Baudžiamoji byla Nr. 2K-466/2014

Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00533-2008-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.1.4.4;

1.2.14.5.2;

1.2.30.1;

1.2.30.2;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Nijolei Frolovai,

nuteistojo R. G. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

išteisintojo R. S. gynėjui advokatui Kęstučiui Stasiuliui,

nukentėjusiosios R. P. atstovei advokatei Eugenijai Povilaitienei,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir nukentėjusiosios R. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m kovo 28 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. G. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 308 straipsnio 2 dalį (dėl R. P. įtraukimo į prostituciją) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš R. P. prostitucijos) laisvės atėmimu dvejiems metams, 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, 308 straipsnio 2 dalį (dėl L. F. įtraukimo į prostituciją) laisvės atėmimu trejiems metams, 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš L. F. prostitucijos) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Priteista iš R. G. nukentėjusiajai R. P.: 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 4200 Lt už jos atstovavimą teisme, nukentėjusiajai L. F. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2333,20 Lt Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai už atstovavimą nukentėjusiajai L. F. teisme.

R. S. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis, kuria R. G. ir R. S. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis:

R. G. ir R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir ši bylos dalis nutraukta.

Nuosprendžio dalis, kuria R. G. nuteistas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl R. P. įtraukimo į prostituciją) ir 140 straipsnio 1 dalį, pakeista ir ši nusikalstama veika perkvalifikuota į BK 308 straipsnio 2 dalį paskiriant laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš R. P. prostitucijos), 308 straipsnio 2 dalį (dėl L. F. įtraukimo į prostituciją), 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš L. F. prostitucijos), subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir R. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų R. S. ir R. G. solidariai priteista 39 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Priteista iš R. G. 2000 Lt R. P. teismo išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, ir 39 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, nukentėjusiosios R. P. atstovės, prašiusios nukentėjusiosios kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo R. G. gynėjo kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios nukentėjusiosios kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo R. G. gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. G. gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, išteisintojo R. S. gynėjo, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. G. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį už tai, kad panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą bei pasinaudodamas R. P. priklausomumu įtraukė ją į prostituciją, organizavo ją, jai vadovavo ir gavo iš R. P. prostitucijos pajamų. 2008 m. balandžio mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), siekdamas įtraukti R. P. į prostituciją ir pelnytis iš jos prostitucijos, savo paties išnuomotame bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), panaudojo prieš R. P. fizinę prievartą – parvertė ją ant lovos ir du kartus ranka sudavė per veidą, taip pat panaudojo psichinę prievartą, grasindamas viešai paskelbti apie ją kompromituojančią informaciją, ir pasinaudodamas jos priklausomumu dėl 2008 m. kovo 11 d. tarp R. S. ir R. P. sudarytos 47 000 Lt paskolos sutarties, nurodydamas, kad ji privalo grąžinti R. S. šią skolą, privertė nukentėjusiąją R. P. sutikti teikti seksualines paslaugas už piniginį atlygį ir jo dalį perduoti jam. 2008 m. balandžio–liepos mėnesiais, R. G. reikalaujant R. P. tame pačiame bute mobiliojo ryšio telefonu priiminėjo užsakymus ir vertėsi prostitucija, o R. G. vykdė šios neteisėtos veiklos kontrolę, baudė R. P. fiziškai už nepaklusnumą, skirstė pelną, gautą iš prostitucijos, pelno dalį pasilikdavo sau. 2008 m. balandžio mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), R. P. parašius trumpąją teksto žinutę į jo naudojamą mobiliojo ryšio telefono numerį apie tai, jog ji nenori toliau teikti seksualinių paslaugų, atvyko pas R. P. į butą, nurodė jai daugiau nerašyti jam tokių žinučių, kurių turinyje būtų įvardytos seksualinės paslaugos, parvertė ją ant lovos ir išsitraukęs savo kelnių diržą sagtimi tris kartus sudavė R. P. per sėdmenis, po to ranka trenkė per veidą ir taip sukėlė R. P. fizinį skausmą.

R. G. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį ir už tai, kad apgaule ir panaudodamas psichinę prievartą įtraukė L. F. į prostituciją, organizavo ją, jai vadovavo ir gavo iš L. F. prostitucijos pajamų. 2008 m. spalio mėn. pabaigoje (tikslesnis laikas nenustatytas), siekdamas apgaule įtraukti L. F. į prostituciją ir pelnytis iš jos prostitucijos, kavinėje „Katpėdėlė“, esančioje Šiauliuose, Gardino g. 2, pasiūlė nukentėjusiajai L. F. dirbti masažiste savo paties išnuomotame bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), nenurodydamas, kad masažo paslaugų metu reikės teikti seksualines paslaugas. L. F., suklaidinta dėl tikrojo veiklos pobūdžio, 2008 m. lapkričio 3 d. sutiko su R. G. pasiūlymu dirbti masažiste. 2008 m. lapkričio 6 d. ryte (tikslesnis laikas nenustatytas), L. F. nuvykus į R. G. nuomojamą butą teikti masažo paslaugų, R. G. nurodė, kad masažų metu ji turės teikti seksualines paslaugas vyrams už piniginį atlygį. L. F. atsisakius tai daryti, R. G. grasino susidoroti fiziškai su ja ar jos vaiku, taip privertė nukentėjusiąją sutikti teikti seksualines paslaugas už piniginį atlygį ir jo dalį perduoti jam. 2008 m. lapkričio 6–13 d., R. G. reikalaujant, L. F. tame pačiame bute mobiliojo ryšio telefonu priiminėjo užsakymus ir vertėsi prostitucija, o R. G. vykdė šios neteisėtos veiklos kontrolę, skirstė pelną, gautą iš prostitucijos, dalį pelno pasilikdavo sau.

R. G. ir R. S. taip pat buvo kaltinami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo didelės (47 000 Lt) vertės turtinę teisę. 2008 m. kovo 11 d., apie 17.00 val., R. G., veikdamas pagal išankstinį bendrą sutarimą su R. S. apgaule savo ir R. S. naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę iš nukentėjusiosios R. P., Šiaulių r., prie (duomenys neskelbtini) namo, automobilyje „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiame R. G., ranka užpildė iš anksto paruoštus du paskolos sutarties egzempliorius, juose įrašė duomenis, kad R. S. vienerių metų laikotarpiui skolina R. P. 47 000 Lt, ir, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios R. P. pasitikėjimu bei nuslėpdamas savo ir R. S. ketinimus apgauti R. P. ir taip įgyti savo ir R. S. naudai 47 000 Lt turtinę teisę, davė jai pasirašyti paskolos sutarties dviejuose egzemplioriuose kaip paskolos gavėjai; pasirašius sutartį R. S. sutartyje nurodytos pinigų sumos (47 000 Lt) R. P. neperdavė. Apeliacinės instancijos teismas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos R. G. ir R. S. išteisino nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Nuteistojo R. G. gynėjas advokatas A. Liutvinskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013 pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nerealizavo pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas šią pareigą įvykdė tik iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, panaikino nuosprendžio dalį dėl R. G. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei pakeitė veikos kvalifikavimą iš BK 308 straipsnio 2 dalies, 140 straipsnio 1 dalies į 308 straipsnio 2 dalį, tačiau nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. G. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiųjų įtraukimo į prostituciją kvalifikuojamųjų požymių buvimo ginamojo veikoje, rėmėsi vien nukentėjusiųjų R. P. ir L. F. parodymais, neva R. G. prieš jas naudojo psichinį smurtą (grasino jų pačių ir jų šeimų saugumui, gąsdino, kad praneš šeimos nariams, jog jos teikia seksualines paslaugas), o prieš R. P. – ir fizinį smurtą. Tai neatitinka teismų praktikos, pagal kurią vertinant atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalu atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (nukentėjusiųjų, liudytojų) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties nukentėjusiojo ar liudytojo asmeniniams interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-399/2011). Be to, asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, išsamūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos ir sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių, kad išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus ne tik jų turinį, bet ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-399/2011). Kasatoriaus manymu, teismai turėjo pareigą nukentėjusiųjų parodymus gretinti su kitais bylos duomenimis, kuriais nustatyta, kad R. P. su R. G. bendravo labai artimai, sutarė kurti bendrą verslą ir atidarė masažo saloną, ji baigė specialius kursus ir net savo draugei G. D. siūlė dirbti masažiste jos salone, kad ji pati nustatė salono darbo laiką, o jos laisvė, bendravimas su kitais asmenimis nebuvo ribojami. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir iš esmės apsiribojo pirmosios instancijos teismo nurodytomis nusikalstamų veikų aprašymo aplinkybėmis.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. G. kaltės įtraukus R. P. į prostituciją klausimą, esminį dėmesį skyrė apgaulei sudarant paskolos sutartį atskleisti ir šių aplinkybių inkorporavimui į prostitucijos sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs, kad nenustatyta apgaulės požymių sudarant paskolos sutartį, spręsdamas ginamojo kaltės įtraukus R. P. į prostituciją klausimą, jau laikėsi kitokios pozicijos ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaip tik dėl šios sutarties R. P. apsisprendė pradėti verstis prostitucija. Kasatoriaus manymu, tokia dviprasmiška apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl apgaulės nebuvimo sudarant paskolos sutartį ir sutarties padarinių leidžia daryti išvadą, kad teismas nebuvo nuoseklus ir tai turėjo įtakos R. G. pripažįstant kaltu įtraukus R. P. į prostituciją dėl jos priklausomumo. Be to, teismai, kaip kvalifikuojamuosius įtraukimo į prostituciją požymius, nurodė psichinės ir fizinės prievartos naudojimą, kurios turinį atskleidė remdamiesi vien nukentėjusiųjų žodžiais, nors turėjo pareigą nurodyti ir kitus bylos duomenis, kurie objektyviai patvirtintų tokių požymių realumą. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymai nebuvo nuoseklūs ir išsamūs, o jų keitimasis sietinas su socialinių darbuotojų įsijungimu į jų gynybą ir nukentėjusiųjų veiksmais, kuriuos inicijavo policijos pareigūnai. Tai vertintina kaip pašalinė įtaka parodymų objektyvumui ir jų atitikimui bylos aplinkybėms.

