Civilinė byla Nr. e2-441-918/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32444-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.4; 2.6.16.11.4; 2.6.16.12; 3.2.6.1

(S)

      VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė,

sekretoriaujant Alinai Stabinskaitei,

dalyvaujant ieškovui A. G.,

ieškovo atstovui advokatui Petrui Ragauskui,

atsakovės valstybės įmonės Turto banko atstovui E. K.,

žodinio proceso tvarka nuotoliniu (vaizdo konferencijos) būdu viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir valstybės įmonei Turto bankui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įsakymo skelbti aukcioną pripažinimo neteisėtu, uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas A. G., patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., pripažinti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. P14-142 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto viešo elektroninio aukciono sąlygų tvirtinimo“ 12 punktas, kuriame numatytos buto, esančio (duomenys neskelbtini), aukciono sąlygos (ir pats aukcionas) yra neteisėtas, uždrausti parduoti arba kitaip perleisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kol jame gyvena ieškovas, jei naujasis savininkas neįsipareigoja ieškovui užtikrinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) 63 straipsnio 12 dalyje nustatytas garantijas. 

Ieškovas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, 2019-11-07 patikslintame ieškinyje, dublike, 2020-10-19 patikslintame ieškinyje) nurodė, kad kariu savanoriu tapo 1991 m. kovo 11 d. davęs viešai savanorio priesaiką. Nuo 1991 m. liepos 11 d. iki 1991 m. liepos 25 d. ieškovas kaip savanoris buvo pašauktas ir dalyvavo kariniuose apmokymuose, todėl nuo 1991 m. liepos 11 d. įgijo ir kario statusą. Ieškovas Lietuvos valstybei kritiniu metu – 1991 m. rugpjūčio 19-26 dienos kaip 8 rinktinės savanoris dalyvavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugoje. Kaip tarnybinės patalpos butas (duomenys neskelbtini), ieškovui buvo išnuomotas 1995 metų liepos 5 d. ieškovas atsitinka abi Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 12 dalyje numatytas sąlygas, todėl gali būti iškeldintas iš buto tik suteikus kitas gyvenamąsias patalpas. Ieškovas 2019 m. spalio 13 d. kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją , kad jis arba nuomojamas butas būtų įrašytas į atitinkamą sąrašą, tačiau oficialaus atsakymo negavo. Atsakovė VĮ Turto bankas 2019 m. rugsėjo 18 d. raštu informavo apie buto pardavimą aukcione. Ieškovo šeima neturi finansinių galimybių dalyvauti aukcione.

Teismo posėdžiuose ieškovas A. G. ir jo atstovas advokatas Petras Ragauskas palaikė reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčio nustatymo, VĮ Turto banko generalinio direktoriaus įsakymo dėl aukciono skelbimo pripažinimo neteisėtu ir uždraudimo perleisti nuosavybės teisę. Nurodė, kad paskutinėje ieškinio redakcijoje reikalavimas dėl aukciono paskelbimo pripažinimo neteisėtu neįrašytas dėl techninės klaidos, ieškovas šį reikalavimą palaiko. Paaiškino, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ieškovas karo tarnybą pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., todėl turi būti taikoma įstatyminė garantija naudotis ieškovui ir jo šeimai butu. Ieškovo naudojamo buto aukcionas paskelbtas neteisėtai, nes potencialiems pirkėjams nebuvo pateikta išsami informacija apie ieškovo teisę naudotis butu iki jam bus suteiktos analogiškos gyvenamosios patalpos toje pačioje apskrityje. Draudimas parduoti ginčo butą yra siejamas su ieškovui pagal įstatymą garantuojama teise naudotis butu ir būsimo savininko įsipareigojimu vykdyti įstatyminę garantiją.

Atsakovė VĮ Turto bankas procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į 2019-11-07 patikslintą ieškinį, triplike, atsiliepime į 2020-10-19 patikslintą ieškinį) su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė jį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 1995 m. liepos 5 d. Krašto apsaugos ministerija ir ieškovas sudarė nuomos sutartį, kuria ieškovui buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Valstybės įmonė Turto bankas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“, 2014 m. rugsėjo 4 d. susitarimu „Dėl susitarimo dėl valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo Nr. (10.9-52-1 l)-T8-90 pakeitimo“ Nr. (10.9-52-14)-T8-106 ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 401731-401809/VI-11, perėmė patikėjimo teise valdyti ginčo butą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1453 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo ir lėšų, likusių atnaujinus valstybės nekilnojamąjį turtą, naudojimo“ 6 punktu ginčo butas buvo įtrauktas į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą kaip parduodamas neatitinkantis valstybės turto valdytojo poreikių atliekant valstybės funkcijas nekilnojamasis turtas. VĮ Turto bankas perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, kuris yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą, turi pareigą parduoti teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovo nurodoma Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 12 dalies nuostata negali būti taikoma, nes ši įstatymo nuostata taikoma tik tarnybiniams butams. Ieškovo ir VĮ Turto banko nesieja darbo santykiai, VĮ Turto bankui perdavus butą, šis neteko tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso. Minėto įstatymo nuostata negali būti taikoma ir todėl, kad šiuo metu nėra siekiama jo iškeldinimo iš valstybei priklausančio buto. VĮ Turto bankas taip pat pabrėžė, kad KASOKTĮ 63 straipsnio 12 dalies nuostata nedraudžia savininkui jam priklausančio turto parduoti teisės aktų nustatyta tvarka. VĮ Turto banko vertinimu, ieškovas nenurodė teisės normos, kuria remiantis aukciono sąlygos ar pats aukcionas turėtų būti pripažintas neteisėtu. VĮ Turto bankas, inicijuodama aukcioną, jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė, siekdama parduoti ginčo turtą, ji įgyvendina valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizavimo ir koordinavimo funkcijas, kurios nustatytos tiek Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, tiek kituose atsakovės atstovės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, be kita ko, ieškovė turi teisę dalyvauti aukcione ir įsigyti ginčo turtą nuosavybės teise. Ieškovo reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėtų būti atmestas, nes, butui praradus tarnybinių patalpų statusą, tokio fakto nustatymas neturėtų juridinės reikšmės.

Atsakovės VĮ Turto banko atstovas E. K. teismo posėdžiuose palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad VĮ Turto bankas inicijavo ginčo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūrą, tačiau reikalinga, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priimtų atitinkamą nutarimą. Ieškovas turėtų būti suinteresuotas ginčo buto perdavimu savivaldybei, tačiau reiškia reikalavimą dėl draudimo perleisti nuosavybės teisę. Aukcionas buvo organizuojamas, nes ginčo butas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą, kaip valstybės funkcijoms nereikalingas parduodamas turtas, šiuo metu butas iš šio sąrašo Vyriausybės nutarimu išbrauktas ir viešo aukciono rengti neplanuojama. VĮ Turto bankui nesuteikta teisė vertinti, ar asmuo atitinka KASOKTĮ 63 str. 12 d. reikalavimus, todėl VĮ Turto bankas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos pateikiamus duomenis. 

Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ji yra netinkama atsakovės atstovė šioje byloje, todėl iš bylos ji turi būti šalinama. Mano, kad Lietuvos Respubliką turi atstovauti VĮ Turto bankas, kurio pozicijai, išdėstytai procesiniuose dokumentuose pritaria.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime nurodė, kad ieškinio reikalavimai dėl aukciono teisėtumo įtakos trečiojo asmens teisėms ar pareigoms neturės, nes Krašto apsaugos ministerija šiuose santykiuose nedalyvauja. Krašto apsaugos ministerijai nesuteikta teisė vertinti ieškovo atitiktį KASOKTĮ 63 straipsnio 12 dalies reikalavimams. Krašto apsaugos institucijos neturi patikimų įrodymų apie ieškovo tarnybos pradžią, tačiau turi būti įvertinti duomenys apie tai, kad ieškovas savanorio priesaiką 1991 m. kovo 11 d., kaip savanoris dalyvavo 1991 m. liepos mėnesį organizuojamuose mokymuose, rugpjūčio 16-26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugoje, o nuo 1992 m. balandžio 1 d. priimtas dirbti kuopos vado pareigose. Vertinant, kada ieškovas pradėjo tarnybą, turi būti vertinami tuometiniai teisės aktai.

2020 m. spalio 5 d. teismo posėdyje trečiojo asmens Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovas V. Z. palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, taip pat nurodė, kad Krašto apsaugos ministerijai nesuteikta vertinti asmens atitikimo KASOKTĮ 63 straipsnio 12 daliai, be to, ieškovo naudojamas butas nebėra tarnybinės patalpos. Į kitus teismo posėdžius trečiojo asmens atstovai neatvyko.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad šiuo metu vyksta buto perėmimo savivaldybės nuosavybėn procedūra. 2021 m. sausio 28 d. gautas VĮ Turto banko raštas dėl ginčo buto perdavimo savivaldybės nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. vasario 19 d. sprendimu sutiko perimti ginčo butą, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiuo klausimu dar nėra priėmusi nutarimo. Trečiojo asmens vertinimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybei įtraukus aptartą butą į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą kaip parduodamą neatitinkantį valstybės turto valdytojo poreikių atliekant valstybės funkcijas nekilnojamąjį turtą, VĮ Turto bankas pagrįstai buvo pradėjęs tokio turto pardavimo viešame aukcione procedūrą.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą informuoti tinkamai., pateiktas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. yra valdomas valstybės įmonės „Turto bankas“ patikėjimo teise (95-96 e. b. l.). 1995 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymo Nr. 434 pagrindu su A. G. buvo pasirašyta tarnybinės gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) nuomos sutartis Nr. 40 (9-11 e. b.l.). Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. PK-1596 ieškovas buvo išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Byloje nėra duomenų, kad po 2005 m. gruodžio 30 d. buto nuomotoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ar kitas subjektas būtų reikalavę ieškovą su šeima atlaisvinti butą. 

2014 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras priėmė įsakymą Nr. V-908 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimo“ (toliau – 2014 m. spalio 3 d. Įsakymas), kuriuo nutarė panaikinti tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą ir išbraukti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos šiuo metu profesinės karo tarnybos kariams ir civilines krašto apsaugos tarnybos darbuotojams apgyvendinti nereikalingas tarnybines gyvenamąsias patalpas, įskaitant ir ginčo butą. Byloje nustatyta, VĮ Turto bankas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“, 2014 m. rugsėjo 4 d. susitarimu „Dėl susitarimo dėl valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo Nr. (10.9-52-1 l)-T8-90 pakeitimo“ Nr. (10.9-52-14)-T8-106 ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 401731-401809/VI-11, perėmė patikėjimo teise valdyti butą (90-94 e. b.l.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1453 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo ir lėšų, likusių atnaujinus valstybės nekilnojamąjį turtą, naudojimo“ 6 punktu ieškovo naudojamas butas buvo įtrauktas į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą kaip parduodamas neatitinkantis valstybės turto valdytojo poreikių atliekant valstybės funkcijas nekilnojamasis turtas.

