geodeta“ duomenis, iš kurių matyti, kad nurodytos bendrovės kaina už analogiško pobūdžio paslaugas, priklausomai nuo žemės sklypo ir kitų ypatybių, galėtų kainuoti 300 Eur (neįskaitant taip pat mokėtino PVM mokesčio).
41. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
42. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas vertino, kad labiau tikėtina, jog susitarimas tarp ginčo šalių dėl ieškinyje nurodytos 700 Eur kainos visgi egzistavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai (CPK 185 straipsnis). Ieškovės argumentus, kad ginčo šalys buvo žodžiu suderinusios atsakovo užsakytų paslaugų kainą, nuosekliai patvirtina ieškovės pateikta 2023 m. liepos 13 d. PVM sąskaita faktūra ir ginčo šalių susirašinėjime užfiksuotas atsakovo elgesys ją gavus, t. y. atsakovas šiai sąskaitai ilgą laiką neprieštaravo, ieškovės raginamas apmokėti pateiktą sąskaitą vis teigė, kad ją apmokės, kol 2024 m. rugpjūčio 9 d. pakeitė poziciją, nurodydamas, jog sutiktų apmokėti 400 Eur. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių objektyviai būtų galima spręsti apie priežastis, nulėmusias jo pozicijos pasikeitimą nurodytą dieną. 2024 m. gegužės 20 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovo atstovas, atsakydamas į klausimus, nurodė, kad pasikeitusią atsakovo poziciją galėjo nulemti tai, jog jis tik vėliau pažiūrėjo, kokio dydžio sumai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Visgi atsakovo atstovo nurodytas pasyvumas domintis išrašyta sąskaita neatitinka byloje esančių duomenų apie aktyvų atsakovo elgesį ginčo šalių sutarties vykdymo metu, t. y. kaip matyti iš ginčo šalių susirašinėjimo medžiagos iki PVM sąskaitos faktūros pateikimo, atsakovas aktyviai domėjosi darbų atlikimu, iš jo procesinių dokumentų ir ieškovės paaiškinimų taip pat matyti, kad šiuo atveju atsakovui buvo svarbu, kad ieškovės paslaugos būtų suteiktos greitai, ginčo šalys susirašinėjo, kalbėjo telefonu, buvo ne kartą susitikusios. Šių aplinkybių kontekste neatrodo tikėtina, kad atsakovas, buvęs aktyvus sutarties vykdymo metu, galėjo visiškai nesidomėti ieškovės paslaugų kaina. Be to, atsakovas pats ieškovei nurodė, kad sutiktų sumokėti 400 Eur, bet tokio dydžio mokėjimo neatliko, o nusprendė sumokėti 140 Eur. Taigi šiuo atveju labiau tikėtina, kad ginčo šalys buvo aptarusios 2023 m. liepos 13 d. ieškovės PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą paslaugų kainą, o atsakovas be pateisinamų priežasčių delsė atsiskaityti su ieškove, taip siekdamas sutartą kainą sumažinti.
43. Šios išvados nepaneigia atsakovo pateikti duomenys apie tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skelbiamas paslaugų kainas, kadangi šioje svetainėje nurodyti duomenys nėra konkretūs, o tik orientacinio pobūdžio – neaišku, už kokias konkrečias paslaugas taikomas nurodytas 50 Eur/ha įkainis, kuriuo remiasi atsakovas. Kaip matyti iš atsakovo pateikto susirašinejimo su UAB „Geodeta“, atitinkamų paslaugų kainą sąlygoja daug aplinkybių – kiek sklypų sudaro matuojamą plotą, ar sklypas turi trūkumų, kaimyninių sklypų situacija ir kitos individualios aplinkybės. Be to, kaip pagrįstai pažymėta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, įvertinus abiejų ginčo šalių byloje pateiktą informaciją apie rinkoje vyraujančias kadastrinių matavimų paslaugų kainas (300 Eur – 650 Eur (be PVM), 750 Eur), ieškovės nurodyta 700 Eur kaina pernelyg nesiskiria nuo kitų asmenų teikiamų atitinkamų paslaugų kainų.
44. Nustačius, kad ginčo šalys visgi buvo aptarusios ieškovės nurodytą paslaugų kainą, kuri, kaip minėta, iš esmės net nebuvo nutolusi nuo rinkoje vyraujančių analogiškų paslaugų kainų, papildomų įrodymų surinkimo klausimas ir (ar) ekspertizės skyrimo klausimas šioje byloje nebuvo aktualus. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nesiūlydamas byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, neskirdamas teismo ekspertizės, šiuo atveju įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Dėl bylos procesinės baigties
45. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, spręstinas ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Ieškovė teismui pateikė duomenis apie apeliacinės instancijos teisme turėtas 375 Eur teisinių paslaugų (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo) išlaidas. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos, todėl priteistinos ieškovei iš atsakovo.
48. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 92 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria :
atsakovo (apelianto) A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Geolimbas“, juridinio asmens kodas 302587492, iš atsakovo A. M., gim. (duomenys neskelbtini), 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė