Civilinė byla Nr. 2A-450-413/2021

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04950-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.2.2; 2.4.2.10; 2.4.2.13; 2.4.5; 2.5.5; 2.6.10.2.4.2; 2.6.15; 3.3.1.18.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. G., L. L. ir trečiojo asmens G. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-34-979/2020 pagal ieškovų K. G. ir L. L. patikslintą ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo į gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, Alovės seniūnijos pažymos, paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais; atsakovų D. A. ir G. A. priešieškinį dėl savininko teisų gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovo V. T. priešieškinį dėl Nemunaičio seniūnijos pažymos pripažinimo negaliojančia, atsakovė Alytaus rajono savivaldybės administracija, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Alytaus m. 1-ojo notarų biuro notarė R. M., I. K., R. A., G. M., VĮ „Registrų centras“, institucija, teikianti byloje išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovai K. G. ir L. L. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydami (t 4 b. l. 6–11):

1.1.                       pripažinti I. G., mirusiai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. į pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – lauko virtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – dirbtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ginčo turtas);

1.2.                       pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos pažymą Nr. R5-254(1.25);

1.3.                       panaikinti ginčo turto teisinę registraciją R. T., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), vardu;

1.4.                       pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 29 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio Reg. Nr. 8798;

1.5.                       pripažinti negaliojančia 2015 m. kovo 12 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. patvirtintą dovanojimo sutartį, notarinio Reg. Nr. 1168, kuria V. T. padovanojo savo dukrai D. A. ir G. A. asmeninės nuosavybės teise ginčo turtą;

1.6.                       priteisti iš atsakovų ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas.

2.       Atsakovai D. A. ir G. A. patikslintu priešieškiniu prašė (t. 5 b. l. 138–142):

2.1.                       pripažinti ieškovą K. G. neturinčiu teisės naudotis D. A. ir G. A. nuosavybės teise priklausančiu ginčo turtu;

2.2.                       įpareigoti K. G. per 10 dienų nuo teismo įsiteisėjimo dienos pasiimti jam žinomą asmeninį turtą: lovą, sofą, televizorių, 2 vnt. kėdžių, taburetę, stalą, spintelę, sekciją, lovos patalynės komplektą, vyriškus drabužius, indus (lėkštes, puodelius), stalo įrankius bei kitas buitines smulkmenas;

2.3.                       priteisti D. A. iš K. G. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

2.4.                       priteisti mažamečiam T. A. iš K. G. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

2.5.                       priteisti iš K. G. bylinėjimosi išlaidas;

2.6.                       skirti K. G. 5 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sumokant 2 750 Eur D. A. ir G. A., o 2 750 Eur – V. T..

3.       Atsakovas V. T. priešieškiniu (t. 5 b. l. 30–34) prašė pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės administracijos Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. R3-192(1.3) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovų K. G. ir L. L. patikslintą ieškinį atmetė, atsakovų D. A. ir G. A. priešieškinį tenkino iš dalies:

1.1.                       įpareigojo ieškovą K. G. netrukdyti atsakovams D. A. ir G. A. valdyti nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą ir iškraustė ieškovui K. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus iš atsakovų nuosavybės teise valdomo turto;

1.2.                       nustatė ieškovui K. G. 1 (vieno) mėnesio terminą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nurodytiems veiksmams atlikti ir iš atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto iškraustyti asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus;

1.3.                       nustatė, kad ieškovui K. G. neįvykdžius teismo sprendimo per 1 (vieną) mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsakovai D. A. ir G. A. turi teisę atlikti sprendime nurodytus veiksmus CPK nustatyta tvarka ieškovo K. G. piniginėmis lėšomis (išieškoti patirtas išlaidas);

1.4.                       nutraukė bylos dalį pagal atsakovo V. T. priešieškinį dėl Alytaus rajono savivaldybės administracijos Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. R3-192(1.3) pripažinimo negaliojančia;

1.5.                       priteisė ieškovei L. L. iš atsakovo V. T. 25 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti;

1.6.                       priteisė atsakovams D. A. ir G. A. iš ieškovo K. G. 525,78 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti; 

1.7.                       priteisė atsakovams D. A. ir G. A. iš ieškovės L. L. 365,28 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti;

1.8.                       priteisė iš ieškovų K. G. ir L. L. po 76,77 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, o iš atsakovų D. A., G. A. ir V. T. – po 139,53 Eur valstybei.

5.       Teismas nustatė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. sausio 12 d. buvo registruotas R. T. vardu, įregistravimo pagrindas – 2014 m. gruodžio 1 d. Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. R5-254(1.25.); nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. kovo 25 d. – V. T. vardu, įregistravimo pagrindas – 2014 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 8798; nuo 2015 m. kovo 25 d. asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį – atsakovų G. A. ir D. A. vardu, įregistravimo pagrindas – 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartis Nr. 1168 (t. 1, b. l. 34–36).

6.       Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje Nr. R5-254(1.25) dėl pastatų priklausomybės nurodyta, kad ginčo pastatai priklausė R. T., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenusiam (duomenys neskelbtini), kaip kolūkinio kiemo nariui, sekančiai: 1) gyvenamasis namas (1A1m 1934 m. 42,92 kv. m); 2) priestatas (2A1ž 1950 m. 7,44 kv. m); 3) veranda (1a1ž 1940 m. 5,61 kv. m); 4) lauko virtuvė (2I1p 1972 m.); 5) rūsys R 1972 m.; 6) tvartas (3I1m 1934 m.); 7) daržinė (4I1ž, 1940 m.); 8) priestatas (1i1ž, 1988 m.); 9) malkinė (2i1ž); 10) dirbtuvės (5I1P, 1980 m.); 11) priestatas (1i1ž, 1988 m.); 12) šulinys (Š, 1950 m.) (t. 1, b. l. 37).

7.       Ieškovai, kaip I. G. pirmos eilės įpėdiniai, siekia įgyvendinti nuosavybės teisę į kolūkiečių kiemo nuosavybės objektą – ginčo turtą. Ieškovai, trečiasis asmuo G. M. ir V. G. yra palikėjos I. G. vaikai, t. y. pirmos eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (prijungta civilinė byla Nr. A2-2883-835/2017 t. 2 b. l. 129-177).

Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečiu kiemo turtu, nustatymo

8.       Teismas nustatė, kad pagal 2008 m. vasario 7 d. testamentą palikimą po I. G. priėmė ieškovė L. L., kiti asmenys dėl paveldėjimo teisės liudijimo į notarų biurą nesikreipė. K. G. 2011 m. gruodžio 13 d. pareiškimu palikimo po motinos I. G. mirties atsisakė. Įpėdiniai G. M. ir V. G. nustatytu terminu į notarų biurą, kuriame buvo užvesta paveldėjimo byla, taip pat nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas K. G., atsisakydamas paveldėjimo, prarado visas įpėdinio teisės, tame tarpe ir teisę kreiptis palikėjos vardu dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo į ginčo pastatus, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas K. G. kreipėsi į teismą neturėdamas teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad teisę kreiptis į teismą palikėjos vardu galėjo tik ieškovė L. L..

9.       Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į ginčo statinius kildinamos iš paskutinio kolūkinio kiemo nario teisių. Kolūkiečių kiemo, kaip nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises bei pareigas reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 132–141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ (įsigaliojo tą pačią dieną – 1990 m. lapkričio 27 d.), buvo panaikinta kolūkiečių kiemo turto bendroji jungtinė nuosavybės teisė (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 5 straipsnis nustatė, kad netenka galios 1964 m. CK 118, 132–141 straipsniai, 254 straipsnio antroji dalis ir 601 straipsnis. Minėtu įstatymu 1990 m. lapkričio 27 d. neteko galios ir CK 601 straipsnis, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad mirus kolūkiečio kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje) nariui, paveldėjimas kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos) turte neatsiranda.

10.       Apie asmens buvimą kolūkiečių kiemo nariu spręstina ir iš kitų įrodymų: ūkinėse knygose įrašytų duomenų, t. y. iš duomenų apie šeimos narių sudėtį, užsiėmimą, darbinę veiklą, statusą. Duomenys ūkinėse apskaitos kiemo knygose buvo pildomi aplankant kiekvieną kiemą ir apklausiant gyventojus, atitinkamai patikrinant ir patikslinant kiemo knygų įrašus. Ūkių knygos buvo gyventojų duomenų pirminė apskaitos forma apylinkėse (seniūnijose), todėl jose fiksuoti duomenys gali būti vertintini kaip teisingi ir tikslūs, jeigu jie nepaneigti kitais įrodymais. 

11.       Teismas nustatė, kad I. G. iki 1969 m. sausio 1 d., kaip kolūkiečio kiemo galva ir šeimos narys, buvo įrašyta (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygos asmeninėje sąskaitoje Nr. 393. Iš šio ūkio visiškai išvyko gyventi pas R. T., todėl kolūkinio ūkio šeimos galva buvo įrašytas L. J., V.. Tolimesnė kolūkinio ūkio visuomeninė paskirtis nuo 1971 m. pasikeitė iš kolūkiečių į darbininkų, nuo 1978 m. – į kolūkiečių, nuo 1973 m. ½ dalis pastatų – gyvenamojo namo ir tvarto – priklauso K. G., K., gim. (duomenys neskelbtini)m. (t. 2, b. l. 24-53). Po I. G. apsigyvenimo R. T. ūkyje asmeninėje sąskaitoje Nr. 409 nėra atžymų apie kolūkinio kiemo sudėties pokyčius (pvz.: gyvulių ar smulkaus inventoriaus, žemės padidėjimą). Tokiu būdu teismas sprendė, kad I. G., išvykusi iš ankstesnio kolūkinio ūkio, prarado teisę būti jo kiemo nare bei teisę į atitinkamą to kolūkiečio kiemo turto dalį. Todėl teismas konstatavo, kad šios aplinkybės paneigia teiginius, kad I. G. galėjo būti ar buvo kito kolūkinio kiemo narė.

12.       Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad I. G. dirbo Alytaus rajono kolūkyje „Tarybų Lietuva“ 1958-1976 metais, nuo 1976 metų – senatvės pensininkė (t. 3, b. l. 8-9). Pažymėjo, kad vien tai, jog po mirusios kolūkinio kiemo narės I. G. (kolūkietės / „Tarybų Lietuva“ kolūkio narės) R. T. kolūkiečio kieme I. G. buvo vienintelė kolūkietė (kolūkio „Tarybų Lietuva“), nesudaro pagrindo pripažinti buvus ją šio kolūkinio kiemo nare. Pagal tuometinį teisinį reguliavimą I. G. darbinė veikla ir/ar statusas, dėl kurio jai buvo suteiktas pasodybinis sklypas ir pastatai, reikšmingas tik ankstesniam kolūkiečio kiemui, iš kurio ji visiškai išvyko.