2015 m. spalio 15 d. raštu Nr. VĮ Turto bankas informavo ieškovą, kad perėmė butą valdyti patikėjimo teise, taip pat informavo, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. ieškovei yra skaičiuojamas nuomos mokestis už naudojimąsi Butu, taip pat, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, Butas bus parduodamas aukcione. Kartu su šiuo raštu ieškovei buvo išsiųstas susitarimas dėl 1995 m. liepos 1 d. nuomos sutarties Nr. 40 pakeitimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad šį susitarimą šalys būtų pasirašę. 

2019 m. rugsėjo 10 d. VĮ Turto banko generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P14-142 dėl valstybės nekilnojamojo turto viešo elektroninio aukciono sąlygų tvirtinimo 12 punktu paskelbtas ieškovo nuomojamo buto aukcionas. Skiltyje „Kitos aukciono sąlygos“ nurodyta, kad butas išnuomotas, nuomos sutartis neterminuota (107-110 e. b. l.). 2019 m. rugsėjo 18 d. VĮ Turto bankas“ raštu ieškovas informuotas apie jam išnuomoto nekilnojamojo turto pardavimą aukcione (19 e. b. l.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas 2019 m. spalio 4 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją, prašydamas patikslinti sąrašą asmenų, atitinkančių KASOKTĮ 63 straipsnio 12 dalį (15 e.b.l.).

Buto aukcionas 2019 m. lapkričio 11 d. buvo sustabdytas  Vilniaus miesto apylinkės teismui 2019 m. lapkričio 8 d. nutartimi šioje byloje iš dalies patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimo – teismo nutartimi nutarta stabdyti buto pardavimo viešame aukcione procedūras iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. 

Ieškovas, nepaisant neaiškiai formuluojamų ieškinio reikalavimų, iš esmės siekia jo, kaip karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjusio iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. asmens  teisės naudotis butu, išnuomotu iki 2001 m. liepos 1 d., pripažinimo tol, kol toje pačioje apskrityje jam nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios techninius ir higienos reikalavimus. Ieškovo ieškinys yra grindžiamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 12 dalimi, kuri numato, kad asmenys, kurie karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir su kuriais tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys buvo sudarytos iki 2001 m. liepos 1 d., gali būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų tik suteikus kitas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias techninius ir higienos reikalavimus, toje pačios apskrityje.

Byloje nėra ginčo, kad buto kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai su ieškovu atsirado iki 2001 m. liepos 1 d. Šioje byloje pirmiausiai yra kilęs ginčas dėl to, ar ieškovas atitinka Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 12 dalies reikalavimus ta apimtimi, jog jis gali būti laikomas asmeniu, karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjusiu iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Trečiojo asmens Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos vertinimu, ieškovas karo tarnybą krašto apsaugos tarnyboje pradėjo nuo 1992 m. balandžio 1 d., t. y., nuo momento, kai ieškovas priimtas į SKAT Vilniaus rinktinės 176 kuopos vado pareigas. Ieškovo tvirtinimu, jis karo tarnybą pradėjo 1991 m. kov o 11 d. davęs savanorio priesaiką (8 el. bylos popierinio apyrašo lapas). 1991 m. liepos 25 d. Krašto apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininko raštas Nr. A-1367 patvirtina, kad A. G. 1991 m. liepos 11 d. – 1991 m. liepos 25 d. laikotarpiu dalyvavo SKAT organizuojamuose mokymuose. Į bylą pateiktas 8 rinktinės savanorių, dalyvavusių AT rūmų apsaugoje rugpjūčio 16-26 dienomis ir vykdžiusių spec. užduotis po rugpjūčio 26 d., sąraše 29 eilutėje yra įrašytas A. G. (13 e. b. l.). Ieškovas į bylą pateikė ir leidimo įeiti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų pastatą 1991 m. rugpjūčio 19 d., kopiją (14 e. b.l.). Byloje pateikta 1992 m. vasario 27 d. II bataliono vado j.leitenanto D.U. rekomendacija, iš kurios teksto matyti, kad ieškovas ne tik buvo Vilniaus rinktinės savanoriu nuo 1991 m. kovo 11 d., bet nuo 1991 m. balandžio mėnesio vykdo 176 kuopos I būrio vado pareigas (68 e. b.l.).

Pažymėtina, kad ne tik ieškovas, bet ir trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujanti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė pakankamai išsamius duomenis, iš kurių matyti, kad ieškovas dar 1991 m. kovo 11 d. davė kario (savanorio) priesaiką, o nuo 1992 m. balandžio 1 d. paskirtas SKAT Vilniaus rinktinės 176 kuopos vadu. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad tarp šių dviejų ieškovo tarnybą nusakančių įvykių - savanorio priesaikos ir paskyrimo kuopos vadu, ieškovas ne tik dalyvavo tam skirtuose mokymuose, bet ir vykdė paskirtas tarnybos užduotis. Įvertinus byloje surinktų visumą teismas daro išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra pagrįstas. Nors Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir neišreiškė sutikimo dėl ieškovui kaip karo tarnybą pradėjusio asmens iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. statuso suteikimo, tačiau tokios savo pozicijos nei įrodymais, nei teisės normomis negrindė. Nei iš byloje pateikto atsiliepimo, nei iš teismo posėdyje dalyvavusio atstovo paaiškinimų taip ir liko neaišku, kokios konkrečios kliūtys lėmė tai, kad ieškovui šis statusas ir juo suteikiamos garantijos būtų suteiktos ne teismo tvarka. Nors ir sutiktina su išdėstyta pozicija, kad turi būti taikomos statuso atsiradimo metu galiojusios teisės normos, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad remiantis iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. galiojusiomis teisės normomis ieškovas, nepaisant duotos priesaikos, dalyvavimo mokymuose, paskirtų užduočių vykdymo, nėra laikomas asmeniu, kuris pradėjo tarnybą krašto apsaugos sistemoje. Iš trečiojo asmens Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos paaiškinimų neaišku, dėl kokių prižasčių ieškovo karo tarnybos krašto apsaugos sistemoje pradžia turėtų būti siejama ne su faktine tarnybos pradžia, bet tik su ieškovo paskyrimu kuopos vado pareigoms.