Pasak kasatoriaus, sprendžiant apie naudotą psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusiąsias reikšminga ir tai, jog L. F. nepatvirtino fizinės ir psichinės prievartos naudojimo prieš R. P., o R. P. nenurodė, jog prieš L. F. ginamasis būtų naudojęs kokią nors prievartą. Liudytojos G. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nepatikrinti teisme, kasatoriaus manymu, negali būti vertinami kaip patvirtinantys kitus įrodymus, kurių, išskyrus R. P. parodymus, byloje negauta. Kiti bylos duomenys – masažo salono atidarymas, įrangos įsigijimas, klientų registracijos ir gautų pajamų registracijos žurnalas, juos gretinant su nukentėjusiųjų parodymais, leistų manyti, kad R. G. veiksmai apsiribojo masažo salono darbo organizavimu.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai be pagrindo vertino įtraukimo į prostituciją požymius atskirai nuo BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties požymių. Pripažindami R. G. kaltu organizavus ir vadovavus prostitucijai, teismai nenurodė abejonių nekeliančių įrodymų, kad jis įtraukė nukentėjusiąsias į prostituciją panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą arba dėl R. P. priklausomumo. Be to, net ir pripažinus, kad R. G. įtraukė nukentėjusiąsias į prostituciją, nesant patikimų duomenų dėl prievartos, jo veiksmai atitiktų BK 308 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtį.

Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas psichinės ir fizinės prievartos naudojimą pagrindė liudytojos G. D. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas dalinį įrodymų tyrimą, buvo nusprendęs apklausti šią liudytoją, tačiau tai padaryti nepavyko (kaip ir pirmosios instancijos teismui), taip liko nepašalintos abejonės dėl psichinės ir fizinės prievartos naudojimo. Tuo tarpu, vertinant šios liudytojos parodymus ir juos gretinant su R. P. parodymais bei kitais bylos duomenimis, darytina išvada, kad R. P. savo draugei G. D. apie darbo pobūdį masažo salone pasakojo kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu bei teismuose. Kasatoriaus manymu, teismui neapklausus G. D., negalima nustatyti tikrųjų bylos aplinkybių, taip kyla abejonių dėl baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumo, taip pat tai leidžia spręsti, kad ginamojo apeliacinis skundas išnagrinėtas nevisiškai. Kasatorius daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, t. y. byla išnagrinėta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas dėl išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių ištyrimo. Be to, teismai be pagrindo nepasisakė dėl R. G. veiksmų vertinimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir 308 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusioji R. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį; priteisti jai iš R. S. ir R. G. solidariai kasacinio skundo surašymo išlaidų.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismui teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį (netinkamai vertino bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis). Apeliacinis teismas, pakartotinai apklausęs nuteistuosius ir nukentėjusiąją R. P., dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad jie yra nepakankami pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms dėl sukčiavimo patvirtinti, tačiau nekonstatavo jokių šio teismo padarytų įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuosprendį grindžia R. P. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų parodymai, rašytiniai bylos įrodymai, ir atmeta kaltinamųjų parodymus, kurių nepatvirtina bylos duomenys. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vadovavosi bendro pobūdžio pasvarstymais, o ne bylos duomenų analize.

Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas kaltinamuosius dėl sukčiavimo, vadovavosi klaidinga nuostata, kad jei pagal sudarytą paskolos sutartį pinigai neperduoti, tokia sutartis nėra sudaryta ir turtinė teisė neįgyjama. Šis teismas pažymėjo, kad yra neatitikimų tarp nukentėjusiosios ir R. S. bei R. G. parodymų, tačiau teismų praktikoje tai nevertinama kaip pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes prieštaravimų nebūna tik tada, kai kaltinamasis savo kaltę pripažįsta. Vertinant nukentėjusiojo parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad už melagingų parodymų davimą jis atsako pagal BK 235 straipsnį, tuo tarpu kaltinamojo atsakomybė už jo duodamų parodymų turinį ar už atsisakymą duoti parodymus įstatyme nenumatyta. Duodamas vienus ar kitus parodymus ar atsisakydamas juos duoti kaltinamasis realizuoja savo teisę į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34/2010).

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. S. ir R. G. veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį galimybę, paskolos sutarties sudarymo faktą vertino atskirai nuo kitų bylos aplinkybių. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad paskolos sutartį ji sudarė įkalbėta R. G., tikėdamasi už gautus pinigus pradėti verslą, tačiau pinigai jai perduoti nebuvo, o sutartimi buvo pasinaudota ją šantažuojant, įtraukiant į prostituciją. Be to, ji buvo įbauginta, prieš ją buvo naudojama fizinė ir psichinė prievarta, dėl to negalėjo ginti savo pažeistos teisės ir reikalauti iš R. S. žadėtų paskolinti pinigų. Teismo argumentas, kad jai turi būti taikomas atidaus bei rūpestingo paties nukentėjusiojo elgesio kriterijus, yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad R. S. pinigų neperdavė, o vėliau kreipėsi į teismą reikalaudamas grąžinti tariamą skolą, yra pakankamas jo nesąžiningumo įrodymas.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje neįrodyta, kad paskolos sutartis būtų suklastota tyčia, t. y. R. G. ir R. S. veikiant tikslingai ir sąmoningai, siekiant žalingų teisinių padarinių, kuriuos galėtų sukelti netikslus sutarties surašymas. Kita vertus, teismas nenustatė, ar R. S. perdavė pinigus nukentėjusiajai. Tačiau, pasak teismo, vien tikimybės, kad ji nors ir netiesiogiai, o per R. G. gavo bent dalį sutartyje numatytų pinigų, buvimas leidžia daryti išvadą apie civilinių, o ne baudžiamųjų teisinių santykių egzistavimą. Taigi, kasatorės manymu, neaišku, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas, taip iš esmės buvo pažeisti BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai tiksliai ir aiškiai nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

Nusikalstamos veikos kvalifikavimas – tai asmens padarytos socialiai žalingos veikos požymių ir baudžiamojoje teisėje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių optimalaus tapatumo nustatymas. Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog R. G. ir R. S. veiksmuose nebuvo sukčiavimo požymių: nenustatęs, kokius veiksmus R. G. ir R. S. atliko (ar jai perdavė pinigus, ar tokią sumą apskritai turėjo, ar jai buvo žinomos sutarties sudarymo sąlygos), teismas negalėjo teisingai įvertinti jų atitikties BK specialiosios dalies normoms. Apeliacinis teismas nuosprendį grindė prielaida, kad jei pagal sudarytą paskolos sutartį pinigai neperduoti, tokia sutartis nėra sudaryta ir turtinė teisė neįgyjama, o jei pinigai perduoti, tai atsiranda civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai. Toks teismo išaiškinimas suponuoja išvadą, kad sukčiavimas apskritai negali būti inkriminuojamas asmeniui, sudariusiam apgaulingą paskolos sutartį ir neperdavusiam paskolos dalyko paskolos gavėjui. R. S. kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš nukentėjusiosios tariamą skolą ir delspinigius. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 19 d. priėmė preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1045-500-2009 m., kuriuo patenkino ieškovo R. S. ieškinį ir priteisė iš jos ieškovui 47 000 Lt paskolos, 47 Lt palūkanų, 18 475,94 Lt delspinigių. Teigti, kad R. S. jokios turtinės teisės neįgijo, yra neteisinga.