13.       Teismas nurodė, kad R. T. ir I. G. (duomenys neskelbtini) bažnytinė santuoka nebuvo apskaityta, tarpusavio teisiniai santykiai atitiko nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, bendro ūkio tvarkymą ir bendro turto kūrimą, t. y. jungtinę veiklą (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000m. CK 6.969, 6.971 straipsniai). Ginčo dėl R. T. ir I. G. bendro gyvenimo fakto byloje nėra. Tokiu būdu I. G. narystė R. T. kieme turėtų būti vertinama bendro ūkio tvarkymo kontekste, t. y. nustatant aplinkybes, susijusias su kolūkinio kiemo tvarkymu,  taip pat jos indėliu sukuriant bendrą turtą per laikotarpį nuo 1969-01-01 (nuo apsigyvenimo R. T. kolūkiečio kieme) iki (duomenys neskelbtini) (R. T. mirties). Procesinė pareiga pagrįsti nurodytas aplinkybes, susijusias su R. T. ir I. G. jungtinės veiklos vykdymu, tenka I. G. įpėdiniams – ieškovams.

14.       Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra daikto pagaminimas ar sukūrimas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis, 2000 m. CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertindamas R. T. ūkio nekilnojamojo turto vienetų pokytį per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), teismas konstatavo, kad pastatyti statiniai – lauko virtuvė ir rūsys, pastatas – dirbtuvės, pakeista gyvenamojo namo ir verandos stogo danga – nesudaro pagrindo konstatuoti jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teisės atsiradimą į nurodytus pastatus. Šiuo atveju būtų galimas pastatų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimo svarstymas, t. y. atitinkamos piniginės kompensacijos išmokėjimas, tačiau toks klausimas bylos nagrinėjimo metu nebuvo iškeltas ir šalys nurodytų aplinkybių neįrodinėjo, todėl galimų išlaidų atlyginimo klausimo teismas nesvarstė.

15.       Nustatęs ir įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias su I. G. apsigyvenimu kolūkiečio R. T. kieme, teismas konstatavo, kad kolūkiečio kiemo teisinis režimas nepasikeitė, I. G. nebuvo kolūkinio kiemo nare ir kolūkiečio R. T. kieme bendru darbu nesukūrė daiktų, kurie būtų valdomi bendros dalinės nuosavybės teise. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog po R. T. mirties I. G. perėmė kolūkinio kiemo valdymą, naudojimą ir disponavimą. Teismo vertinimu, dokumentai, patvirtinantys ginčo turto išlaikymą (mokesčiai už elektrą, žemės nuomos, buitinių atliekų surinkimo, pastatų draudimas) po R. T. mirties (po (duomenys neskelbtini)) neturi teisinės reikšmės sprendžiant nuosavybės teisių pripažinimo klausimą kolūkinio kiemo aspektu. Tokiu būdu R. T. buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, kuriam mirus pagal galiojusį teisinį reguliavimą kolūkiečio kiemas baigėsi.

16.       Vien tai, kad asmuo, laikantis save atitinkamo turto savininku, turtą valdo ar naudoja nėra nuosavybės teisių patvirtinimas. Nesant atliktai teisinei pastatų ir nuosavybės teisių į pastatus registracijai, nurodytos aplinkybės nei paneigia, nei patvirtina vieną ar kitą asmenį esant tikruoju turto savininku.

Dėl Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. R5-254(1.25) teisėtumo

17.       Teismas nurodė, kad pagal Pažymą Nr. R5-254(1.25) ginčo statiniai pastatyti 1940-1980 metais. Duomenys perkelti iš Alytaus rajono, Nemunaičio apylinkės, Mančiūnų kaimo 1986-1990 metų ūkinių knygų, asmeninės sąskaitos Nr. 436 (t. 1 b. l. 28-29) ir inventorizacinės knygos Nr. 60/53265 (priedas prie civilinės bylos (duomenys neskelbtini)).

18.       Teismas nustatė, kad po I. T. mirties R. T. tapo paskutinis kolūkiečio kiemo narys. Ieškovai nurodytų aplinkybių nepaneigė ir neįrodė, kad R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas neatitinka nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132-141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą. Teismo vertinimu, aktualiu ginčo laikotarpiu ūkinių knygų įrašų pagrindu išduotos Pažymos Nr. R5-254(1.25) turinio (duomenų) teisėtumas nekelia abejonių.

Dėl pastatų teisinės registracijos ir nuosavybės teisės įregistravimo

19.       Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog ginčo statinių teisinė registracija ir nuosavybės teisių į juos įregistravimas R. T. vardu buvo atliktas 2014 m. gruodžio 17d. (įrašai galioja) (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bako išrašo 10 p. (t. 1, b. l. 34-36). Ginčas dėl pažymos teisėtumo ir teisingumo pradėtas 2015 m. gruodžio 1 d. (teisme registruotas ieškinys, t. 1, b. l. 1).

20.       Anot teismo, akivaizdu, kad pagal pateiktus dokumentus bei teisinį reguliavimą registruojant nuosavybės teises į ginčo statinius R. T. vardu, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių dėl pateiktos ginčijamos 2014 m. gruodžio 1d. Pažymos Nr. R5-254(1.25) teisėtumo.

21.       Atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. R5-254(1.25) (Nutarties 64-72 punktai) nebuvo nuginčyta, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotus duomenis apie nuosavybės teisių įregistravimą R. T. vardu.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu

22.       Atsižvelgdamas į tai, kad palikėjo R. T. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečiu kiemo turtu, atsiradimo pagrindas, t. y. Pažyma Nr. R5-254(1.25), nebuvo nuginčytas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 29 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą V. T. (notarinio Reg. Nr. 8798) dėl ginčo nekilnojamojo turto paveldėjimo.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

23.       Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas yra paveldėjimas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas, 5.50 straipsnio 1 dalis). Atsakovo V. T. nuosavybės į ginčo pastatus atsiradimo pagrindas – 2014 m. gruodžio 29 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas V. T. (notarinio Reg. Nr. 8798) nenuginčytas (Nutarties 67-69 punktai).

24.       Nekilnojamojo daikto ar daiktinės teisės į jį dovanojimo sutartis teisines pasekmes tretiesiems asmenims sukelia tik tuo atveju, jei sutartis įregistruota viešame registre (CK 6.469 straipsnio 3 dalis). Ginčijama dovanojimo sutartis viešame registre įregistruota 2015 m. kovo 25 d. Todėl pripažinti negaliojančia 2015 m. kovo 12 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. patvirtintą dovanojimo sutartį (notarinio Reg. Nr. 1168) (t. 1, b. l. 43-50) nėra pagrindo.

Dėl Alytaus rajono savivaldybės administracijos Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. R3-192(1.3) teisėtumo

25.       Teismas nustatė, kad pažymoje Nr. R3-192(1.3). „Dėl valdomo turto“ nurodyta, jog pagal Nemunaičio seniūnijoje esančias ūkio knygas nuo 1991 metų, asmeninę sąskaitą Nr. 426, pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė I. G., gim. (duomenys neskelbtini) (t. 1 l. b 104).

26.       Teismas konstatavo, kad ginčijama pažyma iš esmės turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes pagal aktualų teisinį reguliavimą tokio turinio pažyma ginčo šalims nesukuria jokių materialinių teisinių padarinių (nuosavybės teisių), todėl negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, o jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.

Dėl atsakovų D. A. ir G. A. nuosavybės teisių gynimo ir neturinės žalos atlyginimo

27.       Teismas nurodė, kad pagal Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos 2015m. liepos 15 d. duomenis K. G. faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 16). Bylos nagrinėjimo metu atsakovai A. pripažino, kad ginčo pastatuose ieškovas K. G. nebegyvena, tačiau galimai yra likę jo asmeniniai daiktai, namų apyvokos ir kiti kilnojamieji daiktai.

28.       Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės iš esmės paneigia ieškovo K. G. elgesio teisėtumą atsakovų, kaip ginčo statinių teisėtų savininkų, atžvilgiu nuo 2015 m. kovo 12 d. (dovanojimo sutarties įregistravimo datos), taip apribojant tikrųjų turto savininkų galimybes naudotis jiems priklausančiu turtu pagal paskirtį. Todėl teismas sprendė, kad įgijo teisę reikalauti pašalinti jų nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Siekdamas užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą, teismas nustatė teismo sprendimo įvykdymo terminą ir tvarką (CPK 271 straipsnio 1 dalis, 273 straipsnio 1 dalis).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29.       Apeliaciniu skundu ieškovai K. G., L. L. ir trečiasis asmuo G. M. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti visiškai, atsakovų priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                       Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos ir kt. Anot apeliantų, 1964 m. CK septintajame skyriuje nustatytos taisyklės taikomos (t. y. atsiranda paveldėjimo santykiai), jeigu mirus kolūkiečių kiemo nariui, kitų kiemo narių nelieka. Iš pateiktų į bylą įrašų ūkinėse knygose, asmeninės sąskaitos Nr. 436 ir Nr. 426, šalių paaiškinimų ir kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) mirus buvusiai kolūkiečių šeimos galvai R. T. ūkyje liko ieškovų motina I. G., mirusi (duomenys neskelbtini), kuri po R. T. mirties tapo kolūkinio kiemo šeimos galva. Pastatas – lauko virtuvė ir rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sukurti būtent I. G. iniciatyva ir jos šeimos narių, t. y. pastatyti jos sūnaus V. G. ir žento V. M.. Šie faktiniai duomenys yra patvirtinti nagrinėjamojoje byloje ir nėra nei vieno juos paneigiančio įrodymo.

1.2.                       Byloje neginčijamai nustatyta, kad po R. T. mirties ginčo turte liko gyventi tik I. G. ir jos sūnus K. G.. Būtent I. G. ginčo turtu naudojosi, valdė ir disponavo juo kaip savo. Ji keletą kartų mėgino įregistruoti ginčo turtą savo vardu, tačiau procedūros nebuvo užbaigtos. Iš pateiktų į bylą VĮ „Registrų centras“ dokumentų matyti, kad visais atvejais dėl statinių inventorizacijos pirminėje byloje kreipėsi I. G. arba jos žentas V. M.. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. T. būtų naudojęsis, valdęs ar disponavęs ginčo turtu. Savo tariamą teisę jis įgyvendino tik 2014 metais, 2014 m. gruodžio 4 d. Alytaus rajono Savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos seniūnės I. K. pažymos Nr. R5-254(1.25) „Dėl pastatų priklausomybės“ pagrindu.