Byloje pateiktas ieškovo duotos priesaikos tekstas visiškai atitinka 1990 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymo Nr. I-798 (redakcija, galiojusi nuo 1990 m. lapkričio 29 d. iki 1994 m. liepos 13 d.) 4 straipsnyje numatytą kario priesaikos tekstą. 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo Nr. I-958 (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. sausio 17 d. iki 1996 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba yra nuolat veikianti, piliečių savanoriškumo principu formuojama sudėtinė krašto apsaugos sistemos dalis. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numatė, kad stodamas į tarnybą, savanoris prisiekia Lietuvos Respublikai, jeigu to nepadarė atlikdamas tarnybą prieš tai kitose krašto apsaugos struktūrose. Kaip matyti iš pateikto teisinio reguliavimo, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba buvo priskirta krašto apsaugos sistemai, o ši tarnyba buvo laikoma pradėta nuo priesaikos. Dar daugiau, šiuo metu galiojančio KASOKTĮ 63 straipsnio 12 dalis nereferuoja į tikrąją krašto apsaugos tarnybą, o vartoja sąvoką „karo tarnyba krašto apsaugos sistemoje“. Byloje nėra ginčo, kad tiek pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą, tiek pagal šiuo metu galiojančius teisės, savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba priskiriama krašto apsaugos sistemai.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad yra išlikę duomenys apie ieškovo duotą kario savanorio priesaiką, jo dalyvavimą mokymuose, jam skirtas užduotis iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., ieškovo paaiškinimai dėl šių aplinkybių nuoseklūs, sprendžia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių tenkinti ieškovo reikalavimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Šis juridinis reikšmę turintis faktas nustatomas ieškovo garantijoms pagal KASOKTĮ 63 straipsnio 12 dalį realizuoti.

Kitu reikalavimu ieškovas prašo uždrausti parduoti ar kitaip perleisti butą, kol jame gyvena ieškovas, jei naujasis savininkas neįsipareigoja ieškovui užtikrinti KASOKTĮ 63 straipsnio 12 dalyje nustatytas garantijas. Ieškovo reikalavimas yra siejamas draudimu perleisti nuosavybės teisę į bylą, jei naujasis savininkas neįsipareigoja ieškovui užtikrinti įstatymo nustatytas garantijas. Teismo vertinimu, tokio ieškinio reikalavimo patenkinimas reikštų sąlyginio teismo sprendimo priėmimą, o tokį sprendimą priimti draudžia civilinio proceso įstatymas. Pažymėtina, kad valstybei priklausančio turto nuosavybės teisės perleidimas negali būti siejamas su tikėtino savininko savanorišku įsipareigojimu laikytis įstatymo, taip užtikrinant ieškovo įstatymines garantijas naudotis butu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-706/2017, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-432-221/2017, kuriomis remiasi atsakovė VĮ Turto bankas, yra priimtos iki 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 63 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1645 priėmimo ir įsigaliojimo, todėl šiose nutartyse pateikti išaiškinimai dėl tarnybinių patalpų statuso šioje byloje neaktualūs. Kasacinio Teismo byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl tarnybinių butų pardavimo viešojo aukciono rezultatų pripažinimo negaliojančiais, tačiau šioje toks klausimas nėra sprendžiamas.

Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, nurodo, kad  buto kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos statusas buvo panaikintas 2014 m. spalio 3 d. įsakymu, todėl ieškovo nurodoma Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostata negali būti taikoma. Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo šiuo aspektu, būtina įvertinti teisės akto, su kuriuo ieškovas sieja teismine tvarka ginamą kaip ketinamą pažeisti teisę į butą šioje byloje, priėmimo aplinkybes. 

Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. lapkričio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 9, 20, 36, 50, 55, 59, 60, 63, 64, 65, 68, 71, 72, 77, 772 straipsnių pakeitimo ir papildymo 651 straipsniu įstatymą Nr. XI-2401 (toliau – Įstatymas Nr. XI-2401), kuriuo krašto apsaugos sistemoje buvo atsisakyta ilgalaikio profesinės karo tarnybos karių aprūpinimo tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis (tarnybiniais butais). Tokį Įstatymo Nr. XI-2401 tikslą patvirtina viešai skelbiama šio teisės akto rengimo medžiaga www.lrs.lt (Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 9, 20, 36, 50, 55, 59, 60, 63, 64, 65, 68, 71, 72, 77, 771 ir 772  straipsnių pakeitimo ir papildymo 651 straipsniu įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 77 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas (1 dalies 4 punktas, 2 dalies 5 punktas)), taip pat pačio Įstatymo Nr. XI-2401 19 straipsnio nuostatos. Jose buvo nurodyta, kad asmenys, kuriems tarnybiniai butai (atskiros tarnybinės gyvenamosios patalpos) buvo suteikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi teisę naudotis šiais tarnybiniais butais (atskiromis tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis) vienus metus nuo šio įstatymo įgaliojimo, bet ne ilgiau nei jie tarnauja (dirba) krašto apsaugos sistemoje ar yra perkeliami į kitą tarnybinę vietovę (1 dalis); tarnybiniai butai (atskiros tarnybinės gyvenamosios patalpos), kuriuose gyvena asmenys, kurie iš tarnybinių butų (atskirų gyvenamųjų patalpų) negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, perduodami šio straipsnio 4 dalyje numatytoms valstybės ir (ar) savivaldybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms (3 dalis); Lietuvos Respublikos Vyriausybė parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo (įstatymų), nustatančio (nustatančių) valstybės ir (ar) savivaldybės institucijas, įmones, įstaigas ar organizacijas, kurioms galėtų būti perduotos gyvenamosios patalpos, kurios suteiktos asmenims kaip tarnybiniai butai (atskiros tarnybinės gyvenamosios patalpos) ir iš kurių šie asmenys negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, bei reglamentuojančio (reglamentuojančių ) šių asmenų teisės į gyvenamąsias patalpas užtikrinimą ir šių patalpų valdymą, naudojimą ir disponavimą jomis, projektą (projektus) (4 dalis).  