Be to, Apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, jog R. G. ir R. S. iš anksto susitarė apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę iš R. P., o R. S. žinojo apie R. G. ketinimus įtraukti ją į prostituciją ir iš to pelnytis. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-523/2008). Apeliacinės instancijos teismas šia teismų praktika nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo išvadas, kad šį nusikaltimą padarė abu kaltinamieji bendrininkų grupe, kaip reiškėsi kiekvieno iš jų apgaulė, suklaidinant nukentėjusiąją. R. G. ir R. S. susitarimą daryti šį nusikaltimą rodo ir jų tyčios kryptingumas, kad jie vienas kito veiksmams pritarė, taip išreikšdami savo tikrąją valią – sukčiauti. Šią išvadą suponuoja ir R. S. pateikta R. G. savo tapatybės slėpimo analizė teigiant, kad R. G. neturėjo jokių nusikalstamų tikslų. R. G. nukentėjusiajai prisistatė A. J. 2007 m. rugpjūčio 30 d., o paskolos sutartis, dalyvaujant R. S., pasirašyta po septynių mėnesių. Tai leidžia spręsti, kad R. S. buvo žinomi R. G. planai. Tačiau Apeliacinis teismas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas atmetė, nepateikdamas bylos aplinkybių ir įrodymų analizės.

Kasatorė nurodo ir tai, kad Apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. G. ir R. S. veiksmuose nebuvo apgaulės. Apgaulingi kiekvieno iš jų veiksmai sukūrė fiktyvų dokumentą – paskolos sutartį, per kurią jie vėliau galėjo užvaldyti nukentėjusiosios turtą, padarė neįmanomą jos pažeistos teisės atkūrimą. R. S. ir R. G. apgaulė pasireiškė tikrųjų sandorio sudarymo ketinimų nuslėpimu: nė vienas iš jų neturėjo tikslo ir galimybių jai duoti sutartyje numatytos sumos. R. G. slėpė savo tapatybę, R. S. – savo gyvenamąją vietą. Kasatorė žinojo tik R. S. vardą, neturėjo paskolos sutarties egzemplioriaus, kad galėtų ginčyti fiktyvią sutartį, negalėjo susipažinti su sutarties sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas apgaulės pasireiškimo būdą apibrėžė kaip piktnaudžiavimą nukentėjusiosios pasitikėjimu sudarant sutartį ir sutarties nevykdymą (pinigų neperdavimą). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai pagrindžiančių įrodymų nėra, bet neanalizavo bylos medžiagos, rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais.

Be to, Apeliacinis teismas neteisingai aiškino piktnaudžiavimo pasitikėjimu sąvoką. Pagal teismų praktiką viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Kasatorė pažymi, kad R. G. piktnaudžiavo jos pasitikėjimu ir taip įtraukė ją į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti paskolos sumos) sutartinius santykius padaro neteisėtus. R. G., pasinaudojęs fiktyvia sutartimi, privertė ją teikti seksualines paslaugas už pinigus, paimdavo 70 proc. uždirbtų pinigų teigdamas, kad turi atsiskaityti su R. S., paklaustas, ar jis iš R. S. gavo paskoloje nurodytą sumą ir kur ją panaudojo, R. G. prieš ją pradėjo naudoti fizinį ir psichinį smurtą teigdamas, kad pinigus tvarko jis ir ne jos reikalas žinoti apie juos.

Kasatorė dar nurodo, kad nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad paskolos sutarties ydingumas neįrodo nuteistųjų kaltės sukčiaujant. R. S. teigė, kad buvo susitarta dėl 47 000 Lt paskolos su 10 proc. metinių palūkanų, kad dėl galutinės grąžintinos sumos nebuvo tariamasi, kad dėl žinių trūkumo jis nežinojo, kiek turėjo gautis palūkanų. Šie teiginiai, kasatorės manymu, įrodo R. S. kaltę, nes jis nepaaiškino esminio neatitikimo tarp jo duotų parodymų ir paskolos sutarties teksto: paskolos sutartyje numatytos 0,10 proc. (dešimt procentų) palūkanos sudarytų 47 Lt, o 10 proc. – 4700 Lt. Be to, sutarties 5 punkte numatyti 0,33 proc. (dienos) procento įsiskolinimo dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nė vienas iš kaltinamųjų nenurodė, kad buvo tartasi dėl delspinigių. Jeigu sutartis nebūtų fiktyvi, paskolos davėjas R. S. tikrai būtų atsiminęs, kokiomis sąlygomis jis pinigus skolina.