1.3.                       Byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir nustatyti faktai akivaizdžiai patvirtina, kad ginčo pažyma buvo išduota visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, kadangi neatitinka įrašų namų ūkio knygose bei nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Vien tas faktas, kad išduodant ginčo pažymą seniūnė rėmėsi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, kuris buvo panaikintas  Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2214-601/2017, civilinę bylą nutraukus kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, sudaro pagrindą pažymą panaikinti, juo labiau kad pati seniūnė paaiškino, jog ji netikrino duomenų ir faktų visumos ir ginčo pažymą išdavė remiantis išimtinai atsakovo V. T. pateiktais dokumentais. Pažyma yra neteisėta, išduota nesilaikant įstatymų reikalavimų, todėl turi būti panaikinta. Atsižvelgiant į tai, kad visi kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai, ieškovų K. G. ir L. L. ieškinys tenkintinas visa apimtimi.

1.4.                       Byloje neginčytinai nustatyta, kad prasidėjus teisminiams ginčams atsakovas G. A., panaudojęs apgaulę, 2015 m. lapkričio 14 d. išvijo ieškovą K. G. iš ginčo patalpos, kuriose ieškovas K. G. gyveno nuo 1987 m., neleisdamas jam pasiimti net pačių būtiniausių asmeninių daiktų, taip pat ir jo giminaičių tose patalpose buvusių daiktų, taip padarydamas ne tik didelę neturtinę, bet ir turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad K. G. jau penkerius metus nesilankė ginčo pastatuose, jam nebuvo suteikta galimybė pasiimti savo daiktų, o jais naudojosi ir disponavo atsakovai, nėra aišku, ar apskritai ginčo pastatuose po penkerių metų yra likęs K. G. turtas, kokia jo sudėtis ir pan.

30.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. T., D. A. ir G. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovams iš ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

2.1.                       Teismo išanalizuotų įrodymų visetas būtent ir sudaro teisėtą pagrindą konstatuoti, kad ginčo pažyma yra išduota teisėtai ir pagrįstai, turi teisinio dokumento, suteikiančio teisę spręsti turto nuosavybės įregistravimo klausimus Registrų centre, taip pat atlikti kitus veiksmus, priimti paveldėjimą ir kt.

2.2.                       Teismas labai atidžiai išnagrinėjo klausimą, kaip keitėsi kolūkinio kiemo teisinis statusas, kas buvo kolūkinio kiemo nariais, kuriuo momentu pasibaigė kolūkinio kiemo statusas ir kas tapo šio kolūkinio kiemo turto paveldėtojais, kas buvo paskutinis šio kolūkinio kiemo narys ir kam atiteko paveldėjimo teisė, kas galėjo būti šio turto paveldėtojais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog po R. T. mirties I. G. perėmė kolūkinio kiemo valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Teismas sprendime pasisakė ir dėl to, kad I. G., ateidama gyventi pas R. T. jokio konkretaus asmeninio turto neatsinešė, per visą laikotarpį naujo turto bendrai nesukūrė, o visas ginčo turtas buvo sugyventas R. T. gyvenant santuokoje su I. T..

2.3.                       Mirus I. T. 1969 metais, šio kiemo šeimos galva ir turto savininku tapo R. T.. Teismas nustatė, kad po R. T. mirties 1987 metais ginčo turtas turėjo atitekti R. T. paveldėtojams, kas šiuo atveju ir įvyko. 1987 metais palikimą priėmė V. T., palikėjo R. T. sūnus, nes I. G. nebuvo giminystės ryšiais susijusi su R. T. ir paveldėjimo teisės neturėjo. I. G. neginčijo šio turto paveldėjimo fakto ir nesiekė įrodyti, kad kokia nors turto dalis priklauso jai pačiai.

2.4.                       V. T. po tėvo R. T. mirties priėmė palikimą ir faktiškai visą turtą valdė, kol jį padovanojo savo dukrai D. A. bei žentui G. A.. Per šį laiką V. T., kaip turto savininkas, leido jame gyventi I. G., vėliau ir K. G., prižiūrėjo statinius, sodą, rūsyje pastoviai laikė daržoves, ūkiniame pastate augino su broliu E. T. kailinius žvėrelius, leido V. M. sodyboje įsirengti šiltnamį gėlių auginimui, vėliau dirbtuves G. G. dirbti staliaus darbus. Toks ir buvo teisėtas bei ilgalaikis šio turto valdymas, o paskui ir disponavimas – turto padovanojimas.

2.5.                       K. G. norėjo išeiti iš ginčo namų, tačiau niekas iš artimų giminaičių jo nepriglaudė, o kai pablogėjo jo sveikata, išvežė jį į medicinos įstaigą. Buvę giminaičiai tuo metu ir iki šiol K. G. turto nepasiėmė, nors jo sesuo ieškovė L. L. gyvena vos už 300 m nuo ginčo turto. Vėliau K. G. buvo apgyvendintas sūnaus K. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., bute Alytaus mieste, tačiau per visą šį laiką niekas nesirūpino jo turtu, bet priešingai, kreipėsi į institucijas nurodydami, kad jis yra apvogtas, kad jo daiktai pasisavinti ir pan. 