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 63 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-1645 (toliau – Įstatymas Nr. XIII-1645), kuriuo remiasi ieškovas, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. lapkričio 15 d. Šis įstatymas buvo priimtas po to, kai Įstatymu Nr. XI-2401 krašto apsaugos sistemoje buvo atsisakyta ilgalaikio profesinės karo tarnybos karių aprūpinimo tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis (tarnybiniais butais). Vertinant Įstatymo Nr. XIII-1645 turinį akivaizdu, kad juo Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu buvo įtvirtinta Įstatymo Nr. XI-2401 19 straipsnio 1 dalyje nurodyto naudojimosi tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, kurios buvo suteiktos asmenims iki Įstatymo XI-2401 įsigaliojimo, išimtis, skirta krašto apsaugos sistemoje karo tarnybą pradėjusių asmenų iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. atžvilgiu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatyme Nr. XIII-1645 ši išimtis buvo susieta tik su dviem sąlygomis – asmuo karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., asmuo tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį sudarė iki 2001 m. liepos 1 d. Įstatyme Nr. XIII-1645  ši išimtis nebuvo siejama nei su tuo, ar šie asmenys tebetęsia karo tarnybą, nei su tuo, ar su šiais asmenimis sudaryta tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra pasibaigusi. Priešingai, Įstatymo Nr. XI-2401 rengimo medžiaga, kuri yra viešai skelbiama www.lrs.lt, liudija, kad ši išimtis buvo skirta ir karo tarnybą krašto apsaugos tarnyboje baigusių (į atsargą išleistų) asmenų atžvilgiu. Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 63 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nurodoma, kad „valstybė, skirdama kariškiams ir jų šeimoms tarnybinius butus prieš daugiau kaip du dešimtmečius, garantavo, kad pasibaigus tarnybai jie galės likti gyventi. Tačiau šiomis dienomis, buvę ir esami kariai, dėl butų, kuriuose gyvena porą dešimtmečių, priversti kovoti VĮ Turto banko organizuojamose aukcionuose. Žvelgiant iš finansinės pusės, didžioji dalis karių yra tokio amžiaus, jog pastariesiems sudėtinga konkuruoti su asmenimis, pareiškusiais norą nusipirkti buvusius tarnybinius butus, kadangi pradinė kaina aukcionuose yra apie 50 tūkst. eurų, dėl to iškyla grėsmė prarasti vienintelį gyvenamąjį būstą, nes minėtos sumos yra gana didelės, o bankai nesuteikia paskolų garbaus amžiaus sulaukusiems asmenims. Šiuo metu yra 20 atsargos karių, kurie yra apdovanoti Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanoriu medaliu arba valstybės apdovanojimu, sudarę sutartį iki 2001 m. liepos 1 d.“. Tokią pačią poziciją  Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas buvo pateikęs išvadoje dėl šio projekto Lietuvos Respublikos Seimui.

Byloje nustatyta, kad ieškovas atitinka abi Įstatyme Nr. XIII-1645 nurodytas sąlygas, todėl ieškovo įstatyminė garantija naudotis butu ir gyventi jame tol, kol toje pačioje apskrityje jam nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios techninius ir higienos reikalavimus, turi būti ginama.

Atsakovės VĮ Turto bankas argumentai, kad Įstatymo Nr. XIII-1645 nuostatos ieškovės atžvilgiu netaikytinos, nes Butui 2014 m. spalio 3 d. Įsakymu yra panaikintas tarnybinio buto statusas, yra nepagrįsti. Nors CK nuostatos, reguliuojančios tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomą, tarnybinės gyvenamosios patalpos pabaigą apibrėžia darbo (tarnybos) santykių nutraukimo faktu, reguliuodamos šalių pareigas, pasibaigus tarnybinės gyvenamosios patalpos sutarčiai, taip pat numato, kad pasibaigus darbo (tarnybos) sutarčiai darbuotojas privalo išsikelti iš „nuomojamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų“, iš „tarnybinių gyvenamųjų patalpų iškeldinamiems fiziniams asmenims“ suteikiama kita gyvenamoji patalpa CK 6.616, 6.621 straipsniuose nustatytais atvejais. Aiškinant Įstatymą Nr. XIII-1645 atsakovės atstovės VĮ Turto bankas nurodomu būdu, kad pareiga suteikti kitą gyvenamąją patalpą, atitinkančią sanitarinius ir techninius reikalavimus, toje pačioje apskrityje, nuomotojui kyla tik tuo atveju, kai asmuo, atitinkantis Įstatymo Nr. XIII-1645 sąlygas, iškeldinamas iš gyvenamųjų patalpų, turinčių tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą, neatitiktų jame įtvirtintos normos tikrosios prasmės, taptų neįgyvendinamas. Kaip minėta, Įstatymu Nr. XI-2401 buvo atsisakyta ilgalaikio profesinės karo tarnybos karių aprūpinimo tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis (tarnybiniais butais), todėl visos tarnybinių butų nuomos sutartys, sudarytos su profesinės karo tarnybos kariais, pasibaigė įstatyme įtvirtintu specialiu – Įstatymo Nr. XI-2401 19 straipsnio 1 dalies, pagrindu.