Apeliacinis teismas nepagrįstai, neanalizuodamas bylos duomenų konstatavo, kad, bylos duomenimis, negalima daryti išvados ir dėl sukčiavimo požymio – turtinės teisės įgijimo buvimo. Apeliacinis teismas nenustatė, ar R. S. perdavė jai pinigus tiesiogiai ar per R. G.. Pagal teismų praktiką sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino, o šiuo atveju – jai pasirašius paskolos sutartį, tačiau negavus sutartyje nurodytos sumos. Turtinės naudos iš sutarties siekė abu kaltinamieji, tačiau jei R. G. būtų panaudojęs apgaulę vien tam, kad visi iš jos teismo sprendimu priteisti pinigai pagal paskolos sutartį atitektų tik R. S., R. G. veika vis tiek atitiktų BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip didelės vertės turtinės teisės įgijimas bendrininko naudai.

Nuteistojo R. G. gynėjo kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiosios R. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo R. G. gynėjo kasacinio skundo argumentų

Kasatoriaus teiginiai dėl neteisingo R. G. veikų vertinimo taikant kvalifikuotas pelnymosi iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnio 2 dalis) ir įtraukimo į prostituciją (BK 308 straipsnio 2 dalis) sudėtis nepagrįsti. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės atitinka jų teisinį vertinimą. Teismai nustatė, kad R. G. įtraukė nukentėjusiąją R. P. į prostituciją, panaudodamas fizinę bei psichinę prievartą (mušė ją, grasino viešai paskelbti apie ją kompromituojančią informaciją) ir pasinaudodamas jos priklausomumu, kurį pats sukūrė (įtraukė ją į fiktyvų paskolos sandorį, vėliau nuolat primindavo, kad ji privalo grąžinti 47 000 Lt skolą). Kitą nukentėjusiąją L. F. jis įtraukė į prostituciją apgaule ir panaudodamas psichinę prievartą (pasiūlė dirbti masažiste, vėliau nurodė, kad reikės teikti seksualines paslaugas, o šiai atsisakius, grasino susidoroti fiziškai su ja ar jos vaiku). Įtraukęs nukentėjusiąsias į šią veiklą, organizavo jų prostituciją ir jai vadovavo. Ši veikla pasireiškė buto suradimu prostitucijos veiklai, nurodymais ir patarimais, kaip registruoti klientus, visapusiška nukentėjusiųjų kontrole, pelno skirstymu, fizinio poveikio taikymu R. P. už nepaklusnumą.

Kasatorius nesutinka su R. G. nuteisimu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį bei 308 straipsnio 2 dalį, teigia, kad byla išnagrinėta neišsamiai, nuteistojo kaltumas grindžiamas vien nepatikimais nukentėjusiųjų parodymais, o nepavykus apklausti liudytojos G. D., liko nepašalintos abejonės dėl nuteistajam inkriminuoto psichinės ir fizinės prievartos naudojimo. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Visi minėti faktai įrodyti remiantis nukentėjusiųjų R. P. ir L. F. duotais parodymais, kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo byloje priimtu 2008 m. lapkričio 13 d. nutarimu, R. P. pateiktais klientų registracijos lapais, liudytojos G. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir kitais įrodymais. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai nenustatė pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, laikė juos nuosekliais, neprieštaringais, atitinkančiais kitus byloje surinktus įrodymus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad liudytoja G. D. negali atvykti į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių, nes gyvena užsienyje (T. 6, b. l. 42, 79, 108, 109), išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl bylos išnagrinėjimo jai nedalyvaujant, nusprendė perskaityti šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (T. 6, b l. 126). Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi pakankamų priemonių užtikrinti liudytojos G. D. dalyvavimą teismo posėdyje (įpareigojo tai atlikti Šiaulių apskrities VPK) (T. 7, b. l. 56, 62, 73). Buvo gautas G. D. pranešimas, kad ji negali atvykti į teismo posėdį 2013 m. rugsėjo 27 d., nes turi išvykti rugsėjo 21 d. į Didžiąją Britaniją, todėl prašo remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (T. 7, b. l. 88–90). Išklausius proceso dalyvių nuomonės, nuspręsta perskaityti liudytojos G. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (T. 7, b. l. 106). Motyvuodamas savo išvadas dėl įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybes iškviesti liudytoją G. D. į teisiamąjį posėdį, todėl pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas jie gali būti perskaityti teisiamajame posėdyje kitų įrodymų patikimumui patikrinti. Teismas padarė išvadą, kad nors ikiteisminio tyrimo metu duoti šios liudytojos parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nelaikytini niekiniais duomenimis. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad G. D. nėra pagrindinis teismų nustatytų aplinkybių šaltinis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad dėl nesėkmingų pastangų apklausti liudytoją G. D. teismo posėdyje nebuvo laikomasi įrodinėjimo tvarkos ar kad galima būtų abejoti dėl teismo įrodytais pripažintų faktų.