31.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Alytaus rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

3.1.                       Apeliantai neginčija ir nurodo, kad ginčo turtui buvus kolūkiečių kiemo turtu neginčytinai patvirtina 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos seniūnės I. K. išduota pažyma Nr. R5-254 (1.25) „Dėl pastatų priklausomybės“, kurios pagrindu ir buvo įregistruotas ginčo turtas V. T. vardu. Šioje pažymoje nurodyta, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė R. T. kaip kolūkinio kiemo nariui. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad ginčo turtas buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektu. Išduota pažyma yra teisėta ir pagrįsta.

3.2.                       Seniūnė I. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kokius dokumentus V. T. buvo atsinešęs į seniūniją, vienas iš jų – ūkinių knygų išrašai. Teisminio proceso metu prijungtas prie bylos Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo raštas patvirtina, kada ir kokie dokumentai buvo išduoti V. T.. Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialas 2019 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (12.2.10)A7-794 „Dėl I. T. ir R. T. turėto nekilnojamojo turto“ informavo, kad 2014m. spalio 17 d. T. V. kreipėsi į Alytaus apskrities archyvą dėl 1987 m. gruodžio 16 d. paveldėjimo teisės liudijimo ir prie jo esančių dokumentų kopijų išdavimo į mirusio R. T. palikimą. 2014 m. spalio 30 d. atsakymas Nr. (7.1 l)A-782, jam buvo pateiktos minėtų dokumentų kopijos.

3.3.                       Nagrinėjamoje byloje išanalizuoti įrašai ūkinėse knygose teismui leido daryti išvadą, kad po I. T. mirties R. T. tapo paskutiniu kolūkiečio kiemo nariu. Ieškovai nurodytų aplinkybių nepaneigė ir neįrodė, kad R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas neatitinka nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132-141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą.

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

33.       Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės objektu. 

34.       Apeliantai įrodinėja, kad I. G., gyvendama su R. T., po jo mirties likusi gyventi ginčo sodyboje, tapo kolūkinio kiemo šeimos galva ir įgijo teisę į dalį ginčo turto. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, jog R. T. buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, kuriam mirus pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą kolūkiečio kiemas baigėsi, todėl apeliantų ieškinį atmetė.

35.       Bylos duomenimis nustatyta, kad I. G. buvo ištekėjusi už K. G., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. R. T. sutuoktinė buvo I. V. T., kuri mirė (duomenys neskelbtini). Šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Santuokoje įgijo gyvenamąjį namą (pastatytas 1934 m.), kitus kolūkinio kiemo statinius (tvartą, daržinę, verandą, priestatą 2a1ž, šulinį, malkinę), pastatytus laikotarpiu nuo 1934 m iki 1960 metų (1 t., b. l. 37). Asmeninės sąskaitos Nr. 409 duomenimis I. V. T. nuo 1951 m. buvo kolūkio „Tarybų Lietuva“ kolūkietė, todėl pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, ji ūkinėje knygoje buvo įrašyta kaip kolūkinio kiemo šeimos galva (1 t., b. l. 32). R. T. buvo Alovės seniūnijos šaltkalvis, todėl ūkinėje knygoje buvo įrašytas kolūkinio kiemo šeimos nariu. Po sutuoktinės mirties, R. T. įrašytas kaip šeimos galva.   

36.       R. T. ir I. G. (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuoką, kuri įregistruota Alovės Šv. Trejybės bažnyčios santuokų registracijos – metrikų knygoje Nr. 29 (2 t., b. l. 20).

37.       Bažnytinės santuokos sudarymo metu galiojo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Santuokos ir šeimos kodeksas (redakcija nuo 1969 m. rugpjūčio 1 d.), kurio 6 straipsnyje buvo nustatyta, kad pripažįstama tiktai santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose. Religinės santuokos apeigos, kaip ir kitos religinės apeigos, neturi teisinės reikšmės. Ši taisyklė netaikoma gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo ir mirties religinėms apeigoms, atliktoms iki tarybinių civilinės metrikacijos organų įsteigimo arba atkūrimo, ir joms patvirtinti gautiems dokumentams. Taigi, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą R. T. ir I. G. bažnytinė santuoka nebuvo pripažįstama kaip teisėtai apskaityta santuoka.

38.       Apeliantai skunde nurodo, kad iš įrašų ūkinėse knygose, asmeninės sąskaitos Nr. 436 ir Nr. 426, šalių paaiškinimų ir kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad 1987 m. birželio 11 d. mirus buvusiai kolūkiečių šeimos galvai R. T. ūkyje liko gyventi ieškovų motina I. G., kuri tapo kolūkinio kiemo šeimos galva.

39.       Šalių bažnytinės santuokos metu galiojo 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas. Šio kodekso 131 straipsnyje (akto redakcija nuo 1969 m. gegužės 28 d.) buvo nustatyta, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos TSR santuokos ir šeimos įstatymai. Pagal 1964 m. CK 132 straipsnį kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

40.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas. Bent vienas kolūkiečių kiemo narys turėjo būti kolūkio narys. Ūkinėse knygose buvo vedama ne kolūkiečių kiemų, o namų ūkių apskaita, todėl įrašymas į šias knygas savaime nereiškia, kad viename ūkinės knygos lape (asmeninėje sąskaitoje) kaip šeimos nariai įrašyti asmenys sudarė kolūkiečių kiemą. Tačiau ūkinėse knygose yra grafos apie šeimos narių užsiėmimą, darbinę veiklą, iš jose nurodytų duomenų galima spręsti apie buvimą kolūkiečiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2015).