Visuotinai pripažintas teisės principas – įstatymas atgal negalioja – reiškia, kad teisiniai norminiai aktai reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsigaliojus norminiam aktui. Skirtingai nuo baudžiamųjų ar administracinių teisinių santykių, kai atsakomybę švelninantis ar panaikinantis įstatymas galioja atgal, civilinių-teisinių santykių specifika ta, kad naujos normos priėmimas paliečia dviejų teisiškai lygių subjektų teises ir pareigas, todėl nėra galimas vienareikšmiškas vienodom sąlygom proporcingas abiejų šalių padėties pagerinimas. Todėl tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999). Teisės akto, veikiančio atgaline tvarka, priėmimas yra galimas, jei tai būtų nurodyta teisės akte ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties arba jų padėtį pagerintų. Tiesa, tokiais atvejais privalu atsižvelgti ir į tai, kad privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali ne pagerėti, o pablogėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014).

Teismo vertinimu, Įstatymu Nr. XIII-1645 Lietuvos Respublikos Seimas, spręsdamas pačiai valstybei galinčių kilti įsipareigojimų aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis asmenis, kurie karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir su kuriais tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys buvo sudarytos iki 2001 m. liepos 1 d., klausimą, priėmė teisės aktą, kuriuo įtvirtino iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikiant kitą gyvenamąją patalpą atvejį, galiojantį atgal. Tai yra juo valstybė, būdama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos patikėjimo teise valdyto tarnybinių gyvenamųjų patalpų fondo savininke, įsipareigojo suteikti konkrečius kriterijus atitinkantiems asmenims, iki šiol turintiems pareigą išsikelti iš jiems nuomotų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, kitą gyvenamąją patalpą, atitinkančią sanitarinius ir higienos reikalavimus, toje pačioje apskrityje, nepriklausomai nuo to, kad šių asmenų sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartys pasibaigė iki Įstatymo Nr. XIII-1645 įsigaliojimo.

CK 4.37 straipsnis numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo Nr. XI-2401 19 straipsnio 3 dalį tarnybiniai butai (atskiros tarnybinės gyvenamosios patalpos), kuriuose gyvena asmenys, kurie iš tarnybinių butų (tarnybinių gyvenamųjų patalpų) negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, perduodami šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms valstybės ir (ar) savivaldybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Nurodytos teisės normos leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublika Įstatymu Nr. XI-2401 pati apribojo jos nuosavybės teisę į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos patikėjimo teise valdytą tarnybinių gyvenamųjų patalpų fondą, jame numatydama, kad tie tarnybiniai butai (atskiros tarnybinės gyvenamosios patalpos), kuriuose gyvena asmenys, kurie iš tarnybinių butų (atskirų gyvenamųjų patalpų) negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, yra perduodami valstybės ir (ar) savivaldybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms, o ne parduodami aukcione. Teismo vertinimu, tai, kad iki šiol įstatymu, kaip numato Įstatymo Nr. XI-2401 19 straipsnio 4 dalis, nėra nustatyta, kokioms valstybės ir (ar) savivaldybės institucijoms, įmonės, įstaigoms ar organizacijoms yra perduodamos tokios patalpos, taip pat nėra reglamentuota šių asmenų teisės į gyvenamąsias patalpas užtikrinimo tvarka, jų valdymas, naudojimas ir disponavimas, nesudaro pagrindo valstybei pažeisti jos pačios nustatytą savo nuosavybės teisės ribojimą.

 Kita vertus, šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybė, kad viešas aukcionas nebus vykdomas, o valstybė butą ketina perleisti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o Vilniaus miesto savivaldybė yra patvirtinusi sutikimą nurodytą perimti savo nuosavybėn.

CK 6.620 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad pasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai), darbuotojas, kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų kartu su gyvenančiais šeimos nariais (CK 6.620 straipsnis), nebent specialiuose įstatymuose būtų nustatytos kitos sąlygos teisei į tarnybinę gyvenamąją patalpą pasibaigti. Valstybė privalo užtikrinti, kad nebūtų pažeistas asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principas, t. y. kad ieškovei suteikta teisė nuomoti tarnybinį butą nebus pažeista.

Teismo vertinimu, ieškovo pareikšti reikalavimai dėl draudimo perleisti ginčo patalpų nuosavybės teisę, jei naujasis savininkas neįsipareigos suteikti kitas gyvenamąsias patalpas toje pačioje apskrityje, išeina iš KASOKTĮ 63 str. 12 dalyje numatytos įstatyminės garantijos ribų. Kaip jau ne kartą minėta šiame teismo sprendime, KASOKTĮ 63 straipsnio 12 dalyje numatyta garantija asmeniui nebūti iškeldintam iki jam bus suteiktos panašios patalpos toje pačioje apskrityje, tačiau nėra pasisakoma dėl draudimo perleisti nuosavybės teisę. Kaip jau minėta šiame sprendime, ginčo butą perdavus Vilniaus miesto savivaldybei, būtent jai teks įstatyminė pareiga užtikrinti tinkamą KASOKTĮ 63 str. 12 d. suteiktos garantijos vykdymą.

Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimas dėl draudimo parduoti arba kitaip perleisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kol jame gyvena ieškovas, jei naujasis savininkas neįsipareigoja ieškovui užtikrinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 12 dalyje nustatytas garantijas, pagal juo siekiamą tikslą iš esmės yra reikalavimas dėl ieškovo teisės naudotis atsakovei Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis iki tol, kol ieškovei nebus suteiktos kitos techninius ir higienos reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos, pripažinimo, o ne reikalavimas dėl draudimo atlikti veiksmus. Teismas, spręsdamas dėl tokio reikalavimo ir jo pagrįstumo, atsižvelgia ne į pažodinį jo išdėstymą ieškinyje, bet į tokiu reikalavimu siekiamą esminį tikslą. Teismo vertinimu, teisės naudotis įstatymine garantija pripažinimas, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą motyvaciją, savaime paneigia ginčo butą parduoti viešame aukcione. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į ieškiniu siekiamą teisinį tikslą, aptariamas ieškinio reikalavimas tenkintinas iš dalies ir pripažintina, kad ieškovas A. G. kaip asmuo, kuris karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir su kuriuo tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta iki 2001 m. liepos 1 d., turi teisę naudotis atsakovei Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis – butu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyventi jame tol, kol toje pačioje apskrityje jam nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios techninius ir higienos reikalavimus.

Pasisakant dėl atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos finansų ministerijos argumentų, susijusių su jos tinkamumu būti atsakovės atstove šioje byloje, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija į bylą kaip atsakovės atstovė ieškovės yra įtraukta nepagrįstai. Kaip minėta, Įstatymo Nr. XI-2401 19 straipsnio 4 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo (įstatymų), nustatančio (nustatančių) valstybės ir (ar) savivaldybės institucijas, įmones, įstaigas ar organizacijas, kurioms galėtų būti perduotos gyvenamosios patalpos, kurios suteiktos asmenims kaip tarnybiniai butai (atskiros tarnybinės gyvenamosios patalpos) ir iš kurių šie asmenys negali būti iškeldinti nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, bei reglamentuojančio (reglamentuojančių ) šių asmenų teisės į gyvenamąsias patalpas užtikrinimą ir šių patalpų valdymą, naudojimą ir disponavimą jomis, projektą (projektus), tačiau toks įstatymas Lietuvos Respublikos Seimo iki šiol nėra priimtas. Teigti, kad tokiu atveju atsakovės atstove šioje byloje turėtų būti tik VĮ Turto bankas, kuriai šiuo metu galiojantys teisės aktai numato teisę patikėjimo teise valstybės valdomą turtą išnuomoti tik viešojo nuomos konkurso būdu (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnis), teismas nemato pakankamo pagrindo. Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ (1.3.5 punktas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088 patvirtintais Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatais (7.5, 8.5.1, 8.5.2 punktai), atsakovės atstove pagrįstai pasirinko ir Lietuvos Respublikos finansų ministeriją.

Pagal CK 6.419 straipsnio 4 dalį valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui-pardavimui aukciono būdu CK 6.419-6.424 straipsniai dėl aukciono vykdymo tvarkos taikomi tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nereikalingą ar netinkamą (negalimą) naudoti valstybės ar savivaldybės nematerialųjį, ilgalaikį materialųjį ir trumpalaikį materialųjį turtą galima parduoti viešuose prekių aukcionuose Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 531 patvirtinto Nereikalingo arba netinkamo (negalimo) naudoti valstybės ir savivaldybių turto pardavimo viešuose prekių aukcionuose tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 8 punkte nustatyta, kad aukcionas organizuojamas ir vykdomas pagal aukciono rengėjo parengtas taisykles, kurios turi atitikti Aprašo reikalavimus. 

Pažymėtina, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl aukciono, procesiniuose dokumentuose tik abstrakčiai nurodė, kad nenurodyta informacija apie ieškovo įstatyminę garantiją. Pažymėtina, kad aukciono paskelbimo metu atsakovei VĮ Turto bankui nebuvo žinomos aplinkybės dėl to, kad ieškovas turi įstatymines garantijas naudotis butu: ieškovas nebuvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos parengtą sąrašą, kuriame buvo išvardinti asmenys, turintys jau aptartą įstatyminę garantiją. Teismo įsitikinimu, sprendžiant šį ieškovo reikalavimą, turi būti įvertinta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu faktinė situacija yra pasikeitusi – yra pradėtos buto perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūros. VĮ Turto banko atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad skelbti naujo viešo aukciono (ar tęsti pradėtą 2019 m.) nebeplanuojama, kadangi butą ketinama perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Teismo įsitikinimu, pasikeitus faktinei situacija šiuo aspektu, net jei būtų teisinis pagrindas aptariamą ieškovo reikalavimą tenkinti, tai neturėtų reikšmės ieškovo teisėms ir pareigoms, nesukurtų, nemodifikuotų ir nepanaikintų jokio ieškovui aktualaus teisinio santykio. Ieškovo atstovo argumentai apie tariamai pažeistas ketinusių dalyvauti aukcione asmenų teises ir pareigas yra deklaratyvaus pobūdžio, ieškovui nėra suteikta teisė ginti viešą interesą ar procese nedalyvaujančių asmenų teises, kai patys asmenys tokio teisių pažeidimo patys neįžvelgia.

Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje. Ši konstitucinė teisė detalizuota CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nustatant, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pažymėtina ir tai, kad teisinis suinteresuotumas, pagrindžiantis teisę į teisminę gynybą, negali būti paneigiamas argumentais dėl tokio kreipimosi tikslingumo ar besikreipiančio asmens reiškiamų reikalavimų pagrįstumo; sprendžiant, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nevertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas sprendžia, ar patenkinti ar atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Tai reiškia, kad materialinis teisinis reikalavimas yra toks prašymas teismui, kurį išsprendus ir įgyvendinus sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos asmens teisės ir pareigos. Tokiu būdu materialinis teisinis reikalavimas yra susijęs su veiksmais ar aktais, kurie nustato ar kitaip turi teisinės reikšmės asmenų teisėms ar pareigoms. Atitinkamai, jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020 19 punktą).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, yra nurodęs, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, tai yra modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovui tikslinti ieškinio reikalavimus buvo sudaryta keletą kartų: tiek gavus pradinį ieškinį ir nustatant terminą trūkumams šalinti, tiek teismo posėdžio metu pasiūlius ieškovui ir jo atstovui įsivertinti ieškinio reikalavimų pobūdį patiems ir reiškiamus reikalavimus patikslinti. Teikdamas patikslintą ieškinį ieškovas į jį nebeįrašė reikalavimo, susijusios su aukciono organizavimu, tačiau teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas tvirtino, kad toks reikalavimas paskutinės redakcijos ieškinyje neįrašytas dėl techninės klaidos, tokį reikalavimą ieškovas, nepaisant pasikeitusios faktinės situacijos palaiko ir atsisakyti neketina.

Įvertinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimo pripažinti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. P14-142 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto viešo elektroninio aukciono sąlygų tvirtinimo“ 12 punktą, kuriame numatytos buto, esančio (duomenys neskelbtini), aukciono sąlygos (ir pats aukcionas) neteisėtu, nustačius, kad atsakovė VĮ Turto bankas nebeketina nei tęsti pradėtų viešo aukciono procedūrų, nei vykdyti naujų, nei patenkinimas, nei atmetimas nesukurtų materialiųjų teisinių padarinių ieškovui. Tai reiškia, kad tolesnis tokio reikalavimo nagrinėjimas yra savitikslis. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, todėl civilinė byla dėl šio reikalavimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Nutraukiant bylą kaip nenagrinėtiną teisme, šalių ir jų atstovų argumentai dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Ieškovas šioje byloje patyrė 226 Eur žyminio mokesčio išlaidų už ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2 846,50 Eur atstovavimo išlaidų. Teismo vertinimu, ieškovo ieškinys patenkintas 50 procentų (atmestas reikalavimas dėl įsakymo tvirtinti viešo elektroninio aukciono sąlygas 12 punkto, patenkintas reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o reikalavimas dėl draudimo parduoti ar kitaip perleisti butą, kol jame gyvena ieškovas, patenkintas iš dalies pripažinus ieškovui taikytiną įstatyminę garantiją naudotis butu). Vis dėlto teismo vertinimu, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aritmetinis ieškovo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo principų. Ieškovas pasirinko reikšti ieškinį, į kurį įtraukė tiek ginčo teisenos, tiek ir ypatingosios teisenos reikalavimus. Be to, ieškovas, net ir atstovaujamas advokato, ieškinio reikalavimus formulavo neaiškiai, nuo pat bylos inicijavimo pradžios buvo galima spręsti, kad ieškovas reiškiamais ieškinio reikalavimais, juos tenkinus, nepasieks norimų tikslų, susijusių su įstatyminės garantijos naudotis butu realizavimu.  Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad yra pasikeitusi situacija tiek su aukciono organizavimu, tiek su buto perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, ieškovas ir jo atstovas į pasikeitimus iš esmės nereagavo ir palaikė visiškai nebeaktualų, ieškovo teisėms ir pareigoms įtakos neturintį reikalavimą. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo eigoje aiškėjant aplinkybėms, kad ieškovas gali turėti įstatymines garantijas, būtent atsakovė VĮ Turto bankas inicijavo turto perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei procedūras. Atsižvelgiant į tai, kad ypatingosios teisenos bylose pareiškėjų bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o ginčo teisenos tvarka pareikštų reikalavimų vienas atmestas visiškai, o kitas tenkintas iš dalies, teisingumo ir protingumo principus atitiktų 30 procentų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimas. Kaip jau minėta, ieškovas iš viso patyrė 3 071,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių 30 procentų lygiomis dalimis priteistinos iš  atsakovės VĮ Turto banko   ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, t. y. po 511,92 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvienos atsakovės(CPK 93 straipsnio 1-2 dalies pagrindu). 

Teismas šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų nepatyrė, kadangi visi procesiniai dokumentai byloje buvo siunčiami per Elektroninių paslaugų portalą.

        Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nutaria:

nutraukti bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo pripažinti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. P14-142 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto viešo elektroninio aukciono sąlygų tvirtinimo“ 12 punktą, kuriame numatytos buto, esančio (duomenys neskelbtini) aukciono sąlygos (ir pats aukcionas), neteisėtu.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d.

Pripažinti ieškovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), kaip asmens, kuris karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir su kuriuo tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta iki 2001 m. liepos 1 d., teisę naudotis atsakovei Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis – butu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyventi jame tol, kol toje pačioje apskrityje jam nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios techninius ir higienos reikalavimus.

Likusią ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 288601650, ieškovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 511,92 Eur (penki šimtai vienuolika eurų devyniasdešimt du centai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės VĮ Turto bankas, juridinio asmens kodas 112021042, ieškovo A. G. asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 511,92 Eur (penki šimtai vienuolika eurų devyniasdešimt du centai) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Aistė Petrevičienė