Dėl nukentėjusiosios R. P. kasacinio skundo argumentų

Nukentėjusiosios R. P. kasacinio skundo argumentai dėl jos įtraukimo į fiktyvios paskolos sutarties pasirašymą kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl išskirtinai civilinio teisinio nukentėjusiosios R. P., nuteistojo R. G. ir išteisintojo R. S. santykių pobūdžio yra prieštaringa ir neatitinka byloje nustatytų faktų.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kuriomis R. P. pasirašė paskolos sutartį prisiimdama didelės vertės turtinę prievolę, tik šias aplinkybes vertino ne kaip sukčiavimą, bet kaip išskirtinai civilinius teisinius santykius. Byloje nustatyta, kad R. P. ir R. S. 2008 m. kovo 11 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią R. S. skolina R. P. 47 000 Lt. Šią paskolos sutartį nukentėjusioji pasirašė įkalbėta R. G. imti paskolą iš jo pažįstamo R. S.. Paskolos sutarties pasirašymą inicijavo ir organizavo R. G., kuris įtikino R. P. būtinumu paimti paskolą masažo salonui įrengti ar butui pirkti, nuvežė ją į susitikimą su R. S., savo ranka užpildė iš anksto paruoštus du paskolos sutarties egzempliorius ir davė nukentėjusiajai juos pasirašyti. Sutartyje nurodytų pinigų R. P. negavo. Vėliau R. G., pasinaudodamas faktu, kad R. P. skolinga 47 000 Lt, įtraukė ją į prostituciją.

Vertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes pagrindinis R. G. tikslas įtraukiant nukentėjusiąją į paskolos sutartį buvo primesti jai turtinę prievolę, dėl kurios ši būtų nuo jo priklausoma ir paklusni, taip priversti ją užsiimti prostitucija ir dalintis su juo pajamomis. Pinigų pagal sutartį jai nebuvo planuota perduoti. Akivaizdu, kad jeigu nukentėjusioji žinotų tikruosius R. G. tikslus siūlant jai imti paskolą, tokios sutarties nebūtų pasirašiusi, ir tai ji padarė tik dėl piktavališko suklaidinimo dėl teisinių šio sandorio padarinių. Tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatytas apgaulės esmingumo kriterijus, yra nepagrįsta. Pažymėtina ir tai, kad R. P. ir R. G. siejo intymūs santykiai, ji, būdama daug jaunesnė (16 metų skirtumas), pasitikėjo juo. R. G. žadėjo jai padėti įgyvendinti jos planus, pradėti savarankišką verslą (masažo paslaugos), rado jai butą nuomai. Tačiau, užmezgęs santykius su R. P., R. G. prisistatydavo jai netikrais vardu ir pavarde – A. J. (jo tikruosius vardą ir pavardę ji sužinojo tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo pat pradžių R. G. manipuliavo gyvenimo patirties neturinčia mergina planuodamas įtraukti ją į prostituciją. Esant tokiai situacijai, nelaikytinas tinkamu apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrindimas civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijumi.

Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nenustatytas kitas sukčiavimo požymis – turtinės teisės įgijimas. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad, neperdavus R. P. sutartyje nurodytų 47 000 Lt, paskolos sutartis turėtų būti vertinama kaip nesudaryta ir nesukūrusi jokių teisinių pasekmių, t. y. turtinių teisių. Šiame kontekste pažymėtina, kad turtinės teisės įgijimas apgaule kaip sukčiavimo požymis reiškiasi būtent per teisei priešingą ir dažnai fiktyvų santykį. Kita vertus, apgaulingo sandorio metu sukuriamas jį patvirtinantis dokumentas, kuris formaliai įrodo šalių teises ir pareigas. Kol šio dokumento (ir paties sandorio) priešingumas teisei juridiškai nenustatytas, jis gali būti panaudotas kaip įgytos turtinės teisės įrodymas siekiant šią teisę realizuoti, šiuo atveju iš skolininko gali būti pareikalauta vykdyti jam apgaule primestą prievolę. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje būtent taip ir atsitiko – į teismą buvo kreiptasi su ieškiniu prašant priteisti iš R. P. 47 000 Lt paskolos, 47 Lt palūkanų, 18 475,94 Lt delspinigių. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 19 d. priėmė preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1045-500-2009 m., kuriuo patenkino šį ieškinį. Civilinė byla dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia sustabdyta, laukiant galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje (Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-46-291/2014). Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad apgaulinga paskolos sutartis nesukėlė jokių teisinių padarinių, neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai motyvuota ir pagrįsta neteisingu sukčiavimo nusikaltimo sudėties aiškinimu.