41.       Taigi, pagal nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, I. G. įrašymas į ūkinę knygą (asmeninę sąskaitą) Nr. 622, 457, 436 nepatvirtina, jog ji kartu su R. T. sudarė kolūkiečių kiemą, todėl minėti apeliantų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

42.       Bylos duomenimis nustatyta, kad I. G. nuo 1950 metų buvo kolūkio „Tarybų Lietuva“ kolūkietė ir iki 1969 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje asmeninėje sąskaitoje Nr. 393 buvo įrašyta kaip kolūkiečio kiemo galva ir šeimos narys. Nuo 1969 m. sausio 1 d. įrašyta, kad iš ūkio visiškai išvyko gyventi pas R. T.. Vietoje I. G. asmeninėje sąskaitoje atitinkamai kolūkinio ūkio šeimos galva įrašytas L. J., V. (2 t., b. l. 24-53).

43.       Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. G., išvykusi iš ankstesnio kolūkinio ūkio gyventi kitur, prarado teisę būti jo kiemo nare bei atitinkamai prarado teisę į to kolūkinio kiemo turtą.

44.       Bylos duomenys patvirtina, kad I. G. dirbo Alytaus rajono kolūkyje „Tarybų Lietuva“ 1958-1976 metų laikotarpiu, o nuo 1976 metų buvo senatvės pensininkė. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad po mirusios kiemo narės I. T. (kolūkietės/„Tarybų Lietuva“ kolūkio narės), R. T. kolūkiečio kieme I. G. buvo įrašyta kaip kolūkietė (kolūkio „Tarybų Lietuva“), nesudaro pagrindo pripažinti buvus ją šio kiemo nare. 

45.       Iš byloje esančios 1958 m. Kolūkinės žemės vertinės knygos matyti, kad I. G. (įrašo Nr. 79), tiek I. T. (įrašo Nr. 83) buvo išskirti po 0,61 ha ploto žemės sklypai. Tos pačios aplinkybės nustatytos ir 1963 m. Kolūkinės žemės vertinės knygos įrašais. Tai reiškia, kad jos abi buvo atskirų kolūkinių kiemų narėmis. Be to, I. G. turėjo ½ dalį savo kieme priklausančio turto, kita ½ dalis priklausė J. L.. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą vienas asmuo negalėjo būti dviejų skirtingų kolūkinių kiemų nariu (9 t., b. l. 37–42).

46.       Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog I. G. būdama bažnytinėje santuokoje su R. T. ir gyvendama R. T. kolūkinio ūkio kieme, po jo mirties šio kiemo ūkio galva netapo ir nuosavybės teisių pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 132 – 141 straipsnių nuostatas neįgijo.

47.       Byloje nėra ginčo dėl R. T. ir I. G. bendro gyvenimo. R. T. ir I. G. (duomenys neskelbtini) sudaryta bažnytinė santuoka atitiko nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, bendro ūkio tvarkymą, bendro turto kūrimą, t. y. jungtinės veiklos sampratą (1964 m. CK 472 – 474 straipsniai). 1964 m. CK 472 straipsnyje buvo nustatyta, kad piliečiai gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį tiktai asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti. 1964 m. CK 474 straipsnyje nurodyta, kad pasiekti tikslui, nurodytam šio Kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.

48.       Minėta, kad R. T. ūkyje gyvenamasis namas pastatytas 1934 metais, kiti statiniai (tvartas, daržinė, veranda, priestatas 2a1ž, šulinys, malkinė) pastatyti iki 1960 metų. I. G. atvykus gyventi į ūkį, nuo 1969 m. lapkričio 4 d. buvo pastatyti lauko virtuvė, rūsys (1972 m.), dirbtuvės (1980 m.) priestatai (1988 m.) (1 t., b. l. 34–36, 6 t., 32–57). Taigi, keletas statinių yra pastatyti I. G. ir R. T. gyvenant ūkyje kartu, taip pat po R. T. mirties (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų į bylą duomenų matyti, kad po (duomenys neskelbtini) (bažnytinės santuokos) R. T. ūkyje buvo atliekami jau esamo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos/renovacijos darbai. Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vien nekilnojamojo turto remontas (pagerinimas) nesukuria nuosavybės teisių į jį ir asmuo netampa jo savininku. Rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nurodytiems darbams atlikti buvo naudojamos I. G. piniginės lėšos, į bylą nepateikta. Aplinkybė, kad I. G. gavo nuolatines pajamas (pensiją) taip pat nėra pakankama išvadai, kad šie pinigai galėjo būti panaudoti kuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje nebuvo keliamas, šalys nurodytų aplinkybių neįrodinėjo, atitinkamai ir neatsikirtinėjo, todėl ir šių išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku. 

49.       Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, įrašus ūkinėse knygose, kitus rašytinius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad I. G. nebuvo R. T. kolūkinio kiemo nariu, nesudarė kolūkinio kiemo ir po R. T. mirties, todėl neįgijo nuosavybės teisių į ginčo turtą. 

50.       Apeliantai nurodo, kad ginčijama Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. R5-254(1.25) dėl pastatų priklausomybės išduota neteisėtai, kadangi seniūnė rėmėsi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, kuris buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2214-601/2017, kuri buvo nutraukta.

51.       Iš prijungtos civilinės bylos Nr. A2-2883-835/2017 matyti, kad V. T. 2014 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė palikimo priėmimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas po tėvo R. T. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti.

52.       Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/20014 pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. T. po savo tėvo R. T., gimusio (duomenys neskelbtini)m., mirusio (duomenys neskelbtini), gyvenusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti.

53.       Įsiteisėjus minėtam sprendimai, K. G. 2016 m. rugpjūčio 2 d. Alytaus rajono apylinkės teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir pareiškėjo V. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

54.       Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014. Atnaujintoje civilinėje byloje teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi K. G. pareiškimą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo panaikinimo atmetė.

55.       Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2214-601/2017 panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį, priėmė naują nutartį – Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą panaikino ir civilinę bylą pagal V. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas V. T., mirus (duomenys neskelbtini) jo tėvui R. T., 1987 m. liepos 31 d. pareiškimu kreipėsi į Alytaus valstybinę notarinę kontorą, prašydamas jam išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. Prašyme nurodė, kad yra likę R. T. ūkiniai pastatai su galvijais, piniginis indėlis, tačiau V. T. 1987 m. gruodžio 16 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į turtą kurį sudaro tik piniginis indėlis. Teismas padarė vienareikšmišką išvadą, jog V. T. aiškiai yra išreiškęs valią dėl palikimo priėmimo dar 1987 metais ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą faktas yra įvykęs. Paaiškėjus, kad palikėjas R. T. turėjo kito turto, paveldėtojui nekyla pareiga iš naujo atlikti jokių su palikimo priėmimu susijusių veiksmų.

56.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės nepatvirtina apeliantų argumentų, jog panaikinus Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukus, ginčijama Alovės seniūnijos seniūnės 2014m. gruodžio 4 d. pažyma tampa neteisėta.

57.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – lauko virtuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai – šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos seniūnės I. K. 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. R5-254 (1.25) pagrindu įregistruoti mirusiojo R. T. vardu.

58.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, tiektinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus pastatus, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.1 punktas nustato, kad pastatyti ar seni statiniai Registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr.1129, nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir šiuos dokumentus: savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai.

59.       Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo RTFSR 1922 m. CK, kurio 185 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Analogiška nuostata išliko ir įsigaliojus 1964m. Civiliniam kodeksui, kuri galiojo iki 1991 m. liepos 25 d. Tokiu būdu iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001).

60.       Teisėjų kolegijai prieš tai pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad po I. T. mirties R. T. tapo paskutinis kolūkiečio kiemo narys, kad R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas atitinka nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132-141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą, nuostatas, kad ginčijama pažyma išduota laikantis visų teisės aktų reikalavimų pagal V. T. pateiktus dokumentus, gautus iš archyvų ir namų ūkio knygas, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Alovės seniūnijos seniūnės 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. R5-254(1.25) turinio (duomenų) teisingumu.

61.       Kiti apeliantų reikalavimai dėl R. T. vardu atliktos nekilnojamojo turto teisinės registracijos, dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo ir 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais yra išvestiniai iš pirmų dviejų reikalavimų, todėl netenkinus pagrindinių reikalavimų, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinius reikalavimus.

62.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas K. G. neturi reikalavimo teisės, kadangi jis po savo motinos I. G. mirties paveldėjimo atsisakė.

63.       Iš prijungtos civilinės bylos Nr. A2-2883-835/2017 medžiagos nustatyta, kad I. G., gim. (duomenys neskelbtini), turėjo keturis vaikus: L. L., G. M., K. G. ir V. G., kuris mirė (duomenys neskelbtini). I. G. 2008 m. vasario 7 d. sudarė testamentą, kuriuo jai priklausantį turtą, susidedantį iš 3,1000 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., esantį (duomenys neskelbtini), paliko dukrai L. L.. Po I. G. mirties (duomenys neskelbtini), L. L. palikimą priėmė ir jai 2012 m. vasario 10 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas bei 2012 m. kovo 27 d. dar išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas (2 t., b. l. 128–177).

64.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas K. G. 2011 m. gruodžio 13d. pareiškimu palikimo po motinos mirties atsisakė. Kiti įpėdiniai G. M. ir V. G. paveldėtojai nustatytu terminu į notarų biurą, kuriame buvo užvesta paveldėjimo byla po I. G. mirties, nesikreipė. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kreiptis į teismą palikėjos vardu turėjo ir galėjo tik ieškovė L. L., todėl ieškovas K. G. kreipėsi į teismą neturėdamas teisinio pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

65.       Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui spręsti tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimas pliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66.       Teisėjų kolegijai atmetus ieškovų ir trečiojo asmens G. M. apeliacinį skundą, atsakovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Pagal bylos duomenis, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme siekia 400 Eur: atsakovas V. T. 2021 m. sausio 4 d. advokatui sumokėjo 300 Eur, atsakovė D. A. 2021 m. sausio 4 d. advokatui sumokėjo 100 Eur (9 t., b. l. 154–155).

67.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). 

68.       Minėtos atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatyto tokių išlaidų dydžio, todėl atitinkamai priteistinos atsakovams iš apeliantų (ieškovų ir trečiojo asmens G. M.), t. y. iš kiekvieno apelianto atsakovei D. A. priteistina po 33,33 Eur, atsakovui V. T. – po 100 Eur (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D. A. (a k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 33,33 Eur (trisdešimt tris eurus 33 ct) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Gintautas Koriaginas

Albina

Egidijus Tamašauskas