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. G. išteisinimo pagal kaltinimą sukčiavimu naikintina, paliktina galioti (su pakeitimais) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. G. pripažintas kaltu sukčiavęs ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Kita vertus, priimdama tokį sprendimą, teisėjų kolegija palieka galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria dėl kaltinimo sukčiavimu išteisintas R. S..

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos, 2009 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009).

Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. S. veikė pagal išankstinį bendrą sutarimą su R. G. apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę iš nukentėjusiosios R. P., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesurinkta pakankamų įrodymų, leidžiančių daryti tokią išvadą. Byloje esantys įrodymai rodo, kad R. S. pasirašė fiktyvią paskolos sutartį kaip paskolos davėjas, o pinigų paskolos gavėjai neperdavė. Tačiau vien šio fakto nepakanka išvadai, kad jis veikė bendra tyčia su R. G., kuris, naudodamas apgaulę, įtikino R. P. sudaryti su R. S. paskolos sutartį, ir organizavo jos pasirašymą. Byloje nėra duomenų, kad R. S. žinojo R. G. siekiamus tikslus įtraukti R. P. į prostituciją ir kad paskolos sutartis jam reikalinga tik kaip priemonė padaryti ją priklausomą ir versti ją pradėti teikti seksualines paslaugas. Išvada apie R. S. bendrininkavimą su R. G. labiau pagrįsta ne byloje esančiais įrodymais, bet prielaida, taip pat jo gynybine pozicija, kad jis neva realiai suteikė paskolą nukentėjusiajai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai neleidžia daryti patikimos išvados nei apie R. S. tikslus pasirašant paskolos sutartį su R. P., nei apie jo susitarimo su R. G. turinį. Neatmetama galimybė, kad R. S. buvo tiesiog panaudotas R. G. kaip tariamas kreditorius tam, kad būtų lengviau manipuliuoti R. P.. Atkreiptinas dėmesys ir į pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad pasirašydamas paskolos sutartį R. S. net nesidomėjo tuo, kas joje parašyta.

Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. S. išteisinimo nekeistina. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria R. G. pripažintas kaltu dėl sukčiavimo, šalinama aplinkybė, kad jis šią nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Atitinkamai šalinama ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl to R. G. pirmosios instancijos teismo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė mažintina iki dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo. Subendrinus šią bausmę su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl R. P. įtraukimo į prostituciją), 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš R. P. prostitucijos), 308 straipsnio 2 dalį (dėl L. F. įtraukimo į prostituciją), 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš L. F. prostitucijos), R. G. nustatytina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams penkiems mėnesiams.

Dėl prašymo išieškoti atstovavimo išlaidas

Nukentėjusioji prašo išieškoti iš nuteistojo atstovavimo kasacinio proceso metu išlaidas. Teismui pateikti pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys, kad nukentėjusioji R. P. sumokėjo savo atstovei advokatei E. Povilaitienei 100 Lt už kasacinio skundo surašymą (2014 m. kovo 31 d., LAT Nr. 758979) ir 1500 Lt už atstovavimą žodinio proceso metu (2014 m. spalio 20 d., LAT Nr. 774641).

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009). Kasacinis teismas pripažino nukentėjusiosios kasacinį skundą pagrįstu, iš dalies jį tenkino. Prašoma išieškoti suma yra proporcinga ir atitinka kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų turėtų išlaidų dydžius. Atsižvelgiant į tai, prašymas išieškoti kasacinio proceso metu nukentėjusiosios R. P. turėtas atstovavimo išlaidas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

              Nuteistojo R. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

              Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; R. G. paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.

Palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, sumažinant už šią nusikalstamą veiką jam paskirtą bausmę iki laisvės atėmimo dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis R. G. pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl R. P. įtraukimo į prostituciją), 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš R. P. prostitucijos), 308 straipsnio 2 dalį (dėl L. F. įtraukimo į prostituciją), 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš L. F. prostitucijos), ir paskirti R. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams penkiems mėnesiams.

Pašalinti iš teismo nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę, kad R. G. padarė sukčiavimą bendrininkų grupe su R. S.; pašalinti R. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Kitų nuosprendžių dalių nekeisti.

Išieškoti iš nuteistojo R. G. 1600 Lt nukentėjusiajai R. P. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                                              Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas